Investiciniai projektai

ĮVADAS Verslo organizacijos siekia kuo geriau prisitaikyti Europos Sąjungos ir viso pasaulio stiprėjančios konkurencijos aplinkoje. Daugelio jų veikla nuolat grindžiama atsinaujinimu, naujų technologijų, inovacijų įdiegimu. Šie procesai įmonėse vykdomi projektiniu būdu: pagrįstos, ištirtos projektinės idėjos įforminamos reikiamais dokumentais, tam tikslui rengiami investiciniai projektai. Projekto įgyvendinimui ir jo sėkmei užtikrinti reikia atlikti daug įvairių tyrimų, surinkti ir apdoroti informaciją, įvairiapusiškai įvertinti projekto galimybes ir tinkamai jį valdyti. Taip pat reikia optimaliai paskirstyti projekte numatytus išteklius, užtikrinti produkcijos kokybę. Tik taip įmonė gali sėkmingai plėtoti savi investicinę veiklą aštrios konkurencinės kovos sąlygomis. Investicijų projektas – dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama investicijų grąža bei kiti efektyvumo rodikliai, nurodomos projektui įgyvendinti reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai. Projektų vadyboje planuojama ir valdoma projekto eiga: įvykių terminai, kaštai, materialių ir kitų išteklių panaudojimas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad investicinį projektą parengti yra niekų darbas, tačiau iš tiesų taip nėra. Rengiant investicinį projektą reikia viską labai gerai apgalvoti: pavyzdžiui, kas bus investavimo objektas; kiek reikės lėšų; ar bus gaunamas pakankamas pelnas; ar išvis bus gaunamas pelnas; po kiek laiko bus gaunamas pelnas; ar projekto komanda sugebės gerai atlikti pavestas užduotis; ar projektas bus įgyvendintas laiku; ar projekto vadovas tikrai sugebės tinkamai vadovauti projekto įgyvendinimui? Šie ir dar daug kitų klausimų turi būti atsakyti norint, kad projektas būtų sėkmingai įgyvendintas. Darbo tikslas: išanalizuoti investicinius projektus ir aptarti jų efektyvumą. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti investicinių projektų sampratą; 2. Apibūdinti investicinių projektų valdymą; 3. Charakterizuoti investicinių projektų efektyvumo nustatymo metodus. Darbo metodai: mokslinės-teorinės literatūros sisteminė analizė. 1. INVESTICIJŲ SAMPRATA LR Investicijų įstatyme investicijos apibrėžiamos kaip piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą (LR investicijų įstatymas, 1999, p. 1). Investicijos – ekonominio valdymo objektas. Investicijų prasmė tiesiogiai susijusi su šios kategorijos atsiradimu ekonominėje terpėje. Investicijos visų pirma traktuojamos kaip ekonominė kategorija, susijusi su ekonominių santykių, ekonominės veiklos sfera, nors neabejotinai siejama ir su technologiniais, socialiniais, gamtosauginiais ir kitais aspektais. Investicijos yra ekonominio valdymo objektas bet kurios ekonominės sistemos tiek makrolygmeniu, tiek mikrolygmeniu. Investicijos – galimybė panaudoti sukauptą kapitalą įvairiomis alternatyviomis formomis. Investiciniame procese kiekviena iš sukaupto kapitalo formų turi savo galimybių diapazoną ir konkretaus panaudojimo mechanizmų specifiką. Universaliausia yra piniginė kapitalo forma, kuri šiame procese daugeliu atveju transformuojama į kitas formas. Kapitalas, sukauptas materialių ir nematerialių gėrybių forma, gali tiesiogiai dalyvauti investiciniame procese, tačiau jo panaudojimo šiomis formomis sfera įgyja siaurą funkcinę reikšmę. Investicijos – alternatyvi galimybė investuoti kapitalą į įvairius objektus. Investiciniame procese kapitalas investuojamas į įvairius investavimo objektus ir investicinius instrumentus. Investicijos – verslo veiklos efekto generavimo šaltinis. Investicijų tikslas – pasiekti konkretų iš anksto užsibrėžtą efektą, kuris gali būti ir ekonominio, ir neekonominio pobūdžio (socialinio, ekologinio ir pan.) (R. Norvaišienė, 2006, p.7). Investicijos – rinkos santykių objektas. Investiciniame procese naudojami įvairūs