Kokiomis dvasinėmis ligomis serga visuomenė (samprotavimas)

Samprotavimo rašinys: „Kokiomis dvasinėmis ligomis serga visuomenė?“ Nuo pat žmonių atsiradimo žmonės susidurdavo su dvasinėmis ligomis. Dažniausiai ligos yra skirstomos į dvi grupes: fizinės ir dvasinės. Pastarosios neretai žmonių gyvenime palieka randus, kurių kartais net neįmanoma išgydyti. Vienos jų ne tokios rimtos, o kitos gali kelti grėsmę ne tik pačiam individui, bet ir aplinkiams, tautai ar, apskritai, pasauliui. Tokios ligos gali būti susvetimėjimas ar savo sąžinės jausmo neturėjimas. Visų pirma, sociumas serga dvasinio susvetimėjimo liga. Susvetimėję žmonės nebenori rūpintis kitų gerove, nesistengia padėti kitiems sunkią valandą – individui paprasčiausiai tai tampa nebeaktualu ir nebeįdomu. Jau nuo senų laikų sociumas neretai susiduria su susvetimėjimo problema, kuri nesibaigia iki šių dienų. Būtent šią problemą akcentavo XX amžiaus pirmos pusės austrų „katastrofinės literatūros“ rašytojas Francas Kafka novelėje „Metamorfozė“. Kūrinio pagrindinis veikėjas Gregoras atsiduria itin keblioje padėtyje: „ pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto paverstas baisingu vabalu.“ Po tokios „metamorfozės“ Gregoro sesė Grėtė tampa pati žmoniškiausia iš visų šeimos narių: neša jam maistą, stengiasi suprasti, kas jam skanu, nerimauja ir liūdi, kad jis nevalgo. Nors šeima ir rūpinasi Gregoru, tačiau jų geranoriškumas pamažu silpnėjo. Vabalo kambarys tampa šiukšlių laikymo patalpa, juo visiškai nebesirūpinama, o galiausiai sesuo Grėtė, kuri nuo pat pradžių rūpinosi broliu, vieną dieną tvirtai pasako tėvams, kad jie per ilgai rūpinosi vabalu ir jau laikas jo atsikratyti. Gregoras taip pat galvoja, kad šeimai kelia naštą, neleidžia jiems ramiai gyventi, todėl supranta, kad jam reikia išnykti. Taip „beprasmiškai svarstydamas“ išleido paskutinį kvapą ir numirė. Netgi po jo mirties šeima su tuo greitai susitaiko ir supranta, kad jiems ateitis nėra beviltiška, persikelia gyventi į kitą butą. Toks Gregoro šeimos elgesys su juo parodo, kokie žmonės gali tapti. Greitas gyvenimo tempas ir naudos siekis spartina susvetimėjimo procesą. Meilė, kito supratimas ir atjauta yra seniai visuomenės užmiršti dalykai, yra tik pareiga. Atsigręžus į šiuos laikus, tenka pripažinti, jog gyvename skubėjimo ir susvetimėjimo laikais, ir kad dažnas jau pamiršome idealus, dvasines vertybes. Filosofas Leonidas Donskis savo straipsnyje „Kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje?“ teigia, kad šių dienų žmonės yra „maratono bėgikai“ – skuba, tačiau kur link, dažnai net patys nežino. Taigi susvetimėjimas yra aktuali problema visuomenei ne tik anksčiau, bet ir ypač šiais laikais. Be to, dažnai matome sąžinės jausmo neturinčius žmones. Ne veltui sakoma, jog „sąžinė – tai pati svarbiausia ir vienintelė žmogaus poelgių teisėja.“ Ji vienintelė gali priversti žmogų pasielgti teisingai. „Tėve, ačiū Tau už sąžinę, kuri sergėja mano žingsnius. Padėk įsiklausyti jos balso ir raginimų per Šv. Dvasią“,- šiuos žodžius ištaria kiekvienas krikščionis sakydamas „Dienos maldą“. Tačiau dažnai individai praranda arba išvis neturi sąžinės jausmo. Sąžinės svarbą suprato ir XX amžiaus vidurio lietuvių prozos novatorius, ekspresionistas Jurgis Savickis. Novelėje „Ad astra“ pagrindinis kūrinio veikėjas Dalba, atsikėlęs nusprendžia „reformuoti“ savo gyvenimą: pasiryžta atsikratyti seno šuns ir „užtverti kelią“. Protagonistas negalvoja apie savo veiksmų pasekmes – visi jo veiksmai rodo, kad jis yra egoistas. Autorius Dalbos sprendimus ir veiksmus ironizuoja, akcentuoja menką gyvenimo vertę ir supratimą, sukuria absurdo situacijas: Dalba eina į Bažnyčią, bet šunį nori nužudyti. Dalbai labai svarbus buvo geras įvaizdis. Todėl jis yra veidmainis ir stengiasi atrodyti geresnis kitiems. Susinepatogina, /500 žodžių riba/ kai pamato vaikus, kurie kalba apie jį matydami, kai jis skandina šunį. Patys vaikai tik juokiasi ir šaiposi iš Dalbos, nesiruošia gelbėti šuns ar sustabdyti Dalbos – vaikai yra abejingi šuns nelaimei, taip pat neturi sąžinės jausmo. Po to, kai Dalbą išgelbėjo šuo, jis pasižadėjo pasninkauti tris dienas, tačiau visai pamiršęs savo priesaikus Dievui grįžta namo ir sėda sočiai vakarieniauti. Šis kūrinys parodo, kokie žmonės gali būti savanaudžiai, egoistai ir neapgalvoję galimų pasekmių dažnai elgiasi valdomi instinktų. Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje turime nemažai žmonių, kurie altruistiškai stengiasi padėti kitiems ir nelieka abejingi jų nelaimėms. Lietuvoje yra įkurta katalikiška labdaros organizacija „Caritas“, kuri varganai gyvenantiems žmonėms teikia maistą, rūbus ir vaistus. Nors ir gyvename skubėjimo, susvetimėjimo laikais, tačiau vis dar turime žmonių, kurie nėra abejingi kito nesėkmei. (netinka, nes prieštarauja teiginiui) Taigi viena iš daugelio dvasinių ligų, kuriomis serga visuomenė, yra sąžinės jausmo neturėjimas. Apibendrinant galima teigti, jog visais laikais, net ir šiandien, susiduriame su tokiomis dvasinėmis ligomis kaip sąžinės nejutimas ar susvetimėjimas. „Pasaulis į kurį įžengiame, nėra miela vietelė pasisedėti, tačiau tai vienintelis pasaulis, kurį žinome – alternatyvos jam nėra“, - teigė Josifas Brodskis. Pasaulis yra negailestingas, o susvetimėję ir sąžinės neturintys žmonės jame tampa kaip „marionetės“ teatre. Iš viso: 642 žodžiai. Literatūrinis rašinys – tėvo paveikslas lietuvių literatūroje (Biliūnas „Ūbagas“, Savickis, Francas Kafka, Šatrijos Ragana).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!