Įmonės "Reborda" finansinė analizė

ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS REIKŠMĖ IR TIKSLAI Kuo išsamiau suprasti ir pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius, jų sudedamąsias dalis, tarpusavio procesus – tai viena pagrindinių kiekvienos epochos problemų, kurios sprendimui reikalinga analizė. Analizė - tai proceso esmės nustatymas, išskiriant ir tyrinėjant objekto pagrindinio prieštaravimo ypatybes, tai tam tikro dalyko, reiškinio proceso pažinimo metodas, vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Analizės („analysis“ graik. – skaidyti į dalis, nagrinėti, tirti) užuomazgos siejamos su civilizacijos pradžia, kai žmonės siekė pažinti gamtos bei juos supančio pasaulio reiškinius, tam tikslui pasitelkiant analizę kaip pažinimo metodą. Analizė – tai daiktų, procesų bei reiškinių skirstymas į jų sudedamąsias dalis, jų pagrindinių požymių bei savybių išskyrimas (J.Mackevičius, D.Poškaitė, 1998). Sintezė („synthesis“ graik. – sujungimas, derinimas, sudarymas) - tai analizei priešingas procesas, kurio metu mintimis nustatomi ryšiai, sujungiami objektai, jungiamos jų dalys bei požymiai, tai yra sumavimo ir apibendrinimo procesas, mintimis sujungiantis atskiras dalis į visumą arba atskiras žinias į bendrą sąvoką, į visą gamtos bei visuomenės žinių sistemą. Ekonominiams reiškiniams pažinti reikia abiejų: ir analizės, ir sintezės. Graikų ir romėnų audite analizė buvo skirta turto inventorizacijai ir kontrolei, o Anglijoje XII amžiuje ji buvo naudojama dvaruose veiklos ir sandėrių rezultatams atskleisti. Prancūzas Žakas Savari (1622-1690), kuris įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas, yra laikomas ekonominės analizės pradininku. Ekonominės analizės pradmenys formavosi ir kitose šalyse, ypatingai Italijoje. Ade Pietro prognozavo palyginimo metodiką, B.Venturi sudarinėjo ir analizavo veiklos rodiklių dinamines eilutes. XIX amžiuje italas Džuzepe Čerboni (1827-1917) sukūrė mokslą apie sintetinį sąskaitų sumavimą ir analitinį skaidymą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje atsirado nauja apskaitos pakraipa – balanso vedimas, išskiriamos tokios kryptys: ekonominė balanso analizė, juridinė balanso analizė ir žinių apie balansą populiarinimas. Apie finansinės analizės formavimosi tendencijas nėra tiksliai žinoma, tačiau daugelio šalių finansinės apskaitos formos ekonominėje apskaitoje buvo naudojamos jau gana seniai. Susisteminta finansinės atskaitomybės analizė buvo pradėta taikyti tik XIX a. pabaigoje - šis laikotarpis yra laikomas finansinės analizės atsiradimo pradžia, kai geležinkelio kompanijose buvo pradėti skaičiuoti santykiniai rodikliai, nusakantys kompanijos likvidumą ir veiklos efektyvumą. Buvusiose socialistinėse šalyse buvo vartojamas terminas „ūkinės veiklos analizė“ – tai reiškė, kad kompleksiškai analizuojama visa įmonių ūkinė veikla, veiklos procesai, tokie, kaip tiekimas, gamyba, realizavimas. Vakarų šalyse vartojamas terminas „finansinė veiklos analizė“ (angl. financial analysis) arba „finansinių ataskaitų analizė“ (angl. financial statement analysis) – analizuojami visi įmonių finansinės veiklos rezultatai. Įvairūs autoriai pateikia tokius finansinės analizės apibrėžimus:lyse vartojamas terminas "ų ūkinė veikla kompleksiškai00000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) finansinę analizę apibūdina kaip verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimą, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informaciniais šaltiniais. Anot I. Mačernienės ir E.Buškevičiūtės (2002), finansų analizės paskirtis – objektyviai įvertinti tyrimo subjekto finansinę veiklą ir būklę, kad galima būtų įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad finansinė analizė – tai vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją, finansinė analizė suteikia galimybę tiksliau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2004) finansinę analizę apibūdina kaip glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų bei reiškinių tyrimą. Ž. Grigaliūnienė (2006) apibendrina, kad finansinė analizė – tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės apibrėžimus, galima teigti, kad finansinė analizė - ūkinių procesų pažinimo priemonė, nes siekia pažindinti su įmonės ekonomine būkle ir finansiniais rezultatais, o ši informacija padeda įvertinti ūkinius procesus bei reiškinius, priimti valdymo sprendimus, numatyti finansinius ekonominius rodiklius. 1 paveikslas. Finansinės analizės vieta ir funkcijos Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. (1998) Finansinė analizė. V. p.12 Finansinė analizė turi įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, praeityje priimtų sprendimų veiksmingumą, racionalumą bei objektyviai įvertinti planuojamas ūkinės veiklos situacijas, kad galima būtų priimti lanksčius valdymo sprendimus, tai yra analizė glaudžiai siejama su apskaita, planavimu, kontrole ir prognozavimu.(žr. 1 paveikslą). Kaip teigia J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) finansinę analizę galima traktuoti kaip ūkinių procesų pažinimo priemonę, kuri atliekama siekiant gauti reikšmingą informaciją apie įmonės veiklą, jos efektyvumą, pelningumą bei rizikos laipsnį. Finansinės analizės tyrimo objektas, pasak E. Buškevičiūtės ir I. Mačerinskienės (2002), tai įmonių finansinė veikla, jos rezultatai, kurie parodomi apskaitos atskaitomybės medžiagoje, alternatyviuose projektuose ir kituose informaciniuose šaltiniuose. Kaip teigia L. Juozaitienė (2000), finansinės analizės objektas yra finansiniai ištekliai ir pinigų srautai, finansų analizės tikslas – įmonės finansinės padėties įvertinimas. Finansinės analizės tikslas ir uždaviniai apibūdina finansinės analizės esmę. A.V. Rutkauskas (2001) teigia, kad finansinės analizės tikslas – išnagrinėti istorinius ir aptariamojo laikotarpio bei perspektyvos rodiklius, siekiant įvertinti įmonės veiksnumą, finansus bei numatytų potencialias raidos ir rizikos galimybes. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad plačiąja prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. L.Juozaitienės (2000) nuomone, svarbiausi finansų analizės tikslai: • įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis; • tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, taip pat įmonės veiklos gerinimo galimybes; • įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas; • suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų valdybos sprendimų ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį. D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) apibendrina, kad finansinės analizės turinys daug priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau pagrindinis tikslas – kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę ir pateikti pagrįstas išvadas. Šios autorės finansinės analizės tikslus sugrupuoja į tris stambias grupes: finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Finansinės analizės tikslai Finansinė apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas, • išlaidų apskaičiavimas, • sąnaudų paskirstymas, • pelno apskaičiavimas. Finansinė informacija • dinamikos įvertinimas, • pelno prognozavimas, • pinigų srauto prognozavimas. Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė, • ekonominės padėties įvertinimas, • alternatyvų įvertinimas. Vertės nustatymas • ankstesnių laikotarpių išlaidų įvertinimas, • turto balansinės vertės apskaičiavimas, • turto likutinės vertės apskaičiavimas, • būsimų išlaidų numatymas. Duomenų palyginimas • šakinė analizė, • konkurentų analizė, • ekonominės aplinkos vertinimas, • galimų pataisų sričių įvertinimas. Išteklių panaudojimas • investicinė bazė, • kapitaliniai įdėjimai, • kapitalo išėmimas, • žmogiškieji resursai. Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti, • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas, • mokesčių apskaičiavimas, ataskaitų koregavimas. Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas, • pinigų rinkos tendencijos, • vertės pokyčių įvertinimas, • rinkos modeliavimas. Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos, • kapitalo vertė, • investuotojų lūkesčiai, • rizikos ir pelno santykis. Šaltinis: Šleikienė D., Klimavičienė I (1999)., Įmonės veiklos finansinis valdymas. K., p. 13 Komentuojant šiuos rodiklius, būtina pažymėti, kad pelno apskaičiavimas- tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitymo patikrinimas. Būtina atsižvelgti į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpas, todėl svarbu, kad pelnas būtų apskaičiuotas teisingai. Vertės nustatymas – tai balanse atvaizduoto įmonės turto vertės realios situacijos nustatymas, nes visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momento kainomis, o esamoji operacijų vertė gali būti pasikeitusi ir balanse atvaizduota turto vertė neretai neatitinka realios situacijos ir iškreipia finansinės būklės vertinimą. Mokesčių apskaičiavimas – atitinkantis galiojančių įstatymų reikalavimus. Mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors pati operacija dar gali būti neįvykusi, todėl būtina įvertinti jų įtaką atskaitomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno apskaitoje pavaizduotų sumų. Finansinė informacija – jos apdorojimas yra svarbi analizės dalis, kalbant apie būsimas investicijas į įmonę, nes investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos numatymui. Duomenų palyginimas – vienas pagrindinių analizės metodų, nes tik lyginant galima padaryti išvadas; pasirenkama tinkama įmonių, su kuriomis bus lyginama, grupė, skaičiavimai atlikti remiantis tikslia informacija, tai yra lyginimas turi būti atliekamas kvalifikuotai. Rinkos įvertinimas - tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įtakoja įmonės akcijų paklausą. Įmonės vadovų Šie tikslai atsispindi finansų valdyme – trečioje finansinės analizės tikslų grupėje, kurioje įvertinama veiklos efektyvumas, išteklių panaudojimas ir kapitalo vertės didinimas. Veiklos ekonomiškumas - tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas, kur detaliai nagrinėjami planavimo, organizavimo, valdymo klausimai, išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas atsako ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai - ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą. Nagrinėjami turto panaudojimo rodikliai, vertinami alternatyvūs projektai. Kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas, palyginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis, o kapitalo padidėjimo rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir kompensuoti akcininkų riziką, kurią jie patyrė investuodami kapitalą į