Įvairių temų fizikos teorija

Dydis, apibudinantis elekrtomagnetinės sąveikos intensyvumą, vad. elektriniu krūviu. Q=I∙t; Q-elektros krūvis, C; I- srovės stipris,A; t-laikas,s. Krūviai būna dviejų rūšių: teigiami ir neigiami. Vienodo ženklo krūviai vieni kitus stumia, priešingo - traukia. Kūnai traukia šapelius, popierėlius, plaukus dėl to, kad juos trinant atsiranda elektros krūviai, nulemiantys šią trauką. Elektros krūvio tvermės dėsnis: Elektros krūviai neatsiranda ir neišnyksta, tik kitaip pasiskirsto visuose dalyvaujančiuose tame procese kūnuose. Todėl visų sąveikaujančių kūnų elektros krūvių algebrinė suma yra pastovi. q1+q2+q3+q4+...qn=const. Krūviai persiskirsto krūviams įsielektrinant. Kūną galima įelektrinti (sudaryti kurio nors ženklo perteklių) jį trinant, priartinant ar priglaudžiant prie jau įelektrinto kūno, veikiant šviesa. Pvz.: stiklinę lazdelę patrynus šilkinio audeklo skiautele, elektronai iš stiklo pereina į šilką ir stiklinė lazdelė įsielektrina teigiamai. Kulono dėsnis: Dviejų taškinių krūvių sąveikos jėga yra tiesiog proporcinga tų krūvių modulių sandaugai, atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui ir veikia išilgai krūvius jungiančios tiesės. F=k|Q1|∙|Q2|/(εr2), F-kūnų sąveikos jėga, N; Q1,Q2-sąveikaujančių krūvių didumai, C; r-atstumas tarp krūvių,m; ε-santykinė dielektrinė skvarba, F/m; k- proporcingumo koeficientas. k=9∙109N∙m2/C2 . Elektros krūvių sąveikos jėgą galima išmatuoti sukamosiomis svarstyklėmis. Prietaise įmontuoti maži rutuliukai, pritvirtinti prie izoliacinių strypelių. Vienas strypelis su rutuliuku įtvirtinamas nejudamai, o antrasis įleistas ant plono tampraus siūlo. Rutuliukai gali sukinėtis. Rutuliukų krūvių sąveikos jėga nustatoma juos įelektrinus ir išmatavus siūlo posūkio kampą. Elektrinio lauko stiprumas savo skaitine reikšme lygus jėgai, kuria laukas veikia tame taške esantį vieneto didumo teigiamą krūvį, ir nukreiptas šios jėgos veikimo kryptimi. E=F/Q0; E-elektrinio lauko stiprumas, N/C; F-jėga, veikianti krūvį, N; Q0- teigiamas bandomasis krūvis,C; Kadangi F=Q∙Q0/kεrr2, tai E=Q/kεrr2 ; Elektros krūvių sąveikos jėga mažėja, didėjant atstumui r tarp jų, bet niekada neišnyksta visiškai. Krūviui judant kartu juda ir jo laukas. Nors ir nutolus krūviui tiek, jog sakoma laukas išnyko, iš tikrųjų jis perėjo į kitus erdvės taškus. Elektrinis laukas, kurio vektoriai visuose taškuose vienodi, vad. vienalyčiu. El. l. stipris E yra vektorinis dydis. Bet kuriame el.l. taške jis nukreiptas išilgai tiesės, jungiančios tą tašką ir krūvį. Jeigu taškinis krūvis teigiamas, tai vektorius E nukreiptas nuo krūvio, jei neigiamas-link krūvio. Elektrinis dipolis ir jo laukas: El.d. vad. sistemą iš dviejų vienodo didumo ir priešingų ženklų krūvių +Q ir –Q, nutolusių vienas nuo kito atstumu el.d.-tai dielektrikų molekulės ir atomai. El.d. charakterizuojamas dipoliniu momentu p, kuris lygus dipolio teigiamo krūvio Q ir atstumo tarp krūvių l sandaugai: p=Q∙l; Q-elektros krūvis,C; l-dipolio petis,m; p-dipolio momentas, C*m. Kuomet el.d. įnešamas į homogeninį el.l., abu dipolio krūvius veikia lygiagrečios ir priešingų krypčių jėgos: F=Q∙E, sudarydamos jėgų dvejetą. Tiek homogeniniame, tiek nehomogeniniame el.l. jėgų dvejeto momentas suka dipolį el.l. krypti. Nevienalyčiame el.l. dipolis ne tik sukamas, bet ir verčiamas slinkti į stipresnio el.l. sritį, todėl kad dipolio krūvius veikia nevienodo didumo priešingos jėgos. Darbas, perkeliant krūvį elektriniame lauke: el.l. krūvius veikia jėgos, kurios verčia krūvius slinkti ir atlieka darbą. El.l. krūviui pasislinkus atstumu ∆l atliekamas darbas. A=Q∙E∙cosα∙∆l; A-darbas, J; Q-el. krūvis, C; E-el. lauko stiprumas, N/C; α-kampas tarp lauko stiprumo vektoriaus ir krūvio slinkimo krypties; ∆l-krūvio poslinkis iš taško 1 į tašką 2. Darbas, kurį atlieka el.l. jėgos, perkeldamos krūvį iš vieno lauko taško į kitą, nepriklauso nuo kūno krūvio judėjimo trajektorijos. Šis darbas priklauso tik nuo krūvio judėjimo trajektorijos pradinio ir galinio taškų atstumų iki neigiamai įelektrintos plokštelės skirtumo. Elektrostatinio lauko jėgos, perkeldamos krūvį statmenai lauko jėgų linijoms, darbo neatlieka (A=0). Stūmimo jėgų darbas bus teigiamas, o traukos jėgų-neigiamas, nes krūviai suartės. Potencinės energijos w ir krūvio Q0 skaitinių verčių santykis tam pačiam lauko taškui yra pastovus dydis, vad. elektrinio lauko potencialu duotajame taške.V=W/Q0. V- eletrinio l. potencialas, J/C=V; W-potencinė energija, J; Q0 – el. krūvis,C; Potencialas – skaliarinis dydis. Dviejų el.l. potencialų skirtumas, vad. įtampa tarp šių taškų, V1-V2=U. Potencinė energija laikoma lygi 0 be galo nutolusiame taške. Kalbant apie taško potencialą, suprantama, kad tai yra potencialų skirtumas tarp to taško ir Žemės paviršiaus. Laidininkai elektrostatiniame lauke. Laidininkais vad. medžiagos, kuriose elektros krūviai gali laisvai ir kryptingai judėti. Kol išorinio elektrostatinio lauko nėra, tol laisvieji elektronai juda chaotiškai. Laidininko viduje elektrostatinio lauko nėra, nes laisvųjų elektronų ir teigiamųjų jonų sukurti mikroskopiniai elektriniai laukai kompensuoja vienas kitą. Įnešus laidininką į elektrinį lauką, kurio stipris E0, laidininko viduje atsiranda vidinis el.l., kurio stiprio vektorius E1, nukreiptas priešinga kryptimi, negu išorinio el.l. stiprio vektorius E0. Krūviai laidininko viduje judės tol, kol šie laukai vienas kitą panaikins E0=E1. E0-išorinio el.lauko stipris; E1-vidinio el.lauko stipris. Elektrostatinės apsaugos principas: metaliniu gaubtu apgaubto prietaiso išorinis el.l. neveikia. Tokio prietaiso veikimas ir parodymai nepriklauso nuo išorinių elektrinių laukų ir jų kitimo. Pusiausvyros atveju laidininko perteklinis krūvis išsidėsto jo paviršiuje Dielektrikas elektrostatiniame lauke. Dielektrikuose laisvųjų el. krūvių nėra. Dielektriko molekulės gali būti polinės arba nepolinės. Nepolinių molekulių teigiamųjų ir neigiamųjų krūvių centrai sutampa. Įnešus tokį dielektriką į elektrostatinį lauką, krūvių centrai pasislenka. Dielektriko susijusių teigiamųjų ir neigiamųjų krūvių poslinkis priešingomis kryptimis, veikiant elektrostatiniam laukui, vad. dielektriko poliarizacija.. Rūšys: 1. elektroninė – nepolinio dielektriko poliarizacija; 2. orientacinė, 3. joninė poliarizacija. Dipolinis elektrinis momentas – pagrindinė el. dipolio charakteristika, lygi krūvio Q ir atstumo l sandaugai. p=Q∙l. p- dipolinis el. momentas, C∙m; Q-el.krūvis; l-poslinkis tarp teigiamųjų ir neigiamųjų centrų. Laidininko elektrinė talpa savo skaitine verte lygi suteikto krūvio Q ir jo potencialo santykiui: C=Q/V; C-elektrinė talpa,F=C/V(faradas); Q-krūvis,C; V-potencialas,V; Praktikoje dažniausiai kalbama ne apie vieno kurio nors laidininko talpą, o apie laidininkų sistemos el. talpą. Sakykime, turime du laidininkus, (pvz., dvi lygiagrečias metalines plokšteles) įelektrinus vienodo krūvio, bet priešingų ženklų krūviais (vieno +Q, kito –Q) tarp laidininkų susidaro potencialų skirtumas (įtampa): U=V1-V2. Dviejų laidininkų el. talpa, vad. vieno laidininko krūvio ir to laidininko bei gretimojo potencialų skirtumo (įtampos) santykis. C=Q/U, Q>0; Q-laidininko krūvis, C; U-įtampa; C-elektrinė talpa, F. Taigi, dviejų laidininkų el. talpa yra fizikinis dydis, apibudinantis jų gebėjimą kaupti el. krūvį. Dideliams įvairių rūšių elektros krūvio kiekiams sukaupti naudojami, kondensatoriai. Nuolatinė elektros srovė. Elektros