Korupcija ir decentralizacija

 Korupcija ir decentralizacija Emanuela Carbonara Wadham College, Oksfordo universitetas Departamentas “Scienze Economiche”, Bolognos universitetas 1999 Rugsėjis Santrauka Šiame straipsnyje yra nagrinėjama decentralizacijos korupcijai efektas hierarchinės organizacijos modelyje, kur decenralizacija yra naudojama kaip valdžios išskirstymas žemesnėse hierarchijos pakopose. Descentralizacija lemia aukštesniųjų valdžios sluoksnių galios praradimą, taip mažinant korupciją šiame sluoksnyje. Taip pat ji mažina tikėtiną pelną iš korupcijos, nes skaičius žmonių atsakingų už tam tikrą klausimą yra sumažinamas. Todėl yra tikimasi, jog tarnautojai labiau atsižvelgs į galimas pasekmes, jei tinkamai nevykdys savo darbo. Visa tai gali padėti sumažinti korupciją organizacijoje. 1 Įvadas Organizacijos narių savarankiškumas, galimybė spręsti savo nupžiūra tradiciškai yra vertinama kaip vienas iš pagrindinių korupcijos šaltinių. Klitgaardo (1988) nuomone korupcija priklauso nuo to, kiek organizacijos nariai turi monoplolinės galios ir kiek jie gali veikti savarankiškai, kiek turi veiksmų laisvės. Nors monopolijos galia suteikia didesnias pajamas iš korupcijos, tačiau taip pat pritraukia dėmesį tų, kurie kovoja su šiuo reiškiniu. Visi šie faktoriai gali sukurti situaciją, kuomet didėjanti veiklos laisvė mažins korupciją. Asmuo, turintis valdžią, privalės surasti kompromisą tarp buvimo korumpuotu ir naštos, kurią turės nešti tokioje padėtyje. Decentralizacija perkelia valdžios jėgą ir veiksmų laisvę į žemesnį hierarchijos lygmenį, kur yra sprendžiamas klausimas, kuriuo keliu žengti: korupcijos ar sąžiningumo. Tolimesnis korupcijos vystymosi lygis kompanijoje priklausys nuo to, kaip elgsis ir apsispręs žemesnysis hierarchijos sluoksnis. Būtent tai ir nagrinėja šis straipsnis: kaip turėtų būti sumodeliuota organizacja, kad būtų galima sumažinti korupciją. Pagal Aghion ir Tirole (1997) yra du skirtingi sprendžiamosios galios šaltiniai. Pirmiausia yra galia, nustatyta legaliai pagal kontraktą (formali valdžia, galia). Kitu atveju, galia įgaunama sužinojus svarbią informaciją (tikroji valdžia). Naudojant strategiškai šią informaciją organizacijos nariai net gi neturėdami formalios valdžios gali pakreipti veiksmų kryptį savo naudai, savo tikslų siekimui. Tačiau centralizuotas sprendimų darymas mažina tikimybę, kad pavaldiniai darys tokius sprendimus, kurie sumažintų jų galimybes darbe. Taip pat yra aukštesniosios valdžios atveju, kuriai yra paskirta prižiūrėti žemesnio hierarchinio sluoksnio elgseną. Komet decentralizacijos laipsnis yra aukštas, tuomet aukštesnioji valdžia (vadovai) turi mažiau galios įtakoti savo pavaldinių sprendimus ir todėl jie negali atitinkamai gerai stebėti ir inicijuoti jų elgseną ar darbo kokybę. Taigi visa tai palieka daugiau laisvės korupcijai, savivaliai. Decentralizacija turi ir kitą svarbią implikaciją: ji sukoncentruoja sprendžiamąją galią individų, asmenybių rankose, taigi tampa lengviau atrasti kas padarė vienokį ar kitokį sprendimą. Korumpuotas tarnautojas, dirbantis žemiausiame sluoksnyje, visuomet gali tikėtis, kad