Kiekybinė teorija ir monetarizmas

 TURINYS ĮVADAS 3 1. KIEKYBINĖS TEORIJOS RAIDA 4 1.1. Čikagiškasis monetarizmas 4 1.2. Perdavimo procesas 4 1.3. Iždo politika 5 1.4. Pinigų svarba 6 2. MONETARISTAI PRIEŠ KEINSISTUS 9 2.1. Monetaristų pasiūlymai 9 2.2. Stabilumo klausimas 10 2.3. Bandymai derinti monetaristų ir keinsistų teorijas 11 IŠVADOS 14 LITERATŪROS SĄRAŠAS 15 ĮVADAS Kiekybinė teorija jau turi ilgą istoriją. XVIII a. 6 dešimtmetyje didysis škotų filosofas Deividas Hiumas (David Hume), Adamo Smito (Adam Smith) bičiulis, paskelbė gana platų šios teorijos variantą. 1917m. Kembridže to varianto teiginius įtikinamai pagrindė A. S. Pigu (A. C. Pigou) ir 1911m. – didysis amerikiečių ekonomistas Irvingas Fišeris (Irving Fisher). Tačiau Didžiosios Depresijos metais šia kiekybine teorija pradėta nepasitikėti. Susidarė nuomonė, kad ji nepadeda paaiškinti, kas vyksta, kadangi ji paremta nekintančiu pinigų apyvartos greičiu, o šis sparčiai mažėja. Dar svarbesnis šiuo požiūriu buvo 1936m. paskelbtas Keinso (Keynes) veikalas “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”, kuriame pateikta itin patraukli kiekybinės teorijos alternatyva. Daugelis jaunųjų ekonomistų tapo keinsistais. Tik keliuose universitetuose (tarp jų Čikagos universitete) kiekybinė teorija ir toliau buvo dėstoma kaip gerbtina teorija, o ne kaip nebeaktuali seniena. Būtent Čikagos universiteto ekonomistas Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) liko ištikimas kiekybinei teorijai ir išaiškino, kad ja remiantis galima suprasti BNP pokyčius. Taigi, pirmiausia, šiame darbe bus supažindinta su “čikagišku” šios teorijos variantu, tuomet bus pateikta keletas teiginių, įrodančių monetarizmo požiūrį, ir, galiausiai, bus palyginti keinsistų ir monetaristų požiūriai. 1. KIEKYBINĖS TEORIJOS RAIDA 1.1. Čikagiškasis monetarizmas XXa. 6-ame dešimtmetyje Čikagos universitete Miltonas Frydmanas ir jo mokiniai atgaivino kiekybinę teoriją. Jie griežtai paneigė, kad pinigų apyvartos greitis nekinta, kaip buvo laikoma anksčiau. Ankstesnieji kiekybinės teorijos šalininkai Kembridžo lygties koeficientą k laikė nekintamu dydžiu1. Čikagos monetaristai aiškino, kad šis koeficientas priklauso nuo pajamų arba turto bei nuo pinigų laikymo išlaidų, t.y. nuo pajamų, kurių žmogus atsisako, jei nusprendė laikyti pinigus, o ne kokią kitą aktyvų rūšį. Jeigu pinigų paklausa yra pastovi keleto apibrėžtų ir prognozuojamų kintamųjų funkcija, tai žinant kintamųjų reikšmes, galima numatyti, kokio dydžio bus pinigų pasiūla. Keinso teorija teigia, kad pajamos priklauso ne tik nuo pinigų pasiūlos ir paklausos (LM kreivė), bet ir nuo IS kreivės kintamųjų – polinkio vartoti ir ribinio investicijų efektyvumo. Kiekybinėje teorijoje šie kintamieji veikia netiesiogiai. Kiekybinė teorija teigia, kad pinigų paklausos funkcija yra nekintama, o keinsistai mano, jog ji kinta. Keinsistai pabrėžia, kad sumažinus palūkanų normą padidėjęs pinigų kiekis sumažina pinigų apyvartos greitį (padidina Kembridžo lygties koeficientą k) tiek, kad pajamos padidėja mažiau, o ne proporcingai pinigų pasiūlos padidėjimui. Kiekybinės teorijos atstovai į tai atsako, kad palūkanų norma sumažėja tiktai laikinai. Esminis klausimas čia yra, kiek trunka palūkanų normos grįžimas į ankstesnį lygį, tačiau į jį atsakyti labai sunku. 