Juridinių asmenų bankrotas pranešimas

Šiame pranešime nagrinėjama bankroto samprata, jos santykis su „ne­mokumo" sąvoka, bankroto procedūros principai, tikslai bei uždaviniai, stengiamasi patyrinėti, kuo įvardyti dalykai skiriasi ar yra panašūs žvelgiant į kelių valstybių nacionalinės teisės sistemas. Pradedant analizuoti „bankroto" sąvoką pirmiausia reikėtų pažvelgti į šio termino etimologiją. Nors bankroto sampratos ištakos siekia Senovės Ro­mos laikus, tačiau visuotinai žinoma „bankroto" sąvoka kaip kolektyvinio pri­verstinio kreditoriaus teisių įgyvendinimas skolininko turto atžvilgiu, atsirado tik viduramžiais [3, p. 84]. Termino „bankrotas" vartojimas kildinamas iš vi­duramžių Italijos, kur jis reiškė sudaužytą stalą (it. - banką rotta). Ši termino kilmė paaiškinama tuo, kad viduramžiais klientai, nepatenkinti prekeivio pa­slaugomis, apversdavo stalą, ant kurio miesto aikštėje buvo prekiaujama arba buvo keičiami pinigai [5, p. 13]. Lietuvos nacionalinėje teisėje egzistuoja įstatyme pateiktas bankroto apibrėžimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - Įmo­nių bankroto įstatymas) pateikiama tokia bankroto sąvoka: „Bankrotas -nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka" [1, 2 str., 1 d.]. Taigi bankrotas - tam tikra juridinio asmens būsena. Kitaip tariant, ban­kroto prielaida yra juridinio asmens nemokumas. Įmonių bankroto įstatymas pateikia ir įmonės nemokumo sampratą: „Įmonės nemokumas - įmonės bū­sena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėne­siams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigoji­mai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės" [1, 2 str., 8 d.]. Taigi susiduriame su dviejomis sąvokomis: „bankrotas" ir „nemokumas". Dėl jų prasmės kyla keblumų. Žvelgiant į kitų valstybių teisę pirmiausia dviprasmiškumas atsiranda dėl angliško termino insolvency, kuris reiškia ir nemokumą, ir bankrotą, taip pat dėl termino bankruptcy, kuris taip pat reiškia bankrotą [2, p. 213]. Yra tokia nuomonė, kad bankrotas - tai nemokumo baudžiamoji teisinė pusė, todėl daugelyje valstybių toks baudžiamosiomis teisinėmis normomis reguliuoja­mas klausimas kaip bankrotas išskirtas iš normų, reguliuojančių nemokumą, ir įtrauktas į baudžiamuosius įstatymus bei taikomas ir fiziniams asmenims. Pavyzdžiui, JAV asmuo, kurio atžvilgiu pradėta bankroto procedūra, laiko- 160 TEISINĖS MINTIES f. i003 161 mas nemokiu, o po teismo sprendimo gali būti pripažintas bankrutavusiu. Ši „bankroto" sąvoka būdingesnė JAV teisinei sistemai [5, p. 13-14]. Vakarų Europoje bankrotas (angį. bankruptcy) apibūdinamas kaip pro­cedūra, skirta reguliuoti kolektyvinę apsaugą nuo juridinių asmenų negalė­jimo sumokėti savo skolų visumos ar įvykdyti kitų prisiimtų įsipareigojimų. Be to, bankrotas dar suprantamas kaip juridinio asmens statusas po teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas juridinio asmens bankrotas [3, p. 84]. Taigi „bankroto" sąvoka susiejama su teismo procedūra, o nemokumo pro­cedūros (angį. insolvency procedure) yra neteismo keliu skolininkui taiko­mos priemonės, pavyzdžiui, mokėjimų atidėjimas. „Nemokumo" (angį. insolvency) sąvoka užsienio valstybių teisėje nedaug kuo skiriasi nuo Įmonių bankroto įstatyme pateiktosios. Nemokumas su­prantamas kaip skolininko situacija, kai neapmokėtų įsipareigojimų visuma viršija gana didelę jo nuosavo turto dalį. Be to, nemokumas skirstomas į dvi rūšis: 1. Absoliutus nemokumas (angį. absolute insolvency), kai skolininko įsi­ pareigojimai akivaizdžiai viršija turimą