Kad gyvieji šaltiniai neišsektų

KAD GYVIEJI ŠALTINIAI NEIŠSEKTŲ Esu klaipėdietė. Nors mano artimųjų šaknys Skuodo ir Seredžiaus apylinkėse, ne šitų kraštų kalbėsenos versmės ugdė mane – esu miesto kultūros žmogus, vartoju bendrinę lietuvių kalbą. Su slaptu pavydu žiūriu į žmones, mokančius tarmiškai ir nesigėdinčius  savo šnekta kalbėti. Man jie atrodo ypatingi, tarsi turėtų kažkokią paslaptį. Nesijaučiu menkesnė, tačiau man skauda, kad mano karta atitolusi nuo gyvųjų kalbos versmių – tarmių, mažai besidomi jomis, kaip ir savo vartojamos kalbos gražumu, turtingumu. Kalbininko J. Balčikonio yra pasakyta, jog „Geri vaikai tėvų palikimą ne griauna, o didina.“ Kaip atsitiko, kad  įgijome „blogų vaikų“ vardą? Pirmiausia norėčiau stabtelėti prie jau dešimtmečio senumo įvykio: du tūkstančiai antrais metais užbaigtas visą šimtą metų trukęs darbas – išleistas paskutinis, dvidešimtas, Lietuvių kalbos žodyno tomas. Sakoma, kad žodyne yra per 300 tūkstančių žodžių. Iš kur jų tiek radosi? Juk esame ne daugiamilijoninė tauta, o, anot Vytauto Mačernio, „maža tauta su dideliu žodynu“. Žodyno gyvieji šaltiniai – tarmės, patarmės, šnektos, kurių gausumo požiūriu pranokstame kitas Europos tautas, taip pat senieji raštai. Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto ir daugybės kitų įvairių laikotarpių autorių tekstai parašyti tarmiškai arba juose gausu autoriaus gimtosios tarmės bruožų.  Galima būtų pasakyti, kad į žodyną sutilpo visa Lietuva, visas margas tarmių raštas. Atsivertęs tarmių žemėlapį nė kiek nesuabejosi tokio pasakymo tikrumu: salos salelės, o jose – dar mažesni ploteliai, žymintys kalbėsenos atskirumą. Ir už Lietuvos ribų tokių salelių esama! Gyvieji kalbos šaltiniai – ne kitaip. Tačiau šiandien kalbininkai su nerimu konstatuoja, jog tarmės nyksta. Kai kuriose iš tų salelių mažai berasi žmonių, kalbančių gimtąja šnekta. Senieji iškeliavo amžinybėn, o jaunieji „sumodernėjo“ ir bodisi savo tarmės arba jų kalbėjimas labai paveiktas bendrinės kalbos stereotipų. Kalbininkas A. Girdenis savo metu rašė: „ atvažiuoji čia, kalbi – ir jautiesi kartais kaip iš muziejaus atitemptas senovinis nebereikalingas rakandas , mažai kas bepadeda dainuoti taip, kaip traukdavome tada ir Latiniuose, ir Voveriuose, ir visur visur… O jei ir padeda, tai jau nebe taip ir ne su ta rimtimi ir tyliu džiaugsmu, o veikiau su atvira ar slapta pašaipėle. Ateina naujos –  netikros ir nerimtos dainos, plinta visų valkiojami žodžiai bei posakiai – ir po truputį nustojame būti savimi, prarandame tai, kas daro mus nepaprastus ir nepakartojamus bei prasmingus šiame dideliame pasaulyje.“ Tapo norma, jog šiuolaikinis žmogus, visomis išgalėmis besistengiantis būti ypatingas, matomas, savo išskirtinumą sieja ne su kalba, mąstymo būdu, bet su išoriniais, „akį pritraukiančiais“ dalykais. O tarmės pradedama net gėdytis, atseit tarmiškai kalbantis žmogus yra prasčiokas, o šiuolaikiniam žmogui labai svarbu būti kultūringam, moderniam. Ar ne todėl šiuolaikiniame Lietuvos kaime, juo labiau mieste, neberasime idealiai tarmę mokančio žmogaus, į kurį orientavosi tarmių tyrėjai XX a. Tarmės mokovas turėjo būti kuo senesnis, gimęs ir užaugęs toje vietoje ir kuo menkiau išsilavinęs arba ir visai neraštingas. Jį tokį „pasigavo“ televizininkai, įvairių šou ir humoro laidų kūrėjai. Tarmiškai kalbantis personažas tokiose laidose vaizduojamas kaip neišprusęs, stačiokas, „netašytas stuobrys“, gyvenantis užkampyje, susirūpinęs vien tuo, ar užteks mėšlo dirvoms. Dažnai neblaivus, iš išorės primenantis žmogaus karikatūrą. Kita personažų kategorija – jauni žmonės, treninguoti, šiurkštūs, kvailoki, vis ieškantys vietos gyvenime ir kur „siemkes“ pagliaudyti. Toks nepatrauklus tarmiškai kalbančio žmogaus įvaizdis, aišku, prisidėjo prie tarmių prestižo menkėjimo. Vaikai, paaugliai, net suaugusieji, prisižiūrėję tokių laidų, pradeda tyčiotis iš tarmiškai kalbančių žmonių, pasako užgaulių žodžių – „kaimas“, „prasčiokas“, „mužikas“. Tie žodžiai, įstrigę pasąmonėje, ardo pasitikėjimą, užsispyrimą, atsidavimą savo tarmei, verčia prisitaikyti prie šiuolaikiško pilko ir pikto pasaulio, paminti savo protėvių paveldą. Tačiau tarmės, pasak žinovų, jau būtų išnykusios, jeigu būtų siejamos su labiausiai neišsilavinusiu, menkiausios kultūros gyventojų sluoksniu. Argi menkos kultūros žmogus galėtų atsiminti šimtus dainų, pasakojimų patarlių, priežodžių, mįslių, argi turėtume gausų Frazeologizmų žodyną, jeigu tarmių atstovai būtų neišmintingi, neguvaus proto, argi turėtume tiek tarmiškų tekstų, sudėtų į chrestomatiją Lietuvių kalbos tarmės, jeigu tie žmonės būtų uždari, nekalbūs tamsuoliai? Taigi nevykėlis ir neišprusęs turbūt yra ne  tas, kuris kalba tarmiškai, o tas, kuris nesugeba to žmogaus tinkamai įvertinti ir pagerbti už jo drąsą būti savimi, atsparumą, išmintingumą. Ne tik pagerbti, bet ir imti iš jo pavyzdį derėtų. Nesakau, kad dabar turime visi pradėti mokytis tarmiškai, nors yra ir tokių gražių pavyzdžių. Išmokęs kurią nors tarmę vis tiek netapsi jos tikru atstovu, nes tarmė – visų pirma gimtosios vietos kalba. Ir ne vien kalba. Tai mąstymas, gyvensena, raiška, kaip sako A. Girdenis, „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!