1.2. Perdavimo procesas Perdavimo procesas – tai procesas, per kurį pinigų pasiūlos pokyčiai keičia pajamas. Miltonas Frydmanas perdavimo procesą aiškina kitaip. Pirma, jis nesiremia palūkanų norma ir sako, kad kai žmonės turi atliekamų pinigų, jie daugiau išleidžia, siekdami pusiausvyros savo laikomų pinigų atžvilgiu. Šis skirtumas tarp Frydmano požiūrio ir keinsistų požiūrio nėra esminis. Formaliai žiūrint, bet kurį tašką paklausos kreivėje galima interpretuoti tiek jo ryšio su kainų ašimi, tiek su pinigų kiekio ašimi aspektu ir principinio skirtumo nesudaro tai, kad vienu atveju teigiama, jog padidėjo pinigų kiekis, o kitu atveju – jog sumažėjo palūkanų norma. Priežastis dėl kurios Frydmanas linkęs remtis pinigų kiekiu, o ne palūkanų norma, yra ta, kad jo įsitikinimu, turimi duomenys niekada tiksliai nenusako palūkanų normos dydžio. Todėl ir palūkanų norma paremta analize neretai gali suklaidinti. Kitas skirtumas yra tas, kad Frydmano įsitikinimu pinigų kiekio pokyčiai veikia išlaidas įvairiais sudėtingais būdais. Frydmanas nelabai pasitiki sudėtingais ekonometriniais modeliais, todėl šiuo atveju jis pasirenka kitokį metodą. Jis palygino tam tikrą laiką vykusius pinigų pasiūlos ir nominaliųjų pajamų pokyčius ir nemėgino aiškintis, kokiu konkrečiu būdu pinigai paveikė pajamas. Dauguma ekonomistų už tai kritikavo Frydmaną, kad jis pasirinko “juodosios dėžės” principą, kuomet tik žiūrima pinigų kiekio pokyčių (tai lyg įėjimas į dėžę) ir pajamų pokyčių (išėjimas iš dėžės), visai nesistengiant suvokti, kaip tas procesas vyksta. “Frydmanas remiasi vien pinigų ir pajamų pokyčių koreliacija, o juk ekonomikoje yra daugybė koreliacijos atvejų, iš kurių anaiptol nematyti, jog vienas reiškinys sukelia kitą”, taip skambėjo kritika. Tuo tarpu, Frydmanas įsitikinęs, kad empiriniai duomenys teigia, jog koreliacija tarp pinigų kiekio ir kainų yra priežastinė, o ne atsitiktinė. Be to, ekonomikos teorija moko, jog kurios nors prekės pasiūlai padidėjus, jos kaina sumažėja. 1.3. Iždo politika Miltonas Frydmanas teigia, jog iždo politika gali turėti įtakos, bet tik labai nedidelės, šalies nacionaliniam produktui. Viena to priežastis būtų ta, kad vyriausybei veikiant biudžeto deficito sąlygomis, žmonės apsisprendžia daugiau taupyti ir dėl to sumažina išlaidas. Jie taip daro todėl, kad žino, jog ateityje jie patys arba jų palikuonys bus priversti mokėti didesnius mokesčius, kad atlygintų didėjančią valstybės skolą. Jei jie mano, jog jiems patiems teks mokėti didesnius mokesčius, tai yra rimtas motyvas pradėti labiau taupyti jau dabar, kad vėliau nesmuktų jų gyvenimo lygis. O jei jie mano, kad didesnius mokesčius reikės mokėti jų palikuonims, tai irgi pradės taupyti, nes rūpinsis jų gerove ir stengsis palikti kuo didesnį palikimą. Vadinasi, jei vyriausybės deficitas tiesiogiai pastūmėja IS kreivę išorėn, tai kartu ima veikti ir netiesioginiai veiksniai, kurie tą kreivę šiek tiek ar net tiek pat pastūmėja priešinga kryptimi. Tačiau, jei privačios santaupos nepadidėja tiek, kad visiškai kompensuotų tiesiogines vyriausybės deficito pasekmes ir dėl to IS kreivė pasislinktų išorėn, tai palūkanų norma didės ir išlaidos mažės. Miltonas Frydmanas mano, kad LM kreivė yra visiškai lėkšta, o IS kreivė – visiškai stati. 