Keinzo ekonominės teorijos ir jų taikymas

Įvadas Darbo autoriai drįsta teigti, kad Lietuvoje pinigų politikos galimybės reguliuojant šalies ekonomika taikomas labai ribotai jeigu iš vis taikomos, ekonomikos reguliavimas atliekamas išimtinai fiskalinės politikos priemonėmis. To pasėkoje augant BVP pastebimas įplaukų į biudžetą santykinis sumažėjimas, ekonomikos nesubalansuotumas, ilgametė defliacija ir t.t. Lietuvos centrinis bankas nepagristai teisinasi neva Lietuvoje taikomas fiksuotas valiutos kursas (litas yra pririštas prie bazinės valiutos Euro fiksuotų kursu), tačiau tai tik savo neveiksmingumo pateisinimas bei pinigų politikos galimybių reguliuoti ekonomika ignoravimas. Todėl darbe nagrinėjamos ekonomikos teorijoje plačiai išnagrinėtos monetarinės, pinigų politikos galimybės reguliuoti šalies ekonomika. Darbo objektas - šiuolaikinio ekonominio mąstymo pagalba išanalizuoti monetarinių modelių privalumus bei trūkumus. Darbo uždaviniai. Darbe keliami tokie uždaviniai: 1. Apibrėžti monetarinės politikos svarba reguliuojant ekonomika 2. Nustatyti įvairių monetarinės politikos modelių privalumus bei trūkumus 3. Išanalizuoti centrinio banko vaidmenį reguliuojant ekonomiką 4. Lietuvos bei JAV pavyzdžiui išanalizuoti monetarinės politikos privalumus bei trukumus Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kūrimo procesų kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Kadangi pinigų politika Lietuvoje apsiriboja Lito prisirišimų prie Euro, todėl tyrimų metu buvo remiamasi ir loginės indukcijos metodu. Sudėtingai vadybinei problemai spręsti buvo naudojama ir sisteminės analizės logika. Visa tai leido sukurti integruotą tyrimo metodologinę bazę, su kurios pagalba buvo identifikuotos universalios, monetarinės politiko požiūriu svarbiausios kokybinės pinigų politikos charakteristikos. 1. Keinzo ekonomikos modelis ir jo kritika Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Keinzo suformuluota teorija -Monetarizmas, kurios pagrinde ekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų politikos priemonėmis (pinigų kiekio planavimu, palūkanų normomis, infliacijos pažabojimu). Pinigų politika, kaip vienas iš makroekonomikos valdymo svertų, turi sudaryti prielaidas, kad ekonomikos subjektas pats priimtų sprendimus, atitinkančius valstybės interesus.1 Monetarizmo pagrindiniai teiginiai yra šie: • rinkos ekonomika reguliuojasi pati savaime, laisvosios rinkos (laisses faire – leisti daryti) ir nematomos rankos (invisible hand) veikimo principais; • valstybės įsikišimas į ekonomiką turi būti minimalus. Šiuolaikinio monetarizmo lyderiu laikomas Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas (g. 1912 m.), įkūręs Čikagos ekonomikos mokyklą. Monetaristinę koncepciją plėtojo toliau Davidas Rikardo, Modiljani. Monetarizmo požiūrio pasekėjams galima priskirti F.Naitą, Dž.Vinerį, G.Saimoną, H.Hempferį, F.Haieką. Monetarizmo idėjos sudarė „šoko terapijos“ pagrindą, kuri buvo daugiau ar mažiau efektyviai taikoma Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, o taip pat eilėje pokomunistinių šalių pereinant prie rinkos ekonomikos. Monetarizmas – tai alternatyvi teorija Džono Meinardo Keinso makroekonomikos teorijai. Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Dž. M. Keinso makroekonominio reguliavimo modelis buvo gelbėjimosi inkaras Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai 30-ųjų metų „didžiosios depresijos“ ir pokario laikotarpiu, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atsiradus stagfliacijai, ši teorija buvo smarkiai kritikuojama ir ją pakeitė monetarizmas.2 Monetarizmo modelio esmė glaudžiai siejama su liberaliuoju rinkos modeliu. Laisvosios rinkos ekonomikos šalininkai – neoliberalai, neoklasikinė ir „mainstreem’o“ srovė (pvz., Ronaldas Reiganas – JAV, Margaret Tetčer – Didžiojoje Britanijoje) – tęsė tas pačias idėjas ekonominėje politikoje, jų nuostatos – tikėjimas rinkos jėgų savireguliavimu ir nepasitikėjimas valstybės intervencija. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai – ekonomikos augimas, valiutos ir kainų stabilumas, ekonominės pusiausvyros – ekonominio stabilumo siekimas. Nesunku pastebėti, kad monetariniame-liberaliajame modelyje makroekonominiams tikslams teikiamas prioritetas. Todėl, kaip taisyklė, pinigų ir fiskalinė politika – patys svarbiausi ekonominės politikos svertai. Faktiškai anksčiau aptarti Mastrichto kriterijai – tai monetariniam požiūriui atstovaujantys ekonominės politikos indikatoriai: • nacionalinės valiutos stabilumas; • kainų stabilumas arba žemas infliacijos lygis; • biudžeto deficitas; • palūkanų norma; • valstybės skola; • einamosios sąskaitos deficitas.3 Šalies vyriausybės tikslas – fiskaline bei monetarine politika reguliuoti gamybos apimtį, užimtumą ir ekonominį augimą. Ši ekonomikos sistema apima industrines pasaulio valstybes (anglo-saksų arba neoamerikietiškojo modelio), kai kurias Azijos šalis (Taivanį, Pietų Korėją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą ir Malaiziją). Nors šioms šalims būdingos bendros ekonomikos sistemos charakteristikos, tačiau jos viena nuo kitos skiriasi. Šiuos skirtumus sąlygoja valstybės ekonomikos reguliavimo apimtis bei pobūdis. Bet tai nereiškia, kad vienas kuris nors reguliavimo tipas yra pranašesnis už kitus.4 • Anglo-saksų arba neoamerikietiškajam modeliui būdingas nežymus valstybės ekonomikos reguliavimas. Pagal šią teoriją, „geriausia“ yra ta vyriausybė, kuri mažiausiai „kišasi“ į ekonomiką. Modelio šalininkai prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą siūlo spręsti rinkos principu (paklausos ir pasiūlos sąveika). Praktika rodo, kad šie principai yra gana efektyvūs sprendžiant ekonomines problemas. Be to, visuomenė labiau suinteresuojama dirbti, rizikuoti, kurti, jei valstybė nepiktnaudžiauja dideliais mokesčiais. Valstybės reguliavimas dažnai sąlygoja atskirų bendrovių, šakų ar kitų struktūrų monopolinių pozicijų stiprėjimą. Ekonominiu požiūriu visuomenė visuomet patiria nuostolių, kai susiformuoja kokia nors monopolija. Tuo pat metu monopolistai, apsaugoti vyriausybės nutarimų bei prekybos apribojimų, gauna didelius pelnus. Politikams kartais būna netgi sunku atlaikyti stambių bendrovių ar profsąjungų spaudimą. Ekonomikos sistema, neskatinanti valstybinio ekonomikos reguliavimo, nesumažina monopolizmo susidarymo tikimybės ir jo poveikio politiniams sprendimams. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sistemos apibūdinamos kaip mišrios sistemos, pagrįstos rinkos elementais bei žymiu valstybiniu sektoriumi. • Azijietiškam modeliui („penki tigrai“ – Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras, Malaizija, Tailandas) būdingos subsidijos ir protekcionizmo tarifai kai kuriose naujai susiformavusiose veiklos srityse. Tai ypač svarbu tuo atveju, kai vyriausybė numato, jog didelė paklausa tarptautinėje rinkoje išsilaikys ilgą laiką ir kad nacionalinės bendrovės pranašesnės, lyginant su užsienio konkurentais, o sąlygoja gaminamos produkcijos konkurencingumą pasauliniu mastu. Valstybinis reguliavimas šiuo atveju padeda labiau prisitaikyti prie tarptautinės konkurencijos. Be to, šios apsaugos priemonės yra laikinos. Šiam modeliui būdinga stipri orientaciją į