turtą, ir 2. Laikinas nemokumas (angį. short-term, practical, cash-flow insol­ vency), kuomet, nors skolininkas ir neturi apyvartinių lėšų atsiskaityti su kreditoriais, tačiau atlikus tam tikrus veiksmus atsiskaityti su kre­ ditoriais galima [4, p. 3]. Šio juridinio asmens nemokumo būsenos skirstymo esmė yra ta, kad esant laikinam nemokumui tiek skolininkui, tiek kreditoriui naudingiau imtis priemonių nemokumui panaikinti, pavyzdžiui, sustabdyti palūkanų skaičia­vimą, nei parduoti juridinio asmens turtą ir pasidalyti gautus pinigus, t. y. tai­kyti bankroto procedūrą. Taigi laikino nemokumo atveju bus taikomos ne­mokumo procedūros (angį. insolvency procedure) [4, p. 4]. Užsienio valstybių teisėje vartojama „nemokumo procedūrų" (angį. insol­vency procedure) sąvoka, kuri apima ne tik bankroto procedūrą teisme, bet ir kitas juridiniui asmeniui taikomas priemones, kurių pagrindas - susitari­mas tarp kreditorių ir skolininko dėl mokėjimų atidėjimo (angį. suspension of payments, cessation de paiements), bei kitas neteismo procedūras, kurių tikslas - „reabilituoti" įmonę [3, p. 37], yra artima bankroto procedūrai, kaip ji suprantama Lietuvoje, nes pagal įmonių bankroto įstatymą bankroto proce­dūra gali būti tiek teisminė, tiek ir neteisminė [1, 12-13 str.]. Daugelyje Eu­ropos valstybių, pavyzdžiui, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose, ta­koskyra tarp nemokumo procedūrų ir bankroto procedūros (nors nemokumo procedūros apima bankroto procedūrą) gali būti nubrėžta taip: nemokumo procedūros pagrįstos abipusiu skolininko ir kreditorių susitarimu, o bankro­tas - tai dažniausiai teismo procedūra, kuomet skolininko turtas parduoda­mas, o gautos pajamos padalijamos kreditoriams [3, p. 34]. Aptarus bankroto sampratą bei jos santykį su „nemokumo" sąvoka tiks­linga panagrinėti bankroto procedūros tikslus bei uždavinius. Užsienio vals­tybių teisėje bankroto procedūros tikslas apibūdinamas kaip kreditorių ar kolektyvo turtinių reikalavimų patenkinimas atsižvelgiant į lygybės principą arba juridinio asmens restruktūrizavimas [3, p. 84]. Lietuvos nacionalinėje teisėje juridinio asmens restruktūrizavimas, kaip bankroto procedūros tiks­las, nepatenka į „bankroto procedūros" sąvoką, nes restruktūrizavimas yra atskira procedūra, kurią reglamentuoja specialus įstatymas. Tačiau kredito­rių turtinių interesų patenkinimas, kaip bankroto procedūros tikslas, bendras daugeliui valstybių [5, p. 19]. Užtikrinti kreditorių turtinių interesų patenkinimą svarbu dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia tai pačių kreditorių apsauga esant nemokiam skoli­ninkui. Patenkinant teisėtus skolininko kreditorių reikalavimus stengiamasi užkirsti kelią „nemokumo kaskadai", t. y. situacijai, kai kreditoriai, negavę lėšų iš skolininko, taip pat gali bankrutuoti, taip sukeldami kitų apyvartos dalyvių bankrotą ir t. t. Kitas bankroto procedūros uždavinys yra investicijų skatinimas. Asmenys, tiek juridiniai, tiek fiziniai, investuodami į įmonę jau­čiasi saugiau ir labiau užtikrinti žinodami, kad, nesėkmės atveju jie preten­duoja į tam tikrą dalį ar net visų savo reikalavimų patenkinimą. Taip ban­kroto procedūros inicijavimo galimybė skatina investicijas. Be to, bankroto procedūra garantuoja kontrolę, kad įmonės turto valdytojai jo nešvaistytų, nes netikslingas finansinių išteklių panaudojimas visuomet gresia bankrotu [5, p. 20]. Kreditorių teisė į savo reikalavimų patenkinimą yra stabilios komercinės apyvartos prielaida. Tačiau kiekvienoje valstybėje kreditorių interesų