Kristijono Donelaičio kūrybos bruožai

 Kristijonas Donelaitis - vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. vid. Mažojoje Lietuvoje. Jo kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui. K.Donelaičio kūrybos laikotarpis yra ilgas - apie 30 metų, todėl kūrybos raida turėtų būti ryški. Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750 m. Pagrindinį savo kūrinį „Metus“ jis parašė 1765 – 1775 m. Ne visi K. Donelaičio kūriniai yra žinomi ir ne visi išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik iš nuorašų. Pats autorius nei jų sąrašo nepaliko, nei parašymo datų nepažymėjo. Todėl kūrybos chronologijai nustatyti tenka remtis atsitiktinėmis, netiesioginėmis žiniomis ar spėjimais, dažnai prieštaraujančiais, pagrįstais, dabar nebeprieinamais šaltiniais ir pačiais išlikusiais kūriniais. Todėl sugretinus išlikusias žinias, duomenis ir nuomones, peržiūrėjus motyvus, galima susidaryti bent apytikrį rašytojo kūrybos chronologijos vaizdą. Daugiausia žinių suteikė pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, kuris rėmėsi archyvine medžiaga ir amžininkų liudijimais. Donelaičio pasakėčios: „Lapės ir gandro česnis“. Pasakėčios veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Gandras yra būras, o lapė – jo klastinga kaimynė. Ji pasikviečia gandrą į svečius savo urvan ir vaišina „ kelias kruopas ant luobo“ užbėrusi, dar atneša įpuvusių kaulų, kuriuos vadina skaniu mėsos kąsneliu. Gandras, supratęs lapės klastą, jai atsilygina tokiu pat būdu. Kai ji, bėdos spaudžiama, atėjo prašyti ko nors pavalgyti, Gandras tuojaus, aną ištiesęs ilgąjį snapą, Iš geros širdies išvėmė rubuižę vieną. Abu veikėjai nenuoširdžiai mandagūs. Rodos, būtų galima šypsotis iš tų dviejų apsimetėlių, tačiau to daryti neleidžia moralas. Jame poetas netikėtai pasmerkia ponus: Ir klastorių nereik tiktai tarp būrų ieškoti. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose desnis [dedasi] Kur švelnioms uodegoms siratų [našlaičių] skaudulius glosto; O paseloms smarkus neprietelius vargdienį lupa. Išeina taip: negerai, kad yra būrų klastūnų, bet dar blogiau – sukti ponai. Jie iš pasalų vargdienius skriaudžia. K. Donelaitis kreipiasi į būrus ir pasakėčią baigia kvietimu gyventi broliškoje meilėje: Eikš, mano miels gentie, mano išrinktasis broleli! Eikš, mylėkivos taip, kaipo mylėdavos broliai! „Rudikis jomarkininks“. Šios pasakėčios moralas griežtas ir aiškus - nevok! Pagal anų laikų įstatymus už vagystę buvo kariama. Alegorinė dalis labai spalvinga: atrodo, tarsi mes patys apsilankėme anų laikų Mažojoje Lietuvoje, miestelio jomarke (turguje). Pasakojama apie „glūpą“ šunį Rudikį, kuris mano, kad turguje galima viską imti už dyką. Prekiauja daug įvairių „kromininkų“ ir „kupčių“ (pardavėjų ir pirklių). Pardavinėjami audeklai, kurpės, kepiniai, mėsa. Rudikis gauna su mastu (įrankiu ilgiui matuoti) per nugarą, su kucium (vėzdu) per sprandą, su pagaliu per strėnas, praranda ir bene garbingiausią dalyką: mėsininkas „nukirto uodegą visą“. Gaila to kvailo Rudikio: Rods tiesa, glūps [kvailas] šuo, ar būtų didis ar mažas, Proto netur, dėl to nereik jam grieką rokuoti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!