Infliacijos įtaka šalies ekonominiam vystymuisi

ĮVADAS Infliacija yra viena aktualiausių problemų ekonomikos teorijoje. Apie jos sampratą parašyta nemažai darbų, tačiau vis tiek iki šiol nėra vieningos nuomonės apie tai, kas susiję su jos priežastimis ir kokios turi būti jos mažinimo preomonės. Dauguma ekonomistų tyrinėjo infliaciją kaip piniginį fenomeną. Tačiau XX amžiuje, kai ekonomika perėjo į rinkos santykius, infliacijos forma pasikeitė: infliaciją gali sukurti ne vien tik rinkos poveikis bet ir vyriausybės vykdoma aktyvi pinigų politika. Už kainų lygio kilimo slepiasi monopolijų ir oligopolijų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys. Infliacijos lygis yra svarbus rodiklis, rodantis ekonomikos stabilumą arba silpnumą todėl palaikyti aukštą užimtumo lygį be infliacijos yra kiekvienos valstybės reguliavimo tikslas. Tačiau tikrovėje infliacija yra neišvengiama ir dažnai tenka rinktis tarp infliacijos ir nedarbo. Infliacijos valdymas sudėtingiausias ekonominės politikos klausimas. Tai ypač aktualu Lietuvai, norinčiai prisijungti prie euro zonos 2007 metais. Dabar infliacija kelia grėsmę Lietuvos planams, todėl viena svarbiausių valstybės užduočių yra infliacijos mažinimas. Temą pasirinkau dėl infliacinių procesų aktualumo tiek ekonomikai, tiek gyventojams. Jau senai norėjau išsiaiškinti, kas sukelia infliacija, kokie yra padariniai. Mano manymu, ji svarbi kiekvienam ekonomistui, kuris nagrinėja ekonominius procesus savo šalies ir pasaulio mastu. Darbo tikslas: atskleisti infliacijos įtaką šalies ekonominiam vystymuisi Darbo uždaviniai: 1. aptarti infliacijos sampratą; 2. apibrėžti infliacijos priežastis; 3. apžvelgti infliacijos poveikį ekonomikai; 4. atskleisti infliacijos ir nedarbo sąveiką; 5. aptarti antiinfliacinės politikos priemones. Pirmoje dalyje analizuojama infliacijos sąvoką, infliacijos tipai bei skaičiavimo metodai. Toliau kalbama apie bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos sukeltas infliacijos priežastis. Antroje dalyje apžvelgiamos socialines ir ekonomines pasekmes ir kas dėl infliacijos nukenčia, kas praranda. Trečioje dalyje aptariamas infliacijos ir nedarbo ryšys. Taip pat analizuojama Filipso kreivė tiek ilguoju , tiek trumpuoju laikotarpiu. Ketvirtoje dalyje nagrinėjamos kovos su infliacija metodai, antiinfliacinė politika. Darbo metodai: paliginamosios analizės, loginis, grafinis, istorinis, statistinis, aprašomasis 1.INFLIACIJOS SAMPRATA 1.1 Infliacijos esmė Idealiame rinkos ekonomikos modelyje nacionalinės gamybos apimtis pastoviai auga, o kainos stabilios, arba keičiasi nežymiai. Deja, tikrovėje taip nebūna. Daugelyje šalių vidutinės priekių ir paslaugų kainos nuolat auga. Kyla klausimas – ar tai dėsninga, ar ne; dėl kokių priežasčių rinka tampa nestabili. Ar įmanomas visuomenėje kainų mažėjimas? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia išsiaiškinti, kas yra infliacija. Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu1. Turim turėti omeny, kad vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas negali būti traktuojamas kaip infliacija Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi.Todėl infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas mažina perkamąją galią, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas. Infliacija, turinti ilgą ir turtingą istoriją, tampa viena opiausių šiuolaikinių ekonomikos vystymosi problemų įvairiose pasaulio šalyse. Kaip ekonominis reiškinys, infliacija egzistuoja nuo seniausių laikų, atsiradus piniginiams ženklams. Šalių valdovus visą laiką lydėjo amžiną biudžeto pajamų ir išlaidų problema. Yra žinoma keletas šios problemų sprendimo būdų:  valstybės išlaidų apribojimas;  mokesčių didinimas;  pinigų skolinimas šalies viduje bei užsienyje. Tačiau mokesčiai turi savo ribas, o skolas reikia grąžinti, todėl šie metodai ne visada duodavo savo vaisių. Tada buvo sugalvotas ketvirtas biudžeto balansavimo būdas:  išleidžiant į apyvartą papildomą pinigų kiekį. O pinigų kiekio padidėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Nors infliacija žinoma nuo seniausių laikų, tačiau pats infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais ( 1861 – 1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „infliatio“, reiškiančio išpūtimą. Iki XX amžiaus žmonės beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo, nes kainos pakildavo dvigubai per 70 – 100 metų. Net ir XX amžiaus pradžioje vidutinis visų prekių ir kainų lygis tai kildavo, tai nukrisdavo. Infliacija buvo laikino pobūdžio ir vyko dažniausiai karo ar socialinių sukrėtimų metais. Dabartinė infliacija turi išskirtinių savybių. Ji įgavo visuotinį pobūdį ir tapo įprastu reiškiniu.Tai sudėtingas reiškinys, kuris apėmė visas valstybes. Kainos keičiasi didėjimo linkme. Dideli infliacijos tempai padaro didelę žalą šalies ekonomikai bei gyventojams. Infliacija nėra vien tik piniginis fenomenas, tai sudėtingas socialinis ir ekonominis reiškinys. Nobelio premijos laureatas M.Fridmanas infliacija apibūdino maždaug taip: „infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę“2. 