Laisvės vertė žmogaus gyvenime (kalba)

Laisvės vertė žmogaus gyvenime

(V. Mykolaitis- Putinas,Antanas Škėma, B. Sruoga)

Viena iš didžiausių gyvenimo vertybių yra laisvė. Ji yra oraus ir pilnaverčio gyvenimo pagrindas, būtina laimės sąlyga, kadangi suvaržyta asmenybė niekada nepajus pilnaverčio laimės jausmo. Taip pat, laisvė yra žmogaus saviraiškos pagrindas, užtikrinantis, jog ji nėra varžoma ar cenzūruojama pagal valdžios nustatytus kriterijus. Tik originali ir niekeno neiškraipyta kūryba yra laisva, kadangi kiekvieno žmogaus saviraiška yra originali ir savotiška, niekas neturėtų kitiems primesti kažkokių sugalvotų normų ir įsprausti žmogų į ankštus rėmus, kur jis jaustųsi lyg į mažą narvelį uždarytas paukštelis, negalintis skraidyti po žydrą laisvės padangę. Literatūroje laisvės vertės tema žmogaus gyvenime irgi yra aktuali ir dažna tema, kurią kaip svarbiausią problemą iškelia vienas žymiausių XX a.lietuvių rašytojų Vincas Mykolaitis-Putinas kūrinyje „Altorių šešėly“,taip pat XX a. vidurio katastrofų laikotarpio rašytojas,teatralas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ ir lietuvių poetas,prozininkas, dramaturgas Balys Sruoga memuaro knygoje „Dievų miškas“. Šitie autoriai savo kūriniuose pabrėžia asmenybės laisvės klausimą, tačiau tai perteikia per priešingas perspektyvas.

XXa. Vidurio filosofinės pasaulėjautos kūrėjas, poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas Vincas Mykolaitis-Putinas parašęs intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame iškeliama pašaukimo, gyvenimo kelio pasirinkimo problema. Visas romanas sukoncentruotas į pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinio pasaulio problemas, asmenybės dvilypumo dilemą ir mėginimus suderinti kunigo bei poeto gyvenimo kelią. Taigi, Putinas romane vaizduoja fiziškai laisvą žmogų, iš išorės nesuvaržytą jokiais pančiais, tačiau stokojantį asmenybės laisvės- jis negali būti tuo, kuo iš tiesų nori. Liudo širdyje liepsnoja pašaukimas kūrybai, poezijai, laisvai ir niekeno nevaržomai saviraiškai, tačiau, kad ir koks nenumaldomas būtų troškimas kurti, šį jauną žmogų riboja kunigystės pareigos, primestos visuomenės normos, jog dvasininkui nederėtų užsiimti eilių kūrimu. Liudas Vasaris nuo pat pirmų dienų kunigų seminarijoje pradeda suprasti, kad poeto siela yra stipresnė už atsidavimą. Dievui- jaunuolis nejaučia dvasinio pasitenkinimo atlikdamas bažnytines pareigas, tačiau vis vien stengiasi užgožti mintis, prieštaraujančias kunigystei- dar labiau užsidaro savyje ir gilinasi į šventąjį raštą, skaito kitus, kunigams skirtus kūrinius. Laikui bėgant, Liudas Vasaris gyvenimo kelyje sutinka skirtingas moteris, kurių kiekviena kunigo dvasią praturtina naujais potyriais. Liucė, tai pirmoji, įžiebusi širdyje nepažįstamus jausmus, tačiau bendraudamas su Liuce, Liudas išgyveno sielos viduramžius- buvo labai susikaustęs ir nedrąsus. Bažnyčioje pastebėta Katedros Nepažįstamoji kunigui buvo lyg kūrybos mūza:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!