Įmonių veiklos rizikos rūšių nustatymas

ĮVADAS Manoma, kad žodis „rizika" yra kilęs iš šnekamosios lotynų kalbos. Galbūt to­dėl daugelyje pasaulio kalbų žodis „rizika" yra panašiai tariamas ir rašomas. Lietuvių ekonominėje literatūroje pasitaiko įvairių rizikos apibrėžimų. Rizika taip pat apibūdinama ir kaip rinkos neapibrėžtumas, nenusakoma ūkinės veiklos partnerių elgsena, informa­cijos stokos padarinys, kaip netikrumas ir neapibrėžtumas, kurie slypi pačioje rinkos ekonomikoje ir dėl kurių įmonė gali patirti nuostolių, kaip įmonės nesugebėjimas pa­dengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų, anksčiau priimtų investicinių ir kitų valdymo sprendimų rezultatas. G. Kancerevyfcius nurodo, kad rizika turi du išmatavimus - kiekį, t. y. potencialaus nuostolio dydį ir kokybę, t. y. potencialaus nuostolio patyrimo tikimybę. Panašius rizikos apibrėžimus pateikia ir užsienio autoriai. Jie riziką traktuoja kaip situaciją, kai atsiranda galimybė nepalankaus nukrypimo nuo pageidaujamo rezul­tato, kuris numatomas, kad jis bus", kaip galimybę, kad faktiški rezultatai skir­sis nuo suplanuotų, atsiradusios verslo galimybės bus nepanaudotos arba panaudotos netinkamai", kaip pavojų, nuostolių ir netekimų galimybę, kaip pavojų nevykdyti fi­nansinių įsipareigojimų. Pabrėžiamai kad rizika yra tam tikras neapibrėžtumas, kuris gali daryti įtaką visai ūkinio subjekto veiklai arba tam tikrai jo vykdomai operacijai, kad tai neapibrėžtumas, nulemiantis nepalankius pokyčius dėl pelno parodymo ir pan. TIKSLAS: nustatyti įmonės veiklos rizikos rūšis. UŽDAVINIAI: 1. išanalizuoti veiklos rizikos rūšių klasifikavimą. 2. nustatyti rizikingiausias veiklos srytis ir rizikos lygius. 1. ĮMONIŲ VEIKLOS RIZIKOS RŪŠIŲ NUSTATYMAS 1. Veiklos rizikos apibūdinimas ir jos vertinimo būtinumas Rizika - tai sprendimų priėmimo situacija, kurioje įmanomas galimų rezultatų kintamumas ir egzistuoja tiki­mybė jiems kisti; tai neapibrėžtumas, susietas su tam tikro įvykio tikimybe, galimų tam tikro veiksmo rezultatų įvairove ateityje; tai nepalankaus, atsitiktinio įvykio ar sąlygų atsiradimas įmonės veikloje, ūkinės situacijos neapibrėžtumas; tai neapibrėž­tumai, kurie kyla iš pokyčių, kuriuos sunku numatyti, arba iš įvykių, kurių galimybės negalima apskaičiuoti tiksliai; pavojus, kad ūkio subjektas gali neįvykdyti savo finan­sinių įsipareigojimų investuotojams, verslo partneriams. Tačiau svarbiausia būtina pažymėti tai, kad nėra verslo, nėra veiklos, kuri nebūtų su­sijusi su rizika. Visada ir visur egzistuoja tam tikra tikimybė ko nors netekti, ką nors prarasti. Todėl rizikos apibrėžimą daugelis autorių sieja su ko nors netekimu, su tam tikrų išlaidų padarymu, nuostolių galimybe, nepasisekimo tikimybe. Dažnai rizika apibūdi­nama kaip grėsmė, kad kokia nors ūkinė operacija ar ūkinis įvykis neigiamai paveiks įmonės dabartinę veiklą ir tolesnes jos galimybes siekiant numatytų tikslų, kaip tiki­mybė, jog faktinė įmonės veiklos būklė ir finansiniai rezultatai bus kitokie, negu buvo planuota. Tačiau nereikėtų veiklos rizikos suprasti tik blogąja prasme. Susiklosčius palankioms aplinkybėms rizika gali duoti daug didesnę naudą, negu kad neprisiimant jokios ri­zikos arba prisiimant daug mažesnį jos lygį. Visgi rizikai apibrėžti yra tinkamesnės nuostolio, praradimo, neapibrėžtumo sąvokos. Veiklos rizika priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau labiausiai nuo laiko. Neužtikrin­tumas visada didesnis yra tada, kai taltn tikra veikla planuojama kuo tolesnei ateičiai. Būsimi tolimi įvykiai, pavyzdžiui, 10 metų į priekį, visada yra apgaubti nežinomybės ir netikrumo. Rizika priklauso nuo susidariusių situacijų. Kartais problemos atsiranda staiga ir ne­lauktai arba anksčiau, negu buvo tikėtasi. Todėl riziką kai kurie autoriai apibūdina kaip įmonės situacinę būklę, kuri parodo jos veiklos neaiškumą ir galimus padarinius nesėkmės atveju. Gali kilti tokios situacijos, kai įmonės vadovai nesugebės imtis būtinų ir skubių priemonių, dėl to įmonė patirs nuostolių. Įmonės gali patirti nuostolių dėl to, kad veikia nepatikimomis verslo aplinkos sąlygomis. Kiekvienoje įmonėje yra daugybė pažeidžiamų veiklos sričių. Jų pažeidžiamumas ypač padidėja esant nepalankiai verslo aplinkai. Įmonėms, siekian­čioms efektyviai vykdyti savo veiklą ir konkuruoti nuolat kintančiomis verslo aplinkos sąlygomis, yra būtina išsami veiklos rizikos analizė. 2. Veiklos rizikos rūšių klasifikavimas Konkurencingo verslo pasaulyje yra daugybė rizikos rūšių. Įvairūs autoriai labai skir­tingai vadina ir klasifikuoja rizikos rūšis. Parengti bendros jų klasifikacijos praktiškai beveik neįmanoma. Rizikos rūšys ir jų klasifikavimas daug priklauso nuo verslo po­būdžio. Bene didžiausia rizika pasitaiko bankų sistemoje, ir autoriai, nagrinėjantys bankų veiklos problemas, atranda vis naujų ir naujų rizikos rūšių. Bankų rizikos rūšis nagrinėja ir lietuvių autoriai. S. Kropas ir V. Katkus skiria 5 rizikos rūšis: 1) valiutų, 2) kredito, 3) finansinę, 4) operacinę, 5) kontrolės. Be to, kredito riziką skirsto į nemokumo, politinę ir šalies riziką, o operacinę - informacijos klaidingumo ir organizacinę riziką. Ypač smulkią bankų rizikos rūšių klasifikaciją pateikia F. Jasevičienė, R. Giniotienė ir V. Stankevičienė. Jos nurodo šias rizikos rūšis: 1. Aplinkos rizika 1.1. Konkurencijos rizika 1.2. Jautrumo rizika 1.3. Teisinė rizika 1.3.1. Įstatymų rizika 1.4. Finansinė rizika 1.4.1. Turto (aktyvų) rizika 1.4.1.1. Kredito rizika 1.4.1.2. Investicijų rizika 1.4.2. Likvidumo rizika 1.4.3. Rinkos rizika 1.4.3.1. Užsienio valiutų rizika 1.4.3.1.1. Užsienio valiutų sandorių rizika 1.4.3.1.2. Užsienio valiutų keitimo rizika 1.4.3.2. Palūkanų normos rizika 1.4.3.2.1. Kainų rizika 1.4.3.2.2. Perinvestavimo rizika 1.4.3.3. Nuosavybės