nebus pagautas, jeigu sprendimus priima ne jis vienas. Decentralizacija leidžia nubausti atsakingąjį darbuotoją už blogą projektą, nes kitu atveju jis neprarastų atlygio ne tik už blogąjį projektą, bet taip pat dar pasiliktų kyšį. Kita vertus, yra gaunami atlyginimai už praneštą, demaskuotą korupcijos atvejį. Dalis kyšio kaip kompencacija atitenka pranešėjui. Šis pasipelnimas skatina atidžiau vadovus sekti savo pavaldinius, pavaldinius vienas kitą, o visa tai kartu mažina korupciją. Sekanti šio straipsnio dalis aprašo organizacijos modelį. Trečioji sekcija apibūdina decentralizacijos tėkmę, seką, kuomet tik žemiausias sluoksnis yra korumpuotas. Ketvirtoji dalis apibūdina optimalią antikorupcinę politiką. Penktoji dalis pratęsia modelio arašymą įtraukiant pinigų iniciatyvą ir bausmių schemas. Šeštoji dalis aptaria biurokratinę korupciją. Septintoji priduria naujus aspektus apie moralę, riziką. Aštuntoji dalis – išvados, užbaigimas. 1.1 Literatūra Shleifer ir Vishny (1993) taip pat yra aprašę monopolinę galią turinčių organizacijos narių santykius ir korupcijos apimtis įmonėse. Kuomet daugybė tarnautojų yra atsakingi už kažkokį klausimą, jie įgauna veto galią vienas kitam, taip užkirsdami kelią vienas kitam būti korumpuotiem. Jų modelyje decentralizacija didina korupciją, ištumiant minėtąją veto teisę. Banerjee (1997) teigia, jog viešosios biurokratijos yra paveiktos korupcijos, nes valdžia stengiasi pagerinti tik socialinę gerovę. Paradoksalu tai, jog korupcija neatsirastų jeigų valdžia nesistengtų gerinti socialinio gyvenimo. Bac (1996) įveda santykius tarp organizacijos hierarchinių sluoksnių, apžvelgiant internacionalinius ir externalinius korupcijos atvejus. Hierarchiniai sluoksniai reiškia skaičių lygmenų, bet ne jėgos išsidėstymą šiuose sluoksniuose, kaip yra mūsų modelyje. Cadot (1987) parodo, kad dinaminiame modelyje kombinacija didelės valdžios ir mažų atlyginimų atveria kelią korupcijai. Tai dažniausiai pasireiškia skurstančiosie šalyse (trečiojo pasaulio šalyse). Basu, Bhattacharya ir Misha (1992) svarsto, jog net tik žemiausiajame organizacijos hierarchiniame sluoksnyje darbuotojai gali būti sugauti užsiminėjant korupcija, bet ir aukštesniuose. Korupcija tampa pasikartojančia problema. Geriausia prevencinė politika yra didėjanti galimybė pagauti korumpuotą darbuotoją. _______________________________________________________________ Korupcija yra žalinga ir turėtų būti sumažinta. Šiuolaikinė literatūra aprašo, kokią neigiamą įtaką korupcija daro ekonomikos sistemai. Tai neigiamai veikia BVP augimą šalyse, mažina investicijų produktyvumą (Mauro 1995; Tanzi 1998; Tanzi ir Davoodi 1997); Formali valdžia tai jėga, kuri gali būti perkelta iš savininkų pavaldiniams (pagal galios paskirstymą). Tai jėga, suteikianti galią savarankiškai daryti sprendimus. Tai efektas, kuris vadinamas “paparastuoju kompromisu“, pagal Agshion ir Tirole (1997) Pagal Rose-Ackerman (1978) decentralizacija padidina korupcijos tikimybę, kuomet yra sumažinama kontrolė ir priežiūra žemesniųjų hierarchinių organizacijos sluoksnių. Decentralizacija sumažina kontrolę, kadangi ji sumažina