eksportą. Ekonominis augimas šiuo atveju pasiekiamas vykdant eksportą skatinančią politiką, o ne „ginant“ savas bendroves vidaus rinkoje. Kita ypatybė – palyginti nedideli mokesčiai, didelis užimtumo lygis, aukštas darbuotojų išsilavinimas. Azijietiškam modeliui būdingi ir įvairūs valstybinio reguliavimo lygiai. Visais atvejais valstybinio reguliavimo tikslas yra nacionalinių bendrovių ar šakų konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas. Pvz., tiek Japonijoje, tiek Pietų Korėjoje vyriausybės nustatė nedidelę palūkanų normą, skatindamos kapitalo imlius gamybos metodus bei stambaus verslo, galinčio sukurti eksportines rinkas ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose, vystymąsi.5 Šiuolaikinio monetaristinio-liberaliojo modelio koncentruota išraiška – Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kt. tarptautinių organizacijų vykdoma ekonominė politika, kuri suvedama praktiškai į tris nuostatas: kainų liberalizavimą, privatizavimą, stabilizavimą. Šia prasme ypač paminėtina, taip vadinama, tarptautinių finansinių organizacijų ir amerikietiškojo „establishmento“ sukurta „Vašingtono konsensuso“ doktrina. Daugelio ekonomistų teigimu, „Vašingtono konsensuso“ principai buvo skurti siekiant elementariai kontroliuoti silpną besiplėtojančių šalių ekonominę politiką, kad šios neiššvaistytų joms teikiamų užsienio kreditų. Tarptautinio valiutos fondo politikos tikslas buvo ne tiek sužadinti ekonomikos augimą ir efektyvumą, kiek šių silpnų valstybių kontrolė ir priežiūra. Tuo ir galima paaiškinti labai paprastą kontrolės metodų pasirinkimą ir primityvią priežiūros technologiją, kai visi makroekonominės analizės aspektai suvedami į liberalizavimą ir formalų pinigų kiekio planavimą. Tuo pačiu TVF užblokavo ir visu kitu, ne mažiau svarbiu ekonominės politikos sričių prioritetu ir veiksmų pasirinkimo laisvę. Tokia politika, nors ir neskatino ekonomikos augimo, tačiau užtikrino kontrolę, skaidrumą ir valdymą, kas buvo labai svarbu TVF ir užsienio prekybiniam kapitalui, kontroliuojant atskirų šalių rinkas. Kaip pažymi žymus Vokietijos publicistai – Hansas Peteris Martinas ir Heraldas Šumanas savo knygoje “Globalizacijos spąstai (1996 m.) “sukurta finansinė sistema slepia savyje didžiulės griaunamosios jėgos užtaisą visai socialinei sferai, gyvybiškai svarbiai veiklai ir socialiniam pasauliui”.Buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, pripažintas pasaulio ekonomikos autoritetas profesorius Jozefas Stiglicas teigia, kad makroekonominis stabilumas – tai klaidingas tikslas. Ironiška tai, kad makroekonominis stabilumas prieštarauja fundamentinei stabilumo esmei – gamybos ir užimtumo stabilizavimui. Anot J.Stiglico, „patys svarbiausi ekonomikos tikslai – tai ekonominių neigiamų pasekmių prevencija ir minimizavimas“.6 Nenuostabu, kad radikalaus monetarizmo ideologija pagrįsta ekonominė politika pasirodė visiškai neadekvati laukiamų rinkos pokyčių rezultatams. Viena iš šios politikos autorių prognozių neišsipildė – padarytoms klaidoms nėra lygių ekonominio prognozavimo praktikoje. Mažai kas atsimena, kad liberalizuojant kainas buvo prognozuota, jog stabilizavimas bus pasiektas kainoms išaugus mažiau nei tris kartus. Tuo tarpu kainos padidėjo Lietuvoje 10-15 kartų, kitose šalyse – 20 kartų, o stabilumas taip ir nepasiektas. Prieš pradedant privatizaciją buvo prognozuota, kad po to sparčiai didės gamybos efektyvumas. Realiai visi gamybos efektyvumo rodikliai žymiai sumažėjo – darbo našumas nukrito daugiau nei 30%, energijos panaudojimo efektyvumas – trečdaliu. Pagal savo mastą gamybos, pramonės potencialo