Infliacija ir ekonominis augimas

Infliacijas ir ekonominis augimas 3 ĮVADAS Makroekonominiai rodikliai yra svarbūs, nes padeda įvertinti Vyriausybės vykdomos fiskalinės ir Centrinio banko deklaruojamos monetarinės politikos poveikio šalies ekonomikai efektyvumą. Jie apibūdina šalies vystymosi tempus, jų kryptį bei tendencijas. Padeda analizuoti įvairių veiksnių poveikį ir šio mastą šalies ekonomikai. Nagrinėdami kainodaros problemas, jų sistemą ir dinamiką vidaus ir užsienio rinkose, neišvengiamai susiduriame su infliacijos bei ekonominio augimo problemomis, jų kitimo ypatumais. Tirti duomenų masyvai, susiję su temos analize, tokiose bibliotekose: KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto biblioteka ir Kauno apskrities viešoji biblioteka. Darbo tikslas: apžvelgti infliacijos bei ekonominio augimo teorines prielaidas, atsiradimo ir plėtojimosi priežastis, veiksnius. Vėliau išanalizuoti šiuos makroekonominius rodiklius šalyje bei užsienyje, jų tarpusavio ryšį ir įtaką šalies ekonomikai. Darbo objektas: infliacija ir ekonominis augimas Lietuvoje bei užsienyje, jų raida. Darbo uždaviniai: pasitelkus teorinius modelius bei grafinę duomenų analizę, palaipsniui pereiti nuo teorijos prie konkrečių pavyzdžių ir jų analizės. Pateikti pagrįstas išvadas. Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai [18, p. 408]. Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas [18, p. 336]. Pirmoje dalyje “Teorinių modelių ir metodų panaudojimas makroekonominių rodiklių analizėje” aptarsime infliacijos ir ekonominio augimo teorijų raidą, daromas prielaidas bei pateikiamas išvadas. Pateiksime skirtingas šių rodiklių interpretacijas, kurias įvardija kelios ekonomikos mokyklos. Antroje dalyje “Infliacijos ir ekonominio augimo rodiklių kaita pasaulyje paskutiniajame XX a. dešimtmetyje” išanalizuosime ekonominio augimo ir infliacijos raidą skirtingo išsivystymo šalyse, ją lėmusius veiksnius, o taip pat tarpusavio sąveiką. Trečioje dalyje “Infliacijos ir ekonominio augimo rodiklių kaita Lietuvoje paskutiniajame XX a. dešimtmetyje” apžvelgsime Lietuvos raidą, atgavus nepriklausomybę, makroekonominių rodiklių (infliacijos ir ekonominio augimo) pagalba, juos sąlygojusius veiksnius. Įvertinsime Lietuvos persiorientavimo nuo komandinės prie rinkos ekonomikos efektyvumą. Paskutinėje dalyje “Išvados” pateiksime surinktų duomenų apibendrinimą ir pagrįstas išvadas. Infliacija ir ekonominis augimas 4 I DALIS. TEORINIŲ MODELIŲ IR METODŲ PANAUDOJIMAS MAKROEKONOMINIŲ RODIKLIŲ ANALIZEI Ilgametis kainų stabilumas XIX a. (ir iki jo) laikėsi todėl, kad vyriausybės vaidmenį suvaidino daugelis struktūrinių ir socialinių veiksnių. XIX a. darbo užmokesčio normos ir algos buvo paslankesnės negu dabar. Iš dalies todėl, kad pramonės darbininkų darbas buvo daugiausia nekvalifikuotas, iš dalies todėl, kad tada nebuvo visuotinės valstybės, kuri saugotų šeimas nuo skurdo ir bedarbystės arba jos vaidmuo buvo labai mažas. Savo ruoštu kaip tik visuotinės gerovės valstybė, įskaitant sveikatos apsaugos ir švietimo, taip pat socialinės globos sritis, yra pagrindinė priežastis, kad palyginti su XIX a. maždaug keturis kartus (nuo 10-12 iki 40-50 proc.) padidėjo išsivysčiusių šalių BNP visuomeninio sektoriaus išlaidų dalis. Tai pareikalavo atitinkamai padidinti mokesčius. Tačiau tokia politika, ypač nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, nesulaukė adekvataus pajamų padidėjimo iš mokesčių, dėl to kylanti biudžeto deficito augimo tendencija sąlygojo netikrumą finansų rinkose (bijomasi būsimo infliacijos šuolio). Privatusis sektorius ir toliau lieka santaupų pertekliaus generavimo šaltiniu, kurį vyriausybės gali pasitelkti investavimo tikslais, išleisdamos atitinkamus skolinius įsipareigojimus. Todėl apskritai vyriausybės nepatiria įsakmaus poreikio finansuoti savo biudžetų deficitą, t.y. paskatinti infliacinius procesus. Infliacija dešimtąjį dešimtmetį buvo mažiausia po aštuntojo dešimtmečio laikotarpio: vartojimo prekių kainos išsivysčiusiose šalyse išaugdavo vidutiniškai 2,5 proc. per metus. Nominalios palūkanų normos taip pat mažėjo, nors ir ne taip ryškiai kaip infliacijos tempai: tam tikras palūkanų nelankstumas parodo tą netikrumą finansų rinkose. 1.1 Infliacijos teorija 1.1.1 Infliacijos turinys Infliacijos sąvoka pirmą kartą paminėta JAV Pilietinio karo metais (1861-1865), kai į apyvartą buvo išleista didelė pinigų masė. Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys pasirodė daug anksčiau. Iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo pinigų nuvertėjimo. Ankstesniais metais infliacija buvo laikino pobūdžio ir daugiausiai susijusi su karais. Absoliutus infliacijos rekordas priklauso Vengrijai, kurioje po Pirmojo pasaulinio karo, vykdant pinigų reformą, už 40 000 kvadriljonų buvo duodamas 1 forintas (1400000000000000000000000). Tokių super ar hyperinfliacijų pasitaiko retai. Ne kiekvienas kainų ir paslaugų kainų kylimas yra infliacija. Kainos gali kilti dėl geresnės prekių kokybės, jų asortimento pasikeitimo, dėl pablogėjusių žaliavų ir kuro išgavimo sąlygų arba žmonių poreikių pasikeitimų. Rinkoje prekių kainų svyravimai yra nuolatinis reiškinys. Dažnai vienų prekių kainos kyla, kitų krenta, o bendras kainų lygis išlieka stabilus. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis ir jo kylimas nevienkartinis, o ilgai trunkantis. 1.1.2 Infliacijos tempas ir tipai Infliacija matuojama pagal kainų indeksus. Kainų indeksas nusako, kiek pakito prekių rinkinio vidutinė kainą per tam tikrą laikotarpį. Prekių kainų indeksas apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus būtiniausių vartojimo prekių ir paslaugų krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas nuo 1992 m. pradėjo skaičiuoti vartojimo prekių kainų indeksą, kuris išreiškiamas vartojimo reikmenų ir paslaugų rinkos krepšeliu, apskaičiuotu rinkos kainomis: maistui, drabužiams, butui, transportui ir t.t. Infliacija ir ekonominis augimas 5 Atrenkamos 368 maisto ir nemaisto prekės bei paslaugos, kurios pakankamai reprezentuoja perkamų prekių ir paslaugų grupes ir apibūdina bendrą kainų pasikeitimą. Kainos registruojamos 16-oje respublikos miestų ir rajonų. JAV vartojimo prekių indeksui nustatyti yra stebimos 364 vartojimo prekių ir paslaugų kainos. Vartojimo prekių kainų indeksas nustatomas įvertinant kiekvieną kainą pagal prekių lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Infliacijos tempas tai bendrojo kainų lygio pasikeitimas per metus. Taisyklė 70 suteikia galimybe kitaip išmatuoti infliaciją. Ji leidžia greitai paskaičiuoti, per kiek metų padvigubės vartojimo prekių kainos. Reikia skaičių 70 padalinti iš kasmetinio infliacijos lygio. Jei kasmetinis infliacijos lygio padidėjimas bus 7 proc., tai kainos padidės du kartus per 10 metų. Dažniausiai ši taisyklė naudojama tuomet, kai norima nustatyti, kiek reikės laiko, kad realusis BNP arba asmeninės santaupos padvigubėtų. Infliacija yra: • šliaužiančioji – tai lėtas, bet nenutrūkstamas kainų lygio kylimas. Jai apibūdinti tinka Švedijos ir JAV ekonomika. Švedijoje per trylika metų (1954-1967 m.) kainos pakilo 64 proc., o JAV 24 proc. per šį laikotarpį. Švedijoje vidutinis metinis infliacijos prieaugis buvo 3,3 proc., o metiniai infliacijos tempai svyravo tarp 2,5 – 5 proc.; • šuoliuojanti infliacija pasižymi ypač sparčiu tempu (50,100,200 proc.) per palyginti trumpą laiką, dažniausiai per metus; • hiperinfliacija – tai itin spartus kainų didėjimas. Pavyzdžiui Vokietijoje 1922 metais kainų lygis padidėjo 5470 proc., o 1923 metais net 13000000000000 kartų. Suprantama, kad Vokietijos markė neteko savo vertės, o mainai tokiu atveju tampa natūriniais, kuriems esant infliacija negalima. 