1.2 Infliacijos rūšys Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima klasifikuoti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, intensyvumą. Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė ir pasaulinė. Lokalinė infliacija pasireiškia atskirose šalyse dažniausiai trunka neilgai ir daugiau buvo būdinga iki XX amžiaus vidurio. Nuo XX amžiaus vidurio infliacija yra pasaulinė ir apima visas šalis. Pagal pasireiškimo pobūdį išskiriama atvira ir paslėpta infliacija. Esant atvirai infliacijai, akivaizdžiai matosi kainų augimas, tuo tarpu esant paslėptai infliacijai, kainos gali išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai. Apie paslėpta turim pakalbėti atskirai. Ją sukelia pati valstybė. Savo veiksmais valstybė dirbtinai stabdo pajamas bei kainas ir taip deformuoja rinkos mechanizmą. Šalyje susidaro prekių deficitas, bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą. Tokiu būdu valstybė nelikviduoja infliaciją, bet keičia jos formą. Pavyzdžių ilgai netenka ieškoti: dar Sovietų Sąjungoje mes visi atsimenam eiles norint gauti deficitines prekes. Deficitas savo ruožtu keičia vartotojų ir gamintojų psichologiją. Pirmieji sudaro didelę paklausą, kuri sąlygota principu: nenupirksi dabar, daugiau negalėsi niekur gauti. Antrieji, atvirkščiai, prilaiko prekes, siekiant sulaukti leidimo pakelti kainas arba parduoti jas juodoje rinkoje. Oficiali ekonomika pereina į šešėlinę, nuo kurios valstybė patiria didelius nuostolius, nes negali pastarąją apdengti mokesčiais. Vyriausybės kova su šešėlinė beveik neduoda rezultatų, todėl paslėptos infliacijos priežastis reikia ieškoti pačioje ekonominėje sistemoje. Paslėptos infliacijos pasekmės tom nesibaigia. Paslėpta infliacija yra kliūtis investicijoms, dingsta gamintojų kainų stimulai, blogėja prekių kokybę, neefektyviai skirstomi finansiniai resursai, bankai duoda kreditą nuostolingoms įmonėms, nors jie ir žino, kad kreditai nebus grąžinti, nes monopolinės įmonės visada gaus valstybės paramą ir kreditai bus anuliuoti. Taip, tokia situacija buvo susidariusi nesenai ir turėjo visus neigiamus padarinius. Pagal infliacijos intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija. Šliaužiančioji infliacija. Tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų infliacija. Pats pavadinimas sako, kad ji yra nesparti, maždaug 1 – 5 procentai per metus. Pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. Šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti, pirkimas ir pardavimas sudaromos esamomis kainomis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad tokia infliacija yra būtina šalies efektyviam ekonominiam vystymosi. Šuoliuojančioji infliacija .Tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendencija didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Europos šalyse kainų kilimas tuo gali siekti 25 – 30 procento per metus. Tuo tarpu Lotynų Amerikos valstybės net iki 100 procento per metus. Sakoma, kad „pinigai dega rankose“, nes norima jų atsikratyti. 1990 m. Lietuvoje infliacijai peraugus į šuoliuojančią, žmonės masiškai ėmė indėlius, iššlavė parduotuves. Turtingi kaupė užsienio valiutą, pirko auksą, prabangos pre­kes. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai. Hiperinfliacija. Tai infliacija, kuriai būdingas kainų lygio kilimas milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, žmonės nustoja tikėję pinigu verte ir pereina prie natūrinių mainų. Hiperinfliacija beveik visada reiškia ir stagnaciją. Stagnacija – kai už didėjančias pajamas galima nusipirkti nuolat mažėjantį prekių ar paslaugų kiekį, niekas niekur neinvestuoja. Čia visada iškyla rimtas ekonomikos nuosmukio, kuri lydi visuomenės chaosas, pavojus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, ir jo priežastys būna tiek ekonomines, tiek politines. Pavyzdžiui, Vokietijoje pasibaigus karui 1922 – 23 metais, vyriausybė biudžeto deficitą finansavo spausdindama vis daugiau pinigų. Padidėjus pinigų pasiūlai, teko banknotus papildyti keliais nuliais ir išleisti didesnės nominalios vertės pinigus. Taip 1923 metais kainų indeksas jau siekė net 1,3 trilijono. Atlyginimai darbininkams buvo mokami dukart per diena, antraip darbo dienos pabaigoje jų uždarbis būtų buvęs per daug nuvertėjęs. Rekordai buvo užfiksuoti Vengrijoje, kur 1946 metais infliacija siekė 829 ektilijonų (tai skaičius su 22 nuliais), Bolivijoje, kai kainos išaugo 1984 metais 2700 procentų, paliginti su 1983 metų 329 procentais3. Taip pat hiperinfliacijos atvejai buvo užfiksuoti kitose Lotynų Amerikos valstybėse, Centrinės ir Rytų Europos valstybėse pereinamuoju laikotarpiu iš planinės į rinkos ekonomiką. Tokia infliacija pakerta daugelio žmonių gyvenimus. Gyventojai, taupę pinigus įvairiems poreikiams tenkinti, liko be nieko. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie infliacijos priešingybė - defliacija (iš lotynų kalbos „deflare“ nupūsti). Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio sumažėjimas. Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija gali būti įvairių rūšių:  Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys;  „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukumą; tai neigiamas reiškinys. Taip pat infliacija gali būti subalansuota ir nesubalansuota. Esant subalansuotai infliacijai, vienų prekių kainos nesikeičia kitu atžvilgiu, tuo tarpu esant nesubalansuotai infliacijai, vyksta visiškai atvirkštinis reiškinys. Subalansuota infliacija nepavojinga verslui. Tik periodiškai reikia keisti kainas: tarkime žaliavos išaugo 10 kartų, todėl jūs, atitinkamai, didinate savo galutinio produkto kainą. Rizikuoja prarasti pajamas tik tie gamintojai, kurie yra paskutiniai kainų augimo grandinėje. Kaip taisyklė, tai sudėtingos produkcijos gamintojai. Nesubalansuota infliacija yra didelė bėda ekonomikai. Dar baisiau, kai nėra prognozės ir tikrumo, kokios bus prekių kainos rytoj, poryt, po savaitės, po metų. Infliacija yra pavojinga verslui, nes neįmanoma apskaičiuoti ir palyginti visus pajamų investavimo variantus. Galimos tik trumpos spekuliacinės ir tarpininkavimo operacijos. 1.3 Infliacijos tempai Lietuvoje ir pasaulyje Išvardinęs infliacijos tipus, taip pat norėčiau parodyti Lietuvos ir kai kurių pasaulio valstybių infliacijos tempus. Vidutiniai metiniai infliacijos tempai pasaulyje 1951 – 1996 m. laikotarpiu buvo 46,9 proc. (pagal 66 šalis), 1971 – 1996 – 51,8 proc. ( ištyrus 150 šalių), o 1991 – 1996 m. – 148,9 proc. (pagal 178 šalių duomenis)4. Ypač dideli infliacijos tempai būdingi Lotynų Amerikos šalims. Devintajame šio amžiaus dešimtmetyje vidutiniai infliacijos tempai čia buvo reškiami triženkliais skaičiais. Galima tvirtinti, kad joks kitas pasaulio regionas, išskyrus Centrinę Europą 3 – ame dešimtmetyje nepatyrė tokių sparčių infliacijos tempų taip ilgai, kaip šios šalys. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2001. – P.176; The World Economic Fact book 2003/04. – P. 37. 1 pav. Vartotojų kainų indekso dinamika, palyginti su ankstesniais metais Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo išgyveno tiek šliaužiančią infliaciją, tiek šuoliuojančią infliaciją, tiek hiperinfliaciją. Ypač dideli infliacijos tempai Lietuvoje buvo 1992 metais (1 pav.). Ekonomika patyrė depresiją, nuvertėjo grynieji pinigai ir indėliai. Vėliau tempai pastoviai mažėjo. 1999 metais jie nukrito iki 0,4 procento. Statistikos departamento duomenimis 2004 metais po dviejų defliacijos metų buvo užfiksuota 2,9 proc. infliacija. Pagrindiniai tai lėmę veiksniai buvo maisto produktų, nealkoholinių gėrimų kainų padidėjimas 5 proc., transporto paslaugų kainų augimas 7,7 proc. ir 11,1 proc. Tuo tarpu atpigusių prekių grupių buvo labai nedaug: tai poilsis bei kultūra ir ryšiai, kurių sektoriuje tęsiasi kainų karas5. Pastaruoju metu nežymus infliacijos tempai pastebimi išsivysčiusiose šalyse. Pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija, taip pat ir besivystančiose šalyse. Pagrindinė infliacijos tempų sumažėjimų priežastis yra ekonomikos globalizacija ir tarptautinių finansų rinkos egziztavimas. 1.4 Infliacijos matavimo būdai Viena iš skaudžiausių infliacijos vietų – tai, kad kainos turi tendencija netolygiai didėti. Kainos gali kilti tiek pastoviais, tiek staigiais, tiek milžiniškais tempais arba iš vis likti pastovios. Kyla klausimas, kaip galima nustatyti kokia infliacija ir apskaičiuoti jos lygį, laipsnį? Ekonomikos vadovėliai dažniausiai pateikia tokius skaičiavimo metodus: BVP ( Bendrojo Vidaus Produkto) defliatorius, „taisyklė 70“, kainų indeksai. Kainų indeksai. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartojimo „krepšelis visą laiką keičiasi, todėl Statistikos departamentas kasmet peržiūri svorių sistemą, naudojamą VKI skaičiuoti. Dabar vartojamų prekių ir paslaugų grupėms atstovauja 811 prekės ir paslaugos. VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui, pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams indeksuoti. Tačiau VKI turi savo minusų, nes jis: neįvertina vartojimo formų pasikeitimų, neatsižvelgia į pagerėjusią produktų kokybę, prekių nuolaidas ir panašiai. Šis indeksas skaičiuojamas pagal Laspeireso formulę: (1) [1, 71] Čia: - vartojimo prekių kainų indeksas ataskaitiniais metais; - prekės kiekis, vnt.; - prekės kaina ataskaitiniais metais, Lt; - prekės kaina baziniais metais, Lt; n – prekių grupių skaičius. BVP defliatorius. Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes čia įeina absoliučiai visos pagamintos prekės ir paslaugos (vartojimo, investicinės, eksporto) šalies viduje, importuotos prekės neįvertinamos. Tačiau jis apskaičiuojamas kartą per metus ir galutinis dydis dažnai koreguojamas, dėl sudėtingo apskaičiavimo. (2) [1,69] Čia: - nominalus bendrasis vidaus produktas esamaisiais metais, Lt; - realusis bendrasis vidaus produktas esamaisiais metais, Lt. Infliacijos laipsniui įvertinti naudojama ir „taisyklė 70“. Jos pagalba galima apskaičiuoti metų skaičių, per kurį kainos padvigubėja. „Taisyklės 70“ esmė tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo. (3) [4, 293] Čia: T - metų skaičius, per kurį kainos padvigubėja; P – metinis infliacijos prieaugis, proc. Kadangi tai yra universali formulė, „taisyklė 70“ galioja ir kitose situacijose. Remiantis ją galima apskaičiuoti ne tik laiką, per kurį padvigubėjo kainos, bet ir per kiek metų padvigubėja palūkanas imančio banko sąskaitos. 