nuosmukis, ekonomikos efektyvumo kritimas neturi lygių ekonominės raidos istorijoje taikos metu. Kaip teigia žymus vengrų ekonomistas Janošas Kornaji savo garsioje knygoje „Deficitas“, planinės sistemos žlugimo ir ekonomikos liberalizavimo toli gražu nepakanka suformuoti visaverčiai rinkos ekonomikai. Rusijos Mokslų Akademijos Ekonomikos skyriaus akademijos -sekretoriaus Dmitrijaus Lvovo nuomone, pasitelkiant didžiulius pinigus, kurie mokami diegiant amerikietiškąją „mainstreem“ propagandą, knygų leidybai, stažuočių finansavimui, tarptautinių konferencijų rengimui, grantų teikimui, pastaruoju metu pastebimas neturintis precedento ekonominės minties suprimityvėjimas.7 Lietuva – ne išimtis. Mūsuose formuojama tokia ekonominė politika, kurios pagrindinius parametrus siūlo TVF ekspertai, o paskui tvirtina Lietuvos Vyriausybė ir Centrinis bankas memorandumo pavidalu. Vienas labiausiai mūsuose paplitusių ekonominio mąstymo stereotipų – tai „gyvenimo pagal išgales“ nuostata, todėl, esą, reikia mažinti valstybės išlaidas. Normalioje rinkos ekonomikoje valstybės išlaidų mažinimas – tai efektyvi biudžeto deficito (ir kitų makroekonominių rodiklių) mažinimo priemonė. Tačiau, kai tik pas mus bandoma mažinti valstybės išlaidas, tučtuojau tuo pačiu metu, – tačiau jau prieš mūsų norą, – ima mažėti pramonės produkcija, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinimo bazė, o kartu – ir mokestinės įplaukos. Po to vėl seka biudžeto deficito padidėjimas, – užburtas ratas užsidaro. Pasaulio įžymieji ekonomistai teigia, kad atsižvelgiant į makrolygmenį, būtų teisingiau kalbėti apie kitą „gyvenimo pagal išgales“ prasmę, t.y. gyventi pagal išgales daugeliui šalių trukdo Tarptautinio valiutos fondo politika.8 Taigi objektyvaus pagrindo beatodairiškai vykdyti Lietuvai tokią TVF “primetama” ekonominę politiką nėra. Taip – profesinės kompetencijos, sugebėjimo atstovauti šalies nacionalinius interesus ir ekonominio saugumo klausimas. Monetarinio modelio kritikos kontekste įdomus dabartinės 2001-2002 m. JAV ekonomikos krizės pavyzdys, kuris siejamas pasaulio ekspertų su struktūrinėmis (t.y. JAV ūkio šakų, sektorių) problemomis. Teroristinis 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolis suvaidino lemiamą vaidmenį – sudavė stiprų smūgį jau pradėjusiai silpnėti JAV ekonomikai. Tačiau 2002 m. I pusmetyje JAV ekonomika atsigavo ir nelauktai pradėjo sparčiai augti. Šio rezultato priežastis – JAV pagaliau atsisakė monetarinio liberaliojo ekonomikos valdymo modelio koncepcijos ir pradėjo vykdyti keinsistinės krypties politiką. T.y. ekonomikos augimas buvo pasiektas stipriu valstybės įsikišimu – tiesiogine finansine pagalba iš federalinio biudžeto. Federalinio biudžeto išlaidų suma Amerikos ekonomikai palaikyti per krizės laikotarpį pasaulio ekspertų vertinama 50 mlrd. dolerių į mėnesį. Maždaug dar pusę šios sumos sudarė tiesioginės injekcijos iš federalinio biudžeto, kurios nuo 150 mlrd. biudžeto proficito privedė prie deficito, prilygstančio visam Amerikos biudžetui. Analogiško dydžio pagalbą dar suteikė Federalinis rezervų bankas (FRB) atskiroms finansinėms ir pramonės struktūroms (bankams, draudimo kompanijoms, oro transporto vežėjams ir kt.). Tuo pačiu metu FRB tęsė savo bandymus skatinti ekonomikos augimą mažinant palūkanų normą (net iki 1,5%!). Toks JAV monetarinės politikos pasikeitimas priešinga kryptimi pasaulio ekspertų vertinamas kaip didvyriškas poelgis, kuris padėjo JAV prezidentui Bušui „išlaikyti savo veidą“ ir prezidento postą. Tai buvo padaryta vieno iš autoritetingiausių JAV ekonomistų – tuometinio finansų ministro Polo O’Nilo