1.1.3 Infliacijos priežastys Infliacijos priežastys sunkiai nusakomos, nes tai visos ekonomikos ar net politikos atspindys, pasireiškiantis pinigų sferoje. Nors amerikiečių ekonomistas Miltonas Fridmenas (Milton Friedman) tvirtina, kad infliacija visada ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per didelis pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių mokslininkas motyvuoja pinigų pasiūlos augimu. Iš tikrųjų šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tik atstovauja prekių vertę, todėl sunku lyginti pinigų kiekį apyvartoje su jų poreikiu. Pinigų pasiūlos perteklius visada sukelia infliacijos augimą. Realiąją pinigų pasiūlą galima apskaičiuoti pagal formulę: LMs/P; čia L – reali pinigų pasiūla; Ms – nominali pinigų pasiūla; P – kainų lygio pokytis. Realioji pinigų paklausa apskaičiuojama pagal formulę: LLMd/P; čia LL – realioji pinigų paklausa; Md – nominalios pinigų paklausos kiekis. Naujai išleistų pinigų kiekis apyvartoje didins infliacijos spaudimą ir destabilizuos pinigų rinką, jeigu nedidės jų paklausa, nes reali pinigų paklausa turi atitikti realią pinigų pasiūlą (LLL). Tam reikalingas spartesnis RBNP augimas. Kitu atveju infliacijos augimas yra neišvengiamas. Nors nereikėtų atmesti įvairių vyriausybės monetarinių ir fiskalinių priemonių, kurios galėtų pažaboti infliacijos augimą. Kita infliacijos priežastis spartus vyriausybės išlaidų augimas ir didėjančio biudžeto deficito padengimas. Valstybei reikia didžiulių lėšų ekonomikos reguliavimui, kariniams tikslams, šalies infrastruktūrai gerinti, gamtos apsaugai ir kt. socialiniams reikalams spręsti. Infliacija ir ekonominis augimas 6 Tos išlaidos dažnai būna neproduktyvios, todėl atsiranda infliaciniai pinigai. Kainų kylimą taip pat gali sukelti infliacijos laukimas. Jei visuomenė tikisi sulaukti 10 proc. dydžio infliacijos, tai kolektyvinėse darbo sutartyse bus reikalaujama, kad darbo užmokestis tais metais padidėtų bent 10 proc., kad realusis samdomųjų darbuotojų atlyginimas nesumažėtų. Vadinasi jau iš anksto numatomas 10 proc. kainų kylimas. Kainų lygio išaugimas dėl visuotinio laukimo, kad jis kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija. 1.1.4 Paklausos infliacija Paklausos infliacijos esmė nusakoma vienu sakiniu – didelis pinigų kiekis “medžioja” mažą prekių kiekį. Tai rodo, kad ekonomika negali patenkinti esamos paklausos, nes visi ištekliai visiškai panaudoti, t.y. susidaro perteklinė paklausa, kuri kelia kainas realiai gamybos apimčiai ir sukelia paklausos infliaciją (1 pav.). Y1 yra potencialusis BNP, o Y2 realusis BNP. Tarpsnis tarp Y2 ir Y1 yra infliaciją sukeliantis atotrūkis. Aiškinant paklausos infliaciją, reikėtų išskirti tris ekonomikos plėtros atkarpas. Pirmojoje atkarpoje bendrosios išlaidos, vartojimo suma, investicijos, vyriausybės išlaidos ir grynasis eksportas yra tokio lygio, kad nacionalinio produkto apimtis atsilieka nuo potencialaus nacionalinio produkto, t.y. dalis gamybos išteklių yra nepanaudoti. Tokioje situacijoje galima plėsti gamybą net nedidinant kainų. Didėjant paklausai, ekonomika pereina į antrąją atkarpą, kai artėjama prie visiško užimtumo ir beveik visiško išteklių panaudojimo. Jau dabar kainos gali didėti, nes pliačiantis gamybai, atskirose ūkio šakose atsiranda netolygumų. Didėja užimtumas, darbo užmokestis, firmų kaštai, kainos. Reikia pastebėti ir tai, kad didinant užimtumą, mažėja gamybos produktyvumas, t.y. priimami mažęsnės kvalifikacijos dirbantieji, ir taip didėja kaštai bei produkcijos kainos. Šioje atkarpoje atsiradusi infliacija dar vadinama priešlaikine, nes ji pasirodo esant ne visiškam užimtumui. Trečiojoje atkarpoje visiškas ekonomikos užimtumas visose ūkio šakose, o realaus nacionalinio produkto maksimumas ir didėjanti paklausa Infliacija ir ekonominis augimas 7 skatina infliaciją. Prisiminus NBNP ir RBNP, reikia pasakyti, kad pirmojoje atkarpoje NBNP ir RBNP didėja vienodu laipsniu, antroje atkarpoje RBNP didėja sparčiau, o trečioje atkarpoje RBNP nesikeičia, tačiau sparčiau didėja NBNP, kitaip tariant sparčiai didėja infliacija (2 pav.). BNP pusiausvyra yra OY1, ir jeigu bendroji paklausa AD1 pasiekia paklausą AD2, visiškai panaudojant gamybos pajėgumus, atsiranda infliacijos atotrūkis. Tradicinė priemonė padedanti išvengti šitokios padėties yra tokia: reikia sumažinti išlaidas taip panaudojant vyriausybinę ir iždo politiką, kad visuminė paklausa pasislinktų nuo AD2 iki AD1. Kaip vyksta paklausos infliacijos procesas matyti 3 paveiksle. 1.1.5 Pasiūlos (gamybos kaštų) infliacija Gamybos kaštų infliacija siejama su produkcijos vieneto kaštų didėjimu. Produkcijos vieneto kainų augimas mažina ekonominį pelną bei gamybos apimtį pastoviomis kainomis. Todėl sumažėja pasiūla ir padidėja kainos. Pagrindiniai visuminės pasiūlos infliacijos šaltiniai yra žaliavų ir energetinių išteklių kainų augimas bei nominalaus darbo užmokesčio didinimas. Ypač tai aiškiai matyti kai didėja darbo užmokestis, kuris tiesiogiai didina gaminamos produkcijos kainą, o ji vėl numato darbo užmokesčio augimą. Ir taip pradeda suktis infliacijos augimo spiralė. Kartą prasidėjęs kainų padidėjimas vyksta savaime, ir jį stiprina tolesnio padidėjimo tikimybė. Pasiūlos (kaštų) infliacijos procesas parodytas 4 paveikslėlyje. Realios ekonomikos procese sunku atskirti pasiūlos ir paklausos infliaciją. Be to infliaciją didina neproduktyvi gamyba, karinių, valdymo išlaidų augimas ir pan. 1.1.6 Infliacijos ir nedarbo ryšys Anglų ekonomistas A. V. Filipsas (A. W. Phillips), apibendrinęs D. Britanijos statistikos duomenis 1861-1957 metais pastebėjo ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Kai infliacijos tempas didėja, tai nedarbo lygis mažėja ir atvirkščiai. Nedarbo ir infliacijos kreivė vadinama Filipso kreive (5 pav.). Sumažėjus nedarbui nuo A iki B, dėl visuminės paklausos lygio padidėjimo greičiau didėja piniginis Infliacija ir ekonominis augimas 8 darbo užmokestis nuo C iki D, nes plečiantis prekių paklausai to labiau nori darbdaviai. Didėjantis nedarbas ir mažėjanti paklausa lėtina piniginio darbo užmokesčio augimo tempą, mažėja ir infliacija. Todėl kreivė rodo, kad yra priklausomybė tarp nedarbo ir pasiūlą viršijančios paklausos sukeltos infliacijos. Filipso kreivė iškelia dilemą politikams. Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę paklausą, bet neaišku, kurį Filipso kreivės tašką reikėtų pasirinkti: taškas F reikštų didelį nedarbą ir mažą infliaciją, taškas E reikštų užimtumą ir didelę infliaciją. Filipso atrasta priklausomybė ne visada pasitvirtina. JAV aštuntojo dešimtmečio ekonomikai buvo būdingas spartesnis infliacijos tempas ir aukštesnis nedarbo lygis. Vakarų Europos šalyse dešimtame dešimtmetyje pastebimas lėtas infliacijos tempas ir didesnis nedarbo lygis. Valstybės monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis stengiasi paveikti visuminę paklausą bei visuminę pasiūlą ir kartu spręsti infliacijos ir nedarbo problemas. 1.1.7 Stagfliacijos reiškinys ir sąvoka Kai kurių ekonomistų nuomone stagfliacija apibūdinama kaip infliacija ekonominio nuosmukio metu, t.y. stagfliacija yra vienu metu egzistuojanti infliacija ir gamybos stagnacija. Darbo užmokestis ir kainos kyla, nors reali gamybos priemonių, darbo jėgos ir produktų paklausa nedidėja ar net mažėja. P. Samuelson’as apibrėžia stagfliaciją kaip stagnacijos ir grėsmingos infliacijos derinį. Kiti autoriai apibrėžia šį reiškinį kaip defliacinės infliacijos paradoksą, infliacijos sąlygojamą nuosmukį arba užimtumo defliaciją esant kainų infliacijai. Apibendrinant galima konstatuoti, kad stagfliacija yra kainų kilimo šalies ūkyje procesas, lydimas nevisuotinio darbo jėgos užimtumo ir gamybos priemonių apkrovimo bei labai lėto gamybos didėjimo. Tai prieštaravo iki tol paplitusiai nuomonei, kad infliacija atsiranda tada, kai moki paklausa viršija pasiūlą ir gamybos priemonės bei darbo jėga yra visiškai panaudojami. Taigi sąvoka “stagfliacija” reiškia dviejų makroekonominių reiškinių infliacijos ir iki šiol neapibrėžtos “nepalankios” ekonominės padėties – egzistavimą drauge. Įvairiuose darbuose pabrėžiami skirtingi “nepalankios” ekonominės būklės požymiai. Paprastai gamybos stagnacija arba lėti jos didėjimo tempai yra susiję su mažėjančiu užimtumu. Jeigu produktų ir paslaugų paklausa sumažėja arba lieka nepakitusi, o gamybos priemonių kiekis toliau didėja, jų apkrovimo lygis neišvengiamai mažėja. Gamybos stagnacija ir santykiškai didelis nedarbas arba žemas gamybos priemonių apkrovimo lygis gali, tačiau nebūtinai turi sutapti laiko atžvilgiu. Pvz., konjunktūrinio pagyvėjimo metu, kuris gali prasidėti ir dar esant dideliam nedarbui, gamyba sparčiai didėja. Mažėjantį užimtumą ne visada galima tapatinti su santykinai žemu jo lygiu. Tarkim konjunktūrinio nuosmukio pradžioje, dar egzistuojant visuotiniam arba pertekliniam užimtumui, jau pasireiškia jo mažėjimo tendencijos (darbuotojų atleidimai, smunkantis gamybos priemonių apkrovimo