vertybinių popierių kainos rizika 1.4.3.4. Sandorio šalies rizika 1.4.3.5. Biržinių prekių rizika 1.4.4. Sudėtingumo rizika 1.4.4.1. Išvestinių finansinių priemonių rizika 2. Proceso rizika 2.1. Veiklos rizika 2.2. Valdymo rizika 2.3. Informacinių sistemų rizika 2.4. Sąžiningumo rizika 3. Reputacijos praradimo rizika 4. Informacijos, skirtos sprendimams priimti, rizika 4.1. Informacijos, skirtos strateginiams sprendimams priimti, rizika 4.2. Informacijos, skirtos veiklos sprendimams priimti, rizika 4.3. Informacijos, skirtos finansiniams sprendimams priimti, rizika 5. Šalies rizika 5.1. Atsiskaitymų rizika 6. Sisteminė rizika. Autoriai, nagrinėjantys verslo įmonių veiklą, dažniausiai mini dvi rizikos rūšis: verslo ir finansinę. Verslo rizika - tai įmonės nesugebėjimas kompensuoti pajamomis savo ūkinės gamybinės veiklos, o finansinė - tai nesugebėjimas kompensuoti finansavimo išlaidų. Be šių rizikų, E. Buškevičiūtė ir J. Mačerinskienė mini gamybinę, investicinę, kreditinę, spekuliatyvinę, valiutinę grynąją ir kombinuotą (bendrą) rizikos rūšis''. Kiti autoriai nurodo, kad šiuo metu Lietuvoje labiausiai pasireiškia 4 verslo rizikos rūšys: 1) kriminogeninė rizika (didelis nusikalstamumas ir korupcija, kurių nesugeba įveikti teisėsaugos organai); 2) politinė rizika (didelė vyriausybių ir politinių įvykių kaita, naujų teisės aktų leidyba); 3) finansinė rizika (skandalai finansų rinkoje ir įmonių bankrotai); 4) komercinė rizika (prekių įvežimo ir išvežimo taisyklių kaita, mokesčių sistemos netobulumai, nepakankamai gera transporto sistema ir kt.). Labai smulkią įmonių veiklos rizikos rūšių klasifikaciją pateikė V. Rutkauskas. Iš jo pateiktos schemos matyti, kad daugelis verslo rizikos rūšių yra glaudžiai susijusios, viena nuo kitos priklausančios. Tačiau nepakanka išvardyti ir vienaip ar kitaip apibūdinti rizikos rūšis. Jeigu kalbama apie įmonių veiklos rizikos rūšių klasifikavimą, tai jos turi būti klasifi­kuojamos pagal tam tikrus požymius. Tiek praktiniu, tiek teoriniu požiūriais tikslinga įmonių veiklos rizikos rūšis skirstyti pagal šiuos požymius: 1) pagal atsiradimo būdą, 2) pagal poveikį, 3) pagal veiklos sritis, 4) pagal laiką, 5) pagal rezultato tikimybę. Pagal atsiradimo būdą rizikos rūšys gali būti politinės ir eko­nominės. Politinės rizikos rūšys - tai rizikos rūšys, atsirandančios dėl pasikeitusios politinės situacijos, o tai daro nepalankią įtaką įmonės veiklos rezultatams. Eko­nominės rizikos rūšys - tai rizikos rūšys, atsirandančios dėl nepalankių pačios įmonės arba šalies ekonomikos pasikeitimų. Pagal poveikį rizikos rūšys būna vidaus ir išorės. Vidaus rizika priklauso tik nuo įmonės veiklos, ypač nuo vadovų profesinės kompetencijos ir darbuotojų sugebėjimų ir pastangų darniai dirbti. Išorės rizikos lygį lemia nuo įmonės nepriklausomi veiksniai - politiniai, ekonominiai, socialiniai, demografiniai, teisiniai ir kt. Pagal veiklos sritis skiriamos ūkinė, gamybinė, komercinė, finansinė, investicinė. Laiko požiūriu rizikos rūšys skirstomos į retrospektyvines, einamąsias ir perspektyvi­nes. Retrospektyvinės ir einamosios rizikos rūšys faktiškai parodo, kokiose veiklos srityse, kokio dydžio ir pobūdžio atsirado tam tikros rizikos rūšys. Analitikai turėtų ištirti šių rizikos rūšių atsiradimo priežastis bei veiksnius ir, remdamiesi atliktų tyrimų rezultatais, prognozuoti perspektyvinių rizikų atsiradimo tikimybę. Įmonių vadovus dažniausiai domina, koks galėtų būti įmonių veiklos rizikos rezultatas. Pagal rezultato tikimybę veiklos rizika gali būti grynoji, t. y. tokia, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą, ir spekuliatyvinė - kai yra tikimybė gauti tiek neigiamą, tiek teigiamą rezultatą. 3. Rizikingiausių veiklos sričių ir rizikos lygio nustatymas Kiekvienoje įmonėje yra rizikingų veiklos sričių. Analizuojant labai svarbu nustatyti svarbiausias rizikos rūšis, kurios labiausiai lemia įmonės veiklos rezultatus. Analizės metu būtina nustatyti: 1) ar vadovybė žino rizikingiausias veiklos sritis; 2) ar vadovybė gali ir sugeba kontroliuoti šias rizikos sritis; 3) kokia konkrečių rizikos rūšių įtaka svarbiausiems įmonės verslo procesams ir informacijos srautams; 4) kokie galimi rizikos padariniai, kiek jie reikšmingi dabartinei ir būsimai įmonės veiklai; 5) kiek tikėtina, kad įmonės veikla pakryps neigiama linkme, kokia verslo išlikimo galimybė. Didžiausia įmonės veiklos rizika pasireiškia, kai verslo procesai: • nėra aiškiai apibrėžti; • menkai siejasi su verslo strategijomis; • nepatenkina vartotojų poreikių; • nedidina turto; • neapsaugo išteklių nuo netaupaus vartojimo ir piktnaudžiavimo. Kadangi rizika priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ją labai sunku apskaičiuoti ir įvertinti. Dėl šios priežasties analitikai turi nuosekliai ir nuolat tirti riziką, jos pasi­reiškimo formas ir galimybes. Rizika neapskaičiuojama, jos, kaip sakoma, negalima „įpakuoti ar pakelti", ją lengviau jausti. Verslo praktikoje susiformavo kai kurios rizi­kos lygio nustatymo formulės ir taisyklės, kurių verta paisyti. Paprasčiausia iš jų yra ši: kiekvienas privalo apsispręsti, kokios rizikos jam imtis. Antra taisyklė yra tokia: rizika visada siejama su pelnu. Galimi tokie pelno ir rizikos santykio variantai: 1) didelis pelnas - didelė rizika; 2) didelis pelnas - vidutinė rizika; 3) didelis pelnas - maža rizika; 4) mažas pelnas - didelė rizika; 5) mažas pelnas - vidutinė rizika; 6) mažas pelnas - maža rizika; 7) vidutinis pelnas - didelė rizika; 8) vidutinis pelnas - vidutinė rizika; 9) vidutinis pelnas - maža rizika. Iš šios schemos daugelis pasirinktų trečią variantą, t. y. esant mažai rizikai norėtų gauti didelį pelną. Tačiau šiuo atveju pažymėtinas labai svarbus dalykas: didelis pelnas ir maža rizika yra vienas kitam