Diplominiai darbai
Laikinųjų apsaugos priemonių instituto ypatumai
ĮVADAS Darbo aktualumas. Šiomis dienomis Lietuvai baiminantis ekonominės krizės ir didėjant įmonių nemokumui gali padaugėti ieškinių dėl skolų išieškojimo. Kadangi įmonėje, išgyvenančioje sunkius laikus, dažnai piniginių lėšų nebūna, tai manau, jog ieškovas, baimindamasis, jog iki tol kol bus išspręstas ginčas teisme jo interesai nebus apsaugoti, prašys, jog būtų taikoma laikinosios apsaugos priemonės. Iš tiesų priimti teisingą ir teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir faktinis to sprendimo įvykdymas civiliniame procese yra laibai svarbu, tačiau: kad ir kaip greitai būtų priimtas teismo sprendimas, kad ir kokios būtų tobulos sprendimų vykdymo taisyklės, pavojus, kad dėl ginčo sprendimo trukmės faktinis teisės reikalavimo įgyvendinimas dėl priešiškų skolininko veiksmų taps nepasiekiamu tikslu, nėra eliminuotas. Tai reikštų, jog teisingumas tokiu atveju taip ir nebūtų pasiektas, o tai jau prieštarautų teisinės valstybės principui ir teisės į teisminę gynybą konstitucinei garantijai. Mokslinis naujumas. Remiantis teoriniais civilinio proceso tyrimais ir pripažintomis teorijomis, lyginamąja analize, galima teigti, kad bienas iš svarbiausių teisinės valstybės elementų - asmens teisių ir teisėtų interesų gynyba. Teisingumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, remiasi visa Lietuvos Respublikos teisės sistema, o teismams pavesta atlikti teisingumo funkcijas. Teisingumo principas garantuoja, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui ir atitikti siekiamus teisėtus tikslus, jos neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą ir išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Toks nestabilumas gali atsirasti prasidėjus ginčui tarp šalių ar vėliau jį sprendžiant teismuose. Siekiant užkirsti kelią šalių piktnaudžiavimui ir nesąžiningam teisių įgyvendinimui naudojamas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Laikinosios apsaugos priemonės – tai laikinas ginčo apsaugos mechanizmas, garantuojantis būsimą teismo sprendimo įvykdymą. Laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti savo iniciatyva, taip pat ginčo šalių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Jų tikslas yra užtikrinti ginčo sprendimo efektyvų ir realų įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - nenagrinėjant ir nesprendžiant ieškinio pagrįstumo užtikrinti būsimą teismo sprendimo vykdymą. Apžvelgiant laikinųjų apsaugos priemonių institutą bei naudojimo atvejus matome, jog tokias priemones reikia naudoti atsargiai nes kartais jomis ne tik užtikrinama ieškovo interesai prieš sprendžiant ginčą teisme, tačiau gali būti pažeistos ir atsakovo teisės. Temos problematiškumas. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atvejus susiduriame su sekančiomis problemomis: Pirma, Teismo nutartimi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo apribojama disponavimo piniginėmis lėšomis teisė, o teisės normos nereglamentuoja atsakovo piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose aprašymo. Vykdymo procesą reglamentuojančių civilinio proceso kodekso normų bei jų taikymo tvarką nustatančių Sprendimų vykdymo instrukcijų analizė įgalina padaryti išvadą, kad šios tiesiogiai nereglamentuoja tvarkos dėl piniginių lėšų aprašo. Todėl galima padaryti išvadą, jog civilinio proceso stadijoje yra prastai apsaugomos skolininko piniginės lėšos, esančios depozitinėje sąskaitoje. Jeigu už įvykdytą prievolę ir įplaukė lėšos į sąskaitą, tai iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialiniam draudimo fondui, valstybės biudžetui. Tokiu atveju susiduriama su problema kai kiti asmenys atsiranda aukščiau už kreditorių. Piniginių lėšų areštas ekonominiu požiūriu gali tapti itin varžanti subjekto ūkinę komercinę veiklą priemonė, kurią pritaikius skolininkas gali patirti didžiulius nuostolius. Antra, praktikoje galima įžvelgti dar vieną tam tikrą skolininko interesų pažeidimą. Teismas areštuodamas turtą nežino kiek ir kokio turto turi atsakovas, todėl turto areštas taikomas ne konkrečiam atsakovo turtui, bet visam turtui. Tik vėliau, įregistravus teismo nutartį Turto arešto aktų registre atsiranda žyma apie asmens turto areštą visuose viešuosiuose valstybės registruose, kuriuose yra įregistruotas atsakovo turtas. Vadinasi, atsakovas negali jokiu savo turtu disponuoti iki tol, kol antstolis, vykdydamas teismo nutartį, turto apraše nurodys konkretų skolininko turtą, kuris yra areštuojamas. Dėl konkretaus turto aprašymo į antstolį turi kreiptis ieškovas, kuris dažnai neskuba to daryti, nes jo interesai ir taip apsaugomi teismo nutartimi, leidžiančia areštuoti turtą. Tuo tarpu atsakovas iki antstolio turto aprašo sudarymo negali disponuoti jokiu savo turtu. Trečia, teismų praktikoje dažnai pasitaiko, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui konstatuojama didelė ieškinio suma ir net neatsižvelgiama į kitas svarbias aplinkybes (pvz.: gal nekilnojamo turto arešto pakanka užtikrinti ieškinį ir nebūtina taikyti piniginių lėšų arešto). Kai sprendimas priimamas už akių, atsakovas neturi galimybės pateikti duomenų apie savo materialinę padėtį. Atsižvelgdamas i ieškinio didelė sumą areštuoja visa atsakovo turtą, bei pinigines lėšas. Todėl kyla abejonių ar vien tik pareikšto reikalavimo dydis savaime gali būti būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ypač jei toks ieškinys pareikštas ekonomiškai stipriam juridiniam asmeniui. Darbo objektas – ištirti laikinųjų apsaugos priemonių instituto ypatumus galiojančiame procesiniame įstatyme. Darbo tikslas: išanalizuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus bei problemas Lietuvos Respublikos teismų praktikoje. Siekiant šio darbo tikslo, keliami tokie uždaviniai: 1. Apžvelgti Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių sampratą; 2. Išanalizuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumus ir problemas; 3. išnagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procesą ir iš to kylančias pasekmes tiek ieškovui, tiek atsakovui; 4. aptarti laikinųjų apsaugos priemonių primimo, galiojimo ir panaikinimo sąlygas. Atsižvelgiant į darbo problemas keliamos sekančios hipotezės: 1. Piniginių lėšų areštas, neatliekant lėšų aprašo, bei taikomas neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, yra priemonė varžanti subjekto ūkinę-komercinę veiklą; Areštavus skolininko turtą ir ieškovui neskubant kreiptis į antstolį dėl konkretaus turto aprašymo, atsakovas patiria nuostolius negalėdamas laisvai disponuoti visu savo turtu; Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kai ieškinio suma yra didelė, ir neatsižvelgiant į kitas atsakovo turtinės padėties aplinkybes, bereikalingai apsunkina skolininko ūkinę ar komercinę veiklą; Leidimas iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialiniam draudimo fondui, valstybės biudžetui pažeidžia kreditoriaus interesus; Siekiant tinkamai įgyvendinti aukščiau iškeltą tikslą darbe bus naudojama: kokybinė, sisteminė teisės aktų ir teisės doktrinos analizė bei lyginamasis metodas, kuris leis geriau išanalizuoti laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmę, taikymo tvarką ir ypatumus. Darbo metodai: teisės katų ir teismų praktikos sisteminė analizė, loginė nalizė, lyginamuojianalizė. 1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teoriniai aspektai 1.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata Remiantys CPK 144 str. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti: 1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas; 2) įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; Nekilojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusia teismo nutartį, turinčią įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui reikia, kad pačioje nutartyje būtų įrašytos Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti.1 3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas; 4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas; 5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas; 6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; 7) draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles; 8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; 9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo; 10) išieškojimo vykdymo procese sustabdymas; 11) laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas; 12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti; 13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.2 Teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Tam tikrų kategorijų civilinėse bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, įvykdymo tvarka ir būdas. Jei yra taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis. Jei turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas. Areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje.3 Tais atvejais, kai areštuojamos apyvartoje esančios prekės, žaliavos, pusgaminiai, pagaminta produkcija, turto valdytojas turi teisę keisti šio turto sudėtį ir formą tik tuo atveju, jei nemažės jų bendra vertė ir jei teismo nutartyje nėra nustatyta kitaip. Asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat ir tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Apie tokį prašymą teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą. CPK 147 straipsnis nustato, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. 1. Jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. 3. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. 1.2.LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ RŪŠYS Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimui užtikrinti įprastai taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais bei užkirstų kelią neteisėtiems atsakovo veiksmas. Tinkamas konkrečios laikinosios apsaugos priemonės rūšies parinkimas yra itin svarbus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etapas. Teismas privalo taikyti tokias apsaugos priemones, kurios kiek įmanoma labiau apsaugotų būsimą teismo sprendimą, Bet kiekviena laikinosios apsaugos priemonė varžo atsakovo teises. Siekiant tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, reikia kiek įmanoma tiksliau atlikti (am tikrus dalykus. Pirma, išsiaiškinti visus turinčius dalyvauti nagrinėjant bylų asmenis. Informacija apie ginčo šalis, o kartais ir apie kilus dalyvaujančius byloje asmenis yra nurodytu ieškininiame pareiškime ir todėl iškeliam civiline. bylą ji jau žinoma. Tačiau visais atvejais būtina patikslinti, ar nagrinėjant byla neturėtų dalyvauti bendrininkai (ieškinio bendrininkai ir atsakomybės bendrininkai), tretieji asmenys, ar į procesą neturėtų būti įtraukta valstybės valdymo institucija išvadai pateikti. Be to, reikia išsiaiškinti, šalys ves bylą pačios ar paves tai daryti savo atstovams, taip pat ar byloje neturėtų dalyvauti įstatyminiai atstovai.4 Antra nustatyti, dėl kokių faktų šalys sutaria, o kokius laktus viena ar kita šalis ginčija, t. y. tiksliai nustatyti įrodinėjimo dalykų byloje sudarančius faktus. Faktai, kuriais remiasi ieškovas, sužinomi iš ieškininio pareiškimo. Atsakovo požiūris į ieškovo išdėstytus laktus išreikštas atsakovo rašytiniame atsiliepime į ieškininį pareiškimą, kuriame atsakovas gali nurodyti faktus, naudojamus kaip kontrargumentus ieškovo nurodytiems faktams. Teisėjas taip pat preliminariai turi nustatyti šalių materialius teisinius santykius reguliuojančias teisės normą ar normas.5 Trečia nustačius įrodinėjimo dalyką byloje, teisėjas ir šalys turi imtis priemonių, kad butų surinkti ir pateikti teismui reikiami įrodymai. Ketvirta, kai jau žinomi byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai, teisėjas turi užtikrinti, kad visiems jiems būtų laiku nusiųsti teisino šaukimai su nurodyta teismo posėdžio data, laikas ir vieta. Parengiamuosius bylos nagrinėjimo veiksmus teisėjas gali pradėti iš karto, kai lik priimamas pareiškimas. Antai priėmęs pareiškimą, jis galės karto pasikalbėti su ieškovu, patikslinti jo reikalavimus, kuriuos šis turėtų pateikti papildomai, išsiaiškinti su juo kitus suinteresuotus iškelta byla asmenis ir pan. Be to, teisėjo pareiga yra iš karto išsiųsti atsakovui pareiškimo nuorašą, nurodytus, per kokį terminą atsakovas privalo surašyti savo atsiliepimą į pareiškimą. Atsiliepimas į ieškininį pareiškimą yra konstitucinės teisės į gynyba procesinė forma. Jame atsakovas nurodo materialinius teisinius ir procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį. Atsiliepimas kartu su ieškininiu pareiškimu apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Terminas turi "būti realus”.6 Teisėjas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką byloje ir ieškininiame pareiškime minimus įrodymus, gali įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus ir nustatyti jų pateikimo terminus. Nors, pagal įstatymą, tik ieškovas gali būti įpareigotas pateikti įrodymus, tačiau teisėjas analogiškai gali įpareigoti ir atsakovą (ypač įvertinus gauta atsakovo rašytinį atsiliepimą i pareiškimą) bei kitus byloje dalyvaujančius asmenis per nustatyta terminą pateikti įrodymus. Teisėjas gali išsireikalauti įrodymus ir pats, jeigu ieškovus ar kiti bylojo dalyvaujantys asmenys patys negali jų gauti dėl objektyvių priežasčių arba išduoti išvardytiems asmenims dokumentą (liudijimą) tokiems įrodymams gauti. Vėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK kalba tik apie ieškovo galimybę prašyti teismą surinkti įrodymus. Šitoks reglamentavimas akivaizdžiai prieštarauja procesinio lygiateisiškumo principui, todėl šią norma privalu aiškinti plečiant ir taikyti ja tiek atsakovui, tiek ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmeninis. Bendrai galime išskirti dvi laikinųjų apsaugos priemonių rūšis: 1. Reliatyvios priemonės - tai tokios priemonės, kurios reikalauja aiškaus teisminio balansavimo tarp rizikos ir išlaidų bei pajamų, kad būtų padaryta kuo mažesne žala; 2. Absoliučios priemonės - yra tada kai atsargumo imamasi dėl to jog rizika atsirasti nuostoliams yra labai didelė arba neišvengiama, nors kartais galima nepasiekti norimo rezultato arba pajamos bus labai mažos [5]. Kaip matome teismuose dažniausiai taikoma reliatyvios priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią žalos atsiradimui ir pasiekti rezultatą, tai yra užtikrinti būsimo, dažniausiai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvių autoriai nurodo sekančius laikinųjų apsaugos priemonių požymius: 1. laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas (atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. 3K–3–681/2002, civilinėje byloje RAB „Main Bridge, L.L.C.“ prieš UAB „Lakvita“ pabrėžė, jog pagal Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnį arbitražinio susitarimo buvimas nėra kliūtis suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės tokiais atvejais gali būti taikomos bendrais pagrindais) [28]; 2. laikinosios apsaugos priemonės taikomos byloje dalyvaujančių asmenų, kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba teismo iniciatyva; 3. jos yra tik laikino pobūdžio; 4. laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ieškovo interesams patenkinti (pavyzdžiui, atsakovo turtą galima areštuoti, bet negalima realizuoti ir iš gautų lėšų patenkinti ieškovo reikalavimą iki bylos išsprendimo iš esmės); 5. laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovo arba kitų asmenų, susijusių su atsakovu turtiniais ryšiais, atžvilgiu (pavyzdžiui, draudimas kitiems asmenims vykdyti prievoles atsakovui); 6. laikinosios apsaugos priemonės taikomos turint tikslą užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir siekiant kitų su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu susijusių tikslų; 7. gali būti taikomos tik įstatymuose numatytos laikinosios apsaugos priemonės ir tik esant įstatymuose nustatytoms sąlygoms [7]. Atsižvelgdami į aukščiau išvardintus laikinųjų apsaugos priemonių požymius turime pabrėžti, jog negali būti paskirtos tos laikinosios apsaugos priemonės, kurios konkrečiu atveju neturi jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymo kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Analizuojant yra svarbi teismų praktika, kurioje susiklosčiusi tendencija vertinti paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą ir proporcingumo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylos Nr. 3K-3-146/2002 nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo kuriais atvejais yra pažeidžiamas ekonomiškumo principas, nurodytas CPK 145 straipsnio 2 dalyje: „Laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai taikomos byloje dalyvaujančių asmenų prašymu siekiant apsaugoti ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų interesus, kad priėmus teismo sprendimą būtų galima jį realiai įvykdyti“ [8]. „Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma“. Tokią išvadą taip pat patvirtina ir CPK 145 straipsnio 2 dalis, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. „Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo vykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas“. [9] Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę ar kelias priemones, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo įvykdymą ir minimaliai ribotų atsakovo interesus bei neviršytų pareikštų ieškinio reikalavimų sumos [10]. Apibendrinant citatas, matome jog ekonomiškumo reikalavimai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tokie, jog toks taikymas kiek galima labiau būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas ir minimaliai ribotų atsakovo interesus, tačiau taip pat taikoma priemonė turi būti proporcinga ieškinio reikalavimo sumai. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti atsižvelgiama ir proporcingumo principą. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininkų teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginama visiškai, tačiau kartu būtina atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, į jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui bei kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Tačiau pažymėtina, kad šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima [1]. „Įgyvendinat proporcingumo principą, kai kurių valstybių teismų laikinosios teisinės apsaugos nustatymo praktika tokia: ieškovo pareiga pateikti ne tik savo reikalavimo teisės buvimą patvirtinančius įrodymus, bet ir paneigti galimas atsakovo gynybos priemones“ [11]. Teisingumo sąvoka yra ganai sunkiai apibrėžiama. Bandyčiau manyti, jog įvykdyti teisingumą, tai ne tik patenkinti ieškovo interesus, bet ir nepadaryti didelės žalos atsakovui, kuri būtų du ar tris kartus didesnė už pačią skolą (juk paprastai atsakovui tenka ir sumokėti ir bylinėjimosi išlaidas). Tai ir bandoma apsaugoti naudojantis proporcingumo principu. Laikinųjų apsaugos priemonių skirstymas į grupes, pagal siekiamą tikslą yra pateiktas Civilinio proceso kodekso komentare: 1. galutinio sprendimo vykdymą užtikrinančios priemonės (pavyzdžiui, atsakovo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas); 2. prevencinės priemonės (pavyzdžiui, draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose); 3. įrodymus užtikrinančios priemonės (pavyzdžiui, kilnojamojo daikto, dėl kurio vyksta ginčas areštas) [13]. Praktikoje dažniausiai prašoma atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių arešto. Tačiau įstatymas numato daugiau nei dešimtį laikinųjų apsaugos priemonių, kurios išvardintos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje: „Laikinosios apsaugos priemonės gali būti: 1. atsakovo nekilnojamojo daikto areštas; 2. įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; 3. kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas; 4. atsakovui priklausančio daikto sulaikymas; 5. atsakovo turto administratoriaus paskyrimas; 6. draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; 7. draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles; 8. išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; 9. turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo; 10. išieškojimo vykdymo procese sustabdymas; 11. laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas; 12. įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti; 13. kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas“ [14]. Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 str. 1d. 1p). Nekilnojamojo turto areštas – priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių valdymo, naudojimo, disponavimo laikinas uždraudimas ar apribojimas [CPK 675 str. 1 d.]. Pabrėžtina, kad turtinio pobūdžio bylose atsakovui priklausančio nekilnojamojo daikto areštas yra dažniausiai taikoma priemonė, kadangi, patenkinus ieškinį, yra galimas išieškojimo nukreipimas į areštuotą turtą. CPK leidžia tik atsakovui priklausančio nekilnojamojo daikto areštą, nes areštavus kito asmens nekilnojamąjį turtą, nebūtų pasiektas CPK 145 str. 1d. 1 p. nurodytas tikslas. Be to, areštavus ne atsakovui, o trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį daiktą, būtų pažeistos turto savininko teisės, kadangi šis asmuo nėra šalių materialinių teisinių santykių dalyviu, o tuo pačiu ir teisme nagrinėjamo ginčo šalimi [15]. Antstolis, vykdydamas teismo nutartį, kurioje nurodyta areštuoti turtą sudaro areštuojamo turto aprašą CPK 677 str. nustatyta tvarka. Ši priemonė dažnai taikoma bylose pagal ieškinius dėl skolos priteisimo. Taipogi turto areštas taikomas ir kitokio pobūdžio bylose pvz., bylose pagal ieškinį dėl sandorio, kurio perleistas turtas pripažinimo negaliojančiu. Nekilnojamųjų daiktų areštas laikomas įregistruotu, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą [16]. Nekilnojamojo daikto arešto įregistravimo pagrindu yra turto arešto aktų registro dokumentai, t.y. teismo nutartis dėl nekilnojamojo daikto arešto nusiunčiama turto arešto aktų registrui ir ją įregistravus yra pagrindas daiktinių teisių suvaržymus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kurio tvarkytoja yra Žemės ir kito nekilnojamojo turto ir kadastro valstybės įmonė. Teismas nepriklausomai nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pranešti apie civilinės bylos dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą, nes tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.254 str. 6 punkte. Apie šį juridinį faktą teismas nekilnojamojo turto registro tvarkytojui praneša ne vėliau kaip kitą darbo dieną po bylos iškėlimo, kuris nedelsdamas apie civilinės bylos dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto iškėlimą pažymi nekilnojamojo turto registre, o tai irgi tam tikra prasme yra laikinoji apsaugos priemonė. Pažymėtina, kad turto arešto taikymo atvejais, teismas nutartimi, kuria taiko areštą, turi išspręsti ir to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimus. Tame tarpe, teismas turėtų paskirti areštuojamo turto saugotoją. Dažnai areštuotas turtas paliekamas valdyti jo savininkui, pas kurį ir yra areštavimo metu, tačiau areštuotas turtas gali būti perduodamas ir kitam asmeniui ar pačiam ieškovui. Turto arešto taikymo atvejais nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodomas turto saugotojas ar administratorius tada, kai jį skiria teismas [17]. Tačiau kai areštuotas turtas paliekamas naudotis savininkui, teismas neprivalo skirti jo saugotojo ar administratoriaus. Turto areštas taikomas ankstyvoje bylos stadijoje, todėl teismas gali ir neturėti pakankamai duomenų apie turtą, kad galėtų tinkamai išspręsti turto saugotojo paskyrimo klausimą. Tokiu atveju teismas turto saugojimo klausimą turėtų pavesti išspręsti antstoliui, kuris areštuoto turto saugojimo klausimą išsprendžia vadovaudamasis CPK 683 str. Taikydamas turto areštą teismas turėtų tiksliai nurodyti turto arešto mastą bei būdą, t.y. nurodyti ar ribojama visa nuosavybė ir iš jos kylančios teisės ar tik atskiros sudėtinės jos dalys, pvz., jeigu areštuojamos kredito įstaigose esančios piniginės lėšos, turi būti nurodyta kokias operacijas su tomis lėšomis ir kokiomis apimtimis galima atlikinėti (pvz. mokėti darbuotojams darbo užmokestį, einamuosius mokesčius, daryti kitas būtinas išlaidas). Atkreiptinas dėmesys, kad areštuojant nekilnojamą turtą nėra jokios būtinybės uždrausti skolininkui naudotis ir valdyti areštuojamą turtu. CPK 145 str. 8 d. įtvirtina nuostatą, jog asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat ir tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, - nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Pastaroji nuostata atitinka Turto arešto registro įstatymo 4 str. 1 d., kurioje įvirtinta analogiška taisyklė. Todėl nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento tretieji asmenys neturi teisės teigti, jog jiems nežinomas turto arešto faktas. Kai kuriose užsienio valstybėse nustatyti turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo apribojimai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje draudžiama areštuoti automobilį. Pastaroji nuostata yra grindžiama tuo, kad šiuolaikiniam žmogui transporto priemonė yra būtina priemonė ir automobilio areštas reikštų konstitucinės asmens judėjimo laisvės nepagrįstą suvaržymą. Lietuvos praktikoje areštuojant kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą (šiuo minimų atveju automobilį) dažnai apribojama tik disponavimo teisė, paliekant atsakovui teisę jį valdyti ir juo naudotis. Įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (145 str.1 d. 2p.). Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Remiantis CK ketvirtosios knygos nuostatomis, nuosavybės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Įrašius viešajame registre draudimą perleisti nuosavybės teisę, užtikrinama, kad atsakovas negalės imtis tam tikrų neteisėtų, nesąžiningų priemonių, dėl kurių iškiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Viešieji registrai – tai registrai, įsteigti Valstybinių registrų įstatymo nustatyta tvarka. Ši apsaugos priemonė tam tikra prasme yra daikto areštas, ir ji paprastai yra taikoma daiktams, dėl kurių vyksta ginčas, pavyzdžiui, namas, automobilis, traktorius, laivas ir kt.. Pavyzdžiui, vykstant ginčui dėl civilinėje apyvartoje esančio ginklo, teismas gali uždrausti jo nuosavybės teisių perleidimą, pasiųsdamas civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro tvarkytojai – atitinkamai teritorinei policijos įstaigai teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. O vykstant ginčui dėl jachtos, teismas uždėdamas areštą siunčia nutartį Turto arešto registrui ir Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registrui, kurį tvarko Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija. Areštuotas turtas paprastai paliekamas valdyti jį turinčiam asmeniui, tačiau jis gali būti perduodamas saugoti kitam (trečiajam) asmeniui arba asmeniui, kurio prašymu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodyti asmenys atlieka saugotojo pareigas. Siekiant išsaugoti turto vertę gali būti nustatytas valdymo teisės apribojimas – teisės turėti turtą savo žinioje, leidžiančios daryti tam turtui fizinį bei ūkinį poveikį, priverstinis laikinas apribojimas bei naudojimosi teisės apribojimas, teisės naudoti turto naudingąsias savybes, gauti iš turto pajamų bei vaisių ar kitos naudos priverstinis laikinas apribojimas. Pavyzdžiui, atsakovui priklausančio automobilio areštas yra įregistruojamas Turto aktų arešto registre ir valstybės įmonėje Regitra, tačiau siekiant išsaugoti turtą, automobilis gali būti pastatomas saugoti į ieškovo nurodytą saugojimo aikštelę ar garažą. Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas (145 str. 1 d. 3 p.). Ši laikinoji apsaugos priemonė, kaip ir atsakovui priklausančio nekilnojamo daikto areštas, taikoma turtinio pobūdžio bylose. Skirtumas tas, kad ši apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tuomet, kai atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis daiktas, turtinės teisės bei piniginės lėšos yra ne tik pas jį, bet ir pas trečiuosius asmenis. Teisės doktrinoje išreiškiama nuomonė, kad ši laikinosios apsaugos priemonė taikytina daiktams, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindai nėra registruojami viešajame registre, manytume, kad tokia pozicija bandoma pagrįsti įrašo dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kaip savarankiškos laikinosios apsaugos priemonės egzistavimą. Pabrėžtina, kad prioritetas turėtų būti taikomas kilnojamųjų daiktų, o ne piniginių lėšų ar turtinių teisių areštui. Tai patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2003 08 14 d. nutartyje, kurioje nurodė, kad “piniginių lėšų areštas yra tokia laikinosios apsaugos priemonė, kurios taikymas atsakovui ekonomine prasme yra gana skausmingas, kadangi dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta įmonės komercinė ūkinė veikla, produkcijos gamyba, atsiskaitymai, kas gali privesti ją prie bankroto. Todėl taikyti šią priemonę turėtų būti vengiama tais atvejais, kuomet ieškovų reikalavimus galėtų tinkamai užtikrinti atsakovo turto areštas” [18]. Taigi pinigines lėšas bei turtines teises reikėtų areštuoti tik tais atvejais, kai visos ieškinio sumos nepakaktų užtikrinti turto areštu. Pabrėžtina, kad, jeigu nuosavybės teisės apribojamos į daiktą, kuris priklauso bendrosios nuosavybės teise, tai turi būti areštuota tik ta turto dalis, kuri priklauso asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Turtinės teisės – tai tokios teisės, kurios turi tam tikrą ekonominę reikšmę ir gali būti išreikštos pinigais [19], teismai, pvz., turtine teise yra pripažinę ir teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Turtinės teisės paprastai yra skirstomos į daiktines turtines teises (nuosavybės teisė, valdymas, hipoteka ir kt.) ir asmenines turtines teises, kurios, savo ruožtu, dar gali būti skirstomos į kylančias iš prievolinių teisinių santykių ir intelektinės veiklos rezultatų. Turtinės teisės suteikia teisę asmeniui reikalauti, kad kitas asmuo atliktų jo naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikytų nuo jo, o pastarieji asmenys privalo juos atlikti arba nuo jų susilaikyti. Taigi tam tikrų turtinių teisių areštas šiuo atveju reikštų atsakovo turtinių teisių apribojimą ar uždraudimą jomis naudotis (pvz. draudimas reikalauti iš nuomininko mokėti nuompinigius, draudimas reikalauti apmokėti vekselį ar čekį, draudimas reikalauti apmokėti už parduotas prekes, draudimas perleisti turtines teises kylančias iš nuomos, rangos, frančizės, kitų sutarčių ar įstatymų (pvz. akcijų ir kitų vertybinių popierių suteikiamos turtinės teisės) [20]. Areštuodamas turtines teises teismas pakeičia daiktinių ar asmeninių turtinių prievolių turinį, todėl ypatingai svarbu, kad areštuodamas turtines teises, teismas tiksliai nurodytų turtinių teisių arešto mastą bei arešto įvykdymo tvarką bei būdus. (Pvz. nurodyti kam ir kaip turi būti įvykdyta prievolė sumokėti pinigus pagal nuomos, pirkimo-pardavimo sutartį, vekselį ar kt. pagrindu ir pan.). Taip pat svarbu, kad nedelsiant praneštų apie turtinių teisių areštą tiems asmenims su kuriais tos turtinės teisės yra susijusios (pvz. asmenys turintys įvykdyti tam tikrą prievolę). Teismas taikydamas turtinių teisių, suteikiančių reikalavimo teisę į tam tikras pinigines lėšas, areštą turėtų nurodyti, jog asmuo, turintis pareigą mokėti pinigus, juos sumokėtų į specialią teismo ar antstolio sąskaitą tokiu atveju, teismui išsprendus ginčą ir patenkinus ieškinį, ieškovas įgytų teisę išieškoti iš piniginių lėšų, esančių specialioje sąskaitoje. Teismui ieškinį atmetus pinigai būtų grąžinami atsakovui. Kita vertus, areštuojant kilnojamą turtą svarstytinas ir to turto perdavimas saugoti ieškovui ar turto administratoriui klausimas, nes kilnojamas turtas yra mobilus, jis gali būti greitai paslėptas, sunaikintas, perleistas tretiesiems asmenims. Areštuotas gali būti tik skolininkui (atsakovo) nuosavybės teises priklausantis turtas. Šios pozicijos laikosi ir teismų praktika: "Turtinio pobūdžio bylose atsakovui priklausančio turto areštas yra dažniausiai taikoma efektyvi ieškinio užtikrinimo priemonė, kadangi patenkinus ieškinį yra galimas išieškojimo nukreipimas į areštuotą turtą. Dėl šių priežasčių CPK 156 str. leidžia tik atsakovui priklausančio turto areštą, nes areštavus kito asmens turtą, nebūtų pasiekiamas CPK 155 str. 1 d. nurodomas tikslas, t.y. išieškojimo nukreipimas į tokį turtą nebūtų įmanomas, o tuo pačiu nebūtų užtikrinamas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Be to, areštavus ne atsakovui, o trečiajam asmeniui priklausantį turtą ar pinigines lėšas, nepagrįstai būtų pažeidžiamos turto savininko teisės, kadangi šis asmuo nėra šalių materialinių teisinių santykių dalyviu, o tuo pačiu ir teisme nagrinėjamo ginčo šalimi“ [21]. Tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis. Tuomet, kai turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas (CPK 145 str. 5 d.) [22]. Nors CPK nenustato, kuris asmuo turi teisę inicijuoti bendrąja nuosavybe esančio turto padalijimą, teigtina, jog remiantis CK 4.80 str. 1 d. ir 4.90 str. 1 d. tokią teisę turi kiekvienas bendraturtis, be to, CK 4.80 str. 3 d. ir 4.90 str. 3 d. nustato, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį kad būtų galima iš jos išieškoti. Kreditoriumi laikomas asmuo, kuris turi reikalavimo teisę į skolininką. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali pasiūlyti kreiptis į teismą su prašymu nustatyti atsakovo turto dalį . Pažymėtina, jog antstolis vykdantis teismo nutartį areštuoti turtą neturi teisės inicijuoti bendrosios nuosavybės padalinimo (CPK 667 str. 1 d.). Tais atvejais, kai areštuojamos apyvartoje esančios prekės, žaliavos, pusgaminiai, pagaminta produkcija, turto valdytojas turi teisę keisti šio turto sudėtį ir formą tik tuo atveju, jei nemažės jų bendra vertė ir jei teismo nutartyje nėra nustatyta kitaip (CPK 145 str. 7 d.). Pvz., Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. spalio 20 d. nutartyje konstatavo: „Teisėjų kolegija pastebi, jog prašoma areštuoti žaliavas, tai yra atsakovo gamybinėje veikloje tiesiogiai naudojamą turtą. Tokiu atveju areštas nereiškia konkrečių daiktų arešto, nes tai yra tam tikros masės turto areštas. Pažymėtina tai, jog atsižvelgiant į šio turto paskirtį, valdytojas turi teisę keisti šio turto sudėtį, formą, tačiau negali mažinti jos bendros vertės. Taigi tokiu atveju areštuoto turto vertė išlieka nepakitusi ir atsakovui netrukdomai vykdant savo gamybinę veiklą [23]. Atsakovui priklausančio daikto sulaikymas (CPK 145 str. 1d. 4 p.). Daikto sulaikymas yra viena iš kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų gynimo priemonių (CK 6.69 str.). Daikto sulaikymo esmė yra ta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti daiktą tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas, t.y. pareiškęs ieškinį teismui, jis gali prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę pas jį esančio daikto sulaikymui. Paprastai ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma tuomet, kai kreditorius siekia išvengti galimų skolininko pretenzijų dėl naudojimosi daikto sulaikymo teise. Pažymėtina, jog Civilinis kodeksas, reglamentuojantis daikto sulaikymo teisę, nenumato, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise, nesant atitinkamos teismo nutarties dėl daikto sulaikymo teisės taikymo. Darytina išvada, jog daikto sulaikymo institutas iš esmės yra materialinės teisės institutas, ir teismų praktika patvirtiną tokią poziciją nes daiktą sulaikyti kreditorius gali ir be teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones [24]. Kreditorius, siekdamas išvengti galimų skolininko pretenzijų dėl naudojimosi daikto taikymo teise, gali prašyti teismo taikyti atsakovui priklausančio daikto sulaikymą. Atsakovo turto administratoriaus paskyrimas (CPK 145 str. 1d. 5p.). Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, jog ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, fizinio asmens paskelbimo neveiksniu, globos ir rūpybos steigimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų bylose, bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, turto valdymo, naudojimosi, disponavimo juo [25]. Šios laikinosios apsaugos priemonės paskirtis yra užtikrinti atsakovo turto išsaugojimą, jo vertės išlaikymą, turtinės padėties stabilumą, veiklos, susijusios su turto valdymu, tvarkymu bei disponavimu juo, tinkamumą. Turto administratorius gali būti paskirtas bylose, kuriose būtina apsaugoti daug ir įvairaus turto, pvz., turto administratorius yra skiriamas bylose dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, turėtų būti skiriamas priverstinio akcijų (pajų) pardavimo, sutuoktinių turto padalijimo bylose (kai sutuoktiniai turi daug ir įvairaus turto) ir kt. atvejais. Kaip minėta aukščiau, turto administratorius administruodamas turtą privalo vadovautis ne CK 4.236-4.252 str., o teismo nutartimi, kuria jis buvo paskirtas ir kuri turi nustatyti jo įgaliojimų apimtį. Teismas skirdamas turto administratorių teismo nutartyje taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę turėtų aptarti paskiriamo administratoriaus kompetenciją ir pan. Kaip matyti iš CPK 145 str. 1 d. 5 p. formuluotės galima paskirti ne tik fizinio, bet ir juridinio asmens turto administratorių. Paskirdamas juridinio asmens turto administratorių teismas turėtų aiškiai apibrėžti juridinio asmens organų ir administratoriaus kompetencijos ribas, tarpusavio sąsajas ir tvarką. Draudimo atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų CPK 145 str. 1d. 6 p. esmė yra ta, kad atsakovui gali būti uždraudžiama realizuoti jo turimas prekes, naudotis turtu, nutraukti statinio projektavimo ir statybos darbus, uždraudžiama išvežti derlių, dirbti žemę ir pan. Ši apsaugos priemonė reiškia atsakovo asmeninės veiklos laisvės ribojimą, kad būtų galima užtikrinti, jog atsakovas nesiims veiksmų, dėl kurių taptų neįmanoma užtikrinti būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti jo privalomumą. Kartais teismas gali neturėti galimybių taikyti apribojimų atsakovo turto atžvilgiu arba tie apribojimai gali būti neefektyvūs (pvz. turtas nėra Lietuvos valstybės jurisdikcijoje). Šiuo atveju teismas gali taikyti apsaugos priemones, kurios nukreiptos į atsakovą, kuriam asmeniškai nustatomi tam tikri apribojimai. Atsakovui gali būti uždrausta dalyvauti sandoriuose dėl valdymo, naudojimosi ar disponavimo visu ar dalimi turto, pavyzdžiui uždraudžiant jį parduoti, įkeisti (nustatyti hipoteką), išnuomoti ir kt. Atsakovui taip pat gali būti uždrausta atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui uždrausti laikinai naudotis tam tikru turtu, lankytis tam tikrose vietose, matytis su tam tikrais asmenimis, užsiimti tam tikra ūkine - finansine veikla, perplanuoti pastatus ar patalpas, dirbti žemės sklypą ar kitus darbus, vykdyti ar reikalauti įvykdyti iš kitų asmenų tam tikras prievoles (pvz. tęsti statybos darbus pagal ginčijamą statybos rangos sutartį, vykdyti kitas sutartis) ir t.t. Apie tokios apsaugos priemonės taikymą reikia informuoti ir kitus asmenis. Pavyzdžiui, kad draudžiama naudotis automobiliu, turi būti informuojama kelių policija. Draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles CPK 145 str. 1d. 7 p dažniausiai yra taikytinas tais atvejais, kai atsakovas neturi turto, kurį būtų galima areštuoti, arba turto turi nepakankamai, tačiau yra skolininkų, privalančių jam įvykdyti tam tikras turtines prievoles. Tokiu būdu yra uždraudžiama tretiesiems asmenims vykdyti prievolę atsakovo naudai, nes pastarasis jo naudai įvykdžius prievolę gali gautą turtą paslėpti, perleisti ar sunaudoti. Tokiu būdu gali būti areštuojamos trečiojo asmens ( atsakovo skolininko) sąskaitoje esančios lėšos, kurios turėtų būti naudojamos atsiskaityti su atsakovu. Patenkinus ieškinį, šios lėšos būtų išieškomos ne atsakovo ( prievolės kreditoriaus), bet ieškovo naudai. Ši laikinoji apsaugos priemonė iš esmės sutampa su atsakovo turtinių teisių areštu, nes areštavus atsakovo turtines teises apie tai turi būti informuojamas ir atsakovo skolininkas, kuris privalo prievoles atsakovui vykdyti teismo arba antstolio nustatyta tvarka. Išimtinais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (CPK 145 str. 1d. 8 p.) Ši laikinoji apsaugos priemonė susijusi su judėjimo laisvės apribojimu, todėl gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kuomet yra reali grėsmė, kad atsakovas gali imtis veiksmų, padedančių išvengti atsakomybės, arba galinčių trukdyti spręsti bylą. Taikant šią apsaugos priemonę būtina atsižvelgti į atsakovo asmenybę, jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir kitas gyvenamąsias vietas, užimtumą (darbą ar individualią veiklą Lietuvoje), pragyvenimo šaltinius, amžių, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes galinčias turėti reikšmę sprendžiant klausimą dėl minėtos priemonės paskyrimo. Šios priemonės vykdymą teismas turėtų pavesti atitinkamai policijos įstaigai. Ši apsaugos priemonė yra panaši į baudžiamojo proceso tvarka taikomą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti (1961 m. LR BPK 100 str., 2002 m. LR BPK 136 str.). Turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo (CPK 145 str. 1d. 9 p.). Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma tuomet, kai ginčas kyla dėl turto, kuris įstatymų nustatyta tvarka jau yra areštuotas. Ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas jo valdytojas. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1d. 10 p.). Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma tuomet, kai iš skolininko turto išieškoma pagal vykdomuosius dokumentus ir jis pareikšdamas ieškinį, ginčija tokio išieškojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pvz.: Teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai yra ginčijami sandoriai, kurių pagrindu buvo įregistruota hipoteka ar įkeitimas, tačiau laikinosios apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžia ne hipotekos teisėjas, bet ginčą nagrinėjantis teismas. Laikinojo materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas (CPK 145 str. 1d. 11 p.). Ši priemonė taikoma bylose, susijusiose su materialinio išlaikymo santykiais, tarp jų ir tais, kurie kilo sandorių pagrindu, taip pat bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių. Sutuoktinių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, senelių ir vaikaičių tarpusavio materialinio išlaikymo santykius reglamentuoja Civilinio kodekso trečioji knyga. Laikinai materialinis išlaikymas gali būti priteisiamas ir bylose dėl žalos atlyginimo gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atveju, nes tokių bylų nagrinėjimas neretai užsitęsia. Bylose dėl servitutų nustatymo gali būti nustatytas laikinas naudojimasis svetimu daiktu. Materialinio išlaikymo teisiniai santykiai gali atsirasti ne tik įstatymo, bet ir sutarčių pagrindu (pavyzdžiui, išlaikymo iki gyvos galvos sutartis (CK 6.460-6.464 str.)), todėl ši priemonė gali būti naudojama ir bylose dėl materialinio išlaikymo santykių, kylančių sandorių pagrindu. Teismas priimdamas galutinį sprendimą byloje, kur buvo priteistas laikinas išlaikymas, turi atsižvelgti į jau sumokėtą išlaikymą. Savo ruožtu, jei bylą išnagrinėjus paaiškėtų, kad ieškovas neturėjo teisės į išlaikymą, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti atsakovo turėtas išlaidas. Laikinų apribojimų nustatymas, matomai, taip pat yra taikytinas iš šeimos santykių kylančiose bylose. Teismas atsižvelgdamas į šeimos ar vieno iš sutuoktinio interesus gali taikyti ne tik CK 3.65 str. nustatytas priemones, bet ir kitas priemones, pvz. vaiko laikinos gyvenamos vietos nustatymas pas kitus asmenis (ne tėvus) ar vaikų globos institucijoje ar pan. Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėja civilinėje byloje Nr. 2-223-126/2008 dėl išlaikymo dydžio padidinimo pagal ieškovės R.P. ieškinį, atsakovas P.P., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vadovaujantis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis (atsakovas išlaikymą vaikui teikia nereguliariai, dirba pagal verslo liudijimą, tačiau duomenų apie gaunamas pajamas nepateikė) bei Jungtinių tautų vaiko konvencija (Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983), kuri įpareigoja ratifikavusias valstybes dalyves užtikrinti, kad imantis bet kokių, vaiką liečiančių, veiksmų, valstybės privačios ar valstybinės įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai privalo veikti išimtinai vaiko interesams, nusprendė, kad tokiu būdu, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos apsaugotų nepilnamečio vaiko interesus, todėl esant nurodytoms aplinkybėms taikytinos laikinosios apsaugos priemonės - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nutarė areštuotinas atsakovo P.P., vardu registruotas nekilnojamas turtą. Įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. (CPK 145 str. 1d. 12 p.). Ši priemonė Civilinio proceso kodekse numatyta dėl to, kad nesiėmus tam tikrų priemonių gali atsirasti ar padidėti žala ieškovui ar tretiesiems asmenims. Pavyzdžiui, atsakovas gali būti įpareigotas nutraukti griūvančio namo remonto darbus, autorių teisių objekto naudojimą arba garbės ir orumo gynimo bylose draudžiama atlikti veiksmus – pakartotinai skelbti žinias ar skelbti dar nepaskelbtas žinias. Kaip jau buvo minėta, teismas gali taikyti ne tik Civilinio proceso kodekse, bet ir kituose įstatymuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Pavyzdžiui, nagrinėdamas bylas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, teismas gali taikyti šias Civilinio kodekso 3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones: 1. įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2. nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamą vietą su vienu iš tėvų; 3. įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4. priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5. areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas; 6. areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7. uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose [26]. Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 straipsnyje [27] taip pat nurodoma, kad neatidėliotinais atvejais, kai pakanka duomenų apie autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimą, teismas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, siekiant nutraukti neteisėtus veiksmus ir užtikrinti galutinio sprendimo įvykdymą, gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1. įpareigoti asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar kitų pagal įstatymą saugomų teisių objektų naudojimą; 2. uždrausti išleisti į apyvartą neteisėtas kūrinių ar kitų pagal įstatymą saugomų teisių objektų kopijas; 3. areštuoti neteisėtas kūrinių audiovizualinių įrašų ar fonogramų kopijas, jų atgaminimo priemones ir įrangą bei atitinkamus dokumentus; 4. taikyti kitas Civilinio proceso kodekso nustatytas priemones. Teismų praktikoje susiformavo ir įsitvirtino ir kitokie konkretūs laikinųjų apsaugos priemonių parinkimo principai, pvz., visų pirma laikinosios apsaugos priemonės yra taikytinos atsakovo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto atžvilgiu [26]. Jeigu nėra kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, gali būti ribojama atsakovo teisė disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose. Pastarąja savo poziciją teismai pagrindžia tuo, kad uždraudimas disponuoti piniginėmis lėšomis gali paralyžuoti atsakovo (ypač juridinio asmens) ūkinę-komercinę veiklą, gali įvykti, jog atsakovas netektų apyvartinių lėšų, negalėtų atsiskaityti su darbuotojais, atlikti einamųjų mokėjimų, atsiskaityti su kreditoriais ir t.t. Atsakovas – fizinis asmuo – gali netekti teisės naudotis savo pinigines lėšas net minimaliems savo gyvenimo poreikiams tenkinti. 1.3.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesiniai aspektai Kaip minėta, ieškinio turinį sudaro reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamosios ieškinio dalys vadinamos ieškinio elementais - ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu. Galiojančio CPK 4 skirsnis “Ieškinys” nustato civilinių bylų iškėlimo tvarka. Pagal CPK 135 straipsnį ieškininis pareiškimas paduodamas teismui raštu. Ieškininiame pareiškime turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam pareiškimas paduodamas, pavadinimas; 2) ieškovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta arba, jeigu ieškovas yra juridinis asmuo, jo pavadinimas, kodas, buveinė, taip pat atstovo pavadinimas ir adresas, jeigu pareiškimą paduoda atstovas; 3) atsakovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta ir, jeigu žinomas, asmens kodas arba, jeigu atsakovas yra juridinis asmuo, jo pavadinimas, kodas, buveinė; 4) kitų dalyvaujančių byloje asmenų, kurių teisės ir pareigos susijusios su ieškovo reikalavimu, vardai, pavardės, gyvenamoji vieta ir, jeigu žinomi, jų asmens kodai arba, jei tai yra juridiniai asmenys, jų pavadinimai, kodai, buveinės; 5) ieškinio kaina, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 6) aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimą, ir įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vieta; 7) ieškovo reikalavimas; 8) pridedamų prie ieškininio pareiškimo dokumentų sąrašas. Ieškininiame pareiškime dėl ištuokos, be žinių, išvardytų šio straipsnio antrojoje dalyje, turi būti nurodoma: 1) ieškovo ir atsakovo gimimo metai; 2) motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas santuokai nutraukti; 3) jeigu sutuoktiniai turi vaikų - žinios apie vaikus, pas ką jie gyvena, kaip kiekviena iš šalių dalyvauja juos išlaikant ir auklėjant, pasiūlymai dėl tolesnio vaikų išlaikymo ir auklėjimo; 4) jeigu pareiškiamas ieškininis reikalavimas dėl turto padalijimo - žinios apie sutuoktinių turtą. Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgalinimus. Naujojo CPK 135 straipsnis nurodo tokį ieškinio turinį: 1. Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be to, turi būti nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas); 5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas; 6) informacija, ar byla bus vedama per advokatą. 7 2. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Prie ieškininio pareiškimo turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Ieškininis pareiškimas pateikiamas teismui su tiek nuorašų, kiek yra atsakovų. Teisėjas gali, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir pobūdžio, įpareigoti asmenį, paduodantį ieškininį pareiškimą, pateikti taip pat ir tiek pridedamų prie ieškininio pareiškimo dokumentų nuorašų, kiek yra atsakovų. Taip pat galiojantys CPK 163 str. nurodo, kad kelių ieškininį reikalavimai gali būti sujungiami. Ieškovas turi teisę sujungti viename ieškininiame pareiškime kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. Teisėjas, priimantis ieškininį pareiškimą, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Jeigu sujungtus reikalavimus pareiškia keli ieškovai arba jeigu jie pareiškiami keliems atsakovams, priimantis ieškininį pareiškimą teisėjas turi teisę išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Teisėjas, nustatęs, kad šio teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams ar pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu, taip sujungus, bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai. Galiojančio CPK 150 straipsnis nurodo, kad civilinės bylos pareiškimo priėmimo klausimą teisėjas išsprendžia priimdamas nutartį. Teisėjas atsisako priimti pareiškimą: 1) jeigu pareiškimas nežinybingas teismams; 2) jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymo nustatytos tai bylų kategorijai bylos išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos; 3) jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 4) jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 5) jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti trečiųjų teismui; 6) jeigu byla neteisminga tam teismui; 7) jeigu pareiškimą paduoda neveiksnus asmuo; 8) jeigu pareiškimą suinteresuotojo asmens vardu padavė neįgalintas vesti bylą asmuo.8 Teisėjas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Nutartyje teisėjas privalo nurodyti, į kurį organą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nežinybinga teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti pareiškimą. Teisėjo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškininį pareiškimą, nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas įteikiamas arba pasiunčiamas pareiškėjui kartu su jo paduotu ieškininiu pareiškimu. Dėl teisėjo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Naujame CPK taip pat nurodyta kelių ieškinio reikalavimų sujungimo ir išskyrimo galimybė ( 136 straipsnis): 1. Ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. 2. Teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. 3. Kai sujungtus reikalavimus pareiškia keli ieškovai arba jeigu jie pareiškiami keliems atsakovams, priimantis ieškinį teismas turi teisę išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. 4. Teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.9 Galiojantys CPK ieškinio priėmimo klausimą 137 str. reglamentuoja taip: 1. Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia teismas priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. 2. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu: 1) ieškinys nenagrinėtinas teisme; 2) ieškinys neteismingas tam teismui; 3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos; 4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo; 7) pareiškimą paduoda neveiksnus fizinis asmuo; 8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. 3. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos. Jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išsprendžiamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas. Teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo priedai ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas arba pasiunčiamas pareiškėjui.10 5. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti duodamas atskirasis skundas. Taip pat galiojančiame CPK teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. 1.4.Laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė ir tikslai Pažeistu teisių ar teisėtų interesų gynimas yra vienas iš pagrindiniu teisinio ginčo sprendimo tikslu. Pažeista asmens teisė gali buti tinkamai apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo ginčas tarp šalių išsprendžiamas iš esmės, yra įvykdomas. Tik pilnai įvykdžius teismo sprendimą atkuriama teisinė tvarka, pašalinamos neigiamos teisės pažeidimo pasekmės ir įvykdomas teisingumas. Civilinis procesas paprastai prasideda ieškinio pateikimu teismui, pereina pasirengimo nagrinėjimui, nagrinėjimo stadijas ir baigiasi sprendimo priėmimu ir galiausiai sprendimo įsiteisėjimu. Nuo ieškinio pateikimo teismui iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo praeina daug laiko, o ypatingai tuomet, kai teismo sprendimas skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi nesąžiningas atsakovas, kurio atžvilgių yra pareikšti atitinkami reikalavimai, gali pasinaudoti tuo ir imtis įvairiausių veiksmų galinčių užkirsti kelią arba apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pavyzdžiui, atsakovas, kuriam pareikštas reikalavimas teisme dėl skolos grąžinimo, nesąžiningai pasinaudodamas įstatymų jam suteiktomis teisėmis ir vengdamas skolos grąžinimo gali perleisti turtą trečiajam asmeniui, paslėpti ar sunaikinti jį, sukelti skolininko bankrotą. Aukščiau trumpai aptartos priežastys lemia būtinybę civiliniame procese suteikti teismui teisę taikyti tam tikrą laikinąją apsaugos priemonę (pvz. įpareigojimai, subjektinių teisių suvaržymai ar kt.), kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra prevencinė. Jų tikslas yra išsaugoti arba atkurti teisine ir faktine šalių padėti iki tol, kol ginčas tarp šaliu bus išspręstas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl įstatymai privalo nustatyti “laikiną ginčo apsaugos mechanizmą, garantuojanti būsimo teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymą” [1], kad butu išvengta atsakovo piktnaudžiavimo vykstančiu ginčo sprendimo procesu. Toks mechanizmas yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Laikinosios apsaugos priemonės yra ne materialiniai – teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, o priemonės padedančios efektyviau užtikrinti kai kurių materialinių teisių gynimo būdą. Jos padeda išvengti rizikos, kai skolininku pripažintas asmuo pasibaigus teismo procesui negalės grąžinti skolos. Juk turtas gali būti skubiai parduodamas, perleidžiamas ar dovanojamas kitiems asmenims. Laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti savo iniciatyva, taip pat ginčo šalių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Šios priemonės gali būti taikomos ne tik bet kurioje civilinio proceso stadijoje, bet ir prieš pareiškiant ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. akcentuojama procesinė laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė - jos turi garantuoti, kad priimtas teismo sprendimas būtų įgyvendintas, nepriklausomai nuo bylos baigties, t. y., nesvarbu, ar ieškinys buvo patenkintas pilnai, ar tik iš dalies. Vis tik nusistovėjusioje teismų praktikoje dažniausiai akcentuojama procesinė laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija vienoje iš nagrinėtų bylų pažymėjo, kad “ieškinio užtikrinimo priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą” [2]. Kitoje byloje teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad “ieškinio užtikrinimo paskirtis yra jau bylos nagrinėjimo metu garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas [3]. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba siekiama ne tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir kitų tikslų - pavyzdžiui, garantuoti būsimo teismo sprendimo privalomumą, [4] užkirsti kelią skolininkui išvengti skolos mokėjimo, t. y. siekiama, kad šalių finansinė padėtis ginčo nagrinėjimo metų nesikeistų ir išliktų tokia pati, kokia buvo, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą [5], o taip pat išsaugoti bei atkurti teisinę ir faktinę šalių padėtį iki tol, kol ginčas tarp šalių bus išspręstas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą [6]. Laikinosios apsaugos priemonės negalima būti paskirtos tokios, kurios konkrečiu atveju neturi jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Analizuojant laikinąsias apsaugos priemones manau svarbi yra teismų praktika, kurioje susiklosčiusi tendencija vertinti paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą ir tikslingumo reikalavimus. Pavyzdžiui, vienoje nutartyje LAT CBS teisėjų kolegija apibrėžė laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo tikslą „Laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai taikomos byloje dalyvaujančių asmenų prašymu siekiant apsaugoti ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų interesus, kad priėmus teismo sprendimą būtų galima jį realiai įvykdyti“ [7]. „Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tokią išvadą taip pat patvirtina ir CPK 145 straipsnio 2 dalis, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas“ [8]. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimą teismo sprendimą. „Siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taip pat gali būti: 1. užkertamas kelias teisę pažeidžiantiems veiksmams; 2. sumažinami jau padaryti nuostoliai ir žala ginamiems interesams; 3. išlaikomas atsakovo finansinės padėties status quo arba aktyviais veiksmais prisidedama prie kitų asmenų teisių užtikrinimo (pavyzdžiui, priteisiant alimentus ir kt.); 4. kreditorius apsaugomas nuo sprendimo įvykdymą žlugdančių skolininko veiksmų“ [9]. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje taip pat yra apibrėžęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą: „ieškinio užtikrinimo priemonės dažniausiai taikomos bylose dalyvaujančių asmenų prašymu siekiant apsaugoti ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų interesus, kad priėmus teismui jiems palankų sprendimą būtų galima jį realiai įvykdyti“ [10]. Laikinosios apsaugos priemonės - tai įstatymo numatytos teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti skirtos priemonės, kurias savo nuožiūra arba šalių prašymu taiko teismas [11]. Laikinųjų apsaugos priemonių požymiai: Laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas (atkreiptinas dėmesys, kad LAT CBS teisėjų kolegija pabrėžė, jog pagal Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnį arbitražinio susitarimo buvimas nėra kliūtis suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės tokiais atvejais gali būti taikomos bendrais pagrindais)"; 1. laikinosios apsaugos priemonės taikomos byloje dalyvaujančių asmenų, kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba teismo iniciatyva; 2. jos yra tik laikino pobūdžio; 3. laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ieškovo interesams patenkinti (pavyzdžiui, atsakovo turtą galima areštuoti, bet negalima realizuoti ir iš gautų lėšų patenkinti ieškovo reikalavimą iki bylos išsprendimo iš esmės); 4. laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovo arba kitų asmenų, susijusių su atsakovu turtiniais ryšiais, atžvilgiu (pavyzdžiui, draudimas kitiems asmenims vykdyti prievoles atsakovui); 5. laikinosios apsaugos priemonės taikomos turint tikslą užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir siekiant kitų su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu susijusių tikslų; 6. gali būti taikomos tik įstatymuose numatytos laikinosios apsaugos priemonės ir tik esant įstatymuose nustatytoms sąlygoms [12]. Laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti kreditoriaus interesus tik laikinai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti patikrintas teismo procese, t. y. skolininko teisės apsaugomos teise reikalauti, kad teismas jo ir kitos šalies ginčą išspręstų galutinai. Civilinio proceso teisės normų taikymui žymią įtaką turi civilinio proceso teisės principai išreiškiantis proceso esmę ir esantys visos teisės šakos plėtros bazė. Tačiau kai kurių principų taikymas laikinųjų apsaugos priemonių institute yra ribotas. Visų pirma, tiek Lietuvoje, tiek pasaulinėje praktikoje yra įprasta, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka. Tokiu būdu siekiant užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių efektyvų, operatyvų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išnagrinėjimą, apribojamas žodiškumo principo taikymas. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, verta pateikti šio instituto apibrėžimą, kuris reikalingas įgyvendinant šio darbo uždavinius. Laikinosios apsaugos priemonės - tai teismo procesą reglamentuojančių taisyklių nustatyta tvarka teismo skiriamos laikinosios teisinės apsaugos priemonės, siekiant išlaikyti ar atkurti teisinę ir faktinę šalių padėtį ir tokiu būdu užtikrinti būsimo teismo sprendimo efektyvų ir realų įvykdymą, bei apsaugoti būsimą ginčo pralaimėtoją nuo nepagrįstų nuostolių. 2. LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO REGULIAVIMO ANALIZĖ Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skiriamos tik esant įstatymuose ir teisės praktikoje suformuotam pagrindui, griežtai laikantis apsaugos priemonių taikymo ir atskirų apsaugos priemonių rūšių parinkimo tvarkos bei taisyklių. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas tarnauja tam, kad teisingumo vykdymas būtų ne tik formalus teisinio ginčo išsprendimo aktas, bet kad procesinėmis priemonėmis būtų sudarytos sąlygos teismo priimtam sprendimui realiai įvykdyti. 2.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai 2.1.1.Teisingumo, ekonomiškumo ir kiti civilinio proceso teisės principų taikymas Teisingumo, ekonomiškumo ir kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos taip, kad nesuteiktų nei vienai šalių perdėto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 dalimi, teismas, esant dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymui, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo spendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįvykdomas. Šioje įstatymo normoje ne tik įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė, bet ir šių priemonių taikymo pagrindas bei esminis apribojimas – turi būti reali grėsmė manyti, jog jų nesiėmus bus apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas. Reali grėsmė gali atsirasti tiek dėl subjektyvių, tiek dėl objektyvių priežasčių. Aplinkybės, kurios duoda pagrindą numanyti sprendimo įvykdymo realios grėsmės galimą atsiradimą, gali lemti ir pats ginčijamo teisinio santykio turinys, ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pobūdis. Taip pat vienas iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikytinas pavojus, kurį gali sukelti skolininko veiksmai pavyzdžiui, daikto sunaikinimas, perleidimas ar slėpimas. Aukščiau nurodytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra bendro pobūdžio. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje yra apibrėžiamos ir konkrečios aplinkybės, kurios gali būti laikomos pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sprendimo neįvykdymo rizika sudaro vienintelį pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tai pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas vienoje iš savo nagrinėtų bylų, kurioje konstatavo, jog “Civilinio proceso kodeksas ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo nesieja su atsakovo mokumu ar nemokumu arba jo įstatinio kapitalo arba turimo turto dydžiu. Atsakovo turimas turtas savaime nepaneigia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, kuri ir sudaro vienintelį pagrindą ieškinio užtikrinimo priemonių taikymui” [45]. 2.1.2.Aplinkybės keliančios riziką teismo sprendimo įvykdymui Aplinkybių, keliančių riziką teismo sprendimo įvykdymui, sąrašas Civilinio proceso kodekse nėra įtvirtintas. Tačiau, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, paprastai jomis laikoma sunki atsakovo materialinė padėtis, jo dideli įsiskolinimai kreditoriams [46], „spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, ir pan., “ [25, p. 525]. Aktualiausioje teismų praktikoje dažnai pasitaiko, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pakanka konstatuoti didelę reikalavimo sumą, net neatsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje N. P., Ž. P., D. P. ir V. P., prieš UAB „Hampidjan Baltic“. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismuose yra suformuota teismų praktika, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas. Iš pareikšto reikalavimo matosi, kad ieškinio suma yra 400000,00 Lt ir tai gali padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. [49]. Kitoje nutartyje teismas pasisakė, tuo atveju, kai nėra duomenų apie atsakovo nuosavybės teise valdomą turtą, pinigines lėšas kredito įstaigose, ieškinio sumos kriterijus yra ypač reikšmingas. Ieškinio sumos dydis gali būti pripažįstamas kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu reikalaujama priteisti suma yra didelė, o atsakovo finansinė padėtis nėra labai gera. Ieškovas pareiškė reikalavimą dėl didesnės kaip 230 000 Lt pinigų sumos priteisimo iš atsakovo [50]. Aukščiau minėta pinigų suma teismų praktikoje pripažįstama didele net ir tuomet, kai ginčo šalys yra privatūs juridiniai asmenys (verslininkai). Tokio pat poziciją Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą pakartojo ir kitose nutartyse [51 - 52]. Kelia abejonių ar vien tik pareikšto reikalavimų dydis savaime gali būti būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ypač jei pareikštas ekonomiškai stipriam juridiniam asmeniui. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje UAB „Verslo administravimo kompanija“ prieš UAB „Koralita“ pasisakė, kad tokia aplinkybė, kaip didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ypatingai atsižvelgti į šį kriterijų būtina tuomet, kai atsakovo valdomas nuosavybės teise turtas, juridinio asmens įstatinis kapitalas yra žymiai mažesni už ieškinio sumą. Tada, kai yra įrodymų, jog ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra kai atsakovas paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės sumos ieškinio) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Vien tik didelė pareikšto ieškinio suma pati savaime nėra vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles [53]. Toks teismo sprendimas turi būti sektinas, nes sušvelnina didelės reikalavimo sumos, kaip nepaneigiamos grėsmės realumo prezumpcijos praktika. Manau, tokia teismų suformuota praktika turėtų būti modifikuota, ją sušvelninant ir vertinant aplinkybių visumą, o ne vien reikalavimo sumos dydį, bet to, didelė ar ne yra ginčo suma turėtų būti nustatoma objektyvių aplinkybių pagalba (pvz. atsižvelgiant į skolininko turimą turtą, įsiskolinimo dydį, įstatinio kapitalo atžvilgiu, pelningumą ir pan.). Teismų praktikoje be aukščiau aptartų aplinkybių esančių pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisės doktrinoje išskiriamos ir kitos aplinkybes: 1. sunki atsakovo turtinė padėtis, 2. dideli įsiskolinimai kreditoriams, 3. jo išreikšti ketinimai parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitais būdais perleisti jam priklausantį turtą tretiesiems asmenims, 4. vengiant padengti įsiskolinimus, atsakovo veiksmai iki ieškinio pateikimo teismui - didelės turto dalies perleidimas, 5. atsisakymas geruoju tenkinti pretenzijas, 6. įmonės – atsakovo vadovybės nusikaltimai ar nesąžiningi veiksmai, skolos grąžinimo vengimas net ir pripažįstant skolą ar pan. [54]. Tačiau kiekvienu konkrečiu iš aukščiau nurodytų atvejų tai ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į visas aplinkybes, turėti spręsti teismas. Įstatymas neįtvirtina konkrečių atvejų, kai privaloma taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąrašo, tokiu būdu šio klausimo sprendimas paliekamas teismo nuožiūrai. Jokios įtakos pagrindui taikyti laikinosios apsaugos priemones neturi ieškovo teisė į ieškinio patenkinimą. Bent minimaliai pagrįsti teisę į ieškinio patenkinimą nereikalauja, nei įstatymas, nei teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad „galiojantys įstatymai nereikalauja, kad ieškovas, prašydamas užtikrinti ieškinį, pagristų ir savo teisę į ieškinio tenkinimą. Ieškovo reikalavimo pagrįstumo klausimas sprendžiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu“ [55]. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nevertina ieškinio pagrįstumo, nes tai svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimant procesinį sprendimą dėl pareikštų materialinių teisinių reikalavimų. Viena vertus, ši pozicija atitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą. Jeigu teismas prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemonės privalėtų aiškintis ieškinio pagrįstumo klausimą (kieno naudai bus priimtas sprendimas), tai laikinųjų apsaugos priemonių instituto efektyvumas sumažėtų. Kadangi ieškinio pagrįstumas taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi reikšmės, tai būsimo teismo sprendimo palankumas vienai ar kitai šaliai nėra svarbus. Jei ieškinys bus atmestas, atsakovas turės teisę reikalauti ieškovo atlyginti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarytą žalą (CPK 147 str. 3 d). Kita vertus, teismas matydamas, kad ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių teisės principų – protingumo, teisingumo, lygiateisiškumo, būtų suvaržomos ir pažeidžiamos atsakovo teisės. Teisinėje valstybėje minėti principai negali būti ignoruojami, todėl doktrinoje yra nuomonių, jog viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų turėtų būti ieškinio pagrįstumo preliminarus patikrinimas. Tai, teisės teoretikų manymu, esąs vienas iš reikalavimų sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo klausimą. Neišsprendus šio klausimo gali susidaryti situacija, kuomet laikinosios apsaugos priemonės būtų apsaugotos neegzistuojančios teisės. Teisės doktrinoje nurodoma, jog panašiai elgiasi kai kurių užsienio valstybių teismai (pvz. Vokietijoje), nors tiesiogiai reikalavimas nustatyti „tikėtinumą“ tiesiogiai įstatymo leidėjo neįtvirtintas. Be to pastebėtina, jog visiškas teisėjo įsitikinimas materialinių teisinių santykių buvimu nėra būtinas, pakanka teismo įsitikinimu labiau tikėtinu variantu [30, p.119]. Manau, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos teismuose šiuo metu įprasta, kad ieškinio pagrįstumas vertinamas tik bylos nagrinėjimo pirmąja instancija pabaigoje, teisės mokslininkų išsakomos mintys dėl būtinybės preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą gali būti rimtai diskutuotinomis ir vertintos kaip turinčios racionalių pagrindų. 2.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Jomis siekiama užkirsti kelią tikėtinam skolininkui išvengti skolos mokėjimo. LR CPK 144 str. 1 ir 2 dalių analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas išskiria tris subjektų, turinčių teisę inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti suinteresuoti asmenys ar teismas savo iniciatyva. Teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik išimtinais atvejais, t. y. kai tai būtina siekiant apginti viešą interesą. Viešojo intereso sąvoka Civilinio proceso kodekse nėra įtvirtinta ir aptariama tik teisės doktrinoje, kur vienareikšmiškai pripažįstama esant tam tikroms privatinės teisės sritims, kur aiškiai išreikštas viešasis interesas. Tai bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, taip pat bylos, kur viena šalis yra valstybė, socialiai silpni asmenys ir pan. [56]. Taigi, net ir tais atvejais, jei dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pakankamai motyvuotas, negalima atsisakyti jas taikyti, jei, teismo manymu, yra viešasis interesas ir tokių priemonių taikymas yra tikslingas [57]. Dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka yra apibrėžta LR CPK 37 str.: tai proceso dalyviai teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Įstatymų leidėjas teisiškai suinteresuotais asmenimis laiko: prokurorą, šalis, trečiuosius asmenis, valstybių ir savivaldybių institucijas, kreditorius, pareiškėjus, asmenų atstovus. O nustatant kas patenka į grupę asmenų, kurie LR CPK 144 str. įvardinti kaip kiti suinteresuoti asmenys susiduriama su problema. Įstatymų leidėjas kitų suinteresuotų asmenų sąvokos turinio LR CPK neapibrėžia, taigi lieka neaišku, kokie asmenys, nepatenkantis į LR CPK 37 str. išvardytų subjektų grupę, galėtų būti suinteresuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymu civilinėje byloje. Byloje dalyvaujantys ar kiti suinteresuoti asmenys savo iniciatyvos teisę, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali realizuoti paduodami prašymą teismui, kuris nagrinėja patį ieškinį arba teismui, kuris nagrinės būsimą ieškinį. Prašymas gali būti suformuotas ir pačiame ieškinyje, gali būti pateiktas ir atskirai nuo ieškinio. Prašymas turi būti motyvuotas, t. y. turi būti įrodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas bei aplinkybės, dėl kurių manoma, kad yra grėsmė, kad bus sunku ar neįmanoma įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Galiojantys įstatymai nereikalauja, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstų savo teisę į ieškinio patenkinimą. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Pažymėtina, kad prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones galima ir nepadavus ieškininio pareiškimo teismui (LR CPK 148 str. 2 d.). Asmuo, prašantis taikyti šias priemones iki ieškinio pareiškimo, pateikti pagrįstą rašytinį prašymą teismui, kuriame turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nebuvo paduotas iš karto bei pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę jo turtiniams interesams. Priežastys dėl kurių ieškinys nėra paduodamas iš karto gali būti įvairios, tai ir suinteresuoto asmens buvimas užsienio valstybės piliečiu, ir atsakovo ar kitų asmenų veiksmai (vengimas pateikti įrodymus, tikrų aplinkybių slėpimas, vengimas atsakyti į pretenzijas), bylos sudėtingumas (reikia ištirti ir įvertinti daug faktinių aplinkybių ar kt.) ir pan., tačiau visais atvejais jos turi būti objektyviai trukdančios pateikti teismui ieškinį prašymo dėl laikinųjų apsaugos taikymo padavimo dieną. 2.2.1.Laikinųjų apsaugos priemonių objekto identifikacija Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienu atveju prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo dienos aplinkybes apie grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams įvertina teismas. Įrodymais, patvirtinančiais grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, galėtų būti duomenys, liudijantys, kad asmuo, kurį rengiamasi patraukti atsakovu byloje, imasi arba realiai tikėtina, kad gali imtis nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimas teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Apie tai galima spręsti pavyzdžiui iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitoje informacijos priemonėje pasirodę skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, sutarčių sudarymą, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus, perleisti turtą iš kurio gali būti atliekamas išieškojimas. Jeigu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susijusios su konkrečiu turtu, prašyme reikėtų nurodyti atsakovo turtą, kuriam asmuo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas taikydamas tokias priemones privalo nurodyti tam tikrus duomenis apie turtą (turto pavadinimą, kodą, buvimo vietą, turto savininką ir kitus turto identifikavimo duomenys) [58]. Nekilojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusia teismo nutartį, turinčią įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui reikia, kad pačioje nutartyje būtų įrašytos Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti.11 Asmuo neturi duomenų apie atsakovo turtą, tai teismas turi teisę takyti laikinąsias apsaugos priemones ir nenurodydamas konkrečių duomenų apie turtą, kuris nėra įregistruotas arba kurio registracija nėra privaloma. Tokiu atveju surasti ir aprašyti turtą pavedama antstoliui (Civilinio proceso kodekso 148 str. 4 d.). Jei turtas yra įregistruotas, tai taikydamas laikinąsias apsaugos priemones tokio turto atžvilgiu teismas privalo nurodyti įstatymo reikalaujamus duomenis apie turtą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (LR CPK 144 str. 3 d.). Taigi asmuo gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik pateikdamas teismui ieškinį, bet ir vėliau, t.y. bylos nagrinėjimo pirmoje ar net apeliacinėje instancijoje metu. Kasacinės instancijos teismas panaikindamas žemesnės instancijos teismo sprendimus ar nutartis ir grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmos ar apeliacinės instancijos teismui taip pat turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės bendra tvarka gali būti taikomos ir paduodant priešieškinį. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikiamas teismui raštu atskirai nuo ieškinio pareiškimo ir neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų ( LR CPK 111, 113, 114 str.), tai teismas tokiu atveju turėtų priimti nutartį, kuria pareiškėjui būtų nustatytas terminas konstatuotiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str.). Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi išspręsti per 3 dienas nuo jo gavimo (LR CPK 148 str. 1 d.). Jeigu pačiame ieškinyje yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, tai ieškinio priėmimo klausimas turi būti sprendžiamas nedelsiant (po ieškinio registravimo teisme), bet ne vėliau kaip per tris dienas ( LR CPK 137 str. 3 d.). Jei ieškinys neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų (LR CPK 111 str. 2 d., 135 str.), tai nespręsdamas ieškinyje esančio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas turi priimti nutartį dėl ieškinio pareiškimo trūkumų šalinimo ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str.). Kai pareiškėjas pašalina ieškinio pareiškimo trūkumus, teismas per 3 dienas išsprendžia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (LR CPK 148 str. 1 d.). Tačiau pareiškėjas, kuriam nustatytas terminas ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti, turi teisę kreiptis į teismą su atskiru rašytiniu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos (LR CPK 148 str. 2 d.). Tokį prašymą teismas turi išspręsti per 3 dienas nuo šio prašymo gavimo dienos, t.y. prašymo registravimo teisme dienos [29]. Pabrėžtina, kad apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Prieš tai galiojusiame CPK apie prašymo nagrinėjimą atsakovui pranešama nebūdavo, taigi, tai naujojo kodekso naujovė. Ji įvesta todėl, kad kartais teismo sprendimą gali reikėti įvykdyti užsienyje, kur gali būti reikalaujama pranešimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas gali nepranešti atsakovui apie prašymo nagrinėjimą tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog atsakovas po tokio pranešimo imsis neteisėtų veiksmų, kurie apsunkins teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-269/2002 bylų skyriaus vienoje iš išnagrinėtų bylų nurodė, jog „vien ta aplinkybė, jog ieškovo prašymas dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo nėra pakankamai motyvuotas, negali būti pagrindu atsisakyti taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, jei teismo manymu tokių priemonių taikymas yra tikslingas. Be to, dėl prevencinės paskirties, ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti taikomos nedelsiant (CPK 160 str.). Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą jog pirmosios instancijos teismas negalėjo patenkinti tokio formalaus ieškovo prašymo, o privalėjo jį atmesti arba, vadovaudamasis CPK 58 str. 2 d., įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą” [59]. Tačiau nuo 2003 m. sausio 1 d. teismas ex officio apsaugos priemones turi teisę taikyti, tik gindamas viešąjį interesą. Taigi ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones privalo pagrįsti svariais argumentais ir kiek įmanoma atskleisti bei įrodyti aplinkybes sudarančias pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikti prašymo pateikimo metu turimus įrodymus. Vien tik frazės, kad ieškovo manymu nesiėmus apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas neturi ir negali būti pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deja CPK taikymo praktika rodo, kad teismams to dažnai pakakdavo. Kita vertus, dažnai ieškovas prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių neturi realių galimybių pateikti tiesioginius įrodymus pagrindžiančius prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, veiksmai sukeliantys grėsmę būsimam teismo sprendimo vykdymui paprastai prasideda tik po ieškinio pateikimo teismui, todėl teismas nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų atsižvelgti į šias aplinkybes ir nereikalauti neginčijamai įrodyti pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2.2.2.Laikinųjų apsaugos priemonių padarytos žalos užtikrinimo problema Teismas prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 str. 1 ir 2 d.). Teismų praktikoje tokia priemonė nėra itin populiari. Platesnis šios priemonės taikymas leistų atgrasyti asmenis nuo nepagrįstų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leistų užtikrinti ieškovo ir atsakovo interesų balansą, bei lygiateisiškumą. CPK 148 str. 2 d. nustato, kad pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo pateikimo teismui, suinteresuotas asmuo sumoka pusę šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas nepareiškus ieškinio, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės. Ši priemonė yra skirta skolininko teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, nes nesant ieškinio, asmens, kurio atžvilgiu taikomos apsaugos priemonės, teisėms iškyla didžiausia grėsmė, nesąžiningas asmuo šiuo atveju gali padaryti itin didelę žalą. Pareiga sumokėti dalį žyminio mokesčio turėtų sumažinti galimų piktnaudžiavimų skaičių, t.y. atlikti prevencinę funkciją. Kita vertus, šios normos praktinis taikymas gali būti problematiškas. Visų pirma, CPK 80 str. nenumato žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o CPK 148 str. 2 d. nėra nurodyta nuo ko apskaičiuojamas žymimo mokesčio dydis. Šią nedidelę spragą turėtų užpildyti teismų praktika išaiškindama, kad žyminis mokestis apskaičiuojamas pagal būsimą ieškinį. Tačiau, ieškovas prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali tiksliai nežinoti būsimo ieškinio kainos. Prašydamas teismo taikyti tokias priemones asmuo turėtų preliminariai nusistatyti būsimo ieškinio kainą. Jei suinteresuotas asmuo net preliminariai negali apsibrėžti būsimo ieškinio sumos ar dalyko, tai laikinosios apsaugos priemonės apskritai negali būti taikomos, nes tai nepagrįstai suvaržytų skolininko teises, pažeistų skolininko ir suinteresuoto asmens interesų pusiausvyrą. Kaip jau buvo minėta, jei suinteresuotas asmuo per nustatytą terminą nepateiks ieškinio, tai jo sumokėtas žyminis mokestis bus negrąžinamas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės. Tai gali būti tokie atvejai, kai skolininkas iki ieškinio pateikimo teismui įvykdo savo prievoles ar pašalina pažeidimus, šalys taikiai išsprendžia ginčą ir kt. Pažymėtina, kad CPK 87 str. reglamentuojantis žyminio mokesčio grąžinimą nenumato, kad žyminis mokestis gali būti grąžinamas, tais atvejais kai jis buvo sumokėtas pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo teismui ir vėliau ieškinys nebuvo pateiktas ne dėl suinteresuoto asmens kaltės. Todėl teismai grąžindami žyminį mokestį šiuo atveju turėtų vadovautis CPK 148 str. 2 d. LR CPK 15 str. nustato, kad „Šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus“. LR CPK 153 str. 2 d. numato, kad „Šio Kodekso nustatytais atvejais galimas rašytinis procesas. Šiuo atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja“. LR CPK 1 dalies XI skyriaus 5-asis skirsnis reguliuojantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą taip pat numato, kad tam tikrus klausimus teismas gali spręsti rašytinio proceso tvarka. Tačiau įstatymas nenumato, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas gali spręsti rašytinio proceso tvarka. Galima būtų daryti išvadą, kad gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas turi šaukti teismo posėdį ir žodinio proceso tvarka nagrinėti prašymą. Šią išvadą dalinai pagrindžia ir LR CPK 148 str. 1 d., kadangi teismas, kaip taisyklė, privalo informuoti atsakovą apie prašymo dėl apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Kita vertus, LR CPK 148 str. 1 d. numato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Per tokį trumpą terminą vargu ar apskritai įmanoma informuoti šalis apie teismo posėdį, o net ir jas informavus nebūtų užtikrinama teisė šalims tinkamai pasiruošti teismo posėdžiui (CPK 133 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas reikalauja, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą turi būti pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (LR CPK 148 str. 1 d.). Tokia normos formuluotė nėra tinkama. Kyla įspūdis, kad teismas turi informuoti atsakovą vien tik tam, kad jis spėtų turtą paslėpti ar perleisti. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje tai padaryti galima per kelias sekundes, juolab, kad net ir informavus atsakovą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą faktiškai, atsižvelgiant į trijų dienų terminą, kuris nustatytas prašymui išspręsti, nėra suteikiama reali galimybė pasisakyti dėl šio prašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir sustabdžius bylą (LR CPK 166 str. 3 d.), nagrinėjant bylas dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (384 str. 5 d.), tėvų valdžios apribojimo (404 str. 3 d.), dokumentinio proceso tvarka (427 str. 5 d.), bylose dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 436 str. 1 d.). CPK 1 str. 1 d. įtvirtina nuostatą jog intelektinės nuosavybės, bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal LR CPK nustatytas taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę numato Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 5 p., bei LR Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 6 str. 4 p., Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 81 str., todėl laikinosios apsaugos priemonės CPK nustatyta tvarka gali būti taikomos ir aukščiau minimų kategorijų bylose. Pažymėtina, kad teismų praktika susiformavo nuostatą, kad laikinosios apsaugos priemonės bankrutuojančios įmonės atžvilgiu gali būti taikomos tik iki bankroto bylos iškėlimo teisme [60]. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, įvykdymo tvarka ir būdas (LR CPK 148 str. 4 d.). LR CPK 436 str. 1 d. nustatyta, kad išsprendęs kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą teismas LR CPK nustatyta tvarka išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą. Pagal LR CPK 145 str. 4 d. laikinosios apsaugos priemonės taikomos priimant motyvuotą nutartį. Tad jeigu išduodant kreditoriui teismo įsakymą nusprendžiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkui, teismas dėl jų taikymo turi priimti atskirą nutartį, atitinkančią LR CPK 148 str. 4 d. nustatytus reikalavimus. Be to, apie laikinųjų apsaugos priemonių rūšį turi būti pažymima ir pačiame teismo įsakyme (LR CPK 436 str. 2 d. 9 p.). Laikinoji apsaugos priemonė parenkama iš LR CPK 147 str. 1 d. nurodytų priemonių. Kiti įstatymai taip pat gali numatyti tam tikras apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių mastas - tai apimtis, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Turtiniuose ginčuose priemonių mastas išreiškiamas arba tam tikra pinigų suma, arba nurodant konkretų turtą, kuriam priemonės yra taikomos. Apsaugos priemonių mastas nustatomas atsižvelgiant į asmens prašymą taikyti apsaugos priemones, ieškinio (jei jis pateiktas teismui) dalyką ir pagrindą. Laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos ir būdo nurodymas gali būti reikalingas, kai nežinomas atsakovo (skolininko) turtas, taikant atskiras laikinųjų apsaugos priemonių rūšis. Kai nežinomas skolininko turtas, teismas paveda skolininko turtą surasti ir aprašyti antstoliui. Taikant atskiras laikinųjų apsaugos priemonių rūšis gali būti reikalinga nustatyti jų vykdymo būdus, terminus per kurį jos turi būti įvykdytos, subjektus, kurie privalo atsižvelgti ir laikytis taikomų priemonių ir kt. Kiti reikalavimai teismo nutarčiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nurodyti LR CPK 148 str. 3 d. Teismas apie nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimą privalo informuoti šalis Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CPK 292 str. tokia nutartis šalims išsiunčiama per tris dienas nuo jos priėmimo dienos. Teismas taikydamas apsaugos priemones turi teisę nustatyti ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo terminą (CPK 148 str. 4 d. 8 p.). Italijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas nustatomas, kai priemonės taikomos ex parte. Tokiu atveju per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų terminą kita šalis turi teisę pareikšti prieštaravimus, kuriuos išklausęs teisėjas sprendžia ar palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones ar jas panaikinti. Matomai, analogiška praktika galėtų formuotis ir Lietuvoje. Kita vertus, Lietuvoje šalis, kurios atžvilgiu yra taikomos apsaugos priemonės, turi teisę bet kada prašyti teismo panaikinti taikomas apsaugos priemones (CPK 150 str. 1d.). Pažymėtina, kad teismas turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrindamas ne tik valstybės teismo, bet ir arbitražo teismo sprendimą. Tokia nuostata įtvirtinta LR Komercinio arbitražo įstatymo 12 str. Lietuvos teismų praktika taip pat rodo, kad teismai imasi priemonių arbitražo teismo sprendimui užtikrinti [61]. Reikia atkreipti dėmesį, kad jei ieškinio, kuris bus ar yra pateiktas arbitražo teisme, suma yra didesnė nei 100 000 Lt, tai vadovaujantis CPK 27 str. 1 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas arbitražinio teismo apygardos teismui, o jei mažesnė, tai arbitražo teismo vietos apylinkės teismui [62]. 2.3. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ir panaikinimas LR CPK 148 str. 5 d. nustato, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių įsigalioja nuo jos priėmimo momento, tačiau ši nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Laikinosios apsaugos priemonės paprastai yra taikomos pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o kai kuriai atvejais ir iki civilinės bylos iškėlimo teisme. Pradinėje bylos stadijoje taikydamas apsaugos priemones teismas gali dar nežinoti aplinkybių svarbių apsaugos priemonių taikymui ir (arba) parinkimui. Minėtos aplinkybės gali atsirasti ir vėliau nagrinėjant civilinę bylą. Dėl šios priežasties įstatymas suteikia teisę byloje dalyvaujantiems ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašyti teismo pakeisti ar panaikinti taikomas apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos tik teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi, esant byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymui, išskyrus tris atvejus, numatytus LR CPK 150 str. 1 dalyje: 1) Kai to reikalauja viešasis interesas. Pavyzdžiui, byloje netinkamą atsakovą pakeitus tinkamu ir nesant byloje dalyvaujančių asmenų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pirminiam atsakovui, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendžią savo iniciatyva LR CPK 150 str. 2 d. 1 punkto pagrindu; 2) Jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio; 3) Jeigu asmuo, kuris LR CPK 147 str. nustatyta tvarka turėjo įmokėti pinigų sumą į banko sąskaitą neįvykdo šios pareigos per nustatytą terminą. Tai reiškia, jog esant šiems trims atvejams, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos teismo iniciatyva, nereikalaujant suinteresuotų asmenų prašymo. Teismas gali jau paskirtą laikinąją apsaugos priemonę panaikinti, kai atsakovas įmoka reikalaujamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba, kai už jį yra laiduojama, arba jis įkeičia turimą turtą. Reikalaujamos pinigų sumos įnešimas į specialiąją sąskaitą gali būti taikomas išimtinai bylose, kuriuose keliami piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Jei ieškovas prašo priteisti tam tikrą daiktą, tai daikto vertės pinigų sumos įnešimas į specialiąją sąskaitą gali neužtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Jeigu už atsakovą yra laiduojama, tai teismas prieš pakeisdamas ar panaikindamas apsaugos priemones, turi įvertinti laiduotojo patikimumą ir jo turtinę padėtį, laidavimo sutarties sąlygas. LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas [64] ir LR Pelno mokesčio įstatymas [65] nustato, kad įstatymų numatytais atvejais mokestinių prievolių įvykdymas turi būti užtikrintas banko arba draudimo įmonės laidavimo arba garantijos dokumentu. Teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui turėtų būti keliami ne mažesni reikalavimai, nei mokestinėms prievolėms užtikrinti. Todėl atsakovas paprastai turėtų pateikti Lietuvos Respublikoje įregistruotos ir veikiančios banko įstaigos arba draudimo įmonės, turinčios atitinkamai banko ar draudimo veiklos licenciją, laidavimo dokumentą. Be to, bankų ir draudimo įmonių veiklą Lietuvoje prižiūri atitinkamos valstybės institucijos, bankams ir draudimo įmonėms įstatymais ir kitais teisės aktais yra nustatyti reikalavimai tam tikriems finansiniams rodikliams, todėl jų turtinė padėtis ir galimybės atsakyti už laiduotojo prievoles nekelia rimtų abejonių. Kitų privačių juridinių asmenų veikla, finansiniai rodikliai nėra taip griežtai kontroliuojami valstybės institucijų, todėl jų laidavimas už atsakovą paprastai neturėtų būti pakankamas pagrindas pakeisti ar panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Nors Civilinio proceso kodeksas, kaip pagrindą pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tiesiogiai ir nenumato garantijos už atsakovą pateikimo, tačiau ši užtikrinimo priemonė turėtų būti laikoma pakankama tam, kad teismas panaikintų ar pakeistų apsaugos priemones. Tinkamu garantu už atsakovą, kaip ir laidavimo atveju, turėtų būti laikomas Lietuvoje veikiantis bankas ar draudimo įmonė. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat gali būti panaikinamos ar pakeičiamos, kai ieškovo naudai įkeičiamas turtas. Įkeistas gali būti ne tik atsakovo, bet ir trečiųjų asmenų turtas (svetimo daikto įkeitimas (hipoteka)). Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, kuris bus išspręstas tik galutiniu teismo sprendimu, šiuo atveju turėtų būti nustatomas sąlyginis įkeitimas (hipoteka). Šis įkeitimas (hipoteka) įsigaliotų tik jei teismas patenkintų ieškovo reikalavimą. Asmuo siekiantis, kad teismas pakeistų ar panaikintų laikinąją apsaugos priemonę turi kreiptis į teismą su pagrįstu prašymu. Šiam prašymui taikomi bendri procesiniams dokumentams keliami reikalavimai (LR CPK 111 str.). Apie prašymo dėl apsaugos priemonių pakeitimo nagrinėjimą yra informuojami byloje dalyvaujantys ir kiti suinteresuoti asmenys, jie turi teisę pareikšti savo prieštaravimus dėl prašymo. Nors įstatymas ir nenumato, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą yra informuojami byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos informuojant minėtus asmenis, be to, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas nagrinėjamas informuojant minėtus asmenis, darytina išvada, kad apie prašymą panaikinti apsaugos priemones turi būti informuojami ir byloje dalyvaujantys asmenys. Kadangi Civilinio proceso kodeksas nenumato, kad sprendžiant šį klausimą daromos tam tikros išimtys iš rungimosi principo, byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys šiuo atveju taip pat turi teisę pateikti savo prieštaravimus dėl prašymo panaikinti apsaugos priemones. Teismas vadovaudamasis LR CPK 150 str. 2 d. 2 p. neturėtų panaikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tais atvejais, kai asmuo pateikia teismui ne ieškinį, o pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir teismas priima kreditoriaus pareiškimą. Ši pozicija grindžiama tuo, kad pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis nurodytas LR CPK XXIII skyriuje. Be to, LR CPK 436 str. leidžia teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir bylose dėl teismo įsakymo išdavimo. Taigi LR CPK 148 str. 2 d., 150 str. 2 d. 2 p. naudojama sąvoka "ieškinys" neturėtų būti aiškinama pernelyg siaurai ir turėtų apimti ir kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Juolab, kad ieškinio ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo materialinis teisinis turinys yra iš esmės vienodas. Prašymą pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Minėtus prašymus nagrinėja tas teismas, kurio žinioje yra konkreti byla, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos ar pakeistos ne tik bylą nagrinėjančio teismo, bet ir aukštesnės instancijos teismo, nes byloje dalyvaujantis ar suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl visų pirmos instancijos nutarčių laikinųjų apsaugos priemonių klausimais. Taigi gali būti skundžiamos pirmos instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar atsisakymo jas taikyti, dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, panaikinimo, įpareigojimo pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių kasacine tvarka nėra skundžiamos (LR CPK 151 str. 5 d.). Įstatymas nustato, kad atskirojo skundo dėl minėtų nutarčių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo. Tačiau atskirasis skundas dėl apsaugos priemonių paprastai yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą iki to momento, kol apeliacinės instancijos teismas išnagrinės atskirąjį skundą. Tokia praktika susiformavo dėl to, kad padavus atskirąjį skundą visa civilinė byla kartu su atskiruoju skundu yra siunčiama apeliacinės instancijos teismui, todėl pirmos instancijos teismas neturi realių galimybių nagrinėti bylos. Atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo to momento, kai asmuo buvo informuotas apie atitinkamą teismo nutartį. Atskirojo skundo padavimas nesustabdo nutarties taikyti apsaugos priemones vykdymo, tačiau atskirasis skundas sustabdo nutarties panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones vykdymą (LR CPK 151 str. 3 d. ir 4 d.). Tačiau Lietuvos teisinė sistema pirmiausia grindžiama Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo principu, kuris reikalauja, kad būtų užtikrinamas visų asmenų lygiateisiškumas. Remiantis šiuo principu bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens teises ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Vadovaujantis LR CPK ir teisingumo bei ekonomiškumo principais, skiriant laikinąją apsaugos priemonę - areštą, tuomet kai asmuo turi daugiau turto nei reikia ieškinio sumai užtikrinti, jam leidžiama pasirinkti kokį turtą areštuoti. Be to, LR CPK neįtvirtina draudimo keisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo objekto. Siekiant sukelti kuo mažesnes neigiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, atsakovo prašymu, jeigu jis turi kito turto, kurio pakanka ieškinio užtikrinimui, manau būtu galima pakeisti laikinosios apsaugos priemonės taikymo objektą. Ieškinio sumos dydžio kito nekilnojamojo turto areštas nepažeidžia ieškovo turtinių interesų. 