lygis). Atvirkščiai nedarbas ir žemas gamybos priemonių apkrovimas gali egzistuoti ir didėjant užimtumui. Taigi reikia griežtai atriboti užimtumo mažėjimą ir santykinai žemą jo lygį. Skirtingi nepalankios ekonominės situacijos (stagnacijos) požymiai nulemia keleto stagfliacijos rūšių arba pasireiškimo formų egzistavimą: Infliacija trumpalaikės gamybos stagnacijos sąlygomis. Kiekvieną ekonomikos nuosmukį perteikia ne tik užimtumo lygis, bet ir gamybos dinamika. Bloga konjunktūrinė situacija pasireiškia tiek RBNP didėjimo tempų sulėtėjimu, tiek ir jo stagnacija ar net absoliučiu mažėjimu. Priklausomai nuo to kaip plačiai yra suprantama stagnacija, ji reiškia arba tik gamybos tempo sulėtėjimą iki nulio, arba taip pat ir jos sumažėjimą; Infliacija ir ekonominis augimas 9 Infliacija ilgalaikės gamybos stagnacijos sąlygomis. Infliacijos ir ilgos gamybos stagnacijos sutapimas laiko atžvilgiu yra struktūrinis reiškinys. Ši stagfliacijos forma kol kas nepasireiškia praktikoje, jeigu neminėsime D. Britanijos, kurioje ilgą laiką ekonomikos kilimo tempai buvo maži ir sparčiai didėjo kainos. Ateityje tokia “struktūrinė” stagfliacija gali būti aktuali dėl ekologinių priežasčių sulėtėjus išsivysčiusių šalių gamybos didėjimo tempams ir įgyvendinus žaliųjų partijų reikalavimus bei išlikus pinigų perkamosios galios mažėjimo tendencijoms; Infliacija mažėjant užimtumui. Ši stagfliacijos rūšis egzistuoja, kai mažėjant užimtumui, t.y. konjunktūrinio nuosmukio metu, toliau pastebimai kyla kainų lygis. Čia kalbama apie grynai konjunktūrinį reiškinį. Pagrindinis momentas šiuo atveju yra užimtumo mažėjimas. Tai, ar infliacijos tempai šiuo periodu lieka nepakitę, didėja ar mažėja, stagfliacijos apibūdinimui neturi didesnės reikšmės, nors teoriškai analizuojant arba ieškant tinkamų ekonominės politikos priemonių, kainų didėjimo tempai ir kryptis yra labai svarbūs. Ši stagfliacijos pasireiškimo forma dažnai vadinama infliaciniu nuosmukiu arba net krizfliacija, slumpfliacija ir pan.; Infliacija nevisuotinio užimtumo sąlygomis. Šiuo atveju kainos kyla, kai nedarbo lygis aukštas ir gamybos priemonių apkrovimo lygis žemas. Čia pabrėžiamas ne užimtumo mažėjimas, o santykiškai žemas jo lygis. Žinoma, tai taip pat gali būti konjunktūrinis reiškinys, kadangi kiekvienas konjunktūrinis nuosmukis sukelia nevisuotinį gamybos veiksnių užimtumą. Ši stagfliacijos pasireiškimo forma sutampa su anksčiau nagrinėtąja, kai mažėja ir taip palyginti žemas darbo jėgos ir gamybos priemonių panaudojimo lygis. Nesutapimas galimas ekonominės krizės pradžioje, kai dar viešpatauja visuotinis (perteklinis) užimtumas, arba konjunktūrinio pagyvėjimo pradžioje, kai užimtumo lygis pradeda pamažu kilti vis dar egzistuojant nevisuotiniam gamybos veiksnių užimtumui. 1.1.8 Infliacijos pasekmės Infliacijos pasekmės būtų lengvesnės, jei žmonės iš anksto galėtų numatyti infliacijos tempą ir koreguotų savo pajamas kylant kainoms. Infliacija apmokestina tuos, kurių piniginės pajamos fiksuotos, ir subsidijuoja tuos, kurių pajamos keičiasi. Mažiausiais nukenčia nuo infliacijos tie, kurie gauna įvairių pajamų: už darbą, dividendus, palūkanas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Tie gyventojai dėl infliacijos laimi ir pralaimi. Infliacija iš vienų paima ir kitiems duoda nepriklausomai nuo to, kokia socialinę padėtį žmogus užima visuomenėje. Tačiau dažniausiai nukenčia neturtingieji sluoksniai, ypač pensininkai. Infliacija tiesiogiai veikia kreditinius santykius. Laimi tie kurie skolinasi, o pralaimi tie, kurie skolina. Tai reiškia, kad infliacijos sąlygomis pralaimi milijonai smulkių indėlininkų, kurie turėjo santaupų, o laimi bankininkai ir stambiojo verslo subjektai. Neigiamos ekonomikos infliacijos pasekmės yra šios: didėja ūkio šakų disproporcijos, sumažėja vidaus rinkos imlumas, formuojasi spekuliacinė rinka, deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgimas nuo pinigų perkant nereikalingas prekes), didėja parazitinio kaupimo galimybės, sutrinka finansinė-kreditinė sistema, krenta gyventojų pragyvenimo lygis, pablogėja tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Esant spartiems, bet neprogramuojamiems infliacijos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam laikotarpiui numatytos ūkinės operacijos (taupymas, ilgalaikės paskolos, stambesnės investicijos) darosi rizikingos. 1.1.9 Antiinfliacinės priemonės Infliacija ir ekonominis augimas 10 Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvo svarbi makroekonominio reguliavimo kryptis. Kovoje su infliacija daugelyje šalių buvo ir šiuo metu naudojamos klasikinės priemonės. Vienas iš tiesioginių infliacijos reguliavimo būdų yra laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvus – vienu metu sustabdomas kainų ir darbo užmokesčio augimas. Praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą efektą. Lietuvoje tokia priemonė buvo panaudota A. Abišalos vyriausybės. Iš tiesų neleidžiant augti kainoms ir darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas ir “įšaldymu” spręstos problemos visuomenėje iškyla dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis. Tokios politikos galima imtis tik ypatingais atvejais ir trumpą laikotarpį. Savotiška antiinfliacinė priemonė – pajamų indeksavimas. Tai užmokesčio ir pensijų, vertybinių popierių palūkanų, pajamų mokesčio derinimas su pragyvenimo kaštų kitimu (t.y. su vartojimo kainų indeksu). Indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda įsisiūbavus infliacijai. Sprendžiant infliacijos klausimus iškyla infliacijos ir nedarbo konflikto problema. Infliacijos ir nedarbo sąveika pastato vyriausybę, norinčią pataisyti reikalus į keblią padėtį: mažinsi infliacija - didės nedarbas, mažinsi nedarbą – spartės infliacija. Ekonomikoje reiškiantis smukimui ir dideliam nedarbui, paprastai imamasi tokių veiksmų: didinama pinigų masė, stimuliuojanti investicines išlaidas, sumažinus mokesčius skatinamos vartotojų išlaidos. Be to, pati valstybė gali didinti savo vartojimą ir pan. Šitaip didinama visuminė paklausa ir įveikiamas nuosmukis bei nedarbas. Visuminės paklausos stimuliatoriai padidina gaminamos produkcijos mastą ir kainas. Tačiau šios priemonės turi vieną pavojingą savybę – skatina infliaciją. Tada, vyriausybei konstatavus, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir kad jį reikia mažinti, naudojamos atitinkamos monetarinės ir fiskalinės politikos priemonės, bet jau ne skatinančios, o slopinančio paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacija sumažėja. Nedarbas vėl išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Ir šitaip ciklais tęsiamas toliau (tokioje padėtyje buvo atsidūrusi D. Britanijos ekonomika 1945-1978 metais). Ši problemas susilaukė didelio ekonomikos teoretikų dėmesio. Ieškoma būdų kaip spręsti abi problemas iš karto, arba nors vieną dalyką taisant kito negadinti. Svarbus antiinfliacinės politikos elementas – mokesčių sistema. Išsivysčiusiose šalyse (JAV, Japonija) mokesčių dalis BNP sudaro 32 proc. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse mokesčiai sudaro 34-44 proc. Ji didžiausia Skandinavijos šalyse: Švedijoje – 57 proc., Norvegijoje – 45 proc. JAV devintąjį dešimtmetį buvo mažinami korporacijų pelno ir pajamų mokesčiai, o Vakarų Europos šalyse mokesčiai nebuvo mažinami, bet keičiama jų struktūra, tiesioginiai mokesčiai keičiami į netiesioginius. Tai suaktyvino investicijas ir mažino privatų vartojimą. Tačiau netiesioginių mokesčių didinimas (ypač PVM) tiesiogiai veikia kainų indeksą. Siekiant sumažinti infliacijos lygį, laikinai netiesioginiai mokesčiai buvo mažinami: Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Apžvelgus besivystančių šalių, ypač Lotynų Amerikos regiono valstybių, kovos su infliacija patirtį buvo suformuluotos dviejų pagrindinių variantų antiinfliacinės stabilizavimo programos: ortodoksinė ir heterodoksinė (su galimybe egzistuoti ir mišrioms programoms). Pirmasis variantas taikomas pripažįstant infliacijos raidoje lemiamą pinigų, monetarinių faktorių vaidmenį, antrasis variantas taikomas nepiniginio pobūdžio rimtų infliacinių faktorių (kaštų infliacijos) veikimo sąlygomis. Ortodoksinė programa numato maksimaliai panaudoti rinkos reguliatorius ( laisvos kainos, ribojant atlyginimų didinimą ir palaikant stabilų Infliacija ir ekonominis augimas 11 nacionalinės valiutos piniginio vieneto kursą, liberalizuojant įmonių veiklos sąlygas vidaus ir pasaulio rinkose), apriboti valstybės ūkinį aktyvumą (būtina tik siekti subalansuoti biudžetą ir palaikyti pinigų masės apyvartoje prieaugio tempus pagal realias gamybos plėtimo galimybes). Kitaip tariant ortodoksinė programa yra atvirai monetarinio pobūdžio. Tokios programos pavyzdys – Tarptautinio valiutos fondo (TVF) programa. Heterodoksinė programa numato aktyvesnį reguliuojantį vyriausybės vaidmenį. Ji gali laikinai įšaldyti kainas ir atlyginimus arba pristabdyti jų augimą, dalyvauja kuriant rinkos infrastruktūrą, remia svarbiausias rinkos šakas, reguliuoja užsienio prekybą ir valiutos operacijas. Antiinfliacinė politika be savo teigiamų bruožų turi ir neigiamų padarinių. Mažėjantis kainų indeksas neigiamai veikia gamybą, pablogėja bendrieji ekonominiai rodikliai. 