1.4. Pinigų svarba Miltonas Frydmanas ir Ana Švarc (Anna Schwartz) iš Nacionalinio ekonomikos tyrimo biuro nustatė labai didelį ryšį tarp pinigų kiekio ir nominaliųjų pajamų Didžiojoje Britanijoje. Kyla klausimas, ar ši koreliacija reiškia, jog pinigų prieaugio pokyčiai sukelia nominaliųjų pajamų pokyčius, ar priešingai, ši koreliacija įrodo, jog pajamų pokyčiai sukelia pinigų prieaugio pokyčius. Frydmanas ir Švarc iškėlė hipotezę, kad priežastinio ryšio kryptis yra nuo pinigų prie pajamų, ir tas ryšys reiškiasi keleriopai. Vienu atveju jie atliko išsamų istorinį tyrimą ir išanalizavo pinigų kiekį keitusius veiksnius. Jie priėjo išvados, kad esant dideliam ekonomikos nuosmukiui, pavyzdžiui, 1920-1921 arba 1929-1930 metais, pinigų kiekis mažėjo ne dėl pajamų mažėjimo, o dėl kitų priežasčių, viena iš jų – daugelio bankų bankrotas. Frydmanas ir Švarc teigė, kad šiais atvejais priežastinio ryšio kryptis turi būti nuo pinigų prie pajamų, jeigu žinoma, kad pinigų kiekį sumažino ne pajamų sumažėjimas, o kuri nors kita priežastis. Panašiai ir pinigų kiekis gali labai padidėti ne vien dėl pajamų, bet ir dėl kitų veiksnių, pavyzdžiui, naujos aukso gavybos technologijos. Beje, Frydmanas ir Švarc pripažino, kad nedidelio ekonomikos smuktelėjimo atvejais istoriniai duomenys nėra tokie vienaprasmiai, todėl ieškoma kompromiso tarp Keinso ir Frydmano teorijų ir teigiama, kad Keinso teorija paaiškina įprastus nedidelius ūkinės veiklos aktyvumo smuktelėjimus, o didieji nuosmukiai prasideda dėl pinigų prieaugio tempų sumažėjimo. Kita vertus, kiekybinės teorijos kritikai tikina, kad ir pajamų padidėjimas gali sukelti pinigų kiekio padidėjimą. Kad palūkanų norma padidėja, tas pats atsitinka ir pinigų multiplikatoriui. Diskusijoje dėl kiekybinės teorijos daug lėmė rimti argumentai, kuriuos 1968m. paskelbtame straipsnyje pateikė Sent Luiso federaliniame rezervų banke dirbę ekonomistai Lionalis Andersenas (Leonall Andersen) ir Džeris Džordanas (Jerry Jordan). Remdamiesi ankstesniu Miltono Frydmano ir Deivido Meiselmeno (David Meiselman) darbu, jei įrodinėjo, jog problemą reiktų spręsti taip: parinkti kintamuosius, pagal kuriuos keinsistai ir monetaristai aiškina pajamas, parašyti su jais regresijos lygtį ir pažiūrėti, kuris iš jų, iš tikrųjų, paaiškina buvusius pajamų pokyčius. Kintamieji, kuriais Andersenas ir Džordanas grindė kiekybinę teoriją, buvo P1 ir bazė, o keinsistai rėmėsi keletu iždo politikos rodiklių – federaliniu deficitu, mokesčiais ir vyriausybės išlaidomis. Autoriai gavo netikėtą rezultatą – aiškinant pajamų pokyčius, pinigai buvo daug svarbesni nei iždo politika. Anderseno ir Džordano išvados sukėlė plačias diskusijas. Kritikai, be kitų dalykų, tvirtino, jog nustatytasis glaudus ryšys tarp pinigų ir pajamų atspindi ne tik pinigų poveikį pajamoms, bet ir pajamų poveikį pinigams, nes Federalinių Rezervų Sistema didina pinigų pasiūlą, kad prisiderintų prie pajamų pokyčių. Vadinasi, teigė jie, Anderseno ir Džordano tyrimas yra tendencingas, jame sąmoningai pirmenybė teikiama pinigams. Tačiau esmė yra ta, kad