Informacinių technologijų socialinis kontekstas

1. Informacinės visuomenės (IV) technologijų bruožai ir vystymosi tendencijos. INFORMACINĖ VISUOMENĖ atvira, išsilavinusi, žiniomis savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai gali, moka ir nori efektyviai taikyti šiuolaikinių IT priemones, naudotis kompiuterizuotais informacijos ištekliais, o valstybinės institucijos, pasitelkdamos IT, priimti sprendimus, užtikrinti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją. Informacinės visuomenės - tai tokia visuomenė, kurios produkcija - informacija, o ištekliai - žmonių žinios. Tokioje visuomenėje: sustiprėja kultūrinės ir kūrybinės visuomenės narių galios; sukuriamos naujos darbo vietos, iš esmės keičiasi įdarbinimo pobūdis; verslas įgalinamas sparčiau kurti visuomenės gerovę, o žmonės – naudotis jos vaisiais; piliečiai įgalinami būti aktyvesni valstybės valdyme, stiprėja demokratija. 2. IV apibrėžtys, struktūra ir pagrindiniai bruožai. IV - tai visuomenė, kurioje: 1. išplėtota informacinė infrastruktūra, kuri apima: telekomunikacijas; kompiuterių tinklus; duomenų bazes; informacines sistemas, šių sričių teisinius aktus ir standartus; priemones kuriančias ir prižiūrinčias institucijas; specialistus 2.piliečių mokėjimas naudotis moderniomis informacijos technologijų priemonėmis. Tai susiję su gyventojų mokymu dirbti kompiuteriais , keisti darbo metodus, naudotis viso pasaulio duomenų bazių informacija, bendrauti su kitais asmenimis internete, elektroninio pašto, telekonferencijų, telemokymo priemonėmis, sugebėti tvarkyti savo kuriamą informaciją. 3. Kompleksinė Y.Masuda‘os informacinės visuomenės samprata; IV kūrimo pradžia. Informacinė visuomenė bus nauja žmonijos visuomenė, kuri smarkiai skirsis nuo industrinės visuomenės; Informacinės visuomenės pagrindas- informacijos vertybių produkcija; Informacinė visuomenė bus sukurta remiantis kompiuterinių ir komunikacinių technologijų baze kaip informacinės visuomenės pagrindu. Industrinė visuomenė gali būti modeliu, pagal kurį prognozuojamas informacinės visuomenės susidarymas. Industrinės visuomenės pavyzdys panaudojamas kaip istorinis analogas, formuojant naują ateities visuomenę. Sudedant informacinės visuomenės komponentus, galima sukurti pagrindinį informacinės visuomenės karkasą. Informacinės visuomenės teorinio modelio įgyvendinimas Japonijoje Pirmasis etapas- mokslu pagrįsta kompiuterizacija (1945-1970) : kompiuteriai ir informacinė technologija naudojama valstybiniuose nacionalinės apsaugos ir kosmoso tyrimo projektuose; Antrasis etapas- vadyba pagrįsta kompiuterizacija (1950-1980): masinė kompiuterizacija palietė administravimo ir vadybos sritis vyriausybiniame sektoriuje bei privačiose įmonėse;  Trečiasis etapas- visuomene pagrįsta kompiuterizacija (1970-1990): informacinė technologija naudojama labai platiems visuomenės poreikiams; Ketvirtasis etapas- individualia veikla pagrįsta kompiuterizacija (1975-2000): kiekvienas visuomenės narys dalyvauja kompiuterizacijos procese, nes ji įsiskverbia į vieną svarbiausių visuomenės sferų- privatų žmonių gyvenimą. 4. IV sampratos (technologinė, ekonominė, profesinė, erdvinė, kultūrinė). Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia taip efektyviai apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją , kad tai užtikrina spartų šių technologijų plitimą į visas mokslo, verslo ir privataus gyvenimo sferas Ekonominė informacinės visuomenės samprata Žinios tampa modernios ekonomikos pagrindu ir pastebimas perėjimas nuo turto ekonomikos prie žinių ekonomikos. Vis didesnę bendro nacionalinio produkto dalį kuria žmonės, kurių veikla susijusi su informacinių technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. Profesinė samprata Vyraujančios profesijos informacinėje visuomenėje susietos su informacinėmis technologijomis. Industrinio darbo sumažėjimas sąlygoja visuomeninio sąmoningumo padidėjimą , lygybės tarp lyčių augimą Erdvinė informacinės visuomenės samprata Kompiuterinis tinklas apjungia atskiras įvairių lygių institucijas, regionus, valstybes ir tai turi esminę įtaką visos veiklos organizavimui laiko ir erdvės požiūriu Kultūrinė samprata Kultūra vis labiau apkraunama informacija, bet vis mažesnė jos dalis lieka reikšminga ir įsisavinama konkrečiam individui. Informacijos srautai veikia atskirų tautų kultūras, vis spartesni bei greitesni atskirų kultūros elementų perėmimo, atmetimo, suvienodėjimo tempai. Atskirų kultūrų išlikimas bei vystymasis informacinėje visuomenėje tampa problematiškas. 5. IV kūrimo Europoje ir Lietuvoje aspektai. Lietuvos nacionalinės strategijos vystymo dokumentai. Europoje Oficialia informacijos visuomenės kūrimo pradžia Europoje laikomas Europos Komisijos 1993 m. gruodžio mėnesio pranešimas. Informacijos visuomenės sąvoka plačiau pradėta vartoti po Europos Komisijos komisaro M. Bangemano pranešimo 1994 m. Europos Tarybai. 1995 metų birželio 23 dieną Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos šalių informacijos visuomenės forumas, kur buvo nubrėžtos svarbiausios gairės kuriant informacijos visuomenę. 1996 metų rugsėjo 12 – 13 dienomis įvyko antrasis informacijos visuomenės forumas. Lietuvos nacionalinės strategijos vystymo dokumentai 1991 11 03: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė patvirtino nuostatą kurti vientisą Lietuvos valstybinę informacinę infrastruktūrą (Programa LIETUVA 2000). 1991 11 03: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė patvirtino nuostatą kurti vientisą Lietuvos valstybinę informacinę infrastruktūrą (Programa LIETUVA 2000) . 1993 12 02: Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Valstybinę Ryšių ir informatikos plėtojimo programą; 1996 09 18: Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino patikslintą Valstybinę Ryšių ir informatikos plėtojimo programą; 2001 m.vasario 28 d.Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 229 patvirtino nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją. 6. Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) veiklos pagrindinės kryptys pastaraisiais metais. IVPK veikla 2002 m. : Valdžios „elektroninių vartų“ kūrimas; E-parašo infrastruktūros sukūrimas; Valstybinių institucijų kompiuterių tinklo plėtra; Valstybės institucijų programinės įrangos licencijavimas; IV elektroninių viešųjų paslaugų tyrimas. IVPK 2002 m.: Lietuvių kalbos elementų diegimas kompiuterinėse sistemose; Kompiuterinio raštingumo kvalifikacinių reikalavimų valstybės tarnautojams nustatymas; Lietuvos gyventojų informavimo apie IV procesus programa; IV e-viešųjų paslaugų tyrimas. IV plėtros strategija: LRV 2001 02 08 d. nutarimu Nr. 229 patvirtinta IVP strategijos koncepcija; LRV 2001 08 10 d. nutarimu Nr. 984 patvirtintas IVP strategijos planas. Pagrindiniai prioritetai: Lietuvos gyventojų kompetencija; viešasis administravimas; elektroninis verslas; Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba. IV plėtros tikslai: užtikrinti gyventojams galimybę įgyti žinių, įgūdžių, kurie leistų, pasinaudojus IT teikiamais pranašumais, lanksčiau prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų; modernizuoti valstybės valdymą; plėtoti e-valdžią ir e-demokratiją; sudaryti gyventojams realias galimybes nevaržomai gauti iš valdžios institucijų informaciją ; puoselėti Lietuvos kultūrą, kultūros paveldą, lietuvių kalbą ir išsaugoti juos pasaulio IV aplinkoje; skatinti dalyvauti ES programose ir projektuose, sudarančiuose palankias sąlygas plėtoti Lietuvos IV ; sudaryti sąlygas žiniomis, I, IT grindžiamo verslo ir pasaulinės ekonomikos plėtrai; gerinti visuomenės sveikatą remiantis patikima ir lengvai prieinama, informacija apie sveikatą; išlyginti miesto ir kaimo ryšių IT infrastruktūros netolygumus, suteikti visiems šalies gyventojams vienodas galimybes naudoti IT socialinėms ir visuomeninėms reikmėms. 7. Esminiai informacinės visuomenės technologijų bruožai. Svarbūs veiksniai, skatinantys informacijos visuomenės vystymąsi, yra šie: Technologijų vystymasis ir susiliejimas; Verslo globalizacija; Naujų paslaugų sukūrimas; Mobilumas; Viso pasaulio mastu vykstantis telekomunikacijų firmų privatizavimas, jų monopolio irimas. 8. Informacinės visuomenės technologijų vystymosi kryptys. Apimties ir galingumo išaugimas, kainos mažėjimas; Elektroninių tinklų pralaidumo didėjimas,mažėjanti duomenų perdavimo kaina; Įvairių elektroninių priemonių (media) susiliejimas; 9. Informacinės visuomenės vystymosi tendencijosAtvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas priėjimas prie informacijos, nevaržoma galimybė ja keistis; Tradicinių prekių, kaip varomosios ekonomikos jėgos, vietą pradeda užimti informacijos industrijos prekės; Žiniomis pagrįstos paslaugos tampa pagrindine eksportuojama preke; Kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu; 10. Informacinės visuomenės gyvenimo būdo pokyčiai. Socialinio laiko pokyčiai; Socialinės erdvės pokyčiai. Pagrindiniai IV kūrimo aspektai: socialinis – kiekvienas pilietis moka ir naudoja naujas informacijos technologijas, garantuojamas geresnis piliečio aprūpinimas informacija, plėtojamas švietimas, moksliniai tyrimai bei kultūrinės programos, naujas technologijas plačiai naudoja verslas; technologinis – šalyje palaikomos ir plėtojamos naujausios informacinės technologijos; teisinis – užtikrinamos piliečių teisės, suderinami darbo santykiai (Gudauskas R., Undzėnas V., 1999). 11. Pozityvūs ir negatyvūs informacinių technologijų (IT) globalizacijos aspektai. . Pozityvūs ir negatyvūs aspektai Nuolatinė galimybė disponuoti vaizdais bei idėjomis, jų greitas perdavimas net iš žemyno į žemyną turi gilių padarinių – teigiamų ir neigiamų – asmenų psichologiniam, moraliniam ir socialiniam ugdymuisi, visuomenių struktūrai ir funkcionavimui, tarpkultūriniam komunikavimui ir vertybių, pasaulėžiūrų, ideologijų ir religinių įsitikinimų suvokimui bei perdavimui. Interneto plitimas kelia daug klausimų, susijusių su tokiais dalykais kaip privatumas, duomenų saugumas ir konfidencialumas, autorinės teisės ir intelektinės nuosavybės teisiniai nuostatai, pornografija, neapykantą kurstančios svetainės, naujienų pateikimu dangstomas gandų skleidimas bei šmeižimas ir pan. 12. Informacijos visuomenės gyvenimo būdo pokyčiai. Naujų technologijų suklestėjimas kartu su naujų darbo organizavimo formų atsiradimu turėjo didžiulės įtakos perėjimui nuo fordizmo prie postmoderniam visuomenės būviui būdingos produkcijos (kurią Swyngedouw vadina “just-in-time” produkcija – 7; p.177). Šio laikotarpio bruožas, kurį Harvey vadina “laiko-erdvės suspaudimu” (8; p.284), būdingas ne tik gamybai, bet ir mainams bei vartojimui, o taip pat gali būti apibūdintas kaip vienas iš svarbių informacijos visuomenės gyvenimo būdo bruožų. 13. Technologijos pokyčių pasekmės. Informacijos visuomenės technologijų pokyčiai vyksta dviem kryptimis: pirma, jau esamų technologijų tobulinimo kryptimi; antra – naujų technologijų kūrimo kryptimi. Reikia pažymėti, kad naujų produktų kūrimui neretai nereikalingas joks realus poreikis, - jau sukurta prekė siūloma vartotojui teigiant, kad ji jam “būtinai reikalinga”. Technologijų pokyčiai neišvengiamai paveikė gamybos procesą, prekių, darbo pobūdį, vertybes. Kita vertus, komunikacijos priemonių ir būdų tobulėjimas ir jų įtakojami darbo pobūdžio pokyčiai turėjo atgalinį poveikį – skatino dar spartesnį technologijų vystymąsi. Komunikacijos ir darbo pobūdžio pasikeitimai iš esmės pakeitė sąlygas keistis žiniomis ir tvarkyti turimą informaciją. Vystantis informacijos visuomenei, ryškėja tokios tendencijos (15): neturįs precedento atvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas priėjimas prie informacijos ir nevaržoma galimybė ja keistis (pavyzdžiui, bet kuris turintis telefono liniją ir kompiuterį su modemu asmuo neišeidamas iš savo kambario gali nevaržomai semtis informacijos iš Interneto, dalyvauti diskusijose ir t.t.); tradicinių prekių, kaip varomosios ekonomikos jėgos, vietą pradeda užimti informacijos industrijos prekės. Valstybėse, kuriose informacijos technologijos yra toli pažengusios, yra geresnės sąlygos sukurti gerai apmokamas darbo vietas; žiniomis pagrįstos paslaugos tampa pagrindine eksportuojama preke. Komunikacijos technologijų pagalba savo darbo rezultatus gali išsiųsti (t.y. “eksportuoti”, patys būdami bet kurioje pasaulio vietoje) ne tik žurnalistai, mokslininkai, bet ir gydytojai, mokytojai, etc.; kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu, t.y. darbo dalis, nereikalaujanti aukštos kvalifikacijos, atliekama mažiau išsivysčiusiose šalyse (pav., kur mažesni mokesčiai ir pigesnė darbo jėga), o kvalifikacijos ir žinių reikalaujanti darbo proceso dalis – išsivysčiusiose valstybėse. Kaip keitėsi informacijos technologijų tobulėjimo įtakojamas ir, kita vertus, dar spartesnį jų vystymąsi sąlygojantis darbo pobūdis? Jei fordistinės gamybos atveju darbas paprastai buvo susijęs su vienos užduoties atlikimu, tai informacijos visuomenės narių darbas tuo neapsiriboja – darbas nebetenka griežtos specializacijos, iš darbuotojo reikalaujama įgūdžių daugelyje sričių ir jo darbas tampa susijęs su daugelio užduočių atlikimu. Be to, silpnėja išorinė kontrolė, išauga galimybė pačiam darbuotojui priimti sprendimus, didėja jo asmeninė atsakomybė, - vertikalią darbo organizaciją keičia horizontalus darbo organizavimas. Keičiasi ir darbo apmokėjimo pobūdis – jei fordistinės gamybos atveju atlyginimas buvo fiksuotas ir grindžiamas darbo pobūdžiu (pav., inžinieriaus alga, valytojos alga), tai postfordistinės gamybos atveju atlyginimas priklauso nuo darbuotojo dalykinių savybių bei pasiekimų, jis grindžiamas detalia premijų, paskatinimų sistema. Be to, dėl nuolat besikečiančių ir tobulėjančių technologijų išauga nuolatinio kvalifikacijos kėlimo svarba. Todėl postfordistinės gamybos atveju darbuotojas yra skatinamas nuolat mokytis, dalyvauti įvairiuose kursuose, konferencijose, seminaruose ir kt. Be to, dėl skirtingose kompanijose naudojamų skirtingų technologijų, programinės įrangos ir kt. pailgėja darbuotojo apmokymo darbo vietoje laikas (7; p.178). Darbo procesui tampant vis labiau kompiuterizuotu, vis daugiau užduočių iš dalies ar netgi visiškai gali būti atliekamos bet kuriuo (nebūtinai darbo) metu ir bet kur (nebūtinai darbo vietoje) (15). Taigi, nyksta skirtumas tarp darbo laiko ir laisvalaikio, tarp darbo vietos ir kitų vietų (nes, pavyzdžiui, nešiojamo kompiuterio pagalba (notebook, laptop) pagalba darbą galima atlikti namie, kavinėje, paplūdimyje ir pan.). Be to, tobulėjančios komunikacijos priemonės (mobilus telefonas, pranešimų gaviklis, elektroninis paštas ir kt.) suteikia galimybę žmogui būti pasiekiamam bet kurioje pasaulio vietoje. Naudojimasis šiomis komunikacijos priemonėmis pasiekia tokį laipsnį, kad “tampa panašus į telepatiją: nesvarbu, kur tu esi, - visada gali pasiųsti žinutę ar klausimą kitam asmeniui – ir gauti atsakymą” (15). Nykstant skirtumui tarp darbo laiko ir laisvalaikio, išryškėja dvi prieštaringos tendencijos: viena vertus, darbą dirbant ne darbo vietoje, gali “nukentėti” laisvalaikis; kita vertus, atsiranda galimybė lanksčiau ir laisviau disponuoti savo laiku. Informacijos visuomenės gamybos proceso varomąja jėga tampa poreikiai, o ne resursai, kaip buvo fordistinės produkcijos atveju (7; p.177). Masinę homogeniškų prekių gamybą stambiose įmonėse pakeitė lanksti įvairių produktų grupių gamyba nedidelėmis partijomis. Prekės nebegaminamos “į sandėlį”, vengiama kaupti jų atsargas. Gamybos proceso kontrolė pagrįsta nebe “ex-post” principu, kai pastebėtos klaidos ištaisomos vėliau, jau pagaminus prekę, - kokybės kontrolė tampa integruota viso gamybos proceso dalimi, kai klaidos taisomos iš karto, nepabaigus gamybos proceso. Gamybos procesas tampa geriau organizuotas, stengiamasi išvengti “skylėtos darbo dienos”, kai gaištamas laikas dėl organizacinių nesklandumų, pastebėto broko šalinimo, inventorizacijų ir kt. (7; p.177). Sparčiai besikeičiančios technologijos pakeitė ir prekių, plačiai vartojamų produktų (commodity) pobūdį: Prekės ėmė prarasti savo fizinį pavidalą ir svorį. Jei anksčiau pagrindinėmis prekėmis buvo tokie fiziniai objektai kaip automobiliai ir kt., tai dabar pagrindine preke tampa duomenys (informacija ir pramogos) bei paslaugos (neretai "patogumas" vertinamas pagal tai, kiek laisvalaikio jis sukuria) (10). Rinkos erdvė tampa vis labiau išskaidyta. Rinka yra nebe vieša vieta įprastine prasme, bet privatūs santykiai su duomenimis ir technologijomis, kur geografiniai atstumai praranda reikšmę. Elektroninės komunikacijos priemonių išsivystymas leidžia daugybę darbų atlikti neišeinant iš namų. Keičiasi ir įprastinė darbo vietos samprata, ji ima prarasti savo prasmę (10). Prekių platinimas ima darytis labiau "transliuojamo" (broadcast) negu fizinio pobūdžio. Platinimas ima reikšti ne kino juostos pristatymą į kino teatrą, bet filmo retransliavimą kabeliniu ryšiu tiesiai į namus (10). Idėja apie laisvą, neišmatuojamą laiką ima nykti, laikas tampa “suprekintas”. Pavyzdžiui, “pay-per-unit” atveju, žiūrovas perka ne filmą, bet jo transliacijos laiką. Analogiškai, reklamos kompanijos moka už eterio laiką, kurio kaina priklauso nuo to, kiek žmonių tuo metu žiūri televizorių (šiuo atveju net ir žiūrovas, o tiksliau, - galimybė pasiekti žiūrovą irgi tampa preke). Taigi, laikas kaip prekė įgyja vertę, kurią galimą išmatuoti ir naudoti mainuose (10). Naujos technologijos leido sukurti lanksčią masinę produkciją, “personalizuotų produktų” masinę gamybą (7; p.76). Nuo vienodų prekių gamybos pereinama prie nuolat besikeičiančių įvairių prekių, atitinkančių pačius įvairiausius skonius, gamybos . Kodėl pasikeitus, ištobulėjus technologijoms, pasikeičia ir visuomenės institutų pobūdis, vertybės? R.Inglehart šiuos pokyčius aiškina egzistencinio saugumo pojūčio sustiprėjimu. Pasak R.Inglehart, saugumo ar nesaugumo dėl išgyvenimo jausmas yra pamatinis dalykas, formuojantis tiek “išlikimo” vertybes, būdingas agrarinei ir ankstyvai industrinei visuomenei, tiek “gerovės” vertybes, būdingas išsivysčiusiai industrinei visuomenei (8; p.42). Tai, ar žmogus išlikimą suvokia kaip savaime suprantamą dalyką ar nėra visiškai dėl jo tikras yra pagrindas, formuojantis jo pasaulėžiūrą, vertybes, gyvenimo būdą. Tiek agrarinėje, tiek ankstyvojoje industrinėje visuomenėje išlikimas nebuvo garantuotas didžiajai visuomenės daliai, - todėl jos nariams būdingos išlikimo, išgyvenimo vertybės. Postmodernios, “gerovės” vertybės suklesti išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kur išlikimas didžiajai visuomenės daliai yra garantuotas. R.Inglehart teigimu, šios priešingos vertybių sistemos turi didžiulę įtaką formuojantis visuomenės institutams (politikai, ekonomikai, normoms, religijai) (8; p.43): IŠGYVENIMAS LAIKOMAS … …NEUŽTIKRINTU …UŽTIKRINTU Politika Stiprių lyderių poreikis Tvarka Ksenofobija/fundamentalizmas Ekonomika Prioritetas ekonomikos augimui Pasiekimų motyvacija Individuali versus valstybinė nuosavybė Seksualinės/šeimos normos Maksimali reprodukcija – bet tik binominėje heteroseksualioje šeimoje Religija Stipresnės valdžios akcentavimas Absoliučios taisyklės Galimybės prognozuoti akcentavimas Naujos reikšmės politinei valdžiai suteikimas Saviraiška, dalyvavimas Stimuliavimas to, kas nauja, egzotiška Aukščiausias prioritetas – gyvenimo kokybė Subjektyvi gerovė Mažėjanti tiek privačios, tiek valstybinės nuosavybės svarba Individualus seksualinis pasitenkinimas Individuali saviraiška   Religijos įtakos silpnėjimas Lanksčios taisyklės, situacinė etika Gyvenimo prasmės ir tikslo akcentavimas Taigi, iš lentelės matyti, kad egzistencinis saugumas ekonominėje srityje veda prie didėjančio rūpinimosi subjektyvia gerove ir gyvenimo kokybe, - daugumai žmonių tai tampa svarbesniu dalyku nei ekonomikos augimas. Be to, keičiasi ir darbo motyvacija: nuo siekio kuo daugiau uždirbti – prie troškimo dirbti mėgiamą, įdomų ar reikšmingą darbą. Kaupimas siekiant užsitikrinti ekonominį saugumą buvo esminis industrinės visuomenės tikslas. Paradoksalu, tačiau šio tikslo pasiekimas, išjudinęs ir laipsnišką kultūros kitimą, sąlygojo hierarchinių institucijų, padėjusių pasiekti šiuos tikslus, atmetimą, o pačius tikslus pavertė antraeiliais (8; p.45). Keičiantis darbo pobūdžiui, gaminamų ir vartojamų prekių specifikai, formuojantis naujoms, egzistencinio saugumo jausmo suformuotoms vertybėms, neišvengiamai keitėsi ir informacijos visuomenės gyvenimo būdas. 