Jonas Radvanas (Renesansas, XVI a.)

Jonas Radvanas (Renesansas, XVI a.) Kūrybos temos: • Meilė tėvynei • Tautinė tapatybė • Įsipareigojimas tėvynei • Asmuo ir gamta • Tauta ir gamta • Pasiaukojimas • Heroizmas • Asmuo istorijos/politikos verpetuose Kontekstai: • Joną Radvaną parašyti „Radviliadą” paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių - Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. • Autorius jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją ir Radvilo Rudojo žygius, todėl poemos turinys ir siužetas susiję su to meto LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. • Rėmėsi Motiejaus Strijkovskio pirmąja Karaliaučiuje išspausdinta Lietuvos istorija. Citatos: • „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus." • „Dangiškom temom rasa kūriniuos pavaizduoja mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą." • „<...> Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes." „Radviliados“ parašymo tikslas. XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3 300 eilučių herojinis epas „Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „... žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. Radvilos Rudojo skydas. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu: „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, – taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių. Lietuvos gamta „Radviliadoje“. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių. Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. Meilės tėvynei tema Jono Radvano poemoje „Radviliada“ Renesanso epochos rašytojo Jono Radvanopoemoje „Radviliada" išryškėja meilės tėvynei tema. Savo poemoje „Radviliada“, parašytoje garsaus to meto LDK politinio veikėjo ir karvedžio Mikalojaus Radvilos Rudojo garbei, Jonas Radvanas išaukština lietuvių praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Lietuvos istorijos įvykiai poemoje pasižymi didžiuliu estetiniu patrauklumu - jie pateikiami ypač šlovingai. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Rašytojas aprašo Lietuvą, ją idealizuoja, iškelia kaip didingą valstybę:„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus." Taip pat Radvanas išsamiai aprašo Lietuvos gamtovaizdį. Čiaišaukštinami praeities didvyriai, kurie išplėtė gimtąjį kraštą iki bekraščių tolių nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Bekraščių erdvių vaizdavimas yra būdingas Renesano laikų literatūros bruožas . Pačios lietuvių žemės vaizduojamos sveikos, derlingos, kupinos visame kame pilnatvės. Jose savaime „lengva išmisti", nes čia stūkso galingos girios, viršūnėmis remiančios žvaigždynus, o šaknimis nusileidžiančios iki Stikso vėlių. Taip pat girios tampa tarsi ašim, aplink kurią sukasi visas pasaulis. Radvano vaizduojamos gūdžios girios simbolizuoja ne atsilikimą ir civilizacijos stoką. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Rašytojas mini dangų, miškus, upes, ežerus, jūrą, derlingas žemes, žvaigždes. Kalbėdamas apie dangų jis remiasi senovės mitologija, kurioje dangus minimas kaip svarbiausia kosmoso dalis. Jame jis įžvelgia neaprėpiamos didybės ir galybės esmę ir svarbą:„Dangiškom temom rašą kūriniuos pavaizduoja mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą." Taip pat svarbios yra ir žvaigždės. Jos – aukštų polėkių ir nekintančių idealų simbolis. Šiuo simboliu hiperbolizuojami vado Radvilo Rudojo, kuriam ir yra skirta poema, pasiekimai: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!