Kodėl žmogus filosofuoja?

Kodėl žmogus filosofuoja? Žmogaus būties sukrėtimas – vienas iš kelių į filosofiją. Skausmas, džiaugsmas, meilė ir mirtis, tai situacijos, kurios verčia susimąstyti, pažvelgti giliau nei visada. Užduodamas sau vieną ar kitą klausimą žmogus pasineria į filosofijos pasaulį… Pasaulį, kuris kiekvienam, yra pasiekiamas.. Tik gal šiek tiek skirtingai: vienam užtenka gimti žmogumi ir jam jau kyla klausimai kaip, kodėl taip yra,o ne kitaip, o kitam – klausimai iškyla tik vėliau, tik tada, kai jis pajunta, ką reiškia būti nelaimingu, įskaudintu žmogumi, žmogumi „ant ribos“… Kiekvienam savas kelias į filosofiją, bet anksčiau ar vėliau visi jį pasiekiame… Egzistencija nėra kažkas galutinai užbaigta. Tai mums suteikta laivė rinktis kuo būti, kaip būti ir kur…tačiau yra situacijų, kurių negalime nei apeiti, nei įveikti, taigi, nei pasirinkti… tai tartum savotiškos psichologinės būsenos, kurios lydi žmogiškosios būties realizaciją, jai padėdamos arba ją ribodamos… Kaltė, kova, kančia, mirtis – tai yra ribinės situacijos žmogaus gyvenime. Jose ypač akivaizdžiai atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Čia mes atsiduriame ant empirinio egzistavimo ribos, suabejojame tuo, kuo buvome iki šiol… Čia atsiveria galimybė atsisukti į tikrąją būtį. Šios situacijos yra duotos kartu su egzistencija, tai anksčiau ar vėliau verčia mus filosofuoti, klausti, kai svarbiausia yra klausimas, o ne atsakymas… Tai situacijos, kuriose neišvengiamai esu, bet kurių nekūriau ir net nenorėjau. Egzistavimas empiriniame pasaulyje, kaip jau minėjau, yra nuolatinis rinkimasis. Kiekviena diena prasideda ir baigiasi tik vienu variantu, kuris yra galutinis rezultatas tų visų nesuskaičiuojamų ir net nepastebimų smulkių sprendimų ir didesnių...ir labai didelių… Tai atrodo labai paviršutiniška ir banalu – juk tokia kasdienybė. Čia esame priversti dalyvauti tol, kol egzistuojame. O pasirinkimo laisvės realizavimas visuomet yra susijęs su kalte. Taip pats žmogus varžo save iš vidaus. Kaip? O gi savo paties samprotavimais. Žinoma, galite ginčytis, kad jums vieni juokai rasti tinkamiausią sprendimo variantą, kuris daugiausiai priklauso nuo asmeninių vertybių, tačiau nemanau, kad yra žmonių, kurie bent kartą nėra suabejoję kokiu savo sprendimu. Apsispręsdamas aš pasirenku vieną kurią galimybę ir atmetu kitas, save ribodamas. Atsisakydamas galimybių, kažko nepadarau, ką būčiau galėjęs padaryti, todėl nusikalstu. Kaip mano veikla, taip ir susilaikymas nuo veikimo taip pat sukelia tam tikrų padarinių, dėl kurių kaltas esu aš. Antravertus, realizuodamas kurią nors galimybę, aš tuo pačiu apriboju kitų žmonių laisvę. Sėkmė, laimė, džiaugsmas tartum užmigdo žmogų, palieka jo veiklą ir mintis pasaulio rūpesčiuose, tačiau jie nėra amžini… Jiems pasitraukus ar išsekus pasirodo pamirštieji - laisvė ir kaltė, tarsi amžini žmogiškosios būties palydovai. Kova taip pat neišvengiamas žmogaus būties palydovas. Buvimas faktiškume ir komunikacijose jau svaime yra kova. Jei nenoriu žlugti – turiu kovoti už savo egzistencinę erdvę. Taip gyvendamas negaliu nepažeisti kitų žmonių interesų, jų neišnaudodamas arba nepadarydamas jiems žalos. Kiekvienas mano laimėjimas užkerta kelią kitam, kiekvienas pasiekimas – sumenkina kito galimybes... Ši kova, kaip interesų bei siekimų susidūrimas, apima visą individo gyvenimą visuomenėje, pradedant primityvia biologine kova dėl būvio ir baigiant intymiąja dvasios bei meilės sritimi. Juk net laimėjus kažkieno pasitikėjimą ar meilę, jį reikia išlaikyti, ne mažiau čia svarbu ir likti savimi... o tai reiškia ir vėl kovoti. Su kovos bei kaltės situacijomis yra susijusi ir kančios būsena. Kadangi laisvu pasirinkimu grįsta žmogaus veikla neišvengiamai pažeidžia kitų žmonių interesus, tai jam, o ne kam kitam ir tenkanti atsakomybė už tų veiksmų padarinius. Negalėdamas gyventi ir savęs realizuoti be atsakomybės individas patenka į kančios situaciją. Kenčiantis žmogus nuolat patiria įtampą tarp noro sakyti „taip“ ir negalėjimo šį „taip“ ištarti. Pati reikšmingiausia ribinė situacija – mirtis. Tai pats radikaliausias žmogiškosios būties neigimas. Jos akivaizdoje ypač išryškėja pasaulio ir žmogaus beprasmiškumas. Susidūrimas su mirtimi mus supančioje aplinkoje – vėl gi tarsi postūmis ne tik savo gyvenimo, bet ir savęs analizei. Tai galimybė pažvelgti į viska iš šalies ir galų gale savęs paklausti to, kas jau seniai aišku, bet neaišku kodėl... O gal pamąstyti, kas laukia po to... Išvados: Egzistencija nėra kažkas galutinai užbaigta. Ji duota žmogui kaip galimybė įgyti save arba savęs netekti. Tai vieša gyvenimo paslaptis – visi žinome, kad galime rinktis, netgi žinome daugumą galimybių, kartais galime nuspėti ir tų pasirinkimų pasėkmes, tačiau ar žinome viską? Galų gale ar galime viską paaiškinti? Ar neabejojame kartais tuo, ką darome ar apskritai tuo, kas esame? Abejonė ir smalsumas – ir dorybės, ir ydos, ir svarbiausia keliai, kurie veda ieškojimų link, link noro žinoti, suprasti ir paaiškinti... Atsiplėšti nuo žemiškųjų dalykų ir bent truputį prisiliest prie dvasinių – išbandyti kitą pažinimo galimybę, leisiančią patirti tikrąją būtį. Ar gi ne dėl to tam tikruose gyvenimo etapuose tampame „filosofais“? Tai neišvengiama, kaip ir pats gyvenimas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!