14. “Tinklo“ visuomenės pasiekiamumas. Prisijungimo prie interneto būdai: 1. Komutuojamomis linijomis – šiuo būdu naudojasi daugiau nei pusė visų interneto abonentų – iš viso 48,933 tūkstančio. 2. Kabelinės televizijos tinklais prie interneto jungiasi 12,253 tūkst. abonentų; 3. Radijo ryšiu – 8,454 tūkst.abonentų; 4. Bevielio ryšio linijomis - 4,495 tūkst.abonentų; 5. Vidiniais tinklais (LAN) – 3,871 tūkst. abonentų. RRT apžvalga rodo, kad interneto paslaugos kainos Lietuvoje šių metų pradžioje buvo gerokai didesnės nei ES ir daugumoje ES kandidačių. Remiantis RRT duomenimis, 20 valandų interneto kaina (jungiantis po 1 valandą per komutuojamąją liniją) ne piko metu 2003 metų pradžioje buvo: Lietuvoje-88litai,; Latvijoje–103,2lito,; Slovėnijoje–83,9lito, Lenkijoje–44,9lito, ;Estijoje–34,2lito. ES valstybėse maksimali tokios paslaugos kaina šių metų pradžioje buvo 61,06 lito, o minimali – 23,82 lito. Situacija Lietuvoje Ne visos žmonių grupės gali pasiekti ir naudotis globalizacijos privalumu - internetu. Tie, kurie neturi priėjimo prie naujausių technologijų arba neturi darbdavio reikalaujamų naujųjų kompiuterinių įgūdžių bei kompiuterinio raštingumo, gali prarasti savo darbą arba jo nerasti. Globalizacija, atverdama nelauktas augimo galimybes, giliai perkeitė ekonomines sistemas, tačiau sykiu ji lėmė, kad daug žmonių atsidūrė šalikelėje: nedarbas ekonomiškai stipriose šalyse ir begalinis skurdas daugelyje besivystančių šalių tebelaiko milijonus žmonių atkirtęs nuo pažangos ir gerovės. 15. Etinės ir teisinės IT naudojimo problemos. Pagrindiniai IV kūrimo aspektai socialinis – kiekvienas pilietis moka ir naudoja naujas informacijos technologijas, garantuojamas geresnis piliečio aprūpinimas informacija, plėtojamas švietimas, moksliniai tyrimai bei kultūrinės programos, naujas technologijas plačiai naudoja verslas; technologinis – šalyje palaikomos ir plėtojamos naujausios informacinės technologijos; teisinis – užtikrinamos piliečių teisės, suderinami darbo santykiai (Gudauskas R., Undzėnas V., 1999). Džeimsas Muras: Kompiuterinė etika – kompiuterinių technologijų socialinės įtakos visuomenei tyrimas, formuluojant to bazėje moralines normas ir aktyvią diegimo politiką , kurios turi laikytis kompiuterinės technikos projektuotojai ir vartotojai. 16. Kompiuterinės etikos kodeksas, jo esmė, kompiuterinės etikos postulatai. Kompiuterinės etikos kodeksas Pirmą kodeksą sudarė ir priėmė Elektronikos ir Elektrotechnikos Institutas (IEEE) 1979 metais; Kodeksas būtinas, nes inžinieriai, mokslininkai ir technologai savo veiklos rezultatais sudaro visiems informacinės visuomenės nariams gyvenimo sąlygas ir kokybę. Kodekso esmė Kompiuterinės etikos kodekso esmė – dešimt postulatų, kurių laikytis raginamas kiekvienas kompiuterininkas Dešimt postulatų: 1. Jūs nenaudosite kompiuterio, siekdamas pakenkti kitiems žmonėms 2. Jūs nekursite trukdžių ir netrukdysite dirbti kitiems tinklo vartotojams 3. Jūs nekišite nosies į failus, kurie nėra skirti laisvam vartojimui 4. Jūs nenaudosite kompiuterio vogimui 5. Jūs nenaudosite kompiuterio klaidingos informacijos skleidimui 6. Jūs nevartosite vogtos programinės įrangos 7. Jūs nevartosite kompiuterinės įrangos arba tinklo resursų be atitinkamos kompensacijos 8.Jūs nesisavinsite svetimos intelektualinės nuosavybės 9.Jūs galvosite apie galimas socialines pasekmes tų sistemų ir programų , kurias jūs kuriate 10.Jūs naudosite kompiuterį su apribojimais, kurie rodo Jūsų pakantumą ir pagarbą kitiems žmonėms 17. Intelektuali nuosavybė ir autorių teisių įstatymas. Intelektuali nuosavybė: Nemateriali kūryba saugoma įstatymu; Intelektualus darbas arba verslui tinkamas produktas nėra vieša sfera; Kopijuoti intelektualią nuosavybę galima tik po nustatyto laikotarpio Autorių. Autorių teisių įstatymas taikomas: 1. Autoriams ir gretutinių teisių subjektams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurių buveinės yra Lietuvos Respublikoje; 2. Autoriams, nepaisant jų pilietybės ir gyvenamosios vietos, turintiems teises į kūrinius, pirmą kartą išleistus Lietuvos Respublikoje, įskaitant kūrinius, tuo pat metu išleistus Lietuvos Respublikoje ir užsienyje. Kūrinys laikomas išleistu tuo pat metu keliose šalyse, jeigu jis buvo išleistas Lietuvos Respublikos teritorijoje per 30 dienų nuo jo pirmojo išleidimo kitoje šalyje .18. Autorių turtinės teisės. Autorius turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; 2) išleisti kūrinį; 3) versti kūrinį; 4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį; 5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai kompiuterių programos nėra pagrindinis platinimo objektas (kompiuterių programos buitinėje technikoje ir kt.); 6) importuoti kūrinio originalą ar jo kopijas; 7) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas; 8)  viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis; 9) transliuoti kūrinį; 10) retransliuoti kūrinį; 11) viešai skelbti kūrinį Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus įstatymais numatytus atvejus 19. Autorių neturtinės teisės. Kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines neturtines teises: 1. teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė); 2. teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą); 3. teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). 20. Kompiuterių programos, duomenų bazės kaip autorių teisės objektas. Kompiuterių programos, išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą, laikomos autorių teisės objektu. Kompiuterio programa Kompiuterio programą (toliau programą) įstatymas apibrėžia kaip visumą instrukcijų, pateikiamų žodžiais, kodais, schemomis ar kitu pavidalu, kurios įgalina kompiuterį atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam tikrą rezultatą, kai tos instrukcijos pateikiamos tokiomis priemonėmis, kurias kompiuteris gali perskaityti; ši sąvoka apima ir parengiamąją projektinę tokių instrukcijų medžiagą su sąlyga, kad iš jos galima būtų sukurti minėtą instrukcijų visumą. Duomenų bazė Duomenų baze įstatyme vadinama kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos susistemintas ar metodiškai sutvarkytas rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms sukurti ar valdyti. Programos autorius Kompiuterio programos autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, kurie sukūrė programą. Autoriaus turtinės teisės į kompiuterio programą, kurią sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinę užduotį, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje. Autorius arba kitas autoriaus teisių subjektas gali informuoti visuomenę apie savo teises, panaudodamas autorių teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: apskritime raidė C, autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo išleidimo metai. 21. Kompiuterio programos atgaminimas ir adaptavimas. Asmuo, teisėtai įsigijęs kompiuterio programą, turi teisę be autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimo pasidaryti vieną tos programos kopiją ar adaptuoti programą, jei tokia kopija ar programos adaptavimas būtini tam, kad: 1)   galima būtų naudotis šia kompiuterio programa pagal paskirtį, kuriai kompiuterio programa buvo įsigyta, įskaitant programos klaidų ištaisymą; 2) galima būtų atgaminti teisėtai įsigytą kompiuterio programos kopiją, jeigu ji yra prarasta, sunaikinta ar tapo netinkama naudoti. Asmuo, turintis teisę naudoti kompiuterio programą, turi teisę be autoriaus ar kito programos autoriaus teisių subjekto leidimo išbandyti, nagrinėti ar patikrinti programos veikimą tam, kad galėtų nustatyti, kokiomis idėjomis ar principais remiasi programa ar jos sudedamosios dalys, jeigu jis tai daro atlikdamas tokius veiksmus, kuriuos atlikti turi teisę (įdiegia programą, peržiūri programos pateikiamus duomenis ekrane, perduoda ar išsaugo programos duomenis). 22. Kompiuterio programos dekompiliavimas. Autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimas nėra būtinas, kai reikia atkurti kompiuterio programos kodą ar jį išversti tam, kad būtų galima gauti informaciją, kuri užtikrintų savarankiškai sukurtos kompiuterio programos ir kitų programų suderinamumą, su sąlyga, kad: 1) tokius veiksmus atlieka asmuo, turintis licenciją, ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis programos kopija, ar jų įgaliotas tai atlikti asmuo; 2) informacija, užtikrinanti programų suderinamumą, prieš tai nebuvo lengvai prieinama nurodytiems asmenims; 3) šie veiksmai taikomi tik toms originalios programos dalims, kurios yra būtinos, kad programos būtų suderinamos. Informaciją, gautą pagal aukščiau išvardytas nuostatas, draudžiama: 1) naudoti kitiems tikslams, nei suderinti savarankiškai sukurtą kompiuterio programą su kitomis programomis; 2) perduoti kitiems asmenims, išskyrus atvejus, kai būtina suderinti savarankiškai sukurtą kompiuterio programą su kitomis programomis; 3) naudoti iš esmės panašios kompiuterio programos kūrimui, gaminimui ir komerciniais tikslais arba kitai veiklai, pažeidžiančiai autorių teises. 23. Duomenų bazių naudojimas. Teisėtas duomenų bazės ar jos kopijos naudotojas be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo turi teisę atlikti veiksmus, numatytus autoriaus turtinėmis teisėmis, jei šie veiksmai reikalingi tam, kad teisėtas duomenų bazės naudotojas galėtų sužinoti duomenų bazės turinį ir juo tinkamai naudotis. Kai teisėtam duomenų bazės naudotojui leidžiama naudotis tik jos dalimi, šios nuostatos taikomos tik tai duomenų bazės daliai. Išleista arba viešai paskelbta duomenų bazė be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo gali būti naudojama kaip pavyzdys mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais su sąlyga, kad yra nurodomas jos šaltinis ir panaudojimą pateisina siekiamas nekomercinis tikslas, taip pat dėl visuomenės ir valstybės saugumo interesų, administraciniais bei teismo proceso tikslais. 24. Autorių teisių galiojimo terminas. Autoriaus turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, nepaisant kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.  Terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu pradedamas skaičiuoti nurodytas terminas. Autorių teisių galiojimo terminas į kūrinį, išleistą atskirais vienetais (tomais, dalimis, laidomis, epizodais), skaičiuojamas kiekvienam tokiam vienetui atskirai nuo to vieneto teisėto išleidimo datos. 25. Duomenų bazių gamintojų teisės. Duomenų bazės gamintojas, kuris įrodo, kad parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, turi išimtinę teisę atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma, visam laikui ar laikinai perkelti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį į kitą laikmeną; 2) bet kokiu būdu viešai paskelbti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį, platinant duomenų bazės kopijas, išnuomojant, pateikiant kompiuteriniu, kitokiu ryšiu ar kitais perdavimo būdais. Šios teisės gali būti perduodamos kitiems asmenims sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų bazių gamintojų teisės saugomos nepažeidžiant autorių teisių į duomenų bazės sudarymą ir autorių teisių bei gretutinių teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį. Išimtinė teisė platinti duomenų bazės egzempliorius nustoja galioti į duomenų bazės gamintojo arba jo pavedimu parduotus ir komercinėje apyvartoje teisėtai esančius duomenų bazės egzempliorius. 26. Duomenų bazės teisėtų naudotojų teisės ir pareigos. 1. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, gamintojas negali kliudyti teisėtiems duomenų bazės naudotojams perkelti į kitas laikmenas ar naujai panaudoti bet kokiais tikslais nedideles, vertinant kokybiniu ir (ar) kiekybiniu požiūriu, jos turinio dalis. Jeigu teisėtas naudotojas turi teisę panaudoti tik tam tikras duomenų bazės dalis, šios nuostatos taikomos tik toms duomenų bazės dalims. 2. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtas naudotojas neturi teisės vykdyti veiksmų, kurie prieštarautų įprastam duomenų bazės panaudojimui arba pažeistų duomenų bazės gamintojo teisėtus interesus. 3. Duomenų bazės, kuri teisėtai bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtas naudotojas privalo nepažeisti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį. 27. Duomenų bazių gamintojų teisių apribojimai. Duomenų bazės, kuri bet kuriuo būdu tapo viešai prieinama, teisėtas naudotojas be duomenų bazės gamintojo leidimo turi teisę perkelti ar naujai panaudoti didesnę jos turinio dalį, kai: 1) neelektroninės duomenų bazės turinys perkeliamas į kitą laikmeną asmeniniam naudojimui; 2) duomenų bazės dalis pateikiama kaip pavyzdys mokymo ar įvairių sričių mokslinio tyrimo tikslais su sąlyga, kad yra nurodomas jos šaltinis ir panaudojimą pateisina siekiamas nekomercinis tikslas; 3) duomenų bazė perkeliama ir naudojama visuomenės ir valstybės saugumo interesais, administraciniais ar teismo proceso tikslais. 28. Duomenų bazių apsaugos galiojimo terminai. Duomenų bazių gamintojų teisės saugomos 15 metų nuo duomenų bazės sudarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį duomenų bazė kuriuo nors būdu tapo viešai prieinama, duomenų bazių gamintojų teisės saugomos 15 metų nuo duomenų bazės viešo paskelbimo datos. Duomenų bazių apsaugos galiojimo terminai skaičiuojami nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais duomenų bazė buvo sudaryta arba pirmą kartą tapo viešai prieinama. Bet koks kokybiškai ir kiekybiškai įvertintas esminis duomenų bazės turinio pakeitimas, įskaitant pakeitimus dėl vėlesnių papildymų, išbraukimų ir pataisymų, kuriuos galima laikyti kokybiškai ir kiekybiškai įvertintomis naujomis esminėmis investicijomis, suteikia teisę duomenų bazei taikyti naują apsaugos galiojimo terminą. 29. Teisinė atsakomybė Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1)  kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ir gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais; 3) įstatyme ar autorinėse sutartyse nustatyto autorinio atlyginimo nesumokėjimas; 4) bet kokių techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja šiame įstatyme numatytoms savo teisėms įgyvendinti arba apsaugoti, pašalinimas, taip pat paslaugų tai padaryti siūlymas bei atitinkamų prietaisų, leidžiančių pašalinti tokias technines apsaugos priemones, gaminimas, importavimas, gabenimas, laikymas, turint tikslą platinti, ir platinimas; 5) informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą panaikinimas arba pakeitimas be autorių ar gretutinių teisių subjektų leidimo, taip pat kūrinių, atlikimų įrašų, fonogramų ar jų kopijų platinimas, importavimas, transliavimas, viešas paskelbimas ar padarymas viešai prieinamais be leidimo panaikinus arba pakeitus informaciją apie teisių valdymą; 6) autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimas; 7) kitų Autorių teisių įstatymo nuostatų pažeidimas 30. Autorių teisių gynimo būdai. Autorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta tvarka. Teismas, nustatęs, kad kūriniai ar gretutinių teisių objektai buvo neteisėtai panaudoti, išieško iš naudotojo 5 kartus didesnį autorinį atlyginimą, negu priklausytų mokėti pagal suteiktą licenciją panaudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą. Iš asmenų, kurie per vienerius metus nuo autorinio atlyginimo išieškojimo, pakartotinai pažeidžia Autorių teisių įstatymo nustatytą kūrinių ir gretutinių teisių objektų panaudojimo tvarką, išieškomas 10 kartų didesnis autorinis atlyginimas, negu priklausytų mokėti už suteiktas teises pagal licenciją panaudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą. 31. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimas. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir Autorių teisių įstatymo normos. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas. Vietoj nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300%. 32. Moralinės žalos atlyginimas. Asmuo, pažeidęs autoriaus ar atlikėjo asmenines neturtines teises, privalo atlyginti moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. Moralinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 5 000 litų ir ne didesnis negu 25 000 litų. Teismas, nustatydamas moralinės žalos, išreikštos pinigais, dydį, atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, moralinės žalos pasekmes bei kitas turinčias reikšmės failui aplinkybes. 33. Programinės įrangos rūšys pagal jos platinimo ir įsigijimo taisykles. Visą programinę įrangą pagal jos platinimo ir įsigijimo taisykles galima skirstyti į tokias pagrindines grupes: komercinė programinė įranga; bendrojo naudojimo programinė įranga; laisvojo naudojimo programinė įranga. 34. Vartotojo licencija. Vartotojo licencija Dauguma komercinių programų parduodamos pagal tam tikrą licenciją. Licencija paprastai nustato tokius dalykus:  1) kompiuterių, kuriuose gali būti įdiegta įsigytoji programa, skaičių; 2) vartotojų skaičių. Pagal licenciją asmeninio kompiuterio naudotojas dažniausiai gali tą programą vykdyti tik savo kompiuteryje ir pasidaryti atsarginę programos kopiją. Kai kurios licencijos leidžia vartotojui turėti kelias programos kopijas skirtinguose kompiuteriuose su sąlyga, kad ši programa vienu metu nebus vykdoma skirtinguose kompiuteriuose. 35. IT poveikis socioekonominei raidai. Socioekonominių, geografinių skirtumų (miestas – kaimas) įtaką kompiuterinio raštingumo kokybei akcentuoja ir užsienio autorių tyrimai. Štai 1994 m. surinkti Kanados socialinės apklausos duomenys rodo, kad apskritai kaime gyvenantys žmonės yra mažiau linkę vartoti kompiuterį, dėl ko nukenčia jų kompiuterinio raštingumo kokybė (Oderkirk, 1996). Tuo tarpu tyrėjų nuomone, šiandieninėje situacijoje virtualus darbas ir bendravimas gali sumažinti egzistuojančią demografinę įtaką darbui su kompiuterinėmis technologijomis (Grimes, 2000). Kalbėdami apie jaunimo kompiuterinį raštingumą ir jų tėvų socioekonominį statusą, vėl galime postuluoti tam tikrą lygių galimybių pažeidimo mechanizmo pasireiškimą. Atlikti tyrimai rodo, kad socioekonominis tėvų statusas turi įtakos mokymosi pasiekimams (Caldas, Bankston, 1997; Guskey, 1997). Pavyzdžiui, J.Sojourner ir N.Kushner (1997) nustatė, kad socioekonominis statusas ir autokoncepcija (self-concept) yra pagrindiniai veiksniai matematikos pasiekimuose. Tai patvirtino J.Crane (1996) ir E.P.Pungelo (1996) atlikti tyrimai, kurie nustatė, kad matematikos pasiekimų testą prasčiau sprendė vaikai iš žemomis pajamomis disponuojančių šeimų. 36. IT – informacinės visuomenės darbo rinkos transformacijos pagrindas. Vien tik Informacinės visuomenės darbo rinkos dinamika nėra pakankamai informatyvi. Jos analizė leidžia įsivaizduoti kokie darbo rinkos pokyčiai vyksta informacinėje visuomenėje, tačiau neatsako į klausimus kodėl ir kaip jie vyksta. Norėdami geriau suprasti šį procesą – informacinės visuomenės darbo rinkos transformacijas – pabandysime pažvelgti giliau – mikro (organizacijos) lygyje. Būtent – kaip ir kokius pokyčius sukelia kompiuterizacija organizacijos (darbovietės) viduje. Technologiniai pokyčiai stipriai įtakoja darbą ir jo organizavimą. Kai kurie analitikai teigia, kad kompiuterizacija transformuos darbą panašiai kaip ir mechanizacija pakeitė gamyklos darbą, egzistuoja potencialios galimybės naudoti kompiuterius skirtingose darbo sferose, galimas labai įvairus jų pritaikymas bei to pasėkoje kylančios skirtingos darbo transformacijos. Dauguma tyrėjų sutinka, kad mechaninės technologijos yra kompiuterizacijos ištakos, yra daug skirtingų nuomonių apie tai, kaip kompiuterizacija galėtų pakeisti darbą arba kaip analizuoti pokyčius darbo sferoje. Kompiuterizacija turi didelį potencialą pakeisti darbo prigimtį ir pobūdį. Pagrindiniai nesutarimai kyla kalbant apie darbo kokybės pagerėjimo ar pablogėjimo pobūdį ir apie sąlygas, kuriomis kompiuterizacija veda prie šių sąlygų pagerinimo arba pabloginimo. Šiuolaikinėse visuomenėse didžioji darbo dalis yra atliekama naudojant specifines technologijas bei įrangą. To pasekmėje darbo sociologai dažnai bando nustatyti technologijos vaidmenį organizuojant darbą ir technologinių pokyčių įtaką darbo organizavimui. Egzistuoja kelios teorijos padedančios praplėsti mūsų kompiuterizacijos ir darbo organizacijos supratimą. Darbo transformacijos pobūdį apibūdinti padeda atsakymai į tokius klausimus kaip: Kada bus naudojamos technologijos? Kurios iš daugelio technologijų bus naudojamos? Kaip jos bus naudojamos? Kas galės naudotis informacija kurią sukuria šios technologijos? 37. Kompiuterizacija ir darbo transformacija. kompiuterizacija transformuos darbą panašiai kaip ir mechanizacija pakeitė gamyklos darbą, egzistuoja potencialios galimybės naudoti kompiuterius skirtingose darbo sferose, galimas labai įvairus jų pritaikymas bei to pasėkoje kylančios skirtingos darbo transformacijos. Dauguma tyrėjų sutinka, kad mechaninės technologijos yra kompiuterizacijos ištakos, yra daug skirtingų nuomonių apie tai, kaip kompiuterizacija galėtų pakeisti darbą arba kaip analizuoti pokyčius darbo sferoje. Kompiuterizacija turi didelį potencialą pakeisti darbo prigimtį ir pobūdį. Pagrindiniai nesutarimai kyla kalbant apie darbo kokybės pagerėjimo ar pablogėjimo pobūdį ir apie sąlygas, kuriomis kompiuterizacija veda prie šių sąlygų pagerinimo arba pabloginimo. 38. IT vaidmuo keičiant profesinius reikalavimus. Aukščiau aptartas kompiuterizacijos vaidmuo keičiant organizacijos struktūrą nėra susijęs vien tik su technologijos bei darbo paskirstymo pakeitimu organizacijoje. Kompiuterizacija neišvengiamai kelia ir naujus darbuotojų dirbančių su šiomis sistemomis kvalifikacinius bei profesinius reikalavimus. Adleris (1986) teigia, kad darbas su kompiuterinėmis technologijomis reikalauja naujų, kitokių sugebėjimų nei darbas senomis technologijomis. O būtent naujieji sugebėjimai yra labiau “kognityvūs”, jie reikalauja atsakomybės už visą darbo proceso tęstinumą ir rezultatus, savarankiško problemų formulavimo ir sprendimo, darbo su kitais (komandinio darbo ir tarpusavio priklausomybės) bei nuolatinio ir dažno kvalifikacijos kėlimo. Kvalifikacijos kėlimo intensyvumas ir pobūdis JAV tiriamas Nacionalinių Longitiudinių tyrimų pagalba. Šių tyrimų autoriai išskiria dviejų rūšių kvalifikacijos kėlimą (training): • Formalųjį; • Neformalųjį. Formalus kvalifikacijos kėlimas yra suprantamas kaip kvalifikacijos kėlimas už darbovietės ribų – oficialiai organizuojami kursai. Neformalus kvalifikacijos kėlimas yra siejamas su kvalifikacijos kėlimu organizacijos viduje. Dažniausiai jis apima bendradarbių pagalbą ir savišvietą. Pirmasis – formalusis kvalifikacijos kėlimas yra labiau paplitęs ten, kur darbdavys ir darbuotojai yra ilgesnėje tarpusavio sąveikoje (Frazis, 1999). Deja, kiekybiniai JAV darbo rinkos keliamų reikalavimų bei kvalifikacijos kėlimo intensyvumo, duomenys nėra pateikiami nei statistinėse svetainėse Internete nei svetainėse kuriose pateikiami tyrimų duomenys. Todėl negalime pavaizduoti nei keliamų reikalavimų kiekybinės išraiškos nei jų dinamikos. Tačiau galime drąsiai teigti, kad organizacijos kompiuterizacija neįmanoma be darbuotojų kompiuterinio raštingumo. Kompiuterinis raštingumas (computer literacy) yra svarbus visuose organizacijos hierarchijos lygiuose kuriuose yra įdiegiamos kompiuterinės technologijos. Skiriasi tik kompiuterinio raštingumo “gylis”. Žemiausiuose lygiuose – vienos funkcijos kompiuterinės darbo vietos – kompiuterinis raštingumas mažiausiai išvystytas. Tokios sistemos aptarnavimui darbuotojas gali būti apmokomas vietoje – pvz. Duomenų įvedimo operatorės (radijo ieškos kompanijos). Aukštesni hierarchijos lygiai reikalauja didesnio kompiuterinio raštingumo. Pavyzdys – buhalterija. Iš pirmo žvilgsnio tai irgi vienos funkcijos kompiuterinės darbo vietos, tačiau kompiuteriniai sugebėjimai turi būti aukštesni – duomenų įvedimas + analizė + spausdinimas + perdavimas + apsauga. Tokiai darbo vietai keliami aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai – pvz. sugebėjimas dirbti konkrečia buhalterinės apskaitos programa. Šios žinios gaunamos už organizacijos ribų – programos gamintojo arba platintojo organizuojami kursai. Žinios įtvirtinamos ir gilinamos organizacijos viduje – kolegų pagalba, savišvieta. JAV longitiudiniai tyrimai nustatė, kad jei priėmus darbuotoją jam reikalingas kvalifikacijos kėlimas už organizacijos ribų, dažniausiai toks kėlimas būna kompensuojamas žemesniu pradiniu atlyginimu (Veum, 1999). Kompiuterinis raštingumas nėra privaloma sąlyga visoms profesinėms kategorijoms. Atsižvelgiant į anksčiau nagrinėtas organizacijų struktūras ir darbo pasidalinimą bei keliamus reikalavimus, galima teigti, kad labiausiai kompiuterinio raštingumo problema aktuali toms profesijoms, kurias stipriausiai veikia kompiuterizacijos paveiktos organizacijos transformacijos t.y. vadybininkams ir specialistams. Ši grupė yra gausiausia informacinėje visuomenėje. Kompiuterinio raštingumo diegimas – dar viena, sąlyginai nauja švietimo sistemos užduotis. 39. Kompiuteriniai ryšiai ir socialiniai ryšiai. 40. Socialinės informacinės visuomenės problemos. Žmogaus socialinė raida yra žmogaus sugebėjimų ir pasirinkimų plėtimo procesas. Yra įvairių rūšių galimybių, kurios esminės žmogaus gyvenimui, tokių kaip galimybė turėti namus, darbą, geriamo vandens, bazinį išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Lygiai tiek pat svarbios galimybės laisvai saviraiškai, atstovauti savo tikėjimą ir kultūrą, nediskriminuojamai dalyvauti politiniame procese ir pilietinės visuomenės veikloje, būti neišnaudojamam, gyventi garbingai. Šias galimybes galima sugrupuoti į ekonomines, socialines ir politines. Visos šios galimybės yra glaudžiai susijusios, ir vienos iš jų plėtimas plečia kitas. Kiekvienas turi turėti galimybę dalyvauti ekonominiame, socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Tokių galimybių neturėjimas gali būti pavadintas skurdu plačiąja prasme. Globalizacija gali būti įsivaizduojama kaip atverianti daug galimybių, naudojantis globaliomis komunikacijomis, globaliomis kelionėmis ir globalia gamyba. Šiame darbe daugiausiai dėmesio bus skiriama informacijos ir komunikacijos globalizacijai ir jos įtakai žmogiškųjų resursų raidai. Čia daugiau bus nagrinėjama Lietuvos situacija ir bandoma įrodyti, jog, nors informacijos ir komunikacijos technologijų globalizacija išplečia galimybes, įgalindama gauti informaciją ir žinias, vis dar daug žmonių tokių galimybių stokoja. Tai neleidžia jiems efektyviai dalyvauti informacija ir žiniomis grįstoje ekonomikoje, kas savo ruožtu griauna jų darbo ir pajamų stabilumą, taip pat sąlygoja ekonominę ir socialinę nelygybę. Tikslas yra parodyti, jog toli gražu ne visos žmonių grupės Lietuvoje gali pasiekti ir naudotis globalizacijos privalumais, o tai sumažina jų galimybes dalyvauti ekonomikoje lygiavertiškai. Šiuolaikiniai darbo prigimtis ir įsidarbinimo šablonai yra įtakoti naujų technologijų. Dabar vyrauja darbo įgūdžių tendencija nuo mechaniškai į informacija pagrįstus. Tie, kurie neturi priėjimo prie naujausių technologijų arba neturi darbdavio reikalaujamų naujų igūdžių, gali prarasti savo darbą. Kadangi žinios ir informacija tampa svarbiausiu šaltiniu ir nauja teigiama ypatybe, yra jėgos koncentracijos žinojimo elitų rankose tendencija (nors ji nėra aiški ir vienareikšmiška). Trumpai tariant, informacijos nepasiekiamumas sukelia socialines problemas: 1. Žinojimas ir naujausių komunikacijos ir informacijos technologijų prieinamumas turi įtakos socialinei padėčiai. 2. Žmonės, kurie neturi reikiamų žinių, yra atskirti nuo efektyvaus dalyvavimo žinojimo ekonomikoje, tai neigiamai įtakoja jų socialinę raidą. Globalizacija ir informacinė visuomenė Vos ne nuo pat šio (arba jau praėjusio) amžiaus pradžios pradėta kalbėti apie gresiančius naujus socialinius pokyčius, kurių priežastimi buvo laikytos naujos technologijos (Toffler, 1981, p. 17). Visi vieningai įžvelgė pokyčių katalizatorių - kompiuterius ir kitas naujausias informacijos technologijas. Viena po kitos pasipylė įvairios ateities visuomenės metaforos: "trečioji banga" (Toffler, 1981), žinių visuomenė, poindustrinė visuomenė (Bell, 1973), telematinė visuomenė (Otas, 1996), "globalus kaimas" (Papert, 1993). Paskutiniais dešimtmečiais atsirado multidimensinių ir “multikryptinių” procesų kompleksas, kurį galima susumuojant vadinti globalizacija. Pagal A.McGrew, “globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydama pasaulį realybėje ir patirtyje daugiau vidiniai susijusį” (Hall, 1992, p.299). Pranešime apie žmogaus socialinę raidą globalizacija yra aiškiai ir trumpai charakterizuojama trimis procesais: susitraukianti erdvė, susitraukiantis laikas, nykstančios ribos raida (Human Development Report, 1999, p.29). Vienas iš faktorių, kurie taip spartina integraciją, yra informacijos ir komunikacijos technologijos (Human Development Report, 1999, p.25). Todėl labiausiai šiuo metu vartojamas terminas - informacinė visuomenė (Papertas, 1995). Matomi tokie trys ryškiausi pokyčiai: darbo rinkos struktūros transformacijos ir technikos tarpininkaujamas pažinimas bei komunikacija. Auga informacinės sferos, informacinių paslaugų paklausa ir pasiūla (nors gal tik laikinai, kol technologija netobula ir neefektyvi); mokslas vis labiau skverbiasi į mikro- bei makropasaulį, pasitelkdamas kompiuterinę registravimo techniką, dėl kompiuterių tinklų populiarėjimo "susispaudė" erdvė - žmonės bendrauja nepaisydami sienų ir atstumų, pasaulis tampa "globaliu kaimu"; tai lemia ir naujos socialinės kultūros formavimąsi, kai kur ji įvardijama kaip informacinė kultūra.   Pozityvūs ir negatyvūs informacijos ir komunikacijos technologijų globalizacijos aspektai Procesai, kurie įgalina sulaužyti nacionalines sienas verslui, kapitalui, informacijai, idėjoms ir kultūroms, atveria daug galimybių žmonėms. Informacijos ir komunikacijos technologijos (kaip globalizacijos “vedliai”) turi didelį potencialą žmogiškajai raidai, nes suteikia informaciją, įgalinančią ir keliančią produktyvumą (Human Development Report, 1999, p. 58). Suteikti informaciją yra svarbu, nes gauti informaciją yra vienas iš pagrindinių gyvenimo pasirinkimų (Human Development Report, 1999, p.28). Patį informacijos poreikį nustatyti gana sunku, nes individai gali ir nesuvokti tokio poreikio, savo teisių ir įsipareigojimų, arba jie nežino, kad informacija padėtų išspręsti kokias nors problemas. Pagal tai galime skirti subjektyvų informacijos poreikį – suvokiamą piliečių, ir objektyvų – kai informacija iš tiesų jiems padėtų, nors jie to ir nežino (Gudonienė, 1998, p. 28). Kalbant apie produktyvumą, naujos technologijos suteikia galimybes žmogiškajai raidai, nes jos suteikia “ne vien geresnius būdus tam tikrai senesnei veiklai, tačiau ir radikaliai naujiems keliams daryti dalykus, kurių anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti” (Human Development Report, 1999, p.57). Jie apibrėžiami kaip galimybė pasiekti daugiau žmonių, dirbti greičiau ir žemesniais kaštais. Tokiu būdu informacijos ir komunikacijos technologijos yra svarbios įgalinimui. Nežiūrint šio proceso, yra stipri tendencija, kad pasaulis poliarizuosis labiau nei bet kada į turtingas informacija šalis ir skurdžias, lygiai kaip informacijos “kupinus” ir informacijos “trūkstančius” žmones šalyse (Sy, 1999, p. 326). Tai reiškia, kad vietoje augančių pasirinkimų žmonėms, nebalansuoti procesai koncentruoja jėgą ir marginalizuoja kitus. Pranešime apie žmogaus socialinę teigiama, kad einanti žmogiškosios raidos keliu globalizacija turi reikšti teisingumą ir įtraukimą, ne nelygybę ir marginalizaciją raidą (Human development Report, 1999, p.44). Aplinkybė, jog globalizacija išplečia kai kurių galimybes, bet sumažina kitų, dar nereiškia, kad Lietuva turi nuo šio proceso atsiriboti (bet kuriuo atveju tai nepasisektų, nes globalūs procesai vyksta daugiau ar mažiau autonomiškai nuo socialinio lygmens procesų (Kammeyer ir kt., 1997, p.643)). Tai reiškia, kad reikia imtis tam tikrų priemonių. Liberalizacija ir privatizacija negali išspręsti visų problemų. Auganti tendencija privatizuoti arba liberalizuoti informacijos paslaugas ir rinkas tik pagilina spragą tarp socialinių klasių su skirtingu informacijos ir žinių pasiekiamumu (Sy, 1999, p.328-329). Pasitikint rinkos ekonomika vien tie, kurie galės užsimokėti, galės naudotis globalizacijos teikiamomis galimybėmis (Human Development Report, 1999, p.63). Štai dėl ko reikia nacionalinių ir internacionalinių pastangų sumažinti nelygybei ir marginalizacijai, sukuriant geresnes sąlygas pirkti naujoms technologijoms ir mokant žmones, neturinčius įgūdžių. "Tinklo" visuomenės pasiekiamumas 1998 m. Lietuvoje buvo apie 200 tūkstančių kompiuterių, tai reiškia 0,04 kompiuterio vienam gyventojui (Abraitis ir kt., 1998). Lyginant su “tradicinėmis” informacijos ir komunikacijos technologijomis (69,1% namų ūkių turi telefonus, 74% turi radiją ir 85% turi televizorius (Deveikyte, 1999, p.32,33)), skirtumas yra reikšmingas. Prieš