1.1.9.1 “Reiganomikos” panaudojimas kovai su infliacija Sėkminga konservatorių vyriausybių (pvz., Reigano administracijos JAV ir Tečer Anglijoje) antiinfliacinė politika devintąjį dešimtmetį nebuvo visiškai monetarinė, kaip dažnai tvirtinama. Kaip pavyzdį išnagrinėsime Reigano administracijos ekonominę programą, kurios branduolį sudarė antiinfliacinė programa, - vadinamąją “reiganomiką”, sėkmingai įgyvendintą 1981-1988 metais. Tik pirminiame, iš esmės rinkiminiame, variante “reiganomika” linko į monetarizmą, nes tarp pagrindinių kovos su infliacija priemonių numatė smarkiai sumažinti valstybės išlaidas ūkiui ir socialinėms reikmėms, likviduoti federalinio biudžeto deficitą ir nuosekliai vykdyti griežtą pinigų-kredito politiką. Šioje programoje buvo vienas reikšmingas nukrypimas – “reiganomikos” tikslu buvo paskelbta kova su stagfliacija, t.y. paralelinė sąryšinga kova ir su didele infliacija, ir su dideliu nedarbu. Kaip parodė vėlesnė patirtis, šis paskelbtas tikslas buvo nedeklaretyvus, o realaus pobūdžio. Kai išryškėjo, kad griežtas monetaristų rekomendacijų laikymasis gali sukelti gamybos nuosmukį ir aštrinti bedarbystės problemą (1982 metų situacija), programa buvo principingai peržiūrėta. JAV tai traktuoja kaip perėjimą nuo “reiganomikos I” prie “reiganomikos II”. Praktinis programos variantas tapo visų pirma išraiška sveiko proto politikos, sumaniai suderinusios ir monetaristines ir anksčiau atmestos keinsistinės teorijų metodus, ir “pasiūlos ekonomikos” koncepcijas. Ši programa įvykdyta labai sėkmingai. Šuoliuojanti infliacija buvo sumažinta iki pastoviai šliaužiančio lygio, smarkiai sumažėjo bedarbystė. JAV ekonomika ilgą laiką nepatyrė krizių (1983-1990 metai), paspartėjo mokslo ir technikos pažanga, pakilo darbo našumas. Išvardysime pagrindines “reiganomikos” priemones, padėjusias pasiekti tokių laimėjimų: • didelį vaidmenį suvaidino gamybos ir santaupų kaupimo stimuliavimas sumaniai panaudojant mokesčių sistemą. Reigano administracija įvykdė plataus masto mokesčių reformą. Individualus pajamų mokestis sumažintas nuo 70 iki 33 proc. Korporacijų pelno mokesčiai sumažinti nuo 46 iki 34 proc. Todėl valstybės biudžetas neteko, o verslovės ir gyventojai, įskaitant jų turtingiausius sluoksnius, gavo, nuo 700 iki 800 mlrd. dolerių. Lygiagrečiai privatus verslas gavo ir kitų lengvatų (stimuliavimas amortizacinių atsiskaitymų ir išlaidų mokslui srityje, ekologinių standartų sušvelninimas ir kt.); • reigano administracija ženkliai sumažino valstybės išlaidas. Jos peraugo planuotas ribas. Pirma, todėl, kad atsižvelgdama į realius vertinimus, administracija nesumažino kai kurių išlaidų itin svarbiems socialiniams ir ūkio poreikiams. Antra, pastebimai išaugo valstybės karinės išlaidos; • reigano administracija faktiškai atsisakė likviduoti federalinio biudžeto deficitą (apsiribojo tik priemonėmis jo besaikiam augimui sustabdyti). Šis deficitas kasmet svyravo, bet ir reliatyviai, ir absoliučiai buvo didesnis negu vadovaujant ankstesnėms Infliacija ir ekonominis augimas 12 • administracijoms. Reigano administracija išleido įstatyminius aktus dėl federalinio biudžeto deficito perspektyvinio likvidavimo. Vėliau ir Bušas, ir Klintonas nepašalino šio neigiamo “reiganomikos” palikimo. Didelis federalinio biudžeto deficitas virto pastoviu JAV ekonomikos raidos struktūriniu elementu. Tai turėjo ir turi neigiamų pasekmių; • atsisakiusi likviduoti federalinio biudžeto deficitą, Reigano administracija ėmėsi tokio deficito infliacinės įtakos blokavimo. Lemiamas veiksnys buvo kursas deficitui padengti pinigų rinkos lėšų sąskaita, t.y. pirmiausia visų verslininkų ir gyventojų santaupų augimo sąskaita (tai nesukėlė didelės pinigų emisijos); • santaupų augimas sąlygojo palūkanų normos augimą. Tas faktas greta neigiamų aspektų turėjo ir vieną teigiamą pasekmę – padėjo pritraukti į šalį nemažus kapitalinius įdėjimus iš kitų šalių. Tai gerokai išplėtė JAV ekonomikos rinkos rėmus, įgalino lygiagrečiai su valstybės poreikiais patenkinti ir privačių versininkų investicines reikmes; • reigano administracija jau 1982 metais atsisakė laikytis vien griežtos kredito-pinigų politikos kurso, priklausomai nuo ekonominės konjunktūros pradėjo naudoti ir švelnesnius variantus; • dar viena “reiganomikos” kryptis buvo serija priemonių rinkos konkurenciniam klimatui gerinti (visokeriopos ekonominės veiklos šalyje ir užsienyje liberalizavimas, atsisakymas ankstesnių valstybės priemonių menkai konkurencingoms ūkio šakoms remti ir kt.). Tai sustiprino konkurencinį spaudimą JAV vidaus rinkos kainoms (prisidėjo ir pigus importas), kuris papildomai padėjo mažinti infliaciją. Tokį pat poveikį darė dolerio tarptautinių pozicijų stiprinimas. Apskritai praktinis “reiganomikos” variantas nebuvo monetaristinis, nors ir numatė kai kurias šios pakraipos teoretikų rekomenduotas priemones. Rimti nukrypimai nuo monetaristinių principų būdingi ir Tečer vyriausybei Anglijoje. Visa tai paskatino monetarizmo atstovą M. Friedman’ą pareikšti griežtas pastabas ir dėl Reigano, ir dėl Tečer ekonominių programų. Tačiau šių programų sėkmingas įgyvendinimas įrodė, kad monetaristinė kritika buvo nevaisinga. 1.1.10 Atskirų ekonomikos mokyklų požiūris į infliaciją Infliacijos teorijos Vakaruose buvo pradėtos formuoti remiantis dviem principais: 1) infliacija yra vien su pinigais susijęs reiškinys, todėl ją lemia pinigų apyvartoje vykstantys procesai; 2) infliacijai daugiausiai įtakos turi visuotinai pripažinta pinigų, kaip apyvartos priemonės, funkcija. Kaip tik šiuo pagrindu rutuliojosi pinigų kiekybinė teorija atsiradusi dar XVI a. ryškiausi atstovai filosofas D. Hiumas ir ekonomikos teoretikas D. Rikardas. Tačiau moderniosios ekonomikos teorijoje labiausiai paplitusios keinsistinė ir monetaristinė infliacijos teorijos. 1.1.10.1 J. Fišerio suformuluota infliacijos samprata Bene tiksliausiai pinigų kiekybinė teorija buvo suformuluota amerikiečių ekonomisto J. Fišerio veikale “Pinigų perkamoji galia” (1911 m.). Tai vadinamoji “mainų lygtis”: MVPQ; čia M – pinigų kiekis apyvartoje; V – pinigų apyvartos greitis; Infliacija ir ekonominis augimas 13 P – vidutinis prekybinio sandorio kainos lygis; Q- prekybinių sandorių kiekis. J. Fišerio mainų lygtis – paprasčiausias pinigų kiekybinės teorijos variantas. Lygčiai taikoma keletas griežtų ribojančių sąlygų, kurios ją paverčia darnių priežasties – pasekmės ryšių atspindžiu. Pirma, V ir Q, t.y. pinigų apyvartos greitį ir sandorių kiekį, J. Fišeris pripažino pastoviais arba sąlygiškai pastoviais dydžiais. Antra, M, t.y. pinigų kiekis apyvartoje laikyta priežastimi, o P – kainų lygis – pasekme. Trečia, ši priežasties – pasekmės priklausomybė buvo traktuojama kaip griežtai proporcinga. Kitaip tariant J. Fišerio mainų lygtimi buvo išreikšta griežta pinigų kiekybinės teorijos koncepcija, pagal kurią kainų lygis kinta proporcingai pinigų kiekiui apyvartoje. Tokiu pavidalu ši teorija yra ir pradinis elementarus infliacijos teorijos variantas, argumentuojantis kainų augimą ir su juo susijusį aprūpinimą popieriniais pinigais (jų perkamosios galios sumažėjimu) vien pinigų kiekio apyvartoje padidėjimu. Pinigų kiekybinė teorija buvo iki ketvirtojo XX a. dešimtmečio Vakarų ekonomikoje viešpatavusios neoklasikinės teorijos sudėtinė dalis. Svarbiausia neoklasikinės mokyklos idėja tapo pripažinimas, jog kapitalizmo sąlygomis rinkos ekonomikos mechanizmas gali harmoningai funkcionuoti stichiškai reguliuodamas pats save. Apibendrintai ši idėja išreikšta Sėjaus dėsniu – “Pasiūla pati pasigimdo paklausą”. Vieni oponentai pinigų kiekybinę teoriją ir J. Fišerio mainų lygtį (kuria remiasi infliacijos teorija) kritikavo dėl jų paviršutiniškumo. Pažymėta, kad pinigų apyvartos greitį ir prekybinių sutarčių kiekį įsivaizduoti kaip pastovius dydžius galima tik labai sąlygiškai. Abejota teiginiu, kad kainų lygis griežtai proporcingas pinigų masės apimčiai. Nurodyta, jog sudėtinga yra pati pinigų sąvoka. Visos šios pastabos buvo pakankamai pagrįstos. Kai kurios iš jų, neprieštaraujančios pagrindiniams pinigų teorijos teiginiams (pvz., mokėjimo priemonių įvairovės pripažinimas), buvo įtrauktos į šią teoriją bei mainų lygtį ir jas gerokai sukomplikavo. Kita kritinių pastabų grupė buvo nukreipta prieš visą neoklasikinę teoriją (kurios organiška dalis – pinigų kiekybinė teorija) ir pirmiausia prieš Sėjaus dėsnį, iš esmės neigiantį perprodukcijos krizes ir daugelį pusiausvyros pažeidimų kaip organiškai būdingų normaliam kapitalistinės ekonomikos funkcionavimui. Ir kaip tik didžiosios ekonominės krizės metais (1929-1933) neoklasikinės teorijos nesėkmė lėmė laikiną tos teorijos autoriteto praradimą, įskaitant ir jos sudėtinę dalį – pinigų kiekybinę teoriją. 