Išsamus Mykolaičio-Putino konspektas

 Šiame kūrinyje pasakojama apie pagrindinio herojaus – Liudo Vasario – gyvenimą, kuris vis sunkėja augant jo sielos konfliktui: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Pirmojoje romano dalyje „Bandymų dienos“ galime įžvelgti šio konflikto užuomazgas. Prieš žengdamas lemtingą žingsnį ir stodamas į kunigų seminariją Liudas negalvoja tapti kunigu, tik nori būti naudingas savo šaliai bei patenkinti didžius tėvų norus. Supratęs, kad studijos nesutvirtins jo tikėjimo, nesužadins stipresnio religinio jausmo, o oficialios bažnytinės ceremonijos nesuteiks kasdienybei spalvų, Vasaris pradeda abejoti savimi bei kunigo pašaukimo egzistavimu savo širdyje. Svarbus įvykis, dar labiau sustiprinęs jo dvejones dėl kunigo gyvenimo, buvo pažintis su klebono auklėtine Liucija. Ši moteris buvo pirmoji, moterišku žavesiu sužadinusi Liudo jausmus, vyriškas ambicijas, kurios kunigui reiškė didžiausią nuodėmę. Prieštaringi jausmai persekioja, gniuždo Vasarį, Liucės ir kitos moters – Katedros Nepažįstamosios – paveikslai, vis išdygstantys atmintyje verčia ilgėtis idealo. Būtent šis ilgesys ir jį graužiančių abejonių sukelta širdgėla įkvepia jį kurti. Pirmasis Liudo eilėraštis buvo lyg kelionės link nepasiekiamybės pradžia, kuri jam suteikė neapsakomą džiaugsmą. (Vasaris supranta, jog kunigystė ir „poetavimas“ yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau mano radęs kompromisą: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“ jis pasako sau. Deja, tai tik iliuzija, Vasario pasąmonės padarinys, užviręs žūtbūtinę kunigo ir poeto tarpusavio kovą klieriko širdyje.) Manau, jog dvejonės dėl pašaukimo stumia Vasarį nevilties glėbin, verčia atsiverti pasaulietiškam gyvenimui, tačiau tuo pat metu slopinti šį troškimą, išsigelbėjimo ieškant kunigystėje. Žmogus, pasirinkęs netinkamą gyvenimo kelią, atsiduria uždaroje erdvėje, tarp savo išgyvenimų, apmastymų ir vis tiek toliau ieško. Veikėjo potyrius ir išgyvenimus psichologine plotme lietuvių literatūroje atskleidžia rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „ Altorių šešėly“. Jame pasakojama apie Liudo Vasario kūrybinius bandymus , užsimezgusią ir neatpažintą meilę, gyvojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. Svarbiausia – asmenybė (reikia kablelio) bandanti rasti individualius savo būties dėsnius, ieškanti savęs. Bandoma save įtikinti, kad prie gyvenimo pasirinkimo bus priprasta, tačiau tai neįmanoma, kai vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, tad pastangos tik nugramzdina į apatiją ir mintyse sukelia chaosą, tada tik kūrybos laisvė kelia džiaugsmą ir bent joje sugebama atrasti skirtąjį gyvenimo pašaukimą. Išgyvenęs vidaus kovas ir kentėjimus, suvokia, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Liudas Vasaris negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus. „Aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi uždavinį, paskirtį. Turiu savo paskirtį ir aš. Kitaip – beprasmiška būtų gyventi, beprasmiška kentėti, beprasmiška klaidžioti kryžkeliais, - ir jau ne vien beprasmiška, bet stačiai nusikalstama būti kitų skausmo priežastimi, kaip aš esu buvęs ne vieną kartą. O, kad aš savo tą paskirtį rasčiau! Kad ją suvokčiau bent savo gyvenimo kelio pabaigoje! Kad ją išskaityčiau savo gyvenimo faktuose, jausmuose, mintyse.“ „Aš noriu būti reikšmingesnis, kuo nors pasižymėti, ką nors nuveikti. Bet paskui ir vėl liūdesys pagauna. Kuo tu čia pasižymėsi sėdėdamas seminarijoj ir moralinę teologiją kaldamas!“ „Jau beveik visas mėnuo, kaip buvo atvažiavęs tėvas ir atvežęs nuo Liucės labų dienų. Ar užbūrė ji tas labas dienas, kad nuo to laiko gana dažnai apie ją pamastau! O gal čia pavasaris kaltas? Štai ir šiandien man ji iš galvos neina. Gėda prisipažinti, kad per vakarinę rekreaciją tyčia išėjau vaikščioti vienas ir vengiau, kad kas nors neprikibtų, nes norėjau pasvajoti apie ją.“ „Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresnį religinį jausmą, tačiau su nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą.“ „Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį", pažintis su Liuce - meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims.“ „Aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi uždavinį, paskirtį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!