keletą metų kompiuterį galėjome rasti daugiausiai verslo ir valstybės institucijose. Dabar privačių vartotojų skaičius auga (verslininkai, mokslininkai, studentai). Visgi daugumai gyventojų kompiuteris vis dar yra per brangus ir ne taip jau reikalingas daiktas. Reikia pastebėti, kad kompiuteriai yra tik keletas iš tiek daug technologijų, kitos technologijos kaip teletekstas, telekonferencijos, videoteksto paslaugos, satelitu pagrįstos komunikacijos, distancinis mokymasis ir kitos yra praktiškai neegzistuojančios. Lietuvių Interneto pasiekiamumas taip pat marginalizuotas. Lietuva, taip kaip ir kitos Rytų Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys turi mažiau nei 6% kompiuterių su Internetu (Sy, 1999, p.329). Lietuva gali būti apibūdinta kaip marginalizuota ne vien dėl mažo Interneto vartotojų skaičiaus, bet taip pat dėl informacijos Internete, sukurtos lietuviams ir apie lietuvius trūkumo. Žmogaus socialinės raidos pranešime nurodoma, kad globaliai naujausių ir geriausiai išsivysčiusių technologijų vartotojai gali būti apibūdinti kaip turintys kai kurias bendras charakteristikas (Human Development Report 1999, p.62). Net jei nėra arba yra labai mažai statistinių duomenų apie šias charakteristikas Lietuvoje, galima būtų, vadovaujantis kiekvieno iš mūsų subjektyvia patirtimi ir žiniomis, sutikti, kad Lietuvoje yra ne kitaip. Štai šios charakteristikos, kurios vaidina svarbų vaidmenį informacijos ir komunikacijos technologijų pasiekiamumui: Pajamos. Vidutinis Lietuvos vartotojas yra iš aukštesniųjų pajamų stratos. Pavyzdžiui, kompiuterio kaina yra keturios vidutinės algos, todėl ne kiekvienas gali jį įsigyti. Iš kitos pusės, tai neatrodys absoliučiai beviltiška, jei lyginsime su faktu, kad nusipirkti kompiuterį Amerikos piliečiui kainuotų vieno mėnesio algą (Tuman Development Report, 1999, p.62). Tai rodo, jog yra kitos galimos priežastys, kodėl kompiuterizacijos lygis toks žemas. Išsilavinimas. Globaliai 30% Interneto vartotojų turi bent vieną universitetinį laipsnį (Human Development Report, 1999, p. 62). Tai rodo, kad neužtenka vien turėti modernias technologijas, žmonėms reikia tam tikrų įgūdžių jas naudoti. Lietuvoje dauguma žmonių galėtų būti apibūdinti kaip kompiuteriškai ir kitaip technologiškai neraštingi. Jie nežino kaip naudotis naujų, greitesnių ir pigesnių priemonių privalumais, kur juos panaudoti ir tai yra, kodėl jie neturi motyvacijos išvis juos naudoti. Galima išskirti dvi sudedamąsias komunikacinio mokėjimo dalis: 1. gnostinis mokėjimas, kuris yra netiesiogiai skiriamas verbalinėje komunikacijoje kaip platus žodynas ir atsižvelgimas į komunikacijos situaciją ir komunikacijos partnerį (Verderberis, 1989, p. 214); 2. operacinius-techninius mokėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad gnostinis mokėjimas yra komunikacinio mokėjimo pagrindas, galima teigti, kad komunikacinių mokėjimų ugdyme jiems turi būti skiriamas svarbiausias dėmesys. Tik sutvarkius gnostinius mokėjimus galimas efektyvus operacinių-techninių mokėjimų ugdymas. Lietuva turi labai aukštą suaugusiųjų raštingumo lygį (99%) (Human Development Report, 1999, p.135), todėl, jei būtų lengvesnis priėjimas prie visų technologijų, tai išmokti užtruktų žymiai lengviau nei kitų šalių neraštingiems gyventojams. Lytis ir amžius (vyrai ir jaunimas dominuoja). Nors nėra statistikos apie situaciją Lietuvoje, galime teigti, kad jauni vyrai užima darbo vietas, susijusias su informacija ir komunikacija. Vyrai gali jausti spaudimą iš mažų dienų domėtis technika, tas galėtų įtakoti jų vėlesnius pasirinkimus. Nors bendrai studenčių procentas aukštesnis už studentų (57,7%), matematikoje ir kompiuterių moksluose merginos sudaro tik apie 35% (Education, 1998, 24,34). Todėl neaišku, ar ateityje bus labiau subalansuotas vartojimas pagal lytį. Apie amžių kalbant, juk jauni žmonės yra lankstesni priimti naujoves. Kalba. Anglų kalba yra naudojama daugumoje Interneto puslapių ir instrukcijų (Human Development Report, 1999, p. 6). Lietuvoje užsienio kalbos žinojimas (išskyrus rusų) tapo svarbus ir reikšmingas ne taip jau seniai. Štai dėl ko tai gali būti pakankamai svarbi kliūtis. Dabar, kadangi gana didelis skaičius mokinių vidurinėse mokyklose (51%) ir studentų universitetuose (44.7%) studijuoja anglų kalbą (Education, 1998, p.27), jų galimybės kalbos aspektu yra didesnės. Gyvenamoji vieta (miestiečiai turi daugiau galimybių). Žmonės iš kaimo sričių turi mažiau galimybių bendrai, čia labiau paplitęs skurdas (Lazutka, 1999, p. 64). Jei, pavyzdžiui, žmonės neturi kompiuterio namuose, tai jie praktiškai negali prieiti prie jo ir kitose vietose. Bet čia žmonėms trūksta ne vien modernių priemonių, galime drąsiai sakyti, kad gana daug žmonių neturi netgi taip vadinamų “tradicinių” informacijos ir komunikacijos technologijų: televizorių, radijo, telefono. Pranešime apie žmogaus socialinę raidą nurodoma dar viena - etniškumas (Human Development Report, 1999, p. 62). Tačiau ši charakteristika negali būti reikšminga, apibūdinant vidutinį vartotoją Lietuvoje. Galime teigti, jog nė viena etninė mažuma nėra marginalizuojama informacijos pasiekiamumo aspektu dėl tautybės. Gal nebent čigonai, tačiau apie juos būtų atskira kalba. Perėjimas prie žiniomis ir informacija paremtos ekonomikos Perėjimas, kurį dauguma visuomenių šiandien patiria, yra sudėtingesnis nei gali iš pradžių atrodyti. Ne vien technologija keičiasi visuomenėje, tačiau taip pat visuomenės subsistencija keičiasi nuo industrinės į postindustrinę (informacijos). Šitai apibrėžia pokyčius visuomenės ekonominėje, socialinėje ir politinėje struktūroje ir organizacijoje bei gyvenimo būde (Curry ir kt., 1997, p. xx). “Informacinė visuomenė yra tokia bendrabūvio atmaina, kurią lemia socialinis skaitmeninių technologijų įbūtinimo vyksmas, t.y. ne tokių technologijų buvimas ir raida per se, bet jų konstitutyvinė integracija į ekonominį, kultūrinį, politinį ir stratifikacinį bendrabūvio audinį.” (Šaulauskas, 1999) Būtų per drąsu teigti, jog Lietuva yra postindustrinė ar informacijos visuomenė (nors kai kurios tokios visuomenes charakteristikos gali būti pastebimos), bet pokyčiai egzistuoja ir palaipsniui performuoja visuomenę. Pagal W.Dutton (Dutton, 1996, p. 410) informacijos visuomenės konceptas apibrėžiamas kaip “platus socialinių ir ekonominių pokyčių spektras, susijęs su augančia technologijos įtaka”; E.Brody (Brody, 1990, p.25) apibrėžia informacijos visuomenę kaip “tautą, regioną ar miestą, kuriame žinios ir informacija turi vertę ir yra vertės šaltiniai”. Bell (Curry ir kt., 1997, p. 325) mato informacinę visuomenę kaip visuomenę, “kuri yra visų pirma paremta specializuoto žinojimo sukūrimu ir perdavimu”. Šios idėjos suponuoja, kad informacinė visuomenė yra paremta žinojimo produkcija ir paslaugomis labiau nei materialinių gėrybių kūrimu. Pagal R.Shement informacijos visuomenė gali būti apibūdinta charakteristikomis, viena iš kurių yra informacijos kaip prekės iškeičiamumas (Brody, 1999, p. 26). Sakykime, jog informacija Lietuvoje turi vertę ir gali būti perkama ar parduodama rinkoje. Tačiau vis dar daug žmonių galvoja, jog informacija nėra produktas ir nėra tokia svarbi kaip materialios, apčiuopiamos prekės. Kita charakteristika yra auganti svarba ir specialus mokslinio žinojimo statusas. Žinojimas tampa šaltiniu, kuris gali keisti įvairias veiklos rūšis ir didinti komercinę produktų ir paslaugų vertę (Brody, 1999, p. 27). Daugiau nei pusė BNP daugumoje Išsivysčiusių šalių yra grįsta žinojimu (Human Development report, 1999, p. 57). Matomas ne vien žinojimo ir informacijos svarbos kaip atskiro sektoriaus augimas, tačiau informacijos svarbos augimas kiekviename ekonomikos sektoriuje, tokiuose kaip agrikultūra ir gamyba (Dutton, 1997, p. 410). Lietuvoje vis daugiau ir daugiau kompanijų, ypač užsienio ir tarptautinių, reikalauja intelektualinės darbo jėgos su aukštuoju išsilavinimu (tai paprastai galime matyti laikraščių skelbimuose). Informacinė visuomenė gali būti apibūdinama taip pat didele informacijos darbo jėga. Tai reiškia, jog informacijos visuomenėje dauguma žmonių susiję su informacijos gamyba, paskirstymu ir išlaikymu (Brody, 1999, p. 26). Tai taip pat reiškia postūmį į paslaugų ekonomiką (Allen, 1992, p.173). Kadangi ekonomika keičiasi nuo gamybos į paslaugų kūrimą, išauga specialistų ir techninių darbuotojų skaičius. Dabar JAV, Japonijoje ir visose pagrindinėse Europos šalyse daugiau nei pusė jų darbo jėgos yra paslaugų (sveikatos, švietimo, bankų, žiniasklaidoje, etc.) sektoriuje (Allen, 1992, p.173). Lietuvoje didelė dalis populiacijos dirba žemės ūkyje (21,4% dirbančiųjų) ir industrinėje gamyboje (27% dirbančiųjų) (Lietuvos statistikos metraštis, 1999, p. 97), todėl mūsų ekonomika negali būti apibūdinta kaip visiškai linkusi i paslaugų kūrimą. Lietuva galėtų būti geriausiai apibūdinama kaip tranzito visuomenė, kadangi turi nehomogenišką ekonomikos pagrindą: kai kurios charakteristikos iš industrinės visuomenės, kai kurios informacijos ir kai kurios agrarinės. Nors Lietuvos ekonomika sunkiai galėtų būti apibūdinama kaip visiškai žinojimu ir informacija grįsta, ji jau pradeda patirti kai kuriuos anksčiau minėtus pokyčius. Sekančiame skyriuje reikėtų apsvarstyti galimas atsirandančios žinojimu ir informacija pagrįstos ekonomikos implikacijas. Išsivysčiusioje ateities informacinėje visuomenėje bijomasi informacinių elitų kontrolės. Tačiau “Netiesa, kad spartus informacijos gausėjimas, augantis informacijos technologijų raidos ir jų plitimo pagreitis lengvina visuotiną informacijos kontrolę ir manipuliaciją. Veikiau atvirkščiai…” (Šaulauskas, 1999) Informacijos žinojimo vertė dėsningai kris. Augant ekonominei informacijos svarbai jos gamybos bei manipuliavimo kaštai mažės, ji taps kasdiene visiems lengvai prieinama itin “plataus vartojimo preke” ir praras savo vertingumą, nebegalėdama būti tikruoju konkurencijos, karjeros ir sėkmės įrankiu bei požiūriu (Šaulauskas, 1999). Tranzito efektai Pradžiai reikia pažymėti ir suprasti, kad, nežiūrint dėmesio sutelkimo į konkrečiai šią implikacijų sritį, jų yra žymiai daugiau dėl pokyčių kompleksiškumo ir reikšmingumo. Žmonėms gali būti sunku pamatyti kompleksinius ryšius tarp besikeičiančių technologijų ir pokyčių ekonominėje ar socialinėje struktūroje, kadangi ryšys nėra visuomet tiesioginis. Kaip bebūtų, ne vien technologijos, bet taip pat visuomenė keičiasi, nes informacijos ir komunikacijos technologijos kaip informacija savaime turi įtaką tam, kaip žmonės gyvena, dirba, linksminasi (Brody, 1990, p. 41). Naujų technologijų įvedimas turi įtakos darbo pobūdžio ir įsidarbinimo šablonams. Jie ne tik leidžia didesnį produktyvumą, bet taip pat naikina darbus (Brody, 1990, p. 41). Taip yra, kadangi jie negali atlikti darbo, kuris anksčiau buvo vykdomas daugelio darbininkų. Darbai, reikalaujantys fizinės jėgos, yra pakeičiami tų, kurie reikalauja galvojimo, o darbininkai, kurių specialybės nėra paklausios arba darbininkų, kurie neturi reikalaujamų naujų įgūdžių, gali prarasti savo darbus. Kadangi yra pokytis visuomenės darbo struktūroje (sumažėjimas gamybos darbuose ir išaugęs baltųjų apykaklių užimtumas), tuo pačiu metu yra paklausių įgūdžių poslinkis. Kad galėtume pagaminti materialias gėrybes, svarbūs mechaniniai įgūdžiai, postindustrinėse visuomenėse informacija pagrįsti įgūdžiai yra reikalingi atlikti darbui, apimančiam informacijos ir komunikacijos technologijas (Macionis, 1997, p.102). Negana tiesiog pritaikyti naujas technologijas, nes dauguma darbų, susijusių su informacija, yra susiję ne vien su naujais ir moderniais įrankiais, bet taip pat reikalauja tam tikrų įgūdžių arba aukštojo išsilavinimo. Atrodo, kad lietuviai nesupranta tos svarbios rolės, kurią vaidina žinojimas ir išsilavinimas šitame pokytyje. Naudojant naujas technologijas, žmonės gali gauti informaciją greičiau, pigiau ir tapti labiau išsilavinusiais, bet tuo pačiu metu žmonių žinios ir išsilavinimas kuria naują žinojimą ir yra tų technologijų inovacijų šaltinis (Allen, 1992, p. 174, 178, 182). Tokiu būdu tie, kurie nesupranta žinojimo ir kvalifikacijos kėlimo svarbos, patiria darbo ir tuo pat metu pajamų nestabilumą. Štai dėl ko keičiant žinojimą kaip kurti, valdyti ar naudoti informaciją žmogiškiems poreikiams ir žmogiškajai raidai reiškia ne vien investicijas i technologijas, tačiau taip pat į įgūdžius, kaip ir kur juos vartoti. Kaip jau sakyta anksčiau, yra tendencija poliarizacijos tarp tų, kurie turi priėjimą prie informacijos ir komunikacijos technologijų ir tų, kurie neturi. Žinojimas ir informacija kaip pagrindiniai šio visuomenės ir ekonomikos tipo resursai tarnauja taip vadinamo žinojimo elito formavimui: profesionalų ir verslininkų klasė, kuri žino, kaip dirbti su žinojimu, informacija, komunikacijos technologijomis ir sistemomis (Allen, 1992, p.174). Kadangi žinojimas tampa nauja gerąja savybe, yra tendencija, kad tie, kurie turi griejimą prie informacijos ir kurie neturi, bus opozicijoje. Turi būti pažymėta, kad ekonominės ir socialinės nelygybės augimas ne vien tarp tų, kurie dirba informacijos ir paslaugų sektoriuje ir tų, kurie ne, bet taip pat tarp profesionalaus žinojimo elitų (tų, kurie dirba vyriausybės institucijose, universitetuose, versle, etc.) ir paslaugų darbininkų, dirbančių mažai apmokamą darbą (Allen, 1992, p.174). Lietuvoje šią tendenciją aiškiausiai matome, jei lyginame jų algas. Nors, kaip buvo pažymėta aukščiau, naujos technologijos gali reikšti naujas galimybes, kartais atrodo, kad ne šie aspektai skatina pokyčius mūsų visuomenėje, bet Vakarų valstybių pogrindiniai interesai arba spaudimas. Yra pastovi kova Lietuvoje tarp verslo ir vyriausybės institucijų, kurios kontroliuotų technologijas, įeinančias į tinklus ir iš kurių galima gauti pelną. Trumpai tariant, žemų įgūdžių darbų automatizacija ir galios koncentracija tarp ekspertų. Šių procesų pasekmės yra ne taip akivaizdžios ir pakankamai sudėtingos. Kaip ten bebūtų, kai kurios žalingos įtakos (kaip augantis darbo nestabilumas ir ekonominė bei socialinė nelygybė) yra jau pastebimi, taip pat darosi aišku, kas yra ir kas bus laimėtojais ir pralaimėtojais. Skurdas Globalizacija, erdvės ir laiko distancijavimas yra įvairėjimas. Postmodernioje politikoje žmogaus teisės lieka, tačiau jos nebetraktuojamos kaip universalios. Dabar kalbama apie skirtumų politiką. O tuo pačiu ir apie naujus socialinius reiškinius, naują stratifikaciją, jos rezultatus ir pasekmes. “Gerovės” valstybės modeliai nėra daugiau pakankami: jie yra paternalistiniai, biurokratiniai ir centralizuoti. Tuo tarpu poslinkis į daugiau rinkai orientuotas ekonomines sistemas reikalauja pakeisti šiuos modelius. Pergalvojimas ir keitimas neturėtų baigtis visišku atmetimu. Palikta savo valiai rinka negali pašalinti ekonominės ir socialinės nelygybės. Svarbu stiprinti institucijas, kurios gali suteikti žmonėms galimybę tapti aktyviais piliečiais ir sumažinti jų priklausomybę nuo valstybės. Galbūt tai bus naujo tipo “besirūpinanti” valstybė, kuri galės subalansuoti santykius tarp valstybės, bendruomenės ir individo. Unikalūs skurstančiųjų elgesio ir vertybių šablonai yra perduodami tarp kartų per socializaciją ir tampa subkultūriniais žemesnio sociekonominio statuso determinantais (Waxman, 1983, p.7). Tačiau globos institucijos neturėtų vien stigmatizuoti skurstančių, užkirsdamos jiems kelią grįžti į aktyvų pilnavertį gyvenimą ir kurstydamos neapykantą tarp tų, kurie nebenori šelpti savo mokesčiais veltėdžių. Naujas požiūris į skurdą - laikyti tai procesu, bet ne sąlyga. Šis naujasis apibūdinimas mato neturtingiausius žmones ne kaip pasyvias aukas, o kaip kovojančius prieš skurdinimo procesus. Taigi, vietoj to, kad akcentuotų skurstančiųjų silpnumus, žmogiškojo skurdo konceptas dėmesį skiria jų potencialiai galiai ir toms savybėms, kurių jiems reikia tam, kad išsikapstytų iš skurdo. (Overcoming Human Poverty, 1998, p.15) Prieš keletą dešimtmečių mokslininkai skurdą apibrėždavo kaip ekonominių išteklių trūkumą būtiniems poreikiams patenkinti. Tačiau skurdas yra daugiaveidis, kintantis laike ir erdvėje. Pagrindiniai skurdo ribų tipai yra trys: absoliuti, santykinė ir subjektyvi. Pastaruoju metu labiausiai naudojama santykinė skurdo riba atspindi paties skurdo santykinį pobūdį, išreiškia vartojimo nelygybės pokyčius visuomenėje. Tačiau jos nepakanka, siekiant atspindėti absoliučius vartojimo galimybių pokyčius. Pastarajam tikslui naudotina fiksuota santykinė skurdo riba. Ji išreiškia vartojimo galimybes, kintant namų ūkių vartojimo išlaidoms ir vartojimo reikmenų kainoms. Lietuvoje skursta apie 600 tūkst. žmonių. Jie sudaro 16 proc. visų gyventojų. Šis skurdo lygis yra apskaičiuotas naudojant santykinę skurdo ribą ir yra pagrindinis skurdo rodiklis. Ypatingai giliame skurde gyvena mažiausiai 30 tūkst. arba beveik vienas procentas Lietuvos gyventojų. Realus labai skurstančiųjų skaičius yra didesnis, nes vargingiausi elgetaujantys bei prasigėrę asmenys tokiuose tyrimuose nedalyvauja. (Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija (projektas), 1999, p. 7). Šie skaičiai rodo, jog skurdas yra opi problema Lietuvoje. Jei pažvelgtume į skurstančiojo portretą, tai jis greičiausiai būtų priešingas mūsų jau vaizduoto žmogaus, turinčio priėjimą prie naujausių informacijos priemonių. Auginančios vaikus motinos, bedarbiai, pensininkai (apie 21 proc.), ūkininkai (32 proc.). Didžiuosiuose miestuose skursta 8,5, kaime - 26,5 proc. gyventojų. Grupėje, kuriai priklauso šeimos su aukštuoju išsilavinimu, vargingai gyvena 3 proc., be jo - daugiau nei 20 proc. šalies piliečių. Išvados Nors naujos technologijos gali turėti ir turi pozityvius aspektus žmogiškajai raidai ir gali padėti išspręsti daug žmogiškų problemų, šiame darbe buvo parodyta, kad informacijos ir komunikacijos technologijos ne vien negali išspręsti visų problemų (kadangi informacija yra tik vienas iš daugelio poreikių), bet taip pat gali sąlygoti naujas socialines problemas. Čia buvo teigiama, kad yra stipri poliarizacijos tarp tų, kurie gali pasiekti informaciją ir žinias, ir tų, kurie negali, tendencija; ji vis stiprės, vystantis informacinei visuomenei. Lietuvoje grupės turinčios naujų ir modernių technologijų pasiekiamumą (tuo pačiu metu ir žinių pasiekiamumą) gali būti apibūdintos tam tikromis charakteristikomis ir sudaro mažą populiacijos dalį. Tai svarbi tema, nes žmonės be pasiekiamumo turi mažiau galimybių naudotis globalizacijos privalumais ir dalyvauti žiniomis grįstoje ekonomikoje. To pasekmės yra darbo nestabilumas, socialinė ir ekonominė nelygybė, atskirtis, skurdas. Rinka (arba liberalizavimas ir privatizavimas) viena gali praplėsti atotrūkį tarp tų, kurie turi skirtingą informacijos ir žinių pasiekiamumą. Tam tikros priemonės (ypač švietimo) reikalingos išspręsti šioms problemoms. Jei tokių priemonių nebus imtasi, neaišku, ar situacija reikšmingai pasikeis, nes plačiai paplitęs skurdas ir mažas skaičius technologiškai raštingų žmonių. Globalizacija atveria daug galimybių, bet tik mažas skaičius žmonių gali tuo pasinaudoti. Kadangi globalizacija turi didelį žmogiškosios raidos potencialą, tai svarbus praktinis uždavinys padaryti globalizacijos privalumus pasiekiamais ne vien elito mažumai, bet taip pat kiek įmanoma didesniai daliai populiacijos. O teoriškai svarstant, vargu ar galime tikėtis, jog suponuojančio įvairovę bendrabūvio vidiniai principai bus sulaužyti vardan "geresnės", "teisingesnės", "besirūpinančios" vizijos įgyvendinimo. 