investiciniai ištekliai, investiciniai instrumentai kaip pirkimo-pardavimo objektai formuoja specifinę-investicinę rinką, kurią apibūdina paklausa, pasiūla ir kaina, taip pat tam tikrų rinkos santykių subjektų visuma. Investicinė rinka glaudžiai susijusi su kitomis rinkomis (darbo, paslaugų, prekių ir kt.) ir jos funkcionavimą sąlygoja įvairios valstybinio reguliavimo formos. Investicijos – nuosavybės teisių ir disponavimo teisių nešėjas. Investuojant įgyjamos nuosavybės teisės į investavimo objektą arba šio objekto valdymo teisės. Įmonė, investiciniame procese naudojanti įvairias kapitalo formas, gali turėti disponavimo tam tikru turtu teises, bet neturėti nuosavybės teisių į šį turtą. Investicijos – finansinių, materialių ar nematerialių išteklių sąnaudos, investuojamos materialiam, nematerialiam ar finansiniam turtui įsigyti, siekiant gauti tam tikrą ekonominį ar neekonominį efektą, o jų įgyvendinimas grindžiamas rinkos principais ir susijęs su laiko veiksniu, rizika ir likvidumu. Investicijos laiko funkcija – investicinis procesas tiesiogiai susijęs su laiko veiksniu. Šiuo atžvilgiu investicinį procesą galima traktuoti kaip atsisakymą nuo kapitalo dabartinio vartojimo, siekiant didesnės investuotojo gerovės ateityje. Kapitalo prieaugis turi būti pakankamas, kad kompensuotų investuotojo atsisakymą nuo dabartiniu laikotarpiu turimų vartojimo lėšų, atlygintų jam už riziką, padengtų infliacijos nuostolius ateityje. Investicijos susijusios su rizikos ir neapibrėžtumo elementais. Rizika yra viena svarbiausių investicijų charakteristikų, susijusių su visomis jų rūšimis ir formomis. Investicijų rizikos lygis tiesiogiai susijęs su jų laukiamo pelningumo lygiu. Kuo didesnis laukiamas pelningumas, tuo didesnė rizika, ir atvirkščiai. Visos investicijų rūšys ir formos apibūdinamos tam tikru jų likvidumu, kuris suprantamas kaip galimybė prireikus jas realizuoti už jų realią rinkos kainą. Skirtingos investicijų rūšys ir formos pasižymi skirtingu likvidumo lygiu. Šiuos skirtumus sąlygoja įvairių kapitalo formų kaip investicinių išteklių mobilumas, realių investicinių objektų rūšių funkciniai ypatumai, įvairių finansinių instrumentų investicinės savybės, investicinės rinkos išsivystymo lygis, jos valstybinio reguliavimo pobūdis, susiklosčiusi investicinės rinkos ir atskirų jos segmentų konjunktūra ir kitos sąlygos (R. Norvaišienė, 2006, p. 8). 1.1. Investicijų vaidmuo įmonėje Investicijų įgyvendinimas yra bene svarbiausia sąlyga sprendžiant praktiškai visus strateginius ir didžiąją dalį einamųjų įmonės plėtros ir efektyvios jos veiklos užtikrinimo uždavinių: • Investicijos yra pagrindinis gamybinio potencialo formavimo šaltinis; • Investicijos – pagrindinis ekonominės plėtros strateginių tikslų įgyvendinimo mechanizmas; • Investicijos – svarbiausias turto struktūros optimizavimo mechanizmas; • Investicijos – pagrindinis veiksnys, darantis įtaką ilgalaikės kapitalo struktūros formavimui; • Investicijos – svarbiausia įmonės rinkos vertės augimo užtikrinimo sąlyga; • Investicijos – pagrindinis ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto atkūrimo instrumentas; • Investicijos – vienas iš įmonės veiklos rizikos valdymo instrumentų. Įmonės investicinė veikla apibūdinama kaip tikslingai vykdomas procesas, apimantis: • Būtinų investicinių išteklių radimą; • Efektyvių investicinių instrumentų atranką; • Investicinės programos, subalansuotos pagal pasirinktus parametrus, formavimą ir jos užtikrinimą (R. Norvaišienė, 2006, p.9). 2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ SAMPRATA Išvertus iš lotynų kalbos projektas reiškia „mestas į priekį“. Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus: • Projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira sistema (vienetas); • Projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam paskiriami ištekliai ir sava vadovybė; • Projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus; • Projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje, tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius; • Tai konkretus ir unikalus darbas, vykdomas pagal patvirtintą dokumentaciją; • Projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui. Taigi projektą galima apibūdinti kaip: dokumentą, veiklą ar pasiektą rezultatą. Investicinis projektas Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme apibūdinamas kaip „dokumentas, finansiškai, ekonomiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projektui įgyvendinti reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius. Investicinius projektus galima skirstyti labai įvairiai, pagal ūkio šakas, lėšų dydį ar lėšų šaltinius, tikslus ir pan., tačiau savo esme jie visi yra panašūs. Galima išskirti visiems projektams bendrus reikalavimus: • Investicinis projektas yra dokumentas, kurį sudaro: projekto santrauka, projekto pasas (svarbiausių konkrečių duomenų lentelė), marketingo planas, gamybos arba paslaugų teikimo planas, finansinis ir ekonominis projekto vertinimas, projekto įgyvendinimo metmenys, įvairūs priedai ir pan.; • Kiekvienas investicinis projektas turi griežtai apibrėžtą tikslą – numato tam tikrą rezultatą, kurį tikimasi pasiekti; • Bet kuriam projektui įgyvendinti reikia apibrėžtų išteklių – technikos, energijos, žaliavų, darbuotojų. Projekto ištekliai visuomet riboti, o racionalus jų panaudojimas – svarbiausia investicinių projektų įgyvendinimo problema. Investicinio projekto forma ir turinys gali būti labai įvairūs, tačiau visais atvejais projekte bus laiko tarpas tarp investavimo momento ir to momento, kai iš projekto bus gaunamas pelnas. Galima būtų pateikti tokius pavyzdžius: įmonėje įdiegti kokybės vadybos sistemą per devynis mėnesius už 20 tūkst. litų; per ateinančius metus atidaryti bendrovės skyrių ir pan. Galima išskirti tris pagrindines sudėtines dalis, apibūdinančias bet kurį projektą, tai: projekto ištekliai, įgyvendinimo laikas ir kokybė, kuri nusakoma specifiniais rodikliais. Įvairių rūšių projektai suprantami kaip investiciniai, kurie gali būti reitinguojami pagal jų: • Įgyvendinimo būtinumą (būtinai įgyvendinami ekologiniai projektai, nebūtinai – senų technologijų pakeitimas naujomis); • Skubumą (neatidėliotini ir atidėtini projektai); • Projektų tarpusavio priklausomybės laipsnį (alternatyvieji, nepriklausomi ir tarpusavyje susiję) (K. Ališauskas, 2005, p. 6-8). 2.1. Investicinių projektų tipai Projekto investicijos gali apimti tiek visą mokslinį-techninį ir gamybinį produkto kūrimo ciklą, tiek jo stadijas: mokslinį tyrimą, projektavimo darbus, esamos gamybos plėtimą ar reorganizavimą, naujos gamybos arba naujo produkto sukūrimą. Priimta skirti keturis projektų tipus, klasifikuojamus pagal dvi dimensijas: pirma, kaip aiškiai yra apibrėžti projekto tikslai, ir antra – kaip aiškiai yra nustatyti metodai šiems tikslams pasiekti. Valdymo sudėtingumas didėja pagal projekto tipą: • Inžineriniai projektai – ir tikslai, ir metodai šiems tikslams pasiekti yra aiškiai apibrėžti; • Produkto ir paslaugos kūrimo projektai – tikslai yra aiškiai apibrėžti, tačiau metodai jiems pasiekti nėra aiškiai nustatyti; • Sistemų kūrimo projektai – tikslai apibrėžti netiksliai, tačiau metodai jiems pasiekti yra aiškiai nustatyti; • Tyrimų ir plėtros bei organizacinių pokyčių projektai – ir tikslai, ir metodai jiems pasiekti apibrėžti neaiškiai. Projektai gali patirti įvairaus lygio nesėkmes. Siekiant jų išvengti, didėja valdymo sudėtingumas, dėmesys projekto rizikos veiksniams. Kiekvienas projektų tipas turi ir skirtingą vykdymo būdą. Inžinerinius projektus dažniausiai vykdo tam specializuotos organizacijos. Inžinieriai, dirbantys projektų vadovais statybos, gamybos ir