prieštaraujantys tikslai. Praktika rodo, kad, esant mažai rizikai, gauti didelį pelną yra nedidelė tikimybė. Todėl verslo pasaulyje dažnai pasirenkamas pirmas variantas: didelis pelnas - didelė rizika. Kuo didesnio pelno siekimas aiškinamas kaip kompensacija už prisiimtą didelę riziką. Tačiau praktika diktuoja ir kitą formulę: kuo didesnė rizika - tuo galimi didesni nuostoliai. Todėl svarbu nuolat vertinti riziką, tirti ją lemiančius veiksnius ir priežastis, t. y. sugebėti ją valdyti. Ekonomikos teorijoje suformuluota tokia bendroji rizikos valdymo taisyklė: „faktinis pelnas turi būti didesnis už norimą, nustatytą dydį, tačiau rizika turi būti mažesnė už numatoma pelno dydį". Skaičiuojant rizikos lygį, siūloma nustatyti geriausius ir blogiausius parametrus. Jeigu geriausio ir blogiausio parametro skirtumas yra nedidelis, tai reiškia mažesnės rizikos tikimybę. Rizikos lygis priklauso nuo pavojaus masto ir saugos priemonių gausos, išvengiant neigiamo poveikio. Taigi galima sutikti su teiginiu, kad: Rizika = f ( pavojus ) f ( apsauga ) Pavojaus augimas reiškia rizikos augimo galimybes, o apsaugos veiksnių augimas sudaro prielaidas mažinti žalos galimybę. Įmonių vadovai ir analitikai turėtų nustatyti „priimtinos rizikos" lygį. Tai toks rizikos lygis, kurį įmonės vadovybė gali sau leisti tam tikros pavojingos situacijos sąlygomis, pripažindama, jog tai, ko norima, ne visada pasiekiama. Priimtinos rizikos sąvoką ypač plačiai vartoja auditoriai. Kitas būdas galėtų būti toks: riziką prilyginame nuliui, kai žinome, kad nepalankus įvykis tikrai neįvyks, ir prilyginame vienetui, kai žinome, jog nepalankus įvykis tikrai įvyks. Viena iš svarbiausių rizikos analizės taisyklių yra ši: negalima rizikuoti daugiau, negu leidžia nuosavas kapitalas. Laikantis šios taisyklės, būtina apskaičiuoti didžiausią nuostolio apimtį esant rizikai, palyginti ją su nuosavu kapitalu ir įsitikinti, ar tokia rizika nenulems bankroto. Šiuo atveju rizikos koeficientas apskaičiuojamas taip: Rizikos koeficientas = Didžiausia nuostolio apimtis Nuosavas kapitalas Žinomos ir kitos rizikos analizės taisyklės, būtent: • visada reikia įvertinti rizikos padarinius; • negalima rizikuoti viskuo; • teigiamas sprendimas priimamas tik tada, kai nėra abejonių; • kai yra abejonių, priimamas neigiamas sprendimas; • negalima galvoti, kad yra tik vienas sprendimas. Norint pasirinkti geriausią rizikos variantą, labai svarbu turėti įvairaus rizikingumo turto. Šiuo požiūriu turtas skirstomas į: 1) nerizikingą, apsaugotą nuo rizikos; 2) vidutinio rizikingumo; 3) rizikingą; 4) labai rizikingą turtą. Svarbu turėti daugiau nerizikingo turto, kuris visais atvejais garantuotų nors mažas pajamas. Svarbu nustatyti kiekvienos veiklos rizikos rūšies toleruotiną lygį. Pagal požiūrį į toleruotiną rizikos lygį galima skirti dvi rizikos įvertinimo teorijas: konservatyviąją ir liberaliąją. Konservatyviosios teorijos principinė nuostata - vykdyti labai griežtą rizikos atranką, t. y. atsisakyti „abejotinos" rizikos. Ši teorija apibūdinama posakiu: „geriau nerizikuo­ti''. Vadovaudamiesi šia teorija, įmonių vadovai atsisako rizikingos veiklos. Liberalioji teorija yra orientuota į mažiau griežtą rizikos atranką. Įmonių vadovai, remdamiesi liberaliąja teorija, mano, jog svarbiausias įmonės tikslas - padidinti pajamas ir gauti kuo didesnį pelną. Pasirinkimą tarp šių dviejų teorijų lemia įmonės vadovų „rizikos apetitas", kitaip dar vadinamas „rizikos tolerancija". Jei įmonė rizikos atžvilgiu yra tolerantiška, ji vadovaujasi liberaliąja teorija. Jei požiūris į riziką atsargus, įmonė re­miasi konservatyviąja rizikos įvertinimo teorija. Ekonominėje literatūroje dažniausiai minimi 4-5 veiklos rizikos lygiai: aukščiausias, aukštas, vidutinis, mažai tikėtinas, mažas. Kiekvieno rizikos lygio poveikis įmonės veiklai yra nevienodas. Skiriasi ir rizikos atsiradimo tikimybė. Rizika gali būti priimama, jei jos poveikis yra mažas ir jos įvykimo tikimybė maža. Rizika, turinti didelį poveikį, bet mažą tikimybę, gali būti priimama. Norint garįntuoti stabilią įmonės veiklą, būtina sukurti veiksmingą vidaus kontrolės sistemą, kurios taikymas padėtų išvengti rizikos arba ją sumažinti iki lygio, kuris priimtinas įmonei. Verslo riziką reikia suvokti kaip sudedamąją visos ūkinės veiklos dalį. Pelnas iš dalies yra atlygis už sėkmingą rizikos prisiėmimą. Kryptingai ir saugiai veiklai garantuoti yra būtina sukurti rizikos analizės metodiką. Taip įmonė gali numatyti nepalankius įvykius ir jų išvengti, o ne tik švelninti jų padarinius. Tačiau veiklos rizikos analizės metodikos sukūrimas yra sudėtingas procesas, reikalingas didelių sąnaudų. Kiekviena įmonė savo veiklos rizikos analizės metodiką laiko komercine paslaptimi ir nėra linkusi atskleisti savo paslapčių konkurentams ir klientams. Praktika rodo, kad įmonės dažniausiai kuria rizikos ana­lizės metodikas vidaus veiksniams nustatyti bei jiems tirti ir mažai kreipia dėmesio išorės veiksniams. O neretai makroekonominiai veiksniai - šalies ekonominė, politi­nė, teisinė ir socialinė aplinka - turi nemažą įtaką įmonių finansinei būklei ir veiklos rezultatams, kartu lemia ir kai kurių vidaus veiksnių apimtį, pobūdį ir kryptį. Įmonių vadovai ir analitikai turėtų kasmet, atsižvelgdami į rinkos ir įmonės veiklos pokyčius, nustatyti rizikingiausias veiklos sritis. Pagal rizikos lygį, veiklos sritys gali būti suskirstytos į šias grupes: 1. Sritys be rizikos - nuostoliai jose lygūs nuliui. 2. Priimtinos rizikos sritys - patiriami nedideli nuostoliai, gaunamas planuotas pelnas, šios veiklos sritys įmonei ir ateityje bus reikalingos. 3. Kritinės rizikos sritys - nuostoliai didesni už planuotą pelną. Įmonės vadovai turi priimti skubius sprendimus. 