41. Žmogaus ir kompiuterio bendravimo principai. Kompiuteris ir sveikata. Kompiuterio įtaka vartotojui ir aplinkai Jau dabar kompiuteris yra ne tik efektyvi gamybos priemonė, intelektualaus darbo įrankis. Kompiuteris iš gamybinių patalpų ateina į namus, kur įvairiems tikslams jį naudoja dideli ir maži šeimos nariai. Jau netolimoje ateityje dauguma civilizuotų žmonių nemažą savo veiklos dalį bus susiejusi su betarpišku bendravimu su asmeniniu kompiuteriu. Kompiuteris ir sveikata Esant tam tikram asmeninių kompiuterių skverbimosi į įvairiausias žmogaus veiklos sferas agresyvumui, natūraliai kyla klausimas apie galimą kompiuterio įtaką žmogaus sveikatai. Spaudoje skelbiama apie tikrą kompiuterių aplinkoje dirbančių „baltųjų apykaklių“ epidemiją JAV. Nustatyta, kad ne vienam dirbančiajam nuolatinis darbas kompiuterio aplinkoje turėjo traumuojantį poveikį. JAV Darbo ministerijos duomenimis šalyje darbuotojams išmokamos kompensacijos siekia milijardus dolerių. Todėl pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama šios rūšies profesinių susirgimų prevencijai. Laikoma, kad visų rūšių apkrovos dirbančiojo kompiuterio aplinkoje sveikatos sumažinimui būtina: ergonomiškai suprojektuota kompiuterizuotoji darbo vieta; kokybiška įranga darbo vietoje; sveiko darbo su kompiuteriu įgūdžiai. 42. Standartai ir kompiuterinės įrangos kokybė. Kompiuterinės įrangos sertifikavimas Kompiuterio kelią pas vartotoją Lietuvoje formalizuoja nuo 1998 metų įdiegta kompiuterinės įrangos sertifikavimo sistema. Pagal priimtą tvarką kompiuterinė įranga privalo tenkinti saugos, elektromagnetinio suderinamumo ir žemo dažnio elektromagnetinės spinduliuotės standartų reikalavimus. Sertifikavimo įstaigai pateikiami atitinkami kokybę patvirtinantys dokumentai ir, jei jie yra pakankami, išduodamas Lietuvos atitikties sertifikatas. Jeigu gamintojas ar tiekėjas kompiuterinės įrangos kokybę patvirtinančių dokumentų pateikti negali arba dokumentai yra nepakankami, tokios įrangos kokybė yra nustatoma bandymų laboratorijose. 43. Kompiuterizuotos darbo vietos higieninis vertinimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1277 patvirtintuose "Darbo vietų higieninio įvertinimo nuostatuose" apibrėžiama: "darbo vietų higieninis įvertinimas - darbuotojo (darbuotojų) darbo aplinkoje esančių veiksnių dydžių matavimų rezultatų įvertinimas jų kenksmingumo darbuotojo (darbuotojų) sveikatai požiūriu". Standartai nusako kokybės parametrus, kuriuos turi tenkinti kompiuterinė įranga. Šiuos parametrus savo gaminamai produkcijai turi užtikrinti kompiuterinės įrangos gamintojai, ir tai kontroliuoja kompiuterinės įrangos sertifikavimo sistema. Kokybiška kompiuterinė įranga kompiuterizuotoje darbo vietoje - tai būtina sąlyga, siekiant užtikrinti sveiką aplinką. Deja, tai nėra pakankama sąlyga, nes: • kokybės parametrai paprastai nustatomi atskiram įrenginiui, o ne tam tikram jų rinkiniui - apjungtos sistemos parametrai nebūtinai atitiks standarto nuostatas; • kompiuterizuota darbo vieta yra sudėtinga sistema, kuri apima ne tik kompiuterinę bet ir kitokią orgtechninę įrangą, baldus, patalpas; • kompiuterinės įrangos kokybės parametrai laiko bėgyje gali keistis, todėl darbo vietos įvertinimas negali būti vienkartinis ir galutinis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. spalio 27 d. priėmė Nutarimą Nr. 1277 "Dėl darbo vietų higieninio įvertinimo". Dokumentas priimtas, siekiant gerinti darbų saugą. 1998 metais buvo sudaryta darbo grupė naujam kompiuterizuotos darbo vietos higieninio įvertinimo normatyviniam dokumentui parengti, kadangi 1995 priimta higienos norma HN 32 "Darbas su kompiuteriu" tuo metu jau buvo kiek pasenusi ir aiškiai per mažai konkretizavo patį darbą kompiuteriu, žymiai daugiau dėmesio skyrė tradiciniams darbo vietos parametrams - apšvietimui, apšildymui ir pan. Darbo grupė paruošė higienos normos HN 32-1998 "Darbas su videoterminalais" projektą. KTU Kompiuterinės technikos bandymų laboratorija higienos normos projektui pateikė oficialų atsiliepimą, susitiko su darbo grupės vadove ir atskirais nariais dėl projekto patikslinimo. Kadangi darbo grupė buvo sudaryta vien iš Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų-medikų, todėl su ja buvo nelengva aiškintis ir derinti kiekybinius įvertinimo metodus ir rodiklius - medikai neretai yra įpratę naudoti organoleptinius įvertinimo būdus. Tokia pozicija tikrai ne visada pateisinama, kai yra žinomi ir plačiai taikomi tarptautiniai standartai, apibrėžiantys aiškią ir konkrečią atskirų parametrų kiekybinio nustatymo metodiką. Kitas priimtos ir dabar taikomos higienos normos HN 32- 1998 aspektas - jos griežtas orientavimas į Europos Sąjungos direktyvas, kaip apie tai pažymima įvade: "higienos norma parengta vadovaujantis Europos Sąjungos direktyva 90/270/EEB dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su videoterminalais, kuri remiasi direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių, skatinančių darbuotojų sveikatos ir saugos gerinimą darbo vietoje 16(1) straipsniu". Minėtos direktyvos priimtos 1989, 1990 metais, kai personalinių kompiuterių visuotinis paplitimas ir kompiuterizacijos tempai dar buvo sunkiai prognozuojami. Tuo metu daugelis dabar aiškių kompiuterio - žmogaus problemų dar buvo neįvardytos, nes tiesiogiai turėjo įtakos tik gana siauram ir uždaram kompiuterių specialistų ratui. Taigi, pagrindinėmis gairėmis higienos normai naudoti dokumentai aiškiai moraliai pasenę ir būtų buvę geriau plačiau taikyti naujesnius žinomus tarptautinius standartus. Deja, į mūsų pasiūlymus ne visur buvo atsižvelgta. Faktiškai higienos normoje naudojamas pagrindinis videoterminalo terminas taip pat yra pasenęs, plačiau naudojami sinonimais tapę terminai displėjus, monitorius. Kadangi Lietuvos higienos norma HN 32-1998 yra patvirtinta ir pagal tokių dokumentų tvirtinimo penkių metų periodiškumą naujai bus tvirtinama 2003 metais, dabartiniu metu tai yra pagrindinis galiojantis dokumentas higieniniam kompiuterizuotų darbo vietų įvertinimui. Šiame darbe bus taip pat pateikiama informacija apie autorių naujausius tyrimus šioje srityje bei sukaupta skaitlingose įvairių šalių publikacijose rasta aktuali informacija. Higienos normoje darbo vieta apibrėžiama taip: tai vienam darbuotojui skirtų videoterminalo įrenginių visuma, susidedanti iš displėjaus ir programinės įrangos, išorinių įrenginių, (telefonas, modemas, spausdintuvas, dokumentų laikiklis) arba kitokių funkcinių vienetų, taip pat darbo kėdės, darbo stalo ir supančios aplinkos. Higienos normoje yra tokie skyriai: • Įpareigojimai darbdaviui, kur nusakoma darbo vietų įvertinimo tvarka, darbuotojų informavimas ir mokymas. • Darbo ir poilsio režimas, kur pateikiami normatyvai darbo ir poilsio organizavimui. Atskirai skirtingų amžiaus grupių dirbantieji čia neišskiriami, nors tai dabar tikrai yra ypač aktualu. • Išankstiniai ir periodiniai darbuotojų sveikatos tikrinimai, kur nusakomas būtinas sveikatos tikrinimų periodiškumas, ypač atkreipiant dėmesį į galimus regėjimo sutrikimus; • Videoterminalų įrenginiai, kur nustatyti reikalavimai displėjaus ekranui, klaviatūrai, darbo stalui arba darbo paviršiui, darbo kėdei. • Darbo aplinka, kur išdėstyti reikalavimai erdvei, normatyvai apšvietimui, triukšmui ir vibracijai, šiluminei aplinkai, spinduliuotei, oro kokybei. • Videoterminalo ir darbuotojo sąveika, kur išdėstomi reikalavimai darbdaviui - kokių principų jis turi laikytis, pasirinkdamas programinę įrangą. Šis skyrius yra labiausiai morališkai pasenęs, įvertinant šiuolaikinį kompiuterizacijos lygį. Problemos yra aiškiai platesnės ir sudėtingesnėsč nei minimos Higienos normoje. Dokumento pabaigoje yra pateikiami trys priedai: 1. Rekomenduojami specialūs pratimai akims ir fiziniai pratimai; 2. Dirbančiųjų su videoterminalais sveikatos tikrinimo reikalavimai; 3. Literatūra. Tolimesniuose šio skyriaus poskyriuose bei kituose skyriuose bus plačiau išdėstytos kompiuterizuotų darbo vietų higieninio įvertinimo problemos ypač akcentuojant tas problemas, kurios atsiranda kompiuterizuotoje darbo vietoje. 44. Elektrosmogas kompiuterizuotoje darbo vietoje. Elektrosmogas kompiuterizuotoje darbo vietoje Terminas “elektrosmogas” vartojamas apibrėžti elektromagnetinius laukus, kuriuos aplinkoje sukelia aukštosios įtampos elektros perdavimo linijos, elektrifikuoti geležinkeliai, žemos įtampos elektros tinklai, televizijos ir radijo aparatai, kompiuteriai, judrieji [mobilieji] telefonai. Displėjų sukuriami elektromagnetiniai laukai turi dažnio komponentus, esančius iki 400 kHz srityje. Displėjų sukuriami laukai nėra stiprūs. Elektromagnetinių laukų stipris gerokai sumažėja, didėjant nuotoliui iki displėjaus ekrano. Todėl jų poveikis prie kompiuterio dirbančiam žmogui priklauso nuo to, kaip arti jis sėdi prie ekrano. Elektromagnetinius laukus sukelia ir išoriniai kompiuterio įrenginiai – magnetiniai diskai, nepertraukiamojo maitinimo šaltiniai. Šių įtaisų sukeliami laukai gali būti net 10 kartų stipresni už monitorių spinduliuojamus laukus. Tuo pačiu pasižymi ir spausdintuvai. 45. Kompiuterizuotų darbo vietų organizavimas, įvertinant elektromagnetinę spinduliuotę. Elektromagnet spinduliuotės prevencija Elektromagnetinė spinduliuotė kompiuterizuotoje darbo vietoje bus mažiausia, jei: naudojama kokybiška kompiuterinė įranga; darbo aplinkoje įrengiama kokybiška organizacinė technika, o rečiau naudojama įranga iškeliama už darbo vietos ribų; tinkamai sutvarkyta darbo vieta; darbo vietoje dirba spinduliuotės problemą išmanantys darbuotojai. Įrengiant kompiuterizuotas darbo vietas, būtina laikytis tokių biologinės apsaugos nuo elektromagnetinės spinduliuotės principų: apsauga atstumu – jei patalpoje aptinkama padidinta spinduliuotė, darbo vietą būtina perkelti į tokią vietą, kur nustatytas mažiausias spinduliuotės šaltinio poveikis; apsauga laiku – jei tenka dirbti padidintos elektromagnetinės spinduliuotės aplinkoje, būtina joje būti trumpiausią laiką; elektromagnetinės spinduliuotės lygio mažinimas – naudoti ekranavimą, įžeminimą, iškelti iš darbo vietos nebūtiną įrangą, išjungti kitus padidintos spinduliuotės šaltinius arba juos pakeisti. 46. Dirbančiųjų kompiuteriais sveikata ir jos pakenkimų profilaktika. Praktinės rekomendacijos 1.  Pagrindiniai elektromagnetinės spinduliuotės ir elektrostatinio lauko šaltiniai – displėjus ir sisteminis blokas – darbo vietos ribose turi būti nutolinti nuo vartotojo taip, kad tai netrukdytų normaliam jo darbui. 2.  Turi būti užtikrintas patikimas sisteminio bloko ir maitinimo šaltinio įžeminimas ir tai turi būti periodiškai tikrinama. Taip pat tikslinga sisteminį bloką įžeminti ne tik per įžemintąjį kištuko kontaktą, bet sujungti atskiru laidu su įžeminimo kontūru patalpoje. 3.  Vartotojas turi būti toliausiai nuo tinklo kištukinių lizdų ir maitinimo laidų. Nerekomenduojama naudoti ilgintuvus ir kilnojamuosius tinklo filtrus. Visiškai nerekomenduojama naudoti dvilaidžių ilgintuvų ir įrenginių su trijų kontaktų kištukais, kurių įžeminantysis kontaktas nesujungtas su žeme. Tai leistina, jeigu sisteminiam blokui įrengtas atskiras įžeminimo laidas. 4.  Ekrano filtras turi būti patikimai įžemintas ir periodiškai tikrinamas. Tinkamiausia vieta ekrano filtrui įžeminti yra sisteminio bloko korpusas (po varžtu, kur tvirtinamas maitinimo šaltinis). Kituose elektros maitinimo sistemos taškuose įžeminti nerekomenduotina. 47. Stresai, psichologinės apkrovos bei jų prevencija. Šiame laikotarpyje visose gyvenimo srityse stresas yra labai aktuali socialinė ir sveikatos problema. Urbanizuotoje visuomenėje, tobulėjant mechanizacijai, automatizacijai, informacinėms technologijoms, spartėja gamybos ir konkurencijos tempai, auga informacijos srautai, mažėja laiko racionaliems sprendimams priimti, didėja dirbančiojo atsakomybė. Visa tai didina intelektualinę, nervinę ir emocinę įtampą ir sukelia profesinį stresą. Mokslą apie stresą sukūrė kanadiečių mokslininkas H. Selje. Jo nuomone, stresas - tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio. 1936 metais H. Selje pirmasis pavartojo šį terminą ir sukūrė streso teoriją, kuri yra aktuali ir šiam laikmečiui. Jungtinių Amerikos Valstijų darbo apsaugos ir profesinių susirgimų nacionalinio instituto duomenimis dirbantys kompiuteriais gauna žymiai didesnes stresines apkrovas negu kiti dirbantieji. Žymias psichologines apkrovas sukelia net kompiuteriniai žaidimai. Įdomūs žaidimai reikalauja didelio susikaupimo ir įtampos, kurių nebūna įprastinėse situacijose ir į šias situacijas dažnai ir savo noru pakliūva vaikai. Ši problema nėra plačiai išnagrinėta, nes ir sudėtingi žaidimai multimedijos aplinkoje pasirodė visai neseniai. Aplamai per kompiuterinius žaidimus vaikai gali pakliūti į tikrą kompiuterių nelaisvę, todėl gali būti keliamas ir aštresnis klausimas - kaip darbas su kompiuteriu gali paveikti asmenybės vystymasi bei jo vidinį pasaulį. Kai kurie futurologai prognozuoja tai, kad ateityje žmogus gali pakliūti į tikrą kompiuterių vergiją, kas gali trukdyti savarankiškai mąstyti, ugdyti uždarumą ir vienatvę interneto virtualioje aplinkoje. Kompiuteris - tai intelektualaus darbo įrankis, todėl ir darbas su juo reikalauja nuolatinio dėmesio ir intelektinės įtampos. Kompiuteriais tiesiog užpildomi biurai, techninė ir programinė įranga nuolat atsinaujina, todėl tai sukelia papildomą įtampą, kai pradedama abejoti dėl savo sugebėjimų gyventi ir dirbti nuolat dinamiškai besikeičiančioje aplinkoje. Dirbant dideliuose kolektyvuose, matant kitus šalia palinkusius prie kompiuterių klaviatūrų, tai taip pat tampa tam tikru papildomos įtampos šaltiniu. Šiuo požiūriu labai įdomius duomenis paskelbė naujos darbo formos - teledarbo - tyrėjai. Jų teigimu teledarbas gali padėti sumažinti psichologines apkrovas: • atsiranda daugiau savarankiškumo, todėl apie 50% apklaustųjų pripažįsta, kad darbas namų aplinkoje žymiai sumažina stresines situacijas, nepaisant sudėtingesnio darbo ir namų ūkio problemų derinimo. Beveik 80% apklaustųjų pabrėžia didesnį savo darbingumą; • darbas mažiau susiejamas su laiku - darbuotojas užduotis neretai gali vykdyti bet kuriuo laiku, priklausomai nuo jo asmeninio darbo dienos suskirstymo ir darbingumo paros metu; • teledarbas leidžia daugiau laiko skirti darbinei veiklai - sutaupomas laikas keliui į darbą, ryšys per kompiuterį yra efektyvesnis negu tiesioginis laiko prasme. Teledarbo organizavimo principas gali užtikrinti didesnį darbo produktyvumą ir sumažinti nusiskundimų dėl sveikatos kiekį, bet šiuo atveju gali atsirasti naujas psichologinis faktorius - socialinio izoliuotumo pavojus. Teledarbas gali tapti savotišku namų areštu, todėl šį ir kitus naujus darbo organizavimo būdus reikia taikyti atsargiai ir derinant su įprastiniais darbo organizavimo būdais. Tuo būdu, darbo kompiuterizacija padidina stresinių faktorių kiekį, keičia darbo pobūdį. Darbas tampa labiau kontroliuojamas, greitesnis, priklausomas nuo kompiuterio ir kompiuterinių programų bei socialiai izoliuotas. Dirbant kompiuteriu, reikalingas analitinis mąstymas, dėmesys, nuolatinė psichinė įtampa, padidėjusi profesinė ir socialinė atsakomybė, sudėtingų užduočių ir algoritmų sprendimas, dažnos konfliktinės situacijos, hipodinamija. Visa tai kelia rūpestį medikams, tai turi įvertinti darbdaviai ir patys dirbantieji. Plačiau apie šias problemas rasite šio skyriaus poskyriuose, kur ne tik plačiau išdėstytos čia išvardytos problemos, bet ir pateikiamos profilaktinės rekomendacijos. 48. Darbo vietos ergonomika. Kompiuterizuotos darbo vietos ergonomika Būtina siekti, kad darbas kompiuterizuotojoje darbo vietoje turėtų mažiausią poveikį dirbančiojo sveikatai. Čia reikia įvertinti tris pagrindinius dalykus: regėjimą – vartotojas turi dirbti neįtempdamas žvilgsnio ir nevargindamas akių; nugarą – sėdėjimas ir judesiai darbo metu neturi sukelti nemalonių pojūčių; psichika – vartotojas darbo vietoje turi jausti visapusišką komfortą, nes kompiuteris gali tapti psichologinės įtampos bei streso šaltiniu. 