Kokias totalitarinių režimų pamokas turime išmokti?

Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, 1953 m. išleistoje esė knygoje „Pavergtas protas“ analizuoja XX a. prievartos ideologijų pasekmes ir gilinasi į žmogaus ir istorijos ryšį. Tekste rašytojas akcentuoja, jog dėl revoliucinės propagandos, kurią skatina totalitarizmas, žmonės dažnai nebegali objekyviai matyti istorinės tiesos. Tokiu būdu yra naikinama kolektyvinė atmintis, išugdoma baimė, „kuri priverčia susvetimėti nė kiek ne mažiau, netgi dar sėkmingiau nei auksas“. Deja, nors dažnai manoma, jog totalitarizmas – juodas praeities taškas, tačiau ir XXI a. žiniasklaidoje gausu propagandos, neretai manipuliuojama žmonėmis ir jų jausmais. Būtent todėl svarbu ir šiandien prisiminti prievartos ideologijas, išmokti objektyviai vertinti istorinius faktus – taip totalitarinio režimo pasekmės gali tapti žinių lobynu, galinčiu ugdyti istorinę atmintį. Vienos iš svarbiausių pamokų, kurias turėtumėme išmokti analizuodami XX a. istorijos šešėlius, yra tai, jog totalitarinė sistema skatina smurtą bei naikina žmogiškąsias vertybes, tačiau individas yra pajėgus šiai santvarkai pasipriešinti, jei sugeba išlaikyti tvirtą moralinį stuburą.
Svarbu nepamiršti, jog prievartos sistema įgalina smurtą ir naikina humanizmą. Pagrindinė XX a. didžiųjų ideologijų taktika – sukelti žmonėms baimę, o tai padaryti lengviausia, kai yra sukuriama santvarka, paremta agresija ir moralinių vertybių neigimu. Deja, žmonės, paveikti baimės, tampa pažeidžiami ir bijo, jog nepritapę prie tokios sistemos gali nukentėti. Dėl šios priežasties jie renkasi prisitaikėliškumą – patys nejučia pradeda toleruoti smurtą, vadovautis nehumaniškais principais ir netgi perduoda juos ateities kartoms. Panaši situacija atsispindi ir XX a. antros pusės rašytojo Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Pats autorius grįžo prie Biliūno tradicijos: nagrinėjo moralines ir egzistencines problemas. Be to, J. Aputis kritikavo „homo sovieticus“ – smurtaujančius ir prisitaikiusius prie sovietinės sistemos žmones. Rašytojo novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ vaizduojama įprasta sovietinio kaimo diena, kai pienininkas be jokios priežasties ir gailesčio nušauna nekaltą kalytę, o šį įvykį abejingai stebi aplinkiniai, tarp jų ir vaikai. Taip parodoma, jog totalitarinės sistemos paveiktas žmogus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!