Lageris - nužmoginimo mechanizmas

Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ pasakojama apie lietuvių inteligentų ir kitų žmonių gyvenimą nacistiniame kontentracijos lageryje. Kūriny aprašoma koncentracijos stovyklos buitis, kurioje darbai, bausmės, mityba, apranga- viskas pritaikyta ir skirta žmogui nužmoginti. Žmogus, pakliuvęs į jį, pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus. Lageryje kaliniai tampa bevarde minia: žmogus neturi nei vardo, nei pavardės, turi tik numerį. Koncentracujos stovykloje kaliniai kenčia tiek fiziškai, tiek morališkai. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus, vertybės, žinios, jausmai, pati asmenybė nieko nereiškia. Kaliniams duodama nekokybiška apranga, kurios trūksta, ji nešvari ir susidėvėjusi, visiškai nesuderinta su klimato salygomis ir neatlieka savo pagrindinės funkcijos-neapsaugo nuo šalčio ir drėgmės. Iš kalinių muilas, dantų šepetukai, skalbiniai, peiliai, skustuvai ir kitos priemonės atimamos. Stovykla- tai visiškai atskira respublika, kurioje negalioja jokie žmogiški įstatymai, kalinys neturi jokių teisių. Valdžios pagrindinis uždavinys sukelti kuo didesnes kančias kaliniams. Priverstinis darbas lagery skirtas varginti, kankinti žmones, o ne pasiekti darbo vaisių. Koncentracijos stovykloje skatinamas smurtas ir pjautynės tarp kalinių. Galioja taisyklė, kad visad kaltas ne nuskriaustasis, o skriaudėjas. Cituoju:„ Jeigu senis kalinys muša naujoką, senis valdžios akyse buvo jau “pasitaisęs”, atgailėjęs” savo nusikaltimą, “susipratęs”. Mušti kitus tampa lagerio karjera, o norėdamas likti gyvas turi žengti per kitų lavonus. Kad prisiderintų prie brutalios aplinkos, kad neimtų savęs gailėtis, kalinys pradeda keiktis kartu su esesininkais. Senas katorgininkas moko naujokus: „Nekreipkite dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip — neišgyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia“. Tai — savigynos būdas. Lagery esesininkai stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę kalinius supriešinti. Pabėgus kaliniui, kiti verčiami stovėti lauke ir kentėti, kol jį suras. Taip pabėgėlis iš esmės pasirašo mirties nuosprendį sau ne tik nuo esesininkų, bet ir kalinių, kurie dėl jo tampa priversti kęsti šaltį ir drėgmę. Gyvenantis lagery kalinys — tai utėlių sukandžiotas, badu marinamas, mušamas ir kitaip žeminamas padaras. Jis nelaikomas žmogumi, o tik gyvūnu. Žmonės miega gyvuliškomis sąlygomis, kur taip tankiai lyg narve jie sugrūdami, kad nėra vietos apsiversti ant kito šono. Kaliniams skiriamas toks maisto kiekis, kad net jei jie gautų visa skiriamą normą, vis tiek būtų pasmerkti mirti nuo maisto stokos. Pats maistas gaminamas nešvariai, kai kurie kaliniai iš bado priverčiami imtis kanibalizmo, norėdami išgyventi. Beteisis kalinys nuolat šaukiamas gyvuliu, lyginamas su gyvuliu, lyg pagaliau tai supras ir tuo patikės. Mirtis visiškai desakralizuojama, lageryje ji tampa kasdienybe: „Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadieninė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento: „Užmuš tai užmuš, pakars tai pakars, kas čia tokio?“ Mirė tai mirė. Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim.“ Mirusieji cheminiu pieštuku paženklinami kaip siuntiniai prieš išlėkdami pro kaminą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!