49. Kompiuterizuotos darbo vietos ergonominis įvertinimas. Vienas iš būdų kompiuterizuotos darbo vietos ergonominėms charakteristikoms ir darbuotojų nuomonei įvertinti - dirbančiųjų prie kompiuterių anketinė apklausa. Tokią apklausą praktikuoja kai kurių šalių universitetai ir firmos [Berklis, Stenfordas, Hessenas, Wupertalis]. Anketose pateikiamus klausimus galima sugrupuoti į tokias grupes: • darbo vietą identifikuojantys duomenys, • klaviatūra ir pelė, • kėdė, • displėjus, • darbo stalas ir papildoma įranga, • aplinka, • programinė įranga, • sveikatingumo aspektai. Apibendrinę darbuotojų sveikatingumu ir darbo vietos ergonomika besirūpinančių organizacijų patirtį, siūlome tokią anketą kompiuterizuotos darbo vietos ergonominėms charakteristikoms ir darbuotojų nuomonei apie darbo aplinką ir sąlygas įvertinti. 50. Kompiuterinis/technologinis raštingumas: sąvokos traktuotė ir tyrimų apžvalga. Ką reiškia postmodernioje visuomenėje būti raštingam? Ką šiandiena turi omenyje švietimo atstovai, mokslininkai, praktikai, visuomenė, kai vartoja sąvoką “kompiuterinis raštingumas”? Mokslinėje literatūroje galima rasti nemažai darbų, kurių autoriai – tiek užsienio šalių (S.McMillan, 1996; D.Johnson, M.Eisenberg, 1991; M.Eisenberg, D.Johnson, 1996; C.A.Anderson, 1983; M.E.Lockheed, 1983, 1985; M.Hayden, 1999; W.B.Waetjen, 1993; C.Bruce, 1996, 1997; P.Collis, R. Anderson, 1994 ir kt.), tiek Lietuvos (B.Bitinas, 1990; V.Dagienė, 2000, 2001; A.Otas, 2000; R.Petrauskas, 1998; D.Šaparnienė, 2002; L.Markauskaitė, 1999; D.Urbonaitė, 2000 ir kt.) – nagrinėja raštingumo bei kompiuterinio raštingumo sampratas, jų struktūrinės išraiškos charakteristikas. Tačiau iki šiol lieka nemažai neapibrėžtumų ir netgi painiavos aiškinant nagrinėjamas sąvokas. Kompiuterinis raštingumas tiek pasaulinėje mokslinėje literatūroje, tiek lietuviškuose šaltiniuose apibrėžiamas įvairiai. Kompiuterinio raštingumo ir jo definicijos atžvilgiu mokslo bendruomenėje pasireiškia nuomonių neapibrėžtumas. Problemiškiausia yra tai, jog iki šiol nėra visuotinio atitinkamos mokslo šakos (kompiuterinės edukacijos) mokslinio tezauro. Galima išskirti keletą traktuočių įvairovės pagrindinių priežasčių: Mokslinėje literatūroje greta termino kompiuterinis raštingumas (computer literacy) vartojami ir kiti, artimi savo prasme terminai (pvz., informacinis raštingumas (information literacy), technologinis raštingumas (technological literacy), skaitmeninis raštingumas (digital literacy), kompiuteriniai įgūdžiai (computer skills), kompiuterinė kompetencija (computer competence) ir pan.). Loginiai santykiai tarp šių sąvokų turinio ir apimties bei šiomis sąvokomis denotuojamų objektų nėra aiškūs. Sąvoka kompiuterinis raštingumas traktuojama kiek skirtingai žvelgiant įvairių mokslų požiūriu (pvz., neretai skirtingai kompiuterinį raštingumą supranta kompiuterijos mokslų specialistai, ugdymo mokslo atstovai, psichologai ir kt.). Nepakankamai atskleisti santykiai tarp tradicinio raštingumo ir kompiuterinio raštingumo konceptų. Istoriškai raštingumas buvo traktuojamas kaip pagrindinis sugebėjimas skaityti, rašyti ir suprasti tekstinę medžiagą (Boyarin, 1993; Manguel, 1996). Spausdinimo technologijų įvaldymas amžiams bėgant pareikalavo naujų skaitymo, rašymo ir supratimo įgūdžių1. Ilgą laiką informacija buvo suvokta kaip žinios, o žinios buvo galia, kuria galėjo naudotis tik elitinė visuomenės dalis. Tačiau kai visuomenės poreikiai išaugo, raštingumas tapo universalia teise. P.Breivik ir E.Gee (1989) teigia, kad socialiniai ir individualūs tikslai, kuriuos įgyvendinti padeda raštingumas, prasiplėtė. Prasiplėtė erdvė nuo religijos ir scholastikos elito iki visos populiacijos. Jie pagrindžia šį idealą teigdami, kad raštingumas atspindi visuomenėje besiplečiančius informacijos poreikius. Taip laikui bėgant raštingumas tampa suprantamas kaip socialinis konstruktas, susidedantis iš tam tikrų įgūdžių ir kontekstualaus supratimo, būdingo tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Pereinant nuo kaimiškos, agrarinės kultūros į miestietiškąją, o vėliau į poindustrinę, informacinę kultūrą, raštingumo įgijimo konceptas apibrėžiamas kaip dinaminis. Pasaulio žodyne (New World Dictionary, 1997) raštingumas apibrėžiamas kaip būsena ar kokybė būti išsimokslinusiam. Žmogaus išsimokslinimas, be abejo, yra daugiau nei raštingumas, tačiau raštingumas yra neatskiriama išsimokslinimo dalis. Socialinės raidos požiūriu žmogaus raštingumas – tai asmens galimybių plėtra, galimybė įsigyti kokybišką išsilavinimą, atitinkantį visuomenės socialinius poreikius (Petkevičiūtė, 2001). Pasak P.Jucevičienės (2001), raštingumas priklauso nuo visuomenės raidos lygio2 ir gali būti apibūdinamas kaip žmogaus sugebėjimas komunikuoti priimtinomis priemonėmis bei nustatytu lygiu tos visuomenės, kurios narys jis yra, socialinėje terpėje. Taigi raštingumas iš sociokultūrinės perspektyvos gali būti įvardijamas kaip prielaida būti raštingam atitinkamo laikmečio visuomenėje. Neabejotinai didžiausias dėmesys atitenka ugdymo institucijoms, kurių tikslas turėtų būti grindžiamas raštingumo sąvoka. B.Bitinas (1990) išskiria tris raštingumo lygmenis: Elementarusis raštingumas. Baziniai skaitymo bei rašymo gimtąja kalba, skaičiavimo mokėjimai (ankstyvojo kapitalizmo laikotarpiu – visuotinis pradinis, vėlyvajame kapitalizme – visuotinis vidurinis, poindustrinėje, informacinėje visuomenėje – konvergavimas į visuotinį aukštąjį). Funkcinis raštingumas. Mokėjimas operuoti kasdieniniam gyvenimui, buičiai reikalingomis žiniomis. Funkcinis raštingumas yra kompleksiškas, grindžiamas ne mokslu, o gyvenimo logika. Kultūrinis raštingumas. Visuomenės nario gebėjimas adaptuotis realioje aplinkoje. Kultūrinis raštingumas diferencijuotinas socialinės kilmės (vienoks mieste, kitoks – kaime), aplinkos (kultūrinės, etninės, ekonominės), lyties ir pan. atžvilgiu. Funkciškai neraštingais laikomi tie, kurie, nepaisant turimo oficialaus išsimokslinimo, nemoka skaityti ir skaičiuoti tokiu lygmeniu, koks reikalingas kasdienybės problemoms spręsti (Bitinas, 1990). Г.Бобосадыкова (1990) funkcinį neraštingumą apibrėžia kaip žmogaus specialių žinių turėjimą tik kurioje nors apibrėžtoje srityje ir visišką žinių nebuvimą kitose srityse. Šiandieninei kultūrai tampant vis labiau grįstai naujomis technologijomis, vis plačiau kalbama apie kompiuterinį raštingumą, kuris XXI amžiuje yra ne mažiau reikšmingas kaip XIX a. – XX a. pradžioje buvo skaitymas, rašymas ar gebėjimas atlikti elementarius aritmetinius veiksmus (Anderson, 1983). Nuolat besikeičianti ir žiniomis veiklą grindžianti globali informacinė visuomenė sparčiai pakeitė ir keičia raštingumo sampratą. Visuotinai žinoma, jog dabartinis amžius apibūdinamas kaip nuolatinis spartus ir revoliucingas informacijos bei komunikacinių technologijų vystymosi amžius (Harrison ir Stephen, 1996; Johnson, 1997; Negroponte, 1995). Per pastaruosius 20 metų sukurtos visiškai naujos spausdinimo, elektroninių duomenų bazių, multimedijos, elektroninio pašto, interneto technologijos. Visa tai papildo raštingumo apibrėžimą. Naujos technologijos reikalauja nuolat tobulinti savo raštingumo įgūdžius taip, kad galėtume naudotis ta įranga. Taigi raštingumas ir jo įgijimas neatsiejamai susiję su technologijomis, reikalavimai raštingumui nuolat auga, nes vienos technologijos sparčiai keičia kitas. Akivaizdu, kad raštingumą apibūdina pats kitimas, todėl šiame dinaminiame procese kompiuterinio raštingumo sampratos apibrėžtis tampa itin aktuali. Jau keletą dešimtmečių edukaciniais tyrimais siekiama apibrėžti kompiuterinio raštingumo konceptą. Visgi kompiuterinio raštingumo sąvoka palyginti nauja, vis dažniau vartojama įvairių sričių mokslo atstovų. Neatsitiktinai skirtinguose mokslinės literatūros šaltiniuose kompiuterinis raštingumas apibrėžiamas įvairiai. Daugelio autorių darbuose ši apibrėžtis dažniausiai reiškia gebėjimą suprasti ir vartoti kompiuterį, panašiai kaip komunikaciniame raštingume apibrėžiamas mokėjimas skaityti ir rašyti (Henrich, Molenda, Russel, Smaldino, 1999). Kiti autoriai (Mayer, 1996; Turner; 1987) pabrėžia, kad kompiuterinis raštingumas sujungia minimalias asmens darbo kompiuteriu žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Kompiuterinių technologijų plėtros procese raštingumo apibrėžtis nusakoma vis iš naujo, jos turinys nuolat papildomas, konkretinamas. 1 lentelėje pateikti įvairių autorių kompiuterinio raštingumo sąvokos apibrėžimo pavyzdžiai. 1 lentelė Kompiuterinio raštingumo sąvokos apibrėžtys Autoriai Metai Kompiuterinio raštingumo sampratos aiškinimas D.H. WATT 1980 kompiuterinis raštingumas apibrėžiamas kaip visuma kompiuterinių įgūdžių, žinių, supratimo bei vertybių, sudarančių sąlygas piliečiui jaukiai jaustis informacinėje visuomenėje J.E.EISLE 1980 kompiuterinis raštingumas suprantamas kaip tobulinimas įgūdžių naudotis kompiuterine įranga, kuri užvaldė įvairias gyvenimo sferas, tokias kaip komunikacija, švietimas, valdymas, vartojimas, pramogos, darbas L.A. RHODES 1986 asmuo yra kompiuteriškai raštingas, kai geba panaudoti kompiuterį asmeniniams poreikiams S.OWEN, J.HEYWOOD 1988 kompiuterinis raštingumas prilyginamas technologiniam raštingumui, kuris reikalingas technologijoms kaip darbo įrankiui įvaldyti savo ir visuomenės poreikiams J.R.JOHNSON 1989 kompiuterinis raštingumas – tai supratimas naujų technologijų, jų valdymas ir taikymas M.J. LALOMIA, J.B. SIDOWSKI 1990 autoriai, atlikę literatūros apžvalgą (t.y. Johnson ir kt., 1980; Levin, 1983; Longstreet, Sorant, 1985), padarė išvadą, kad kompiuterinis raštingumas daugelio autorių apibrėžiamas skirtingai, tačiau dažniausiai jo samprata jungia žinias ir supratimą, kaip naudoti kompiuterį bei teigiamas nuostatas kompiuterio atžvilgiu V.CROFT 1991 nurodo tokius kompiuteriškai raštingo žmogaus bruožus: gebėjimas priimti technologinius sprendimus; gebėjimas pritaikyti kompiuterines žinias ir įgūdžius asmeniniams poreikiams bei visuomenės labui M.B.SOARES 1992 kompiuterinio raštingumo konceptas apima struktūras nuo individualių žinių, įgūdžių ir gebėjimų iki socialinės praktikos ir funkcinių kompetencijų, iki ideologinių vertybių ir politinių tikslų. Autorė nurodo tris pagrindinius raštingumo konceptus: raštingumas gali būti įvardijamas kaip adaptacija prie visuomenės poreikių, gebėjimas realizuoti savo poreikius ir daryti įtaką visuomenės pokyčiams J.J. SHAPIRE, S. HUGHES 1996 kompiuterinis raštingumas – tai sistemingos žinios apie informacijos technologiją bei jos taikymo įgūdžiai, leidžiantys saugiai ir tvirtai jaustis bei atsakingai dirbti su kompiuterine technika ir taikomosiomis programomis. Kompiuteriniam raštingumui būdinga nuostata domėtis technologijos pažanga, tobulinti bei atnaujinti savo įgūdžius D.M.ADAMS M.E.HAMM 1998 kompiuterinis raštingumas apibrėžiamas kaip gebėjimas dirbti kompiuteriu, kompiuterio privalumų ir trūkumų supratimas A.K. HAYDEN 1999 kompiuterinis raštingumas – tai žinios ir gebėjimai atrinkti bei pritaikyti tam tikras kompiuterines technologijas į esamą kontekstą G.S.LOWE, J.MCAULEY 2000 autoriai, apibrėždami kompiuterinį raštingumą, nurodo šiuos aspektus: a)kompiuterio ir kitų technologijų taikymas; b) kompiuterio ir kitų technologijų taikymo dažnumas; c) kompiuterio ir kitų technologijų taikymo kontekstas; d) kompleksinis užduočių atlikimas; e)kompiuterinių įgūdžių plėtra; f) kompiuterių bei kitų technologijų teigiamo poveikio suvokimas ir pajutimas Daugelis tyrėjų, apibrėždami raštingumą, yra linkę laikytis pliuralizmo ir sutinka su M.B.Soares (1992) teigimu, kad negalimas vienintelis sąvokos kompiuterinis raštingumas apibrėžimas. Nepaisant mokslinio tezauro neišbaigtumo, vis dėlto pagrįstai galima kalbėti apie kompiuterinio raštingumo (kaip reiškinio ir sąvokos) branduolį, dėl kurio struktūros daugiau ar mažiau yra vieningai sutariama. Pažymėtini bent trys esminiai kompiuterinio raštingumo aspektai: Pragmatinis pradas – gebėjimas naudoti kompiuterį kaip įrankį; Kritinis pradas – kompiuterinių technologijų atnešamų privalumų ir potencialių rizikų supratimas; Kultūrinis aspektas – kompiuterinių technologijų atnešamų vertybių supratimas. Mokslinės literatūros kompiuterinio raštingumo definicijos klausimu apžvalga leidžia darbo autorei pateikti tokį autorinį nagrinėjamo konstrukto sampratos apibrėžimą: kompiuterinis raštingumas – tai neprofesionalaus masinio vartotojo darbo kompiuteriu žinių, mokėjimų ir įgūdžių visuma, reikalinga tenkinant asmeninius, profesinius ir visuomeninius - kultūrinius poreikius. Neretai sutapatinami įgūdžių, raštingumo ir kompetencijos konceptai. Įgūdžiai apskritai lemia specifinius individo veiksmus ar elgsenas, kurie sąlygoja mechanišką vienos situacijos transformaciją į kitą. Daugelis žmonių geba vartoti vieną arba dvi kompiuterines programas (pvz., Word, Excel), tačiau iš esmės jie nėra motyvuoti keistis, tobulėti, jie neturi sisteminių žinių apie šias programas, o turi tik kai kurių pavienių kompiuterinių įgūdžių. Populiarus konceptas “raštingumas” šiandien traktuojamas daug plačiau nei tradicinis raštingumas (gebėjimas skaityti, rašyti, suprasti tekstinę medžiagą). Raštingumo supratimas šiandiena apima ne tik asmens gebėjimą skaityti, rašyti, kalbėti, skaičiuoti, bet ir spręsti problemas nuo būtino profesionalaus lygmens profesinėje veikloje iki funkcinio lygmens šeimoje, ugdymo sistemoje, visuomenėje. F.Dubin ir N.A. Kuhlman (1992) pripažįsta, kad žodis “raštingumas” pats savaime jau reiškia kompetenciją, žinias ir įgūdžius. Panašiai suprantamas ir kompiuterinis raštingumas. Kompiuterinis raštingumas reiškia ne tik gebėjimą dirbti su tam tikromis programomis, bet ir darbo su tomis programomis principų supratimą bei gebėjimą gana nesunkiai įsisavinti analogiškas programas, netgi jei tos programos yra iš skirtingų sričių. Raštingumas prasideda tada, kai pradeda reikštis teorinių žinių ir praktinių įgūdžių vienovė, atsiranda sistemiškesnės žinios. Kompiuterinis raštingumas neretai tapatinamas su elementariuoju raštingumu ir funkciniu raštingumu, kurie būtini kiekvienam žmogui, norinčiam patogiai jaustis, sėkmingai funkcionuoti šiandieninėje visuomenėje. Šios kompiuterinio raštingumo formos reikalauja “žiūrėti pro” ("look through"), o ne “žiūrėti į” ("looking at") technologijas, išmokti valdyti techninę ir programinę įrangą, vartoti komunikacijos priemones taip, kad galėtume sėkmingai atlikti užduotis (Burniske, 2000). Tai yra ir viena iš svarbiausių šiandienos švietimo sistemos užduočių. Pakankamai artimi konceptai yra raštingumas ir kvalifikacija. Kvalifikacija (lot. quolificatio) – darbuotojo tinkamumo tam tikram darbui laipsnis, turėjimas reikiamų žinių, įgūdžių, patirties, reikalingos tam darbui deramai atlikti (Tarptautinių žodžių žodynas, 1999). Raštingumą ir kvalifikaciją skiria ne jų kokybinis lygmuo, o santykis su formalia ugdymo sistema. Kvalifikacijos sąvoka vartotina, kai kalbama apie tai, ką žmogus rengiasi įgyti (arba įgyja) švietimo sistemoje, kas yra švietimo procesų tikslai (Laužackas, Pukelis, 2000). Raštingumas gali būti įgytas ir per neformalų ugdymą (mokymąsi iš aplinkos, iš praktikos), tuo tarpu kvalifikacija yra institucinio mokymosi produktas ir paprastai visada sertifikuojama. Mūsų nuomone, aukštesnis kokybinis raštingumo ir kvalifikacijos lygmuo yra kompetencija (žr. 1 pav.). P.Jucevičienės bei D. Lepaitės (2000) manymu, kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių. Diskusijose kompetencija dažnai vartojama tarsi žinių ar sugebėjimų atributas, siekiant apibūdinti žmogaus gebėjimus atlikti užduotis labai gerai. Kiekviena veikla susideda iš veiksmų, o pastarieji – iš operacijų, kurių dėka veiksmai ir pati veikla realizuojama (Kučinskas, 1997). V.Vaitkevičiūtės sudarytame Tarptautinių žodžių žodyne (1999) kompetencija (lot. competentia) – tai funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių, energijos. T.Stulpinas (1996) išskiria dvi pagrindines kompetencijos rūšis – socialinę (bendrąją) ir dalykinę (specialiąją) kompetencijas. Socialinė (bendroji) kompetencija – tai sėkminga žmogaus – piliečio, visuomenės nario socialinė adaptacija, aktyvus ir efektyvus dalyvavimas socialinių mainų procesuose, aukšta bendravimo kultūra. Kompetentingas žmogus yra turtingas dvasiškai, daro įtaką aplinkiniams. Dalykinė (specialioji) kompetencija nusako žmogaus – darbuotojo vertę savo profesijos sferoje. Kompetentingas žmogus yra labai kvalifikuotas savo profesijos žinovas. Savimokos dėka darbuotojas išlaiko ir kelia kvalifikaciją. 