kiekybinė teorija remiasi ne vienu, o keliais skirtingais įrodymais. Antai Miltonas Frydmanas nurodo daug įvairių kiekybinę teoriją remiančių faktų2. Vienas iš jų yra tai, jog pagal kiekybinę teoriją galima numatyti kainų lygį ne tik šių dienų, bet ir ankstesnių laikų ekonomikoje, kai pinigai buvo auksas arba sidabras (arba pinigai tiesiogiai jais rėmėsi). Kai kas gali ginčytis ir sakyti, kad dabar centriniai bankai, pajamoms didėjant, didina rezervus, taigi ir pinigų pasiūlą, o tai reiškia, kad priežastinio ryšio kryptis yra greičiau nuo pajamų prie pinigų, negu priešingai. Bet labai sunku įsivaizduoti, net remiantis visa pasauline patirtimi, kaip galėtų toks atvirkštinis priežastingumas atsirasti esant aukso arba sidabro standartui, kai padidėjusios pajamos negalėjo padidinti nei aukso ar sidabro gavybos, nei jų įvežimo. Frydmanas dar primena ir hiperinfliacijos patirtį: tada kainos didėdavo taip sparčiai, kad pinigai faktiškai visai prarasdavo vertę. Kiekybinė teorija kainų kitimą tokiais atvejais paaiškina nuostabiai tiksliai. Be to, Frydmanas sugretina įvairių šalių infliaciją bei pateikia istorinių duomenų apie pinigų ir BNP kitimą. Ir dar jis teigia, kad istoriniai faktai rodo, jog didelis pinigų kiekio sumažėjimas yra ir būtina, ir pakankama didelio gamybos smukimo priežastis. 2. MONETARISTAI PRIEŠ KEINSISTUS 2.1. Monetaristų pasiūlymai Monetaristų ir keinsistų diskusinis klausimas - esminis skirtumas tarp to, kokio ilgio laikotarpius apima vienos ir kitos mokyklos ekonomistų analizė, ir požiūris į tai, kaip sparčiai ekonomika prisitaiko prie pokyčių. Keinsistai daugelį monetaristų vertinimų laiko teisingais ilgo laikotarpio sąlygomis, bet netinkamais trumpesnį laikotarpį, o ekonominei politikai būdingi yra trumpi laikotarpiai. Pirmas ir svarbiausias skirtumas yra monetaristų rėmimasis kiekybine teorija. Antras – hipotezė, nusakanti būdą, kuriuo pinigų kiekio pokyčiai veikia pajamas, kitaip tariant, perdavimo proceso hipotezė. Trečia, monetaristai yra įsitikinę, kad privatus ekonomikos sektorius iš prigimties yra stabilus. Jei vyriausybė nedestabilizuotų ūkio savo netobula ekonomika politika, pajamos šiek tiek svyruotų, tačiau nedarbo lygis būtų visiškai pakenčiamas, o infliacija – visiškai menka. Tuo tarpu visi keinsistai yra įsitikinę, kad privati ekonomika iš prigimties nestabili, ir todėl reikia atitinkamo iždo ir pinigų politikos jai stabilizuoti. Ketvirta, monetaristų tyrimo strategijai būdinga dėmesio sukoncentravimas į pinigų pasiūlą ir paklausą. Iš čia išplaukia ir penktasis skirtumas: keinsistai paprastai remiasi didelio masto ekonometriniais modeliais, detaliai apibūdinančiais įvairias ekonomikos šakas, o monetaristai pirmenybę teikia mažesniems suvestiniams modeliams, kurie tiesiogiai sieja pinigų pasiūlą su BNP. Yra dar vienas skirtumas – monetaristai ir keinsistai skirtingai traktuoja kainų lygį; monetaristai laiko kainas esant kur kas lankstesnes (galėjimo kilti ir galėjimo kristi požiūriu), negu mano keinsistai. Visi šie teiginiai tarpusavyje įvairiai susiję. Antai, hipotezė, kad pinigų paklausa yra nekintama, gerai dera su požiūriu, jog privatusis sektorius yra stabilus. O jei privačioji ekonomika stabili, tai