Kaip meilė keičia žmogų?

Įžanga. Pagrindinė mintis. Dėstymas: 1. Meilė žmogui suteikia ryžto ir pasitikėjimo savimi. J.Biliūnas ,,Liūdna pasaka” Kontekstas. Kūrinio siužetas primena paties rašytojo meilės istoriją, kuriai gyventi nebuvo lemta - Biliūną ir jo žmoną išskyrė ankstyva jo mirtis. 2. Kai kurių žmonių gyvenime meilė tampa didžiausia vertybe (F.Dostojevskis ,,Nusikaltimas ir bausmė”) Kontekstas. F.Dostojevskio antroji žmona stengėsi sudaryti rašytojui kuo palankesnes gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 3. Meilė - tai didžiulė jėga galinti paveikti žmogaus protą. (O.Balzakas ,,Tėvas Gorijo”) Kontekstas. O. Balzakasskaudžiai išgyveno dėl motinos, kuri nusišalino nuo jo, atidavė auklėti į pensionatą, o pati reta lankė. Apibendrinimas: Gyvenimas – tai lyg upė tekanti tolyn link horizonto ir įrėždama gilią vagą artimų žmonių širdyse. Nenuostabu, jog didžiąją dalį gyvenimo prasmės sudaro patys įvairiausi jausmai, nuo neapykantos iki simpatijos ir meilės mylimiesiems. Mes norime to ar nenorime, tačiau anksčiau ar vėliau susiduriame su meile ir ji vienaip ar kitaip įtakoją mūsų gyvenimą. Tačiau kyla klausimas, kaip konkrečiai meilė keičia žmogų ir ką ji gali su juo padaryti? Meilė žmogui suteikia ryžto ir pasitikėjimo savimi. Kiekvienas pasaulio žmogus, tiek jaunas, tiek senas, savo gyvenime patiria daug blogų ir gerų dalykų. Vienas iš geriausių dalykų žmogaus gyvenime yra meilė, o žodis meilė reiškia jausmą, pagarbą, atsidavimą vienas kitam. Kai žmogus pajaučia šį jausmą, meilė žmogui padeda pabusti, subręsti ir pažvelgti į kasdienybę kitaip, pajusti jos dramatizmą. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Meilės tema svarbi žmogui visais laikais, buvo plačiai aparta ir XIXa. pab. - XXa. pr. rašytojo, realizmo epochos atstovo, lyrinės prozos pradininko Lietuvoje, Jono Biliūno, kūryboje. Štai kaip apie meilę žmonai prisipažįsta vienas pagrindinių J.Biliūno novelės ,,Liūdna pasaka” veikėjų Petras Banys: ,,Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik viena mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti.” Veikėjo gyvenimas buvo neapsakomai skurdus ir šaltas, tik žmonos artumas jį ramino, mažino vargo naštą ir darė jį laimingu. Meilė Petrui suteikia drąsos svajoti apie šviesesnę ateitį ir ryžtis sutraukyti sunkiai slegiančius baudžiavos pančius, nes mylinčio žmogaus širdis dėl mylimojo pasiryžusi viskam, elgiasi pasiaukojančiai ir nesavanaudiškai. Juozapotos meilė Petrą subrandina, iš silpno vargingo ,,neturtėlio” Petras tampa stipriu, ryžtingu, savimi pasitikinčiu kovotoju už savo, savo šeimos ir šalies ateitį. O tuo tarpu Juozapotos likimas priešingas, mirus vyrui nepamiršta meilė jai tapo kančia, kol galiausiai privedė prie beprotystės ,,akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties nei laimės nebeliko. Slankiojo po namus kai šešėlis be tikslo”.Kūrinio siužetas primena paties rašytojo meilės istoriją, kuriai gyventi nebuvo lemta - Biliūną ir jo žmoną išskyrė ankstyva jo mirtis. Taigi, iš to matome, jog meilė ne visuomet yra vienareikšmė, ji yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Vieniems ji suteikia ryžto ir padeda išsilaisvinti, o kitus, nemokančius susitaikyti su netektimi, pasmerkia amžinai kentėti. Kai kurių žmonių gyvenime meilė tampa didžiausia vertybe. Kai tikrai myli, esi pasiryžęs aukoti net brangiausius dalykus – galbūt net savo meilę. Iš čia tos nežemiškos palaimos, nežemiško džiaugsmo akimirkos,blyksniai, kurie lydi net ir netobulą meilę ir daro