Korozijos ir elektrozinės ryšiai

Spręsdami pirmąją problemą, P.Debajus ir E.Hiukelis (1923 m.) sukūrė stipriųjų elektrolitų tirpalų jonų sąveikos teoriją. Pagal ją tirpaluose elektrolito molekulės yra visiškai disocijavusios į jonus, ir aplink kiekvieną joną susidaro priešingo ženklo jonų debesėlis, kuris juda kartu su jonu. Deja, ši teorija ir išvestos lygtys tinka tik labai praskiestiems tirpalams. N.Bjerumas, R.Fuosas ir Č.Krausas ją papildė jonų asociacijos teorija, ir tai leido stipriųjų elektrolitų teorijos taikymą praplėsti labiau koncentruotiems tirpalams. L.Onzageris, remdamasis Debajaus-Hiukelio jonų sąveikos teorija, nustatė tirpalų elektros laidumo priklausomybę nuo temperatūros, koncentracijos, klampio, tirpiklio dielektrinės skvarbos ir išvedė lygtis, kurios neblogai sutapo su eksperimentiniais duomenimis. Papildydami ir paremdami L.Onzagerio darbus, P.Debajus ir H.Falkenhagenas įvertino kintamojo elektros lauko dažnio, o V.Vynas - elektrolitinio lauko stiprumo poveikį tirpalų elektros laidumui.
Antroji problema, iškelta H.Helmholco praėjusiame amžiuje, šį šimtmetį išsirutuliojo į dvigubojo elektrinio sluoksnio teoriją. Galima įsivaizduoti, kad, įmerkus metalo plokštelę į jo druskos tirpalą, dalis paviršiuje esančių metalo jonų pereis iš metalo į tirpalą (arba, atvirkščiai, metalo paviršiuje nusės iš tirpalo katijonai). Atsiradęs metalo paviršiuje elektronų perteklius sudaro neigiamų krūvių sluoksnį (arba jų trūkumas - teigiamų krūvių sluoksnį), kuris elektrostatiškai pritraukia prie paviršiaus katijonus (arba atitinkamai - anijonus). Taip elektrolito ir elektrodo sąlyčio riboje susidaro dvigubasis elektrinis sluoksnis, kuris ir lemia daugelį elektrodo paviršiuje vykstančių elektrocheminių procesų.
XX amžiaus pradžioje Ž.Guji (1910 m.) ir D.Čapmenas (1913 m.) pasiūlė tobulesnį dvigubojo elektrinio sluoksnio modelį. Pagal jį jonai yra tarsi matematiniai taškai, kurie nuolat juda veikiami šiluminės energijos ir kartu pritraukiami arba atstumiami elektrodo paviršiaus krūvių. Dėl to dvigubasis elektrinis sluoksnis be griežtai fiksuotos plonos dalies turi dar gan judrią, chaotišką ir tolstant nuo elektrodo palengva išnykstančią dalį, kurios savybės tam tikrame atstume susilygina su viso tirpalo savybėmis. Šis modelis leido paaiškinti kai kurių savybių, pvz., dvigubojo sluoksnio talpos, paviršiaus įtempties priklausomybę nuo koncentracijos, tačiau apskaičiuotieji dydžiai dažnai gerokai skyrėsi nuo išmatuotųjų. O.Šternas (1924...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!