kitose „techninėse“ srityse, turi nemažai patirties, kaip valdyti projekto kokybę, laiku pasiekti reikiamus rodiklius ir kiek mažiau – išlaidas. Jų pagrindinis uždavinys – sugebėti valdyti ir vykdyti projekto apimtį. Projektų darbų ir rezultatų apimtys iš anksto apibrėžiamos sutartyse. Nukrypimai nuo sutarties ar netgi neteisinga jos interpretacija gali atnešti rimtų finansinių nuostolių (vykdytojui) ar sumažinti projekto rezultatų naudą (užsakovui). Todėl, prieš imdamiesi investicinio projekto, užsakovas ir vykdytojas turi labai išsamiai aptarti planuojamus projekto rezultatus ir pateikti detalų jų aprašymą. Prieš pasirašydamos sutartį abi pusės turėtų susitarti dėl projekto plano gairių ir darbų organizavimo struktūros, tarpinių vertinimų, atsiskaitymų ir pan. Taip pat reikia įdiegti atitinkamas sutarties valdymo procedūras. Produkto kūrimo projektų atveju paprastai yra „vidiniai“ užsakovai ir vykdytojai, t.y. įmonė kuria sau naudingus naujus produktus ir paslaugas. Viena šio tipo projektų problemų susijusi su tuo, kad projekto vadovas yra atsakingas ne tik už techninę, bet ir komercinę sėkmę. Tuomet projekto pabaigos data, kaip ir jo sąnaudos, tampa priklausomi nuo veiksnių, kuriems projekto vadovas negali tiesiogiai daryti įtakos (pavyzdžiui, klientų elgesys ar kiti veiksniai, kurie paprastai reguliuojami funkcinių padalinių lygiu). Tada valdymo proceso neįmanoma racionaliai apibrėžti ir numatyti iš anksto. Produkto gamyba ir projekto valdymas čia yra labai integruoti, taigi būtina aiškiai atskirti specifinius jų tikslus ir darbuotojus, kas už ką atsako. Pavyzdžiui, nauda, kurios įmonė tikisi įdiegusi naują gaminį ar paslaugą, yra rinkos padidėjimas 10 procentų. Tada produkto tikslas yra pasiekti tą pardavimo lygį, kuris garantuotų šį padidėjimą, o projekto tikslas – sukurti pardavimui tinkamą produktą ar paslaugą. Kita šio tipo projektų problema yra projekto komandos narių motyvacija. Išimtinai funkcinėse organizacijose kuriant naujus produktus ir paslaugas dalyvauja keletas funkcinių padalinių, kuriems tai yra papildomas laikinas darbas šalia kasdienės jų veiklos. Tokiu atveju darbuotojai, paskirti dirbti projekte, yra linkę apriboti savo dalyvavimą, t.y. atlikti tik būtinas individualias užduotis. Tokia nuostata yra pagrindinė sėkmingos projekto komunikacijos ir koordinavimo kliūtis. Būtina sukurti ir įdiegti lanksčią skatinimo sistemą – atlyginti ne tik už individualų kiekvieno dalyvaujančiojo projekte pareigų atlikimą, bet ir už indėlį į komandinį darbą. Sistemų kūrimo projektai susiduria su tais pačiais sunkumais visame pasaulyje: tiesioginiai vartotojai nežino, ko jie nori iš kuriamos informacinės sistemos, nes patys nežino ir neišbandė šios sistemos produkto ar paslaugos. O vėliau jie pradeda keisti savo reikalavimus. Kai kurios programine įranga prekiaujančios Lietuvos įmonės, turinčios gana menką oficialios sutarčių kalbos vartojimo patirtį, apsikrauna nuolatiniais atnaujinimo ar pertaisymo darbais, t.y. vis tobulinami ir tobulinami projekto rezultatai, ypač jeigu projekto užsakovai yra iš Vakarų šalių. Šiose situacijose itin svarbu tiksliai apibrėžti ir sudaryti sutartį. Tyrimų ir plėtros projektus bei organizacinių pokyčių projektus, kaip sunkiausiai valdomus, priimta jungti į vieną projekto tipą. Tokių projektų valdymas yra sudėtingas, nes labai sunku jau pradiniuose etapuose numatyti tokio projekto ribas (apimtį). Norint įgyvendinti pokyčius vienose organizacijos veiklos srityse, tenka imtis planuojant projektą nenumatytų pokyčių kitose srityse. Siekiant strateginės reikšmės rezultatų svarbu įvertinti kiekvieno atskiro projekto indėlį ir skirtingų projektų įtaką vienas kitam jų įgyvendinimo metu ir po to (K. Ališauskas, 2005, p. 8-11). 