galimybę apžvelgti pavaldinių informaciją, knygas, balancus. Tai reiškia, kad demaskuotojai gali pasilikti sau tam tikrą procentą kyšio, kurį jie susiseka, arba jų kariera ir prestižas organizacijoje yra padidinamas atitinkamai pagal demaskuotą kyšį. Pagal Banerjee (1997), Acemoglu ir Verdier (1997) teigia, kad pagrindinė mintis aiškinant korupciją yra problemos tarp pavaldinių, valdžios ir apskritai visos biurokratijos. Biurokratų galimybė pasipelnyti iš korupcijos gali privesti prie talentų išsiskirstymo. 2 Modelis Aptarkime organizaciją, susidedančią iš trijų hierarchinių pakopų. Pirmoji pakopa yra svarbiausioji, kuriai trūksta arba kompetencijos, arba laiko atlikti darbą, kad organziacija egzistuotų. Ši pakopa savo galia veikia ir įgalioja žemesnes pakopas. Į antrąją pakopą įeina visas centrinis (pagrindinis) valdymas, t.y. direktoriai, valdytojai, kurie koordinuoja įgaliotinių veiklą ir kontroliuoja jų elgesį, kad galėtų nustatyti korupcijos apraiškas. Trečioji pakopa susideda iš N įgaliotinių ir tarnautojų, kurių pareiga yra atrinkti, tikrint tam tikrą skaičių projektų ir juos pateikti viršenybei, šiuo atveju antrajai pakopai. Tiek aukščiausieji biurokratai, tiek valdininkai gali būti korumpuoti. Norėdami sumažinti korupciją viršininkai nusprendžia, kaip turi būti paskirtya valdžia, t.y. kam paskirti tam tikrą projektą: ar vietiniai valdžiai, ar vietiniams tarnautojams ir įgaliotiniams. Pirmuoju atveju valdytojai tikrina tarnautojų informaciją apie pateiktus tam tikrus projektus ir sprendžia, kuriuos realizuoti,o kurių ne. Antruoju atveju situacija yra decentralizuota, t.y. įgaliotiniai, tarnautojai patys gali daryti sprendimus, o vyresnybė tik prižiūri, kad nebūtų korupcijos apraiškų. Organizacijos struktūra Hierarchija susideda iš trijų pakopų. 1.Aukščiausioji valdžia (pvz: privatus asmuo, tarkime banko ar firmos akcininkas), kurių tikslas sumažinti korupciją. Čia yra nusprendžiamas valdžios pasiskirstymas žemesniose pakopose ir įvedamos sankcijos, kad išvengti korupcijos, bei atlygiai už korupcijos paviešinimą. 2.Vadovaujanti struktūra, kontroliuojanti ir prižiūrinti žemesnės pakopos tarnautojus, įgaliotinius. 3.Tarnautojai, įgaliotiniai, kurių kiekvienas yra atsakingas už skirtingą veiklą, projektą ir kurių kiekvienas reprezentuoja skirtingą sektorių. Tarnautojai, įgaliotiniai, vykdytojai yra tiesiogiai susiję su klientais ar projektų užsakovais. Kad būtų įvykdyta produktyvi veikla reikia išsirinkti ir realizuoti tam tikrą projektą. Yra daugybė institucijų (privačių ir viešų), kurių veikla gali būti apibrėžta pagal anksčiau pateiktą modelį. Akivaizdžiausias yra banko arba finansinių tarpininkų tarp firmų pavyzdžiai. Yra daugybė vietinių įstaigų, biurų, filialų, kurie specilizuojasi tam tikroje geografinėje aplinkoje, sektoriuje, kur renka ir ieško tiek klientūros, tiek naujų projektų. Surinkta informacija yra perduodama centriniai įstaigai, biurui. Žinoma dažniausiai naujas projektas yra rizikingas ir neprognozuojamas, taipogi gali būti ir nepelningas dėl “blogos sekmės” ar dėl paties projekto. Būtent todėl, vietinių įstaigų tarnautojai gali