Kokią išmintį teigia A. Baranausko „Anykščių šilelis“?

Kokią išmintį teigia A. Baranausko „Anykščių šilelis“?

Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“ perteikia tėvynės gamtos grožį ir svarbą. Autorius – XIX a. antros pusės romantizmo vyskupas, kalbininkas ir poetas. Kaip būdinga to meto poetams, Baranauskas aukštino savo šalies grožį, siekė įrodyti lietuvių kalbos vertę. Šaltiniuose rašoma, jog poetą parašyti kūrinį paskatino jo tėvo pušelių apibūdinimas „liemuo liemenį plaką“. Taip pat jam dėsčiusio profesoriaus pareiškimas, jog lietuvių kalba yra mužikų kalba ir ja poezijos nesukursi. Iš pajausto gimtosios kalbos bei Anykščių gamtos grožio ir prasikalęs poemos daigas. Ją sudaro dvi dalys, kurias jungia miško tema; kūrinio kompozicija paremta romantiniu praeities („Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria“) ir dabarties („Visa prapuolę; tik ant lauko pliko / Kelios pušelės apykraivės liko!...“) kontrastu, o idealizuojamos praeities pasaulį įrėmina nykios dabarties vaizdai. Skaitant galima pastebėti, jog šilelis yra apibūdinamas per keturias, viena iš kitos pereinančias, pajautas: regėjimą, užuodimą, išgirdimą ir pajautimą. Vaizdo dalyje žvilgsnis kyla nuo pat žemės iki medžių viršūnių, kvapo ir garso apibūdinimai rodo jų gausą, kurios žmogus aprėpti negali, o aprašant jausmą būnant miške - pabrėžiama harmonija, ypatingas žmogaus ryšys su gamta. Poemos pradžioje sutinkame daug retorinių klausimų, autorius apgailestauja, kad viso buvusio miško jau nebėra; dabar „tik ant lauko pliko / Kelios pušelės apykreivės liko!..“ Toliau keliamasi į praeitį, kur šilelis vaizduojamas sakraliai, lyg koks stebuklas: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Čia sutinkame ir iškalbingų metaforų bei palyginimų, kuriais bandoma sustiprinti įspūdį („Putinai krauju varva“ bei „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėries“). Žinoma, autorius nepraleidžia progos pamėgdžioti ten įsikūrusių ančių, tilvikų ir kitų girios gyventojų garsų, panaudodamas onomatopėją. Vėliau kūrinyje atsiranda ir žmogus – rodoma miško nauda jam, mat ten jis randa ramybę: „Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja; / Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.“ Ypatingu laikomas ir šilelio bei žmogaus santykis – jis mišką laiko „lyg kokią didžią šventybę.“ Poemos pabaigoje vėl grįžtama į dabartį, kuomet girios jau nebeliko – ją pardavė ir iškirto, o žmogui dėl to „Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.“ Vadinasi, autorius poemoje „Anykščių šilelis“ teigia miško žavesį ir jo naudą žmogui.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!