3. INVESTICINIO PROJEKTO VALDYMAS 3.1. Projektų valdymo samprata Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymo koncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui, įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis. Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis biudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu. Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą (projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiama optimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėl projektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų išteklių panaudojimą, siekiant užsibrėžto rezultato iki nurodyto termino (K. Ališauskas, 2005, p. 12). Šiuolaikiniais valdymo metodais pasiekiami projekte numatyti darbų struktūros ir apimties, laiko, materialinių ir finansinių sąnaudų bei kokybės rezultatai, tenkinantys visus projekto dalyvius (B. Neverauskas, 2004, p. 17). Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios, vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninės savybės. Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą veiklą, išlaikant balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pasiekti norimą rezultatą. Balansas – tai situaciją, kai yra reikiamas kiekis išteklių projekto rezultatui per nustatytą laiką pasiekti. Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikia atlikti, siekiant projekto tikslo. Investicinius projektus galima analizuoti trimis aspektais: 1. Pagal investicinės veiklos stadijas; 2. Pagal rengimo ir realizavimo procesą; 3. Pagal organizacinius elementus. Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jo stadijos: moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai, rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių ar paslaugų marketingo logistika, produkto technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybos įdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (K. Ališauskas, 2005, p. 12-13). 3.2. Projekto valdymo sistema Ši sistema apima valdymo tikslus ir uždavinius, valdymo metodus, ekonominius ir organizacinius sprendimus, teisiškai įformintas valdymo taisykles ir sąlygas, organizacijos struktūros ir strategijos sudarymą ir valdymą. Nagrinėjant projektų valdymo problemas, išskiriami klausimai, kurie yra nagrinėjami makrolygiu ir mikrolygiu (žr. 3.2.1. lent.). „Stiprieji“ valdymo elementai čia dažnai rodo formaliąją organizacijos struktūrą, kiekvienos konkrečios organizacijos dokumentus. „Stipriaisiais“ valdymo elementais įvardijami: • Organizacinės struktūros rodo darbų grupavimo ir pavaldumo organizavimo būdus; • Strategijos sistemos nustato ribotų išteklių paskirstymo kryptį siekiant įgyvendinti numatytus tikslus; • Valdymo sistemos aprašo valdymo procesą ir nustatytą jo procedūrą (pavyzdžiui, planavimo sistema, kokybės valdymo sistema ir t.t.). Vis daugiau reikšmės skiriama „silpnųjų“ elementų valdymui, t.y. valdymo stiliui, personalo gebėjimams ir vertybėms, tarpusavio santykiams, bendradarbiavimui ir kt. Pastarieji elementai išreiškia neformaliąją organizacijos pusę, kadangi šių elementų buvimas pastebimas ne iš formalių dokumentų, o pasireiškia per organizacijos darbuotojų elgesį. Valdymo stilius reiškia vadovų veiksmų pobūdį, kurį jie demonstruoja siekdami įvairių firmos tikslų. Žmoniškųjų išteklių vertė nusakoma pagal sugebėjimus, kuriais pasižymi personalas. 3.2.1. lentelė Būdingiausi „stipriojo“ ir „silpnojo“ valdymo posistemių elementai (K. Ališauskas, 2005, p. 14) Valdymo lygis Valdymo posistemiai Makrolygis Mikrolygis „Stiprusis“ posistemis • Mokesčių politika • Investicijų politika • Politika mokslinių tiriamųjų darbų atžvilgiu • Gamyklos ir įrenginiai • Automatizavimas ir kompiuterizavimas „Silpnasis“ posistemis • Valstybės ir verslo santykiai • Valdymo ir darbo santykiai • Vertybių nustatymas • Personalo samdymo tvarka • Sprendimų priėmimas • Informacijos platinimas • Socialinio pobūdžio naujovių įgyvendinimas Projekto planavimo tikslas – numatyti, kokius darbus būtina atlikti, atsižvelgti į jų tarpusavio ryšį bei turimus iš teklius ir nustatyti darbų atlikimo tvarką (sudaryti projekto vykdymo tvarkaraštį), įvertinti visas tikėtinas projekto išlaidas ir sudaryti projekto biudžetą. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad išlaidas nulemia ne tik patys darbai, bet ir jų atlikimo tvarka, pasirinktas valdymo būdas, rizika, projekto aplinka ir kiti veiksniai. Sudėtinga valdyti atliekamų darbų seką, kur svarbiausias aspektas – žmoniškųjų išteklių valdymas, užtikrinantis, kad iškelti tikslai bus įgyvendinti (K. Ališauskas, 2005, p.14-17). 3.3. Projekto organizavimas Tradiciniame funkciniame padalinyje darbus atlieka darbo grupė, o projektui įgyvendinti suburiama komanda. Projekto komanda turi aiškiai apibrėžtą, ją vienijantį projekto tikslą ir priklausomai nuo to, kaip pavyksta jį pasiekti, vertinamas ir atlyginamas bendras komandos darbas. Individualios pastangos vertinamos tiek, kiek jos padeda siekti bendro tikslo. Efektyvios komandos formavimas – gana sudėtingas procesas, reikalaujantis ir projekto vadovo, ir kiekvieno komandos nario pastangų. Projekto užsakovo tikslus įgyvendina projekto vykdytojai. Atskirų jo darbuotojų tikslai ne visada sutampa su tikslais, kurių siekia užsakovas. Už jų įgyvendinimą atsako projekto vadovas, kuris organizuoja projektinę veiklą. Norint valdyti kokį nors procesą, būtina jį stebėti ir kontroliuoti. Valdymas – nuolatinis operatyvių sprendimų, kuriuos diktuoja naujai iškylančios situacijos bei besikeičiančios sąlygos, priėmimas. Svarbiausias operatyvių sprendimų priėmimo principas – priimant sprendimą, reikia atsižvelgti į dabartinę padėtį, bet negalima pamiršti galutinio tikslo. Kad projekto vadovas galėtų valdyti investicinio projekto įgyvendinimo eigą, jis privalo nuolat stebėti ir kontroliuoti sutarčių vykdymą, žinoti nukrypimus bei jų priežastis ir šių nukrypimų įtaką galutiniam tikslui. Valdančiąją ir valdomąją sistemą visuomet sieja dvejopi ryšiai: nurodymų ir ataskaitų. Be to, nuolat egzistuoja ryšiai su aplinka bei aplinkos poveikis: ryšiai su kitomis organizacijomis bei žinybomis, netgi klimato poveikis. Todėl projekto vadovas turi atlikti šias operatyvaus valdymo operacijas: • Stebėti ir kontroliuoti projekto įgyvendinimo eigą; • Analizuoti nukrypimus, jų priežastis bei numatyti galimus padariniu; • Analizės pagrindu priiminėti koreguojančius sprendimus. Projekto valdymo procese reikia žinoti ir įvertinti keturias perspektyvas: • Finansinė perspektyva – kokių finansinių rezultatų reikia siekti; • Klientų perspektyva – kokią vertę (naudą) pasiūlys klientui, kad galėtų pasiekti numatytų finansinių tikslų; • Vidinė perspektyva – kokiais vidiniais požymiais ir procesais turi išsiskirti, kad galėtų suteikti numatytą vertę klientui; • Mokymosi perspektyva – ką turi pakeisti kompanijoje ir mokydami darbuotojus, kad pasiektų savo tikslų (K.Ališauskas, 2005, p.17-20). 3.4. Investicinio projekto gyvavimo ciklas Kiekvienas projektas, nepaisant jo sudėtingumo ir darbų apimties, reikalingos jam įgyvendinti nuo projekto pradžios iki pabaigos, pereina įvairias fazes. Projekto pradžia įvardijamas idėjos atsiradimo momentas. Verslo žmonėms projekto pradžia yra susijusi su jo realizavimo pradžia ir lėšų jam vykdyti įdėjimu. Projekto pabaiga dažniausiai laikoma, jog tai yra projekto darbų užbaigimo momentas, t.y. objektų paruošimas darbui, jų eksploatavimo pradžia. Projekto darbų pradžia ir pabaiga yra įforminama oficialiais dokumentais. Projektai susideda iš kelių konkrečių etapų (fazių), kurių visumą priimta vadinti projekto ciklu. Projekto gyvavimo ciklas – tai laiko tarpas nuo projekto idėjos realizavimo pradžios iki jo užbaigimo. Projektą įvykdyti, jį užbaigti stengiamasi kuo griežčiau, kuo