maža telieka priežasčių, dėl kurių reikėtų rūpintis paklausa atskiruose sektoriuose. Be to, jei kainų lygis bus traktuojamas kaip vienas rodiklis, ir tokiu atveju padidėjusias kainas viename sektoriuje kompensuos kainų kitame sektoriuje sumažėjimas (arba lėtesnis kilimas), tada ekonomika daug mažiau bepriklausys nuo išlaidų sukeliamos infliacijos (tai yra, nuo infliacijos, susidarančios dėl kainų didėjimo tendencijos) ir ta prasme bus stabili. Ir tai dar ne viskas; jei nebūtina rūpintis išteklių pasiskirstymo tarp įvairių sektorių detalėmis, tai kam iš viso reikalingi didieji ekonometriniai modeliai? Taigi šie monetaristų teiginiai sudaro visumą, nors jie ir nėra susiję taip glaudžiai, kad sutinkant su vienu iš jų tuo pačiu reikėtų sutikti ir su visais kitais. 2.2. Stabilumo klausimas Vienas iš klausimų, skiriančių monetaristus nuo keinsistų – privatus įmonių ūkinės veiklos stabilumas, t.y. privataus ūkio gebėjimas išvengti (be vyriausybės stabilizuojamos politikos) didelio nedarbo ir atšiaurios infliacijos periodų. Keinsistų požiūris susiformavo kaip atsakas į nestabilią ekonomiką. Beveik du šimtus metų iki Antrojo Pasaulinio karo, kapitalistinių šalių pažangą karts nuo karto pertraukdavo panikos, gamybos nuosmukio, krizių periodai. Didžioji Depresija paliko didžiausią pėdsaką. Visų rinkos ūkio šalių vyriausybės ėmėsi atitinkamos aktyvios politikos, kad būtų sustabdyti arba bent jau prislopinti nepageidautini gamybos ir užimtumo procesai, kurie atnešė daugybę nuostolių. Keinso pateikta pajamų ir išlaidų analizė davė pagrindą kišimosi į ūkio procesus ir jų stabilizavimo politikai. Jo teorija pabrėžė privačių investicijų nestabilumą ir ryžtingai atmetė mintį, kad privati ekonomika turi prisitaikymo mechanizmų, kurie kompensuoja investicijų svyravimo sukeltus pajamų svyravimus. Keinsistai teigė, kad investicijų nestabilumo priežastis yra investavimo galimybių kaita, kurią lėmė nauji gamybos būdai ir nauji produktai. Jie taip pat manė, kad investicijų svyravimus dar didina spekuliavimas vertybinių popierių rinkoje. Be to, Keinsas ir jo šalininkai pabrėždavo, kad investicijų pokyčiai skatina tolimesnius pokyčius. Veikiant multiplikatoriui, didėjančios investicijos spartina vartojimo išlaidas, ir dėl to geriau panaudojami gamybiniai pajėgumai, o tai lemia papildomą investavimą ir tuose sektoriuose, kurių prieš tai nelietė investicijų bumas. Kai pradinė paskata ima silpnėti, visas procesas pakrypsta priešinga kryptimi. Taip pat sudėtinga yra gamybinių atsargų ciklų problema. Pajamų didėjimas gali sukelti spartesnį investavimą į atsargas, o tai savo ruožtu dar spartina pajamų didėjimą. Kai šį bumą sukėlęs pradinis impulsas išsisemia, šitai ne tik tiesiogiai sulėtina pajamų didėjimą, bet ir sukelia investicijų į atsargas mažėjimą ir gali lemti net ir visos gamybos mažėjimą. Šiuo atveju didžiules gamybines atsargas sukaupę gamintojai bando sumažinti jas, taigi investicijos į atsargas pasidaro neigiamos. Tai dar labiau pablogina padėtį, nes dar labiau mažina pajamas ir aštrina atsargų problemą. Monetaristai sutinka su keinsistais, kad visi tie veiksniai iš principo gali sukelti ekonomikos svyravimus, tačiau jie tvirtina, jog daugiausia pajamų svyravimų