1.5 Infliacijos Priežastys Infliaciją sukeliančios priežastys būna įvairios, o jų sąveika gana sudėtinga. Yra daug skirtingų teorijų, savaip aiškinančių šį reiškinį. Pagrindinės infliacijos priežastys yra pinigų kiekio didėjimas apyvartoje, pernelyg didelės valstybės išlaidos, gamybos kaštų didėjimas ir daugelis kitų. Visi šie veiksniai, be abejones, turi įtakos infliacijos procesui ir neprieštarauja, o greičiau papildo vienas kitą. Atsižvelgiant į tai, kokie veiksniai lemia kainų didėjimą, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:  Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija;  Bendrosios pasiūlos pokyčių sukelta infliacija, arba kaštų infliaciją. 1.5.1 Bendrosios paklausos sukelta infliacija Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Padidėjusią paklausą gali sukelti: fiskalinė politika, kai didėja vyriausybės išlaidos ir mažinami mokesčiai; monetarinė politika, kai didėja pinigų masė ir mažėja palūkanų norma; padidėjus visuminėm išlaidom. Svarbiausia iš šių priežasčių yra pinigų kiekio padidėjimas. Yra žmonių, kurie mano, kad padidintas pinigų kiekis didina kiekvieno perkamąją galia, nes tai leidžia nusipirkti daugiau prekių nei anksčiau. Tačiau žmonės niekada nepagalvoja, kad jie negalės nusipirkti dvigubai daugiau prekių, nes jų nebus tiek pagaminta ir pardavėjai dėl padėjusios prekių paklausos automatiškai pakels kainas. Todėl galime teigti, kad didindami pinigų kiekį, mes ne didiname, o mažiname jo perkamąją galią ir taip pakeliam prekių kainas. Kitaip tariant, pinigai nuvertėja ir tai iššaukia infliaciją. Papildoma pinigų emisija silpnom šalim tampa svarbiu biudžetinio deficito šaltinių. Kyla klausimas, kodėl? Todėl, kad silpnos šalys turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes ir dažnai išnaudoja visa valiutos atsargas. Tada, kodėl šios šalys nedidina mokesčių? Mokesčius padidinti sinkų – reikia turėti daugumą parlamente. Be to, kelia keblumų ir šešėlinė ekonomika. O išvengti mokesčių moka ne tik Lietuvoje. Todėl vyriausybei turint padidėjusias išlaidas (palūkanos už paskolas), esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms, didindamos pinigų pasiūlą, vyriausybės gali sukelti infliaciją. Papildomas pinigų išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinis mokestis. Pajamos, kurias gauna valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus vadinamos senjoranžu. Dar viduramžiais žemvaldžiai turėjo išskirtinę teisę kaldinti monetas savo teritorijoje. Dabar šį teisę turi valstybe ir yra vienos iš jos pajamų šaltinių. Ne iš karto aišku, kodėl infliacija yra viena iš apmokestinimo rūšių, nes valstybė nenustato jokių mokesčių, o tik spausdina reikalingus pinigus. Kas gi tada moka šį mokestį? Atsakymas - visi, kas turi grynųjų pinigų. Pajamų dalis, gaunama iš pinigų spausdinimo, įvairiose šalyse labai nevienoda. Pavyzdžiui, 1975 – 1985 metais ji sudarė: JAV ir Kanadoje – apie 6 proc., Vokietijoje – 3,8 proc., Italijoje – 28 proc., Peru – apie trečdalį6. Šalyje, išgyvenančiose hiperinfliaciją, senjoranžas tampa vienų iš valstybės pajamų šaltinių. Kita vertus, pinigų leidimas, siekiant finansuoti valstybės išlaidas, yra svarbiausia hiperinfliacijos priežastis. 1.5.2 Bendrosios pasiūlos (kaštų infliacija) Infliacija yra susijusi su infliaciniais veiksniais, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pats pavadinimas pasako, kad pagrindinės priežastys yra didėjantys kaštai, todėl didėja prekių kainos. Šiuo atveju pinigai infliacijos procese gali prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekių. Tai, paprasčiausiai, būna reakcija į kainų kilimą, sukelta kitų priežasčių. Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:  Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai;  Šiuolaikinė darbo užmokesčio sistema;  Infliacijos lūkesčiai. Darbo užmokestis. Darbo užmokestis yra vienas iš veiksnių, kuris turi įtaką bendrosios pasiūlos pokyčiams. Tarkime, kad šalyje dėl vienų ar kitų priežasčių padidėjo prekių ir paslaugų kainos. Darbuotojai per savo profesines sąjungas pradeda reikalauti didesnių atlyginimų. Darbdaviai, kompensuodami darbo užmokesčio padidėjimą, pakelia produkcijos kainas, norėdami išlaikyti pelną. Kainoms kylant, darbuotojai vėl pradeda reikalauti didinti atlyginimus. Ir taip atsiranda „darbo užmokesčio – kainų spiralė“, kai dėl didesnių kainų atsiranda didesnių atlyginimų poreikis, o didesni atlyginimai lemia didesnes kainas, skatindami šį procesą plėstis. Infliacijos spiralė bus nutraukta, kai abi ar viena pusė supras šio proceso beprasmiškumą. Dažniausiai prasideda viskas nuo to, kai patys darbuotojai iššaukia infliacijos spiralė, norėdami pakelti sau atlyginimus per profesines sąjungas. Padidėjus darbo užmokesčiui, di­dėja darbo kaštai, didėja kainos. Pasiūlos „šokas“. Staigus pasiūlos pasikeitimas arba šuolis dažnai vadinamas „šokais“. Staigų kainų kilimą gali iššaukti išoriniai veiksniai, kurie gali būti tiek ekonominio pobūdžio tiek ne ekonominio pobūdžio, trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Trumpalaikius, kurie dažniausiai tęsiasi