įmonę. Apibendrinant įvairių autorių pateiktus finansinės analizės tikslus galima teigti, kad finansinės analizės tikslai – įvertinti įmonės finansinę būklę, padaryti išvadas ir pateikti informaciją vartotojams - suformuojami priklausomai nuo to, kokioms finansų analizės informacijos vartotojų grupėms bus skirta pati finansinė analizė: • įmonių savininkams, kurių pagrindinis tikslas – kad įmonė dirbtų pelningai, efektyviai panaudojus investuotą kapitalą, o gautas pelnas būtų tinkamai paskirstytas (dalis išmokėta dividendų pavidalu ir dalis reinvestuota), jiems reikalinga informacija apie įmonės finansų padėtį; • įmonių vadovams ir vadybininkams, kurių pagrindinis tikslas – užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą ir tinkamai panaudoti išteklius, todėl jie suinteresuoti ne tik pagerinti finansinius rodiklius, bet ir nuolat kontroliuoti finansinę būklę, o remdamiesi finansinės analizės duomenimis, gali prognozuoti veiklos perspektyvas; • komerciniams partneriams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės analizės duomenimis vertinti partnerių mokumą ir gebėjimą vykdyti savo įsipareigojimus; • kreditoriams, kurie vertina įmonių gebėjimą grąžinti skolas; • Lietuvos Respublikos valstybinėms įstaigoms, tokioms kaip mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, statistikos departamentui, kurios privalo gauti iš įmonių finansinę informaciją ir ją panaudoja valstybės ekonominei politikai formuoti; • finansų analitikams ir konsultantams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės informacijos analize pateikti patarimus investavimo, veiklos plėtojimo, prognozių klausimais. Kaip jau minėjome, finansinės analizės esmę apibūdina jos tikslas ir uždaviniai, todėl sekančiame darbo skyriuje kalbėsime apie finansinės analizės uždavinius. 1.1. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS UŽDAVINIAI IR RŪŠYS Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių finansinė veikla yra dinamiška ir rizikinga, todėl svarbu, kad finansų analizė būtų savalaikė ir objektyvi, taip pat ištirti įmonių padalinių finansiniai rodikliai. Remiantis finansų analizės duomenimis galima daryti įmonės veiklos efektyvumo, pelningumo, perspektyvumą apibūdinančias išvadas, remiantis jomis operatyviai planuoti padalinių veiklą, parengti alternatyvius veiklos modelius, priimti racionalius valdymo sprendimus – šiems tikslams pasiekti suformuluojami finansinės analizės uždaviniai. Buvusiose socialistinėse šalyse ūkinės veiklos uždaviniams nagrinėti buvo skiriama daug dėmesio: išskiriama nuo penkių iki dešimties (ir daugiau) uždavinių, kurie atitinkamai sisteminami, grupuojami, aptariami. Vakarų šalių autoriai, tokie kaip žymūs finansinės analizės specialistai B.Rees, Ch. Gibson, L. Bernstein, G. Foster, R. Kennedy ir S. McMullen, C. Stickney, skiria finansinės analizės uždaviniams mažiau dėmesio. Autoriai nurodo tokius pagrindinius finansinės analizės uždavinius: 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, kuri atitiktų įmonės politiką. Informacija turi objektyviai ir realiai atspindėti ūkio būklę, kiekvienu atveju nustatant, kokio patikimumo, tikslumo ir pakankamumo informacijos pakanka ir stengiantis sumažinti perteklinės informacijos kiekį. 2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais, tai yra baziniais palyginimo dydžiais, tokiais kaip prognozės duomenys, planai, normos, limitai, normatyvai, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, kurie leidžia atlikti tarpįmoninę analizę. Taip stebimos reiškinio kitimo tendencijos, nustatomi nukrypimai nuo pasirinktos bazės, įvertinama ekonominių reiškinių vystymosi dinamika, vertinami patys reiškiniai, nustatoma jų įtaka kitiems ekonominiams reiškiniams. 3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Racionaliai panaudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą, tinkamiausia linkme nukreipti investicijas – finansų valdymo tikslai, o valdymo apskaitos tikslai – padėti vadovams planuoti, priimti valdymo sprendimus, kontroliuoti ir koordinuoti įmonės veiklą, pagerinti įmonės padalinių tarpusavio ryšį. Fiksuoti ūkines operacijas apskaitoje ir atvaizduoti atskaitomybėje bei padėti vadovams priimti valdymo sprendimus – finansinės apskaitos tikslas. Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji tvarkoma vadovaujantis standartais, nuostatais, norminiais aktais. Finansinė analizė – orientuota į ateitį ir parodo tuos verslo sprendimus, kurie yra taisytini. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2002) teigia, kad finansų analitikas turi objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, vykdomų projektų kokybę, susisteminus analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir pasiūlymus finansinei veiklai gerinti. Šios autorės suformulavo tokius bendruosius finansų analizės uždavinius: 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus. Informacija turi būti tiksli, pakankama. 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi tokius finansinės analizės uždavinius: 1. Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą. 2. Padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų. 3. Nustatyti pelningiausias veiklos sritis. 4. Padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą. 5. Padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais. Šie autoriai teigia, kad rinkos ekonomikos šalyse finansinei analizei keliami konkretūs uždaviniai dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais: įmonių vadovus domina įmonių veiklos efektyvumas, pelningumas, plėtros perspektyvos, todėl analitikas, atlikdamas veiklos analizę, nuolat kelia šį uždavinį. Kreditorius ir bankus domina įmonių finansinis pastovumas ir mokumas, investitorius – įmonės likvidumas, pelno ir dividendų dydis, todėl yra skaičiuojami koeficientai, parodantys likvidumo, pelno, dividendų lygį. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės uždavinius, galima teigti, kad svarbiausi šių uždavinių yra įmonės finansinės veiklos rezultatų objektyvus, patikimas ir savalaikis įvertinimas, siekiant įmonių vadovams padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką; sisteminti analizuojamą medžiagą ir pateikti išvadas įmonės finansinei veiklai gerinti, nustatant pelningiausias veiklos sritis, padedant išvengti finansinių sukrėtimų ar bankroto; operatyviai planuoti padalinių veiklą; numatyti ateities perspektyvas ir parengti alternatyvius veiklos modelius. Finansinės analizės kokybė labai priklauso nuo apskaitos sistemos būklės, jos teikiamos informacijos kokybės. Analizuojant įmonės finansinę veiklą, labai svarbu įvertinti apskaitos būklę, nustatyti, ar laikomasi bendrųjų apskaitos principų, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, Tarptautiniai apskaitos standartai, Europos Sąjungos direktyvos. Netinkamai parengta apskaitos informacija gali suklaidinti vartotoją priimant sprendimus, sudarant prognozes. Apskaita turi didžiausią įtaką finansinės analizės kokybei, ji atspindi kiekvieną atliktą operaciją, ji ne tik užregistruoja atitinkamus faktus, bet ir juos susistemina bei apibendrina, o tai jau yra analizės pradžia. Atskaitomybė, susidedanti iš šių formų: balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos, paaiškinamojo rašto, auditoriaus išvados - yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug informacijos. Analitikas, naudodamas šias ataskaitų formas, gali apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą. Daugiausia dėmesio skiriama balanso, pelno ir nuostolio bei pinigų srautų ataskaitų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno ir nuostolio ataskaitos rodikliai. Tos pastabos gali būti apie ilgalaikio turto struktūrą, jos vertę metų pradžioje ir pabaigoje, investicijas, amortizaciją, turimas atsargas, debitorinį ir kreditorinį įsiskolinimus, jų struktūrą, pelną, palūkanas ir kt.. Šios ataskaitos formos pateikia pakankamai daug informacijos, kuri apibūdina įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais ir šia informacija gali naudotis įvairūs išorės ir vidaus vartotojai. Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, priklausomai nuo jų turinio, struktūros ir apskaičiavimo metodikos analizuojami įvairiais būdais, parodančiais vieną ar kitą įmonės veiklos aspektą, ypatybę ar dėsningumą. Pasak Juozaitienės (2000), Lietuvoje finansinės analizės metodika pradėta taikyti neseniai, apskaitos darbuotojai taiko atskirus finansų analizės elementus. Dažniausiai naudojamos trys finansinės analizės rūšys: 1. Horizontalioji. 2. Vertikalioji. 3. Santykinė. Horizontalioji analizė - dviejų ir daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, leidžiantis išsiaiškinti nukrypimus nuo normatyvinių dydžių ir taip įvertinti rodiklių augimo tempus, tendencijas, dinamiką, palyginti pasiektus rezultatus su kitų įmonių arba šakos vidutiniais rodikliais, tai yra svarbiausias jos uždavinys – nustatyti įmonės pagrindinių finansinių rodiklių kitimo kryptį ir numatyti jos plėtros tendencijas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Labai svarbu lyginimui parinkti bazinius rodiklius. Jie nurodo, kad lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiamam skaičiui. Jeigu taip atsitinka, tai neturi būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Pavyzdžiui, jei vienais metais įmonė turėjo nuostolį, o kitais pelną, tai nukrypimas negali būti išreikštas procentais. Atliekant horizontaliąją analizę galima: ◦ įvertinti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, norint išsiaiškinti, ar pakanka turimo turto, norint jį pateikti kaip užstatą kreditui gauti; ◦ nustatyti trumpalaikio turto dydį, grynųjų pinigų likučio kitimo tendencijas; ◦ sužinoti įmonės skolų būklę, pajamų ir sąnaudų kitimą. Horizontalioji analizė dažniausiai naudojama analizuojant balanso, pelno nuostolio, kitų finansinių ataskaitų duomenis. Metinių pokyčių analizėje lyginamos 2-3 metų finansinės ataskaitos, matuojant pokyčius absoliučiai ir/arba procentais. Procentinis pokytis = Pokyčio vertė x 100 Praėjusių metų vertė Analizuodamas analitikas gali iškelti hipotezę ir įvertinti konkretaus finansinio sprendimo efektyvumą ir sumažinti valdymo klaidų tikimybę. Kaip teigia L.Juozaitienė (2000), horizontalioji analizė yra tik pradinis duomenų susisteminimas, be kurio finansų analitikas negali atlikti išsamesnės analizės. Horizontaliosios analizės pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji parodo tik finansinių rodiklių kitimo tendencijas, bet netiria rodiklių pasikeitimo priežasčių. Tam tikra horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, pagrindinį dėmesį kreipiant į dydžių pasikeitimą per tuos metus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelių ar net keliolikos metų, dažniausiai nuo penkių iki dešimties metų. Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas labai svarbu tirti jį su susijusiais rodikliais (pavyzdžiui, jeigu realizacijos ir pelno kitimo rodikliai per 5-erius metus keitėsi ne vienodai, būtina nustatyti tokio reiškinio priežastis ir veiksmus). Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiama bazinio dydžio procentais. Atliekant vertikaliąją analizę, įvertinama įmonės finansinė būklė, naudojant įvairius santykinius rodiklius leidžiantis operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų nėra arba nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma, taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Pasak J. Mackevičiaus ir D. Poškaitės (1998), vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Rodiklių lyginamieji svoriai skaičiuojami ne tik ekonomikoje, bet ir chemijoje, medicinoje, technikoje ir kitose veiklos srityse. Žinoti tam tikro proceso, reiškinio, operacijos, medžiagos struktūrą yra labai svarbu. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo, prognozavimo, naujų gaminių kūrimo etapuose. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę finansinę būklę. Santykinė analizė literatūroje vadinama koeficiento analize. Jos esmę sudaro tai, kad nustatomas finansinės atskaitomybės atitinkamų rodiklių tarpusavio ryšys, o rezultatai dažniausiai atvaizduojami suma, procentais ar koeficientais. Santykiniai rodikliai dažniausiai naudojami tada, kai įmonės vadovybė neturi ilgalaikių, ją dominančių perspektyvų, tačiau paprastai po artimų perspektyvų aptarimo, sugrįžtama prie ilgalaikių. Santykiniai rodikliai patys savaime yra daug pranašesni, palyginus su absoliučiais rodikliais. Ūkinėje praktikoje daugelis vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais (žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis). Absoliutūs skaičiai negali būti akivaizdūs ir reikšmingi, nepalyginus jų su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jei norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę. Prieš pasirenkant įmonei įvertinti santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės perspektyvas. Jei žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi. Jei įmonė turi keletą tikslų - reikia nustatyti reikšmingiausią. Pasirenkant santykinius rodiklius vadovaujamasi tokiais principais: 1. Jei įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinami. 2. Pasirenkami rodikliai turi būti logiški ar matematiškai tarpusavyje susieti, kad tai galima būtų įrodyti. Santykiniai rodikliai apskaičiuojami lyginant įvairius mato vienetus turinčius dydžius. Sudarant santykinius rodiklius rūpestingai apgalvoti skaitiklio ir vardiklio dydį, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti. 3. Reikia vengti pseudo santykinių rodiklių. Tie rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalinant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius. Vadovui neturi būti pateikiami tokie rodikliai, kurių pasikeitimui jis neturi įtakos, o pačių pateikiamų rodiklių skaičius turi būti minimalus. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, t.y. išmatuotą pinigais, kurį galime sulyginti. Santykinė analizė plačiai naudojama visose pramonės įmonių šakose, nes gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus galima naudojant santykinius rodiklius, kurie yra klasifikuojami į grupes - apie juos kalbėsime sekančiame darbo skyriuje. 1.3. Finansiniai santykiniai rodikliai ir jų skaičiavimas Ekonominėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių koeficientų, kurių kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kuriuos apskaičiavus yra sprendžiama apie įmonės mokumą, pelningumą, apyvartumą ir pan. Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius yra nustatomi analizės tikslai ir įmonės vystymosi perspektyvos, nes bet kokios veiklos pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan. Informacija santykiniams rodikliams apskaičiuoti gali būti gaunama tik pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, t.y. finansinė būklė parodoma laikotarpio pabaigoje. Tada ir įvertinami praėjusių metų rezultatai, svarstomi tolesni veiklos planai ir darbai, kad įmonės vadovas būtų suinteresuotas ne tik pats gauti teisingą informaciją apie įmonės veiklą, bet ir racionaliais sprendimais ją pagerinti. Tačiau santykiniai rodikliai neatvaizduoja realios situacijos, ypač sezoniškose veiklos sferose. Pvz. atsargos ir gautinos sumos laikotarpio pabaigoje gali labai skirtis nuo vidutinių sezono metu. Įmonių ūkinei-gamybinei, finansinei ir investicinei veiklai vertinti naudojama labai daug koeficientų, kurie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra tarpusavyje susiję ir iš jų galima apskaičiuoti kitus rodiklius. Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai. Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Išskiriamos tokios santykinių koeficientų grupės: 1. Pelningumo rodikliai. 1. Mokumo rodikliai. 2. Veiklos efektyvumo rodikliai. 3. Struktūriniai rodikliai. 4. Kapitalo rinkos rodikliai. Norint įvertinti įmonės ūkinę, finansinę veiklą, apskaičiuojami sekančiuose skyriuose pateikti rodikliai. 1.5. PROGNOZAVIMO ESMĖ Įmonės verslo sėkmė priklauso nuo tikslaus ir sėkmingo planavimo ir prognozavimo, o tikslius planus galima sudaryti tik gerai atlikus įmonės veiklos analizę. Pagrindinis planavimo ir prognozavimo tikslas – nustatyti ir numatyti būsimus siekius ir stengtis padaryti tam tikrą įtaką būsimiems įvykiams. Įmonių vadovams reikalingas detalus verslo planas, kuriame turi atsispindėti verslo tikslų siekimo būdai konkurencinėje rinkoje (strategija ir prognozė), strategijos įgyvendinimo būdai (detalus veiksmų planas ir sąmatos) ir finansavimo būdai. Prognozė ir sąmatos – paprasčiausia verslo plano finansinė išraiška. Sėkmingas planavimas ir prognozavimas priklauso nuo praėjusių laikotarpių faktų analizės bei juridiškai interpretuotų ateities tendencijų ir verslo galimybių. Pasak J. Mackevičius ir D.Poškaitės (1998), prognozė – tai aiškaus tikimybinio pobūdžio sprendimas apie ateitį, tam tikrais duomenimis pagrįstas numatymas, kokia bus reiškinio eiga, tai yra prognozavimas - ateities įvykių numatymas, kurie turės svarbų poveikį įmonės funkcionavime. Planavimas ir prognozavimas yra tarpusavyje susiję, panašūs, tačiau ir skirtingi. Panašūs tuo, kad abu nukreipti į ateitį. Prognozavimas yra naudojamas, siekiant numatyti kas bus ateityje, esant tam tikrom sąlygoms, o planavimas apima ir prognozavimo išvadas ir numato kelius, priemones, kryptis, kaip pasiekti užsibrėžtų tikslų. Planavimo procese neapibrėžtumo laipsnis yra didesnis, vadovams gali pagelbėti prognozės, kurios padeda parengti efektyvesnius planus. Pats prognozavimo procesas yra veikla, susidedanti iš daugelio tyrinėjimo etapų, kurių bendras tikslas – gauti informaciją apie nagrinėjamo reiškinio, objekto ar proceso ateitį. V.Kvedaraitės (1997) pažymi, kad prognozėse tik konstatuojami svarbiausieji finansų raidos kontūrai, tuo tarpu planuose numatomi finansiniai rodikliai, sąmoningai įsikišant į jų dinamiką ir nukreipiant ją pelninga kryptimi. Pasak V.Kvedaraitės (1997), strateginiuose planuose finansiniai rodikliai prognozuojami, atsižvelgiant ne tik į finansinės analizės rezultatus, bet ir į bendrą finansų kaitą. Ši autorė išskiria du analizės metodus finansų prognozėms pagrįsti: stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių tyrimą (SSGG) ir kokybinę analizę. Atliekant stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių tyrimą, pirmiausia analizuojamos įmonės stipriosios ir silpnosios vietos pagal sritis: produkcija, gamyba, marketingas, finansai, kurios vertinamos pagal atskirų jų komponentų stipriąsias ir silpnąsias vietas. Nereikšmingi arba pripažinti nepajėgiais komponentai atmetami, taip pat numatomi būdai silpnosioms vietoms sustiprinti. Po to analizuojamos įmonės galimybės ir grėsmes pagal sritis: konkurencija, ekonominiai, socialiniai veiksniai. Įmonės strategija nustatoma, atsižvelgiant į jos stipriąsias veiklos vietas, palankiausias galimybes, sušvelninant silpnąsias vietas ir grėsmę; pasirenkamos būsimos rinkos nišos, vartotojai, gamybos, organizaciniai, valdymo ir personalo bei finansiniai pakeitimai. Strateginių klaidų, pasirenkant pakeitimus, išvengiama išsiaiškinus, ar personalas yra pajėgus juos įgyvendinti su esamais ištekliais, ar nereikia užsiplanuoti naujų kreditų. Kaip teigia V. Kvedaraitė (1997), klaidas dažniausiai lemia dvi aplinkybės: • pernelyg atsargus ir kartu nerealus pakeitimų įvertinimas; • pakeitimų įgyvendinimas, iš anksto nenustačius, ar tai pelninga. Autoriai J.Žvinklys ir E.Vabalas (1998) nurodo dvi prognozavimo metodų grupes: • kokybiniai prognozavimo metodai, • kiekybiniai prognozavimo metodai. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) prie šių prognozavimo metodų priskiria ir prognozinių ataskaitų sudarymą. Kokybinių metodų esmė yra ta, kad prognozės rezultatus lemia prognozuojančių asmenų žinios, patirtis, gabumai ir kiti kokybiniai parametrai. Kiekybiniai prognozavimo metodai pagrįsti įvairiais skaičiavimais, todėl čia prognozės tikslumą lemia informacijos kiekis ir patikimumas. Kokybiniai prognozavimo metodai: 1. Delphi metodas – labiausiai paplitusių prognozavimo būdų, kai ekspertų grupė apklausiama keletą kartų. Vadovas arba koordinatorius po kiekvieno pokalbio, atskirai su kiekvienu ekspertu gali susidaryti gana išsamią nuomonę apie prognozuojamo reiškinio parametrus. Šis metodas yra geras tuo, kad panaikina neigiamą daugumos nuomonės efektą. Šio metodo esmė: 1.1. Ekspertų prašoma padaryti kurių nors dalykų prognozę, pavyzdžiui, nurodyti laiką, kada įvyks tam tikri pokyčiai; kokį mastą jie pasieks, kokį poveikį padarys tam tikrai veiklai . 1.2. Įvertinimai apibendrinami, apskaičiuojami prognozių vidurkiai ir jų pasiskirstymo amplitudė. 1.3. Susisteminti rezultatai grąžinami ekspertų grupei. Kiekvienas ekspertas taip pat gauna ir pradinius įvertinimo duomenis, kuriuos padengė kiti ekspertų grupės nariai, o tai leidžia ekspertų grupės nariams papildyti savo vertinimus, remiantis kitų ekspertų prognozėmis. 1.4. Vykdomas antrasis (gali būti ir trečiasis) įvertinimo etapas, kai rezultatai, kaip ir pirmo etapo metu, apibendrinami. Šiuo etapu gaunami patikimesni duomenys, nes ekspertai siekia tarpusavio supratimo. 1.5. Kadangi ekspertai savo nuomones suderino, tai gaunamos bendros išvados – tai ir yra prognozė. 2. Grupės pasitarimo metodas - kai grupė ekspertų tariasi panaudodami savo žinias, prognozuoja ateitį. 