Kultūrinė panorama Jono Aisčio "Milfordo gatvės elegijose"

„Mūsų šviesuomenė ir lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė: ją stengiausi savo eilėraščiuose išminti, bet tyros poezijos rėmai neleido pirštu parodyti kaltininką, dėl to, palikęs tautos žaizdų eilėraščių ciklą tęsti savo draugams, išdrįsau įbristi gyvenimiškiausios prozos tėkmėn ir, jei nepakreipti kita linkme vagą, tai bent valyti dumblą ir šniopus, kurių tiek daug joje prisirinko, jog vos vos gyvenimas bepateka“1 Tokia prakalba Jonas Aistis pradeda savo knygą „Dievai ir smūtkeliai“, paaiškindamas savo staigų perbėgimą iš poezijos į prozą. Galima teigti, jog Aisčio kūryba dvejopa: poezija leido jam mylėti ir kentėti, o prozoje jis randa terpę, kurioje gali išsakyti visą savo širdies gėlą ir viešai peikti tuos, kurie jam (jo draugams, artimiesiems, pagaliau visai jo tautai) padarė neištaisomą skriaudą. Savo esė „Milfordo gatvės elegijos“ rašytojas kalbasi su tauta. Tauta, kuri pasak jo tapo „beveik abstrakti sąvoka“2 Ši esė labai intymus pašnekesys apie rašytojui svarbiausius gyvenimo etapus ir subjektyvi tų etapų analizė. Studijuojamas kiekvienas svarbus momentas jo bei tautos gyvenime, pradedant Lietuvos kunigaikštystės, baigiant nepriklausomybės laikais. Gyvenimo atspara laikoma religija ir tikėjimas, kuris tampa vienintele išeitimi daugeliui išeivių ir okupacijos gniaužtuose įstrigusių žmonių. Kultūra, jos puoselėjimas ir brandinimas prilygsta herakliškai misijai. Elegiškas kalbėjimas – tai kalbėjimas persmelktas skaudaus patyrimo, bylojančio apie nepakeliamą ilgesį ir didelę laisvės kainą. Semantiniu požiūriu šios elegijos artimos poeto laiškams. Analizuojami svarbūs to meto įvykiai ir atskleidžiama skaudi tiesa. Aišku, laiškai leido atviriau kalbėti apie tautos dalykus, tačiau jie buvo jau kaip paties poeto patyrimų liudininkai, o kūrinys lieka kūriniu. Tačiau pastebime, jog ribos tarp pasakotojo ir autoriaus labai nežymios. Nevengiama savo paties vertinimo, pabrėžiamas tikslas. Tai leidžia suabejoti elegijų kūrinio žanru. Toks rašymas artimesnis esė žanrui. Tačiau kūrinį elegijomis autorius pavadino dėl „elegiško kalbėjimo“, kuris tuomet buvo reikalingas. Milfordo brastos gatvė – tai gatvė, kurioje autorius gyveno rašydamas šį kūrinį. Tai minčių, užplūdusių gyvenant „malūno brastos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!