2 lentelė Raštingumo, kvalifikacijos ir kompetencijos sąryšis Laipsniai Lygmenys Kvalifikacija Kompetencija ELEMENTARUSIS - Situacinė FUNKCINIS Ribota sfera Dalykinė KULTŪRINIS Neoficiali Socialinė Galima pastebėti, kad kompiuterinio raštingumo ir kompiuterinės kompetencijos sąvokos kartais apibūdinamos kaip skirtingos, o kartais kaip sinonimai. Sąlygiškai kompiuterinio raštingumo ir kompiuterinės kompetencijos sąvokų sinonimiškumas pateisinamas funkcinio kompiuterinio raštingumo lygmeniu (žr. 2 lentelę). Funkcinio kompiuterinio raštingumo samprata apima darbo su šiuolaikinėmis technologijomis žinias ir gebėjimus, reikalingus įgyvendinant asmeninius, profesinius, socialinius-kultūrinius tikslus. Pakankama funkcinio kompiuterinio raštingumo sąlyga – ribota kvalifikacija. Tuo tarpu akivaizdu, kad kompetencija – aukščiausias kokybiškai nagrinėjamo fenomeno lygmuo, kai kvalifikacija sėkmingai įveiklinama. Kompetencija pasireiškia tuo, kad mobilizuojamos ne vien kognityvinės savybės (žinios, įgūdžiai, meistriškumas ir pan.), bet ir visi asmenybiniai resursai – emocinė-motyvacinė sfera, valia, intuicija, dorovė ir pan. Todėl kompetenciją būtų galima apibrėžti kaip asmenybės kognityvinių ir nekognityvinių savybių raišką sėkmingoje ir efektyvioje profesinėje veikloje. Kompetentingas žmogus savo profesinėje veikloje įvairiose situacijose veikia sėkmingai. Jei žmogus (darbuotojas) ilgą laiką, stabiliai yra pajėgus veikti sėkmingai savo profesinėje veikloje, galime daryti prielaidą, kad jis yra kompetentingas, ir atvirkščiai, jei žmogus yra nepajėgus spręsdamas profesinius uždavinius veikti sėkmingai, galime teigti, kad jo kompetencija yra ribota. Kadangi kompetencija realiau yra pasiekiama per kvalifikaciją (ypač retais atvejais žmogus gali pasiekti kompetenciją be formalios kvalifikacijos), o disertacinio tyrimo imties branduolį sudarė ne būsimieji kompiuterių specialistai, o įvairių kitų profesinių sričių atstovai, todėl disertaciniame darbe daugiau bus kalbama ne apie kompiuterinę kompeteciją, o apie kompiuterinį raštingumą. Sąvokos “kompiuterinis raštingumas” turinys. Kompiuterinis raštingumas šiuolaikinėje visuomenėje dažnai suprantamas kaip minimalus gebėjimas dirbti kompiuteriu, t.y. turėjimas darbo su klaviatūra įgūdžių, gebėjimas dirbti su tekstų redaktoriumi, mokėjimas naudotis interneto paslaugomis. Ar tik minėti aspektai sudaro kompiuterinio raštingumo turinį? Kokios reikalingos šiuolaikinės visuomenės nariui kompiuterinės žinios ir gebėjimai, kad jį būtų galima vadinti raštingu? XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje vienose šalyse kompiuterinis raštingumas (arba “naujasis raštingumas”) reiškė mokėjimą dirbti kompiuteriu ir taikomosiomis programomis, kitose – kaip “antrasis raštingumas” buvo akcentuojamas programavimo pagrindų išmanymas. Uždavinių sprendimui ir programavimui nemažai dėmesio buvo skiriama iki 1995 metų. Dabartiniu metu kompiuterinis raštingumas visuotinai orientuojamas į taikomąjį kompiuterių panaudojimą. Programavimo mokėjimai vis labiau priskiriami profesiniam kompiuteriniam raštingumui. Pagrindinius kompiuterinio raštingumo lygius išskyrė D. Urbonaitė (2000): Bendrasis kompiuterinis raštingumas. Jis apima kompiuterio valdymą (darbas su klaviatūra, kompiuterio pagrindų išmanymas, mokėjimas valdyti programinę įrangą, mokėjimas dirbti operacinėje sistemoje, mokėjimas dirbti su tekstu), tolimojo ryšio priemonių valdymą (faks/modemas, internetas, elektroninis paštas) ir asmeninių atskirų sistemų valdymas (darbas su grafiniais interfeisais, antivirusinės programos, matematinių skaičiavimų ir grafikų braižymo programiniai paketai, muzikos redaktoriai, kompiuteriniai žaidimai, daugiaterpės aplinkos priemonės, skaitmeninės ir elektroninės lentelės). Bendrasis kompiuterinis raštingumas turėtų būti privalomas visiems mūsų visuomenės nariams. Dalykinis kompiuterinis raštingumas. Jis apima duomenų bazių ir bankų valdymą (duomenų bazių pagrindų išmanymas, mokėjimas analizuoti ir kurti duomenų bazes, mokėjimas dirbti su modeliavimo priemonėmis, mokėjimas dirbti su statistikos ir analizės priemonėmis). Profesinis kompiuterinis raštingumas. Pastarasis apima minimalių programavimo įgūdžių lygį. Jis būtinas profesionaliems programuotojams ir norintiems jais tapti. 2001 m. lapkričio 28 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo taryba parengė visuotinio moksleivių kompiuterinio raštingumo standartą, kuriame numatytos konkrečios kompiuterinio raštingumo teminės sritys: pagrindiniai darbo kompiuteriu principai ir sąvokos; informacijos tvarkymo kompiuteryje pagrindai; teksto tvarkymas ir informacijos pateikimas; žiniatinklis ir elektroninis paštas; pažintis su skaičiuokle ir duomenų baze; socialiniai, teisiniai ir etiniai aspektai. Kompiuterinio raštingumo turinys neabejotinai yra sąlyginai vienodas visoms visuomenės narių grupėms – moksleiviams ir studentams, jauniems ir pagyvenusiems, įvairių specialybių visuomenės nariams, skiriasi tik vartotojų lygiai. Kompiuterių vartotojų lygį nusako gebėjimo vartoti programinę įrangą lygis, kompiuterio vartojimo dažnumas ir vartotojo pasitikėjimas savo žiniomis. M.A.Hignite ir L.J.Echternacht (1992) išskiria keturis kompiuterių vartotojų lygius: pradedantys (the emergent) vartotojai (arba pradžiamoksliai); pažengę (the progressive) vartotojai; pasiekę aukštą lygį (the high) arba įgudę vartotojai; vartotojai – profesionalai. Šiuo metu kompiuterinio raštingumo reikalavimus ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalims nustato ECDL (European Computer Driving Licence)3 programa. Joje yra numatytas vieningas kompiuterinio raštingumo turinys. Praktiniu požiūriu ECDL (Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas) dokumentas liudija, kad jo savininkas turi pakankamai žinių apie informacijos technologiją ir sugeba naudotis asmeniniu kompiuteriu bei dažniausiai vartojama taikomąja programine įranga. Šis pažymėjimas tinka visų specialybių, bet kokio amžiaus žmonėms. Formalus darbo kompiuteriu kompetencijos patvirtinimas reikšmingas ir darbdaviams, norintiems įvertinti darbuotojų ar pretenduojančių įsidarbinti įgūdžius (Denisovas, Maciulevičius, Otas, Šakys, Telešius ir kt., 2001). ECDL pažymėjimas patvirtina žinias ir kompetenciją naudotis asmeniniu kompiuteriu pagrindiniu lygiu. Į ECDL programą įtrauktos žinių sritys ir įgūdžių grupės yra įvairių sričių ekspertų – praktikų pripažintos kaip būtinos pagrindinės žinios ir gebėjimai, reikalingi naudojantis asmeniniais kompiuteriais bei jų taikomąja programine įranga. Kompiuterinio raštingumo žinių ir gebėjimų struktūra (pagal ECDL) pateikta 2 paveiksle. Šiame paveiksle nuspalvinti kompiuterinio raštingumo elementai įvairiais turinio aspektais buvo įtraukti į disertacinio tyrimo autorės sukonstruotą kompiuterinio raštingumo testą (teorinę bei praktinę dalį). Kompiuterinio raštingumo tyrimų apžvalga. Pastaruoju dešimtmečiu atliekama nemažai kompiuterinio raštingumo tyrimų4. Didelė dalis tyrimų nukreipta į specifinį kontekstą, į specifines vartotojų grupes. Akivaizdu, kad nemažai iš jų atitenka švietimo sferai. Dauguma tyrimų atlikta apie mokinių bei studentų kompiuterinį raštingumą (Miller, Varma, 1994; Levin, Gordon, 1989; Jegede, Okebukola, 1992), kiek mažiau apie suaugusiųjų naudojimąsi kompiuteriais, jų nuostatas į kompiuterį (Oderkirk, 1996; Lowe, McAuley, 2000). Kompiuterinio raštingumo tyrimai dažniausiai nukreipti į kompiuterinės patirties, kompiuterinių įgūdžių diagnostiką, kiti – į kompiuterio naudojimo dažnumo ir pobūdžio, priėjimo prie kompiuterio, nuostatų jo atžvilgiu tyrimus bei į kitus aspektus. Įvairiuose tyrimuose taikytos skirtingos metodikos. Vienas iš pirmų išsamesnių tyrimų, atliktų 1990 metais, yra COMPED (Computers in Education Study), kuris leido tarptautiniu mastu palyginti kompiuterių panaudojimą mokyklose. Šio tyrimo tikslas buvo nustatyti, ar kompiuterinis raštingumas reiškia tą patį besimokantiesiems iš įvairių šalių (Collis, Anderson, 1994). Buvo sudarytas tarpkultūrinis testas (30 klausimų su pateiktais atsakymais) ir tyrimas atliktas 13 šalių (tarp jų buvo ir Lietuva), siekiant įvertinti kompiuterines žinias, įgūdžius ir supratimą. Surinkti gausūs duomenys leido tarptautiniu mastu palyginti, kaip moksleiviai naudoja kompiuterius. Kitą išsamų ir platų tyrimą 1998 metais atliko JAV Mokymosi pasiekimų testavimo tarnyba, sudarydama pasitikėjimo savo kompiuterinėmis žiniomis klausimyną, komponuotą su TOEFL (Test Of English As a Foreigh Language). Testas buvo atliekamas aukštųjų mokyklų studentų tarpe tarptautiniu mastu. Tyrimo instrumentą sudarė 23 klausimai keturiais aspektais: priėjimas prie kompiuterio, nuostatų ir gebėjimų įvertinimas, patirtis naudojantis kompiuteriais, patirtis naudojantis kitomis giminingomis technologijomis. Išanalizavus tyrimo duomenis, buvo nustatyta tarptautiniu mastu grupė statistiškai reikšmingų išvadų, akcentuojančių ryškų transkultūrinį efektą, didelį šalių išsibarstymą nagrinėjamoje srityje. Keletas tyrimų buvo atlikta įvertinant kompiuterinę patirtį, priėjimą prie kompiuterio. F.Davis (1986), sudarydamas TAM modelį (Technology Acceptance Model), tyrė, kaip žmogus priima technologijas. Nagrinėjamą modelį sudarė klausimai apie suvokiamą kompiuterio naudą, vartojimo lengvumą, savo ketinimus bei nuostatas kompiuterių atžvilgiu. J.Lee (1986) sudarė kompiuterinės patirties matavimo klausimyną CEQ (Computer Experience Questionnaire). Abu modeliai buvo sujungti ir praplėsti panašiame tyrime, kuris pavadintas nuostatų į kompiuterį modeliu (Loyd, Gressard, 1984). Šis tyrimo instrumentas sujungė pasitikėjimo savo kompiuterinėmis žiniomis, kompiuterinio nerimo ir kompiuterio patrauklumą įvertinančius klausimus, taip pat tyrimu siekta nustatyti jų tarpusavio santykį. Minėtų modelių trūkumas yra tas, kad jie netiria, kaip kompiuterinis raštingumas ir įgūdžiai integruojami į kasdieninę veiklą. Kanadoje atliktų tyrimų pagrindu buvo pasiūlyta plataus profilio kompiuterinių mokymosi pasiekimų įvertinimo struktūra (Alberta Education, 1997). Šios struktūros principas – rezultatai yra progresyvūs ir nuoseklūs, atspindi žinias, įgūdžius ir nuostatas, kurie yra dalis plačiai suvokiamos mokymosi ir darbo aplinkos ir taikomi joje. Bendra nuostata yra ta, kad technologijomis pagrįsti studentų įgyjami įgūdžiai, žinios ir nuostatos bus naudingi pradedant darbinę karjerą, mokantis visą gyvenimą, asmeniniam bei pilietiniam tobulėjimui. Daugelio atliktų tyrimų (Kirsch, Jamieson, Taylor ir Eignor, 1998; Eignor, Taylor, Jamieson ir Kirsch, 1997; Taylor, Jamieson, Eignor ir Kirsch, 1998) rezultatai atskleidė ryškią metodologinę pažangą kuriant validžias ir patikimas kompiuterinio raštingumo įvertinimo skales. Kompiuterinio raštingumo tyrimus būtų galima suskirstyti į tokius pagrindinius segmentus: 1) kompiuteris ir lygios galimybės (Anderson ir kt., 1994; Davis, 1993; Fulda, 1994 ir kt.); 2) kompiuteris ir lytiškumas (Huff ir kt., 1992; Levin, Gordon, 1989; Lockheed, Steven, 1984 ir kt.); 3) kompiuteris ir edukacija (Papert, 1979; Alvarado, 1984; Cuban, 1994; Martinez, 1994 ir kt.); 4) kompiuteris ir psichosocialinė aplinka (Guskey, 1997; Miura, 1987; Hagborg, 1992 ir kt.). Iki šiol mažai tyrinėti faktoriai, susiję su asmenybės kognityvinėmis savybėmis, daugiau dėmesio skirta asmenybės nekognityvinių savybių ir kompiuterinio raštingumo tarpusavio priklausomumo atskleidimui (Thomas, James, 1996; Pancer, George, Gebotys, 1992; Hancock, 1995 ir kt.). Darbo su mokslinės literatūros šaltiniais (užsienio ir šalies) metu buvo konstatuota, jog kai kuriais kompiuterinio raštingumo ugdymo klausimais trūksta empirinių tyrimų pagrindu sukauptos mokslo faktų bazės. Turint galvoje socialinių ir edukacinių reiškinių kultūrinį specifiškumą, galima pagrįstai teigti, jog itin trūksta Lietuvos edukacines ir kultūrines realijas atspindinčios faktologijos kompiuterinio ugdymo srityje. Lietuvoje atliekami tyrimai, projektai, jungiantys įvairių sričių mokslininkus, daugiausia nukreipti į globalinius informacinės visuomenės bei jos plėtros šalyje klausimus5. Tiek tarptautiniu lygmeniu, o ypač Lietuvoje pasigendama mokslinės informacijos tokiu esminiu klausimu – kokią įtaką kompiuterinio raštingumo kokybei (arba jos deficitui) daro šie veiksniai: edukaciniai veiksniai ir ugdymo aplinkos, psichologiniai veiksniai, socialinė aplinka ir socioekonominiai veiksniai, kultūriniai veiksniai. Kurie iš paminėtų veiksnių kompiuteriniam raštingumui yra lemiami, kurie daro tik sąlyginę (silpnesnę) įtaką ir kurie kompiuterinio raštingumo tiesiogiai apskritai nepaveikia? 51. Kompiuterizacija ir kompiuterinis raštingumas Lietuvoje kaip ribotų išteklių visuomenėje. Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, visuomenė patyrė sukrėtimų daugelyje veiklos sferų. Šalyje, kurioje buvo blokuotas informacijos gavimas, atsirado galimybė naudotis pasauliniais informacijos ištekliais. Įvairiose srityse pakankamai sparčiai pradėtos diegti kompiuterinės technologijos, reikalaujančios vartotojų kompiuterinio raštingumo. Suprantama, jog užsienyje sukurtų teorijų kompiuterinio raštingumo ir jo ugdymo klausimais tiesioginis taikymas, neatsižvelgiant į šalies specifiškumus, neišvengiamai yra problemiškas. Lietuvos kaip valstybės specifinis bruožas – ribotų išteklių visuomenė. Be abejo, mūsų šalies negalima prilyginti daugeliui “trečiojo” pasaulio šalių, kuriose klesti badas, neturtas, kur vidutinis statistinis gyventojas kompiuterio nėra net matęs. Dabartinę Lietuvos būseną galima laikyti laikina tranzityvumo būsena, kuri buvo objektyviai neišvengiama, pereinant nuo socialistinės visuomenės modelio į rinkos ekonomikos modelį, ir tęsiasi ligi šiol. Nuo minėtų visai neišsivysčiusių kraštų mus neabejotinai skiria pakankamai aukštas Lietuvos žmonių edukacinis lygis. Visuotinai žinoma, kad riboti finansai trukdo sparčiai reaguoti į visuomenės ir technologijų pažangą. Deja, turime pripažinti, kad šiuo metu Lietuva akivaizdžiai pasižymi ribotais finansais. Tai atsispindi realioje praktikoje, tai yra objektyvus ir svarbus veiksnys visuomenės atžvilgiu, tačiau ne fatalinis, kuriuo dažnai politiškai spekuliuojama. Pavyzdžiui, sąlygos visose ugdymo institucijose yra pakankamai panašios6, tačiau kai kurios iš jų sparčiai kompiuterizuojasi, sumaniai tvarkosi, o kitos neskiria tam pakankamai dėmesio, nenoriai diegia naujoves ar keičia darbo metodus, nesistengia tinkamai reaguoti į sparčius technologijų pokyčius. Nors akivaizdūs ribotų išteklių visuomenės bruožai yra trukdantis veiksnys kompiuterizacijos procese, visgi turime galvoti, kaip efektyviai kompiuterizuoti bendrojo lavinimo mokyklą, aukštąją mokyklą, ieškoti būdų, kaip spręsti egzistuojančios situacijos problemas. Todėl manytume, kad disertacijos autorės atliktas tyrimas, surinkta faktologinė medžiaga, padarytos išvados, pateiktos rekomendacijos iš dalies prisidės sprendžiant egzistuojančias problemas. Nagrinėjant visuotinę kompiuterizaciją, tikslinga atkreipti dėmesį į kompiuterių diegimą praktiškai visose srityse, pradedant švietimu, gamyba ir baigiant laisvalaikiu. Iš tiesų, kompiuterių vartotojų skaičius auga didžiuliu tempu. Šiuo metu apie pusė milijono Lietuvos gyventojų (įskaitant ugdymo institucijas, organizacijas) didžiąją dalį dienos laiko praleidžia kompiuterių aplinkoje. Rinkos tyrimų bendrovės 2002 metų pradžios SIC Gallup Media duomenimis (apklausoje dalyvavo 15 – 74 metų amžiaus asmenys), apie 23,5% šalies gyventojų bent kartą per mėnesį naudojasi kompiuteriu. Asociacijos INFOBALT duomenimis, pastaraisiais metais kasmet Lietuvoje buvo nuperkama ir instaliuojama apie 30000 – 40000 kompiuterių. Namuose kompiuterį turi apie 13% šalies gyventojų (Šaulauskas, 2001). Daugumai gyventojų asmeninis kompiuteris vis dar yra per brangus ir, kai kurių nuomone, kol kas ne taip dar reikalingas daiktas. Kompiuterius namuose turi ir internetu daugiausiai naudojasi jaunesnio amžiaus, didesnes pajamas gaunantys, aukštesnį išsilavinimą turintys bei didmiesčių gyventojai (2000 – 2001 m., Atviros Lietuvos fondo tyrimas, 3329 respondentai). 2001 m. preliminariais gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenimis, pasyviausi kompiuterizacijos procese7 yra: 1) respondentai, kurių disponuojamos pajamos vienam gyventojui yra žemos (iki 500 Lt) (57%); 2) respondentai, turintys vidurinį arba spec. vidurinį išsilavinimą (56%); 3) per 60 m. amžiaus žmonės (38%); 4) žmonės iš kaimo vietovių (38%). Kaip matome, ribotų išteklių visuomenės kontekste socialinė padėtis, išsimokslinimas, amžius, gyvenamoji vieta – pagrindiniai kompiuterizacijos laipsnį lemiantys veiksniai. Vertybinės Lietuvos gyventojų nuostatos irgi yra svarbios. Dauguma gyventojų (72,3%) kompiuterizaciją sieja su optimistine gerovės visuomenėje perspektyva, kitos dalies gyventojų, sąlygotos skurdo ir nepriteklių, vertinimas yra pernelyg pesimistinis. 69,2% tyrimo respondentų tvirtina, kad Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio informacinės visuomenės plėtros problemoms (2000 – 2001 m., ALF tyrimas). Įvertinant bendrąją informacinės visuomenės kūrimo Europoje ir Lietuvoje tendenciją, galima prognozuoti, kad kompiuterizacijos plitimo tempai ateityje sparčiai augs. Daugės kompiuterizuotų darbo vietų, plėsis kompiuterizacijos procesas mokyklose bei universitetuose, vis daugiau kompiuterių bus įsigyjama privačiam naudojimui. Suprantama, jog kompiuterizacijos procesai Lietuvoje spartės, nes to reikalauja pasaulinės ekonomikos vystymosi tendencijos, Europos informacinės visuomenės kūrimo planai. Vis dėlto, šiuo metu Europos Sąjungos valstybėse kompiuterizacijos tempai yra gerokai spartesni nei Lietuvoje. 1 paveiksle pavaizduota kompiuterinių technologijų disponavimo Lietuvoje ir ES šalyse palyginimo diagrama. Matome, kad Lietuva pagal gyventojų galimybę dirbti kompiuteriu namuose arba naudotis interneto paslaugomis pakankamai smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių. Reprezentatyvi trijų Baltijos šalių kompanijų bei gyventojų apklausa (2002 m. vasario – kovo mėn.), kurią atliko rinkos tyrimų bendrovės SIC rinkos tyrimai (Lietuva), Baltic Data House (Latvija) bei Emor (Estija) parodė, kad informacinės technologijos stambiose kompanijose Lietuvoje yra labiau paplitusios nei Latvijoje, bet mažiau nei Estijoje. Pasak tyrimo rezultatų, bent vieną kompiuterį turi maždaug du trečdaliai Lietuvos kompanijų, Latvijoje – pusė visų įmonių, tuo tarpu Estijoje kompiuterius turi 75 procentai kompanijų. Lietuva ir Latvija turimų kompiuterių skaičiumi namuose ryškiai atsilieka nuo kaimyninės Estijos, kaip tai parodyta 2 paveiksle. Kuriant Lietuvoje informacinę visuomenę ir integruojantis į Europos informacinę visuomenę svarbi vieta tenka sparčiai ir efektyviai švietimo sistemos kompiuterizacijai. Kompiuteriai padeda sukurti naujas mokymosi aplinkas, kuriose lengviau integruoti įvairių sričių temas, taikyti aktyvius mokymo metodus. Švietimo ir mokslo ministerija siekia sudaryti sąlygas visiems moksleiviams įgyti kompiuterinį raštingumą. Dar 2000 metų pabaigoje Lietuvos mokyklų kompiuterizacijos lygis buvo pakankamai žemas. Įvairiais vertinimais šalies mokyklose vienas kompiuteris teko vidutiniškai 60 – 80 ar net 100 moksleivių. Pastaraisiais metais kompiuterizavimo padėtis šalies mokyklose iš esmės pagerėjo. 