Kur yra riba tarp žmogaus ir gyvūno?

Kur yra riba tarp žmogaus ir gyvūno?

Žmogus neginčytinai yra gyvūnas; primatas, pasižymintis aukštu intelektu bei stipriu bendruomeniškumo poreikiu. Tačiau jis nelaiko savęs gyvūnijos, o juo labiau gamtos dalimi. Pirmųjų civilizacijų kūrimasis, prasidėjęs net ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o vėliau sparti kultūrinė, mokslinė, technologinė raida bei urbanizacija greitai atpratino žmoniją nuo gyvuliškųjų instinktų išraiškos. Geros elgsenos etalonu yra laikomas civilizuotas žmogus – tas, kuris yra kultūringas, socialus, mandagus ir naudingas visuomenei. Slenkstis tarp žmogaus ir gyvūno sampratos šiuolaikinėje visuomenėje yra neperžengiamas, aiškus ir nekvestionuojamas. Ši riba iškyla į pirmąjį planą, o gal ir pranyksta, susilieja XX a. pirmosios pusės žydų kilmės austrų prozininko Franco Kafkos, rašiusio vokiškai, novelėje „Metamorfozė“. Kūrinio siužetas sukasi apie jaunuolį Gregorą Zamzą, vieną rytą mįslingai pabudusį tapus „baisingu vabalu“. Šis virsmas netrukdo jo savimonės, tačiau sustabdo jo įprastą gyvenimą, neleidžia eiti į darbą bei žlugdo jo santykį su šeima: seserimi Grėte, motina bei tėvu. Uždarytas savo kambaryje, nenorėdamas dar labiau išgąsdinti savo šeimos, Gregoras palaipsniui praranda savo žmogiškuosius atributus: išvaizdą, balsą, apetitą šviežiam maistui, gebėjimą komunikuoti ir norą bendrauti. Trūnijantį dulkiname kampe Gregorą šeima atstumia ir vertina jį kaip negebantį jų suprasti, pamiršta jo žmogiškąją kilmę. O bent jos dalelę jaunuolis bando išlaikyti neleisdamas namiškiams išnešti vienintelio paveikslo ant jo sienos – moters, dėvinčios kailinius, portreto. Vieną paskutiniųjų Gregoro bandymų prisiliesti prie kadaise savaime suprantamo žmogiškumo iliustruoja epizodas, kurio metu jaunuolis mėgaujasi sesers violončelės griežimu, netgi palieka savo kambario vienatvę, kad galėtų geriau ją girdėti, svajoja apie nebeįgyvendinamus ketinimus leisti seserį į konservatoriją, svarsto, ar „gyvulį būtų taip sujaudinusi muzika?“ Šie nutikimai liudija Gregoro žmogiškąjį muzikos, meno, kultūros troškimą, bei mena ryšio su artimais žmonėmis ilgesį. Gregoras Zamza iki galo niekada ir nevirsta gyvuliu – net savo mirties akivaizdoje jis su meile šeimai ir grauduliu pripažįsta savo buvimą našta, trokšta mirti kitų labui. Taigi, žmogų nuo gyvūno skiria ne tik pranašesnis intelekto koeficientas, bet ir sąžinės balsas – gebėjimas jausti kaltę, prisiimti atsakomybę, kartais net nepagrįstai. Noras mylėti, mėgautis menu, bendrauti, užjausti kitą – taip pat žmogiškumo požymiai. O ir kitiems gyvūnams būdingas bendruomenės jausmas tarp žmonių pasireiškia ne tik patikimu buvimu šalia, bet ir efektyvios, išsamios ir abipusės komunikacijos poreikiu. Tik netenkinantis šių sąlygų žmogus tampa išties panašus į gyvūną.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!