J. Grušas "Žuvėdrų kerštas"

Juozas Grušas-vienas ryškiausių XXa. lietuvių literatūros veikėjų, egzistencinės problematikos novelių, įvairių žanrinių formų dramų kūrėjas.Jo kūrinių pasaulyje sutinkame tragiškosios ir tragikomiškosios būties principą.Autorius neatsiejamas nuo moralinės problematikos bei moralinės savimonės.Šie klodai stiprina bei brandina kūrinį.Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kolizijomis.Svarbu tai, jog J.Grušas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, nebijo drąsiai piešti groteskinio buities paveikslo.Pagal tai J.Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes:vienos yra paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės, kitos-lyrinio-intelektinio pobūdžio.Pastarosioms ir priskirtina ankstyvoji J.Grušo novelė “Žuvėdrų kerštas“.
Novelę “Žuvėdrų kerštas” pats autorius priskyrė dviems sentimentalioms novelėms viena tema.Vieną jų pavadino “Žuvėdrų kerštas“, kitą - “Gluosnio pasaka“.Šias dvi noveles sieja ta pati tematika, problemiškumas.Noveles apjungia bendras joms suteiktas pavadinimas , prierašas, kuris jau skaitytoją įspėja, kad bus kalbama apie sentimentalizmą, jausmus..
Novelė “Žuvėdrų kerštas” tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvi, lengvai suprantama istorija, kurioje pasakojama apie dviejų jaunų žmonių meilę.Verta atkreipti dėmesį į pačios novelės pavadinimą.Vien jis jau yra stilistiškai konotuotas ir sukuria slogios nuotaikos atmosferą.Toliau autorius įveda mus, skaitytojus, į kuriamą peizažą.Gamtoje pasireiškia pirmieji sentimentalizmo ženklai.Autorius atsiskleidžia kaip puikus dailininkas ir piešia patetišką vaizdą: tarp kalvos ir pušynų slūksantis ežeras, ramus vanduo, gelsvo smėlio krantas.Tačiau į gamtos erdvę jis įveda ir pagrindinį novelės veikėją-žmogų.Šią personaliją jis įkurdina gamtos apsuptyje ir gamta su ja sudaro vieningą harmoniją.Autorius pateikia mums šiokią tokią, tačiau koduotą informaciją apie žmogų.Pasakotojas netgi neįvardija jo vardu-jis tėra sargas, žmogus, ir tiek.Nesvarbu vardas, svarbu būtis.Težinome, jog jis gyvena vienas, yra sargas, turi šunį, vakarais sėdi ant kranto ir švilpauja fleita tą pačią melodiją ir nuolat rauda raudą.Taigi kūrinyje susiduriame su atsiskyrelio, vienišo žmogaus prototipu.Tokia statiška , pasyvios nuotaikos, niūri novelės pradžia suintriguoja skaitytoją ir pastarąjį kamuoja klausimai „kas šis žmogus?“, „kodėl jis rauda?“, „kodėl jis pasirinko tokią atsiskyrėlio dalią?“... .Tokiu būdu autorius formuoja savotišką sutartį su skaitytoju, orientuodamas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!