srove vad. kryptingas elektros krūvių judėjimas, veikiant elektriniam laukui. Sąlygos elektros srovei atsirasti: medžiagoje turi būti laisvų elektringųjų dalelių; laidininko viduje turi egzistuoti el. laukas, priverčiantis krūvininkus judėti kryptingai. Kai srovės stipris ir tekėjimo kryptis laikui bėgant nekinta, srovė vad. nuolatine. Srovės stipris lygus krūvio Q, pralekiančio laidininko skerspjūviu per laiko tarpą t, ir to laiko santykiui. I=Q/t; I-srovės stiprumas, A; Q- krūvio didumas,C; t-laikas,s; Srovės tankis-tai dydis, kurio skaitinė vertė lygi srovės stiprumui, tenkančiam laidininko skerspjūvio ploto vienetui. J=I/S=nev. J-srovės tankis, A/m2; S-laidininko skerspjūvio plotas, m2; n-krūvių sk. tūrio vienete, m-3; e-elementarusis krūvis, C; v-krūvio dreifo vidutinis greitis, m/s2 Metalų elektrinis laidumas atsiranda dėl laisvųjų elektronų kryptingo judėjimo. Laisvuosius krūvius metaluose perneša elektronai, veikiami el. lauko. Metale laisvieji elektronai juda beveik tolygiai. Dalį savo kryptingo judėjimo energijos laisvieji elektronai smūgių metu atiduoda kristalinės gardelės jonams. Todėl medžiagos vidinė energija padidėja-jie įšyla. Veikiamas elektrinio lauko, elektronas pradeda judėti išilgai laidininko, per laikotarpį t vėl sutinka gardelės joną ir įgyja greitį vmax=eEt/m E-elektrinio lauko stipris, N/C; t-laikas,s; m-masė,kg; Diferencialinė Omo dėsnio išraiška sako, kad laidininke tekančios srovės tankis yra lygus to laidininko specifinio laidumo ir elektrinio lauko stiprumo sandaugai J=γ∙E; J-elektros srovės tankis, A/m2; γ-laidininko specifinis laidumas, S/m; E-elektrinio lauko stiprumas, N/C; Integralinė Omo dėsnio išraiška teigia: Srovės stiprumas skaitine verte lygus grandinės galų potencialų skirtumo V1-V2 ir veikiančios grandinėje elektrovaros E algebrinės sumos santykiui su tos grandinės dalies pilna varža. I=(UE)/R. U-potencialų skirtumas (įtampa), V; E-elektrovara,V; R-varža, . Panagrinėkime vienalytę elektros grandinę, sudarytą iš dviejų skirtingų metalų vario (A) ir cinko (B). Elektronų koncentracija yra skirtinga, todėl per kontaktą vyksta elektronų difuzija iš didesnės elektronų koncentracijos metalo į mažesnės koncentracijos metalą. Metalai įsielektrino priešingo ženklo krūviais. Susidaręs kontaktinis potencialų skirtumas sukuria kontaktinį elektrinį lauką, kuris sudaro elektronų dreifą, priešingos difuzijai krypties. Elektronų srautai susilygina, nusistovi dinaminė pusiausvyra. Prijungus išorinį potencialų skirtumą V1-V2 gausime elektros srovę. Metalų elektrinio laidumo priklausomybė nuo t0. Laidininko specifinė varža ρ tiesiog proporcinga t0. Kadangi specifinis laidumas atvirkščiai proporcingas ρ: γ=1/ρ1/(ρ(1+α∆t). Vadinasi, laidininko el. laidumas atvirkščiai proporcingas t0: kuo t0 aukštesnė , tuo mažesnis el. laidumas. γ-specifinis laidumas, S/m; ρ0-laidininko savitoji varža temperatūroje t, ∙m; α-temperatūrinis varžos koeficientas, 1/K; ∆t-temperatūros pokytis, K. Kuo aukštesnė t0 , tuo mažiau vietos lieka laisviesiems elektronams ir tuo didesnė laidininko varža, tuo pačiu tuo mažesnis el. laidumas. Superlaidumas. Kai t0 labai žema, kai kurių grynųjų metalų (Nb, Pb, Sn, Al, Cd), jų lydinių (Au2B, Cus) ir netgi keramikos varža pranyksta (R=0). Šis reiškinys vad. superlaidumu. 7,2 T0 švino elektrinė varža pranyksta. Tokioje ir žemesnėje t0 švinas tampa superlaidininku. Potencialų skirtumas, susidaręs tarp besiliečiančių metalų, nusistovėjus dinaminei pusiausvyrai, vad. vidiniu kontaktiniu potencialų skirtumu. ∆V=(A1-A2)/e. e-elementarusis el krūvis (e=1,6∙10-19); A1,2-išlaisvinimo darbas, J; ∆V-potencialų skirtumas, V. To priežastis – skirtingas elektronų išlaisvinimo iš metalų darbas. Pvz.: turime dvi skirtingų metalų plokšteles 1 ir 2. (Pirmojo metalo elektrono išlaisvinimo darbas A1, antrojo – A2). Jas suglaudus elektronai pereidami iš metalo 1 į metalą 2 turės atlikti darbą ∆A. Iš metalo 2 į metalą 1 pereis daugiau elektronų negu priešinga kryptimi. Metalas 1 įsielektrina neigiamai, o metalas 2- teigiamai. Tarp metalų susidaro el. laukas, nusistovi elektronų srautų dinaminė pusiausvyra. Kai A1=A2; n1-1-mo metalo laisvų elektronų koncentracija, n2-antro n1>n2. Iš metalo 1 į metalą 2 pereis daugiau elektronų negu priešinga kryptimi. ∆V2=(kT/e)lnn1/n2; k=1,38∙10-23J/K (Bolcmano konstanta); T- termodinaminė t0, K; N1,2-krūvių konc., 1/m3. Termoelektriniai reiškiniai. Iš dviejų metalų sudarytoje grandinėje susidaro termoelektrovaros jėga ET ir teka termo elektros srovė. Termoelektrovaros jėga lygi vidinių kontaktinių potencialų skirtumų šuolių grandinėje sumai. ET=α(Ta-Tb); ET- termoelektrovaros jėga, V; α- savitoji termoelektrovaros jėga, V/K; α=(k/e)∙ln(n1/n2) (k-Bolcmano konstanta,J/K), e- elementarusis krūvis, C; n1, n2- krūvių [], 1/m3; (Ta-Tb)- t0 skirtumas, K. Norint sudaryti grandinėje nuolatinę srovę, reikia palaikyti pastovų t0 skirtumas Ta-Tb. Esant Ta-Tb=1000C, elektrovara siekia kelis milivoltus. Termoelektriniai reiškiniai pritaikomi t0 matuoti. Termoelementai pritaikomi metalų t0 matuoti. Vienas kontaktas įdedamas į aplinką, kurios t0 reikia išmatuoti, o antras į žinomos pastovios t0 aplinką. Į termoporos grandinę įjungiamas galvanometras, kurio parodymai tiesiog proporcingi kontaktų t0 skirtumui. Puslaidininkių laidumas. Pagal laidumo pobūdį puslaidininkiai skirstomi į savojo laidumo puslaidininkius ir priemaišinio laid. puslaidininkius. Puslaidininkių, kuriuose nėra priemaišų, laidumas vad. savuoju laidumu. t0 artimoje absoliutiniam nuliui puslaidininkiai srovės nepraleidžia, ir jų savasis laidumas lygus 0. Jonizuotame puslaidininkio atome ištrūkusio elektrono vietoje lieka laisva vieta, vad. skyle. Skylės vietą gali užimti kitas elektronas. Skylė gali pereiti į gretimą atomą. Srovę savojo laidumo puslaidininkyje sudaro kryptingas elektronų ir skylių judėjimas. Priemaišinio laidumo puslaidininkiai, priklausomai nuo priemaišų pobūdžio skirstomi į p tipo ir n tipo puslaidininkius. Priemaišų paprastai būna daug, tačiau pagrindinė jų ir nulemia puslaidininkio savybes. Silicis turi keturis valentinius elektronus. Kiekvienas šių elektronų dalyvauja kovalentiniame ryšyje. Jei į Si kristalinę gardelę įterpsime penkiavalenčio fosforo, tai 4-ri jo elektronai kovalentiniame ryšyje dalyvaus, 5-asis – nedalyvaus. Šiuo atveju skylė neatsiranda. Elektrono vietą užima teigiamas priemaišos atomas. Tokie puslaidininkiai vad. n tipo puslaidininkiais. Silicio kristalinėje gardelėje gali būti ir trivalentės priemaišos, pvz.: aliuminis, Šiuo atveju pilnai kovalentinei jungčiai pritrūksta vieno elektrono. Atsiranda viena laisva vieta-skylė. Elektronai, dalyvaujantys gretimų atomų kovalentinėse jungtyse, pradeda užiminėti laisvas vietas. Skylė pradeda judėti. Ji yra laisvas teigiamo krūvio nešėjas. Tokie puslaidininkiai vad. p tipo puslaidininkiais. Bendrosios žinios apie kietųjų kūnų juostinę teoriją. Visų izoliuotų tos pačios medžiagos atomų energetiniai lygmenys sutampa. Atomams suartėjus, kiekvienas izoliuoto atomo energijos lygmuo suskyla į daug arti išsidėsčiusių lygmenų. Tie lygmenys sudaro juostą arba zoną. Arčiau branduolio esančių elektronų energijos lygmenys suskyla mažiau, todėl jų juostos siauresnės. Labiausiai suskyla valentinių elektronų energijos lygmenys. Valentiniais elektronais visiškai arba iš dalies užpildyta juosta, vad. valentine energijos juosta. Gretima aukštesnės energijos tuščia arba iš dalies elektronais užpildyta juosta vad. laidumo juosta. Metalai pagal juostinę teoriją turi tik iš dalies užpildytą elektronų valentinę juostą, kuri kartu yra ir laidumo juosta.