Kas sieja žmones į bendruomenę?

Vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių žmonių, kaip rūšies, sėkmę ir klestėjimą – gebėjimas sudaryti sąjungą, burtis į bendras grupes. Nuo pirmykščių laikų bendruomeniškumas padėjo apsiginti nuo priešų, išgyventi stichines nelaimes. Vėliau būrimasis į bendruomenes, kurias globaliai galima vadinti, pavyzdžiui, valstybe, nulėmė įvairių politinių struktūrų, aukštesniųjų santvarkų formavimąsi. Senovės Graikijoje bendruomeniškumas davė pradžią demokratijos formavimuisi, kai Senovės Egipte buvo regima kitokia, faraonų vienvaldyste grindžiama, valdymo forma. Matome, kad bendruomenės gyvavimą gali palaikyti tiek, subjektyviai ir supaprastintai vertinant, teigiami veiksniai (laisvė rinktis), tiek neigiami (tarkime, vergvaldystė). Tokią blogio ir gėrio koreliaciją įžvelgiame Olandų grafiko M.K. Ešerio grafinės iliuzijos paveiksle „Apskritimas“, kuriame, geriau įsižiūrėjus, regimi demonai ir angelai, sudarantys bendrą visumą (ratą) – gyvenimą. Todėl galima teigti, jog žmones suvienyti gali tiek teigiamo, tiek neigiamo pobūdžio aspektai.
Į bendruomenę asmenis gali suvesti bendri individą keliantys dalykai – bendros vertybės ir vertybių sistema. Neabejotinai, bendri interesai, vedimi panašių tikslų, kurie yra paremti tokiomis pačiomis moralinėmis normomis bei pasaulėžiūra, suvienija žmones, o ir bendri troškimai gali būti išpildyti lengviau, kai veikiama kartu. Vertybės, būrusios menininkus, poetus ir muzikantus, inteligentijos atstovus, yra erudicija, išsilavinimas, tautiškumas ir gimtoji kalba. Šis pavyzdys atsiskleidžia Marijos Pečkauskaitės, geriau žinomos Šatrijos Raganos slapyvardžiu, apysakoje „Sename dvare“. Dvaro gyventojai, jame rengę kultūrinius pokylius ir pasibuvimus, kartu muzikuodavo, skaitydavo poeziją, jie sukūrė terpę, kurioje aukštinama ir vertinama gimtoji Lietuvių kalba, ja kalbėti buvo mokomi mamatės vaikai. Dvaras iliustruoja bendruomenę, subūrusią inteligentus, kurio aplinka kūrė teigiamą pridėtinę vertę visuomenėje: lavino jaunuosius, saugojo ir puoselėjo tautines vertybes, kėlė patriotiškumo idealus, aukštino gimtąją kalbą ir kultūrą. Tokia aplinka prisidėjo ne tik prie visuotinio gėrio (tautiškumo, kalbos, erudicijos vystymo), bet ir prie atskiro individo gerovės. Mamatei laikas, praleistas su Jonavičium – tikruoju menininku – buvo tarsi atgaiva, padėjusi realizuoti jos neoromantinius meninius ieškojimus, ramino grožio ir tikrosios kultūros grožio ištroškusią sielą. Kita vertybė, visuotinai vienijusi žmoniją jau nuo neatmenamų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!