1.1.10.2 Keinsistinė infliacijos interpretacija Dž. Keinso teorijoje infliacija skirstoma į saikingą ir tikrąją. Saikinga infliacija daro didelę įtaką paklausai ir užimtumui plėsti, tuo tarpu esant tikrajai infliacijai paklausa didėja proporcingai kainų kilimui. Jo nuomone šiuo atveju veikia kiekybinė koncepcija. Esant hiperinfliacijai kainų lygis smarkiai kyla, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta itin sparčiai, kyla ūkio suirutė. Dž. Keinsą infliacijos procesą sudaro dvi stadijos. Jos skiriasi infliaciją lemiančiais veiksniais, raidos mechanizmu, poveikiu ekonomikai. Pirmajai stadijai būdinga saikinga infliacija, sukelianti efektyvią paklausą. Dėl paklausos padidėjimo gamyba didėja sparčiau nei kyla kainos. Saikinga infliacija naudinga ekonomikai, nes jos laikotarpiu siekiama didinti investicijas ir mažinti realųjį darbo užmokestį. Saikingai infliacijai įveikus kritinius taškus, paklausos padidėjimas gamybos plėtotei neturi. Antrojoje stadijoje infliacija tampa pavojinga ekonominei raidai, todėl iškyla aktyvios antiinfliacinės politikos būtinybė. Infliacija visuomet buvo daugiaveiksnė. Pirmiausiai į infliaciją buvo žiūrima kaip į pinigų sukeltą fenomeną. Į visus kitus pinigų nuvertėjimo veiksnius – tik kaip į priežastis, didinančias pinigų kiekį cirkuliacijoje. Keinsistai pripažįsta, kad ilgai trunkanti infliacija neįmanoma be vis augančios pinigų pasiūlos ir yra aiškus pinigų pasiūlos ir ūkinio Infliacija ir ekonominis augimas 14 efektyvumo koreliacinis ryšys. Keinsistų nuomone verslo ciklus sukelia investicijų nepastovumas, o šis taip pat sietinas su kitomis monetarinės kilmės priežastimis. Pagrindine priežastimi laikomi visuminės paklausos svyravimai, kurie yra kildinami ne iš pinigų pasiūlos, o iš polinkio išleisti pajamas privačiame sektoriuje. Ekonomika iš tiesų gana greitai likviduoti infliacinį tarpsnį kainų kilimo būdų, bet ji negali to padaryti su recesiniu tarpsniu, t.y. šokčiojimais naudojant visuomenėje esantį gamybinį potencialą. Keinsas ne kartą yra pabrėžęs, kad infliacijos būklę apibūdina procentinės palūkanų normos didėjimas. Procentinės palūkanų normos teorija keinsistiniame infliacijos modelyje tokia svarbi, kad ją verta smulkiau išnagrinėti. Neoklasikų modeliuose procentinė palūkanų norma nustatoma remiantis kapitalo pasiūla ir paklausa. Didžiausias užimtumas pasiekiamas, kai potencialinė palūkanų norma yra pusiausvyros taške, išlyginančiame investicijas ir santaupas. Dž. Keinso teorijoje procentinė palūkanų norma yra autonomiškas veiksnys, kurį reguliuoja pinigų kiekis ir likvidumo funkcija. Pinigų emisijos spartinimas tiesiogiai veikia procentinės palūkanų normos dydį. Tačiau procentinė norma pirmojoje ir antrojoje infliacijos stadijoje kinta nevienodai. Pirmojoje stadijoje procentinė palūkanų norma krinta, skatindama investicijas, o antrojoje (spartaus kainų kilimo laikotarpiu) – palūkanų norma veržliai auga. Keinso modeliuose procentinė palūkanų norma pasiskirsto į “realiąją” ir “piniginę”. Be to realioji procentinė norma auga sparčiau nei piniginė. Realioji palūkanų norma – tai procentais išreikštas perkamosios galios padidėjimas, kurį kreditorius gauna iš skolintojo. Piniginė palūkanų norma – tai procentais išreikšta pinigų suma, kurią gauna kreditorius. Kai sąlygos nenormalios, procentinės palūkanų normos stabilumas griūva, likvidumo funkcija turi visiškai tiesios linijos horizontalią arba vertikalią formą. Rusijoje ir Centrinėje Europoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo stebima pinigų krizė, kai jokiomis sąlygomis nebuvo galima paskatinti laikyti pinigus arba skolinimosi įsipareigojimus. Net aukšta ir auganti procentinė palūkanų norma buvo nepajėgi pavyti kapitalo ribinį efektyvumą. Pagal Keinsą tikrąją infliaciją apibūdina ne tik pinigų, bet ir kapitalo nuvertėjimas. Tokiomis sąlygomis – progresuojant kapitalo vertingumo mažėjimui, šalis net to neįsisąmoninusi gali pravalgyti savo kapitalą arba jo neatstatyti. Procentinė palūkanų normos dinamika gali būti svarbus infliacinio proceso plėtros rodiklis. Pirmojoje infliacijos stadijoje kainų augimas paprastai žemesnis už procentinę palūkanų normą, o antrojoje mažmeninės ir didmeninė kainos pradeda sparčiai augti. Tai rodo, kad nuvertėjo ne tik pinigai, bet ir paskolinis piniginis kapitalas per nustatomą procentinę palūkanų normą. Procentinės palūkanų normos svyravimai perskirsto nacionalines pajamas ne tik tarp klasių, bet ir tarp ekonomikos šakų. Nors Dž. Keinsas pripažino procentinės palūkanų normos įtaką investicijų dydžiui, bet abejojo, kad valstybė, manipuliuodama pinigų kiekiu, gali sumažinti procentinę palūkanų normą ir dėl jos įtakos sistemingai skatinti reikiamų investicijų dydį. Po Antrojo pasaulinio karo Dž. Keinso sukurta infliacijos teorija smarkiai pakito. Remdamasi vieninga ir pakankamai logine infliacijos koncepcija, keinsistinė teorija pradėjo plėtotis dviem kryptimis, o jos šalininkai suskilo į dvi stovyklas – dalis jų, pirmiausia neokeinsistai, pranašumą teikė paklausos sąlygotai infliacijai, tuo tarpu postkeinsistai laikosi kaštų infliacijos teorijos. Kaštų infliacijos modeliai remiasi prielaida, kad ekonomiką galima suskirstyti į du sektorius – progresyvinį (pramonė) ir konservatyvųjį (paslaugų sfera). Pagrindinė struktūrinės infliacijos modelio idėja yra prielaida, kad piniginis darbo užmokestis visos ekonomikos mastu didėja vienodu tempu, tuo tarpu darbo našumas konservatyviajame ir progresyviniame sektoriuose didėja skirtingai. Ši keinsistinė struktūrinės infliacijos idėja vyrauja ir skandinaviškame infliacijos modelyje. Jo kūrėjai suformulavo modelį mažai šaliai, kuriame fundamentalius struktūrinės infliacijos principus sujungė su mažos šalies ypatumais. Skandinaviškajame infliacijos modelyje ekonomika skirstoma į du sektorius: atvirą ir uždarą. Atvirajam sektoriui priskiriamos šakos, kurių produkcija konkuruoja su užsienio prekėmis Infliacija ir ekonominis augimas 15 tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Uždarajam sektoriui priskiriamos visiškai saugios nuo užsienio konkurencijos šakos. Remiantis panašiais kriterijai sektoriaus šakos technologiškai pažangesnės palyginti su uždaro sektoriaus šakomis. Keinsistai reaguodami į infliaciją visada bus linkę teikti prioritetą kovai su nedarbu. Nedarbas, jų manymu, atsieina visuomenei brangiau negu tam tikro lygio infliacija. 