Kančia – yra būtina meno atsiradimo priemonė

Kančia – būtina meno atsiradimo priemonė Pasak airių dramaturgo Oskaro Vaildo: „Iš kančios tveriami pasauliai – nei vaikas, nei žvaigždė nėra gimę be skausmo.“ Žmonijos istorijoje XX a. yra laikomas katastrofų laikotarpiu: tuo metu vykę kariniai konfliktai, tremtys bei Europoje įsigalėję totalitariniai režimai individą vertė kentėti tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Susiklosčiusių istorinių įvykių sūkuryje atsidūrusiems lietuvių kūrėjams kančia suteikė stiprių žadinamųjų galių: patirta skriauda, neteisybė ir sielvartas įgavo atgarsį jų kūriniuose, atskleidė kenčiančio žmogaus vidinį pasaulį. XX a. pirmosios pusės lyrikės Salomėjos Nėries ir prozininko Balio Sruogos kūryboje aptinkami kančios motyvai įprasmina jų išgyvenimus ir parodo, jog kančia gali veikti kaip kūrybinis impulsas. Visų pirma, eilėraščių rinkiniu „Prie didelio kelio“ neoromantikė Salomėja Nėris perteikė sielvartingus, nuo gimtinės atplėšto žmogaus išgyvenimus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris pasiryžo kartu su ligotu sūneliu trauktis į Rytus. Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir alinantis, o šių pokyčių patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąstymais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Poetės išgyvenama dvasinė kančia tapo pagrindiniu poezijos rinkinio „Prie didelio kelio“ įkvėpimo šaltiniu. Tėviškės ilgesio, atskirties nuo gimtinės bei sugrįžimo motyvai atskleidžia poetės begalinę meilę Lietuvai eilėraštyje „Savęs aš gailiuosi“: „Kad mane – taip sutiktų tėvynė!/ Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuosi.“. Poetė nujaučia, jog grįžti į tėvynę nebus paprasta: dar prieš karą pasirodžius „Poemai apie Staliną“, S. Nėrimi nusivylė ne vienas jos talento gerbėjas, buvo pareikšta kritiškų jos politinės veiklos vertinimų. Todėl poetės karo meto poezijoje greta tėvynės ilgesio temos iškyla kaltės ir atsiprašymo temos, aptinkamos eilėraštyje „Tolimas sapnas“: „Manęs čia nepažįsta/ Pro gedulingą šydą./ Bet kojos žengt nedrįsta - /Tiek daug, tiek daugel klydę./“. Poetę kankino sąžinės priekaištai dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos. Jausdama, jog nusikalto savo žemei, tautai ir kultūrai, S. Nėris norėjo kaltę išpirkti. Ji ryžosi atsiverti Maironiui – moraliniam ir poetiniam autoritetui, svarbiausiam lietuvybės saugotojui. Eilėraščio „Maironiui“ lyriniam subjektui skaudu, jog mylimas ir gerbiamas žmogus jo nesuprato, jis mėgina pateisinti savo poelgius ir išsakyti jaučiamą širdgėlą: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/ Ar galėjau – tais pačiais keliais?/ Gena, gena pikto Dievo rykštė, - /Atgalion ir atsigręžt neleis.“ Tačiau atleidimo eilėraščio kalbantysis nesitiki: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus.“ Taip Salomėja Nėris drąsiai atskleidė komplikuotą savo asmenybės pusę, atvirai prakalbo apie savigailą, savigraužą, kaltę – oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Vadinasi, eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ tapo Salomėjos Nėries pergyvento skaudžiausio likimo išpažintimi. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo metu Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtas žiaurumas lietuvių prozininką Balį Sruogą įgalino parašyti memuarinį kūrinį „Dievų miškas“. Vokiečių okupacijos metais poetas buvo suimtas ir išvežtas į fašistinio režimo stovyklą, kurioje iš arti pažino mirtį ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, Balys Sruoga vos per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, siekdamas išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Kūrinyje santykis su vaizduojamomis situacijomis dažniausiai reiškiamas per ironiją – pagrindinę stilistinę priemonę, rašytojo Petro Cvirkos pramintą „sruogišku juoku“. Anot pasakotojo, Vokietija iš „kultūrtrėgerės“ virto „lagertrėgere“, ėmė garsėti ne barokine, o barakine kultūra. Lagerio prižiūrėtojai taip pat ironiškai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“, o šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Traugoto Majerio skonis apibūdinamas kaip „pavyzdingu“. Taip pasakotojas pašiepia budelius, juos niekina, perteikia nužmoginančią lagerio dvasią. „Dievų miške“ vaizduojama asmens orumą žeminanti lagerio būtis atskleidžia neįtikėtiną žmogaus sužvėrėjimą. Balys Sruoga vaizdžiai perteikia išnykusį mirties šventumą ir visišką abejingumą žmogaus gyvybei: „Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės.“ Taip pat akcentuojamas alinantis darbas, skirtas išeikvoti energiją, pažeminanti dirbantįjį ir ilgainiui jį paversti klipata: „Patrepsi, patrepsi aplink kelmą naciškai rudame vandenėlyje - ir ropoji į krantą. Tiktai krante nėra kas veikti, - kelmas gi vandeny!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!