Šioje juostoje veikiami elektrinio lauko elektronai gali pereiti iš vieno energijos lygmens į kitą, todėl metalai yra geri el. srovės laidininkai. Puslaidininkių valentinė juosta absoliutinio nulio t0 yra pilnai užpildyta elektronais. Kad elektronai pereitų į tuščią laidumo juostą, jiems reikia suteikti energijos kiekį ne mažesnį už draustinės juostos plotį, vadinamą aktyvacijos energija. Valentinėje juostoje lieka elektronų neužimtų vietų – skylių. Veikiant el. laukui, į skylę gali pereiti elektronas, o skylė pasislinkti į jo vietą. Elektronai iš laidumo juostos gali peršokti į valentinę juostą ir užimti skylės vietą. Šis reiškinys, vad. rekombinacija, sumažina puslaidininkio laidumą. Dielektrikų valentinė juosta yra užpildyta elektronais, o laidumo – visiškai tuščia. Kad elektronai peršoktų į tuščią laidumo juostą, šiluminio judėjimo energijos nepakanka. Todėl, nesant el. laukui, srovė neteka. Priemaišinis puslaidininkių laidumas juostinės teorijos požiūriu. Priemaišos padidina puslaidininkių el. laidumą, kuris vad. priemaišiniu puslaidininkių laidumu. Stibio (Sb) kristalinėje gardelėje atsiradus šešiavalenčiam seleno ar telūro atomui, penki valentiniai elektronai kovalentiniame ryšyje dalyvaus, o šeštasis- ne. Priemaišos atomų šeštųjų elektronų energijos lygmuo yra draustinėje juostoje arčiau laidumo juostos. Šis lygmuo vad. donoriniu, o priemaišos atomai –donoriniais atomais. Jų aktyvacijos energija yra mažesnė už grynųjų puslaidininkių aktyvacijos energiją. Tokiuose puslaidininkiuose atsiranda priemaišinis elektroninis laidumas. Penkiavalenčio stibio kristalinėje gardelėje įvedus keturvalentės sieros ar silicio, kovalentiniam ryšiui su stibio atomais pritruks vieno elektrono. Trūkstamas valentinis elektronas gali būti gaunamas iš gretimo stibio atomo, o ten atsiranda teigiama skylė. Skylė juda el. lauko kryptimi valentinėje juostoje. (Draustinėje juostoje atsiranda elektronų neužpildyti nauji lygmenys, vad. akceptoriniais lygmenimis). Kad elektronas pereitų iš valentinės juostos viršutinės dalies į akceptorinį lygmenį pakanka mažesnės energijos už draustinės juostos plotį. Iš užpildytos valentinės juostos elektronai peršoka į akceptorinius lygmenis, o valentinėje juostoje atsiranda teigiamos skylės. Toks laidumas vad. skyliniu arba p tipo laidumu. Sandūriniai reiškiniai. p-n sandūra: Sujungus du puslaidininkius, kurių vienas su donorinėm priemaišom, o kitos su akceptorinėm, susidaro elektroninė-skylinė sandūra p-n.. Suglaudus du tokius puslaidininkius, elektronai pradės pereidinėti iš n srities į p pusę. Tarp abiejų sričių susidaro kontaktinis potencialų skirtumas. Sandūros sluoksnyje atsiranda el. laukas, kuris trukdo tolimesnei pagrindinių krūvių difuzijai per sandūrą. Įjungus tokį kristalą su p-n sandūra į elektrinę grandinę, beveik visada jam tenkanti įtampa krinta p-n sandūroje. Šiuo metu plačiai taikomos p-n sandūros, sudarytos iš dviejų skirtingų puslaidininkių, kurių draustinių energijų pločiai skirtingi (heterosadūros). Metalo ir puslaidininkio kontaktas: Suglaudus metalą su puslaidininkiu, elektronai iš donorinių lygių pereina į metalą. Prie pat kontakto puslaidininkyje liks mažiau elektronų ir jis įsielektrins teigiamai, o metalas įgauna neigiamą krūvį. Jei metalas sujungiamas su teigiamu šaltinio poliumi, o puslaidininkis su neigiamu, tai elektronai įtraukiami iš puslaidininkio tūrio kontaktinį sluoksnį, todėl sumažėja jo storis ir padidėja laidumas. Šia laidumo kryptimi per metalo puslaidininkio kontaktą gali tekėti el. srovė. Jeigu išorinio el. lauko kryptis yra nuo puslaidininkio į metalą, tai elektronai išstumiami iš dvigubo sluoksnio gilyn į puslaidininkį. Šia kryptimi metalo ir puslaidininkio kontaktas praktiškai nepraleidžia el. srovės. Čia buvo nagrinėtas atvejis, kuomet elektrono išlaisvinimo darbas iš metalo didesnis negu puslaidininkio. Priešingu atveju kintamoji srovė negaunama. Puslaidininkinis diodas. Jei p tipo puslaidininkį sujungsime su teigiamu baterijos poliumi, o n tipo – su neigiamu, tai puslaidininkyje atsiras el. laukas, kurio kryptis priešinga vidinio lauko krypčiai. Pakeitus polius, išorinio lauko jėgų linijų kryptis sutampa su kontaktinio lauko kryptimi. Elektronai n tipo puslaidininkyje ims judėti nuo sandūros sluoksnio teigiamo poliaus link, o skylės – neigiamo poliaus link. Sandūros sluoksnis išsiplečia. Pagrindinių krūvių srautas sumažėja, šalutinių – nekinta. Jie sudaro silpną per sandūrą tekančią srovę (atbulinę) Dviejų puslaidininkių kontaktas srovę praleidžia viena kryptimi.Tokie kristalai vad. puslaidininkiniais diodais. Jie yra labai patvarūs ir tinka ilgai naudoti. Tačiau jie gali veikti tik ribotame t0 intervale (nuo -700C iki 1250C). Puslaidininkių laidumo priklausomybė nuo t0. Puslaidininkių savasis laidumas, kylant t0, sparčiai didėja. Juostinės teorijos požiūriu tai aiškinama šitaip: grynasis puslaidininkis 0K t0 yra izoliatorius. Kadangi puslaidininkio draustinė juosta yra siaura, tai t0 didėjant kai kurie valentiniai elektronai įgauna pakankamai energijos peršokti iš valentinės juostos į laidumo juostą. Kuo t0 aukštesnė, tuo daugiau valentinių elektronų peršoka į laidumo juostą, ir puslaidininkio savasis laidumas didėja. Puslaidininkių el. laidumas, pakėlus t0 1 laipsniu 00-1000C ribose padidėja 3-6%. Puslaidininkių el. laidumo priklausomybė nuo t0 panaudota šiluminėse varžose arba termistoriuose, kurie naudojami t0 matuoti. Termoelektriniai reiškiniai puslaidininkiuose. Pakaitinus vieną n tipo puslaidininkio strypelio galą, toje dalyje padidėja elektronų kinetinė energija ir koncentracija laidumo juostoje. Elektronų srautas iš aukštesnės t0 strypelio galo difunduoja į žemesnės t0 galą. Šaltasis galas įsielektrina neigiamai, karštasis – teigiamai. Jeigu kaitinsime p tipo puslaidininkį, tai valentinėse juostose skylių srautas difunduos iš strypelio karšto galo į šaltąjį. Šaltasis galas įsielektrina teigiamai, o karštasis – neigiamai. Tarp strypelio galų atsiranda potencialų skirtumas ir jo viduje susidaro el. laukas, kuris trukdo toliau slinkti elektronams (arba skylėms). Nusistovi dinaminė pusiausvyra, esant duotojo puslaidininkio strypo galuose tam tikram potencialų skirtumui. Šis potencialų skirtumas vad. termoelektrovara ir yra tiesiog proporcingas karštojo ir šaltojo galų temperatūrų skirtumui: E=α(Ta-Tb); E-termoelektrovaros jėga, V; α-specifinė termoelektrovaros jėga, V/K; Ta-Tb- temperatūrų skirtumas, K. Jei sulyginsime n ir p tipo puslaidininkių galus ir šaltajame gale prijungsime matuojamąjį prietaisą, tai gausime puslaidininkinį termoelementą. Elektrolitų el. laidumas. El. srovei laidūs rūgščių, šarmų ir druskų tirpalai bei druskų ir metalų oksidų lydalai, vad. elektrolitais. Judrūs krūvio nešėjai (teig. ir neig. jonai) atsiranda dėl elektrolitinės disociacijos. Su oksidacijos-redukcijos reakcijomis susijęs medžiagų nusėdimas ant elektrodų, vad. elektrolize. Yra du elektrolizės dėsniai (Faradėjaus dėsniai), nusakantys kiekybines elektrolizės charakteristikas: 1. išsiskyrusios ant elektrodo medžiagos masė m yra tiesiog proporcinga tirpalu pratekėjusiam el. krūviui Q; m=k∙Q; m-masė,kg; k-elektrocheminis ekvivalentas, kg/C; Q-krūvis, C; 2. elementų elektrocheminiai ekvivalentai yra tiesiog proporcingi