1.1.10.3 Monetaristinė infliacijos interpretacija Paskutiniaisiais dešimtmečiais išplito monetaristinė infliacijos teorija. Monetaristų požiūriu, privataus sektoriaus išlaidų funkcija yra pakankamai pastovi, todėl ekonomikos stabilumas yra “prigimtinis”, imanentinis. Monetaristų teigimu, verslo ciklai pirmiausia sietini su pinigų ūkio raida. Gamybos raidos sulėtėjimą arba smukimą beveik visada galima aiškinti pinigų pasiūlos sumažėjimu. Jie mano, kad pinigų pasiūlos svyravimai yra nacionalinio produkto gamybos svyravimų priežastis. Monetaristų modelyje pinigų pasiūla yra pagrindinė ekonominė kintamoji, nulemianti ekonomikos plėtros lygį. Jie neigia valstybinio ekonomikos reguliavimo galimybes. Rinkos ekonomika turi stiprius “įgymtus” savireguliacijos mechanizmus, todėl nereguliarūs vyriausybės kišimosi į ekonomiką veiksniai ir yra pagrindinė ekonomikos raidos nestabilumo priežastis. Monetaristai pasisako prieš biudžetinę politiką kaip ekonomikos stabilizavimo įrankį. Jie yra prieš valstybės kišimąsi investuojant išteklius privačiame sektoriuje. Infliacijos įveikimą sąlygoja pinigų cirkuliacijos stabilumas, o viena veiksmingiausių kovos su infliacija priemonė – pinigų kiekio augimo tempų sumažinimas. Monetaristai įsitikinę, kad kainų lygio kilimas visur ir visada turi monetarines priežastis, infliaciją sukelia pinigų pasiūlos perviršis, ir be to perviršio infliacija neįmanoma. Monetaristinę mokyklą apibūdina šie postulatai: 1) stabilumas yra rinkos ekonomikos sektoriaus imanentinis bruožas, pažeidus ūkio raidą ekonominė sistema automatiškai grįžta į pusiausvyros būklę, o nedarbas – į savo “natūralųjį lygį”; 2) bet kokie masės augimo tempai suderinami su pusiausvyra, bet tai sąlygoja skirtingus infliacijos tempus; 3) pinigų masės kitimo tempai iš pradžių veikia realius ekonominės raidos tempus, ilgalaikiu aspektu šis poveikis išnyksta ir lieka tik nuolat didėjanti kainų kilimo tendencija; 4) nepripažįstama nei piniginė, nei biudžetinė paklausos valdymo politika, pirmumas teikiamas ilgalaikei pinigų politikai – normoms arba pinigų masės orientyrams nustatyti. Monetarinės politikos koncepcija įsivyravo D. Britanijoje, kai 1979 metais atėjo į valdžią atėjo konservatoriai. Tada buvo susilpnintas valstybinis ekonomikos reguliavimas, sustiprinta konkurencija, apribota streikų ir profsąjungų veikla, sumažintas ekonomikos suvisuomeninimo lygis. Ekonomika buvo denacionalizuota, sumažintas biudžeto deficitas bei biudžeto dalis BNP, sumažintos išlaidos socialiniams reikalams. Mokesčių sistemoje akcentas perkeltas nuo tiesioginių prie tiesioginių mokesčių. Laipsniškai buvo atsisakyta valiutinių, kreditinių, kainų augimo, darbo užmokesčio apribojimų. Atsisakyta tiesiogiai reguliuoti palūkanų normą. Tai skatino investicinį aktyvumą, mažino privatų vartojimą, tuo pačiu stabdė infliaciją. Monetaristų nuomonė yra priešinga keinsistams. Pirmieji teigia, kad infliacija yra daug nuostolingesnė šalies ūkiui už nedarbą, ir bet kokių fiskalinės bei monetarinės politikos priemonių pirmasis tikslas turi būti infliacijos pažabojimas. Infliacija ir ekonominis augimas 16 1.1.10.4 “Pasiūlos ekonomistų” požiūris į infliaciją JAV atsirado nauja ekonominės minties kryptis, gavusi “ekonomikos pasiūlos” vardą. Svarbiausia šios krypties idėja yra pagrįsti teiginį, jog būtinas valstybės ekonominės politikos posūkis nuo keinsizmo rekomenduojamo paklausos reguliavimo į visokeriopą pasiūlos, t.y. privačios verslininkystės, skatinimą. Labiausiai išgarsėjęs šios krypties atstovas – amerikiečių ekonomistas A. Lafferas. “Pasiūlos ekonomikos” teoretikai turi daug ką bendrą su monetaristais (toks pat neigiamas požiūris į keinsizmą, neoklasikinės teorijos svarbiausių postulatų pripažinimas ir kt.). Bet yra ir rimtų principinių nesutarimų: tiek faktiškai deklaratyvių (pvz., “pasiūlos ekonomikos” teoretikai laiko priimtina tik aukso standartu pagrįstą pinigų apyvartą, o tai šiuolaikinėmis sąlygomis praktiškai neįgyvendinama), tiek ir turinčių didelę praktinę reikšmę. “Pasiūlos ekonomikos” teoretikai mano, kad svarbiausia valstybės biudžetinės politikos kryptis turi būti stimuliavimas, pirmiausia – per mokesčių sistemą. Būtina stimuliuoti privatų sektorių, gyventojų santaupų augimą (mažinant mokesčius net turtingiausiems gyventojų sluoksniams). Dėl tokios politikos iškylančią grėsmę biudžetui “pasiūlos ekonomikos” teoretikai “pašalina” gana ginčytinais metodais, pateikdami, pvz., šį argumentą: aprašyto stimuliavimo dėka bus pasiektas aukštas gamybos ir gamintojų pajamų lygis, o atitinkamai padidės ir surenkamų mokesčių apimtis. Tai įgalins visiškai kompensuoti biudžeto nuostolius (vadinamasis “Laffero kreivės” dėsnis). Monetaristai taip pat buvo tokio stimuliavimo šalininkai, bet tik ne valstybės biudžeto deficito sąskaita. Kitaip tariant, pasiųsdami užmarštin Keinso idėją apie deficitinio biudžeto stimuliavimą, “pasiūlos ekonomikos” teoretikai iš esmės atkūrė šią idėją, tačiau su kitu teoriniu pagrindu (ne kaip aktyvų ekonomikos stimuliavimo instrumentą, bet kaip galimą tokio stimuliavimo rezultatą). 1.1.11 Palyginamoji hiperinfliacijos analizė Klasikinė hiperinfliacija turi du ryškius ypatumus. Pirmasis tas, kad mokesčiai padengia tik nedidelę valstybės išlaidų dalį. Antrasis, kad smarkiai sumažėja valstybės pajamos. Kartu pastebimas pinigų emisijos plitimas. Klasikinė hiperinfliacija su esminiu biudžeto deficito finansavimu greitai stabilizuojama ortodoksinėmis (griežtomis) programomis. Klasikinio tipo hiperinfliacijos atveju neveikia infliacinė inercija, o tai palengvina dolerizuoti ekonomiką. Šalys, kentėjusios dėl didelės ir chroniškos infliacijos, prie jos prisitaikydavo, įvesdamos indeksavimą, atsargų reguliavimą, adekvatinę pajamų struktūrą ir tai iš dalies įgalindavo hiperinfliacijos. Naujojo tipo hiperinfliacijai (Argentina, Brazilija) aštri mokesčių krizė nebūdinga, nors pastebimas esminis biudžeto deficitas. Šiose šalyse hiperinfliacija ateina kaip natūralus ilgalaikės infliacijos didėjimo užbaigimo procesas. Stabilizavimo programų taikymas šiuo atveju ne toks įtikinantis kaip klasikinė hiperinfliacijos atveju, ypač stabilizuojant kainas. Šalyse su chroniška infliacija, kur tokios programos buvo realizuotos, reikėjo daug jėgų ir laiko, siekiant įtikinti gyventojus, kad kainos galop stabilizuosis, o reformas įgyvendinanti valdžia yra patikima. Klasikinės hiperinfliacijos laikotarpiai (skaičius mėnesių, per kuriuos infliacija padidėja daugiau kaip 50 proc.) tęsiasi ilgiau ir būna sunkesni. Piniginis reguliavimas (pinigų masės kontrolė) vaidina ne pagrindinį vaidmenį. Beveik visais hiperinfliacijos atvejais pastebimas valstybės išlaidų augimas ir mokesčių įplaukų mažėjimas, o dėl to didėja valstybės biudžeto deficitas. Reikia pabrėžti du svarbiausius hiperinfliacijos momentus į kuriuos atsižvelgiant galima parengti rezultatyvesnes stabilizavimo programas. Pirma, papildomų pinigų kiekio išleidimas kaip infliacijos augimo priežastis, esant hiperinfliacijai, pasireiškia daug aštriau negu chroniškos infliacijos sąlygomis. Kadangi infliacijos biudžetinė Infliacija ir ekonominis augimas 17 prigimtis skaidri, daug lengviau įtikinti gyventojus, jog biudžeto deficito mažinimas vaidina svarbiausią vaidmenį stabilizuojant kainas. Šalyse patiriančiose chronišką infliaciją pvz., Brazilijoje, ši savitarpio sąveika ne tokia akivaizdi, ir kyla klausimas, kokiu laipsniu sėkminga biudžeto reforma turi įtakos infliacijai pažaboti. Kitas veiksnys, didinantis pasitikėjimą stabilizavimo programa, - tai hiperinfliacijos laikotarpiams būdinga ekonominė bei socialinė netvarka veikianti visuomenės nuomonę. Šalių su chroniškai didele infliacija gyventojai įpranta gyventi tokiomis sąlygomis ir pasitenkina įvairiomis indeksavimo schemomis. 1.1.11.1 Vokietija Vokietijos variantas – klasikinis biudžeto chroniško deficito poveikio infliaciniams procesams pavyzdys. Žinomi politiniai įvykiai išryškino visus hiperinfliacijos bruožus: visišką demonetarizavimą dolerizacijos fone, emisinį biudžeto deficito dengimą, labai spartų valiutos nuvertėjimą, kreditavimo terminų sutrumpinimą, nedarbo masto išaugimą. Staigų biudžeto deficito padidėjimą sąlygojo mokesčių bazės sunykimas ir išaugę kaštai, susiję su reparacija. 1920-1921 metais Vokietijos biudžeto deficitas sudarė 65 proc. 1922 metais liepos mėnesį šalis patyrė hiperinfliaciją ir per paskesnius dvylika mėnesių kainos išaugo 275 kartus. Reichsbanko intervencijos valiutų rinkoje 1923 vasario-balandžio mėnesiais įgalino sumažinti infliaciją. Tačiau hiperinfliacijos procesas prasidėjo vėl. 1923 metų pabaigoje parengta programa nustatė fiksuotą valiutos kursą dolerio atžvilgiu. Tuo pat metu vyriausybė atsisakė imti Centrinio banko paskolas, buvo subalansuotas biudžetas, imtasi kontroliuoti infliaciją. Valiutos kursą palaikė didelės palūkanų normos. 