2001 metais mokyklas pasiekė apie 6 tūkstančiai kompiuterių. Dabar 1 kompiuteriu vidutiniškai naudojasi apie 40 moksleivių (9 –12 klasėje – 20). Ugdymo institucijų kompiuterizavimo srityje vis dar smarkiai atsiliekame nuo Europos Sąjungos valstybių (ES moksleivių skaičius, tenkantis vienam kompiuteriui, svyruoja apie 12). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 metų programoje numatyta sparčiau vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, pasiekti, kad šalies mokyklose vienas kompiuteris tektų dešimčiai moksleivių. Vakaruose manoma, kad nuo tokio santykio pasiekimo prasideda realus mokyklų kompiuterizavimo procesas. Pradžioje šis santykis bus sudarytas aukštesnėms klasėms. Tokio kompiuterių-moksleivių santykio atveju kiekvienas moksleivis kasdien galės dirbti prie kompiuterio apie vieną valandą. Taip pat programoje numatyta iki 2003 m. pabaigos užtikrinti, kad mokyklą baigiantys moksleiviai įgytų kompiuterinio raštingumo pagrindus. Kompiuteriai bus plačiai naudojami visose pamokose, todėl neišvengiamas visų dalykų mokytojų kompiuterinis raštingumas. 2001 m. kompiuterinio raštingumo žinių įgijo apie 10% pedagogų (dirbančių 9 – 12 klasėse – 30%). Spartūs kompiuterizacijos procesai vyksta ir aukštojo mokslo sistemoje. Lietuvos universitetuose kompiuterizavimo požiūriu padėtis nėra bloga. Daugumoje institucijų gerai kompiuterizuotos bibliotekos, skaityklos, įrengtos kompiuterių klasės, kompiuterinė technika yra palyginti nauja. Universitetuose praktiškai visi mokslininkai, dėstytojai ir studentai vartoja kompiuterius. Todėl dauguma aukštųjų mokyklų prioritetus teikia kompiuterizacijos procesams, daugeliu atvejų tai įgyvendindama projektinės veiklos pagrindu. Švietimo ir mokslo ministerija parengė ir įgyvendina ilgalaikę programą “Informacijos technologijos mokslui ir studijoms, 2001 – 2006 m.”, kuri skirta vienai pagrndinių informacinės visuomenės sričių – mokslui ir studijoms. Drauge su kitomis ministerijomis sukurta informacinės visuomenės plėtros koncepcija bei jos įgyvendinimo strateginis planas (2001 – 2004 m.). Vienas iš jame numatytų tikslų – suteikti realią galimybę mokslo, studijų, švietimo, kultūros darbuotojams, studentams naudotis moderniausiomis informacinėmis technologijomis, kompiuterizuotomis duomenų saugyklomis. Ketinama įgvendinti tikslą: nuo 2003 mokslo metų 4 studentams turi tekti vienas kompiuteris, o studijoms turėtų būti nauojamos elektroninės mokomosios literatūros versijos (Kriščiukaitienė, 2001). Pateikta statistika nuteikia dviprasmiškai: ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Atskiri kompiuterizacijos rodikliai Lietuvos sąlygomis (švietimo, pramonės, verslo kompiuterizacija) teikia optimizmo, tačiau pakankamai prasta Lietuvos žmonių socialinė-ekonominė padėtis neleidžia daugumai jų kompiuterių teikiamomis galimybėmis naudotis namų sąlygomis 52. Lytiškumo specifika informacinių technologijų kontekste. Ar lytiškumo skirtumai IT srityje yra susiję su gamtiniais - biologiniais lyčių ypatumais, ar jie yra socializacijos proceso, socialinės ir kultūrinės terpės įtakos padariniai? Mūsų šalies tyrinėtojų empiriniai tyrimai patvirtino, jog ryškesniu negatyviu veiksniu yra ne tiek kognityviniai (tariami ar tikri) skirtumai tarp vaikinų ir merginų, kiek agrarinėje patriarchalinėje visuomenėje susiformavusių LYTIŠKUMO STEREOTIPŲ LIEKANOS šiuolaikinės visuomeninės sąmonėje 53. Socioedukacinė aplinka - hipotetinis kompiuterinio raštingumo prediktorius Reikalavimai kompiuteriniam raštingumui nuolat auga, nes vienos technologijos sparčiai keičia kitas. Principinis pastebėjimas yra tas, kad kompiuterinių technologijų atsinaujinimas, taip pat ir jų edukacinis įsisavinimas yra susijęs su nemenkais medžiaginiais ištekliais. Minėta aplinkybė verčia mus atkreipti dėmesį į socioedukacinius kompiuterinio raštingumo veiksnius. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kompiuterinio raštingumo lygį veikia įvairūs faktoriai. Šiame skyrelyje parodysime, kad kompiuterinis raštingumas yra glaudžiai susijęs su mus supančia socioedukacine aplinka: su išsimokslinimu, pajamomis, kurios yra socialinio ekonominio statuso požymis (Nakhaie, 1998), su vietove, su amžiumi, priėjimo prie kompiuterio galimybėmis ir pan. Tačiau būtina pastebėti, kad nagrinėjami veiksniai ne visada yra lemiamas faktorius, nes dažniausiai kompiuterinio raštingumo lygį nusako faktorių visuma (pvz., be jau išvardytų, gali daryti įtaką su rase arba etnine grupe susijęs socioekonominis statusas, darbo vieta ir t.t.) (Hughes, Lowe, 2000). Modernioje poindustrinėje visuomenėje sparčiai nyksta skirtumai tarp kaimo ir miesto. Deja, šie skirtumai anaiptol nenunyko galutinai pokomunistiniuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje. Šiuo metu atliekamuose moksliniuose tyrimuose tarp mieste ir kaime gyvenančiųjų mokymosi pasiekimų pastebimi drastiški skirtumai (Balčiūnas, Merkys, 1998/1999). Apie tai liudija ir reguliariai skelbiama Nacionalinio egzaminų centro informacija. Galima pagrįstai kelti hipotezę, kad kaimo jaunuolių kompiuterinis raštingumas (ypač pradiniame etape) gali būti varžomas socioekonominės kilmės ir kitų socialinio konteksto mechanizmų. Socioekonominių, geografinių skirtumų (miestas – kaimas) įtaką kompiuterinio raštingumo kokybei akcentuoja ir užsienio autorių tyrimai. Štai 1994 m. surinkti Kanados socialinės apklausos duomenys rodo, kad apskritai kaime gyvenantys žmonės yra mažiau linkę vartoti kompiuterį, dėl ko nukenčia jų kompiuterinio raštingumo kokybė (Oderkirk, 1996). Tuo tarpu tyrėjų nuomone, šiandieninėje situacijoje virtualus darbas ir bendravimas gali sumažinti egzistuojančią demografinę įtaką darbui su kompiuterinėmis technologijomis (Grimes, 2000). Kalbėdami apie jaunimo kompiuterinį raštingumą ir jų tėvų socioekonominį statusą, vėl galime postuluoti tam tikrą lygių galimybių pažeidimo mechanizmo pasireiškimą. Atlikti tyrimai rodo, kad socioekonominis tėvų statusas turi įtakos mokymosi pasiekimams (Caldas, Bankston, 1997; Guskey, 1997). Pavyzdžiui, J.Sojourner ir N.Kushner (1997) nustatė, kad socioekonominis statusas ir autokoncepcija (self-concept) yra pagrindiniai veiksniai matematikos pasiekimuose. Tai patvirtino J.Crane (1996) ir E.P.Pungelo (1996) atlikti tyrimai, kurie nustatė, kad matematikos pasiekimų testą prasčiau sprendė vaikai iš žemomis pajamomis disponuojančių šeimų. Egzistuoja nuomonė, kad jaunuolių kompiuterinio raštingumo kokybę veikia jų tėvų edukacinis lygis. Pasauliniai moksliniai tyrimai rodo, kad tėvų išsimokslinimas turi reikšmės jų vaikams pasirenkant specialybę, mokyklos tipą, tačiau kompiuterinio raštingumo kokybė nuo tėvų išsimokslinimo nepriklauso. Lietuvoje, kaip ribotų išteklių valstybėje, galima hipotetiškai teigti, kad tėvų edukacinis statusas yra reikšmingas jaunuolių kompiuterinio raštingumo raiškai ir kokybei. Skirtingai nei labiau išsivysčiusiose valstybėse, kur švietimo sistema ir šeima yra gerai kompiuterizuoti, kur kompiuterizacijos lygis nepriklauso nuo tėvų išsimokslinimo, kompiuterinis raštingumas yra prieinamas daugumai, nagrinėjamas ryšys natūraliai gali neegzistuoti. Kompiuterinis raštingumas žymiai skiriasi priklausomai nuo amžiaus – jaunesni žmonės šiuo atžvilgiu yra pranašesni. Tai yra intensyvių mokymo programų ugdymo institucijose rezultatas. Be to, vyresni žmonės lėčiau reaguoja į sparčius technologinius pokyčius, skiriasi jų nuostatų, pasitikėjimo kompiuteriu laipsnis. Tačiau tinkamas ugdymo proceso organizavimas padeda vyresnio amžiaus žmonėms lengviau prisitaikyti prie naujų informacinių technologijų (Linden ir Adams, 1992; Kelley ir kt., 1999). Tokie žmonės kompiuterių privalumą mato jų gerovės augime, sumažėjusioje socialinėje izoliacijoje (White ir kt., 1999). 2001 metais Atviros Lietuvos fondo lėšomis atliktas tyrimas (Šaulauskas, 2001) parodė, kuo jaunesni respondentai, tuo aukštesnis jų išsimokslinimas ir didesnės pajamos, kuo daugiau tarp jų gyvenančių didmiesčiuose bei užimančių aukštesnę socialinę padėtį, tuo aukštesnis jų skaitmeninio raštingumo lygis ir tuo dažnesnis noras juo disponuoti. Minimas Lietuvos informacinės visuomenės sociologinis tyrimas (3329 respondentai) patvirtino, kad amžius, pajamos, išsimokslinimas, vietovė atliepia Lietuvos gyventojų skaitmeninio raštingumo lygį. Nekelia abejonių, kad kompiuterinio raštingumo kokybę veikia priėjimo prie kompiuterio galimybės. Vienas iš pavojų, slypinčių informacijos visuomenėje, yra socialinis pasidalijimas į tuos, kurie gali naudotis kompiuteriais (turi juos savo namuose arba darbo vietoje), ir tuos, kurie neturi šios galimybės (šį skirtumą turėtų kompensuoti ugdymo institucijos). Kompiuterio vartojimo dažnumas sąlygoja kompiuterinę kompetenciją ne mažiau nei nuostata į kompiuterį (Selwyn, 1998; Levine, Donitsa-Schmidt, 1997). Priešingai, nutolimas nuo kompiuterio, retas jo vartojimas sąlygoja abejingumą, nenorą atnaujinti įgūdžius (Levine, Donitsa-Schmidt, 1997). Kanadoje atliktų tyrimų duomenys leidžia skelbti, kad šeimos, turinčios vaikų (ypač mokyklinio amžiaus), dažniau įsigyja asmeninius kompiuterius ir tokiu būdu užtikrina spartesnį kompiuterinio raštingumo tobulėjimą (Dickinson, Ellison, 1999). Reikia pabrėžti, kad kompiuterio turėjimas namuose yra vienas iš svarbiausių kompiuterinės kompetencijos sėkmės faktorių. Tai rodo bemaž visi atliekami kompiuterinio raštingumo tyrimai. Kai kurie iš tyrimų akcentuoja, jog galimybė dirbti kompiuteriu namuose koreliuoja su šeimos socioekonominiu statusu, kuris yra svarbus indikatorius tiek įsigyjant kompiuterį, programinę įrangą, tiek jungiantis prie lokalaus ar globalaus tinklo (Gallo ir kt., 1994; Civille, 1995). Toli gražu ne visos žmonių grupės Lietuvoje gali pasiekti ir naudotis kompiuterizacijos privalumais, o tai sumažina jų galimybes dalyvauti lygiavertiškai visuomenės gyvenime. Tie, kurie neturi pakankamo priėjimo prie kompiuterio, neturi bent minimalaus kompiuterinio raštingumo, gali prarasti savo darbo vietą, jaučiasi esą nepilnaverčiai informacinėje visuomenėje. Dauguma kaimo žmonių susiduria su šia problema: tie, kurie neturi kompiuterio namuose, dažnai neturi galimybių prieiti prie jo ir kitose vietose. Todėl informacinės visuomenės kūrimo procese reikia siekti, kad kompiuterinė technika taptų prieinama kuo platesniems visuomenės sluoksniams tiek darbo vietoje, tiek mokymosi įstaigose, tiek specialiai įrengtuose klubuose, svetainėse, internetinėse skaityklose. Atlikti tyrimai, nagrinėjantys statistinius ryšius tarp demografinių charakteristikų bei nekognityvinių asmenybės savybių. Jais pirmiausiai siekta atskleisti ryšį tarp vartojimo masto, kompiuterinio raštingumo kokybės bei vartotojų nuostatų, parodyti, kaip kai kurios demografinės charakteristikos gali paveikti kompiuterinį raštingumą. Pavyzdžiui, D.L.Turnipseed ir M.O.Burns (1991) nustatė, kad studentų ir mokinių nuostatos į kompiuterį yra labiau teigiamos nei kitų visuomenės narių. Daugelis tokių tyrimų rodo, kad pakankamai aukštai koreliuoja kompiuterio vartojimo dažnumas ir nuostatos kompiuterio atžvilgiu (Green, Kluever, Lam, Staples, Hoffman, 1993; Hakkinen, 1994; Herling, 1995; Jackson, 1997 ir kt.). Teigiamos nuostatos gali didinti vartojimo tikimybę arba didėjantis vartojimas sukuria teigiamas nuostatas (Herling, 1995; Hiltz, 1990; Orwig, 1994 ir kt.). Priėjimas prie kompiuterio praplečia edukacinių galimybių erdvę. C. Clagett (1998, p. 4) teigia, kad technologijos gali palankiai edukacine prasme veikti studentus per visuotinį priėjimą, pašalinantį “laiko ir vietos barjerus, mažinantį fizinės vietos priklausomybę, suteikiantį studentams patogią aplinką”. Sudarymas galimybių priėjimo prie technologijų reiškia daugiau nei priėjimą prie techninės bei programinės įrangos ar interneto. Sudarymas vienodų priėjimo galimybių reiškia sukūrimą patogių socioedukacinių aplinkų, kuriose asmuo gali realizuoti savo potencialą (Menchaca, 1997). Universiteto studentui socioedukacinė aplinka yra viskas, kas jį supa mokymosi institucijoje, namuose, viskas, su kuo jis tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs didžiąją gyvenimo dalį. Daugeliu atvejų technologijos padeda sukurti tokią aplinką, kuri atitinka besimokančiojo mokymosi principus, nuostatas, nuotaikas ir pan. (Barron, Ivers, 1998). Lygių galimybių (amžius, socioekonominiai skirtumai, išsimokslinimas, kilmė, santykio su kompiuteriu aspektai ir pan.) pažeidimo demokratinėje visuomenėje prevencija – mokyklos, visos švietimo sistemos bei valstybės uždavinys. Informacinės visuomenės kūrimo strategija turi būti subalansuota taip, kad kompiuterinį raštingumą galėtų gauti kiekvienas šalies pilietis nepriklausomai nuo jo socialinės ar edukacinės padėties. Valstybė įvairiomis įmanomomis priemonėmis (reklama, papildomų materialinių išteklių skyrimas kompiuterių kambarių, svetainių įrengimui ir pan.) turėtų formuoti visuomenės piliečių teigiamas nuostatas kompiuterio atžvilgiu, įtraukti kuo platesnę visuomenės dalį į informacinės visuomenės kūrimo procesą (nuolatinio mokymosi (lifelong learning) programos įgyvendinimas, teigiamos diskriminacijos praktikos (kvotų sistemos sudarymo) panaudojimas ir pan.). 54. IT taikymas socialiniuose tyrimuose. Metodologija - susijusi su tyrimo metodais ir technika. Tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y. korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo metodus ir t.t.Tyrimo tikslo ir uždavinių nusakymas; Tyrimo strategijos arba tyrimo plano sudarymas; Tyrimo proceso organizavimas ; Faktų rinkimas (empirinių duomenų banko kaupimas); Empirinių duomenų apdorojimas. 55. Pagrindiniai anketų sudarymo principai. Reikalavimai klausimams: Vartoti aiškias, lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas; tai, kas paprasta ir suprantama apklausos vedėjui, turi būti aišku ir apklausiamajam.; Negalima pateikti "dvigubų klausimų". Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis atitinkamą atsakymą. Pravartu naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą patį klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje   anketos   vietoje.   Tai   gali   padėti   išaiškinti   nesąžiningus respondentus.; Dėl tiriamųjų grupės heterogeniškumo galima duoti filtruojančių klausimų. Respondentui  turi  būti  sudaryta galimybė  išvengti  atsakymo. Todėl   tyrėjas  privalo  numatyti   tokius  atsakymų  variantus, kaip pavyzdžiui "Sunku atsakyti", "Nežinau", "Neturiu nuomonės" ir pan. Tačiau kai tokių atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimo neadekvatiškumą norimai gauti informaciją.; Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiau palengvinti respondento darbą. Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, toks tiesmukiškas klausimas apie pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens atžvilgiu.; Reikia vengti klaidingų prielaidų. Atviri ir uždari klausimai : Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai: "Kokia Jūsų nuomonė apie informacines technologijas?" apklausiamajam teikia visiška laisvę. Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: a) paskatinančios dalies (sudominantys klausimai) ir b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai). 56. Pagrindinės aprašomosios statistikos sąvokos1: padėties matai - vidurkis, mediana, moda; sklaidos (dispersijos) matai – vidutinis kvadratinis nuokrypis, dispersija, standartinis nuokrypis. Mediana - vidutinė (centrinė) Atsitiktinio. Didžio. Reikšmė, moda - dažniausiai pasikartojanti A. D. R.; dispersija - A. D. pasiskirstymo skaitinė charakteristika, apibūdina jo nuokrypį nuo vidurkio 57. Pagrindinės aprašomosios statistikos sąvokos2: santykinės padėties matai – procentilio rangas; ryšio matai – koreliacijos koeficientas; reikšmingumo kriterijai – koreliacijos reikšmingumo kriterijus (p), skirtumo tarp mažų grupių vidurkių reikšmingumo kriterijus (t kriterijus), skirtumų tarp vidurkio ir vidurkių vidinių skirtumų reikšmingumas (F kriterijus). 58. Daugiamečiai statistiniai metodai1: faktorinė analizė, klasterinė analizė, regresinė, Faktorinė analizė – tai grupė statistinių metodų, kuriais nustatomos koreliaciniais ryšiais glaudžiai susijusių kintamųjų (faktorių) grupės bei nustatomas šių faktorių koreliacinis ryšys su numatomu kintamuoju. Klasterinė analizė – tyrimo duomenų analizės metodas, naudojamas klasifikuojant kintamuosius. Objektai (žmonės, daiktai, įvykiai ir kt.) surūšiuojami į klasterius taip, kad į vieną klasterį patekę objektai (pagal savo įverčius) yra tarpusavyje labai panašūs ir nepanašūs į kitų klasterių objektus. Regresinė analizė – tai statistinis metodas, skirtas regresijos modeliui sudaryti, patikrinti, ar jis tinkamas, ir taikyti prognozėms. 59. Daugiamečiai statistiniai metodai1: koreliacinė analizė, dispersinė analizė. Koreliacinė analizė – tai skaitinė charakteristika, įvertinanti dviejų atsitiktinių dydžių tiesinę priklausomybę. Jei dydžiai koreliuoja, tai jie yra priklausomi, jei nekoreliuoja, tai jie gali būti ir priklausomi, ir nepriklausomi. Kuo koreliacijos koeficiento r reikšmė absoliučiuoju didumu arčiau 1 arba -1, tuo koreliacija tarp kintamųjų yra stipresnė, kuo arčiau 0, tuo koreliacija silpnesnė. Dispersinė analizė (angl. ANOVA) – statistinis metodas nulinei hipotezei patikrinti, kai tarp dviejų ar daugiau grupių yra skirtumų; tarpgrupinis vidutinis kvadratinis nuokrypis palyginamas su grupės vidutiniu kvadratiniu nuokrypiu. 60. Skalių patikimumo analizės nustatymas.. Skalių pagrįstumo laipsnį rodo testo vidinė konsistencija, kuri įvertinama Cronbach a koeficientu (testavimo teorijoje nurodomas priimtinas koeficiento kitimo intervalas 0,5£ a

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!