Kas lemia žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose literatūroje?

Kas lemia žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose literatūroje? Pasirinkimai žmogaus gyvenime yra dažnai pasitaikantys dalykai. Kiekvienas žmogus yra laisvas individas, kuris savo valia ir nieko neverčiamas, turėtų priimti sprendimus. Džordžas Bernardas Šo yra pasakęs: „Išmintingas žmogus sugeba pasirinkti kelią. Tai labai svarbu: jei einame ten, kur srovė neša, pasmerkiame save kančiai, o valdydami gyvenimo laivą - dedame laimės pagrindus." Vieni įžymiausių lietuvių rašytojų: XX a. neoromantikas Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“, XX a. moderniosios literatūros pradininkas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ bei XX a. pradžios realistas Juozas Tumas - Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ įprasmina žmogaus pasirinkimų problemą. Remiantis šiais autoriais bei jų kūriniais galėsime pamatyti jog žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose gali lemti įvairus veiksniai: istorinės aplinkybės, atsakomybės jausmas ir vidiniai išgyvenimai bei kančios. Vinco Krėvės - vieno įžymiausių XX amžiaus Lietuvos prozininkų bei dramaturgų – pirmoje klasikinėje lietuvių tragedijoje „Skirgaila" žmogaus pasirinkimus lėmė istorinės aplinkybės, kurios neretai parodo ir asmens žmoniškumo laipsnį. Žmogaus veiksmams daro įtaką ne tik jausmai ar jo mąstymas, bet ir aplinkybės susidariusios aplink jį. Skirgaila – valdovas, turintis surasti Lietuvai kelią labai sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Kunigaikštis atsiduria dramatiškoje padėtyje, tarp dviejų kultūrų – pagoniškosios ir krikščioniškosios. Skirgaila, nors jaučia širdyje palankumą senajai religijai, tačiau kaip valdovas mano, kad dabar svarbiausia išsaugoti Lietuvos valstybingumą: ,,Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą“. Norėdamas išsaugoti Lietuvos žemių vientisumą, Skirgaila sulaiko rūmuose Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kalbėdamas su ja išsako požiūrį, kaip suvokia savo pareigą tėvynei: ,, Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! <...> Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.“ Reikia paminėti, kad Skirgaila savo pasirinkimais peržengė visas žmogiškumo ribas. Viena jų – priverstinė santuoka su Ona Duonute. Šis poelgis atskleidžia Skirgailos tironiškąją pusę. Tačiau didžiausias kunigaikščio nuopuolis įprasminamas, kai Skirgailai pranešama, kad prieš mirtį Stardas atsivertė į krikščionybę. Po šio įvykio Skirgaila praranda pasitikėjimą žmonėmis, pasineria į depresiją. Reikia paminėti jog kunigaikštis nusprendė, kad negeba valdyti ir pasiryžta atsisakyti sosto. Visiškai nusivylęs savo kaip valdovo misijos ateitimi Skirgaila tikisi, kad gyvenimo prasmę jam sugrąžins moters meilė, tačiau Ona Duonutė atvirai pripažįsta mylinti Kelerį. Po šio Onos Duonutės pareiškimo Skirgailos sieloje atsiveria blogio bedugnė: pyktis ir kerštas laimi prieš žmogiškumą ir garbingumą. Skirgailos įsakymas kuo greičiau palaidoti Kelerį gyvą vaizduoja jo asmenybės nuosmukį. Taigi, istorinės aplinkybės žmogų kritinėse situacijose gali priversti pasirinkti neigiamus sprendimus, kurie gali sužlugdyti žmogų, kaip asmenybę bei parodyti žmogaus nuopuolį vertybėse. Kartais žmogaus pasirinkimus kritinėse situacijose lemia atsakomybės jausmas apie kurį rašė viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas – Juozas Tumas – Vaižgantas. Dažnai gyvenime pasitaiko atvejų, kai žmogus siekdamas laimės kitam paaukoja savo laimę, būtent tai yra įprasminama Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Kritikai dažnai sieja Vaižganto gyvenimą su jo sukurtų personažų gyvenimais. Vienas jų atsiskleidžiamas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Apysakoje vienas iš pagrindinių veikėjų – Mykoliukas, kaip ir Vaižgantas turėjo pasirinkti, ar aukotis, ar siekti vien asmeninės laimės. Mykoliukas pasiaukojo ir atsisakė savo meilės Severjai, kurią paaukojo dėl brolio šeimos. Galima suprasti, kad Mykoliukas nėra tik aplinkybių vergas, jis pats ryžosi aukai. Be to reikia paminėti, kad Mykoliukas buvo geros širdies žmogus, kuklus bei nuolankus: jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,, niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša", be to, visi jį laikė ,,mažu", o ir pačiam jis toks atrodė. Nors apysakoje atskleidžiama, kad Mykoliukas nebuvo itin vertinamas ir gerbiamas brolio šeimos, tačiau jis vis vien jautė pareigą padėti šeimai. Mykoliukas norėjo sukurti savo šeimą ir būti laimingas kaip visi žmonės, tačiau suprato, jog dėl savo padėties jis negali vesti Severjos ir puikiai žinojo, kad ši santuoka sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimus. Atsidavimas savo broliui ir jo šeimai, Mykoliukui kainavo savo pirmosios meilės praradimą. Po šio pasirinkimo Mykoliukas tapo Mykolu – Dzidoriumi Artoju. Nors iš pažiūros jis - ,,keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis", kuris neprieštaraudamas dirba visus darbus, tačiau vidus – visiškai kitoks. Nors nebegrojo smuiku, jis buvo švelnus, ramus, išmintingas bei giliai tikintis, tad savo jautrią širdį išliedavo bažnyčioje. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose, nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti. Galima suprasti, kad Mykoliukas yra altruistiškas žmogus, kuris norėdamas padėti kitiems pamiršta savo laimę bei norus. Taigi, žmogaus pasirinkimui didelę įtaką turi atsakomybės jausmas padėti kitiems. Kita vertus, vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas, Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ teigia, kad vidiniai išgyvenimai, vidinis balsas gali žmogų pastūmėti pasirinkti teisingus sprendimus. Savęs pažinimas ir gyvenimo prasmės paieškos yra ilgas ir sunkus kelias, tačiau yra sakoma: „Sunkaus darbo – vaisiai saldūs“. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris, hamletiškos prigimties jaunuolis, kuris skatinamas tėvų, trokšdamas pažadinti stipresnį religinį jausmą ir dirbti Tėvynei nusprendžia studijuoti seminarijoje, bet taip jis pasmerkia save dramatiškai kovai su aplinka ir nuolatiniam sielos konfliktui. Vasario tėvai norėjo turėti šeimos pasididžiavimą, dėl to Liudas neturėjo kitos išeities ir įstojo į kunigų seminariją: „Vasaris nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Nors jaunuolis stengėsi įtikti tėvams, stiprinti tikėjimą, tačiau jis svajojo apie kunigui uždraustus vaisius: „širdis įsakymų ir uždraudimų neklauso“. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo. Todėl jam lieka vienas kelias – grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius bei žodžius. Tad Vasaris sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus”. Reikia paminėti, kad Liudo Vasario gyvenime įtakos turėjo ir moterys. Liucė buvo pirmoji moteris sukėlusi Vasario dvejones dėl pašaukimo, ji įkvėpė pirmuosius, moterišku žavesiu sužadintus jausmus. Antroji moteris buvo baronienė Rainakienė, kuri skatino jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių, suvokti tikrąją asmenybę bei pajusti poeto pašaukimą. Tačiau Auksė Liudą Vasarį skatino apsispręsti dėl poeto kelio bei kreipė į šeimos pusę. Vasaris išgyveno vidinį konfliktą tarp poeto pašaukimo ir Dievo tarno kelio. „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Tad galima suprasti, kad kasdieninės vidinės kančios Liudą Vasarį privertė pasirinkti poeto kelią. Surasti savo gyvenimo kelią, suprasti savo tapatybę yra sunkiausia kiekvieno žmogaus užduotis, tačiau ieškojimas tikrojo savęs yra būtinas, nes tik tada individas gali prasmingai gyventi. Taigi, sužadinti jausmai, vidiniai išgyvenimai gali nulemti žmogaus pasirinkimus. Apibendrinant galima teigti, kad pasirinkimai gali nulemti žmogaus gyvenimą, todėl priimant sprendimus reikia gerai pagalvoti. Lemiant įvairiems veiksniams žmogus skubėdamas gali priimti teisingus arba ne visada teisingus gyvenimo pasirinkimus. Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ teigia, kad individo pasirinkimuose didelę įtaką turi atsakomybės jausmas, šiuo atveju atsakomybė šeimai. Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ istorinės aplinkybės yra įprasminamos, kaip vienas iš lemiamų reiškinių žmogaus pasirinkimuose. Tačiau Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ rašo, kad vidinės kovos padeda individui surasti savo gyvenimo kelią bei suprasti savo vidinę tapatybę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!