cheminiams ekvivalentams. Elemento cheminiu ekvivalentu vad. atominės masės A ir valentingumo n santykis; k=A/F∙n; F=e∙NA=96485 C/mol –Faradėjaus konstanta; A-atominė masė; n-valentingumas; A/n – cheminis ekvivalentas; elektrolizės būdu gryninami iš rūdų išlydyti metalai, sidabruojami ir auksuojami papuošalai, chromuojami ir nikeliuojami buitinės paskirties įrankiai bei prietaisai. Elektrolizės reiškinys pasireiškia veikiant akumuliatoriams ir kitiems el. srovės šaltiniams. Dujų ir plazmos el. laidumas. Normaliomis sąlygomis dujos yra izoliatorius. Dujos pasidaro laidininku, jei dalis jų molekulių jonizuojasi, t.y. skyla į elektronus ir teigiamus jonus. Dujų jonizacija vyksta dėl stipraus įkaitinimo, ultravioletinių ir rentgeno spindulių poveikio, bombarduojant greitais elektronais ir jonais. Kartu su jonizacija dujose vyksta ir jonų rekombinacija. Esant pastovioms sąlygoms tarp jonizacijos ir rekombinacijos nusistovi dinaminė pusiausvyra. Kol elektrodų įtampa nedidelė, krūviai, veikiami el. lauko, juda lėtai. Didelė krūvių dalis rekombinuoja, nepasiekę elektrodų. Didėjant įtampai, didėja jonų kryptingo judėjimo greitis, o rekombinacijos tikimybė mažėja. Esant pastoviam jonizacijos intensyvumui, nuo tam tikros įtampos vertės srovės stiprumas nekinta. Dar labiau padidinus U , srovė vėl pradeda smarkiai stiprėti. Dujoms tekant, srovė sukuria vis daugiau krūvių. Šis laidumas vad. savaiminiu. Pasiekus tokią įtampą, kuomet įvyksta dujų el. pramušimas, įtampa šuoliškai sumažėja. Vėliau įtampa nedidėja, tačiau srovė stiprėja iki tam tikro taško. Plazma yra medžiagos agregatinė būsena, kuriai būdingas didelis jonizacijos laipsnis. Pagal jonizacijos laipsnį plazma skirstoma į silpnai jonizuotą ir visiškai jonizuotą (α artima 100%). Silpnai jonizuota plazma yra viršutiniai atmosferos sluoksniai- jonosfera. Saulė, žvaigždės, kai kurie tarpžvaigždiniai debesys – yra visiškai jonizuota plazma. Plazmos el. laidumą sąlygoja elektronų judrumas. Srovės magnetinis laukas. Tekant el. srovei laidininku, aplink jį atsiranda magnetinis laukas, kuris veikia šiame lauke esančią magnetinę rodyklę. Pagrindinė magnetinio lauko charakteristika – magnetinė indukcija. Magnetinės indukcijos linijomis vad. tokios kreivės, kurių liestinės kiekviename taške sutampa su magnetinės indukcijos vektoriaus kryptimi. Laisvai ant adatėlės padėta maža magnetinė rodyklė magnetiniame lauke pasisuka taip, kad jos ašis liečia nagrinėjamame taške magnetinės indukcijos liniją, kurios kryptį rodo magnetinės rodyklės šiaurinis polius. Magnetinis laukas gali būti homogeninis arba nehomogeninis. Nehomogeniniu (arba vienalyčiu) vad. toks magnetinis laukas, jei jo įvairiuose taškuose magnetinės indukcijos vektoriai yra skirtingi. Homogeniniu – toks magnetinis laukas, kurio magnetinės indukcijos vektoriaus didumas ir kryptis – vienodi. El. srovei tekant laidininku, magnetinės indukcijos linijos yra uždaros ir išsidėsčiusios laidininkui statmenose plokštumose. Magnetinį lauką sukuria ne tik laidininkais tekanti srovė, bet ir bet kaip judantys krūviai. Nejudantys krūviai magnetinio lauko nesukuria. Ampero dėsnis. Kai laidininku teka el. srovė ir jis yra magnetiniame lauke, tai magnetinis laukas veikia laidininką Ampero jėga. Ampero jėgos modulis FA proporcingas magnetiniame lauke esančio laidininko ilgiui l, juo tekančios el srovės stiprumui I ir magnetinei indukcijai B toje vietoje, bei priklauso nuo laidininko orientacijos magnetiniame lauke, t.y., FA=B∙I∙l∙sinα. FA-jėga, N; B- magnetinė indukcija, T; I-srovės stiprumas, A; l-laidininko ilgis, m; α-kampas tarp srovės krypties ir magnetinės indukcijos krypties. Magnetinė indukcija savo skaitine verte lygi jėgai, kuria magnetinis laukas veikia 1m ilgio tiesų laidininką, kai juo teka 1A stiprumo srovė ir kai laidininkas statmenas magnetinio lauko krypčiai: B=F/I∙l; B-magnetinė indukcija, T=N/A∙m; F-jėga, N; I-srovės stipris, A; l-laidininko ilgis, m; Magnetinė indukcija – vektorinis dydis. Ji yra jėginė magnetinio lauko charakteristika. Magnetinės indukcijos vektoriaus B kryptis sutampa su magnetinio lauko stiprio H kryptimi ir nustatoma pagal dešinės rankos taisyklę. Magnetinis laukas veikia jame judančią elektringąją dalelę Lorenco jėga FL, kurios modulis: FL=q∙v∙B∙sinα; FL-Lorenco jėga, N; q-elektringosios dalelės krūvis, C; v-krūvio judėjimo greitis, m/s; B-magnetinė indukcija, T. Vadinasi, jei laidininku teka elektros srovė ir jis yra magnetiniame lauke, tai šis laukas veikia laidininko viduje kryptingai judančius el. krūvius Lorenco jėga. Magnetiniame lauke judantį vieną elektros krūvį veikiančios Lorenco jėgos modulis lygus FL=FA/N, FA-Lorenco jėgos modulis, N; FA-Ampero jėgos, veikiančios l ilgio laidininko atkarpą, modulis, N; N-šioje laidininko atkarpoje judančių laisvųjų el. krūvių skaičius. Lorenco jėgos veikimu paaiškinami Šiaurės pašvaisčių lankai, elektringųjų dalelelių pėdsakai Vilsono kameroje su magnetiniu lauku. Lorenco jėga valdo elektronų pluoštelį elektroniniame vamzdelyje (televizoriaus kineskope) Dviejų lygiagrečių laidininkų, kuriais teka srovė, sąveika: Bandymais nustatyta, kad laidininkais tekant vienodos krypties srovėmis, tokie laidininkai vienas kitą traukia, jei srovės priešingų krypčių - stumia. Pagal Ampero dėsnį antrąjį laidininką veikianti jėga dėl pirmojo laidininko kuriamos magnetinės indukcijos. Jėga, kuria veikia vienas kitą du lygiagretūs laidininkai su srovėms, yra tiesiog proporcinga srovių stiprumų sandaugai, jų ilgiui / ir atvirkščiai proporcinga nuotoliui tarp laidininkų. F=(μ0μr/2π)∙I1∙I2∙l/r. (F-laidininko srovės sąveikos jėga, N; I2 I1-srovės stipris, A; l-laidų ilgis, m; r-atstumas tarp laidų, m; μ0-magnetinė konstanta, 4π∙10-7N/A2; μr- santykinė magnetinė skvarba). Santykinė magnetinė skvarba rodo, kiek kartų laidininkų, kuriais teka srovės, sąveikos jėga nagrinėjamoje aplinkoje yra didesnė negu vakuume. Jei laidininkai yra vakuume, μr = 1. Vienas amperas yra tokios nuolatinės srovės stiprumas, kuriai tekant dviem labai mažo apskrito skerspjūvio tiesiais, lygiagrečiais, be galo ilgais laidais, kai jie yra vakuume lm atstumu vienas nuo kito; kiekvieną laido ilgio metrą veikia jėga, lygi 2·10-7 N. Elektringų dalelių judėjimas elektriniame ir magnetiniame lauke. Elektronas įlekia į elektrinį lauką statmenai lauko stiprumo linijoms. Jį veikia jėga F=eE Jėgos kryptis priešinga elektrinio lauko linijų krypčiai. Elektrono nukrypimas yra tiesiog proporcingas elektrinio lauko stiprumui ir atvirkščiai dalelės greičio kvadratui. Elektrinis laukas naudojamas elektrintųjų dalelių greičiui ir judėjimo trajektorijai keisti. Pavyzdžiui, pagreitina ir valdo elektronų pluoštelį elektroniniame vamzdyje. Pagal antrąjį Niutono dėsnį: F=ma=mv2/r=evB; (r=mv/eB, o a=v2/r); m-elektrono masė, kg, v-elektrono greitis, m/s; B-magnetinė indukcija, T; e-elektros krūvis, C; e=1.6∙10-19C; r-spindulys, m. Elektronui judant homogeniniame magnetiniame lake, elektrono greičio skaitinė vertė nesikeičia, todėl jo trajektorijos kreivumo spindulys pastovus. Periodas, kuriuo sukasi elektronas, apskaičiuojamas pagal formulę: T=2πr/v=2πm/Be Magnetinis srautas. Einančių per paviršiaus plotą S jam statmenų magnetinės indukcijos linijų skaičius vad. magnetinės indukcijos srautu Ф. Jei linijos statmenos paviršiui: Ф=B∙S (Ф-magnetinis srautas, Wb; B-magnetinė indukcija, T; S-paviršiaus plotas, m2;) Jei linijos sudaro kampą su paviršiaus normale