3. Rinkos tyrimo metodas - kuo labiau pažįstama, ištiriama rinka, tuo labiau galima daryti tikslesnes prognozes, kaip prie jos prisitaikyti ateityje. 4. Istorinės analogijos metodas - remiamasi praeities patirtimi. 5. Nerealus prognozavimo metodas - kai vadovai ir specialistai prognozuoja ateitį remdamiesi nuojauta. Dažniausiai įmonės kokybinės veiklos problemos susijusios su tos šakos, kuriai priklauso įmonė, problemomis, todėl pirmiausia nagrinėjami veiksniai, turintys įtakos tai pramonės šakai, nes tos pačios problemos aktualios ir įmonei. Pasak J. Mackevičiaus ir D.Poškaitės (1998), tam tikslui nagrinėjami tokie rodikliai, kurie įtakoja pelningumą ir konkurencingumą: • šakos apibūdinimas (prekių arba paslaugų kiekis ir nomenklatūra, prekių vartotojai, šakos intensyvumo lygis ir pelningumo pasikeitimas, struktūra ir koncentracija, tai yra skaičius ir dydis įmonių, įeinančių į šakos sudėtį, pagrindinė veikla, būtinos kapitalo investicijos, konkurentų sukurti barjerai įeiti į pramonės šaką, pagrindiniai konkurencinės aplinkos pakitimai); • prekių realizavimo apibūdinimas (bendros ekonominės sąlygos, komercijos strategija, ypatingos ekonomikos sferos, įtakojančios prekių pardavimą); • išlaidų struktūra (kintamos išlaidos, pastovios išlaidos, pastovių ir kintamų išlaidų santykis, kainų įtaka išlaidoms); Šie rodikliai analitikui, prognozuojančiam įmonės finansinę veiklą, leidžia nustatyti pagrindines šakos prognozės tendencijas ir leidžia tirti įmonės veiklos kokybinio apibūdinimo rodiklius: • įmonės apibūdinimas (produkcijos ar paslaugų apimtis, ar atnaujinta, produkcijos vartotojų finansinės būklės sąlyginis pastovumas, valdymo sistema, įmonės vieta šakos mastu, konkurencingumo įvertinimas, įrengimų amžius, tiekėjų finansinės būklės santykinis pastovumas); • įtaka pardavimams (kintamos išlaidos, pastovios išlaidos, pastovių ir kintamų išlaidų santykis, kainų įtaka išlaidoms). Pasinaudojant šiais rodikliais, galima sužinoti įmonės vietą šakoje, nustatyti jos veiklos specifiką ir skirtumus, o vertinant įmonės valdymą, strategiją, gamybinį pajėgumą, produkcijos gamybą, jos struktūrą ir savikainą, galima nustatyti kritinius parametrus, kurie gali daryti lemiamą įtaką įmonės veiklai. Kokybinės analizės metu išnagrinėti rodikliai leidžia nustatyti šakos ir įmonės plėtros tendencijas, apibrėžti ateities perspektyvas ir nustatyti, kada prognozė neteks prasmės. Atliekant kiekybinę analizę, analogiškų įmonių pagrindiniai rodikliai nagrinėjami ir prognozuojami pagrindinių finansinių dydžių rodikliai informaciją gaunant iš statistinių leidinių. Kiekybiniai prognozavimo metodai: 1. Judantis (slenkantis) vidurkis - čia prognozuojama remiantis turimais vidutiniais duomenimis, gautais iš praeities. Apskaičiuojami aritmetiniai arba svertiniai vidurkiai, tačiau ne mechaniškai, bet atmetant nebūdingus, neritminius, atsitiktinius duomenis. 2. Eksponentinis sulyginimas - ši priemonė panaši į judantį vidurkį, tačiau daugiau svorio suteikiama naujausiems duomenų taškams. 3. Krypties projektavimas - čia duomenys iš praeities rezultatų, apdorojami specialiomis programomis, panaudojant matematines lygtis ir suprojektuojamos ateities vystymo tendenciją (prognozes). 4. Regresijos modelis - šiuo metodu nustatoma atskirų reiškinių priklausomybę vienas nuo kito, panaudojant matematines formules, pvz.: mažiausių kvadratų metodą. 5. Ekonometriniai modeliai – šis metodas taikomas, kai vieno ar kito reiškinio skaičiavimui panaudojami ekonomikos, matematikos, statistikos dėsniai, formulės. Šis metodas yra sudėtingas ir brangus, dažniausiai prognozuojama kompiuterių programų pagalba, prognozuojamus rezultatus lemia daug veiksnių, jų įtaka yra nustatoma, įvertinama pasinaudojant ekonominiais – matematiniais metodais. Kiekybinių metodų prognozių tikslumas priklauso nuo turimos informacijos gausumo. Informacijos kaupimą, saugojimą, apdorojimą organizuoti yra lengviau didelėje įmonėje. Todėl kiekybiniai metodai yra daugiau prieinami didelėms įmonėms. Be to, kiekybiniai metodai yra brangūs. Mažai įmonei lengviau prieinami kokybiniai prognozavimo metodai. Kalbant apie prognozavimą, J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad labai svarbus paskutinis prognozių kūrimo etapas – prognozinių ataskaitų sudarymas. Rengiant prognozines ataskaitas, siekiama tokių pagrindinių tikslų: 1. Prognozuoti būsimą finansinę veiklą (pavyzdžiui, koks pelnas bus kitais metais). 2. Išanalizuoti finansinės politikos bei marketingo ir gamybos pokyčius, ryšius (pavyzdžiui, jei pardavimai padidės dvigubai, kiek reikės padidinti atsargas). 3. Prognozuoti grynųjų pinigų paklausą, taip pat galimybes išplėsti veiklą (pavyzdžiui, kokio dydžio bus banko paskola po atitinkamo laikotarpio). Rengiant prognozines ataskaitas naudojamasi vadovų vertinimais (prognozuojami pardavimai); praėjusių laikotarpių būklė; numatomos būsimos finansinės veiklos aplinkybės. Skiriami du prognozinių ataskaitų parengimo būdai: pirmasis – tai prognozė, pagrįsta prielaida, kad vadovai tęs anksčiau pasirinktą finansinę politiką, šis metodas naudojamas, norint įspėti apie gręsiantį pavojų ir įrodyti, kad būtina kažką keisti. Antrasis prognozavimo būdas pagrįstas prielaida, kad įmonės vadovų finansinė politika keisis, prognozavimo tikslas – parodyti galimą įtaką naujo įmonės vadovo kurso finansinei veiklai gerinti. Veiksmingiausia, kai abu prognozavimo būdai naudojami kartu. Pasak J. Mackevičiaus ir D.Poškaitės (1998), praktikoje dažniausiai naudojami du pagrindiniai prognozavimo metodai. Pirmasis metodas pagrįstas praėjusių laikotarpių finansiniais duomenimis, atsižvelgiant į būsimojo laikotarpio verslo planus, į dabartinius ir būsimus veiksnius, tokius kaip konkurencija ir kitus išorinius veiksnius, kurie daro įtaką paklausai ir išlaidoms, susijusioms su būsima įmonės veikla. Tik turint pakankamai informacijos apie pardavimus, sąnaudas ir finansavimą praėjusiais laikotarpiais. Šis metodas taikomas jau keleri metai dirbančiose įmonėse, kur sukaupta pakankamai finansinės informacijos. Kelerius pirmuosius veiklos metus įmonė stengiasi įsiskverbti į rinką, todėl tais metais ryšys tarp pardavimų ir išlaidų nėra nusistovėjęs ir pastovus, todėl realias prognozes galima daryti ilgesnį laikotarpį dirbančioje įmonėje. Antrojo metodo esmė – ignoruojami arba skiriama mažai dėmesio praėjusių laikotarpių duomenims ir pagrįstas pardavimų pajamų bei su jomis susijusių išlaidų lygiu, nustatomu remiantis planuojamu pelno lygiu. Šis metodas taikomas, kai įmonė gyvuoja tik keleri metai ir dar neturi nuoseklių bei patikimų praėjusių laikotarpių duomenų. Nustačius pagal verslo planą kokia kryptimi bus plėtojama įmonė ir kaip tai bus pasiekiama, nustatomos pardavimų pajamos, išlaidos ir finansavimo poreikiai, remiantis veiklos pelningumo arba tam tikro pelno lygiais. Šio darbo trečioje dalyje bus išsamiau apžvelgta apie įmonės veiklos rezultatų prognozavimą. 1.3.1 Pelningumo rodikliai Tiek užsienio, tiek lietuvių ekonominėje literatūroje yra akcentuojama, kad pelningumas yra svarbiausias kriterijus ir pagrindinė veiklos tęstinumo sąlyga, todėl autoriai nagrinėdami pelningumo rodiklius, stengiasi sukurti kuo daugiau jų apskaičiavimo metodikų, ir panaudoja tuos rodiklius įvairiapusiškiau atvaizduoti įmonės pelningumo formavimąsi. Taigi pelnas yra labai svarbus įmonės veiklos rodiklis. Bendriausia prasme, pelnas suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio (dažniausiai finansinių metų) ūkinės veiklos rezultatas (Gronskas V., 2005). Todėl, norint nustatyti ir objektyviai įvertinti įmonės pelną, būtina atlikti visų įmonės ūkinę- komercinę veiklą apibūdinančių pelningumo rodiklių analizę. Analizuojant pelną, keliami tokie uždaviniai: ♦ nustatyti pelno plano pagrįstumą ir jo ryšį su kitais finansinio plano rodikliais; ♦ įvertinti ataskaitinio laikotarpio pelno dinamiką ir sudėtį; ♦ įvertinti pelno kitimą nulėmusius veiksnius, numatyti neigiamų veiksnių pašalinimo galimybes. Kadangi pelno analizė yra labai svarbus įmonės veiklos įvertinimo rodiklis, būtina atsakyti į iškeltus pelno analizei uždavinius, o remiantis rodiklių pokyčiais, galima įvertinti įvairius valdymo sprendimus ūkinėje- gamybinėje įmonės veikloje ir prognozuoti pelno gavimo galimybes ateityje. Vakarų šalių ekonominėje literatūroje daugiau dėmesio skiriama santykinei pelningumo rodiklių analizei bei pelno prognozavimui, o rinkos ekonomikos sąlygomis daugiausia dėmesio skiriama pelno rodiklių prognozavimui ir segmentinei pelno analizei, nes šie geriau parodo įmonės veiklos efektyvumą, nei absoliuti jos pelno suma. Absoliuti pelno suma neparodo kokiomis lėšomis gautas pelnas, todėl yra naudojami santykiniai pelningumo rodikliai, kurie apibendrina galutinius įmonės veiklos rezultatus, parodo bendrą likvidumo, turto valdymo ir skolų poveikį įmonės veiklos rezultatams (Radavičius, 1997). Pelno rodiklis rodo pelno masę, o pelningumo rodikliai yra santykiniai įmonės rezultatų įvertinimo rodikliai, apibendrinantys ir susisteminantys įmonės veiklos rezultatus, dažniausiai išreiškiami procentais. Šie rodikliai nusako veiklos pelningumą, įmonės patikimumą, padeda jai siekti stabilumo rinkoje ir parodo, kokį pelną uždirba akcininkų investuoti pinigai. Pelningumo rodiklių dydžiai yra svarbūs ir reikšmingi tiek įmonių vadovams, tiek išoriniams informacijos vartotojams bei kreditoriams. Šių rodiklių dydžių mažėjimas yra signalas įmonių vadovams susirūpinti ir ieškoti galimybių padėčiai pagerinti. Analizuojant įmonės pelną ir vertinant kitų rodiklių pelningumą, naudojama: įmonės balansas, pelno- nuostolio ataskaita, gali būti pasitelkta periodinė atskaitomybė ir buhalterinės apskaitos registrai. Norint objektyviai įvertinti įmonės ūkinės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, jos konkurencingumą ir tęstinumo galimybes, nepakanka analizuoti absoliutinius pelno rodiklius ir jais remiantis priimti tam tikrus sprendimus. Daug išsamesnė informacija gaunama apskaičiavus pelningumo rodiklius ir juos lyginant su ankstesnių metų rodikliais, kitų įmonių rodikliais, vidutiniais šakos rodikliais (Mackevičius J., 2005). Remiantis analizuota literatūra, išskiriamios šios pelningumo rodiklių grupės: ♦ pardavimų pelningumo rodikliai; ♦ turto pelningumo rodikliai; ♦ kapitalo pelningumo rodikliai. Įmonės pelningumui nustatyti yra analizuojami šie pelningumo rodikliai: Pelningumo rodiklių suvestinė Pardavimų pelningumo rodikliai Turto pelningumo rodikliai Kapitalo pelningumo rodikliai Bendrasis pardavimų pelningumas Bendrasis turto pelningumas Akcinio kapitalo pelningumas Veiklos pelningumas Ilgalaikio turto pelningumas Nuosavo kapitalo pelningumas Įprastinės veiklos pelningumas Trumpalaikio turto pelningumas Pastovaus kapitalo pelningumas Ataskaitinių metų pelningumas Grynasis pardavimų pelningumas Šaltiniai: Mackevičius J. (2005, p.181-192) Šlekienė D., Klimavičius I. (1999, p. 25) Rutkauskas A., Damašienė V. (2002, p.41) Pardavimų pelningumas domina visus rinkos dalyvius, nes parodo įmonės ūkinės-gamybinės ir komercinės veiklos pelningumą. Kapitalo pelningumas svarbus investuotojams, nes atskleidžia jų investicijų pelningumą bei galimybę uždirbti dividendus. Turto pelningumas domina visus analitinės informacijos vartotojus, kadangi parodo turto panaudojimo efektyvumą. Tačiau labiausiai pelningumo rodiklis svarbus įmonės vadovams, nes parodo jų sugebėjimą racionaliai valdyti turtą. Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes jie geriausiai gali apibendrinti galutinius įmonės pasiekimus ir pagal juos sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, kurie investuodami savo kapitalą, rizikuoja. Bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip: Bendrasis pelnas Bendrasis pardavimų pelningumas = Pardavimai Bendrasis pardavimų pelningumo rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Koeficientas rodo, kaip greitai atsiperka į įmonę investuotos piniginės lėšos; ar ne per brangiai kainuoja produkcijos gamyba ir paslaugos, parodo vadovų sugebėjimą parduoti savo pagamintą produkciją brangiau nei šių prekių ir paslaugų savikaina, o bendrasis pardavimų pajamų pelningumas keičiasi dėl prekių asortimento keitimosi, gaminių gamybos savikainos bei prekių kainų svyravimų. Bendrojo pelningumo rodikliu gali naudotis įmonių vadovai, norėdami sužinoti ryšį tarp kainų politikos, veiklos sąnaudų ir pardavimų (Kvederaitė, 1996). Veiklos pelningumo rodiklis rodo įmonės vadovų sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi ir veiklos pelningumą. Jis tiriamas kartu su pardavimų augimu ir bendrojo pelno kitimu. Svarbu palyginti savo įmonės veiklos sąnaudų lygį su konkurentų ir ieškoti rezervų joms mažinti. Veiklos pelningumas apskaičiuojamas pagal formulę: Įprastinės veiklos pelningumas parodo finansinės, investicinės, bei kitos veiklos efektyvumą. Lyginant bendrąjį pardavimų pelningumą su įprastinės veiklos pelningumu, galima sužinoti, kokią įtaką įprastinės veiklos pelningumui turėjo įmonės valdymo sprendimai, finansinės bei investicinės veiklos pelningumas. Šis rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo ir naudojamas apskaičiuoti kitiems rodikliams. Šis rodiklis apskaičiuojamas taip: Svarbiausią įprastinės veiklos pelno dalį sudaro bendrasis pelnas, nes jis susijęs su gamybine ar paslaugų veikla ir duoda įmonei didžiausią naudą. Ataskaitinių metų pelningumas apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo. Pelnas prieš apmokestinimą gaunamas atėmus iš pardavimų visas įprastines veiklos sąnaudas, išskyrus ypatingosios veiklos sąnaudas ir mokesčiai. Pelnas prieš apmokestinimą yra ypač svarbus, nes jis yra pagrindinis bendrovės tikslas ir jo kelerių metų apimties palyginimas bei sugretinimas su kitų toje pačioje šakoje veikiančių įmonių pelnu prieš apmokestinimą, duoda puikų atramos tašką įmonės veiklai įvertinti. Šiame rodiklyje atsispindi bet koks ryškesnis pardavimo, valdymo (administravimo) ar finansavimo sąnaudų pakeitimas, nes pelnas prieš apmokestinimą nuo bendrojo pelno skiriasi veiklos sąnaudų dydžiu. Rodiklį palyginus su įprastinės veiklos pelningumu, galima nustatyti ypatingos veiklos finansinio rezultato poveikį, o pardavimų grynąjį pelningumą palyginus su ataskaitinių metų pardavimų pelningumu- mokesčių įtaką. Grynasis pardavimų pelningumas atspindi visos įmonės veiklos (komercinės, investicinės, finansinės) galutinį pelningumą, nustato, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Grynojo pelningumo rodiklio pranašumas yra tas, kad jis padeda įvertinti pelno mokesčio įtaką įmonės ūkinės veiklos efektyvumui ir padeda nustatyti išorės veiksnius, lemiančius įmonės veiklą (Mackevičius J., 2005). Jeigu įmonė mažai pelninga, tai rodo, kad jai buvo blogai vadovauta, sumažėjo įmonės veiklos efektyvumas, prekių kainos ir t.t. Rodiklio mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka (Juozaitienė L., 2000). Aukštas pelningumas nusako įmonės stabilumą ir veiklos tikslingumą rinkoje. „Grynasis pardavimų pelningumas priklauso nuo verslo rūšies, vadybos lygio, sąnaudų struktūros, kainų politikos ir kt“ (Kvederaitė, 1996). Taigi, pardavimų pelningumo rodikliai yra labai aktualūs ir reikšmingi tiek įmonių vadovams, tiek išoriniams analitinės informacijos vartotojams, kurie skolina lėšas ar teikia materialinius išteklius. Visų pardavimo proceso tarpinių pelno rodiklių analizė ir palyginimas, leidžia daryti išvadą apie atskirų įmonės veiklos etapų efektyvumą, kontroliuoti išlaidų formavimąsi įvairiuose etapuose bei jų įtaką galutiniam grynojo pelningumo rodikliui. Šių rodiklių dydžių mažėjimas yra signalas įmonių vadovams susirūpinti ir ieškoti galimybių padėčiai pagerinti (Mackevičius J., Poškaitė D., 1998). Įmonės savininkai investuoja lėšas tikėdamiesi uždirbti pelną, todėl jie suinteresuoti investicijų efektyvumu. Gali būti taikomos įvairios investicijų pelningumo skaičiavimo metodikos, tačiau dažniausiai naudojami kapitalo ir turto pelningumo rodikliai, paskui jie detalizuojami pagal kapitalo ir turto sudedamąsias dalis. Yra tokie rodikliai: ■ nuosavo kapitalo pelningumo koeficientas; ■ akcinio kapitalo (pastovaus kapitalo) pelningumo koeficientas; ■ pelnas vienai akcijai. Nuosavo kapitalo pelningumas nustato, kiek pelno tenka kiekvienam savininkų investuotam į verslą piniginiam vienetui. Jis taip pat rodo, ar pakankamas nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo srities, kuri duotų palyginti daugiau grynųjų pajamų, ar įmonės vadovai geba efektyviai naudoti jiems patikėtas lėšas. Tuo norima išsiaiškinti, ar dabartinės investicijos ir toliau lieka pelningos. Jis apskaičiuojamas pagal formulę: Nuosavo kapitalo pelningumas paprastai lyginamas su palūkanų normomis ir jei apskaičiuotas rodiklis yra mažesnis už palūkanas, tada savininkų investicijos į šią įmonę gali sumažėti (Juozaitienė L., 2000). Akcinio kapitalo pelningumas parodo, kiek įmonė uždirbo grynojo pelno vienam akcininkų investicijų litui. Jis apskaičiuojamas: Grynasis pelnas Akcinio kapitalo pelningumas = Akcinis kapitalas Pelnas vienai akcijai nurodo proporcinę įmonės pelno dalį, tenkančią kiekvienam investicijos vienetui. Turto pelningumas arba turto grąža atspindi, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam viso turo piniginiam vienetui, taip pat apibūdina sugebėjimą pelningiau naudoti visą turtą, parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu. Šį rodiklį priimtina lyginti su palūkanų norma, ir jei turto pelningumas mažesnis už palūkanas, reikia susirūpinti rezultatyvesniu turto valdymu, išsiaiškinti ir nustatyti, kokie veiksniai lėmė turto pelningumo padidėjimą ar sumažėjimą. Kuo didesnė rodiklio reikšmė, tuo efektyviau naudojamas įmonės turtas (Jovaiša, 1996). Atliekant pelningumo analizę, visi rodikliai tiriami dinamiškai. Tai padeda nustatyti pelningumo kitimo tendencijas, o daugiau informacijos apie pelningumo rodiklių kitimą galima gauti analizuojant juos veikiančius veiksnius. Turto pelningumas išskaidomas į du veiksnius: pardavimų pelningumą ir turto apyvartumą, kurie daro tiesioginę įtaką turto pelningumo kitimui ir jų analizei naudojama Du Ponto piramidinės analizės metodika. Vakarų šalyse Du Ponto piramidinę pelningumo analizę įvairūs autoriai taiko įvairiai ir šios analizės esmė - tai pelningumo rodiklių išskaidymas į naujus rodiklius - veiksnius, kurie parodo pagrindines pelningumo kitimo priežastis. Toks rodiklių išskaidymas padeda nustatyti, kokie veiksniai padidino ar sumažino pelningumą. Šis modelis gali būti panaudotas kaip efektyvi priemonė, padedanti valdyti firmos financinius procesus, ir ypač kritinius veiksnius, taip pat atlikti produktų, rinkos, struktūrinių padalinių atitinkamų rodiklių analizę (Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I., 2004). Ši informacija ypač vertinga įmonių vadovams: jie gali laiku užkirsti kelią neigiamoms tendencijoms ir numatyti pelningumo didinimo būdus. Pasak Cyril Pat Obi (1998) , Du Ponto sistema yra dažnai naudojamas metodas, įvertinti įmonės rentabilumui, akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). Žinodami kaitalo grąžos (ROE) rodiklį, galima nustatyti ar per tiriamąjį laikotarpį įmonė efektyviai naudojo savo turtą, ar intensyviau turtas buvo finansuojamas iš nuosavų lėšų šaltinių, ar gavo daugiau pelno vienam pardavimų litui. Turto pelningumo dydį lemiantys veiksniai gali būti analizuojami ir vertinami pagal shemą, iš kurios matyti, kaip nuosekliai reikėtų įvertinti visus veiksnius, kurie daro įtaką turto pelningumui. Turto pelningumo analizė pagal Du Ponto piramidę remiantis Lietuviška atskaitomybe Turto pelningumo rodiklis tuo didesnis, kuo didesnis grynasis pardavimų pelningumas, kuo didesnė turto grąža, kuo mažesnės išlaidos, tenkančios vienam pardavimų litui. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės-gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą. Skaičiuojant šį rodiklį dažnai imamams pelnas iki palūkanų ir mokesčių, siekiant, kad turto pelningumui neturėtų įtakos įmonės finansinė veikla, o vien tik ūkinė-gamybinė. Turto pelningumo analizė atliekama turto pelningumo formulę išskaidžius į veiksniu, darančius įtaką turto pelningumui: čia: TP – turto pelningumas; GP – grynasis pelnas; T – vidutinė metinė turto vertė; PaP – pardavimų pelningumas; TA – turto apyvartumas. Pagal turto pelningumo formulę gauname veiksnius, kurie daro įtaką turto pelningumui: ♦ Pardavimų pelningumas; ♦ Turto apyvartumas. Šie veiksniai daro tiesioginę įtaką turto pelningumo kitimui, nes didėjant pardavimų pajamoms ir turto apyvartumui, didėja ir turto pelningumas. Greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir didėja turto pelningumas. Daugikliams kintant priešinga kryptimi, poveikis atvirkštinis. L. Berstein turto apyvartumą veikiančius veiksnius vaizduoja taip: Turto pelningumo piramidinė analizė pagal L. Berstein Pelningumo rodikliai yra svarbiausi norint įvertinti valdymo efektyvumą ir nuosavų išteklių pelningumo dydį. Tačiau šie rodikliai ne vieninteliai, jie yra glaudžiai susiję su kitais įmonės veiklos analizuojamais rodikliais. 