vienerius ar dvejus metus, sukelia nepalankios gamtos sąlygos, kariniai veiksmai, politinė suirutė , stichinės nelaimės. Jos neigiamai veikia ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl nepalankių oro sąlygų sumažėja derlingumas, smunka gamybos apimtis ir didėja gamybos kaštai. Ilguoju laikotarpiu pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui žaliavų ir energijos kainų kilimas. Taip kaštų infliacijos kaltininkas buvo nafta eksportuojančių šalių organizacija OPEC. OPEC 1974 ir 1979 metais pakėlė naftos kainas. Dėl to pabrango energija, šiluma, transportas, todėl pakilo dauguma prekių ir paslaugų kainų. Infliacijos lūkesčiai. Kaštų infliaciją gali iššaukti ir infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs kai infliacija tapo įprastas reiškinys ekonomikoje. Žmonės formuoja savo lūkesčius apie ekonominį augimą, kainas, remdamiesi patyrimu ir informacija, gautą per televiziją, spaudą, radiją. Skiriami adaptyvūs ir racionalūs lūkesčiai. Adaptyvių lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja praeitį. Jie mano, kad kainos gali kilti taip, kaip jie kilo anksčiau. Kitaip tariant, žmonės prisitaiko prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei pernai infliacija siekė 4 %, tai jie tiki, kad šiemet infliacija bus 4 %. Bet iš tikrųjų infliacija nėra pastovus reiškinys, ji gali būti ir 8% ir 1%. Todėl ši teorija nėra ideali. Adaptuoti lūkesčiai buvo susidarę Lietuvoje prieš įstojimą į Europos Sąjungą, kada žmonės masiškai pirko druską ir cukrų. Gamintojai savo ruožtu, matydami didelę paklausą, didino prekių kainas. Remiantis Racionaliųjų lūkesčių teorija, žmonės įvertina ne praeities, o ateities įvykius. Jie analizuoja šalies ekonominius procesus, vyriausybės ir centrinio banko vykdomą politiką ir, remdamiesi visa įmanoma informacija, stengiasi nuspėti kokia infliacija bus ateityje. Ši teorija tiksliau atspindi infliacijos tempus, tačiau turi taip pat ir savo trūkumų. Politikai ne visada skaidriai viską atlieką savo veiksmus ir žmonėms gali atrodyti, kad vyriausybė nesilaiko rinkimu metu sakytų pažadų. Monopolijos ir oligopolijos. Monopolijos ir oligopolijos taip pat gali iššaukti infliaciją. Jie palaiko pakankamai aukšta kainų lygį. Neretai pati valstybė sudaro tam palankias sąlygas, norėdama sustiprinti savo įmonių konkurencijos pranašumus tarptautinėje rinkoje. Monopolijos ir infliacijos lūkesčiai gali būti stagfliacijos priežastimi. Monopolijos neturi stimulų mažinti kaštus dėl konkurencijos nebuvimo. Infliacijos lūkesčių sąlygomis gamintojai, bijodami dėl infliacijos prarasti pelną, didina prekių ir paslaugų kainas. Todėl atsiranda reiškinys, kai realioji gamybos apimtis mažėja, o kainų lygis kyla, didėja nedarbas. Stagfliacija glaudžiai susijusi tie su paklausos, tiek su pasiūlos infliacija, todėl kova su šiuo fenomenu gan sudėtinga. Praktikoje, infliacijos rūšys ir priežastys dažnai susipina, todėl dauguma ekonomistų supranta infliaciją kaip sudėtingą reiškinį, kuris priešinasi gamybos augimui ir pilnaverčiam šalies vystymui. Kova su šiuo fenomenu negali būti tik naujo lyderio ekonominė programa atėjus į valdžia konkrečiam laikui. Tai turi būti kiekvienos vyriausybės kasdieninė pareiga. 2. INFLIACIJOS PASEKMĖS Ekonomikos praktikoje rinkos subjektams svarbu ne tik visapusiškai ir teisingai išmatuoti infliaciją, bet ir atitinkamai įvertinti jos pasekmės. Vieni tvirtina, kad jos padaryta žala minimali, kiti vertina ją, kaip socialinė nelaimė. Vakarų šalyse infliacija tapo neatskiriamu rinkos sistemos atributu. Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai ( 2 – 3 % į metus) stimuliuoja gamybą, pagyvina investicinę veiklą, sumažina nedarbą. Nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis figūruoja nuo 1,1 iki 4,7 procentų. Toliau peržengus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai mažėja. Be to, dideli infliacijos tempai, kaip taisyklė, stiprina infliacijos poveikį ekonomikai. Egzistuojant infliacijai aiškiai matomi du dalykai – perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to vieni nukenčia, kiti laimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos, todėl svaru išskirti numatytą ir netikėtą infliaciją. Numatytos infliacijos pasekmės. Kai infliacija yra numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas nuturėtų patirti. Tarkime, visuomenė žino, kad infliacija šiais metais sudarys 5%, o praėjusiais ji buvo lygi nuliui. Visos institucijos atsižvelgia į tai, sudarant ekonomines sutartis. Bus pakoreguotas tiek darbo užmokestis, tiek palūkanų norma, tiek nekilnojamojo turto nuomos mokestis. Tačiau infliacijos prognozės ne visada būna tikslios, todėl numatyta infliacija vis tiek susijusi su tam tikrais kaštais. Pirma, tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais. Antra, dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Šie kaštai dar vadinami „nusidėvėjusių batų kaštais“. Žmonės dažniau eina į bankus ir perka prekes, kurių kainos kyla. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų. Trečia, atsižvelgiant į infliaciją, koreguojamos tam tikros kainos. Šių kaštų grupė dar vadinama „meniu kaštais“. Terminas susijęs su tuo, kad restoranams, kylant produktų kainoms, dažnai tenka spausdinti naujus meniu blankus ir keisti kainas. Ketvirta, infliacija veikia mokesčių sistema, pavyzdžiui, pajamų mokesčio normas. Kylant nominalioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių sistema didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pajamų. Infliacija gali ir sumažinti mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Gali susidaryti tokia situacija: didėjant biudžeto deficitui, kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu mažina mokesčių įplaukas; o mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir taip toliau. Netikėtos infliacijos pasekmės. Netikėta infliacija reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas skiriasi nuo numatyta, dažniausiai jį viršydamas. Jos egzistavimas dažniausiai susijęs su smarkiai svyruojančiu kainų lygiu, todėl jos pasekmės gali būti skausmingos ir sunkiai prognozuojamos. Aišku tik tai, kad vieni laimi, kiti praranda. Pagrindinės infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Kitaip tariant, infliacija iš vienų atima, o kitiems prideda. Pavyzdžiui, laimi tie, kurie skolinasi pinigus, o pralaimi kurie skolina. Tarkime, kad 10000 litų skola grąžindama po sparčios infliacijos periodo, tai skolintojas pralaimi, nes gauna nuvertėjusius pinigus, o skolininkas, išmokėdamas skolą nuvertėjusiais pinigais, laimi. Todėl sakoma, kad infliacija, tai skolų negrąžinimas. Taip Vakarų šalyse septinto dešimtmečio pabaigoje dėl netikėtos infliacijos žmonės išsipirko užstatytus namus. Iš netikėtos infliacijos gali pasipelnyti verslininkai, o taip pat ir valstybė, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų tačiau dėl to labiausiai nukenčia žmonės, kurie gauna fiksuotas pajamas, o taip pat ir studentai, pensininkai. Netikėta infliacija gali pakeisti firmų ir namų ūkio sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Pavyzdžiui, firmos gali padidinti savo produkcijos pasiūla, dėl to kad jie tikėjosi nedidelės infliacijos, o iš tiesų jos tempai buvo gerokai didesni. Kaip taisyklė, didėja tada ir vidutinis prekių lygis. 3. INFLIACIJA IR NEDARBAS 1958 metais Londono Ekonomikos mokyklos profesorius Olbanas Filipsas paskelbė straipsnį, kuriame rašoma: “mažėjant nedarbo lygiui, spartėja darbo užmokesčio augimas. Kreivė, rodanti šį sąryšį juda aukštyn į kairę”.7 Faktiškai, nominalaus darbo užmokesčio didėjimas atspindi infliacijos tempus, todėl kiti ekonomistai šią išvadą pritaikė nedarbo lygio ir inflia­cijos tarpusavio sąveikai. Šią sąveiką vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis. 3.1 Filipso kreivė trumpuoju laikotarpiu Trumpuoju laikotarpiu Filipso kreivė rodo, kad esant mažam nedarbui infliacija būna aukšta, ir atvirkščiai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliacija sukelia bendrosios paklausos pokyčiai, kai kyla kainos bei realioji gamybos apimtis. Didėjant realiai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Tam tikrą laiką ekonomistai plačiai naudojo Filipso kreivę kaip priemonė, siūlydami vyriausybei atitinkamą politiką. Vyriausybė turėjo pasirinkti žemą nedarbo lygį ir aukšta infliacijos lygį, arba siekti aukso vidurio. Vėliau pasikeitus ekonominėmis sąlygomis, toks požiūris buvo paneigtas. Tačiau Filipso atskleistas dėsningumas, galiojantis trumpu laikotarpiu, niekam nekelia abejonės. Aptarsiu jį išsamiau. Šaltinis: Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanavičius A., Šeškutė L., Zaicevas S. Ekonomikos teorijos pagrindai. - Kaunas, 2000. – 246 p., 258 p. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyrą padėtį ( 2 pav. a). Šiame taške infliacija lygi nuliui, o nedarbas natūralaus lygio. Didėjant bendrajai paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive į tašką A. Šiame taške kainos jau pakilę, bet išaugusi bendroji paklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiau natūralaus. Tačiau taške A ekonomika nepasilieka ilgam. Smarkiai išaugus darbo jėgos poreikiui, pakyla darbo užmokestis, tuo pačiu didindamas įmonių gamybos kaštus. Pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą, didės nedarbas. Taigi ekonomika judės Filipso kreive žemyn – nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros padėtį taške E. Bendras dėsningumas yra toks: žemas nedarbo lygis bus aukšto infliacijos laipsnio atveju, o aukštas nedarbo lygis susidarys, esant žemiems infliacijos tempams. 3.2 Filipso kreivė ilguoju laikotarpiu Jeigu nagrinėjamas ilgasis laikotarpis, dilema nedarbas – infliacija nekyla, nes visi ūkio subjektai paprastai prisitaiko prie esamų infliacijos tempų. Faktinė ir laukiamoji infliacija sutampa, o nedarbas priartėja prie natūralaus nedarbo lygio. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė tampa vertikalia tiese (3 pav.). 