apsau­gos laipsnis yra skirtingas. Pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos teisėje kredito­rių teisių apsaugos laipsnis yra didesnis nei Prancūzijos teisėje, kur teise į reikalavimų patenkinimą kreditorius gali pasinaudoti tik galutinės juridinio asmens likvidacijos stadijoje [5, p. 20]. Nepaisant didelio įvairių teisinių sistemų skirtumo reglamentuojant ban­kroto procedūrą, mažiausiai vienas fundamentalus principas pripažįstamas visur. Šis principas gali būti pavadintas kolektyvumo principu, nes visos tei­sinės sistemos pripažįsta, kad bankroto metu keli civilinės apyvartos daly­viai turi teisę į tą patį objektą, t. y. įmonės turtą. Visose sistemose egzistuoja mažiausiai viena procedūra, pagal kurią visas nemokaus skolininko turtas gali būti likvidavimo ir proporcingo padalijimo, atsižvelgiant į kolektyvumo principą, objektas [4, p. 8-9]. Taigi iš kolektyvumo principo išplaukia ir kitas visuotinai pripažįstamas principas - kreditorių reikalavimų patenkinimo proporcingumo principas. Dažniausiai nemokaus skolininko turto užtenka tik nedidelei daliai kreditorių reikalavimų patenkinti, tad esanti turto dalis turi būti padalijama kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui. Šitaip nepažeidžiamas ne tik viešasis valstybės interesas užtikrinti ekonominį stabilumą, bet ir lygybės principas. Savo ruožtu lygybės principas reiškia tai, kad visi kreditoriai turi lygiateisę į savo reikalavimų patenkinimą bei kad reikalavimai negali būti tenkinami at­sižvelgiant į tai, kas pirmesnis pateikė savo reikalavimą [5, p. 21]. Be abejo, šis principas kaip ir kiekvienas turi išimčių. Lietuvos nacionalinėje teisėje yra įstatymu reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir eilė [1, 35 str.], pagal kurią kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape tenkinami reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o ant­rajame etape tenkinama likusi reikalavimų dalis, t. y. palūkanos ir netesy- bos. Taip pat yra numatytos kreditorių eilės, pavyzdžiui, pirmąja eile tenki­nami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Kiekvienos pas­kesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinami pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Taigi Įmonių bankroto įstatymas numato lygybės principo išimtis [1, 35 str.]. Apibendrinant galima teigti, kad nuostolių paskirstymo civilinės apyvar­tos dalyviams derinimas, įskaitant ir nuostolius, susijusius su nemokiais apyvartos dalyviais, yra skiriamasis šiuolaikinių teisinių sistemų bruožas. Šis suderinamumas svarbus tuo, kad, pavyzdžiui, susilpninus kreditorių teisių apsaugą skolininko naudai, destabilizuojama visa ekonominė valstybės sistema. Taigi teisinis bankroto reguliavimas yra sudėtingas ir kompleksinis institutas, apimantis ne tik civilinės teisės sritį [5, p. 19-21], -f -f -f Literatūra 1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas // Valstybės žinios. 2001 (aktuali redakcija). Nr. 31-1010. 2. Piesarskas B. Didysis anglų-lietuvių kalbų žodynas. - Vilnius: Alma Liltera 2000. 3. Bankruptcy and judicial liąuidation: proceedings: conference, Palais de l'Europe, Strasbourg, 10-13 October, 1994 / Council of Europe. Council of Europe legal co-operation with centrai and eastern Europe countries - Strasbourg: Council of Europe, 1996. 4. Fletcher I. F. Insolvency in private internationa! law: national and internatio- nal approaches. -Oxford University press, 1999. 5. CrenaHOB B. B. HecocTonTejibocib (6am

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!