1.3.2 Mokumo rodikliai Atliekant finansinių rodiklių analizę, būtina įvertinti įmonės mokumo galimybę. Mokumas – tai įmonės potencialus sugebėjimas padengti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus turimais finansiniais ištekliais. Įmonė yra moki, kai nagrinėjamu laikotarpiu turi daugiau mokėjimų priemonių, nei įsipareigojimų. Ekonominėje literatūroje išskiriami: 1. trumpalaikio mokumo rodikliai; 2. ilgalaikio mokumo rodikikliai. Anot J. Mickevičiaus (2005) mokumas svarbus tuo, kad nuo jo priklauso įmonės finansinė būklė, jos veiklos rezultatai, tolesnė veikla, perspektyvos, taktika, strategija, investiciniai sprendimai ir kt. Trumpalaikio mokumo rodikliai Rodikliai Apskaičiavimo formulė Rodiklio teikiama informacija 1.Grynasis apyvartinis kapitalas Trumpalaikis turtas –trumpalaikiai įsipareigojimai Rodiklis padeda išsiaiškinti grynojo apyvartinio kapitalo apimtį ir kitimo tendencijas dinamikoje. Jei reikšmė neigiama, tai rodo, kad įmonė turi didelius įsiskolinimus, kurių negali padengti, o apyvartinės lėšos įmonėje yra naudojamos neefektyviai 2.Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas Trumpalaikis turtas /trumpalaikiai įsipareigojimai Parodo, kiek kartų trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus ir kokiu laipsniu trump. kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais.Saugi rodiklio reikšmė tada, kai jis daugiau už 1,2 3. Greitasis trumpalaikio mokumo koeficientas Trumpalaikis turtas – Atsargos/ trumpalaikiai įsipareigojimai Parodo, kaip greitai įmonė gali padengti turimus finansunius įsipareigojimus mobiliomis mokėjimo priemonėmis.Vakarų Europos šalyse manoma, kad rodiklis turėtų būti lygus 1 ar net dar mažesnis. 4.Labai greito trumpalaikio mokumo koeficientas Grynieji pinigai+ vertybiniai popieriai / trumpalaikiai įsipareigojimai Rodiklio reikšmė turi būti ne mažesnė kaip 0,75- 0,8% 5.Absoliutus trumpalaikio mokumo koeficientas Grynieji pinigai / trumpalaikiai įsipareigojimai Parodo, kokia dalis trumpalaikių įsipareigojimų gali būti padengta grynaisiais pinigais, esančiais kasoje ar banke. Rodiklio reikšmė neturėtų būti mažesnė kaip 0,2- 0,25%. Šaltinis: sudaryta autorės, pagal išanalizuotą literatūrą Bendrojo ir greitojo mokumo rodiklių analizė yra svarbi įmonės veiklos strategijos požiūriu, šiuos mokumo koeficientus būtina sistemingai analizuoti ir tirti jų pasikeitimų dinamiką, atskleisti pasikeitimų veiksnius bei priežastis. Taip pat yra svarbu apskaičiuoti bendrojo ir greitojo mokumo koeficientų skirtumą. Optimalu, kai skirtumas tarp šių dviejų rodiklių yra nedidelis Ilgalaikio mokumo rodikliai Rodikliai Apskaičiavimo formulė Rodiklio teikiama informacija 1.Bendrasis skolos rodiklis Visi įsipareigojimai / visas turtas Parodo, kokia dalis skolintų lėšų panaudojama formuojant įmonės turtą. Kuo rodiklio reikšmė mažesnė, tuo geresnė įmonės finansinė būklė. Priimtinas rodiklio lygis – nuo 0,3 iki 0,5% 2.Nuosavo kapitalo koeficientas Nuosavas kapitalas / nuosavas kapitalas + skolintas kapitalas Parodo įmonės finansinį stabilumą, nepriklausomumą nuo išorinių finansavimo šaltinių. Kuo didesnė rodiklio reikšmė, tuo įmonė finansiškai stabilesnė. 3.Ilgalaikio įsiskolinimo rodiklis Ilgalaikiai įsipareigojimai / nuosavas kapitalas Parodo įmonės finansinę riziką. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo didesnė rizika. Bankroto atveju, su kreditoriais reikės atsiskaityti greičiau nei su savininkais. 4.Ilgalaikių skolų apdraustumo trumpalaikiu turtu rodiklis Ilgalaikis turtas / ilgalaikiai įsipareigojimai Parodo kiek kartų ilgalaikio turto vertės pakaks apmokėti ilgalaikiams įsipareigojimams, suteikia daug informacijos apie įmones, kurioms gresia bankrotas. 5.Skolos grąžinimo koeficientas Pelnas prieš mokesčių ir palūkanų atskaitymą / ilgalaikės skolos einamųjų metų dalis + palūkanos Apibūdina kredito saugumą, jo apdraustumą įmonės pelnu, parodo, kiek kartų ūkinės veiklos pelnas gali būti didesnis už kredito grąžinimo sumas ir palūkanas. Rodiklio reikšmė neturi būti mažesnė kaip 1,3, optimali – 2,5. 6.Skolos apdraustumo grynaisiais pinigais koeficientas Grynieji pinigai / visi įsipareigojimai Parodo, kiek reikia grynųjų pinigų visoms skoloms grąžinti ir kuri skolos dalis yra dengiama grynaisiais pinigais. 7.Skolų grąžinimo trukmė Visi įsipareigojimai – grynieji pinigai / pinigų srautas iš įmonės veiklos Parodo, per kiek metų įmonė gali atsiskaityti su įsipareigojimais. Šaltinis: sudaryta autorės pagal išanalizuotą literatūrą Įmonių mokumo analizė paprastai atliekama lyginant grynųjų pinigų paklausą su pasiūla. Grynųjų pinigų poreikis ir jų panaudojimas apibrėžiamas laiko atžvilgiu ir skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis pinigų poreikis susijęs su apyvartinio kapitalo poreikiu ir lėšų poreikiu palūkanoms apmokėti, o grynųjų pinigų šaltinis yra pelningos produkcijos gamyba ir pardavimas. Ilgalaikis grynųjų pinigų poreikis formuojasi įmonės gamybiniam pajėgumui palaikyti ir skoloms grąžinti. Šiems tikslams pinigai gali būti kaupiami iš įmonės vidaus ir išorės šaltinių . Analizuojant trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklius, svarbu išsiaiškinti tris dalykus: 1. kokios yra įmonės galimybės gauti grynuosius pinigus; 2. koks yra grynųjų pinigų poreikis; 3. iš kokios veiklos gali būti gaunami grynieji pinigai. Prieš priimant sprendimą apie įmonę, mums rūpi ne tik tai, kiek įmonė uždirbs pelno, bet ir tai ar sugebės laiku įvykdyti savo įsipareigojimus, apmokėti skolas, todėl skaičiuojame ne tik pelningumo, bet ir kitus finansų pasaulyje priimtus mokumo, likvidumo, skolos padengimo rodiklius. Daugelis analitikų įmonių finansinę būklę pradeda analizuoti nuo apyvartinio kapitalo. Manoma, kad šis rodiklis geriausiai apibudina įmonės finansinę būklę, nes nuo jo dydžio priklauso kiti finansiniai rodikliai. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti veiklą, vykdyti įsipareigojimus, būti konkurentiška. 1.2. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS REIKŠMĖ IR TIKSLAI Kuo išsamiau suprasti ir pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius, jų sudedamąsias dalis, tarpusavio procesus – tai viena pagrindinių kiekvienos epochos problemų, kurios sprendimui reikalinga analizė. Analizė - tai proceso esmės nustatymas, išskiriant ir tyrinėjant objekto pagrindinio prieštaravimo ypatybes, tai tam tikro dalyko, reiškinio proceso pažinimo metodas, vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Analizės („analysis“ graik. – skaidyti į dalis, nagrinėti, tirti) užuomazgos siejamos su civilizacijos pradžia, kai žmonės siekė pažinti gamtos bei juos supančio pasaulio reiškinius, tam tikslui pasitelkiant analizę kaip pažinimo metodą. Analizė – tai daiktų, procesų bei reiškinių skirstymas į jų sudedamąsias dalis, jų pagrindinių požymių bei savybių išskyrimas (J.Mackevičius, D.Poškaitė, 1998). Sintezė („synthesis“ graik. – sujungimas, derinimas, sudarymas) - tai analizei priešingas procesas, kurio metu mintimis nustatomi ryšiai, sujungiami objektai, jungiamos jų dalys bei požymiai, tai yra sumavimo ir apibendrinimo procesas, mintimis sujungiantis atskiras dalis į visumą arba atskiras žinias į bendrą sąvoką, į visą gamtos bei visuomenės žinių sistemą. Ekonominiams reiškiniams pažinti reikia abiejų: ir analizės, ir sintezės. Graikų ir romėnų audite analizė buvo skirta turto inventorizacijai ir kontrolei, o Anglijoje XII amžiuje ji buvo naudojama dvaruose veiklos ir sandėrių rezultatams atskleisti. Prancūzas Žakas Savari (1622-1690), kuris įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas, yra laikomas ekonominės analizės pradininku. Ekonominės analizės pradmenys formavosi ir kitose šalyse, ypatingai Italijoje. Ade Pietro prognozavo palyginimo metodiką, B.Venturi sudarinėjo ir analizavo veiklos rodiklių dinamines eilutes. XIX amžiuje italas Džuzepe Čerboni (1827-1917) sukūrė mokslą apie sintetinį sąskaitų sumavimą ir analitinį skaidymą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje atsirado nauja apskaitos pakraipa – balanso vedimas, išskiriamos tokios kryptys: ekonominė balanso analizė, juridinė balanso analizė ir žinių apie balansą populiarinimas. Apie finansinės analizės formavimosi tendencijas nėra tiksliai žinoma, tačiau daugelio šalių finansinės apskaitos formos ekonominėje apskaitoje buvo naudojamos jau gana seniai. Susisteminta finansinės atskaitomybės analizė buvo pradėta taikyti tik XIX a. pabaigoje - šis laikotarpis yra laikomas finansinės analizės atsiradimo pradžia, kai geležinkelio kompanijose buvo pradėti skaičiuoti santykiniai rodikliai, nusakantys kompanijos likvidumą ir veiklos efektyvumą. Buvusiose socialistinėse šalyse buvo vartojamas terminas „ūkinės veiklos analizė“ – tai reiškė, kad kompleksiškai analizuojama visa įmonių ūkinė veikla, veiklos procesai, tokie, kaip tiekimas, gamyba, realizavimas. Vakarų šalyse vartojamas terminas „finansinė veiklos analizė“ (angl. financial analysis) arba „finansinių ataskaitų analizė“ (angl. financial statement analysis) – analizuojami visi įmonių finansinės veiklos rezultatai. Įvairūs autoriai pateikia tokius finansinės analizės apibrėžimus:lyse vartojamas terminas "ų ūkinė veikla kompleksiškai00000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) finansinę analizę apibūdina kaip verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimą, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informaciniais šaltiniais. Anot I. Mačernienės ir E.Buškevičiūtės (2002), finansų analizės paskirtis – objektyviai įvertinti tyrimo subjekto finansinę veiklą ir būklę, kad galima būtų įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad finansinė analizė – tai vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją, finansinė analizė suteikia galimybę tiksliau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2004) finansinę analizę apibūdina kaip glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų bei reiškinių tyrimą. Ž. Grigaliūnienė (2006) apibendrina, kad finansinė analizė – tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės apibrėžimus, galima teigti, kad finansinė analizė - ūkinių procesų pažinimo priemonė, nes siekia pažindinti su įmonės ekonomine būkle ir finansiniais rezultatais, o ši informacija padeda įvertinti ūkinius procesus bei reiškinius, priimti valdymo sprendimus, numatyti finansinius ekonominius rodiklius. 1 paveikslas. Finansinės analizės vieta ir funkcijos Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. (1998) Finansinė analizė. V. p.12 Finansinė analizė turi įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, praeityje priimtų sprendimų veiksmingumą, racionalumą bei objektyviai įvertinti planuojamas ūkinės veiklos situacijas, kad galima būtų priimti lanksčius valdymo sprendimus, tai yra analizė glaudžiai siejama su apskaita, planavimu, kontrole ir prognozavimu.