1924 metų vasarį-kovą infliacija sumažėjo iki 7 proc. balandį vėl pakilo iki 18 proc. Reichsmarkės įtaka valiutų rinkoje buvo nežymi, tad grėsė pavojus, kad programa gali žlugti. Atmesta galimybė didinti diskonto normą, bijant dar labiau padidinti hiperinfliaciją. Išeitimi tapo kiekybinių apribojimų banko diskontui įvedimas. Rezultatas buvo pasiektas birželį Reichsbankas atstatė kreditingumą ir tapo pajėgus kontroliuoti užsienio valiutų rinką. 1.1.11.2 Lenkija Lenkijoje 1981-1988 metais infliacija vidutiniškai siekdavusi 35 proc. per metus, buvo šuoliuojančio pobūdžio. Didėjantis nacionalinės valiutos devalvavimas kėlė būtinybę didinti kainas valstybiniame sektoriuje. Tačiau jos vis dėlto liko fiksuotos. Užslėptas biudžeto deficitas pasireiškęs dirbtinių pastoviu palūkanų normų palaikymu (Centrinis bankas – komerciniai bankai – įmonės), tapo Lenkijos ekonomikai papildoma našta. Devintąjį dešimtmetį įmonėms buvo suteiktas tam tikras savarankiškumas, bet, nesant drausmės rinkoje, išliko šioks toks biudžetinis spaudimas. Atsisakius palankiausio rėžimo kapitalo įplaukoms smarkiai krito importas ir tai turėjo įtakos tendencijų kaitai ekonomikoje. Nutruko intensyvus kapitalo antplūdis, ir smarkiai išaugo obligacinės skolos aptarnavimo kaina. Skola užsieniui padidėjo nuo 25 mlrd. dolerių devintąjį dešimtmetį iki 45 mlrd. dolerių 1991 metais. Šalies ekonomikai buvo būdinga dolerizacija ir įvairios indeksavimo schemos. Pirmojoje, 1989 metų pusėje gerokai sumažėjo mokesčių įplaukos ir padidėjo valstybės išlaidos. Daug lėšų reikėjos skirti darbo užmokesčiui indeksuoti. 1989 metų spalį prasidėjo hiperinfliacija, kainų augimas pasiekė 45 proc. lygį. Biudžeto deficitas pasiekė 10 proc. BVP ir buvo dengiamas Centrinio banko. Valiutų kursas juodojoje rinkoje keleriopai viršijo oficialųjį. Nuo 1990 metų Lenkijoje buvo priimta kompleksinė stabilizavimo programa “Big Bang” (1 lentelė). Valiutų kurso stabilizavimo pagrindu turėjo tapti pinigų kredito restrikcijų politika. Keitimo kursas buvo nustatytas 9,5 zloto už dolerį lygiu, aukštesnis už juodosios Infliacija ir ekonominis augimas 18 rinkos kursą 1989 metais. Dėl to infliacijos lygis buvo aukštesnis negu galėjo būti įvedus žemesnę ir realistiškesnę fiksuotą normą. Iki stabilizavimo programos įvedimo Lenkija turėjo gana skurdžias užsienio valiutų atsargas, taigi priemonės, priimamos finansams kontroliuoti, turėjo būti labai griežtos. Ir įmonės, ir privatūs asmenys buvo priversti iškeisti savo valiutines atsargas į savo nacionalinę valiutą. Tai įgalino Centrinį banką gauti nemažas užsienio valiutos įplaukas. Mokėjimų balansą pavyko palaikyti beveiki per visus 1990 metus. Gyventojų realiųjų pajamų ir perkamosios galios sumažėjimas leido dalį produkcijos gaminti eksportui. Prie fiksuoto valiutos kurso palaikymo prisidėjo ir išaugęs mokėjimo balanso teigiamas saldo, ir sukauptos atsargos. Įvedus naujas mokesčių normas ir sutrumpinus jų apmokėjimo terminus įvyko teigiamų pokyčių biudžeto srityje. Realaus darbo užmokesčio sumažinimas padidino įmonių pajamas, o kartu ir valstybės pajamas iš mokesčių. Aukštą mokesčių įplaukų lygį užtikrino nominalaus kapitalo pelno apmokestinimas. Stabilizavimo programa numatė kainų augimą, jų liberalizavimą ir vėlesnį nežymios infliacijos laikotarpį. 1990 metų sausį tikėtasi kainas pakilsiant 45 proc., bet jos pakilo iki 80 proc. Metinis kainų išaugimas iki 250 proc. irgi buvo daug didesnis už planuotą – 100 proc. Apskritai “Big Bang” programoje numatomas kainų liberalizavimas galėtų būti aprobuotas, tačiau pradinis devalvavimas tebelieka ginčų objektu. Visiškai galimas dalykas, kad žemesnis pradinio devalvavimo lygis sušvelnintų pradinį šoką. Valiutų kursų stabilumas buvo palaikomas 16 mėn., per kuriuos nacionalinė valiuta patyrė 16 proc. devalvaciją. 1 lentelė Hiperinfliacijos tipai ir stabilizavimo programų požymiai Šalis Hiperinfliacijos tipas Pagrindinės priežastys Fiksuotas Valiutų kursas kaip pagrindinis stabilizavimo veiksnys Užsienio finansinė parama Infliacija Realus valiutos kursas Vokietija Klasikinis Politinių įvykių sąlygojamas biudžeto deficitas Taip Taip Staigi stabilizacija ir netgi pradinė defliacija Realiai įvertintas Lenkija “Naujasis” Chroniškos ilgalaikės infliacijos finalinė stadija; užsienio skolos, biudžeto deficitas Taip Taip Pradinis šokas. Mėnesinis kainų kilimas 0-4 , kaip 1990 m. balandį Nacionalinės valiutos devalvavimas 14, išryškėjęs po 16 mėn. Argentina “Naujasis” Chroniškos ilgalaikės infliacijos finalinė stadija; dalinių priemonių politika, užsienio skolos Taip Taip 1 per mėnesį, kaip 1991 m. trečiąjį ketvirtį Paaukštintas Infliacija ir ekonominis augimas 19 1.1.11.2 Argentina Šioje šalyje hiperinfliacija turėjo tokias pat charakteristikas, kaip ir Brazilijoje, Jugoslavijoje, Peru (2 lentelė). Hiperinfliacija Argentinoje pasireiškė kaip chroniška biudžeto krizė, didėjantis finansų sistemos nestabilumas ir adaptavimasis prie ilgalaikės infliacijos 1970-1979 metais vidutinis mėnesinis infliacijos augimas sudarė 6,8 proc., 1980-1985 – 11,9 proc., 1986-1991 – 18,9 proc. Finansų sistemos nestabilumą sąlygojo nuolatinis BVP piniginės dalies mažėjimas. Tai menkino Centrinio banko galimybes švelninti krizines situacijas taikant kompensacines priemones. Augo vidaus skola, šalis negavo kapitalo iš užsienio. Neinfliacinio valstybinio finansavimo iš savų šaltinių galimybė buvo gana miglota. Dalinių priemonių politikos rezultatas – padidėjęs infliacinio proceso nestabilumas, vedantis į hiperinfliaciją. Infliacijos ir pinigų emisijos sąryšis šalyje ne toks akivaizdus kaip klasikinės hiperinfliacijos atveju: Argentinoje buvo galimybė iš dalies kontroliuoti infliaciją. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios pastebimas emisijų plėtimas, bet apskritai pinigų masė buvo kontroliuojama. Hiperinfliacijos pavykdavo išvengti panaudojant adaptavimosi prie gyvenimo infliacijos sąlygomis mechanizmą. Nepaisant didėjančios infliacijos Argentinai pavykdavo išlaikyti valstybės pajamas gana stabiliu lygiu. 1989 metų liepą buvo priimta ortodoksinė programa. 1989 metų gruodį pasireiškė pirmieji teigiami rezultatai, kuriuos lėmė pinigų restrikcijos politika. Buvo sugriežtinta mokesčių politika, nacionalinė valiuta pradėta konvertuoti fiksuotu valiutų kursu, nustatytas valiutos koridorius. Papildytoje stabilizavimo programoje itin daug dėmesio skirta biudžetui pagyvinti: padidintos mokesčių įplaukos, sumažintos visuomenės reikalams skiriamos išlaidos. Nustatytos aukštesnės palūkanų normos pritraukė užsienio kapitalą, būtiną fiksuotam valiutų kursui palaikyti. 1991 metų trečiajame ketvirtyje infliacija sumažėjo iki 1 proc. per mėnesį. Hiperinfliacinis kainų augimas nukrito iki 15-20 proc. per metus. Nacionalinė valiuta sutvirtėjo, o tai kartu ir prekybos liberalizavimu įgalino smarkiai sumažinti prekybos deficitą. Tačiau vidaus ir užsienio skolų problemos taip ir liko neišspręstos. 2 lentelė Hiperinfliacijos pasiskirstymas, mėnesiais Šalis Pradžia Trukmė, mėn. Daugiau kaip 50 Nuo 25 iki 50 Per 100 Vidutinė,  Maksimali,  Argentina 1989.05 11 6 5 5 69,9 196,6 Brazilija 1989.12 4 4 15 8 66,6 82,3 Peru 1990.07 2 2 25 - 18,4 114,0 Jugoslavija 1989.09 4 3 7 - 50,9 59,7 1.1.11.3 Bolivija Bolivijos vyriausybė kovoje su hiperinfliacija panaudojo vien tradicinius monetaristinius metodus: šalies viduje – konfiskacinę pinigų reformą (1985 rugpjūtis) drauge su kitais kredito-pinigų politikos vykdomais apribojimais, valstybės išlaidų sumažinimu ir mokesčių padidinimu, ekonominių ryšių su užsieniu srityje sustiprinta nacionalinės valiutos keitimo kurso kontrolė, kurios pagrindinis tikslas – reguliuojamos devalvacijos pagalba stimuliuoti eksportą ir kartu gamybos raidą. Monetarizmo laimėjimai kovoje su infliacija neatnešė šalies ekonomikai suklestėjimo, apie ką liudija, pvz., vyriausiojo konsultanto šalies ekonominės politikos klausimais Dž. Sakso žodžiai: “Jeigu leistum sau būti ciniku, reikėtų Infliacija ir ekonominis augimas 20 konstatuoti: Bolivija įprato būti skurdžia šalimi, kenčiančia nuo hiperinfliacijos, o dabar ji tapo skurdžia šalimi be hiperinfliacijos”. 