Jehovos liudytojai Lietuvoje

Jehovos liudytojai buvo žinomi Lietuvoje jau iki Antrojo pasaulinio karo – bendruomenė buvo įregistruota 1935 m. Sovietų laikais, kaip ir daugelis kitų konfesijų, Jehovos liudytojai patyrė žiaurius persekiojimus, bet sugebėjo išlaikyti savo tikėjimą. Jie savo veiklą visiškai atkūrė tik Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę – šiandien skaičiuojama apie 1,5 tūkstančio jehovininkų (pasaulyje ši organizacija turi apie 10 mln. narių). Lietuvoje yra apie 30 bendruomenių, lietuvių kalba leidžiamos knygos, brošiųros, žurnalas „Sargybos bokštas“.
Jehovos liudytojių organizacija galime pavadinti „sekta“, nes jai būdingi visi „sektos“ bruožai : izoliacija nuo išorinio pasaulio, nepriklausomumas ir nonkonformizmas; pasaulėžiūros, ideologijos, aksiologijos atskirumas; griežta hierarchinė struktūra, centralizacija; autoritetingas vadovas; narių atsidavimas, lojalumas, fanatizmas ir didelis religingumas. Stiprinant sektantiškus bruožus pradedami kelti tikslai, kurie yra grėsmingi laisvai asmens egzistencijai.
Jehovos liudytojai ne tik neskatinami naudotis nepriklausomais informacijos šaltiniais ir verčiami skaityti tik Bruklino korporacijos aprobuotą literatūrą, bet taip pat jie kviečiami nedalyvauti jokiame pilietiniame – visuomeniniame gyvenime. Jehovos liudytojų vadovas – prezidentas – turi iš tiesų milžiniškus įgaliojimus – gali koreguoti doktriną, skelbti vis naujas „pranašystes“: jo žodis jehovininkams yra šventas...
Religijos sociologijos žodynai dažnai įvardija Jehovos liudytojus kaip klasikinę sektą, t.y. grupę, ne tik pilnai turinčią visus sektai ir jos santykiui su aplinkiniais būdingus bruožus, bet ir gyvuojančią jau antrą šimtmetį.
1. JEHOVOS LIUDYTOJŲ ATSIRADIMAS.
Jehovos liudytojų organizacija atsirado apie 1874 m. Ją įkūrė amerikietis Čarlzas Raselas (Charles Russell).Jis gimė Pitsburgo mieste (pensilvanija) religingije šeimoje. Būdamas dar mažas, Čarlzas susirgo ypatinga persekiojimo manija. Berniuko nė minutei nepaliko įkyri mintis apie neišvengiamas pragaro kančias. Čarlzas stengėsi gyventi dievobaimingai ir nepraleisdavo progos perspėti savo draugus, nelankančius maldos namų, kad jie neišvengs amžinų kančių.
Po kelerių metų Raselas susitiko su vienu tuo metu naujos Septintos dienos adventistų bažnyčios šalininku, kuris netikėjo ir piktai neigė pragarą ir amžinas kančias. Čarlzas Raselas su džiaugsmu patikėjo šia niekuo nepagrįsta idėja ir tuoliai skelbė „naująją“ krikščionybę – krikščionybę be Dievo teismo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!