trumpesniu laiku. Kita vertus, atskiros projektų dalys eina viena po kitos, yra tarpusavyje susietos. Todėl patogu išskirti atskirus etapus, nustatyti konkrečias veiklas atskirose projekto stadijose. Investicinis projektas apima tam tikrą laikotarpį, nuosekliai ar lygiagrečiai vykdomus etapus: • Investicinės idėjos formavimas – šiame etape atsiranda investicinė idėja ir formuluojamas galutinis bei svarbiausieji projekto tikslai, numatomi jų pasiekimo keliai, investicijų objektai bei šaltiniai; • Projekto rengimas – tai investicinio projekto tikslų pasiekimo sprendimų paieška, projekto tikslų realizavimo užduočių ir priemonių komplekso formavimas, atsižvelgiant į laiką, resursus ir vykdytojus; • Projekto vykdymas – tai darbų vykdymo laikotarpis, realizuojant projekto tikslus. Šiame etape kontroliuojamas projekto planų vykdymas, resursų panaudojimas, analizuojama projekto eiga ir įvertinami nukrypimai; • Projekto užbaigimas – tai atlikto projekto pristatymas užsakovui ir jo priėmimas, tolimesnių sutarčių sudarymas, galutinis atsiskaitymas (K. Ališauskas, 2005, p. 23-24). 1978 m. (patobulintas 1991 m.) UNIDO Projektų rengimo vadove paskelbtas projekto ciklas, skirtas pramoniniams projektams ir susidedantis iš trijų fazių: 1. Priešinvesticinė fazė. Pirmiausia nagrinėjama projekto koncepcija. Projekto rengėjams žinotina, kad investuotojas, įdėdamas pinigines lėšas, atsako sau į šiuos klausimus: 1.1. Ar į tokį projektą verta investuoti lėšas? 1.2. Kiek lėšų reikės? 1.3. Kada investuotos lėšos pradės duoti pelną? 1.4. Kiek pelno galima tikėtis iš įdėtų lėšų? 1.5. Kaip apibūdinamas projektas? Pirmojo etapo metu atliekami tyrimai mikro- ir makroekonominiu lygiu, t.y. analizuojama šalies ir kitų šalių investicinis potencialas, noras ir galimybės investuoti, analizuojama informacija apie vieną ar kitą pramonės šaką, regionus, išteklius. Makroekonominiu lygiu analizuojamos verslininkų, organizacijų idėjos ar investavimo bei finansinių institucijų galimybės. Nagrinėjama informacija apie gamtinius išteklius, jų kainą, analizuojamos pramonės kryptys, produktų paklausa, importuojamų produktų paklausa, vidiniai ir tarptautiniai ryšiai, eksporto galimybės. 2. Investicinė (įgyvendinimo) fazė. Didelės įmonės projekto investicinė fazė bus visiškai skirtinga, lyginant su mažos įmonės projektu, statyba ir įrengimu. Atsižvelgiant į tai, kad projektuojama gamybinė veikla dažnai apima gamyklos pastatymą, mašinų ir įrenginių montavimą, projekto investicinė fazė yra suskirstoma į etapus: 2.1. Teisinių, finansinių ir organizacinių projekto įgyvendinimo pagrindų nustatymas; 2.2. Technologijos parinkimas ir įsigijimas įtraukiant projektavimo darbus; 2.3. Derybos ir sutarčių sudarymas; 2.4. Žemės įsigijimas, statybos darbai, įrenginių montavimas; 2.5. Ikigamyklinis marketingas, įtraukiant įmonės administracijos formavimą ir tiekimo darbų organizavimą; 2.6. Darbuotojų priėmimas ir mokymas; 2.7. Įmonės atidavimas eksploatuoti. 3. Eksploatacinė fazė. Eksploatacijos problemas reikia nagrinėti atsižvelgiant į artimiausią ir tolimesnę ateitį. Artimiausia ateitis – tai pradinis gamybos periodas, per kurį gali atsirasti problemų, susijusių su technikos panaudojimu, įrangos veikimu, žemu darbo našumu, arba nepakankama darbininkų ir personalo kvalifikacija. Tai tipiškos įgyvendinimo fazės pradinio periodo problemos. Daugelis jų turėtų būti aptartos ir išspręstos per projekto įgyvendinimo0 fazę. Šioje fazėje vienas reikšmingiausių yra laiko veiksnys. Vėliau labai svarbūs veiksniai yra gamybos ir marketingo sąnaudos, taip pat pajamos iš pardavimo, kurios tiesiogiai priklauso nuo įvertinimų, atliktų priešinvesticinėje fazėje, objektyvumo. Jeigu tie vertinimai buvo klaidingi, techninės ir ekonominės įmonės veiklos galimybės atsiduria pavojuje. Jeigu trūkumai buvo atskleisti tik eksploatacinėje fazėje, projekto gelbėjimo priemonės bus neveiksmingos arba labai brangios (K. Ališauskas, 2005, p. 24-28). 