paprastai sukelia pinigų pasiūlos svyravimai, o tai centrinio banko klaidų pasekmė. Monetaristai, priešingai negu keinsistai, neteikia tiek daug reikšmės konkretaus išorinio šoko makroekonominėms pasekmėms, kadangi jie daugiausia kreipia dėmesį į pinigų pasiūlą ir paklausą, kurios veikia kaip automatinis stabilizatorius. Monetaristų nuomone, šokai (pavyzdžiui, inovacijos) daro daug didesnį poveikį santykinei kurios nors gamybos apimčiai ir santykinėms kai kurių prekių kainoms negu visuminei gamybai ir bendrajam kainų lygiui. Be to, nors monetaristai sutinka, kad kartais ekonomiką ištinka vienokie ar kitokie šokai, jie nemano, jog tie šokai (nekalbant apie tuos, kuriuos sukelia vyriausybės politika) yra tokie dažni ir dideli, kaip tvirtina keinsistai, nes vartojimas, apskritai paėmus, priklauso nuo ilgo laikotarpio pajamų, o investicijos – nuo trumpalaikių paklausos pokyčių. 2.3. Bandymai derinti monetaristų ir keinsistų teorijas Nelengva išskirti skirtumus tarp monetaristų ir tų, kurie remiasi pajamų ir išlaidų metodu, nes susidaro įspūdis, kad jie savo pažiūras reiškia kiekvienas savo kalba. Pajamų ir išlaidų koncepcija kiekvieną nacionalinių pajamų išlaidų elementą apibūdina kitais kintamaisiais. Pavyzdžiui, vartojimo išlaidas padeda paaiškinti disponuojamų pajamų, turto ir kitos sąvokos. Manoma, kad investicijos priklauso nuo gamybinių pajėgumų naudojimo ir palūkanų normos ir kinta jiems keičiantis. Kainų pokyčiai atspindi darbo užmokesčio ir gamybinių pajėgumų naudojimo pokyčius, bet taip yra veikiami ir egzogeninių pokyčių – maisto produktų kainų, mokesčių bei kitų veiksnių kitimo. Visų šių dalykų sąsajos sudaro sudėtingą sistemą, kurioje kainas, gamybos apimtį ir nedarbą labai veikia pinigų bei iždo politika kartu su kitais kintamaisiais. Be to, pačios sistemos struktūra irgi gali staigiai pasikeisti. Sąryšį tarp nedarbo ir darbo užmokesčio kitimo gali veikti profesinių sąjungų galios pokyčiai, importo konkurencija, vyriausybės politika arba numatomi jos pokyčiai ateityje. Investicijų išlaidoms turi įtakos spekuliavimas spėjimais, kad netrukus pradės sparčiai plėtotis naujos šakos, kad kyla karo grėsmė, kad galima pasitikėti arba nepasitikėti vyriausybės politika. Pajamų ir išlaidų koncepcija sudaryta iš labai daug fragmentų. Ekonomistai, kurie ja remiasi, nesutaria dėl to, kurie iš daugelio šios sistemos kintamųjų yra svarbesni. Kai kas mano, kad turto pokyčiai turi didžiulę įtaką vartojimo išlaidoms, o kiti į tai žiūri gana skeptiškai. Statistiniai tyrimai nepateikia pakankamai tikslių duomenų ginčui išspręsti, todėl kurios nors siūlomos politikos rezultatus vieni vertina vienaip, o kiti visiškai skirtingai. Keinsistus tarpusavyje sieja ne jų išvados, o principinės nuostatos dėl ūkio analizės metodų. Labai panašiai galima pasakyti ir apie monetaristus. Jų išvados irgi nesutampa, tačiau visi jie yra įsitikinę, kad aiškinantis kainų ir gamybos apimties pokyčius, lemiamas dalykas yra pinigų tempų kitimas. Jie linkę pabrėžti, jog pinigai yra tiesiogiai susiję su išlaidomis, kainomis bei gamybos apimtimi; taip teigdami jie išvengia sudėtingų priežastinių grandinių, kurios yra keinsistų modeliuose. Kai kurie iš tų tiesioginių ryšių