ir JAV prezidento ekonomikos patarėjų grupės vadovo – Lourenso Lindsėjaus – žinomo ekonomikos ir finansų intelektualo. Krizės rezultate sumažėjusių užsienio investicijų JAV prieaugis buvo mažesnis nei mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas. Šis reiškinys vertinamas minėtų ekonomistų kaip natūrali JAV struktūrinės krizės ir „beprasmiškų pastangų taikyti monetarinius metodus (mažinant palūkanas) pasekmė“. Pasaulio ekspertų skaičiavimai rodo, kad 2000-2001 metais valstybės pagalbos mastas, kuris užtikrintų JAV BVP nemažėjimą, turėtų sudaryti apie 200 mlrd. dolerių į mėnesį. Tokio masto valstybės paramos negali sau leisti net JAV, todėl keinsistinių metodų taikymo galimybės yra ribotos. Struktūrinės krizės mastas JAV viršijo finansines šalies galimybes. Tai privertė JAV ieškoti naujų būdų išeiti iš krizės. Buvo iškeltas uždavinys – jau ne palaikyti finansines rinkas, o skatinti ekonomikos augimą, nes buvo aiškiai suprasta, kad monetariniai svertai neskatina ekonomikos. Taigi buvo suprasta, kad monetariniai metodai neveikia sunkios krizės metu, ir valstybinė parama turi būti padidinta. Kaip tai padaryti, kaip padidinti šalies finansus – tai antraeilis klausimas, kurio šiame tekste nenagrinėsime (karas su Iraku, pripažinti dolerio nuvertėjimą ir įteisinti silpną dolerį, žaliųjų dolerių pakeitimas rausvais ir pan.).9 JAV susiformavo dvi pozicijos, kaip gelbėti šalies ekonomiką. Pirmajam požiūriui atstovauja „užkietėjęs monetaristas ir konservatorius“ Alenas Greenspenas – FRB prezidentas. Anot jo, didžiausia Amerikos ekonomikos grėsmė 2003 metais – depresinė defliacija, t.y. dolerio nuvertėjimas. Tam, kad paskatinti ekonomiką, tereikia tik padidinti pinigų kiekį tiesioginės emisijos būdu, kad išpirkti JAV valstybės vertybinius popierius. Tai paskatins aukštas technologijas taikančių eksporto šakų plėtrą ir eksportuojantį JAV ūkio sektorių. Antroji pozicija būdinga JAV ekonomistams, kurie teigia, kad jeigu dabar nebus pašalintos struktūrinės disproporcijos ir iškraipymai, JAV ekonomikos augimas yra neįmanomas. Tačiau iškyla problema, ar užteks biudžeto pajamų, kad išspręsti rimtas socialines JAV problemas – dėl dolerio devalvacijos pakelti nusmukusį gyvenimo lygį, sumažinti padidėjusį nedarbą, išvesti nekilnojamo turto rinką iš nuosmukio. Prezidentui F.Ruzveltui prireikė 10 metų, kad realizuoti savo programą Didžiosios depresijos 1929-1933 metais, kuri buvo nukreipta į struktūrinius, o ne į monetarinius pokyčius. 10 Tačiau pagrindinė struktūrinė problema, dėl ko „negali būti JAV ekonomikos augimo“, yra tai, kad krizės pasekmių išdavoje „mirštančios“ ūkio šakos prasiskverbė į visas Amerikos ekonomikos sritis. 2000 m. pabaigoje jos sudarė apie 20% visos JAV ekonomikos. Šiandieną JAV yra aišku, kad kol šalies BVP nesumažės 20-25% (t.y. kol nebus reorganizuotos šios „mirštančios“ šakos), ekonomika negalės augti. Ekspertai teigia, kad toks scenarijus yra nepalankus dabartiniam JAV prezidentui, todėl bus siekiama struktūrines reformas atidėti iki sekančių rinkimų (po jų), o šiuo metu bus atgal sugrįžta prie monetarinio Alano Greenspeno plano. Principinis Lourenso Lindsėjaus požiūris rėmėsi atsisakymu nuo „stipraus“ dolerio, kurio sparti devalvacija iššauktų viso pasaulio globalinę depresiją. Tačiau JAV tokiu atveju turėtų šansą išeiti iš krizės technologinių ir karinių privalumų dėka, kurie būtų sustiprinti tais finansiniais ištekliais, kurie dabar skiriami „stipriam“ doleriui palaikyti. Šio projekto pagrindinis trūkumas – jo įgyvendinimas automatiškai sužlugdytų tarptautines finansines organizacijas, kurias kontroliuoja