tada: Ф=B∙S∙cosα. Magnetinės indukcijos srautas per bet kurį uždarą paviršių lygus nuliui – koks srautas įeina į uždarą paviršių, toks pat ir išeina. Elektros srovės atsiradimas uždarame laidžiame kontūre, kintant jį veriančiam magnetiniam srautui, vad elektromagnetine indukcija. Indukcijos būdu gauta elektros srovė vad indukuotąja, o verčianti ją tekėti neelektrinės kilmės elektrovaros jėga – indukcine elektrovaros jėga. Bandymui sujungta grandinė, kurią sudaro ritė ir prie jos galų prijungtas galvanometras. Jei prie ritės artinsim šiaurinį magneto polių, tai galvanometro rodyklė atsilenks. Jei atitrauksime magnetą nuo ritės, tai galvanometro rodyklė atsilenks į priešingą pusę. Indukuotoji srovė tekės tol, kol judės magnetas. Jei judinsime ritę, tai galvanometras taip pat rodys sroves. Elektromagnetinės indukcijos reiškiniu pagrįstas elektros variklių, generatorių, transformatorių veikimas. Lenco taisyklė teigia, kad uždarame laidžiame kontūre atsirandanti indukuotoji elektros srovė teka tokia kryptimi, kad jos sukurtas magnetinis srautas, kertantis kontūro ribojamą plotą, stengiasi kompensuoti sukeliantį šią srovę magnetinio lauko pakitimą. Ją (Lenco t.) galima vaizdžiai parodyti naudojant iš aliuminio pagamintą žiedą, kuris gali suktis apie vertikalią ašį. Tiesųjį magnetą įkišant į žiedą šiauriniu arba pietiniu poliumi, žiedas juda nuo magneto, t.y. žiedas stumia nuo savęs, o magnetą ištraukiant iš žiedo, pastarasis juda link magneto, t.y. magnetas traukia žiedą link savęs. Tiek magnetą įkišant į žiedą, tiek ištraukiant iš žiedo, kinta skaičius magnetinės indukcijos linijų, kertančių žiedo ribojamą plotą ir žiedu pradeda tekėti indukuotoji elektros srovė. Remiantis Lenco taisykle, indukuotoji srovė teka tokia kryptimi, kad jos sukurtas magnetins srautas, kertantis žiedo ribojamą plotą, stengiasi kompensuoti sukeliantį šią srovę magnetinio srauto pakitimą. Faradėjaus dėsnis. Tiriant indukcijos srovę įvairios formos ir įvairių matmenų kontūruose, buvo nustatyta, kad uždarame kontūre atsiranda elektromagnetinės indukcijos evj Ei yra lygi magnetinio srauto Ф kitimo greičiui. Ei=-d Ф/dt –Faradėjaus dėsnis (Ф- magnetinis srautas, Wb; t-laikas, s). ­­„-„ ženklas rodo, kad indukuotos evj kuriamas magnetinis srautas priešinasi ją sukūrusio srauto kitimui. Saviindukcija Indukcinės evj atsiradimas elektros srovės grandinėje, kai kinta ja tekančios elektros srovės stipris, vad. saviindukcija. Saviindukcija yra atskiras elektromagnetinės indukcijos atvejis. Savosios grandinės laiduose kintamo magnetinio lauko indukuotoji evj vad. saviindukcine evj, o saviindukcinės evj. sukelta srovė – saviindukcine srove. Saviindukcinė elektros srovė visada priešinasi ją sukėlusios elektros srovės kitimui. Jos kryptis nustatoma remiantis Lenco taisykle. Pagal ją, saviindukcijos evj priešinasi srovės stiprėjimui, sujungus elektros grandinę, srovės silpnėjimui – išjungus grandinę. Saviindukcijos reiškinį galima stebėti sujungus elektrinę grandinę, kurią sudaro dvi vienodos lygiagrečiai sujungtos elektros lemputės, rezistorius, ritė su geležine šerdim, srovės šaltinis ir jungiklis. Prie vienos lemputės nuosekliai jai prijungiame rezistorių, o prie kitos – ritę.Rezistoriaus varža turi būti lygi varžai laido iš kurio pagaminta ritė. Jungikliu įjungiant grandinę, pastebėsime, kad elektros lemputė, sujungta nuosekliai su rezistoriumi, įsižiebia akimirksniu, o lemputė, sujungta nuosekliai su rite, įsižiebia ne iš karto, o palaipsniui. Tai paaiškinama tuo, kad sujungus grandinę ritėje atsiranda saviindukcijos evj. Induktyvumas.Uždaru laidžiu kontūru tekanti elektros srovė sukuria aplink jį magnetinį lauką. Magnetinis srautas Ф, veriantis šiuo kontūru ribojamą paviršiaus plotą S, yra tiesiog proporcingas kontūru (laidininku) tekančios elektros srovės stiprumui I: Ф=L∙I; (L-induktyvumas, H (henris); Ф-magnetinis srautas, Wb; I srovės stipris, A;). Kontūro induktyvumas yra jo elektrinė charakteristika. Jis priklauso nuo laidininko matmenų, jo geometrinės formos ir aplinkos, kurioje yra šis laidininkas, magnetinių savybių. Induktyvumas nepriklauso nuo laidininku tekančios elektros srovės Medžiagos magnetiniame lauke.Pagal magnetines savybes medžiagos skirstomos į silpnai įsimagnetinančias (paramagnetikus ir diamagnetikus) ir stipriai įsimagnetinančias (feromagnetikus). Diamagnetikais vad. medžiagos, kurių atomų ar molekulių magnetiniai momentai, nesant išoriniam magnetiniam laukui, lygūs 0. Šių medžiagų molekulėse yra lyginis skaičius elektronų, kurių magnetiniai momentai kompensuojasi. Įnešus diamagnetiką į išorinį magnetinį lauką, kiekviename jo atome indukuojasi magnetinis momentas, nukreiptas prieš magnetinio lauko stiprumo vektorių. Visas diamagnetikas įgyja magnetinį momentą, kurio kryptis priešinga magnetinio lauko stiprumo vektoriui . Prie diamagnetikų priskiriamos inertinės dujos (pvz.: helio ir argono), H2O, stiklas, daugelis metalų (pvz.: auksas, sidabras, varis, cinkas). Diamagnetikų magnetinė skvarba 1 Visiškai išnykus išoriniam magnetiniam laukui, feromagnetikas lieka įmagnetintas. Vadinasi, nesant magnetinio lauko, feromagnetinė medžiaga išlaiko vadinamąjį liktinį įmagnetėjimą, t.y. pati medžiaga tampa magnetu ir kuria savąjį magnetinį lauką. Feromagnetiką pradedant išmagnetinti momentinės įmagnetėjimo vertės priklauso nuo ankstesniųjų jo verčių, t.y. esant toms pačioms išorinio magnetinio lauko indukcijos vertėms, įmagnetėjimo vertės skiriasi kūną įmagnetinant ir išmagnetinant (kūną įmagnetinant - jos mažesnės, o išmagnetinant – didesnės). Šis reiškinys vad. magnetine histereze Feromagnetikais vad. medžiagos, kurios stipriai įmagnetėja net ir silpname išoriniame magnetiniame lauke. Prie feromagnetikų priskiriama nedidelė grupė kietųjų kristalinių kūnų (plienas, geležis, kobaltas). Tai medžiagos, smarkiai stiprinančios išorinį magnetinį lauką, į kurį jos įneštos. Jų vidinis magnetinis laukas tūkstančius kartų stipresnis už išorinį, dėl kurio ir atsiranda tas vidinis laukas. Jų magnetinė skvarba daug didesnė už 1 ir yra nepastovi Feromagnetikų įmagnetėjimas išoriniame magnetiniame lauke aiškinamas tuo, kad feromagnetikai turi savaiminio įmagnetėjimo sritis –domenus. Neįmagnetėjusio feromagnetiko domenų magnetiniai momentai išsidėstę chaotiškai. Išoriniame magnetiniame lauke jie šiek tiek pasisuka lauko kryptimi, o laukui stiprėjant visų domenų magnetiniai momentai pasisuka išilgai išorinio lauko magnetinės indukcijos linijų, t.y. bandinys įmagnetėja iki įsisotinimo. Periodiškai kintant magnetiniam laukui, feromagnetinio strypo galai virpa. Šis reiškinys panaudojama ultragarsiniuose magnetostrikciniuose vibratoriuose. Šviesos prigimties teorija. [17 a. teoremos]: Korpuskulinės teorijos šviesos pradininku yra laikomas Niutonas, remiantis šia teorija buvo aiškinamos šviesos spalvos, o banginės šviesos teorijos pradininku laikomas Hiuigensas, pagal jį, šviesa yra mechaninės skersinės bangos, kurios gali sklisti tik kietais kūnais. 