Ką žmogus praranda naikindamas gamtą? (remtasi Krėvės "Skerdžiumi")

Gamta – tikrieji žmogaus namai. Žmonės visada buvo ir bus artimi gamtai, ir tai gali patvirtinti mūsų tradicijos, papročiai, mitologija ir senovės tikėjimas. Juk mes, lietuviai, kažkada buvome pagonys: tikėjome gamta ir jos galia. Garbinome medžius, kurie mums teikė prieglobstį, maitino, saugojo, gydydavo. Taip pat juos garbindavome per gamtos nubudimo apeigas.
Dabar atėjo laikai, kai žmonių gyvenimo kokybė pažengė ženkliai ir jaunoji karta nebekreipia dėmesio į gamtą. Vinco Krėvės kūrinyje „Skerdžius“ susipažįstame su Pagirių sodžiaus seniausiais gyventojais: Grainio liepa ir skerdžiumi Lapinu. Skaitydami suprantame, jog vienas iš svarbiausių Lapino bruožų yra jo meilė ir atsidavimas gamtai. Skerdžiaus ištarti žodžiai „seniau miško niekas nei sėjo, nei sodino, patsai augo kai siena; o dabar jį kaip kopūstus ir sėja, ir sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta. Kokios čia seniau buvo girios! Kaip prisimenu, net širdį sugniaužia. Dabar pasigailiu, kad tokių laikų sulaukiau, kada žmonės nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili.“ parodo skaitytojams, kaip jis negali suprasti žmonių, kurie negerbia medžių ir taip šlykščiai elgiasi su miškais ir giriomis. Tie žmonės galvoja tik apie pelną ir palankias sąlygas jiems, tačiau jie niekada nesustos pagalvoti, jog miškai ir girios yra reikalingi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!