3. TEISMO NUTARČIŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ VYKDYMAS 3.1. Laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo problemos Lietuvos Respublikos konstitucijos 190 straipsnyje skelbiama: “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Taigi teisingumo vykdymas deleguotas tik teismui. Teismai šią misiją įgyvendina ir užtikrina nagrinėdami bylas ir priimdami baigiamuosius aktus – nutartis. Tačiau teismo nutarimo priėmimu procesas paprastai nesibaigia. Baigiamajame etape teismo nutartis turi būti įgyvendintas. Teismai taikydami laikinąsias apsaugos priemones rezoliucinėje dalyje paprastai išaiškina pareiškėjo teisę kreiptis į antstolį dėl nutarties vykdymo. Tokia teismų praktika užtikrina, kad asmuo bus tinkamai informuotas apie galimybę įstatymo nustatyta tvarka prašyti priverstinio teismo nutarties vykdymo. Nekilojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusia teismo nutartį, turinčią įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui reikia, kad pačioje nutartyje būtų įrašytos Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti.12 Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, neturėtų apsiriboti vien tik atitinkamų procesinių dokumentų priėmimu (sprendimo, nutarties). Teisingumas bus pasiektas tik tada, kai vykdytinas teismo sprendimas bus įvykdytas. Efektyvus teisingumo vykdymas yra viešas interesas. Todėl teismas turėtų rūpintis, kad ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų vykdoma, nes apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šiam tikslui pasiekti įstatymas numato šios nutarties skubų vykdymą. Atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo. Pabrėžtina, kad tais atvejais, kuomet laikinosios apsaugos priemonės taikomos išduodant teismo įsakymą, tai, remiantis Civilinio proceso kodekso 436 str. 1 d., ir sprendimų vykdymo instrukcijos 16 punktu, teismo įsakymas, kuriame nurodyta, kad skolininkui taikomos laikinosios apsaugos priemonės bei nutartis dėl jų taikymo išduodama kreditoriui, o šis pateikia nutartį vykdyti pasirinktam teismo antstoliui, kuris ją ir įvykdo. Vykdymo procese išieškojimą iš skolininkui priklausančio turto atlieka specialus viešosios teisės subjektas – antstolis. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (LR CPK 634 straipsnio 2 dalis). Vykdymo proceso dalyviai yra proceso šalys – ieškotojas ir skolininkas, taip pat suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, skolininko bendraturčiai. Vykdymo procese galioja teisėtumo principas, todėl, kai reikalaujama išieškoti iš nustatyta tvarka registruojamo nekilnojamojo turto, antstolis turi nustatyti skolininko teises į turtą, ar visas tas turtas priklauso skolininkui, kokia yra turto vertė ir kt., antstolis, užtikrindamas teisėtą išieškotojo interesą, privalo areštuoti surastą skolininko turtą (LR CPK 675 straipsnis). Pagal LR CPK 666 straipsnio 1 dalį išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pabrėžtina, kad, remiantis LR CPK 586 str. 2 d., vykdymo procesas gali būti atliekamas tik esant vykdymo dokumentams. Jų sąrašas išvardintas LR CPK 587 str. Atkreiptinas dėmesys, kad jis nėra baigtinis, kadangi LR CPK 587 str. ketvirtajame punkte įtvirtinta, kad vykdomaisiais dokumentais yra pripažįstami ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka numato kiti įstatymai. Taigi remiantis minėto straipsnio 4 punktu, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat pripažįstama vykdomuoju dokumentu. Atkreiptinais dėmesys, jog 2002-12-31 LR Teisingumo ministro įsakymo „Dėl teismų sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 16 punktas taip pat įtvirtino, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomasis dokumentas. Šios nuostatos nebeliko aktualioje Vykdymo instrukcijos redakcijoje 2005-10-27 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl teismų sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“, todėl siekiant teisinio aiškumo įstatymo leidėjo iniciatyva įtraukti nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į vykdomųjų dokumentų sąrašą įtvirtintą LR CPK būtų sveikintina. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vienos priemonės pakeitimas kita arba jos panaikinimo ir yra vykdomasis dokumentas, todėl šios nutarties pagrindu vykdomasis raštas neturi būti išduodamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 152 str. įtvirtinta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdoma skubiai ir ji įsigalioja nuo jos priėmimo dienos (LR CPK 148 str. 5 d.). Tačiau ne visada šalis, kurios atžvilgiu laikinoji apsaugos priemonė taikoma, laisva valia paklusta ir vykdo teismo nutartį, todėl dažnai yra būtinas įgaliotų asmenų įsikišimas. Nutartys taikyti apsaugos priemones yra vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka su viena išimtimi – areštuotas turtas negali būti realizuojamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo arba iki teismo sprendimo, kuris yra vykdomas skubiai, priėmimo dienos. Tais atvejais, kai nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas priima savo iniciatyva (gali tik esant viešajam interesui), jis pats turi ją išsiųsti antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis yra, o vykdymo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, šiuo tikslu asignuojamų teismui. Tuo tarpu kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos šalies iniciatyva, nutartis dėl jų taikymo išduodama tai šaliai, o ji ją pateikia vykdyti pasirinktam antstoliui bei apmoka vykdymo išlaidas. Remiantis sprendimo vykdymo instrukcija, fiziniai asmenys, kurie LR Vyriausybės nustatyta tvarka yra pripažįstami socialiai remtinais, nuo vykdymo išlaidų yra atleidžiami. Tokia pat tvarka antstoliui pateikiamos vykdyti ir teismo nutartys dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita ar jų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad jos pateikiamos vykdyti tik joms įsiteisėjus. Nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo gali pateikti tam antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje gyvena fizinis asmuo, kurio atžvilgiu yra taikomos apsaugos priemonės, arba kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra to asmens turto buvimo ar darbo vieta (CPK 590 str. 1 d.). Jei apsaugos priemonės taikomos juridinio asmens ar jo turto atžvilgiu, tai nutartis pateikiama antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra to asmens buveinė arba turtas (CPK 590 str. 2 d.). Jeigu taikoma apsaugos priemonė yra susijusi su turtu, kuris yra registruotas valstybės registre, tai teismas turėtų tokią nutartį išsiųsti atitinkam registrui. Tam tikrais atvejais nutartis gali būti siunčiama ir kitiems asmenims (pvz. teismo paskirtam administratoriui, policijos įstaigai, kai teismas paima iš atsakovo rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir kt.). Vykdymo veiksmai atliekami po to, kai ieškovas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai išieškotojo ir antstolio susitarimu šioje instrukcijoje nustatyta tvarka apmokėjimas už šių vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar ieškovas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų įsimokėjimo (Vykdymo instrukcijos 29 p.). Antstoliui nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo pateikiamos asmens, kurio reikalavimai šios priemonės buvo taikytos. Teismas antstoliui išsiunčia tik tas nutartis, kuriomis laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos teismo iniciatyva. „Jei byloje dalyvaujantis ar kitas suinteresuotas asmuo paduoda atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria laikinosios apsaugos priemonės pakeičiamos ar panaikinamos, tai laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslams neprieštarauja tai, kad tokio skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą. Visą laiką, kol bus aiškinamasi, ar palikti galioti nutartį, pakeičiančią ar panaikinančią anksčiau paskirtas laikinąsias apsaugos priemones, būsimo teismo sprendimas lieka užtikrintas, nes ankstesnės laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti“ [63]. Skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą, kartu jis turi pasiūlyti išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartyje pasisakė, kad atitinkami antstolio patvarkymai gali būti vienu metu išsiuntinėjami visiems bankams, kitoms kredito įstaigoms ar asmenims, kuriems antstolio sprendimu yra reikalinga išsiųsti. Tokią išvadą pagrindžia CPK 689 straipsnio 3 dalies nuostata, jog antstolis, nustatęs, kad bendra surastų skolininkui priklausančių piniginių lėšų suma yra didesnė, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, nedelsdamas privalo patvarkymu panaikinti neareštuotinų piniginių lėšų išmokėjimo sustabdymą ir šį patvarkymą išsiųsti atitinkamai banko ar kredito įstaigai. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose arešto – tikslui pasiekti pakanka to, kad būtų realiai uždraustas disponavimas tomis lėšomis. Pervedus pinigines lėšas į asmeniui priklausančią sąskaitą, gali būti didinami lėšų savininko nuostoliai. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios piniginės lėšos paprastai turėtų būti paliekamos saugoti toje pat kredito įstaigos sąskaitoje. CPK 145 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei yra taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Teismo nutartimi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo apribojama disponavimo piniginėmis lėšomis teisė, o teisės normos nereglamentuoja atsakovo piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose aprašymo. Vykdymo procesą reglamentuojančių civilinio proceso kodekso normų bei jų taikymo tvarką nustatančių Sprendimų vykdymo instrukcijų analizė įgalina padaryti išvadą, kad šios tiesiogiai nereglamentuoja tvarkos dėl piniginių lėšų aprašo. Todėl galima padaryti išvadą, jog civilinio proceso stadijoje yra prastai apsaugomos skolininko piniginės lėšos, esančios depozitinėje sąskaitoje. Kauno apygardos teismas 2008 06 05 nutartyje „Elektrobalt“ prieš „Globus tinklai“ nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. pirmiausiai areštuoti kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir uždrausti šiuo turtu disponuoti, o materialaus turto nesant areštuoti skolininko piniginės lėšas, esančias bankų atsiskaitomosiose, ir kitų kredito įstaigų sąskaitose. Areštavus piniginės lėšas, leisti skolininkui iš jų mokėti atlyginimus darbuotojams, socialinio draudimo įmokas bei kitus privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui [67]. Šiuo metu susiklosčius ekonominiai krizei dauguma įmonių neturi nekilnojamojo turto, o piniginių lėšų sąskaitose dažniausiai irgi nebūna. Jeigu už įvykdytą prievolę ir įplaukė lėšos į sąskaitą, tai iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialiniam draudimo fondui, valstybės biudžetui. Tokiu atveju susiduriama su problemomis ne tik kreditoriaus atžvilgiu, nes kiti asmenys atsiranda aukščiau už kreditorių, bet ir antstoliui iškyla problema kontroliuojant piniginių srautų judėjimą. 2000-12-22 d. reglamente (EB) Nr. 44/2001 „Briuselis I" dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo yra nustatytos jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo bendrosios normos. Su laikinosiomis ir apsaugos priemonėmis susijusios dvi šio reglamento nuostatos, kurias taikant apsiribojama valstybių narių nacionaline teise: Šio reglamento 31 straipsnyje teigiama, kad prašymas taikyti valstybės narės įstatyme numatytas laikinąsias, tarp jų ir apsaugos, priemones tos valstybės teismui gali būti paduotas, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Tačiau Europos Bendrijų Teisingumo Teismas apribojo galimybes pasinaudoti tokiomis priemonėmis: pagal šio reglamento 31 straipsnį laikinosios arba apsaugos priemonės, susijusios su klausimais, kylančiais iš jo taikymo srities, yra tik tos, kurių paskirtis yra išlaikyti padėtį de facto arba de jure siekiant išlaikyti teises, kurias pripažinti prašoma ir bylą iš esmės nagrinėjantį teisėją. Be to, teisės pasinaudoti laikinosiomis arba apsaugos priemonėmis pagal šio reglamento 31 straipsnį suteikimas ypač priklauso nuo realios sąsajos tarp šios priemonės objekto ir valstybėje narėje bylą nagrinėjančio teisėjo teritorinės kompetencijos buvimo. Be to, neturi būti pažeista atsakovo teisė į rungimosi procesą. Minėto reglamento 47 straipsnyje numatyta, kad kai teismo sprendimas turi būti pripažintas šiame reglamente nustatyta tvarka, niekas netrukdo pareiškėjui pasinaudoti laikinosiomis, tarp jų ir apsaugos, priemonėmis pagal valstybės narės, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymus, nereikalaujant paskelbti sprendimo vykdytinu pagal 41 straipsnį. Sprendimą paskelbus vykdytinu yra suteikiama teisė taikyti bet kurias apsaugos priemones. Tačiau 47 straipsnio 3 dalyje pridedama, kad per laikotarpį, kuris 43 straipsnio 5 dalyje nustatytas pateikti apeliaciją prieš sprendimo paskelbimą vykdytinu, ir iki tokios apeliacijos išsprendimo, negalima imtis sprendimo vykdymo priemonių, kitų nei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą turto apsaugos priemonės. 2000 m. lapkričio 30 d. Teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose savitarpio pripažinimo principo įgyvendinimo priemonių programa nustato kelis etapus siekiant pažangos reglamento „Briuselis I" reguliuojamose srityse. Pirmąja grupe priemonių, tiesiogiai susijusių su teismo sprendimų abipusiu pripažinimu, numatyta dar labiau apriboti tarpines priemones, reikalingas tam, kad būtų galima vykdyti kitoje valstybėje priimtus teismo sprendimus ir pagerinti vienoje valstybėje priimtų sprendimų vykdymą kitoje valstybėje, kurioje prašoma juos vykdyti. To siekiant reikėtų: 1. įgyvendinti skubų vykdymą: sprendimas, kuris jį vykdyti prašomoje valstybėje yra paskelbtas vykdytinu, būtų ir vykdytinas skubiai, nepaisant galimos apeliacijos. Dėl tokio pokyčio reikėtų keisti Reglamento „Briuselis I" 47 straipsnio 3 dalį; 2. Europos lygiu imtis apsaugos priemonių: vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas suteiktų teisę visoje Europos Sąjungos teritorijoje imtis skolininko turto apsaugos priemonių; 3. patobulinti banko sąskaitų areštą pavyzdžiui, įvedant banko sąskaitų areštą Europos lygiu. Praktikoje galima įžvelgti tam tikrą ir skolininko interesų pažeidimą. Teismas taikydamas turto areštą nežino kiek ir kokio turto turi atsakovas. Areštuojamas nekonkretus atsakovo turtas, o visas turimas registruotinas turtas. Turto arešto aktų registre įregistravus teismo nutartį atsiranda žyma apie asmens turto areštą visuose vešiuosiuose valstybės registruose, kuriuose yra įregistruotas atsakovo turtas. Vadinasi atsakovas negali jokiu savo turtu disponuoti iki tol, kol antstolis, vykdydamas teismo nutartį aprašys turto apraše konkretų skolininko turtą. Toks reglamentavimas lemia tai, kad ieškovas po to kai teismas pritaiko laikinąsias apsaugos priemonės neskuba kreiptis į antstolį, kad būtų surastas ir aprašytas atsakovo turtas, nes ieškovo interesai ir taip apsaugoti teismo nutartimi. O atsakovas iki antstolio turto aprašo sudarymo negali disponuoti jokiu savo turtu. Taip būtų galima lengvai sutrikdyti ar net sužlugdyti atsakovo ūkinę komercinę veiklą. Nors ir ieškovas turi per vieną mėnesį turto arešto akto laikino įregistravimo dienos, kreiptis pas antstolį, kad surastų ir aprašytų turtą, bet ir per tokį terminą gali sužlugti net labai tvirta organizacija. Jei per vieną mėnesį nuo turto arešto akto laikino įregistravimo dienos hipotekos skyriui nepateikiamas turto arešto akto pakeitimas ar papildomas turto arešto aktas, kuriame nurodyti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, arba papildomai pateiktuose hipotekos skyriui dokumentuose nepakanka duomenų areštuotam turtui identifikuoti, hipotekos teisėjo nutartimi laikinai įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas iš turto arešto aktų registro [31]. Remiantis lingvistine minėtos normos analize galima daryti išvadą, kad tai yra hipotekos teisėjo teisė, bet ne pareiga. Praktikoje hipotekos teisėjas šia teise naudojasi labai retai. 3.2.Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo ypatumai Vykdomasis dokumentas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir skolininko turto aprašo ieškinio sumai pateikiamas antstoliui atvykus į jo kontorą arba atsiunčiamas paštu. Vykdomasis dokumentas laikomas priimtu vykdyti jo pateikimo antstoliui dieną, jeigu antstolis nenustato akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti. Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, jį užregistruoja Vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade, užveda vykdomąją bylą ir atlieka pirminius vykdymo veiksmus. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomasis dokumentas. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtą teismo iniciatyva, teismas pateikia pasirinktam antstoliui. Šiuo atveju vykdymo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, šiam tikslui skiriamų teismui. Tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos šalies iniciatyva, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išduodama šiai šaliai, kuri jį pateikia vykdyti pasirinktam antstoliui ir apmoka šios nutarties vykdymo išlaidas. Ieškovas, pateikdamas vykdomąjį dokumentą dėl piniginio pobūdžio išieškojimo, turi nurodyti antstoliui išieškotų sumų išmokėjimo būdą. Priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, antstolis, atsižvelgdamas į išieškotojo pasiūlymus ir į vykdomosios bylos kategoriją, atlieka pirminius vykdymo veiksmus. Ieškovas turi teisę pateikti antstoliui pasiūlymą raštu, nurodydamas, iš kurio skolininko turto, lėšų ar pajamų turi būti išieškoma pirmiausia, arba išieškojimo nukreipimo į atskirus skolininko turto objektus eiliškumą. Išieškotojo siūloma išieškojimo nukreipimo į skolininko turtą tvarka turi atitikti Civilinio proceso kodekso nustatytą išieškojimo nukreipimo į turtą eiliškumą. Antstolis, nukreipdamas išieškojimą į daiktus, gali areštuoti iš esmės didesnės vertės daiktą (daugiau turto) negu reikia išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti tik tuo atveju, jei areštuojamas daiktas yra nedalus ir skolininkas neturi kito tos pačios ar pirmesnės eilės turto arba šio turto neužtenka išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, arba šis turtas yra nelikvidus, arba skolininkas raštu prašo nukreipti išieškojimą į šį turtą. Jeigu yra keli tos pačios eilės skolininkui priklausantys nedalūs daiktai, kurių kiekvieno pradinė kaina, nustatyta parduodant pirmose varžytynėse, iš esmės viršytų išieškomą sumą ir vykdymo išlaidas, antstolis areštuoja tą daiktą, kurio pradinė kaina būtų mažesnė, o jeigu šių daiktų vertė vienoda, – atsižvelgia į išieškotojo pasiūlymus. Turto arešto aktas paskelbiamas žodžiu nurodant, kad turto arešto akte nurodytas turtas yra areštuojamas. Jeigu asmuo, kuriam paskelbiamas turto arešto aktas, atsisako pasirašytinai jį priimti, antstolis tai pažymi turto arešto akte ir laikoma, kad turto arešto aktas šiam asmeniui buvo paskelbtas, šiuo atveju turto arešto aktas paliekamas asmeniui, kuriam jis buvo paskelbtas, arba, nesant galimybės palikti, ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiunčiamas šio asmens adresu registruotu laišku. Tais atvejais, kai yra areštuojami produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai ir jie Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka paimami ir nedelsiant perduodami realizuoti, turto areštas įsigalioja nuo turto aprašymo momento. Šiuo atveju turto arešto aktas ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiunčiamas skolininkui registruotu laišku. Skolininko turtas aprašomas dalyvaujant skolininkui. Jeigu paties skolininko nėra, turtas aprašomas dalyvaujant kuriam nors iš pilnamečių jo šeimos narių, o jeigu ir šių nėra, – dalyvaujant teismo ar antstolio paskirtam turto saugotojui (administratoriui). Skolininko šeimos nariais laikomi asmenys, nurodyti Civilinio kodekso 6.588 straipsnyje. Skolininko juridinio asmens turtas aprašomas dalyvaujant skolininko atstovui ar atsakingam darbuotojui (valdymo organo nariui, kitam administracines funkcijas vykdančiam arba raštinės darbuotojui). Kiekvieną areštuotą daiktą antstolis gali pažymėti areštą rodančiu ženklu. Ženkle nurodoma, kad turtas yra areštuotas, ir turtą areštavusio antstolio vardas ir pavardė. Tais atvejais, kai areštuojant turtą apribojamos visos nuosavybės teisės, t.y. skolininkui uždraudžiama valdyti turtą, naudotis ir disponuoti juo ar turtas perduodamas saugoti arba administruoti kitiems asmenims arba yra paimami dokumentai, patvirtinantys skolininko turtines teises, taip pat tais atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą, antstolis sudaro Turto arešto aktą, kuriame nurodo areštuoto turto aprašo duomenis. Šiuo atveju atskiras turto aprašas nesurašomas. Vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis turto arešto akto nesurašo. Šiuo atveju antstolis sudaro atskirą Turto aprašą. Antstolis Turto arešto aktą arba Turto aprašą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jo surašymo dienos Turto arešto aktų registro įstatymo bei Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka perduoda Turto arešto aktų registrui. Turto arešto aktas ir Turto aprašas nesiunčiami turto arešto aktų registro tvarkytojui, jeigu areštuotas kilnojamasis turtas (produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka paimami ir nedelsiant perduodami realizuoti, taip pat jeigu areštuojami asmeniniams ir namų ūkio poreikiams naudojami mažaverčiai daiktai. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, neatsižvelgdamas į tai, kad turtas parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, bet atsižvelgia į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu ieškovas ar skolininkas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis patvarkymu skiria ekspertizę. Turto vertei nustatyti kviečiamas ekspertas, turintis teisę atlikti turto vertinimą. Ekspertas, nustatydamas areštuoto turto rinkos vertę, nevertina tos aplinkybės, kad turtas bus parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Turto saugotojui už areštuoto turto saugojimą mokamas atlyginimas – po dešimt litų už kiekvieną saugojimo dieną, be to jam atlyginamos faktiškai turėtos reikalingos turto saugojimo išlaidos, kartu atsižvelgiant į jo gautą naudą. Bendra turto saugotojui išmokama pinigų suma negali viršyti dešimties procentų areštuoto turto vertės, nurodytos turto arešto akte. Tuo atveju, kai saugotoju paskiriamas asmuo, kuriam saugojimas yra jo verslo veikla, atlyginimo už saugojimą dydis nustatomas pagal šio asmens nustatytus saugojimo įkainius. Nukreipdamas išieškojimą į pinigines lėšas, kai yra duomenų apie konkrečiame banke, kredito įstaigoje arba pas kitą asmenį esančias skolininko lėšas, antstolis šiam bankui, kredito įstaigai ar kitam asmeniui gali iš karto pateikti patvarkymą dėl skolininko lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą. Antstolio patvarkyme dėl skolininko lėšų arešto turi būti nurodyta, kurios eilės išieškotojams vykdomas išieškojimas bei kiekvienos eilės išieškojimui tenkanti suma ir vykdymo išlaidos. Jeigu skolininko lėšas kredito įstaigose areštuoja antstolis ir kitos institucijos ar pareigūnai, turintys teisę areštuoti skolininko lėšas, pirmiausiai lėšos nurašomos pagal antstolio patvarkymą, išskyrus tuos atvejus, kai lėšos areštuojamos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais. Institucijos ir pareigūnai, kurie buvo areštavę lėšas skolininko sąskaitoje, gali Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka prisijungti prie išieškojimo. Panaikinus lėšų kredito įstaigose areštą, uždėtą Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais pagrindais, lėšos nurašomos antstoliui, kurio patvarkymu jos buvo areštuotos. Jeigu skolininko lėšas areštuoja keli antstoliai, lėšos nurašomos tam antstoliui, kurio areštas įregistruotas anksčiau, išskyrus tuos atvejus, kai vėliau sąskaitą areštavęs antstolis vykdo vykdomuosius dokumentus dėl piniginių sumų išieškojimo pirmesnės eilės išieškotojams (Civilinio proceso kodekso 689 str. 5 d.) – tiek, kiek reikia pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimams patenkinti. Jeigu vėliau sąskaitą areštuojantis antstolis vykdo vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimų tos pačios ar paskesnės eilės išieškotojams, skolininko sąskaitoje esančios lėšos nurašomos ir pervedamos anksčiau sąskaitą areštavusiam antstoliui. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta sprendimų vykdymo instrukcija, vykdymo išlaidų, išskyrus šios Instrukcijos 85 punkte nurodytas faktines vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas (pašto ir kurjerių, areštuoto turto saugojimo, pervežimo, atlyginimo ekspertams, vertėjams ir kitiems vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims, skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, bankinių pavedimų, mokamų užklausimų ir kitos faktinės išlaidos, kurias antstolis privalo sumokėti tretiesiems asmenims vykdydamas antstolio funkcijas), neapmoka išieškotojai – fiziniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažinti socialiai remtinais. Antstolis, gavęs išieškotojo prašymą ir dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovas yra pripažintas socialiai remtinu, priima patvarkymą dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo. Už socialiai remtinus asmenis vykdymo išlaidas apmoka Teisingumo ministerija iš šiam tikslui skirtų asignavimų. Antstolis pateikia Teisingumo ministerijai patvarkymą, prašymą ir apskaitos dokumentą, kuriame nurodyta apmokėtina suma. Prašyme nurodoma: vykdomosios bylos numeris, teismo pavadinimas ir teismo sprendimo (vykdomojo rašto) numeris, sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) data, skolininko ir išieškotojo duomenys (vardas, pavardė ar pavadinimas ir adresai), vykdymo išlaidų rūšys ir dydžiai kiekvienoje vykdomojoje byloje. Jeigu išieškojimas iš karto nukreipiamas į skolininko darbo užmokestį ir kitos priverstinio vykdymo priemonės nebuvo taikytos, atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą mažinamas perpus. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl pinigų sumų išieškojimo valstybės naudai antstolis turi teisę atidėti visų vykdymo išlaidų apmokėjimą arba atleisti išieškotoją nuo šių išlaidų apmokėjimo. Jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad ieškovas ir skolininkas sudarė taikos sutartį ir vykdymo išlaidų paskirstymo bei apmokėjimo klausimas nebuvo išspręstas šioje sutartyje, visos išieškotojo sumokėtos vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko ir grąžinamos išieškotojui. Jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad pasibaigė šiam išieškojimui įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas, iš skolininko išieškomos ir išieškotojui grąžinamos visos jo sumokėtos vykdymo išlaidos. Jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad vykdomasis dokumentas buvo neteisėtai priimtas vykdyti, antstolis privalo grąžinti išieškotojui visas šio sumokėtas vykdymo išlaidas. Iš skolininko šiuo atveju vykdymo išlaidos neišieškomos. Tačiau jeigu paaiškėja, kad skolininkas įvykdė sprendimą iki vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti, ieškovas turi sumokėti visas vykdymo išlaidas, kurių mokėjimas išieškotojui buvo atidėtas ar nuo kurių jis buvo atleistas, išskyrus atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą. Šios išlaidos iš skolininko neišieškomos ir išieškotojui negrąžinamos. Jeigu vykdomoji byla užbaigiama teismui nusprendus patenkinti pareiškimą dėl antstolio nušalinimo, išieškotojui grąžinamos jo sumokėtos bylos administravimo išlaidos, išskyrus atvejus, kai nušalinimas pareiškiamas po to, kai buvo areštuotas skolininko turtas – šiuo atveju išieškotojo sumokėtos administravimo išlaidos jam negrąžinamos. IŠVADOS Atlikta analizė leidžia teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikimo būtinumą apsprendžia tai, jog iškeltos civilinės bylos neįmanoma nedelsiant pradėti nagrinėti teismo posėdyje ir priimti teismo sprendimą. Būtinas ilgesnis ar trumpesnis parengiamasis etapas, kad tiek byloje dalyvaujantys asmenys, tiek ir ją nagrinėjantis teisėjas galėtų susipažinti su bylos medžiaga, surinkti trūkstamus įrodymus ir t.t. Galų gale tam tikro laiko reikia teismo šaukimams ir pranešimams apie teismo posėdžio data ir vietų byloje dalyvaujantiems asmenims laiku nusiųsti. Laikinųjų apsaugos priemonių teorinės analizės rezultatai leidžia teigti, kad savaime civilinės bylos iškėlimas tai momentas nuo kurio teisinio proceso šalys gali naudotis visomis savo procesinėmis teisės bei privalo vykdyti procesines pareigas, nuo šiuo momento taikomos turtinių teisų apribojimai bei kitos laikinosios apsaugos priemonės. Bet kokius parengiamuosius veiksmus galima pradėti tik iškėlus civilinę bylą (CPK 225 str.). Ištyrus Lietuvos teismų praktika galima teigti, kad pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimas yra vienas iš pagrindinių teisinio ginčo sprendimo tikslų. Pažeista asmens teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo ginčas tarp šalių išsprendžiamas iš esmės, yra įvykdomas. Tik pilnai įvykdžius teismo sprendimą atkuriama teisinė tvarka, pašalinamos neigiamos teisės pažeidimo pasekmės ir įvykdomas teisingumas. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymo kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Analizuojant yra svarbi teismų praktika, kurioje susiklosčiusi tendencija vertinti paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą ir proporcingumo reikalavimus. Darbe naudojama tyrimo koncepcija leidžia padaryti išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės visada tam tikra apimtimi riboja atsakovo teises, todėl teismas parinkdamas konkrečią apsaugos priemonę privalo atsižvelgti ir į atsakovo interesus, kuri minimaliai ribotų skolininko teises, tačiau kartu leistų pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslus. Siekiant išplėtoti laikinųjų apsaugos priemonių taikimo rybą galima numatyti, kad jos taikomos taikomos ribotą laiko tarpą pvz. iki bylos naugrinėjimo iš esmės stadijos. Jos galioja iki tol kol kompetentingas teismas jas pakeičia, panaikina, įsiteisėja teismo sprendimas, kurios ieškinys atmestinas, iki teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkinamas, vykdymo pradžios, todėl teismų praktikoje turi būti vengiama atvejų, kuomet laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukelia analogiškas pasekmes, kokias sukeltų jau priimto ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas, vengti atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės yra savaiminis tikslas jų prašančiajam asmeniui (pvz., siekiant daryti tam tikro pobūdžio spaudimą kitai šaliai). Nekilojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie įsiteisėjusia teismo nutartį, turinčią įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui reikia, kad pačioje nutartyje būtų įrašytos Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti.13 Darbo pradžioje iškeltos hipotezės: pirma hipotezė pasitvirtino, nes piniginių lėšų areštas atsakovui ekonomine prasme yra gana skausmingas, kadangi dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta įmonės komercinė ūkinė veiklą, produkcijos gamyba, atsiskaitymai kas gali privesti prie bankroto. antra hipotezė pasitvirtino, nes pažeidžiami skolininko interesai, ieškovas neskuba kreipti į antstolį, kad būtų surastas ir aprašytas konkretus skolininko turtas. trečia hipotezė- Lietuvos teismų praktikoje taikomos prezumpcijos, jog didelė reikalavimo suma pati savaime suponuoja grėsmę, sprendimo įvykdytinumui (tai yra pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones), absoliutumas kelia itin daug abejonių. Manau, tokia teismų suformuota praktika turėtų būti modifikuota, ją sušvelninant ir vertinant aplinkybių visumą, o ne vien reikalavimo sumos dydį, bet to, didelė ar ne yra ginčo suma turėtų būti nustatoma objektyvių aplinkybių pagalba (pvz. atsižvelgiant į skolininko turimą turtą, įsiskolinimo dydį, įstatinio kapitalo atžvilgiu, pelningumą ir pan.). ketvirta hipotezė pasitvirtino, nes leidimas iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomus mokėjimus Valstybiniam socialiniam draudimo fondui, valstybės biudžetui ne tik pažeidžia kreditoriaus interesus, kai kiti asmenys atsiranda aukščiau už kreditorių bet ir antstolis negali kontroliuoti piniginių srautų judėjimą Įstatymų leidėjai turėtu atsižvelgt į egzistuojančias problemas ir suformuota teismų praktiką modifikuoti, kad būtų išvengta galimi teismo ar antstolio netinkami darbo rezultatai bei teisingumo vykdymas būtų pasiekiamas optimaliausiomis priemonėmis abejoms šalims. NAUDOTOS LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS Teisės aktai Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005; Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. -Vilnius, 2006; Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. – Vilnius: Justitia, 2003; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas // Valstybės žinios. 2003, Nr. 57 – 2531; Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymas [žiūrėta 2008 m. gruodžio 02 d.]. Prieiga per internetą
Šį darbą sudaro 19135 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- ĮVADAS 3
- 1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teoriniai aspektai 6
- 1.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata 6
- 1.2.LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ RŪŠYS 8
- 1.3.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesiniai aspektai 21
- 1.4.Laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė ir tikslai 25
- 2. LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO REGULIAVIMO ANALIZĖ 29
- 2.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai 29
- 2.1.1.Teisingumo, ekonomiškumo ir kiti civilinio proceso teisės principų taikymas 29
- 2.1.2.Aplinkybės keliančios riziką teismo sprendimo įvykdymui 30
- 2.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka 32
- 2.2.1.Laikinųjų apsaugos priemonių objekto identifikacija 34
- 2.2.2.Laikinųjų apsaugos priemonių padarytos žalos užtikrinimo problema 36
- 2.3. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ir panaikinimas 39
- 3. TEISMO NUTARČIŲ DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ VYKDYMAS 43
- 3.1. Laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo problemos 43
- 3.2.Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo ypatumai 49
- IŠVADOS 54
- NAUDOTOS LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 56
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Teisės diplominis darbas
- 58 psl., (19135 ž.)
- Word failas 421 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį diplominį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