3.5. Investicinių projektų ekspertizė Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje (http://finansai.tripod.com). 4. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ EFEKTYVUMAS Vienas svarbiausių etapų kapitalo investicijų valdymo procese yra investicinių projektų efektyvumo vertinimas. Išskiriamos dvi pagrindinės investicinių projektų vertinimo metodų grupės: statiniai ir dinaminiai metodai. Statiniuose projektų efektyvumo vertinimo metoduose neįvertinama pinigų laiko vertė, tuo tarpu dinaminiuose metoduose diskontavimas yra būtina sąlyga. Statiniams metodams priskiriama: • Investicijų atsipirkimo laikas; • Investuoto kapitalo grąža. Dinaminiai investicinių projektų efektyvumo vertinimo metodai yra šie: • Modifikuotas investicijų atsipirkimo laikas; • Grynoji esamoji vertė; • Pelningumo indeksas; • Vidinė grąžos norma; • Modifikuota vidinė grąžos norma (R. Norvaišienė, 2006, p. 163). 4.1. Investicijų atsipirkimo laikas Vienas paprasčiausių investicinių projektų vertinimo rodiklių – investicijų atsipirkimo laikas. Laikas, per kurį projekto pinigų srautai padengia investicijas, vadinamas investicijų atsipirkimo laiku ir yra apskaičiuojamas taip: čia: T – investicijų atsipirkimo laikas; t – investavimo ar grynų pinigų srautų gyvavimo metų indeksas (t=1, 2, ..., k); CFk – grynų pinigų srautas, gautas tais metais, kai akumuliuotas grynų pinigų srautas viršija visas investicijas; CFt – t-ųjų metų grynų pinigų srautas; It – t-ųjų metų investicijos. Naudojant šį kriterijų, investicijų efektyvumo matu laikomas priimtinas atsipirkimo laikas. Jeigu apskaičiuotasis investicijų atsipirkimo laikas trumpesnis nei nustatytas maksimalus priimtinas atsipirkimo laikas, investicinis projektas laikomas priimtinu; priešingu atveju investicinis projektas turėtų būti atmetamas. Kuo didesnis likvidumas reikalingas investuotojui, tuo trumpesnis turėtų būti atsipirkimo laikas. Pagrindiniai šio kriterijaus trūkumai: • Dėmesys sutelkiamas į pajamas iš įgyvendinamo projekto į šių pajamų gyvavimo greitumą, o ne į pajamingumą arba bendrąjį pelną; • Neįvertinama nuosavo ir skolinto kapitalo kaina; • Neįvertinamos įplaukos, gaunamos po projekto atsipirkimo laiko, t.y. neįvertinamas visas projekto rezultatyvumas. Todėl, naudojant atsipirkimo laiko kriterijų sprendimams priimti, atmetami projektai, kurių atsipirkimo laikas ilgesnis, ir priimami tie, kurie užtikrina greitą įdėtų išteklių grąžą, netgi tuomet, kai jie gana kuklūs ir trumpalaikiai; • Ignoruojamas pinigų vertės laike kitimas; • Priimtinas investicijų atsipirkimo laikas, kuris yra kaip tam tikra riba, tėra tik subjektyvus investicinio projekto vertinimo matas; • Keblu šį rodiklį įvertinti tuo atveju, kai investicijos nevienkartinės. Atsipirkimo laiko metodas galėtų būti taikomas tam tikruose nekilnojamojo turto sektoriuose, kur daugybė investicijų garantuoja ilgalaikes, tolygias pajamas už nuomą. Šis investicijų efektyvumo vertinimo metodas tinka gauti tik papildomai informacijai, praplečiančiai suvokimą apie įvairias investicinio projekto savybes (R. Norvaišienė, 2006, p.165-166). 4.2. Investuoto kapitalo grąža Dar vienas investicijų analizės metodas – kapitalo grąža (ROI). Šis rodiklis padeda palyginti projekto pelną ir investuotą kapitalą. Dažniausiai šis rodiklis apskaičiuojamas taip: čia: Pvid – vidutinis metinis pelnas; Ivid – vidutinės projekto investicijos. Apskaičiuojant investuoto kapitalo grąžos rodiklį, paprastai rekomenduojama naudoti veiklos pelną po mokesčių. Vertinant projekto efektyvumą, investuoto kapitalo grąžos rodiklis palyginamas su kapitalo kaštais: • Jeigu ROI>kapitalo kaštai, projektas priimtinas; • Jeigu ROI

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!