priimti kyšį iš prastos kokybės projekto autoriaus ir pateikti klaidinančią informaciją aukštesnei valdžiai apie minėtąjį projektą. Kitas pavyzdys yra apie viešasiais institucijas, kurios turi igyvendinti projektus tam tikroje vietoje, tarkime įdiegti gatvių apšvietimą ar nutiesti greitkelį. Kad įgyvendinti šiuos projektus, institucijos privalo susirasti firmas ir su jomis sudaryti sanderį. Šios firmos turi būti atrinktos pagal didžiausio ekonominio efektyvumo kriterijų. Taigi įgaliotiniai vėlgi susiduria su situacija, kuomet jie gali būti papirkinėjami. Aukščiausiajai valdžiai trūksta tiek laiko, tiek kompetencijos, kad galėtų pati tiesiogiai vykdyti projektus, todėl valdžia yra išskirstoma ir paskiriama kažkuri organizacijos struktūra būti atsakinga už tą projektą. Iš paminėtų pavyzdžių galima manyti, jog tarnautojas (įgaliotinis) turi formalios valdžios (descentralizacija), kurios galimybės yra z, tuo tarpu pagrindinis valdytojas turi pilną valdžią su 1- z galimybių (centralizacija). Tikriausiai, du dažniausi atvejai yra kuomet z = 0 (pilna centralizacija) arba z = 1 (pilna descentralizacija). Z gali svyruoti tarp {0,1}. Kad suprasti z, galime įsivaizduoti, kad kontrolės pasiskirstymas priklauso nuo išorinių veiksnių, kurie pasirodo esant galimybei z ir tik tuomet, kai dalyviai įdeda pastangas, tačiau iki tol kol projektas yra įvykdomas (pagal Aghion ir Bolton 1992).Tai taip pat gali būti suprantama, įsivaizduojant, kad kiekviena veikla susideda iš daugybės elementarių sprendimų, kurie turi būti priimti vienu metu. Taigi z nurodo, kokią dalį tų sprendimų gali priimti tarnautojas (įgaliotinis). Priimdamas šiuos sprendimus ir atsižvelgdamas į savo interesus, tarnautojas gali rizikuoti savo direktoriaus tikslais ir atskirti jį nuo galimybės imtis kažkokių tai priemonių. Z parodo, kiek tarnautojas turi veto galios. Jeigų direktorius turi formalią valdžią, jis paiima viršų iš tarnautojų ir įvykdo savo tikslus. Priešingai, jeigu sprendimų teisė yra įgaliotinio rankose, jis gali kontroliuoti projekto vykdymą, tuomet viršininkas negali pakeisti jau padarytų sprendimų, netgi jeigu visiškai neatininka jo paties norų. Aukščiausjioji valdžia niekada negali būti korumpuota. Ši prielaida yra tikėtina tokiu atveju, kuomet aprašyta organizacija yra privati finansinė institucija. Būtų sunku patikėti, kad akcinikai rizikuotų patirti bankrotą dėl nedidelio kyšio ar užmokesčio. Tačiau netgi viešosiose institucijose, kuriose pagrindinis tikslas yra visiškas korupcijos panaikinimas, vistiek turi būti. Projektai Gamybos pradžioje kiekvienas vykdytojas pirmiausia atsitiktinai susiduria su klientu, kuris pasiūlo projektą. Yra tiek geri tiek blogi projektai. Taigi susiduriama su išankstine tikimybe. Atlyginimas už gerą projektą Visi projektai yra vienodi. Direktorius gauna už gerą projektą > 0, tuo tarpu tarnautojas > 0, o aukščiausioji valdžia G. Atlyginimas už blogą projektą Visi blogi projektai pelno ir >0) atitinkamai direktoriui ir tarnautojui. Taigi atlygis yra neigiamas. Be to, projektas pelno L nuostolių aukščiausiajai valdžiai. Be kyšio, blogo projekto niekas nepasirinktų