19 a. buvo sukurta elektromagnetinė šviesos teorija: bet kokie šviesos spinduliai yra elektromagnetinės bangos. Šviesos spinduliais laikome bangas, kurių dažnis nuo 4*1014 iki 7.5*1014 Hz. Kiekviena spalva turi savo dažnį, pvz., 5.4*1014 Hz atitinka žalia spalva.;- bangos ilgis, m; c- šviesos greitis vakuume 3*108 m/s, v- spinduliavimo dažnis, Hz. Plankas pasiūlė hipotezę, kad šviesos bangos spinduliuojamos ir sugeriamos netolygiai, o tam tikromis proporcijomis, kurios vadinamos kvantais arba fotonais. E=h*v;E- fotono energija; v-šviesos dažnis Hz; h-planko konstanta 6,64*10-34 J*s Elektromagnetinės spinduliuotės skalė. Sklindant elektromagnetinėms bangoms, kiekviename erdvės taške kinta elektrinis ir magnetinis laukai, kurie kuria ir palaiko vienas kitą. Elektromagnetinių bangų sklidimo greitis priklauso nuo aplinkos elektrinių ir magnetinių savybių Šviesos greičio vakuume c ir greičio v aplinkoje santykis vadinamas duotosios aplinkos absoliutiniu lūžio rodikliu n. n=c/v=; n-absoliutinis lūžio rodiklis; c- šviesos greitis vakuume 3*108; v- greitis kitoje aplinkoje; εr-santykinė dielektrinė skvarba;μr - santykinė magnetinė skvarba. Visiškas vidaus atspindys. Šviesai pereinant iš optiškai tankesnės terpės į optiškai retesnę aplinką (pvz., iš stiklo į orą), stebimas visiško atspindžio dėsnis. Jei spindulio kritimo kampas didesnis už ribinį kampą, tai lūžusio spindulio nebus. Šviesa nuo aplinkas skiriančios ribos visiškai atsispindi ir lieka optiškai tankesnėje aplinkoje. Šis reiškinys vad. visišku vidaus atspindžiu. sinirib=n1/n2. Santykinis lūžio rodiklis gali būti išreiškiamas pirmosios ir antrosios terpių absoliutiniais lūžio rodikliais:n1/n2. Kritimo kampas, kuriam esant lūžio kampas lygus 900, vadinamas ribiniu kampu Visiškas vidaus spindulys naudojamas lanksčiuose šviesolaidžiuose, kuriuose šviesa daug kartų atsispindi nuo šviesolaidžio sienelių, gali būti perduota išilgai netiesaus kelio. Tai panaudojama skaidulinės optikos prietaisuose, kur lankstus šviesolaidis sudarytas iš daugelio plonų stiklinių siūlelių. Tai specialus iš stiklo, kvarco ar kitų skaidrių medžiagų pagaminti strypai, skaidulos. Jų paskirtis – šviesos šaltinio skleidžiamą šviesą perduoti kiek įmanoma mažesniais nuostoliais. Iš galo patekęs į skaidulą spindulėlis sklis stiklu tiesia linija, kol palies apvalkalėlį, nuo jo visiškai atsispindės ir lėks bei skverbsis skaidula tolyn. Šviesolaidžiai vis dažniau pakeičia elektros laidus ryšių sistemoje. Vienos šviesolaidžio linijos galimybės: 1 mlrd telefonų pokalbių vienu metu, jeigu ryšiui naudojama raudona šviesa. Svarbiausia – minėtos informacijos kokybė. Į šviesolaidį nepatenka joks triukšmas, jie atsparūs industriniams ir atmosferos pokyčiams. Šviesos dispersija vadinamas baltos šviesos susiskaidymas į sudedamąsias spalvas arba baltos šviesos skirtingo ilgio bangų atsiskyrimas viena nuo kitos, joms nevienodai lūžtant dviejų aplinkų riboje. Eksperimentinis šviesos dispersijos įrodymas – baltos šviesos spindulių pluošto, einančio pro stiklo prizmę, išskaidymas į septynių pagrindinių spalvų šviesos pluoštus. Taigi, balta šviesa yra sudėtinė šviesa, ją sudaro tokios septynios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė. Stiklinė prizmė išskaido baltą šviesą į minėtas spalvas. Tai paaiškinama tuo, kad baltą šviesą sudaro skirtingų ilgių elektromagnetinės bangos ir absoliutinis šviesos lūžio rodiklis n priklauso nuo šviesos greičio medžiagoje. Raudonos šviesos greitis prizmėje yra didžiausias, todėl jos absoliutinis lūžio rodiklis yra mažiausias. Šviesos dispersija laikoma normalia, jei lūžio rodiklis n didėja, didėjant dažniui. Jei dažniui didėjant, lūžio rodiklis mažėja, tai dispersija anomali. Taip yra absorbuojamų bangų ilgių srityje. Spektrams gauti ir tyrinėti naudojami prizminiai prietaisai, vad. spektroskopais. Spektroskopo įrengimo schema: Vamzdžio, vad. kolimatoriumi, priekyje išpjautas siauras plyšys, esantis lęšio L1 židinio nuotolyje. Todėl balta šviesa, praėjusi pro plyšį ir lęšį L1, sklinda lygiagrečių spindulių pluoštu, krinta į prizmę ir išsiskaido į spalvotus spindulių pluoštelius, kuriuose tos pačios spalvos spinduliai yra lygiagretūs. Lęšis L2 surenka šiuos pluoštelius įvairiuose savo židinio plokštumos taškuose. Toje plokštumoje gaunamas spektras. Prietaisas, kuriame spektras gaunamas fotografinėje plokštelėje, vad spektrografu. Spektroskopas – tai prietaisas, kuriuo lupa stebimas plokštumoje susidaręs spektras. Matomas padidintas spektro atvaizdas Spalvų išsidėstymas pagal bangų ilgį (dažnio didėjimo arba mažėjimo tvarka), vadinamas spektru. Spektrų rūšys: Emisiniai (Ištisiniai,juostiniai.Linijiniai) Absorbciniai (Linijiniai,juostiniai). Įkaitinti kietieji ir skystieji kūnai bei didelio slėgio dujos spinduliuoja ištisinius spektrus.Juose spalvos tolygiai pereina iš vienos į kitą. Šviečiantieji elementų garai ir vienatomės dujos, esant atmosferiniam arba mažesniam slėgiui, spinduliuoja linijinius spektrus. Cheminių elementų ir jų junginių molekulės spinduliuoja spektrus, sudėtus iš atskirų labai tankių linijų grupių-juostinius spektrus. Absorbcijos spektras gaunamas, praleidus per dujas, skysčius ar kietus kūnus ištisinio spektro šviesą. Kadangi kiekvienas atomas absorbuoja tas šviesos bangas, kurias pats gali skleisti, tai absorbciniame spektre matysime juodas linijas ar juostas ištisinio emisinio spektro fone. Neskaidraus kūno spalvą atspindėtoje šviesoje lemia visų atspindėtų spalvų mišinys. Matavimo vienetas:(K) Kelvinas. Medžiagos cheminės sudėties nustatymas pagal spektrus,vadinamas spektrine analize. Šviesos elektromagnetinis laukas veikia elektronus, versdamas juos virpėti tuo pačiu dažniu. Tam sunaudojama dalis šviesos energijos. Dalis šios sunaudotos energijos grįžta atgal kaip elektronų išspinduliuotų elektromagnetinių bangų energija, bet dalis virsta šilumine energija. Šis reiškinys vadinamas šviesos absorbcija. Praėjusi per medžiagą šviesos spindulių spalva nepakinta, kai įvairių ilgių bangos absorbuojamos vienodai. Taip regimąją šviesą absorbuoja stiklas, vanduo t.y. gaunama skaidri medžiaga. Tokia absorbciją vadiname paprastąja. Kai kurios spalvos šviesa absorbuojama smarkiau (sugeriami tik tam tikrų ilgių spinduliai) absorbcija vadinama selektyviąja. Tada „baltas“ šviesos spindulys pasidaro spalvotas. Pvz.: augalų lapuose esantis chlorofilas ypač smarkiai absorbuoja raudonuosius ir melsvai violetinius spindulius, o žalių beveik visiškai neabsorbuoja. I=I0 e-xcd Bugerio ir Bero dėsnis. (I-praėjusios šviesos intensyvumas, I0 –krintančios šviesos intensyvumas, x-molekulinis absorbcijos koeficientas, c-koncentracija, d-sluoksnio storis). Šviesai sklindant vienalyte aplinka, kurioje yra pakibusių dalelių, rūko lašelių, jos intensyvumas mažėja dėl absorbcijos ir sklaidos įvairiomis kryptimis. Šviesą išsklaidančios dalelės mažesnės už šviesos bangos ilgį, tai trumpesnių bangų ilgių šviesa sklaidoma daugiau negu ilgesnių. Šviesos interferencija - reiškinys, kai dvi ar kelios erdvėje sklindančios vienodos bangos susideda sudarydamos iš eilės besikeičiančias šviesias ir tamsias juostas. Įvairios bangos, sklisdamos erdvėje, gali susitikti viename taške, ir jų svyravimai susideda. Po sudėties bangos sklinda toliau, tarsi nebūtų susitikusios. Ši bangų savybė vadinama superpozicija. Šaltiniai vadinami koherentiniais, jei jie skleidžia to paties ilgio, tos pačios svyravimo krypties ir pastovaus fazių skirtumo bangas. Koherentinių bangų suminis intensyvumas priklauso nuo optinių kelių skirtumo: ∆ = r2 – r1; r1,r2 –bangų optiniai keliai (geometrinio kelio ilgio ir aplinkos lūžio rodiklio sandauga)nuo šaltinio iki ekrano. Matuojama:(m),(mm). Kai ∆=r2-r1=2m*/\ / 2 turime maksimumą. ∆=r2 -r1=(2m+1)* /\ / 2 gauname bangų interferencijos minimumą. /\-bangos ilgis, m; m-sveikas skaičius 0,1,2,3....