Kodėl dieviškoji tvarka žmogų skaudina?

Kodėl dieviškoji tvarka žmogų skaudina?

Daugybė žmonių visame pasaulyje aklai pasikliauja ilgai nusistovėjusiomis normomis ir priima jas kaip absoliučias tiesas. Religija, ir taip vadinama dieviškoji tvarka, yra vienas plačiausiai paplitusių ir labiausiai įtakingų reiškinių žmonijos istorijoje. Religija, kaip dangaus tvarkos įsikūnijimas, yra suprantama kaip dieviškųjų įstatymų ir moralės kodeksų rinkinys, turintis vadovauti žmonių elgesiui ir užtikrinti kosminę pusiausvyrą. Tačiau dangiškosios tvarkos primetimas riboja individo autonomiją ir asmeninę laisvę ir taip žmogų skaudina.

Tikėjimas galbūt ir sumažina tiesiogines žmonių kančias ir parodo jiems malonių iliuzijų, kurios suteikia jėgų toliau gyventi. Bet ar tai iš tiesų normalus reiškinys, kad kai kurie žmonės turi susiburti ir pasakoti vienas kitam išgalvotas istorijas, kurios pažeidžia visus visatos dėsnius, kad įtikintų save, jog viskas galiausiai bus gerai? Mano manymu, žmogus turi pats sugebėti priimti realybę tokią, kokia ji yra, kad ir kaip tai būtų sunku ar skausminga. Bėgimas nuo tikrovės ir tikėjimas pasakomis nieko gero neatneš, tik įskaudins žmogų dar labiau. J. V. Gėtės „Faustas“ yra klasikinis literatūros kūrinys, kuris glaudžiai susijęs su tikėjimu, žmogaus siela ir tikrovės bei gyvenimo prasmės ieškojimu. Faustas, šios dramos pagrindinis veikėjas, yra nepatenkintas ir nusivylęs mokslininkas, kuriam nepavyko atskleisti visatos paslapčių ir pasiekti absoliutaus žinojimo. Dėl šios priežasties jis net apmąsto savižudybę, mano, kad geriau mirti, nei gyventi tamsoje, nežinojime. Faustas trokšta peržengti dieviškosios tvarkos apribojimus, siekdamas galios ir gilesnio gyvenimo supratimo. Jausdamasis nepatenkintas ir trokštantis daugiau, Faustas sudaro sandorį su velniu Mefistofeliu, kad mainais už savo sielą įgytų neribotų žinių, viršijančių žmogiškąsias galimybes. Šis kontraktas su velniu gali būti interpretuojamas kaip dieviškosios tvarkos atmetimas, Fausto bandymas iš jos išsivaduoti. Kūrinio antros dalies pabaigoje Faustas patiria nušvytimą, ko tikriausiai nebūtų buvę, jei jis laikytųsi teologinių tiesų ir paklustų Dievui (nesudarytų sandorio su velniu). Tik tiesos ieškojimas, o ne pasidavimas tikėjimo iliuzijomis priverčia Faustą ištarti: „Sustok, akimirka žavinga.“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!