3 pav. Filipso kreivė ilguoju lailotarpiu Šaltinis: Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanavičius A., Šeškutė L., Zaicevas S. Ekonomikos teorijos pagrindai. - Kaunas, 2000. – 246 p., 258 p. Ši kreivė rodo, jog esant natūraliam nedarbo lygiui, ekonomika gali pasiekti pusiausvyrą esant bet kokiam infliacijos lygiui, nes ekonomika prie jo per ilgą laiką prisitaiko. Pusiausvyros taško padėtis priklausys nuo laukiamos infliacijos lygio. Visos vyriausybės turi vienintelį tikslą – pasiekti visiška užimtumą. Trumpuoju laikotarpiu vyriausybė, vykdydama skatinančią fiskalinę politika iššaukia kainų kilimą. Jei yra didelis nedarbas, tai tokia politika teisinga. Tačiau ilguoju laikotarpiu nepaisant didelio nedarbo, infliacija vis tiek didėja. Vyriausybės pastangos „nupirkti“ mažiausią nedarbo lygį gali būti sėkmingos tik tuo atveju, kai pavyksta sukurti taip vadinamus „apgaulingus lūkesčius“, kitaip sakant apgauti. Kol potenciali darbo jėga supras, kad jų priimtos sąlygos nėra geriau už prieš tai turėtus, užimtumas didės. Bet kai užimti supras visą iliuziją, situacija pasikeis į priešingą pusę. Lietuvoje atvirkštinė priklausomybė tarp infliacijos ir nedarbo pasitvirtindavo. Esant dideliam nedarbui kainos turėjo tendencija mažėti. 4. INFLIACIJOS MAŽINIMO BŪDAI Negatyvios infliacijos pasekmės verčia įvairų šalių vyriausybes vykdyti atitinkama ekonominę politiką. Kadangi infliacija yra sudėtingas procesas, veikiamas ir palaikomas daugelio priežasčių, tai infliacijos mažinimas yra sudėtingas uždavinys ir gali būti sprendžiamas įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Pavyzdžiui, esant hiperinfliacijai, seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Taip bandoma sumažinti pinigų kiekį apyvartoje ir infliacijos lygį. Infliacijos mažinimo būdai yra šie:  Pajamų indeksavimas;  išsamesnės paklausos reguliavimas;  Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. Pajamų indeksavimas. Pajamų indeksavimas skirtas kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos. Kitaip tariant, nominalios pajamos derinamos su vartojimo kainų indeksu. Bet koks gyvenimo kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat padidinti nominalias pajamas. Toks indeksavimas naudojamas daugelyje šalių profsąjungos sutartyse. Žinomi keli būdai, kaip darbuotojai gali apsisaugoti nuo infliacijos. Vienas būdas – išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Tačiau šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tik nuo infliacijos, kuris tikimasi, ir neapsaugo nuo netikėtos infliacijos. Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį, įvertinant faktinius infliacijos tempus. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti paragrafas apie darbo užmokesčio padidinimą, automatiškai pritaikant prie infliacijos tempų. Tai apsaugotų darbuotojus nuo infliacijos net ir tada, kai visai neaišku, kokia ji bus. Tačiau indeksavimas gali būti pavojingas. Indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Be to, indeksuojant pajamas, gali susiformuoti spiralinė infliacija. Kai infliacijos tempai spartūs ir turi tendencija didėti, didėja ir indeksavimo dažnumas. Jei infliacija sukelia pasiūlos šokai ir ji vyksta nuosmukio sąlygomis, tuomet indeksacija yra nepageidautina ir gali pabloginti padėtį. Dėl indeksacijos pakyla gamybos kaštai, todėl gali dar labiau sumažėti relioji gamybos apimtis. Todėl preiš kelerius metus Lietuvos politikams teko atsisakyti indeksavimo planų, vengiant dar labiau nusmukdyti ir sutrikdyti ekonomiką. Aišku, kad indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos, tačiau leidžia prisitaikyti prie jos apsaugodamas gyventojų pajamas nuo nuvertėjimo ir kartu sumažina infliacijos sukeltą pajamų ir turto perskirstymą. Išsamesnės paklausos reguliavimas. Kova su infliacija gali būti efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą. Infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant bendrąją pasiūlą. Vyriausybė ir centrinis bankas tiesiogiai gali paveikti tik bendrąją paklausą. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba. Svarbų vaidmenį bendrosios paklausos politikoje vaidina lūkesčių slopinimas. Tai reiškia, kad vyriausybė siekia išvaduoti gyventojus nuo kainų kilimo ir santaupų nuvertėjimo. Geriausiai pakeisti žmonių psichologiją ankščiau, negu infliacija tampa kontroliuojama. Tai įmanoma laikantis dviejų sąlygų. Pirma – rinkos sistemos stiprinimas. Kuo rinkoje bus geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis žmonių psichologija, o kartų ir jų elgsena. Antra – tai vyriausybė, kuria turi pasitikėti dauguma žmonių. Ji turi būti stipri ir pajėgi praktiškai pažaboti infliaciją. Bendrosios paklausos politikoje svarbus vaidmuo taip pat tenka monetarinei politikai. Jos ypatybė – griežti kasmetinio pinigų kiekio apribojimai. Taip vyriausybė aprūpina ekonomiką minimaliai būtinų pinigų kiekiu, reikalingu progresuojančiai ūkio raidai. Tačiau tokią politika įgyvendinti gan sudėtinga. Dar vienas bendrosios paklausos politikos elementas – biudžeto deficito sumažinimas. Šio tikslo galima siekti dviem būdais: didinant valstybes pajamas ir mažinat išlaidas. Pranašesnis yra antras būdas. Taip yra dėl to, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju gali duoti tik trumpalaikius rezultatus. Per ilgą laikotarpį ši politika lėtina ekonomikos augimo tempus, vadinasi, mažina įplaukas į valstybės biudžetą. Darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. Vykdant antiinfliacines priemones būtina subalansuoti nedarbo lygį ir infliacijos tempą. Populiariausia priemonė yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė ribojant jų didėjimą arba net visiškai užšaldant tiek darbo užmokestį, tiek kainas. Nagrinėjami infliacijos kontrolės būdai daug kartų buvo išbandyti įvairiose pasaulio šalyse ir įvairiais laikotarpiais. Manoma, kad pirmasis žinomas istorijoje darbo užmokesčio ir kainų kontrolės faktas buvo užfiksuotas garsiajame Diokletiano edikte dar Romos imperijos laikais. Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, kai vienu sprendimu vyriausybė sustabdo kanų bei darbo užmokesčio augimą ir taip infliacija paprasčiausiai pasmaugiama. Sumažėja ir nedarbas. Atrodo viskas gerai, ūkis pradeda rutuliuotis gan tolygiai. Tačiau praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika „atsiima“ ką praradusi – infliacijos tempai gerokai paspartėja. Vyriausybė negali taip pat ilgą laiką kontroliuoti prekių kainas, nes sukels neigiamus padarinius. Griežtai kontroliuodama kainas, vyriausybė sudaro palankias sąlygas šešėlinei ekonomikai plisti. Kodėl? Nes kai kainos yra žemiau už rinkos kaina, šalyje prekės išperkamos, atsiranda jų stygius. Pavyzdys - Sovietų Sąjunga. Kiek sėkmingesnė gali būti ilgalaikis kainų ir darbo užmokesčio kilimo tempu apribojimas, savanoriškai susitarus darbdaviams ir profsąjungoms. IŠVADOS 1. Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų lygio kilimu. Infliacija galima klasifikuoti pagal jos vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis ir intensyvumą. Skiriama: lokalinė ir pasaulinė, atvira ir paslėpta, šliaužiančioji ir šuoliuojančioji, hiperinfliacija, subalansuota ir nesubalansuota, paklausos ir pasiūlos procesų salygota infliacija. Skaudžiausia iš visų yra hiperinfliacija, kurios poveikis ekonomikai yra labai didelis. Išsivysčiusiose šalyse infliacija tampa neatskiriamu elementu, kuris yra būtinas šalies efektyviam ekonominiam vystymosi. 2. Infliaciją gali sukelti tiek vyriausybės politika, tiek ekonomikoje vykstantys procesai, tačiau visi jie veikia per visuminę paklausą ar pasiūlą. Pagrindinė bendrosios paklausos sąlygotos infliacijos priežastis yra pinigų kiekio padidėjimas; bendrosios pasiūlos priežastys yra staigūs bendrosios pasiūlos sąlygotos infliacijos pasikeitimai. 3. Infliacijos padariniai priklauso nuo infliacijos tipo. Numatyta infliacija mažina žmonių pinigų likučius, veikia mokesčių sistemą, tačiau jos kaštai nebūna dideli, jei žmonės daugiau ar mažiau yra pasirengę. Tuo tarpu netikėtą infliaciją sunku prognozuoti, todėl jos padariniai skausmingi ekonomikai. Dėl jos perskirstomas turtas, sumažėja santaupos ir firmos bei namų ūkiai gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. 4. Ryšį tarp nedarbo ir infliacijos rodo Filipso kreivė. Trumpuoju laikotarpiu ji parodo, kad didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis. Ilguoju laikotarpiu užimtumas ir nedarbas prisitaiko prie infliacijos, todėl Filipso kreivė yra vertikali tiesė. 5. Infliacijos mažinimas yra svarbi ekonominės politikos problema. Pajamų indeksavimas yra savotiškas pajamų apdraudimas ir jo tikslas prisitaikyti prie infliacijos. Esant darbo užmokesčio ir kainų kontrolei nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio kainų kilimo ribos ir infliacija „pasmaugiama“. Vykdant bendrosios paklausos mažinimo politika naudojama stabdančioji fiskalinė ir monetarinė politika. Tačiau visi šie mažinimo būdai infliacijos problemos išspręsti negali. Pasaulyje nėra greitų ir universalių būdų kovojant su šiuo fenomenu. Efektyviausios priemonės kovojant su infliacija gali būti tik kompleksinės programos. Tai gali būti mokesčių sistemos tobulinimas, finansinė stabilizacija, atsakomybės didinimas už tam tikrų priemonių taikymą reguliuojant pajamų ir kainas. LITARATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Sniežka, Vytautas. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2003. – 635 p. – ISBN 9986 – 13 – 935 – X. 2. Jakutis, A.; Petraškevičius, V; Steponavičius A.; Šeškutė, L; Zaicevas, S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas: Smaltijos leidykla, 2000. – 344 p. – ISBN – 9986 – 965 – 35 – 7. 3. Martinkus, B; Žilinskas, V. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997. – 702 p. – ISBN – 9986 – 13 – 575 – 3. 4. Wonnacott, P; Wonnacott, R. Makroekonomika. – K. Litterae universitatis, 1994 – 436 p. – ISBN – 9986 – 475 – 02 – 3. 5. Davulis, Gediminas. Ekonomikos teorija. – Vilnius, 2003 – ISBN – 9956 – 563 – 29 – X. 6. Булатов, А.С. Экономика. – Москва: Издательство БЕК, 1995. – 604 p. – ISBN – 5 – 85639 – 870 - 9. 7. Джеффри, Д.; Ларрен, Б.; Сакс, Ф. Макроекономика. Глобальный подход. – Москва: Издательство Дело, 1996. – 848 p. – ISBN – 7749 – 004 - 5. 8. The World Economic Factbook 2003/04. 11th edition. – London, 2003 – ISBN 184264 – 2979. 9. Savickienė D. Euro įvedimą gali lemti ir klimatas. Aukštaitijos verslo balsas, 2005, Nr.10, p.5. 10. Kas yra infliacija ir kaip ji matuojama? [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 m. kovas 28 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!