Šviesos interferencija plonose plėvelėse taikoma optikos skaidrinimui. Gelsvai žalios šviesos bangos viena kitą atsispindėjusioje šviesoje silpnintų, o praėjusioje šviesoje-stiprintų. Fotoplokštelė jautri gelsvai žaliai šviesai. Todėl, stebint iš priekio, objektyvai yra mėlynos spalvos, o žiūrint per juos matoma gelsvai žalia spalva. Šviesos poliarizacija. Jei įvairiuose erdvės taškuose visi vektoriai E virpa vienoje plokštumoje,tai tokia šviesa vadinama plokščiai arba tiesiškai poliarizuota,jei sukasi pastoviu greičiu apie v kryptį- apskritimiškai poliarizuota.Plokštuma, kurioje vyksta elektrinio vektoriaus virpesiai, vadinama poliarizacijos plokštuma Q. Kai elektrinio vektoriaus orientacija apie spindulį kinta netvarkingai, tokia šviesa vadinama natūralia. Ją spinduliuoja kieti, skysti ir dujiniai šviesos šaltiniai. W=2πv *v=2π/ T, /\ =c*T bangos ilgis, m; C - elektromagnetinių bangų sklidimo greitis. E=Eo sinw(t- x/c) – iš šios f-mulės randama elektrinio lauko stiprumo vektoriaus vertė. Spinduliuojama šviesa-tai trumpos skersinės elektromagnetinės bangos. Elektromagnetinė banga-tai tarpusavyje statmenų kintamojo stiprumo elektrinio ir magnetinio lauko sklidimas. Briusterio dėsnis teigia. Atsispindėjęs spindulys visiškai poliarizuojasi, kai kritimo kampo i tangentas lygus lūžio rodikliui: tgi=n21. Kai kuriuose kristaluose (kvarco, Islandijos špato, žėručio, gipso) natūrali šviesa skyla į du statmenose plokštumose tiesiškai poliarizuotus spindulius, sklindančius skirtingais greičiais. Reiškinys vadinamas dvigubu lūžiu. Spindulio E0 poliarizacijos plokštuma statmena kristalo oo‘ optinei ašiai. Šis spindulys vadinamas paprastuoju. Spindulio E0 poliarizacijos plokštuma su optine ašimi sudaro įvairius kampus, vadinamas nepaprastuoju. Izotropinėse aplinkose, veikiant elektriniam arba magnetiniam laukui, gaunamas dirbtinis dvigubas lūžis. Esant elektriniam dvigubam lūžiui, paprastojo ir nepaprastojo spindulių lūžio rodiklių skirtumas proporcingas elektrinio lauko stiprumo kvadratui E2, vadinamas elektrooptiniu efektu. Esant magnetiniam dvigubam lūžiui, paprastojo ir nepaprastojo spindulių lūžio rodiklių skirtumas proporcingas magnetinės indukcijos kvadratui B2, vadinama magnetooptiniu efektu. Matavimo vienetai (m),(mm). Šviesos difrakcija vadinamas šviesos bangų užlinkimas, nukrypimas nuo tiesaus sklidimo. Difrakcija būdinga visoms bangoms, tačiau ji aiškiau pastebima, kai aplenkiamos kliūties matmenys artimi bangos ilgiui. Kliūtys sutrikdo tiesiaeigį bangos fronto judėjimą. Kadangi šviesos bangos labai trumpos, jų difrakciją galima stebėti tik esant siauriems plyšeliams. Lygiagrečių spindulių pluoštas krinta į siaurą plyšelį: pagal Hiuigenso principą, plyšys yra antrinių elementarių sferinių bangų centras. Difrakcija yra stebima atstumu l nuo kliūties, jei tenkinama sąlyga: l≈d2/4λ d-kliūties matmuo, λ-šviesos bangos ilgis. Kai spinduliai eina tik pro vieną plyšį, stebėti difrakciją sunku, nes pro siaurą plyšį praeina labai mažai šviesos. Norint gauti pakankamai ryškų difrakcinį vaizdą, šviesą reikia leisti pro kelis lygiagrečius plyšius. Praktiškai tai padaroma difrakcine gardele. Difrakcinė gardelė – tai stiklo gabalėlis su labai daug artimų siaurų lygiagrečių plyšių, kurie atspindi arba praleidžia šviesą. Gaminamos difrakcinės gardelės, turinčios 100, 600, 1200, 2400 lygiagrečių rėžių milimetre. Atstumas nuo vieno plyšio pradžios iki kito plyšio pradžios vadinamas difrakcinės gardelės periodu arba konstanta d (1). Lygiagretūs šviesos spinduliai, kritę į gardelę nuo kiekvieno plyšio užlinksta į visas puses. Pasirenkame tokius spindulius, kurie užlinksta kampu f(2). Šie lygiagretūs spinduliai yra koherentiniai. Interferuojant vienose vietose apšviesta sustiprėja, kitose – susilpnėja. Interferencijos maksimumo sąlyga – eigos skirtumas ∆l=2kλ/2=k∙λ. (λ-bangos ilgis, m). kλ=d∙sinφ difrakcinės gardelės formulė. (k-spektro eilė, λ-bangos ilgis, m; d-difrakcinės gardelės konstanta; φ-spindulių nukrypimo kampas). Apšvietus difrakcinę gardelę balta šviesa, nulinis maksimumas bangos ilgio didėjimo tvarka: violetinė, mėlyna, žydra, žalia, geltona, oranžinė, raudona. Juostelių išsidėstymas yra simetriškas nulinio maksimumo atžvilgiu. Difrakcinis spektras yra tolygiai ištįsęs į abi puses. Jis vadinamas normaliuoju spektru. Spinduliavimo kvantinis pobūdis. Elektromagnetinė energija išspinduliuojama ir sklinda ne tolydžiai, o atskiromis apibrėžtomis proporcijomis E, kurios vadinamos spinduliavimo kvantais. Pernešama energija gali būti E, 2E, 3E, bet negali būti lygi trupmeniniam kvantų skaičiui. Kiekvieno kvanto energija proporcinga spinduliavimo dažniui v: E=h∙v=h∙c/λ; (h – Planko konstanta, 6,62∙10-34 J∙s; c-šviesos greitis, 3∙108m/s). Kiekvienas fotonas sklinda greičiu c ir perneša energijos kvantą E=h∙v. Jei fotonas yra materiali dalelė, tai jis privalo turėti masę ir impulsą. Fotono masė randama panaudojant energijos ir masės tarpusavio ryšį: hv=mc2; m=hv/c2=h/(c∙λ).Ši formulė išreiškia fotono, judančio greičiu c, masę. (h-Planko konstanta, 6.62∙10-34 J∙s; c-šviesos greitis, 3∙108 m/s). Ramybės masės fotonas neturi. Regimosios šviesos fotono masė labai maža, tačiau rentgeno spindulių fotono masė artima elektrono masei. Fotono impulsas (masės ir greičio sandauga) yra lygūs: p=m∙c=hv/c=h/λ (p-fotono impulsas). Šviesos reiškiniuose sutinkame dualizmą: vieni reiškiniai rodo, kad šviesa banginis procesas, kiti- kad tai dalelių (fotonų) veikimas. Fotoelektrinis efektas yra skirstomas į išorinį ir vidinį fotoefektus. Išorinis fotoefektas: 1887 m. Hercas tyrinėdamas elektros iškrovą ore nustatė, kad aukštos įtampos veikiamą kibirkščių tarpą apšvietus ultravioletiniais spinduliais, iškrova vyksta lengviau. Spindulių įtaka elektriniams reiškiniams buvo pavadinta fotoelektriniu efektu arba fotoefektu. 1888 m. rusų mokslininkas Stoletovas pakartojo Herco bandymus. Apšvietus plokštelę K elektros lauko šviesa, grandine ima tekėti srovė. Pasirodė, kad iš metalinės plokštelės šviesa išmuša elektronus. Veikiami elektrinio lauko, jie nulekia į metalinį tinklelį A. Grandine tekanti srovė buvo pavadinta fotosrove. Bandymais Stoletovas nustatė dėsnius: 1.Fotosrovė yra tiesiog proporcinga šviesos srautui, krintančiam į metalinę plokštelę; 2.Maksimali spindulių išplėštų elektronų kinetinė energija nepriklauso nuo spindulių intensyvumo. Ji priklauso tik nuo spindulių dažnio ir elektrodo medžiagos; 3. Fotoefekto raudonoji riba priklauso tik nuo elektrodo medžiagos ir nepriklauso nuo spindulių intensyvumo. Vidinis fotoefektas: 1873 m. anglų elektrikai Mejeris ir Smitas pastebėjo, kad apšvietus seleną, jo varža sumažėja. Įprastinėmis sąlygomis seleno specifinė varža didelė. Laisvųjų krūvių nešėjų susidarymas puslaidininkyje, veikiant į jį spinduliams, vadinamas vidiniu fotoefektu. Vykstant vidiniam fotoefektui, elektronai iš medžiagos neišlekia. Spindulių sukeltas papildomas puslaidininkio laidumas vadinamas fotolaidumu.Prietaisai, kurių veikimas pagrįstas puslaidininkių fotolaidumu, vadinami fotorezistoriais. Elektronas, absorbavęs kvanto energiją, gali išlėkti iš metalo. Kvanto energija sunaudojama: 1.elektrono išlaisvinimo darbui atlikti; 2.suteikti elektronui kinetinę energiją. h∙v=A+mv12/2 – Einšteino lygtis. (h-Planko konstanta,6,62∙10-34J∙s; v-šviesos dažnis, Hz; A-elektrono išlaisvinimo darbas, J; m-elektrono masė, kg; v1-maksimalus išlaisvintų elektronų greitis, m/s; mv12/2 – išlaisvintų elektronų kinetinė energija.Mažiausia