šio projekto. Manoma, jog projekto rezultatas nenurodo ar buvo korupcijos apraiškų ar ne. Netgi tokiu atveju jeigu būtų galima nustatyti iš rezultato, atlyginimo ar buvo korupcija ar ne, vistiek direktoius turėtų gauti papildomų įrodymų, kad galėtų iškelti ieškinį. ____________________________________________________________________ Tai tipinė situacija aprašyta literatūroje, kur valdžios pasiskirstymas įvyksta todėl, kad vadovas neturi nei laiko nei galimybių apsiimti veikla. Būtent todėl pavaldinys linkti daryti sprendimus savo naudai (moralinė rizika). Arba vadovui trūksta informacijos patikrinti ar jo pavaldino sprendimai yra teisingi ir nešalisški (paslėpta informacija) arba vadovas nepastebi pavaldinio veiksmų ( slapti veiksmai) Taigi, pavaldinys turi ne tik sprendžiamąją galią, bet ir tikrąją valdžią savo rankose. Aptariama, jog hierarchijos aukščiausieji sluoksniai negali būti papirkinėjami. Tai gali būti suprantama, kad pavaldinys padaro klaidą apskaičiuodamas projektą kokybę. Visada yra įmanoma, jog nors ir buvo parinktas blogas projektas, pavaldinys vistiek yra sąžiningas ir taip padarė netyčia. Produkcija. Jeigu vykdytojas suranda gerą projektą, jis visuomet jį pasiūlo. Jei projektas yra blogas, tuomet galimos dvi išeitys. Pirmoji, jeigu vykdytojas yra sąžiningas, jis praneš, kad projektas yra netinkamas. Jeigu tarnautojas yra korumpuotas, tumet jis meluoja valdžiai ir įtikina, jog projektas yra tinkamas. Viršininkas patikrina pateiktą informaciją. Pagal Aghion ir Tirole (1997) viršininkas įvertina informaciją, kad galėtų nustatyti, ar teisingą sprendimą priėmė pavaldinys. Jeigu viršininkas nesutinka su priimtu sprendimu ir savo rankose turi valdžią, tuomet gali jį pakeisti savo nuožiūra (Baron ir Besanko 1984). Jeigu ir vadovas yra korumpuotas, tuomet tarnautojas bandys bendradarbiauti su juo, kad išvengti kontroliavimo arba kad nebutu nubaustas sužinojus, jog projektas yra netinkamas. Vadovai neturi galimybės surinkti informacijos iš savo pavaldinių, nes jie neturi tiesioginio priėjimo prie projektų. Taigi jie gali įvertinti informaciją tik tą, kurią gauna iš įgaliotinių. Vadovas tikrina informaciją apie tam tikrą projektą įdėdamas pastangų ( M – vadovas) ir mokosi su pastangomis, kad sužinotų tikrąją projekto vertę, , 0 g2 ir duota, kad z , tada nėra korupcijos, o tai reiškia, kad egzistuoja kontroliavimo pastangų lygmenys, kur korupcija būtų suvaržyta. Tačiau taip pat iš Apskaičiavimų 2 įmanoma, kad kontroliavimo lygmenys gali taip ir nesusidaryti. ___________________________________________________________ Tai gali būti patikrinta iš (4) formulės, kad antros eilės sąlyga maksimui yra patenkinta. Teiginys 1. Jei, egzistuoja unikalus pusiausvyros taškas su ir Teiginys 1 reiškia, kad jeigu kyšis yra pakankamai didelis, pusiausvyros susekimas yra nepakankamas nustatyti sąmokslą. Tarkime nuostoliai yra ir, kyšis b, decentralizacijos lygis z, ši pusiausvyra yra unikali. 4. Politika, mažinanti korupciją. Kaip anksčiau buvo minėta aukščiausioji organizacijos valdžia turi pasirinkti z ir s, 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!