1.1.11.4 Lietuva Įgyvendindama ūkinės reformos nuostatas ir kartu kovodama su infliacija Lietuva rėmėsi tiek teorine, tiek praktine įvairių šalių patirtimi. Buvo pasirinkta iš esmės teisinga infliacijos mažinimo taktika. Tai rodo ir tokie duomenys: 1992 metais infliacijos lygis buvo 1184 proc., o 1995 metais – 35,7 proc. Toks aukštas ankstesnės hiperinfliacijos, o vėliau šuoliuojančio infliacijos lygis Lietuvoje nebuvo atsitiktinis. Reformuojant ūkį išryškėjo anksčiau buvusios disproporcijos, atsirado naujos. Infliacijos sąlygotos perkamosios galios santykinis mažėjimas keitė vartojimo struktūrą. Kol nebuvo savos valiutos, vyko pinigų masės infliacija. Apsaugoti Lietuvai pinigų masės augimą nuo transmisinės Rusijos infliacijos objektyviai nebuvo įmanoma. Keitėsi žaliavų, medžiagų, ir ypač energijos išteklių kainos ir pan. Įvedus nacionalinę valiutą – litą, hiperinfliacija buvo pažabota. Infliacija ir ekonominis augimas 21 1.2 Ekonominio augimo teorija Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius RBNP didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą, nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų kūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip: “nulinio” augimo problema, pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo tendencijų ir tempų bei subalansuoto augimo optimalios trajektorijos nustatymas, gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas, papildomų spartaus augimo šaltinių paieška ir kt. 1.2.1 Ekonominio augimo teorijos esmė Pastaruoju metu dominuoja dvi ekonominio augimo teorijų grupės: 1) neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Jose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausiai pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos; 2) Dž. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią tarp dviejų polių. Pasak šios teorijos šalininkų, pusiausvyrai būtinos sąlygos yra tokios griežtos, kad jų įvykdymo tikimybė yra labai menka. Neokeinsistiniai ekonominio augimo modeliai skiriami nedarbo ir nestabilumo nagrinėjimui. Galima sakyti, kad jie išplečia Dž. Keinso teorijos taikymo ribas – patenkama į dinaminių procesų tyrimų sritį. Ypatingas dėmesys čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui. Išskirtinį vaidmenį techniniam lygiui ir stambios pramoninės gamybos viešpatavimui visuomenės evoliucijos procese teikia augimo stadijų teorija. Ją suformulavo amerikiečių profesorius W. W. Rostou (Rostow) ir aprašė knygoje “Ekonominio augimo stadijos: Nekomunistinis manifestas” (1960 metais). Jis pasiūlė vietoj ekonominių sanklodų, sistemų kriterijaus taikyti kitokį klasifikavimo principą, pagal kurį augimo stadijų kriterijus yra pirmenybiškai techninė ekonominė visuomenės raidos charakteristika: technikos išsivystymo lygis, ūkio šakinė struktūra, vartojimo struktūra ir kt. Visuomenės vystymosi procese W. W. Rostou pažymi penkias augimo stadijas, kurias įveikia visos šalys: 1) tradicinė visuomenė, 2) pereinamoji visuomenė, 3) pakilimas, 4) kelio į brandą ir 5) masinio vartojimo visuomenė. Rostou atsižvelgia į dvasinį žmogaus vystymąsi ir papildo ankstesnes augimo stadijas šeštąja – gyvenimo kokybės paieškos stadija. 1.2.2 Ekonominio augimo klasifikacija Ją galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausieji yra šie: 1. gamybos veiksnių naudojimo pobūdis: a) ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius; Infliacija ir ekonominis augimas 22 b) intensyvus ekonominis augimas pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas; 2. gamybos apimties kitimo tempų dydis: a) dideli (spartūs). Pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos priemonių struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius; b) nulinio augimo. Šie tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: ▪ mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); ▪ mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį); c) neigiami. Šie augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių-kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalie pramonėje ir kt.; d) optimalūs. Šie ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai neišvengiamai sukelia infliaciją. Pažymėtina, kad ši problema ekonominėje teorijoje kol kas dar nėra išspręsta. Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekonominių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų pasiskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo. Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir pan. 1.2.3 Ekonominio augimo veiksniai Ekonominio augimo veiksniai veikia šalies ūkį labai įvairiai, kartais net prieštaringai. Atsižvelgus į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1) tiesioginio ir 2) netiesioginio poveikio. Į pirmą grupę patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija; b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo veiksnys tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek kokybiniu požiūriu. Antroje, netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti, ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika. Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolat keičiasi. Pvz., išteklių kiekio didinimas ir kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių diegimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir BNP. Šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis yra įvairių ekonominių Infliacija ir ekonominis augimas 23 subjektų išsilavinimo, talento, drąsos, ir daugelio kitų vadybinių bei nevadybinių savybių funkcija. Ekonominio augimo veiksniai matuojami vertiniais (piniginiais) ir natūriniais (fiziniais) rodikliais ir išreiškiamas procentais arba absoliutiniais dydžiais. Nagrinėjant vieno produkto gamybą, jo augimą galima matuoti fiziniais vienetais (tūrio, svorio matavimo ir kt.). 3 lentelėje pateikti svarbiausieji tiesioginio poveikio ekonominiam augimui veiksniai ir pagrindinė jų charakteristika. 3 lentelė Ekonominio augimo veiksniai ir jų charakteristika Rodiklis Veiksnys Kiekybiniai veiksnio rodikliai Veiksnio poveikio Augimui stiprinimo būdas Veiksnio panaudojimo efektyvumo rodikliai Gamtiniai ištekliai Įvairūs (tūrio, svorio) Kiekvienai išteklių rūšiai vienetai Geresnis išgavimas, kompleksiškas ir nuoseklus žaliavos apdorojimas, apsauga nuo gamtos niokojimo Produkcijos medžiagų imlumas Darbo ištekliai Darbingų gyventojų skaičius, jų kvalifikacija Švietimo, sveikatos apsaugos, darbo organizavimo gerinimas Darbo produktyvumas Verslumas Išsilavinimas, talentas, darbštumas Nuolatinis tobulinimas Pelno maksimizavimas Pagrindinis kapitalas Kapitalo gamybinio pajėgumo vieneto kaina Technologinis atnaujinimas, gamybos organizavimo tobulinimas Kapitalo grąža, pagamintos produkcijos kokybė Mokslas ir technologija Sąnaudų rezultato, tenkančio produkcijos vienetui, lygis Mokslinio tyrimo ir bandomųjų, projektavimo – konstravimo darbų sferos plėtojimas, geresnis rezultatų panaudojimas Pelno maksimizavimas, naujos prekės ir paslaugos, aplinkos apsaugos gerinimas Bendroji paklausa Piniginė jos išraiška (kiekis) Infliacijos ir paklausos reguliavimas bankų sistemos priemonėmis Socialiai teisingas pajamų paskirstymas 1.2.4 Teoriniai ekonominio augimo modeliai Labai svarbu ekonominio augimo procesą tinkamai reguliuoti, kontroliuoti ir valdyti. Čia labai padeda teorinių ekonominių augimo modelių kūrimas ir praktinis taikymas. Pirminiai, pradiniai teoriniai ekonominio augimo modeliai neišvengiamai supaprastina kai kuriuos realaus gyvenimo aspektus ir visai neatsižvelgia į kitus iš jų. Vėlesni, patobulinti ir kartu žymiai sudėtingesni ekonominio augimo modeliai leidžia tyrinėti kur kas daugiau ekonominių problemų. Jie padeda išsiaiškinti bendrus ekonominio augimo šaltinius ir nustatyti tinkamiausią jų derinį prognozuojamam laikotarpiui, numatyti augimo eigą ir įvertinti jų augimo kaštus, naudą bei gautų rezultatų efektyvumą, laiku atlikti reikiamą augimo masto korekciją ir parinkti prioritetines šalies ekonomikos plėtros kryptis. 1.2.4.1 Teorinis ekonominio augimo modelis tobulosios konkurencijos sąlygomis R. Solou modelis – vienas žymiausių paprastųjų tolydinių vieno ekonominės dinamikos sektoriaus modelių, matematiškai išreiškiantis svarbiausius ekonominio augimo procesus ir rezultatus. Šis modelis teorinės pažiūros, dėmesį sutelkiančios į mokslo ir technikos pažangos vaidmenį ekonominiam augimui. Makroekonomiką šiame modelyje Infliacija ir ekonominis augimas 24 apibūdina penki kintamieji: Y - galutinio produkto kiekis, C - namų ūkio vartojimas, S - taupymas, L - darbo išteklių kiekis, K - kapitalo išteklių kiekis, ir penkių lygčių sistema: 1) Yf(K,L); 2) YC+S; 3) SsY; čia s – taupymo, kaupimo norma, 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!