Wall Street’o investiciniai bankai: Merill Linch, Goldman and Zaks ir kt. Šių finansinių institucijų vaidmuo ir svoris pakankamai didelis, kad finansuoti alternatyvinį projektą, kuris reikalauja, kad būtų paliktas stiprus doleris, ir išeitis iš krizės turi būti surasta panaudojant kitų pasaulio šalių išteklius, stiprinant amerikietiškąją įtaką pasaulyje. Dolerio devalvacija šioms tarptautinėms finansinėms organizacijoms reiškia mirtį, ir jos kreipėsi į JAV prezidentą. Lindsėjus ir O’Nilas , kurie išgelbėjo JAV ekonomiką po rugsėjo 11 akto, buvo atstatydinti. Į jų vietas buvo paskirti kur kas mažiau autoritetingi Goldman ir Zaks kompanijos žmonės.11 Monetarinė politika - centrinio banko politika reguliuojanti pinigų masės didėjimą tempus ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies centrinis bankas. Greta monetarinės politikos yra fiskalinė politika. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuluojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika - reguliuojant pinigų pasiūlą. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios "lengvų pinigų" taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima gręsti ūkio "perkaitimas" su sparčia infliacija ir pereinama prie "sunkiai prieinamų" pinigų politikos priemonių - vadinamosios varžančiosios (restrikcinės) monetarinės politikos; kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potenciniu galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesnį užimtumą, kartu nesukeldama spartaus kainų lygio augimo.12 Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo langu. Jo būvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo langas kyla dėl šių priežasčių: 1) atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tiktųjų realizuoja naujomis paskolomis; 2) kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra (t.y. pasikeis proporcijos tarp grynųjų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų indelių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti, tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma ( ji, kaip žinome, yra nepaslankiausia); 3) iš palūkanų normos kitimų tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpą laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tiktųjų bus; 4) iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos padidėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo - tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.13 2. Keinsistų požiūris į pinigų politika Keinsistų požiūris į pinigų kiekio poveikio nacionaliniam produktui mechanizmą. Keinsistų manymu, pinigų pasiūlos pokyčio poveikis visuminei pa­klausai yra netiesioginis - tik per investicijų pokyčius atsižvelgiant ir į dauginamąjį poveiki. Padidėjusi visuminė paklausa nustato didesnį pusiausvyros nacionalini produktą ir visumi­nes pajamas. Keinsistų nuomone, pinigų paklausa yra gana elastinga palūkanų normai. Sumažėjus palūkanų normai sumažėja ir pinigų laikymo kaštai, todėl padidėja namų ūkio subjektų grynųjų pi­nigų paklausa. Namų ūkio ir ūkio subjektai patenkina pinigų paklausą, didesnę savo pajamų prieauglio dalį pasilikdami pinigų pavidalu, o ma­žesnę dalį skirdami finansiniams aktyvams, t. y. akcijoms ir obligaci­joms, įsigyti. Nors padidėjus pinigų kiekiui ekonomikoje padidėja ir namų ūkio pajamos, tačiau, keinsistų nuomone, padidėjusios pajamos neatsiliepia vartojimui.14 Vartojimo išlaidos, jų nuomone, yra gana sta­bilios ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, esančio ekonomikoje, pokyčių. Taigi namų ūkio pajamų didėjimas didins tik vartotojų turimą grynųjų pinigų kiekį bei jų investicijas