sieja kainas bei gamybos mastą su esamais bei numatomais pokyčiais aktyvų rinkose, ypač pinigų rinkoje. Monetaristai mano, kad labai svarbus yra aktyvų kiekis, kad jis daug lemia išlaidų srautą; jie pabrėžia ir ryšį tarp turto sankaupų ir vartojimo išlaidų srautų. Be to, jie laiko kainas ir atlyginimus esant palyginti lanksčius, t.y. lankstesnius, negu paprastai mano keinsistai. Privačią ekonomiką jie laiko gana stabilią. Monetaristai linkę orientuotis į ilgesnį laikotarpį negu keinsistai. Dažnai jie tiria spartesnio pinigų kiekio didėjimo pasekmes per daugelį metų, o keinsistai kur kas dažniau domisi trumpo laikotarpio pokyčiais. Dėl šio skirtumo taip pat kyla tam tikras nesusikalbėjimas, nes keičiant politiką, trumpo laikotarpio pasekmės gali gerokai skirtis nuo ilgo laikotarpio pasekmių. Dažnai monetaristai ir keinsistai sutaria, kai kalba apie veiksnius, veikiančius kainas, išlaidas bei gamybos mastą. Jų darbų santraukos neretai skamba labai panašiai. Tačiau keinsistai dažniau ignoruoja tuos dalykus, kuriuos monetaristai laiko svarbius, ir atvirkščiai. Kadangi jie suprastina skirtingus dalykus, todėl ir atrodo, kad jie kalba skirtingomis kalbomis. Nors, iš tikrųjų, skirtumas tarp keinsisto ir monetaristo tikrai nėra didelis – ne visada net galima pasakyti, kuris yra keinsistas, o kuris – monetaristas. IŠVADOS Pokario metais, daugiausia Miltono Frydmano ir jo šalininkų pastangomis buvo atgaivintas kiekybinės teorijos populiarumas. Jų propaguojamas kiekybinės teorijos variantas pinigų paklausą traktuoja kaip kitų kintamųjų – pirmiausia nuolatinių pajamų bei palūkanų normos – funkciją, bet nelaiko jos konstanta. Pinigų paklausos priklausomybė nuo palūkanų normos atitinka kiekybinės teorijos teiginius tuo atveju, jei pinigų kiekio pokyčiai keičia palūkanų normą tik trumpą laiką. Jei laukiama realioji palūkanų norma grįžta į savo ankstesnį lygį, nominaliosios pajamos bei pinigų kiekis yra pasikeitę proporcingai. Čikagos mokyklos koncepcija apibūdina perdavimo mechanizmą kaip pinigų kiekio, o ne palūkanų normos pokyčius; ši koncepcija nebando analizuoti konkrečių kanalų, per kuriuos pinigai veikia pajamas, iš dalies ir dėl to, kad jų yra labai daug. Yra daug duomenų, įrodančių glaudžią sąsają tarp nominaliųjų pinigų ir nominaliųjų pajamų arba kainų. Dar tebevyksta diskusija dėl to, kokia yra šio priežastinio ryšio kryptis. Galima teigti, kad monetarizmas yra junginys tarpusavyje susijusių teiginių: • Kiekybinė teorija yra pagrįsta • Egzistuoja ypatingas perdavimo procesas • Privatus sektorius yra stabilus • Dėmesį reikia kreipti į visą visuminę paklausą, o ne į paklausą atskiruose sektoriuose • Reikia žiūrėti visų pirma bendrojo kainų lygio • Dideli ekonometriniai modeliai vertinami skeptiškai Keinsistų požiūriu ekonomika yra nestabili, nes ją veikia tiek išorės šokai, tiek vidaus veiksniai, pavyzdžiui, gamybinių atsargų ciklai. Monetaristai abejoja, ar tokie destabilizuojantys veiksniai turi praktinės reikšmės. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius: alma litera, 1995. – 639p. 2. Monetarism and Keynsianism [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. gegužė 3d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!