kvanto energija, kuriai esant dar stebimas fotoefektas, vadinama fotoefekto raudonąja riba. hvmin=A (A-elektrono išlaisvinimo darbas, J; vmin – šviesos virpesių dažnis, Hz. Fotoelementas - tai prietaisas, kuriame spindulinė energija paverčiama elektros energija. Išorinio fotoefekto fotoelementai: Fotoelementą sudaro stiklinis balionas. Jo viduje vakuumas. Vidinė pusė pa­dengta šviesai jautriu sluoksniu. Paliktas langelis šviesai įeiti. Vidinio fotoefekto fotoelementai: Vidinis fotoefektas panau­dojamas spindulinei energijai paversti elektros energija - Saulės baterijos. Ji elektros energiją paverčia 8-15% į ją krintančių spindulių. Saulės bateriją sudaro pagrindas 1, p laidumo seleno ploštelė 2, padengta 1 μm storio n laidumo Se sluoksniu 3. Tarp jų susidaro užtvarinis sluoksnis 5. Išvesti du sujungimo kontaktai 4. Silicio fotoelementai jautriausi žaliai šviesai. Germanio fotoelementai jautrūs infraraudoniesiems spinduliams. Fotoelementai panaudojami atkurti garsui garsiniame kine, įrašytame kino juostos garso takelyje. Įvairių gamybos procesų automatiniam valdymui naudojamos fotorelės, kuriose įmontuota fotoelementai. Šviesos slėgis: vienas iš šviesos poveikių yra slėgimas. Šviesa slegia energiją atspindinčius ir ją sugeriančius kūnus, molekules bei atomus. Lengviausia šviesos slėgį paaiškinti remiantis kvantine teorija. Šiuo požiūriu jis suprantamas kaip suminis impulsas, kurį fotonai perduoda kūno paviršiaus ploto vienetui per sekundę. Šviesos slėgis išreiškiamas lygtimi: p= E/c*(1+r), čia E-energija, krintanti į paviršiaus ploto vienetą per sekundę, c- šviesos greitis, r- atspindžio koeficientas. Komptono efektas: Tai Rentgeno ir gama spindulių išsklaidymas, veikiant laisviesiems arba silpnai surištiems elektronams, dėl ko atsiranda didesnio ilgio bangos. Fotonas, kurio energija hn, susidūręs su elektronu, perduoda jam dalį savo energijos. Įvykus sąveikai, elektronas lekia į šoną, o fotonas pakeičia judėjimo kryptį. Fotono energija sumažėja, o bangos ilgis padidėja. Branduolio sandara: Atomas sudarytas iš teigiamo branduolio ir apie jį skriejančių elektronų. Atomų branduoliai sudaryti iš teigiamą krūvį turinčių protonų ir neutralių dalelių- neutronų. Branduolyje sukoncentruota beveik visa atomo masė ir visas teigiamasis krūvis. Branduolių matmenys priklauso nuo juos sudarančių nuklonų skaičiaus. Protonas- tai vandenilinio atomo branduolys, jo krūvio ir masės skaičius lygus vienam. Neutronas- krūvio neturinti dalelė; neutronas laisvoje būsenoje yra nestabilus- jo gyvavimo trukmė apie 18 min. Neutronas virsta protonu, elektronu ir atsiranda antineutrinas. Izotopai. To paties cheminio elemento atomai, kurių branduoliai turi vienodą protonų skaičių Z, bet skirtingą neutronų skiačių N ir masės skaičių A. dauguma elementų turi po keletą izotopų. Pvz.: urano izotopai yra 23592U, 23892U, 23992U.Gamtoje aptinkami 3 vandenilio izotopai, kurie skiriasi vieni nuo kitų neutronų skaičiumi ir turi atskirus pavadinimus. Daugiausiai yra įprasto vandenilio 11H(lengvasis vandenilis), sunkusis vandenelis, arba deuteris 21H. ir reciausiai sutinkamas nestabilaus tričio 31H, jis radioaktyvus. Energija, kurios reikia visiškai branduolį suskaidyti į nukleonus, vadinama branduolio ryšio energija. Pagal energijos tvermės dėsnį tokio pat dydžio energija išsiskiria į branduolį jungiantis neutronams ir protonams. Taigi ryšio energija lygi energijai, kuri išsiskiria susidarant branduoliui iš atskirų dalelelių (nukleonų). Nukleono skaicius branduolyje: A=N+Z; A-mases skaičius (nukleonu skaičius); N-neutronu skaičius branduolyje. Branduolio ryšio energija: ΔE=Δmc2; Δ masės defektas; e-elektromagnetinių bangu greitis; c=3*108m/s iš čia gauname, kad branduolio ryšio energija proporcinga jo mases defektui: Er=c2*Δm=(Zmp+(A-Z)mn-mb)*c2; c-šviesos greitis vakuume 3*108 m/s. ryšio energija dažniausiai išreiškiama megaelektronvoltais – džauliais. Radioaktyvusis spinduliavimas. Natūralusis radioaktyvumas yra savaiminis vienų branduolių virsmas kitais, išspinduliuojant įvairias daleles. Pvz.: švino gabale buvo įgręžtas siauras kanalas, o jo dugne padėtas nedidelis gabalėlis radioaktyvios medžiagos. Jos skleidžiami spinduliai iš kanalo ėjo siauru pluoštu ir priešais kanalą pastatytoje fotografinėje plokštelėje paliko tamsia dėme. O jeigu spinduliavimą praleidžiame tarp dviejų stipriai įelektrinių plokštelių, suskildavo į tris pluoštelius ir plikdavo tris dėmes. Vadinasi, tarp įelektrintų plokščių esantis elektrinis laukas radioaktyvius veikia nevienodai ir jie suskyla į tris pluoštelius. Dalis spinduliu nukrypsta link neigiamo poliaus - ; kita dalis link teigiamo poliaus - β; o trečias elektrinis laukas neveikia ir jis nenukrypsta – γ spinduliais.  spinduliai yra +krūvį turinčiu greitai skriejančių helio atomų branduolių srautas. Β spinduliai- elektronų, judančiu greičiais artimais šviesos greičiui, srautas. γ spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos. ;β; γ-prasiskverbia pro įvairias medžiagas nevienodai. Vykstant radioaktyviam skilimui, radioaktyvaus elemento atomų skaičius mažėja. Galima kalbėti apie atomo skilimo per tam tikrą laiką tikimybę. Laiko momentu t radioaktyvios medžiagos atomų yra N . Per laiką dt tam tikras atomų akaičius suskils ir jų sumažės dydžiu dN. -dN=Ndt (-)rodo, kad radioaktyviųjų atomų skaičius sumažėjo. - sklidimo konstanta, rodanti, kuri atomų dalis suskyla per 1s. Laiko momentu t=0, radioaktyvių atomų skaičius N=N0. N=N0e-t Tai yra radioaktyvaus skilimo dėsnis. Radioaktyvaus elemento skilimo greičiui apibudinti naudojamas dydis, vadinamas sklidimo pusamžiu T1/2. Skilimo pusamžis – tai laikas per kurį suskyla pusė radioaktyvaus elemento atomų. Po laiko t= T1/2 , N=N0/2, radioaktyvaus sklidimo dėsnis 1/2N0 = N0-T1/2. Dažnai radioaktyvieji atomai apibudinami vidutine gyvavimo trukme , tai laikas per kuri skylančiu daleliu skaicius sumazeja e kartu. Po laiko  N0 = N0/e =1/Per sekunde suskilusių atomų skaičius vadinamas radioaktyvaus elemento aktyvumu A. A= dN/dt = -N. Aktyvumo vienetas SI yra bekeris –Bq- tai aktyvumas tokio radioaktyvaus elemento, kuriame per 1s ivyksta vienas skilimas. Buvo įrodyta, kad, kylant aukstyn, jonizuojančiųjų spindulių intensyvumas dideja. Todel šie spinduliai atsiranda jau nebe žemeje, o kosmoso erdvese, todėl jie vadinami kosminiais spinduliais. Jie yra skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai spindulia yra stebimi (25-30km aukstyje). Yra didelės energijos protonai 91%,  daleles (8%) ir kai kurie sunkesniųjų elementu atomų branduoliai. Pirminės kosminės dalelės viršutiniuose atmosferos sluoksniuose susirdūrusios su oro atomo branduoliais, sukelia antrinį spinduliavimą. Priklausomai nuo skvarbumo skiriamos dvi antrinių spindulių rūšyis: minkštieji ir kietieji. Minkštuosius sudaro elektronai ir gama fotonai, o kietuosius mezonai. Manoma, kad kosminius spindulius skleidžia superžvaigždės; kosminių spindulių greitis artimas šviesos greičiui. Atominės energijos panaudojimas.Branduoliniuose reaktoriuose naudojamas gamtinis uranas 235U. Šiuo metu daugiausia elektros energijos pagaminama atomineje ir šiluminese elektrinese. Ju našumas didžiausias, kai jos yra pilnai apkrautos, kadangi kuro ištekliai riboti, realiausias būdas organiniam kurui taupyti – branduolinė energija. Dabar galingiausia pasaulyje 2300MW galios atomine elektrine yra Lietuvoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!