ją, net netobulą, saldžiausia žmonių ir dievų palaima.Tikroji meilė visų pirma remiasi tikėjimu. Pagrindinę meilės prasmę sudaro tai, kad kitai būtybei pripažįstama besąlygiška vertė.Visiems žinoma, kad mylint mylimasis ypatingai idealizuojamas, mylintysis jį regi visai kitoje šviesoje negu ta, kurioje jį mato pašaliniai žmonės. Mylintysis jame iš tikrųjų regi, pastebimai suvokia ne tai, ką kiti. Apie tokią pat problemą kalbėjo ir XIXa. rusų literatūros klasikas, rašytojas Fiodoras Dostojevskis savo romane ,,Nusikaltimas ir bausmė”. Pagrindinis romano veikėjas, jaunas studentas Rodijonas Romanovyčius Raskolnikovas pasiryžta ir nužudo senę palūkininkę ir atsitiktinai namo grįžusią jos seserį Lizavetą iš idėjinių paskatų, apsėstas maniakiškos žudymo minties, taip pasikėsindamas į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti. Tačiau nužudydamas senutę Raskolnikovas nužudo ir suskaldo save.Jo bausmė prasideda kartu su nusikaltimu, sutepta žmogiškoji moralė neatlaiko vidinio skilimo. Romane atskleidžiama nuolat kintanti Raskolnikovo dvasios būsena. Jis piktas, viskuo nepatenkintas, nuotaikos keičiasi labai greitai. Neranda ramybės nei vienatvėje, nei tarp žmonių. Tik kiek vėliau mirštant Marmeladovui pagrindinis veikėjas susipažįsta su jo dukra Sonia. Juos tarsi susieja likimas. Staiga įsiplieskę dviejų jaunų žmonių jausmai, juos suartina ir padeda atlaikyti slegiančius sunkumus. Romane stiprus Raskolnikovo ir Sonios ryšys, grindžiamas nuolankumu, gailestingumu ir krikščioniškomis vertybėmis. Jie neteisia vienas kito dėl padarytų poelgių, nesigėdija ir nesikrato vienas kito kaltės. Nepaisant to, jog Sonia yra laisvo elgesio mergina, pardavinėjanti savo kūną, Raskolnikovas laiko ją šventu tyrumo ir skaistybės simboliu. O tuo tarpu Sonia sužinojusi apie Raskolnikovo nusikaltimą nesmerkia jo ir geba jam atleisti. Galiausiai net ir po to, kai Raskolnikovas prisipažįsta padaręs žmogžudystę ir yra ištremiamas aštuoneriems metams į katorgą Sibire, prie Irtyšiaus kranto, paskui jį keliauja ir Sonia. Jaunuolio drama baigiasi galutiniu lūžiu: jis pagaliau nebesipriešina Sonios meilei ir priima ją kaip naujos vilties ir naujo gyvenimo pradžią. Sonia tampa atsvara besiblaškančiam ir praradusiam viltį Raskolnikovui. Meilė išvaduoja jį iš pesimizmo ir vienatvės – jis vėl patiki šviesia ateitimi. Romane aprašomi įvykiai glaudžiai siejasi ir su paties autoriaus išgyvenimais. Skurdi jaunystė, gyvenimas katorgoje ir vidiniai išgyvenimai sugretina jį su pagrindiniu kūrinio veikėju Raskolnikovu. Vienintelė F.Dostojevskio gyvenimo atrama tampa antroji žmona, kuri stengėsi sudaryti rašytojui kuo palankesnes gyvenimo ir kūrybos sąlygas, neša šeimos buities naštą ir iki mirties juo rūpinasi. Taigi, tai puikiai iliustruoja, jog meilė ne visuomet būna tobula, o mylimas žmogus ne visuomet nekaltas ar padorus. Tačiau meilė moko žmogų pasitikėti, priimti kitą besąlygiškai su visais jo trūkumais ir jam atleisti. Nes tikra meilė ne ima, bet duoda. Meilė tai didžiulė jėga galinti paveikti žmogaus protą. Meilė yra daugelio žmonių gyvenimo tikslas, be kurio gyvenimas taptų itin sunkus ar neįmanomas. Nemažiau už jaunuolių ar vyro ir žmonos meilę svarbi ir tėviška meilė savo vaikams, kuri ,,nedrumsčiama jokių asmeninių interesų, viršija bet kurio kito žmogaus meilę savo pastovumu ir platumu.” Tėvų meilė vaikams yra begalinė, nes nepaisant to kokio amžiaus jie bebūtų, tėvų akyse vaikai visuomet lieka vaikais, todėl norima visuomet jais rūpintis. Tačiau kas nutinka, kai