Kodėl reikia gyventi ir dėl kitų? (pastraipa)

Kodėl reikia gyventi ir dėl kitų?

Pasaulyje vienas iš didžiausių klausimų išlieka toks: koks iš tikrųjų yra gyvenimo tikslas? Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės paskiria visą savo gyvenimą ieškodami tikslo ar pašaukimo, tačiau dažnai nugyvena gyvenimą jo taip ir neradę. Šis klausimas iškyla skirtingais gyvenimo etapais ir gali tapti nerimą keliančiu rūpesčiu. Vieniems atsakymas ateina natūraliai: jie greitai supranta savo altruistinę pusę, susikuria šeimą, dėl kurios stengiasi ir gyvena, nebesigilindami į gilesnes prasmės paieškas. Jie dažnai dirba darbus, kuriuose aukojasi dėl kitų ir visuomenės, ją saugo, atiduoda visą save. Kiti renkasi gyventi dėl savęs – jiems aplinkiniai žmonės ir jų problemos nekelia jokio susidomėjimo ar rūpesčio. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau propaguojamas gyvenimo būdas, kuriame svarbiausia yra gyventi dėl savęs, nekreipti dėmesio į kitus, būti sau geriausiu draugu ir nereikalauti nieko iš aplinkos. Tačiau kyla klausimas: kuris gyvenimo būdas suteikia tikrąją prasmę? Ar ji slypi gebėjime gyventi dėl kitų, ar dėl savęs? Pasaulyje žmonės yra labai skirtingi ir priima begalę skirtingų sprendimų. Jie patys renkasi, kaip gyventi: vieni renkasi dirbti, kiti – keliauti ir ieškoti didesnės prasmės. Vieni aukojasi darbui, kiti – šeimai. Tačiau ne visi išdrįsta aukotis ir stengtis dėl kitų gerovės. Kodėl? Tik altruistiški žmonės supranta aukos vertę ir naudą. Apie aukos vertę apmąsto ir antikos dramaturgas Sofoklis savo kūrinyje Antigonė. Jis pabrėžia jaunos merginos ryžtą laužyti beširdžio valdovo Kreonto įstatymą, draudžiantį laidoti kovoje žuvusį Antigonės brolį Polineiką. Gyventojams, išdrįsusiems pažeisti karaliaus taisykles, grėsė mirties bausmė. Tačiau drąsi ir teisinga sesuo, net tokioje situacijoje, negalėjo išduoti brolio ir paminti dievų įsakymo – nepalaidoti mirusiojo. Paprašiusi pagalbos iš savo sesers Ismenės, Antigonė sulaukė neigiamo atsakymo, nes šiai pritrūko drąsos padėti įvykdyti pareigą, paskirtą dievų. Galiausiai Antigonė, sulaukusi Kreonto bausmės, miršta, tačiau tampa didvyre visų akyse. Savo žygdarbiu ji parodo, kad aukotis, maištauti prieš neteisingą valdžią ir stengtis dėl kitų verta. Galima teigti, kad beveik visais atvejais žmonės, kurie aukojasi, tampa didvyriais ir herojais. Remiantis dabarties įvykiais, kiekvienas karys ir civilis, žuvęs Ukrainos kare gindamas savo šalį, šeimą ir tautą, yra vadinamas herojumi. Jų atminimas niekada neišblės – jie visada liks žmonių širdyse ir prisiminimuose kaip tikri didvyriai. Tik tie, kurie aukojasi ir renkasi stengtis dėl kitų, net ir mažais darbais, padaro savo gyvenimą prasmingą, nes jų pasiaukojimas pagerina arba net išgelbėja kitų gyvenimus. Tačiau ne visiems tokie poelgiai ir gyvenimo pasirinkimai yra artimi. Galima rasti begalę istorijų apie žmones, kurie nugyveno gyvenimą pasirinkdami priešingą kelią. Vienas tokių – Dorianas Grėjus, apie kurį savo romane pasakojo XX a. pradžios airių rašytojas Oskaras Vaildas. Gražuolis Dorianas, supratęs savo beprotišką grožį, tapo šaltas ir pamynė visas dvasines vertybes. Jo pasaulis ėmė suktis tik apie jį patį, nebeliko nieko švento ir svarbaus. Už grožį jis pardavė savo sielą velniui, gyveno tik dėl savęs, nepaisydamas jokių normų ar kitų žmonių. Jo vidus tamsėjo ne mėnesiais, o dienomis. Iš pradžių toks gyvenimas teikė jam malonumą, tačiau ilgainiui viskas prarado prasmę. Išorėje spindėdamas grožiu, viduje jis skendo tamsiausioje tamsoje. Jo gyvenimas tapo beviltiškas, ir jis mirė nepalikęs jokio pėdsako nei žemėje, nei žmonių prisiminimuose. Šis pavyzdys rodo, kad žmonės, gyvenantys tik dėl savęs ir nededantys nė kruopelytės pastangų kitų gerovei, tampa bejausmiai ir beverčiai. Aukotis ir gyventi dėl kitų – didžiausia vertybė, kurią galime pasirinkti kiekvienas. Tik pasirinkę altruistinę pusę, galime patirti tikrąjį gyvenimo skonį. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kaip gyventi, ir niekas negali jų teisti. Tačiau tie, kurie renkasi gyvenimą dalytis su kitais, gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, jų gyvenimas įgyja milžinišką prasmę. Net ir mažas žygdarbis gali išgelbėti kito gyvenimą. Nepamiršdami savęs, turime stengtis padėti ir kitiems – tik tada galėsime patirti visas gyvenimo spalvas: liūdesį, džiaugsmą, pyktį, pasitenkinimą. Gyvenimas yra lyg kliūčių ruožas, kurį įveikti vienam tikrai nepavyktų, todėl turime padėti. Tik kartu viskas taps paprasčiau ir gyviau.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!