4. Katastrofinės rizikos sritys - nuostoliai didesni už įmonės turtą. Analitikų pagrindinis tikslas - ne tik atskleisti rizikingiausias veiklos sritis, įvertinti riziką, bet ir ieškoti būdų ir priemonių jai sumažinti. Praktikoje dažniausiai taikomi šie rizikos mažinimo būdai: 1. Diversifikacija - rizikos paskirstymas tarp objektų, veiklos dalyvių ir pan. 2. Draudimas - įmonei, sudarius sutartį su draudimo kompanija, jai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių. 3. Rezervų sudarymas - sudaromi rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai. 4. Limitavimas - nustatomos pajamų, išlaidų, pelno ir kitų rodiklių ribinės nor­mos. 5. Informacijos išplėtimas - papildomos informacijos rinkimas apie veiklos re­zultatus ir tinkamų sprendimų priėmimą. Siekiant sumažinti riziką, reikia stengtis kuo anksčiau išsiaiškinti maksimaliai galimą nuostolio dydį bei rizikos tikimybę ir priimti vieną iš šių sprendimų: 1) prisiimti riziką, 2) perduoti dalį rizikos kitiems, 3) atsisakyti pernelyg rizikingo projekto. Dar išsamiau, kaip pasielgti su įmonės veiklos rizika, siūlo P. Draker. Jis pateikia 4 variantus: 1) rizika, kurią būtina priimti. Šios rizikos išvengti nepavyks, nes ji įgimta, t. y. atsiradusi kartu su verslo įkūrimu. Kuriant bet kokį verslą, galioja nuostata, kad kažkas gali nepavykti; 2) rizika, kurią galima sau leisti. Tai iš anksto numatyti nuostoliai, jų ribinės normos, kurių negalima viršyti; 3) rizika, kurios negalima sau leisti. Tai rizika, kurios metu patiriami gerokai didesni nuostoliai negu tikimasi; 4) rizika, kurios negalima neleisti. Jos esmė tokia: jei visi mūsų veiksmai bus skirti vien tik blogybėms ieškoti, tai visada atsiras pakankamai priežasčių ne­daryti tam tikrų darbų. Kiekvienas analitikas turi sudaryti savo įmonės veiklos rizikos vertinimo sistemą. V. Bagdonas rekomenduoja įmonės veiklos rizikos vertinimą atlikti tokiu nuoseklu­mu. Įmonių vadovai ir analitikai turi nuolat kelti tokius klausimus: kokia rizika yra būdin­giausia; ar tinkamai ši rizika įvertinta, t. y. kokia jos įtaka įmonės finansinei būklei ir veiklos rezultatams. Taigi pirmaeilis ana­litikų uždavinys yra nustatyti rizikingiausias veiklos sritis ir jas lemiančius veiksnius. Įrodyta, kad įmonių veiklos rizikai didžiausią įtaką turi trys veiksnių grupės: 1) gamybinių, 2) techninių, 3) valdymo. Gamybiniai veiksniai - tai pavojai, susiję su gamybos procesų organizavimu, su jame naudojamomis žaliavomis ir medžiagomis. Techniniai veiksniai - tai gamybos objektų techninė būklė, jų standartų ir apsaugos sistemų atitikimas. Val­dymo veiksniai susiję su personalo kvalifikacija ir valdymo sistemos veiksmingumu. Paskutinis rizikos vertinimo etapas yra prieminių rizikai mažinti numatymas. Įmonių praktika rodo, kad viena iš veiksmingiausių priemonių yra veiksmingos vidaus kontrolės sistemos sukūrimas. Svarbu, kad gerai funkcionuotų visi vidaus kontrolės sistemos elementai: kontrolės aplinka, kontrolės procedūros, buhalterinės apskaitos sistema, turto apsauga ir kt. 4. Įmonių veiklos vertinimo sistemos Ekonomikoje ir vadyboje naudojamos įvairios įmonių veiklos vertinimo sistemos, siūlomos įvairios vertinimo priemonės, procedūros ir metodikos. Įmonių veiklos vertinimo sistemų įvairovė pirmiausia aiškinama nevienoda įmonių vidaus ir išorės aplinka. Be to, įvairūs autoriai, atstovaujantys skirtingoms ekonomikos ir vadybos mokslų srytims, turi savo individualų požiūrį į įmonės veiklą ir tiria jų mokslo sričiai būdingesnių įmonių veiklos aspektus. Pastaraisiais metais sprendžiant įmonių veiklos vertinimo problemą, nemažai naujų minčių ir idėjų pateikė ir lietuvių autoriai. Ypač originali yra įmonės veiklos vertinimo sistema, pasinaudojant žodžių linksniavimu, iškeliamus klausimus: kas, ko, kam, ką, kuo, kur ir mėginant į juos atsakyti. Įmonių analitikai turi kuo tiksliau ir objektyviau įvertinti įmonės vidaus ir išorės aplinką, visas veiklos sritis, kad vadovai žinotų, kokias investicijas pasirinkti, kaip gauti pinigų šioms investicijoms, kaip įvertinti sukurtą vertę, kaip reguliuoti pinigų srautus, kada grąžinti skolas ir kt. Įvairioms verslo problemoms spręsti daug gali padėti subalansuota rodiklių sistema. Taikant šią sistemą, įmonės veikla vertinama keturiomis kryptimis: 1) klientų (svarbu žinoti, kaip į mus žiuri klientai); 2) vidaus verslo procesų (ar turime verslo perspektyvą ir pranašumų palyginti su konkurentais); 3) finansų (esami ir būsimi pinigų srautai, kiti finansiniai rodikliai ir jų pokyčių tikimybė); 4) veiklos tobulinimo ir naujovių (ar yra konkrečių galimybių tobulinti ir kurti vertę). Kiekvienas vadybininkas savo veiklai planuoti turi pasirinkti rodiklius iš visų keturių krypčių. Tačiau kyla klausimas, kiek iš viso turėtų būti rodiklių, norint objektyviai įvertinti įmonės veiklą? R. Kaplan ir D. Norton nuomone, pakaktų 20-25 rodiklių, kurie reprezentuotų kiekvieną grupę maždaug tokiu santykiu: 1) klientų pasitenkinimo rodikliai - 5 arba 22 proc; 2) vidaus verslo procesų rodikliai - 8-10 arba 34 proc; 3) finansų - 5 arba 22 proc; 4) veiklos tobulinimo ir inovacijų - 5 arba 22 proc. Tačiau šiai nuomonei nepritaria daugelis buhalterinės apskaitos ir finansinės analizės specialistų, pirmenybę teikdami finansiniams rodikliams. Jie pateikia apie 20-50 daugiau santykinių rodiklių, jungdami juos į likvidumo, mokumo, pelningumo, kapitalo rinkos, finansų struktūros, pajamų apsaugos ar kitaip pavadintas grupes. Subalansuota rodiklių sistema iš esmės skiriasi nuo tradicinės požiūriu į kontrolę. Pagal tradicinę valdymo sistemą vadybininkai nurodo pavaldiniams, ką jie turi daryti, o po to nustato, ką ir kaip jie padarė. Šios sistemos pagrindinis veiksnys yra kontrolė. Taikant subalansuotą rodiklių sistemą įmonių veiklai vertinti, daroma prielaida, kad darbuotojų nereikia kontroliuoti, kad jie darys viską, kas