vaikai tampa pagrindiniu ir vieninteliu tėvų gyvenimo tikslu? Ogi, tėvai visą savo sielą atiduodami vaikams, aišku, aukoja save, o kartu, net to nepastebėdami išugdo ir vaikų egoizmą. Vienas iš tokių pavyzdžių, pateikiamas XIXa. prancūzų rašytojo, realizmo pradininko Onorė de Balzako romane ,,Tėvas Gorijo”. Pagrindinė šio romano problema yra vaikų nedėkingumas tėvams. Balzakas kelia ir sprendžia šią problemą per tėvo Gorijo ir jo dukterų paveikslus. Tėvas Gorijo, buvęs makaronų įmonės darbininkas ir iš to susikrovęs nemažą turtą, augino dvi dukteris: Delfiną ir Anastaziją. Gorijo jas beprotiškai mylėjo ir lepino, nes norėjo suteikti joms viską kas geriausia. Tačiau taip beauklėdamas savo dukras tėvas padarė dvi klaidas: viską joms davė ir pats nieko iš jų nereikalavo ir ištekino jas už ne mylimų, bet turtingų vyrų. Gorijo nežiūrėjo moralinių jaunikių savybių ir dukros dėl to jautėsi nelaimingos. Visi pataikavimai, aukšta visuomeninė padėtis ir turtas jas tik dar labiau išpaikino ir savo tėvą jau gyvenantį Vokės pensione jos lankė tol kol šis turėjo pinigų. Sulaukęs dukterų apsilankymų tėvas bučiuodavo joms rankas, glausdavosi prie jų kojų, lyg apsėstas siekė visokeriopo įmanomo artumo, kai tuo tarpu dukterys jam atsakydavo tik šaltu žvilgsniu ir apsimestiniu meilumu. Visas Gorijo gyvenimas sukosi tik apie dukteris, dėl kurių tėvas galėjo padaryti bet ką : ,, Aš galiu eiti į pragarą jei jums reikia mano vietos danguje, užleidžiu ją jums.” Begalinė meilė dukroms apakino tėvą ir trukdė pamatyti tikrąją jų prigimtį. ,,Tėvui stabas visados buvo tyras ir gražus, ir jo adoraciją ugdė tiek visa praeitis, tiek ateitis.” Nes meilė, joms tebuvo bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad jos beveik prarado meilės prasmės ir paskirties suvokimą, meilę naudodamos tik kaip įrankį siekiant finansinės naudos. Vėliau dukterų vizitai darėsi vis retesni ir retesni. Taip Gorijo mirė vienui vienas ir prie jo ligonio lovos nei viena iš dukterų nebudėjo ir į laidotuves neatėjo. Paskui jo karstą važiavo tik tuščios karietos. Šis vienatvės jausmas tėvą Gorijo sieja su pačiu autoriumi. O. Balzakas skaudžiai išgyveno dėl motinos, kuri nusišalino nuo jo, atidavė auklėti į pensionatą, o pati retai lankė. Balzakas kaip ir tėvas Gorijo paliktas vienui vienas troško meilės, artumo, paguodos. Deja, jos nesulaukė, o vaiko meilė nuo pradžios iki galo palikta pati sau išnyko kaip miražas. Vėliau Onorė de Balzakas niekada motinai taip ir neatleido už vaikystėje patirtą skriaudą. Taigi iš to galime suprasti, jog iš pažiūros tyra ir nekalta meilė, savyje slepia milžinišką jėgą, kuriai aklai pasiduodami, galime tapti priklausomi. Viena svarbiausių pamokų gyvenime yra išmokti mylėti saikingai. Meilės trūkumas veda prie neapykantos, o jos perteklius, susargdina patį žmogų. Apibendrindama, galiu pasakyti, jog kasdien mokydamiesi, neretai užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško gyvenimo pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia. Meilė- svarbiausias žmogiškosios būtybės troškimas - reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Suvokdami kokia milžiniška yra meilės galia ir kaip stipriai ji veikia žmogų, kiekvienas turime nuolat mokytis mylėti. Nes meilė yra pasaulį valdanti - kurianati ir griaunanti - jėga. Meilei abejingiems žmonėms ji tampa naudos įrankiu, o mylintiems per stipriai neretai sujaukia protą. Svarbu suprasti, jog iš tikrųjų „meilė kantri, meilė maloni, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!