i vertybinius popierius, t. y. tik namų ūkio santaupas. Verslo investicijų paklausa mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes jas lemia ekonominė padėtis bei pardavimų perspektyvos. Todėl investicijų paklausa yra mažai elastinga palūkanų normos atžvil­giu. Keinsistai mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai mažai veikia visumine paklausą. Nemažas pinigų pasiūlos pokytis sukelia palyginti nežymų palūkanų normos, in­vesticijų bei visuminių pajamų pokytį. Nežymiai padidėjusi visuminė paklausa net įvertinus dauginamąjį poveiki nedaug padidins visumines pajamas. Todėl keinsistai teikia pirmenybę fiskalinės poli­tikos priemonėms, tiesiogiai reguliuojančioms visuminę paklausą.15 Keinzo požiūris yra priešingas monetaristų požiūriui. Visų pirma jie teigia, jog pinigų pasiūlą ir visumine paklausą sieja ne tik netiesiogi­nis, bet ir tiesioginis ryšys, turintis poveikį vartojimui. Todėl padidėjus namų ūkio pajamoms subjektai, priešingai, nei teigia keinsistai, daugiau ima pirkti ir prekių, ypač ilgalaikio vartojimo. Dalį pinigų jie pasilieka sau, kitą dalį išleidžia finansiniams aktyvams bei prekėms Įsigyti. Keinzo požiūri į pinigų pasiūlos bei visuminės paklausos ryšį. Pinigų paklausa Keinzo nuomone, ne tiek priklauso nuo palūkanų normos dydžio, kiek nuo sandorių apimties, t.y. nuo nacionalinio produkto dydžio. Todėl pinigų paklausa nėra elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Investicijų paklausa, pasak Keinzo, priešingai, yra elastinga palūkanų normos atžvilgiu, todėl net ir nežymus palūkanų normų pokytis smarkiai didina investicijų apimti. Taigi, Keinzo nuomone, pinigų pasiūlos didėjimas lemia nemaža palūkanų normos kritimą ir dėl to padidėja investicijos. Didesnės investicijos padidina visumines išlaidas. Šį netiesiogini poveiki dar su­stiprina ir tiesioginis poveikis, padidinantis asmeninio vartojimo išlaidas. Taigi pinigų pasiūlos didėjimas sukelia gana dideli vi­suminių pajamų didėjimą. Keinzo teigimu, pinigų pasiūlos įtaka visuminei paklausai yra didžiulė. Keinzo požiūris i pinigų poveikį nacionalinio produkto gamybos apimčiai.16 Priešingai nei grynoji fiskalinė politika, kuri, kaip teigia monetaristai, yra mažai veiksminga, pinigų politikos priemonės labai veikia na­cionalinio produkto apimti. Tačiau pinigų poveikio mechanizmas gana sudėtingas. Būtina įvertinti ir vėlavimo poveiki. Be to, ekonominiai procesai sunkiai nuspėjami. Todėl yra pavojus, jog aktyvūs centrinio banko veiksmai reguliuojant pinigu pasiūla gali tik destabilizuoti eko­nomiką. Keinzo rekomendacijos, kaip naudoti pinigų politikos priemones nesukeliant neigiamų padarinių, pagristos klasikinės mainų lygties analizės išvadomis. Vienas iš šios lygties variantų, vadinamas Fisherio lygtimi. Darant prielaidą, kad pinigų apyvartos greitis v yra pastovus (šia prielaida yra grindžiama kiekybine pinigų teorija), iš mainų lygties da­roma išvada, jog nominalusis BNP padidės tiek pat, kiek ir pinigų kiekis. Tačiau trumpojo ir ilgojo laikotarpio pinigų kiekio padidėjimas vei­kia skirtingus dešinės lygties pusės danginamuosius. Trumpojo laiko­tarpio pinigų kiekio didėjimas labiau, veikia gamybos apimtį negu kainas. Todėl jeigu ekonomika išgyvena nuosmukį, tai pinigų kiekio padidėjimas sukelia nedideli kainų didėjimą ir žymų gamybos didėjimą, beveik lygų pinigų kiekio M didėjimui. Ir atvirkščiai, pinigų kiekio ma­žėjimas sukelia žymų gamybos mažėjimą, o tai gali būti ekonomikos nuosmukio pradžia. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu, kai gamybos apimtis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!