būtina, kad numatyti tikslai būtų pasiekti. Ši sistema skatina darbuotojų iniciatyvą, pratina juos ne tik dirbti, bet ir galvoti, kaip ją geriau atlikti. Pagal subalansuotą sistemą vadybininkai turi žinoti, koks turi būti darbo rezultatų, bet nebūtinai turi žinoti, kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tą pasiekti. Darbuotojai atliekantys tam tikras operacijas, dažniausiai geriau negu vadybininkai žino, kaip jas patobulinti, kaip sumažinti jų atlikimo išlaidas. Be subalansuotos rodiklių sistemos įmonių veiklai vertinti, sukurta ir daugiau įvairių sistemų ir modelių: D. Keegan, R. Eiler ir C. Jonės veiklos vertinimo matrica, Val­dymo pulto, Integruota gamybinės veiklos laimėjimų vertinimo sistema, A. Atkinsono interesų grupių požiūriu pagrįsta vertinimo sistema, Veiklos prizmės modelis ir kt. Jų esmė išsamiai aprašyta D. Vidickienės knygoje. Šios vertinimo sistemos daugiausia dėmesio skiria įmonės vidaus ir išorės aplinkos veiksniams, darbuotojų veiklos ak­tyvumui tirti nenaudojant finansinių rodiklių, kuriuos pateikia buhalterinės apskaitos sistema. Vis populiaresnė tampa įmonių veiklos vertinimo sistema numatytų tikslų pasiekimo aspektu. Pavyzdžiui, T. Lucey, atsižvelgdamas į numatytus tikslus, siūlo analizuoti ir vertinti šiuos aspektus: 1) pardavimą (analizuoti pardavimų apyvartą ir jos pokyčius pagal atskirus pro­duktus, produktų asortimentą, paskirstymo būdus ir pan.); 2) rinkos dalį (ištirti konkretaus produkto rinkos dalį ir produktų rūšies rinkos dalį, tendencijas ir palyginti su bendra rinkos situacija); 3) augimą (atlikti augimo analizę, atsižvelgiant į infliaciją, pardavimo apimtį ir tendencijas, turto, darbuotojų skaičiaus padidėjimą ir kt.); 4) darbo santykius (tirti darbuotojų kaitą, atlikti pravaikštų statistikos analizę, nagrinėti darbuotojų mokymąsi, besimokančiųjų skaičių ir kt.); 5) našumą (nagrinėti darbo ir įrenginių darbo valandų skaičių vienam gaminiui pagaminti, produkcijos kiekį per pamainą, per valandą, žaliavų panaudojimo efektyvumą); 6) kokybę ir patikimumą (analizuoti, kiek buvo sugrąžinta nekokybiškų prekių per praėjusį laikotarpį, kiek kartų buvo reikalauta atlikti garantinį remontą, kiek buvo taisyta detalių ir kt.); 7) socialinius įsipareigojimus (juos išmatuoti yra sunku, tačiau galima analizuo­ti pagal darbuotojų skaičių, paramą vietos institucijoms, sponsorystę, lėšas, išleistas gamtos apsaugai). Verta dėmesio Lietuvos statistikų sąjungos, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Viešosios įstaigos „Statistikos tyrimai" parengta įmonių veiklos vertinimo sistema. Pagal ją, įmonių veikla gali būti įvertinta kaip labai gera, gera, patenkinama, nepatenkinama ir bloga. Vertinama penkių rodiklių grupių požiūriu: 1) pajamų apsaugos požiūriu; 2) finansinio sverto požiūriu; 3) pinigų srauto ir finansinio sverto atitikimo požiūriu; 4) įmonės veiklos perspektyvos požiūriu; 5) sugebėjimo valdyti ir reputacijos požiūriu. Vertinimo sprendimai pirmų trijų rodiklių grupių požiūriu priimami apskaičiavus konkrečios įmonės rodiklius ir juos palyginus su šių institucijų nustatytais rodiklių dydžiais. Vertinimas įmonės veiklos perspektyvos požiūriu, sugebėjimo valdyti ir reputacijos požiūriu gali būti naudingas kiekvienai įmonei ir padėti sprendžiant numatytus tikslus. Visgi reikia pripažinti, kad nefinansinių rodiklių naudojimas vertinant įmonių veiklą yra mažiau objektyvus negu naudojant finansinius rodiklius. Ekonomikos, vadybos apskaitos specialistai ne kartą kėlė klausimą, kuris finansinis rodiklis yra patikimiausias įmonių veiklai vertinti, ar jis objektyvus, ar juo galima pasikliauti? Dažniausiai buvo minimas pelno rodiklis. Tačiau praktika parodė, kad spręsti apie įmonės veiklos efektyvumą pagal vieną rodiklį ir jo kitimo reikšmes yra ne tik netikslu, bet klaidinga. Buvo prieita prie išvados, kad įmonių veiklai vertinti reikia taikyti rodiklių sistemą. Tačiau vėl iškilo klausimas, kokią rodiklių sistemą taikyti, t. y. kiek ir kokie rodikliai turi sudaryti sistemą, kaip apskaičiuoti tuos rodiklius, kokios turėtų būti jų reikšmės? Pastaraisiais metais daugelis autorių įmonių veiklai vertinti siūlo šiuos rodiklius: 1) investuoto kapitalo pelningumą; 2) turto pelningumą; 3) pelną, tenkantį vienai akcijai; 4) akcijų kainos ir pelno akcijai santykį. Vis labiau populiarinamas ekonominio pelno rodiklis, dažniausiai sutrumpintai vadinamas EVA. Skaičiuojant šį rodiklį, laikomąsi ne buhalterinio, bet ekonominio požiūrio, t. y. įvertinamos ne tik buhalterinės, bet ir numanomos išlaidos. EVA rodiklis skaičiuojamas taip: iš veiklos pelno po mokesčių išskaičiavimo atimamos kapitalo sąnaudos. Tačiau, norint apskaičiuoti ekonominio pelno rodiklį reikia modifikuoti pelno (nuostolių) ataskaitą, t. y. joje atskiromis eilutėmis reikia parodyti pelno mokesčio ir kapitalo sąnaudų sumas. Jeigu panagrinėtume finansinių rodiklių naudojimo įmonių veiklai vertinti problemą istoriniu aspektu, tai aiškiai matytume vieną tendenciją: rodiklių skaičius, pavadinimai, apskaičiavimo būdai keičiasi vykstant ekonomikos reformoms, kintant ūkininkavimo sąlygoms, veikiant įvairiems vidaus ir išorės aplinkos veiksniams. Todėl dabartinėmis konkurencingos rinkos sąlygomis, siekiant objektyviai įvertinti įmonės vietą rinkoje ir jos ateities perspektyvas, svarbu taikyti finansinių ir nefinansinių rodiklių sistemą, kuri kuo tiksliau parodytų įmonės veiklos ypatybes ir problemas. Svarbu pasirinkti tokius veiklos vertinimo rodiklius, kurie objektyviai įvertintų ne tik trumpalaikę, bet ir ilgalaikę perspektyvą. Svarbu, kad rodikliai tarpusavyje būtų suderinti, susieti loginiais priežastiniais ryšiais ir atitiktų įmonės tikslus, apimtų visas veiklos funkcijas – nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio. Tikslinga parinkti penkių lygių finansinių rodiklių vertinimo skalę: 1. Labai gera - rodiklis gerokai didesnis už vidutinį kitų giminingų įmonių (šakos) lygi. 2. Gera - rodiklis didesnis už vidutinį kitų giminingų įmonių (šakos) lygį. 3. Patenkinama - rodiklis atitinka vidutinį kitų giminingų įmonių (šakos) lygį arba nedaug nuo jo skiriasi. 