Kristijonas Donelaitis (1714-1780) ir jo gyvenimas

KRISTIJONAS DONELAITIS • 1714-1780 • APIBENDRINIMAS Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį „Metus“ K.Donelaitis rašė 1765 – 1775 m. • Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį „Metus“ K.Donelaitis rašė 1765 – 1775 m. „Metai“ mūsų literatūroje išsiskiria tiek tematika, tiek eilėdara. Vartodamas hegzametrą, K. Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis. • „Metai“ mūsų literatūroje išsiskiria tiek tematika, tiek eilėdara. Vartodamas hegzametrą, K. Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis. Donelaitis sukūrė savitą hegzametrą, pagrįstą antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir moderniu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu. Tokia eilėdara parodė, kad lietuvių kalba yra skambi ir graži, tinka ne tik valstiečių gyvenimui aprašyti, bet ir gamtos didybei atskleisti ar filosofiniams apmąstymams išsakyti. • Donelaitis sukūrė savitą hegzametrą, pagrįstą antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir moderniu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu. Tokia eilėdara parodė, kad lietuvių kalba yra skambi ir graži, tinka ne tik valstiečių gyvenimui aprašyti, bet ir gamtos didybei atskleisti ar filosofiniams apmąstymams išsakyti. • „Metai“ kaip tautinė poema • (istorinis kontekstas) K. Donelaitis sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiau-siai pažeminta bendruomenė: po maro atkelti vokie-čiai, prancūzai ir šveicarai tampa amatininkais, prekybinin-kais, valdininkais, o lietuvninkams lieka tik baudžiauninkų dalia. • K. Donelaitis sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiau-siai pažeminta bendruomenė: po maro atkelti vokie-čiai, prancūzai ir šveicarai tampa amatininkais, prekybinin-kais, valdininkais, o lietuvninkams lieka tik baudžiauninkų dalia. • Kaip pastebėjo K. Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profeso-rius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalys-tėje avėti vyžas. Visais įmanomais būdais buvo bandoma sunaikinti lietuviškus papročius „Metai“ – kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovo-jančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo: „Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,/ Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė/ Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. Taip Selmas išreiškia nusivylimą, kad lietuvninkai mėgdžioja svetimtaučius. • „Metai“ – kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovo-jančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo: „Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,/ Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė/ Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. Taip Selmas išreiškia nusivylimą, kad lietuvninkai mėgdžioja svetimtaučius. • Donelaitis, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties (Dievo duotu) dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale. Tai reiškia, kad išsižadėdamas tautos papročių elgiesi nemoraliai, nes pažeidi Dievo nustatytą tvarką: jeigu Dievas tau paskyrė būti lietuvninku, tai ir turi juo būti, gyventi pagal jo papročius, kalbėti jo kalba, jeigu to nedarai, elgiesi nemoraliai (nesilaikai Dievo nustatytų taisyklių). • Donelaitis, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties (Dievo duotu) dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale. Tai reiškia, kad išsižadėdamas tautos papročių elgiesi nemoraliai, nes pažeidi Dievo nustatytą tvarką: jeigu Dievas tau paskyrė būti lietuvninku, tai ir turi juo būti, gyventi pagal jo papročius, kalbėti jo kalba, jeigu to nedarai, elgiesi nemoraliai (nesilaikai Dievo nustatytų taisyklių). Donelaičio poemoje teigiama, kad vieno lietuvninko nuosmukis žemina visą bendruomenę: ,,Eik, - tarė, - šūd-vabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin./ Juk tu jau su savo namais, kas-mets šūdinėdams,/ Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos“ (Pričkus sako Slunkiui). Skatinant vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą, akcentuojamas lietuvnin-kų moralinis pranašumas prieš ponus: „Bet kaip

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!