4. Nepatenkinama - rodiklis nesiekia vidutinio giminingų įmonių (šakos) rodiklio lygio. 5. Bloga - rodiklis gerokai mažesnis už vidutinį kitų giminingų įmonių (šakos) rodiklį. Penkių lygių rodiklio vertinimo skalę tikslinga parengti ir nefinansiniams rodikliams vertinti. UAB ĮMONĖS VEIKLA Bendrovės veiklos tikslas – maksimaliai patenkinti mūsų klientų lūkesčius. Įmonės pagrindinė veikla - gyvulių supirkimas, skerdimas. Skerdiena yra pagaminta iš Lietuvoje užaugintų gyvulių. Skerdykloje yra įdiegta RVSVT sistema, suteikianti galimybę nustatyti rizikos taškus ir užtikrinanti jų kontrolę, todėl klientams yra patiekiama tik aukščiausios rūšies produkcija. Pagamintą skerdieną išvežiojame savo specializuotu transportu-autošaldytuvais su pakabinamais oro keliais. Maisto saugos politika – tiekti saugius ir aukštos kokybės mėsos gaminius vartotojams bei nuolatos didinti savo konkurencingumą bei tenkinti suinteresuotųjų pusių lūkesčius. Organizacija siekia užtikrinti, kad visi įmonės darbuotojai dirbtų ir laikytųsi įgaliotų valdžios institucijų nustatytų reikalavimų, teisinių, normatyvinių dokumentų reikalavimų. Aukščiausioji vadovybė atsako, kad nustatoma įmonėje politika ir tikslai atitiktų tuo metu galiojančius teisinius ir normatyvinius dokumentus. Įmonės aplinkos apsaugos vizija – nuolat mažinti neigiamą įmonės veiklos poveikį aplinkai. BALANSAS Pilna žemės ūkio įmonių balanso forma 2005 m. gruodžio 31 d. litais TURTAS Finansiniai metai Praėję finansiniai metai A. ILGALAIKIS TURTAS 158 059 158 500 I. NEMATERIALUSIS TURTAS 4 700 I.1. Plėtros darbai I.2. Prestižas I.3. Patentai, licencijos I.4. Programinė įranga 4 700 I.5. Kitas nematerialusis turtas II. MATERIALUSIS TURTAS 147 359 153 500 II.1. Žemė II.2. Pastatai ir statiniai 81 459 83 700 II.3. Mašinos ir įrengimai 41 400 40 500 II.4. Transporto priemonės 22 400 27 000 II.5. Kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai II.6. Nebaigta statyba II.7. Kitas materialusis turtas 2 100 2 300 III. FINANSINIS TURTAS 6 000 5 000 III.1. Investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones III.2. Paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms III.3. Po vienerių metų gautinos sumos III.4. Kitas finansinis turtas 6 000 5 000 G. BIOLOGINIS TURTAS 52 800 36 900 I. Daugiamečiai sodiniai II. Gyvuliai ir kiti gyvūnai 40 800 26 900 II.1. Produktyvieji ir darbiniai gyvuliai 11 900 11 900 II.2. Auginami bei penimi gyvuliai ir kiti gyvūnai 28 900 15 000 III. Pasėliai 12 000 10 000 B. TRUMPALAIKIS TURTAS 90 060 36 600 I. ATSARGOS, IŠANKSTINIAI APMOKĖJIMAI IR NEBAIGTOS VYKDYTI SUTARYS 16 560 9 000 I.1. Atsargos 16 560 9 000 I.1.1. Žaliavos ir komplektavimo gaminiai 13 200 9 000 I.1.2. Nebaigta gamyba (išskyrus pasėlius) I.1.3. Pagaminta produkcija 3 360 I.1.3.1. Žemės ūkio produkcija 2 000 I.1.3.2. Kita produkcija 1 360 I.1.4. Pirktos prekės, skirtos perparduoti I.2. Išankstiniai apmokėjimai I.3. Nebaigtos vykdyti sutartys II. PER VIENERIUS METUS GAUTINOS SUMOS 11 000 2 000 II.1. Pirkėjų įsiskolinimas 11 000 2 000 II.2. Dukterinių ir asocijuotų įmonių skolos II.3. Kitos gautinos sumos III. KITAS TRUMPALAIKIS TURTAS III.1. Trumpalaikės investicijos III.2. Terminuoti indėliai III.3. Kitas trumpalaikis turtas IV. PINIGAI IR PINIGŲ EKVIVALENTAI 62 500 25 600 TURTO IŠ VISO: 300 919 232 000 NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI Finansiniai metai Praėję finansiniai metai C. NUOSAVAS KAPITALAS 159 919 139 000 I. KAPITALAS 112 600 100 000 I.1. Įstatinis (pasirašytasis) arba pagrindinis 112 600 100 000 I.2. Pasirašytasis neapmokėtas kapitalas (-) I.3. Akcijų priedai I.4. Savos akcijos (-) II. PERKAINOJIMO REZERVAS (REZULTATAI) III. REZERVAI 9 000 5 000 III.1. Privalomasis arba atsargos (rezervinis) kapitalas 9 000 5 000 III.2. Savoms akcijoms įsigyti III.3. Kiti rezervai IV. NEPASKIRSTYTASIS PELNAS (NUOSTOLIAI) 38 319 34 000 IV.1. Ataskaitinių metų pelnas (nuostoliai) 8 319 34 000 IV.2. Ankstesnių metų pelnas (nuostoliai) 30 000 D. DOTACIJOS, SUBSIDIJOS E. MOKĖTINOS SUMOS IR ĮSIPAREIGOJIMAI 141 000 93 000 I. PO VIENERIŲ METŲ MOKĖTINOS SUMOS IR ILGALAIKIAI ĮSIPAREIGOJIMAI 45 000 17 000 I.1. Finansinės skolos 45 000 17 000 I.1.1. Lizingo (finansinės nuomos) ar panašūs įsipareigojimai 24 000 I.1.2. Kredito įstaigoms 21 000 17 000 I.1.3. Kitos finansinės skolos I.2. Skolos tiekėjams I.3. Gauti išankstiniai apmokėjimai I.4. Atidėjimai I.4.1. Įsipareigojimų ir reikalavimų padengimo I.4.2. Pensijų ir panašių įsipareigojimų I.4.3. Kiti atidėjimai I.5. Atidėtieji mokesčiai I.6. Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai II. PER VIENERIUS METUS MOKĖTINOS SUMOS IR TRUMPALAIKIAI ĮSIPAREIGOJIMAI 96 000 76 000 II.1. Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis 16 000 3 000 II.2. Finansinės skolos II.2.1. Kredito įstaigoms II.2.2. Kitos skolos II.3. Skolos tiekėjams 6 000 31 000 II.4. Gauti išankstiniai apmokėjimai 8 000 II.5. Pelno mokesčio įsipareigojimai II.6. Su darbo santykiais susiję įsipareigojimai 58 000 40 500 II.7. Atidėjimai II.8. Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 8 000 1 500 NUOSAVO KAPITALO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ IŠ VISO: 300 919 232 000 PELNO (NUOSTOLIŲ) ATASKAITA Žemės ūkio įmonių pelno (nuostolių) ataskaitos forma 2005 m. gruodžio 31 d. litais Straipsniai Finansiniai metai Praėję finansiniaimetai I. PARDAVIMO PAJAMOS 51160 47400 I.1. Iš augalininkystės produkcijos pardavimo 5250 9000 I.2. Iš gyvulių ir kitų gyvūnų pardavimo 15960 16800 I.3. Iš kitos gyvulininkystės produkcijos pardavimo 29000 21600 I.4. Iš perdirbtos žemės ūkio produkcijos pardavimo 950 - II. PAGAMINTOS PRODUKCIJOS, NEBAIGTOS GAMYBOS IR GYVŪNŲ BEI KITO BIOLOGINIO TURTO LIKUČIŲ VERTĖS PADIDĖJIMAS (SUMAŽĖJIMAS) 19260 9300 II.1. Pagamintos produkcijos likučių vertės padidėjimas (sumažėjimas) 3360 (1400) II.1.1. Žemės ūkio produkcijos 2000 (1400) II.1.2. Kitos produkcijos 1360 - II.2. Nebaigtos gamybos likučių vertės padidėjimas (sumažėjimas) 2000 (1000) II.2.1. Žemės ūkio 2000 (1000) II.2.2. Kitos nebaigtos gamybos - - II.3. Gyvulių bei kitų gyvūnų ir kito biologinio turto likučių vertės padidėjimas (sumažėjimas) 13900 11700 II.3.1. Gyvulių ir kitų gyvūnų 13900 11700 II.3.2. Kito biologinio turto - - III. ĮMONĖS REIKMĖMS SUVARTOTA PRODUKCIJA 5645 4300 III.1. Žemės ūkio produkcija 5645 4300 III.2. Kita produkcija - - IV. GYVULIŲ BEI KITŲ GYVŪNŲ IR KITO BIOLOGINIO TURTO PIRKIMAI (-) (4500) (5100) IV.1. Gyvulių ir kitų gyvūnų (4500) (5100) IV.2. Kito biologinio turto - - V. BENDROJI PRODUKCIJA 71565 55900 V.1. Žemės ūkio produkcija 69255 55900 V.2. Kita produkcija 2310 - VI. KINTAMOSIOS SĄNAUDOS 41640 27300 VII. BENDRASIS GAMYBINIS PELNAS (NUOSTOLIAI) 29925 28600 VIII. PASTOVIOSIOS SĄNAUDOS 22281 24900 VIII.1. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos 16581 16100 VIII.1. Kitos pastoviosios sąnaudos 5700 8800 IX. TIPINĖS VEIKLOS PELNAS (NUOSTOLIAI) 7644 3700 X. DOTACIJOS, SUSIJUSIOS SU PAJAMOMIS - - XI. KITA VEIKLA (42) (100) XI.I. Pajamos 1739 1600 XI.2. Sąnaudos 1781 1700 XII. FINANSINĖ IR INVESTICINĖ VEIKLA 717 200 XII.1. Pajamos 1791 1000 XII.2. Sąnaudos 1074 800 XIII. ĮPRASTINĖS VEIKLOS PELNAS (NUOSTOLIAI) 8319 3800 XIV. PAGAUTĖ - - XV. NETEKIMAI - - XVI. PELNAS (NUOSTOLIAI) PRIEŠ APMOKESTINIMĄ 8319 3800 XVII. PELNO MOKESTIS - - XIX. GRYNASIS PELNAS (NUOSTOLIAI) 8319 3800 NUOSAVO KAPITALO POKYČIŲ ATASKAITA Žemės ūkio bendrovių nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos forma 2005 m. gruodžio 31 d. litais Rodikliai Pagrin-dinis kapita-las Atsargos (rezervinis) kapitalas Nepaskirsty-tasis pelnas (nuostoliai) Iš viso 1. Likutis praėjusių finansinių metų pradžioje (2003 01 01) 100000 5000 30200 135200 2. Apskaitos politikos pakeitimo rezultatas (5000) 5000 - 3. Esminių klaidų taisymo rezultatas 4. Perskaičiuotas likutis praėjusių finansinių metų pradžioje (2003 01 01) 100000 - 35200 135200 Praėjusių finansinių metų pokyčiai 5. Ilgalaikio materialiojo turto vertės padidėjimas/sumažėjimas 6. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nepripažintas pelnas/nuostoliai 7.Grynasis pelnas/nuostoliai 3800 3800 8. Dividendai 9. Kitos išmokos 10. Sudaryti rezervai 5000 (5000) - 11. Panaudoti rezervai 12. Pajininkų įnašai 13. Pajų grąžinimas 14. Kitas pagrindinio kapitalo padidėjimas/sumažėjimas 15. Likutis praėjusių finansinių metų pabaigoje (2003 12 31) 100000 5000 34000 139000 16.Ilgalaikio materialiojo turto vertės padidėjimas/sumažėjimas 600 600 17. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nepripažintas pelnas/nuostoliai 18. Grynasis pelnas/nuostoliai 8319 8319 19. Dividendai 20. Kitos išmokos 21. Sudaryti rezervai 4000 (4000) - 22. Panaudoti rezervai 23. Pajininkų įnašai 24. Pajų grąžinimas 25. Kitas pagrindinio kapitalo padidėjimas/sumažėjimas 26. Likutis finansinių metų pabaigoje (2004 12 31) 112600 9000 38319 159919 PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA ( pagal paprastąją pinigų srautų ataskaitą ) 2005 m. gruodžio 31 d. litais Eil. Nr. Straipsniai Finansiniai metai Praėję finansiniai metai I. Pagrindinės veiklos pinigų srautai I.1. Grynasis pelnas (nuostoliai) 8 319 I.2. Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos 16 581 I.3. Po vienerių metų gautinų sumų (padidėjimas) sumažėjimas I.4. Atsargų (padidėjimas) sumažėjimas (23 460) I.5. Išankstinių apmokėjimų (padidėjimas) sumažėjimas I.6. Nebaigtų vykdyti sutarčių (padidėjimas) sumažėjimas I.7. Pirkėjų įsiskolinimo (padidėjimas) sumažėjimas (9 000) I.8. Dukterinių ir asocijuotų įmonių skolų (padidėjimas) sumažėjimas I.9. Kitų gautinų sumų (padidėjimas) sumažėjimas I.10. Kito trumpalaikio turto (padidėjimas) sumažėjimas I.11. Ilgalaikių skolų tiekėjams ir gautų išankstinių apmokėjimų padidėjimas (sumažėjimas) 8 000 I.12. Trumpalaikių skolų tiekėjams ir gautų išankstinių apmokėjimų padidėjimas (sumažėjimas) (25 000) I.13. Pelno mokesčio įsipareigojimų padidėjimas (sumažėjimas) I.14. Su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų padidėjimas (sumažėjimas) 17 500 I.15. Atidėjimų padidėjimas (sumažėjimas) I.16. Kitų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų padidėjimas (sumažėjimas) 6 500 I.17. Finansinės ir investicinės veiklos rezultatų eliminavimas (717) I.18. Ilgalaikio materialiojo turto perleidimo rezultato eliminavimas 1781 Grynieji pagrindinės veiklos pinigų srautai 504 II. Investicinės veiklos pinigų srautai II.1. Ilgalaikio turto (išskyrus investicijas) įsigijimas (10 700) II.2. Ilgalaikio turto (išskyrus investicijas) perleidimas 24 379 II.3. Ilgalaikių investicijų įsigijimas (1 000) II.4. Ilgalaikių investicijų perleidimas II.5. Paskolų suteikimas II.6. Paskolų susigrąžinimas II.7. Gauti dividendai, palūkanos II.8. Kiti investicinės veiklos pinigų srautų padidėjimai II.9. Kiti investicinės veiklos pinigų srautų sumažėjimai Grynieji investicinės veiklos pinigų srautai 12 679 III. Finansinės veiklos pinigų srautai III.1. Pinigų srautai, susiję su įmonės savininkais 12 000 III.1.1. Akcijų išleidimas III.1.2. Savininkų įnašai nuostoliams padengti 12 000 III.1.3. Savų akcijų supirkimas III.1.4. Dividendų išmokėjimas III.2. Pinigų srautai, susiję su kitais finansavimo šaltiniais 11 717 III.2.1. Finansinių skolų padidėjimas III.2.1.1. Paskolų gavimas 14 000 III.2.1.2. Obligacijų išleidimas III.2.2. Finansinių skolų sumažėjimas III.2.2.1. Paskolų grąžinimas (3 000) III.2.2.2. Obligacijų supirkimas III.2.2.3. Sumokėtos palūkanos (1 074) III.2.2.4 Lizingo (finansinės nuomos) mokėjimai III.2.3. Kitų įmonės įsipareigojimų padidėjimas III.2.4. Kitų įmonės įsipareigojimų sumažėjimas III.2.5. Kiti finansinės veiklos pinigų srautų padidėjimai 1 791 III.2.6. Kiti finansinės veiklos pinigų srautų sumažėjimai Grynieji finansinės veiklos pinigų srautai 23 717 IV. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautai IV.1. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautų padidėjimas IV.2. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautų sumažėjimas V. Valiutų kursų pasikeitimo įtaka grynųjų pinigų ir pinigų ekvivalentų likučiui VI. Grynasis pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas) 36 900 VII. Pinigai ir pinigų ekvivalentai laikotarpio pradžioje 25 600 VIII. Pinigai ir pinigų ekvivalentai laikotarpio pabaigoje 62 500 PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA ( modifikuota pinigų srauto ataskaita ) 2005 m. gruodžio 31 d. litais Eil. Nr. Straipsniai Finansiniai metai Praėję finansiniai metai I. Pagrindinės veiklos pinigų srautai I.1. Ataskaitinio laikotarpio pinigų įplaukos (su PVM) 42 160 I.1.1. Pinigų įplaukos iš klientų I.1.2. Kitos įplaukos 1 739 I.2. Ataskaitinio laikotarpio pinigų išmokos I.2.1. Pinigai, sumokėti žaliavų, prekių ir paslaugų tiekėjams (su PVM) (26 900) I.2.2. Pinigų išmokos, susijusios su darbo santykiais (14 495) I.2.3. Sumokėti į biudžetą mokesčiai (2 000) I.2.4. Kitos išmokos Grynieji pagrindinės veiklos pinigų srautai 504 II. Investicinės veiklos pinigų srautai II.1. Ilgalaikio turto (išskyrus investicijas) įsigijimas (10 700) II.2. Ilgalaikio turto (išskyrus investicijas) perleidimas 24 379 II.3. Ilgalaikių investicijų įsigijimas (1 000) II.4. Ilgalaikių investicijų perleidimas II.5. Paskolų suteikimas II.6. Paskolų susigrąžinimas II.7. Gauti dividendai, palūkanos II.8. Kiti investicinės veiklos pinigų srautų padidėjimai II.9. Kiti investicinės veiklos pinigų srautų sumažėjimai Grynieji investicinės veiklos pinigų srautai 12 679 III. Finansinės veiklos pinigų srautai III.1. Pinigų srautai, susiję su įmonės savininkais 12 000 III.1.1. Akcijų išleidimas III.1.2. Savininkų įnašai nuostoliams padengti 12 000 III.1.3. Savų akcijų supirkimas III.1.4. Dividendų išmokėjimas III.2. Pinigų srautai, susiję su kitais finansavimo šaltiniais 11 717 III.2.1. Finansinių skolų padidėjimas III.2.1.1. Paskolų gavimas 14 000 III.2.1.2. Obligacijų išleidimas III.2.2. Finansinių skolų sumažėjimas III.2.2.1. Paskolų grąžinimas (3 000) III.2.2.2. Obligacijų supirkimas III.2.2.3. Sumokėtos palūkanos (1 074) III.2.2.4 Lizingo (finansinės nuomos) mokėjimai III.2.3. Kitų įmonės įsipareigojimų padidėjimas III.2.4. Kitų įmonės įsipareigojimų sumažėjimas III.2.5. Kiti finansinės veiklos pinigų srautų padidėjimai 1 791 III.2.6. Kiti finansinės veiklos pinigų srautų sumažėjimai Grynieji finansinės veiklos pinigų srautai 23 717 IV. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautai IV.1. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautų padidėjimas IV.2. Ypatingųjų straipsnių pinigų srautų sumažėjimas V. Valiutų kursų pasikeitimo įtaka grynųjų pinigų ir pinigų ekvivalentų likučiui VI. Grynasis pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas) 36 900 VII. Pinigai ir pinigų ekvivalentai laikotarpio pradžioje 25 600 VIII. Pinigai ir pinigų ekvivalentai laikotarpio pabaigoje 62 500 V1 = V3 = Nuosavas kapitalas 45000 + 96000 = 141000 90060 – 96000 = - 5940 36600 – 76000 = - 39400 V9 = Pelnas prieš palūkanas ir mokesčius Palūkanos H = 5,528 V1 + 0,212 V2 + 0,073 V3 + 1,270 V4 – 0,120 V5 + 2,335 V6 + 0,575 V7 + 1,083 V8 + + 0,894 V9 – 6,075 H = ( 5,528 * 0,17 ) + ( 0,212 * 0,13 ) + ( 0,073 * 0,05 ) + ( 1,270 * 0,44 ) – ( 0,120 * 0,47 ) + ( 2,335 * 0,32 ) + ( 0,575 * 0,53 ) + ( 1,083 * -0,04 ) + ( 0,894 * -7,75 ) - 6,075 = -10.52 Atlikus skaičiavimus pagal J. Fulmer įmonių bankroto prognozavimo modelį matome, kad šiai įmonei labai didelė bankroto tikimybė, kadangi H yra mažesnė už nulį. IŠVADOS 1. Visos rizikos rūšys tarpusavyje yra susijusios. Vienos rizikos rūšies pasikeitimas gali nulemti kitų rizikos rūšių pokyčius. Pavyzdžiui, politinių ir ekonominių rizikos rūšių pasikeitimas turės didžiausią įtaką išorės rizikai. Įmonių veiklos rizikos rūšių klasi­fikavimas išplečia analizės ribas ir leidžia išsamiau atskleisti rizikos rūšių atsiradimo priežastis. 2. Siekdami nustatyti ir kuo objektyviau įvertinti rizikingiausias veiklos sritis, įmonių vadovai ir analitikai turi nuolat stebėti šakos verslo tendencijas, ieškoti naujų rinkų ir verslo plėtros galimybių. Įmonės veiklos strategija nebus teisingai suformuluota, jeigu vadovybė neturi bendro rizikos supratimo. Gali būti skaudūs tokios situacijos padariniai, gali labai pablogėti įmonės finansiniai rezultatai, ji gali prarasti rinkos dalį ar konkurencini pranašumą. Šiuolaikinėje rinkoje vyksta aštri konkurencija ir, manoma, kad ateityje ji didės, vadinasi, didės ir veiklos rizika. Todėl, vertindami šį faktą, kaip neišvengiamą ir būtiną rinkos elementą, įmonių vadovai turi dėti daug pastangų tirti visus susijusius su rizika reiškinius, kurie nuo jų priklauso. Įmonių veiklos rizika turi būti tiriama, kontroliuojama ir valdoma kiekvieną dieną, o ne epizodiškai. INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Vitalija Balčiūnienė, „Įmonių veiklos planavimas ir analizė“ Vilnius 2. Jonas Mackevičius, “Įmonių veiklos analizė„ Vilnius 3. Jonas Mackevičius, Poškaitė, „Finansinė analizė“ Vilnius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!