(žr. 1 paveikslą). Kaip teigia J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) finansinę analizę galima traktuoti kaip ūkinių procesų pažinimo priemonę, kuri atliekama siekiant gauti reikšmingą informaciją apie įmonės veiklą, jos efektyvumą, pelningumą bei rizikos laipsnį. Finansinės analizės tyrimo objektas, pasak E. Buškevičiūtės ir I. Mačerinskienės (2002), tai įmonių finansinė veikla, jos rezultatai, kurie parodomi apskaitos atskaitomybės medžiagoje, alternatyviuose projektuose ir kituose informaciniuose šaltiniuose. Kaip teigia L. Juozaitienė (2000), finansinės analizės objektas yra finansiniai ištekliai ir pinigų srautai, finansų analizės tikslas – įmonės finansinės padėties įvertinimas. Finansinės analizės tikslas ir uždaviniai apibūdina finansinės analizės esmę. A.V. Rutkauskas (2001) teigia, kad finansinės analizės tikslas – išnagrinėti istorinius ir aptariamojo laikotarpio bei perspektyvos rodiklius, siekiant įvertinti įmonės veiksnumą, finansus bei numatytų potencialias raidos ir rizikos galimybes. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad plačiąja prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. L.Juozaitienės (2000) nuomone, svarbiausi finansų analizės tikslai: • įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis; • tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, taip pat įmonės veiklos gerinimo galimybes; • įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas; • suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų valdybos sprendimų ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį. D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) apibendrina, kad finansinės analizės turinys daug priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau pagrindinis tikslas – kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę ir pateikti pagrįstas išvadas. Šios autorės finansinės analizės tikslus sugrupuoja į tris stambias grupes: finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Finansinės analizės tikslai Finansinė apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas, • išlaidų apskaičiavimas, • sąnaudų paskirstymas, • pelno apskaičiavimas. Finansinė informacija • dinamikos įvertinimas, • pelno prognozavimas, • pinigų srauto prognozavimas. Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė, • ekonominės padėties įvertinimas, • alternatyvų įvertinimas. Vertės nustatymas • ankstesnių laikotarpių išlaidų įvertinimas, • turto balansinės vertės apskaičiavimas, • turto likutinės vertės apskaičiavimas, • būsimų išlaidų numatymas. Duomenų palyginimas • šakinė analizė, • konkurentų analizė, • ekonominės aplinkos vertinimas, • galimų pataisų sričių įvertinimas. Išteklių panaudojimas • investicinė bazė, • kapitaliniai įdėjimai, • kapitalo išėmimas, • žmogiškieji resursai. Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti, • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas, • mokesčių apskaičiavimas, ataskaitų koregavimas. Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas, • pinigų rinkos tendencijos, • vertės pokyčių įvertinimas, • rinkos modeliavimas. Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos, • kapitalo vertė, • investuotojų lūkesčiai, • rizikos ir pelno santykis. Šaltinis: Šleikienė D., Klimavičienė I (1999)., Įmonės veiklos finansinis valdymas. K., p. 13 Komentuojant šiuos rodiklius, būtina pažymėti, kad pelno apskaičiavimas- tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitymo patikrinimas. Būtina atsižvelgti į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpas, todėl svarbu, kad pelnas būtų apskaičiuotas teisingai. Vertės nustatymas – tai balanse atvaizduoto įmonės turto vertės realios situacijos nustatymas, nes visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momento kainomis, o esamoji operacijų vertė gali būti pasikeitusi ir balanse atvaizduota turto vertė neretai neatitinka realios situacijos ir iškreipia finansinės būklės vertinimą. Mokesčių apskaičiavimas – atitinkantis galiojančių įstatymų reikalavimus. Mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors pati operacija dar gali būti neįvykusi, todėl būtina įvertinti jų įtaką atskaitomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno apskaitoje pavaizduotų sumų. Finansinė informacija – jos apdorojimas yra svarbi analizės dalis, kalbant apie būsimas investicijas į įmonę, nes investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos numatymui. Duomenų palyginimas – vienas pagrindinių analizės metodų, nes tik lyginant galima padaryti išvadas; pasirenkama tinkama įmonių, su kuriomis bus lyginama, grupė, skaičiavimai atlikti remiantis tikslia informacija, tai yra lyginimas turi būti atliekamas kvalifikuotai. Rinkos įvertinimas - tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įtakoja įmonės akcijų paklausą. Įmonės vadovų Šie tikslai atsispindi finansų valdyme – trečioje finansinės analizės tikslų grupėje, kurioje įvertinama veiklos efektyvumas, išteklių panaudojimas ir kapitalo vertės didinimas. Veiklos ekonomiškumas - tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas, kur detaliai nagrinėjami planavimo, organizavimo, valdymo klausimai, išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas atsako ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai - ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą. Nagrinėjami turto panaudojimo rodikliai, vertinami alternatyvūs projektai. Kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas, palyginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis, o kapitalo padidėjimo rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir kompensuoti akcininkų riziką, kurią jie patyrė investuodami kapitalą į įmonę. Apibendrinant įvairių autorių pateiktus finansinės analizės tikslus galima teigti, kad finansinės analizės tikslai – įvertinti įmonės finansinę būklę, padaryti išvadas ir pateikti informaciją vartotojams - suformuojami priklausomai nuo to, kokioms finansų analizės informacijos vartotojų grupėms bus skirta pati finansinė analizė: • įmonių savininkams, kurių pagrindinis tikslas – kad įmonė dirbtų pelningai, efektyviai panaudojus investuotą kapitalą, o gautas pelnas būtų tinkamai paskirstytas (dalis išmokėta dividendų pavidalu ir dalis reinvestuota), jiems reikalinga informacija apie įmonės finansų padėtį; • įmonių vadovams ir vadybininkams, kurių pagrindinis tikslas – užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą ir tinkamai panaudoti išteklius, todėl jie suinteresuoti ne tik pagerinti finansinius rodiklius, bet ir nuolat kontroliuoti finansinę būklę, o remdamiesi finansinės analizės duomenimis, gali prognozuoti veiklos perspektyvas; • komerciniams partneriams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės analizės duomenimis vertinti partnerių mokumą ir gebėjimą vykdyti savo įsipareigojimus; • kreditoriams, kurie vertina įmonių gebėjimą grąžinti skolas; • Lietuvos Respublikos valstybinėms įstaigoms, tokioms kaip mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, statistikos departamentui, kurios privalo gauti iš įmonių finansinę informaciją ir ją panaudoja valstybės ekonominei politikai formuoti; • finansų analitikams ir konsultantams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės informacijos analize pateikti patarimus investavimo, veiklos plėtojimo, prognozių klausimais. Kaip jau minėjome, finansinės analizės esmę apibūdina jos tikslas ir uždaviniai, todėl sekančiame darbo skyriuje kalbėsime apie finansinės analizės uždavinius. 1.2. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS UŽDAVINIAI IR RŪŠYS Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių finansinė veikla yra dinamiška ir rizikinga, todėl svarbu, kad finansų analizė būtų savalaikė ir objektyvi, taip pat ištirti įmonių padalinių finansiniai rodikliai. Remiantis finansų analizės duomenimis galima daryti įmonės veiklos efektyvumo, pelningumo, perspektyvumą apibūdinančias išvadas, remiantis jomis operatyviai planuoti padalinių veiklą, parengti alternatyvius veiklos modelius, priimti racionalius valdymo sprendimus – šiems tikslams pasiekti suformuluojami finansinės analizės uždaviniai. Buvusiose socialistinėse šalyse ūkinės veiklos uždaviniams nagrinėti buvo skiriama daug dėmesio: išskiriama nuo penkių iki dešimties (ir daugiau) uždavinių, kurie atitinkamai sisteminami, grupuojami, aptariami. Vakarų šalių autoriai, tokie kaip žymūs finansinės analizės specialistai B.Rees, Ch. Gibson, L. Bernstein, G. Foster, R. Kennedy ir S. McMullen, C. Stickney, skiria finansinės analizės uždaviniams mažiau dėmesio. Autoriai nurodo tokius pagrindinius finansinės analizės uždavinius: 4. Sukurti finansinės informacijos sistemą, kuri atitiktų įmonės politiką. Informacija turi objektyviai ir realiai atspindėti ūkio būklę, kiekvienu atveju nustatant, kokio patikimumo, tikslumo ir pakankamumo informacijos pakanka ir stengiantis sumažinti perteklinės informacijos kiekį. 5. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais, tai yra baziniais palyginimo dydžiais, tokiais kaip prognozės duomenys, planai, normos, limitai, normatyvai, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, kurie leidžia atlikti tarpįmoninę analizę. Taip stebimos reiškinio kitimo tendencijos, nustatomi nukrypimai nuo pasirinktos bazės, įvertinama ekonominių reiškinių vystymosi dinamika, vertinami patys reiškiniai, nustatoma jų įtaka kitiems ekonominiams reiškiniams. 6. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Racionaliai panaudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą, tinkamiausia linkme nukreipti investicijas – finansų valdymo tikslai, o valdymo apskaitos tikslai – padėti vadovams planuoti, priimti valdymo sprendimus, kontroliuoti ir koordinuoti įmonės veiklą, pagerinti įmonės padalinių tarpusavio ryšį. Fiksuoti ūkines operacijas apskaitoje ir atvaizduoti atskaitomybėje bei padėti vadovams priimti valdymo sprendimus – finansinės apskaitos tikslas. Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji tvarkoma vadovaujantis standartais, nuostatais, norminiais aktais. Finansinė analizė – orientuota į ateitį ir parodo tuos verslo sprendimus, kurie yra taisytini. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2002) teigia, kad finansų analitikas turi objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, vykdomų projektų kokybę, susisteminus analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir pasiūlymus finansinei veiklai gerinti. Šios autorės suformulavo tokius bendruosius finansų analizės uždavinius: 8. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus. Informacija turi būti tiksli, pakankama. 9. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 10. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 11. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 12. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 13. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 14. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi tokius finansinės analizės uždavinius: 6. Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą. 7. Padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų. 8. Nustatyti pelningiausias veiklos sritis. 9. Padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą. 10. Padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais. Šie autoriai teigia, kad rinkos ekonomikos šalyse finansinei analizei keliami konkretūs uždaviniai dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais: įmonių vadovus domina įmonių veiklos efektyvumas, pelningumas, plėtros perspektyvos, todėl analitikas, atlikdamas veiklos analizę, nuolat kelia šį uždavinį. Kreditorius ir bankus domina įmonių finansinis pastovumas ir mokumas, investitorius – įmonės likvidumas, pelno ir dividendų dydis, todėl yra skaičiuojami koeficientai, parodantys likvidumo, pelno, dividendų lygį. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės uždavinius, galima teigti, kad svarbiausi šių uždavinių yra įmonės finansinės veiklos rezultatų objektyvus, patikimas ir savalaikis įvertinimas, siekiant įmonių vadovams padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką; sisteminti analizuojamą medžiagą ir pateikti išvadas įmonės finansinei veiklai gerinti, nustatant pelningiausias veiklos sritis, padedant išvengti finansinių sukrėtimų ar bankroto; operatyviai planuoti padalinių veiklą; numatyti ateities perspektyvas ir parengti alternatyvius veiklos modelius. Finansinės analizės kokybė labai priklauso nuo apskaitos sistemos būklės, jos teikiamos informacijos kokybės. Analizuojant įmonės finansinę veiklą, labai svarbu įvertinti apskaitos būklę, nustatyti, ar laikomasi bendrųjų apskaitos principų, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, Tarptautiniai apskaitos standartai, Europos Sąjungos direktyvos. Netinkamai parengta apskaitos informacija gali suklaidinti vartotoją priimant sprendimus, sudarant prognozes. Apskaita turi didžiausią įtaką finansinės analizės kokybei, ji atspindi kiekvieną atliktą operaciją, ji ne tik užregistruoja atitinkamus faktus, bet ir juos susistemina bei apibendrina, o tai jau yra analizės pradžia. Atskaitomybė, susidedanti iš šių formų: balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos, paaiškinamojo rašto, auditoriaus išvados - yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug informacijos. Analitikas, naudodamas šias ataskaitų formas, gali apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą. Daugiausia dėmesio skiriama balanso, pelno ir nuostolio bei pinigų srautų ataskaitų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno ir nuostolio ataskaitos rodikliai. Tos pastabos gali būti apie ilgalaikio turto struktūrą, jos vertę metų pradžioje ir pabaigoje, investicijas, amortizaciją, turimas atsargas, debitorinį ir kreditorinį įsiskolinimus, jų struktūrą, pelną, palūkanas ir kt.. Šios ataskaitos formos pateikia pakankamai daug informacijos, kuri apibūdina įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais ir šia informacija gali naudotis įvairūs išorės ir vidaus vartotojai. Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, priklausomai nuo jų turinio, struktūros ir apskaičiavimo metodikos analizuojami įvairiais būdais, parodančiais vieną ar kitą įmonės veiklos aspektą, ypatybę ar dėsningumą. Pasak Juozaitienės (2000), Lietuvoje finansinės analizės metodika pradėta taikyti neseniai, apskaitos darbuotojai taiko atskirus finansų analizės elementus. Dažniausiai naudojamos trys finansinės analizės rūšys: 4. Horizontalioji. 5. Vertikalioji. 6. Santykinė. Horizontalioji analizė - dviejų ir daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, leidžiantis išsiaiškinti nukrypimus nuo normatyvinių dydžių ir taip įvertinti rodiklių augimo tempus, tendencijas, dinamiką, palyginti pasiektus rezultatus su kitų įmonių arba šakos vidutiniais rodikliais, tai yra svarbiausias jos uždavinys – nustatyti įmonės pagrindinių finansinių rodiklių kitimo kryptį ir numatyti jos plėtros tendencijas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Labai svarbu lyginimui parinkti bazinius rodiklius. Jie nurodo, kad lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiamam skaičiui. Jeigu taip atsitinka, tai neturi būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Pavyzdžiui, jei vienais metais įmonė turėjo nuostolį, o kitais pelną, tai nukrypimas negali būti išreikštas procentais. Atliekant horizontaliąją analizę galima: ◦ įvertinti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, norint išsiaiškinti, ar pakanka turimo turto, norint jį pateikti kaip užstatą kreditui gauti; ◦ nustatyti trumpalaikio turto dydį, grynųjų pinigų likučio kitimo tendencijas; ◦ sužinoti įmonės skolų būklę, pajamų ir sąnaudų kitimą. Horizontalioji analizė dažniausiai naudojama analizuojant balanso, pelno nuostolio, kitų finansinių ataskaitų duomenis. Metinių pokyčių analizėje lyginamos 2-3 metų finansinės ataskaitos, matuojant pokyčius absoliučiai ir/arba procentais. Procentinis pokytis = Pokyčio vertė x 100 Praėjusių metų vertė Analizuodamas analitikas gali iškelti hipotezę ir įvertinti konkretaus finansinio sprendimo efektyvumą ir sumažinti valdymo klaidų tikimybę. Kaip teigia L.Juozaitienė (2000), horizontalioji analizė yra tik pradinis duomenų susisteminimas, be kurio finansų analitikas negali atlikti išsamesnės analizės. Horizontaliosios analizės pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji parodo tik finansinių rodiklių kitimo tendencijas, bet netiria rodiklių pasikeitimo priežasčių. Tam tikra horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, pagrindinį dėmesį kreipiant į dydžių pasikeitimą per tuos metus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelių ar net keliolikos metų, dažniausiai nuo penkių iki dešimties metų. Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas labai svarbu tirti jį su susijusiais rodikliais (pavyzdžiui, jeigu realizacijos ir pelno kitimo rodikliai per 5-erius metus keitėsi ne vienodai, būtina nustatyti tokio reiškinio priežastis ir veiksmus). Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiama bazinio dydžio procentais. Atliekant vertikaliąją analizę, įvertinama įmonės finansinė būklė, naudojant įvairius santykinius rodiklius leidžiantis operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų nėra arba nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma, taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Pasak J. Mackevičiaus ir D. Poškaitės (1998), vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Rodiklių lyginamieji svoriai skaičiuojami ne tik ekonomikoje, bet ir chemijoje, medicinoje, technikoje ir kitose veiklos srityse. Žinoti tam tikro proceso, reiškinio, operacijos, medžiagos struktūrą yra labai svarbu. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo, prognozavimo, naujų gaminių kūrimo etapuose. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę finansinę būklę. Santykinė analizė literatūroje vadinama koeficiento analize. Jos esmę sudaro tai, kad nustatomas finansinės atskaitomybės atitinkamų rodiklių tarpusavio ryšys, o rezultatai dažniausiai atvaizduojami suma, procentais ar koeficientais. Santykiniai rodikliai dažniausiai naudojami tada, kai įmonės vadovybė neturi ilgalaikių, ją dominančių perspektyvų, tačiau paprastai po artimų perspektyvų aptarimo, sugrįžtama prie ilgalaikių. Santykiniai rodikliai patys savaime yra daug pranašesni, palyginus su absoliučiais rodikliais. Ūkinėje praktikoje daugelis vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais (žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis). Absoliutūs skaičiai negali būti akivaizdūs ir reikšmingi, nepalyginus jų su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jei norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę. Prieš pasirenkant įmonei įvertinti santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės perspektyvas. Jei žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi. Jei įmonė turi keletą tikslų - reikia nustatyti reikšmingiausią. Pasirenkant santykinius rodiklius vadovaujamasi tokiais principais: 1. Jei įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinami. 2. Pasirenkami rodikliai turi būti logiški ar matematiškai tarpusavyje susieti, kad tai galima būtų įrodyti. Santykiniai rodikliai apskaičiuojami lyginant įvairius mato vienetus turinčius dydžius. Sudarant santykinius rodiklius rūpestingai apgalvoti skaitiklio ir vardiklio dydį, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti. 3. Reikia vengti pseudo santykinių rodiklių. Tie rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalinant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius. Vadovui neturi būti pateikiami tokie rodikliai, kurių pasikeitimui jis neturi įtakos, o pačių pateikiamų rodiklių skaičius turi būti minimalus. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, t.y. išmatuotą pinigais, kurį galime sulyginti. Santykinė analizė plačiai naudojama visose pramonės įmonių šakose, nes gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus galima naudojant santykinius rodiklius, kurie yra klasifikuojami į grupes - apie juos kalbėsime sekančiame darbo skyriuje. 1.4 BANKROTO TIKIMYBĖ ( pagal E. J. Altmano modelį) Išvystytos rinkos sąlygomis kiekvienas verslas patiria didesnę ar mažesnę riziką. Daugelis įmonių negali garantuoti, kad jų veiklos visą laiką bus tęstinos, nes įmonių vadovai, siekdami didesnio pelno, imasi rizikingos veiklos, todėl jie turi mokėti įvertinti savo verslo riziką, žinoti jos ribas ir neperžengti jų, kad nepatirtų bankroto. Dažniausiai pasitaikantys vidiniai bankroto veiksniai yra vadovybės nekompetentingumas bei vadovavimo patirties nebuvimas. Tačiau ne tik vidinės priežastys gali sukelti bankroto grėsmę, bet ir išorinė aplinka: infliacija, mokesčių ir kiti įstatymai, valiutų santykio pakitimai bei kitos priežastys. Bankroto problema dažniausiai iškyla tada, kai įmonė neturi pakankamai pinigų trumpalaikiams įsipareigojimams likviduoti. Tada turi būti keliamas klausimas, ar likviduoti įmonę, ar ją reorganizuoti. Įmonių bankroto grėsmės įvertinimas yra būdas kiekybiniais parametrais įvertinti įmonių būklę, nustatyti negatyvias įmonių būklės tendencijas. Bankroto teorijos pradininkais galima laikyti C.Merwin, A.Winakor ir R.Smith, P.Fitzpatrick bei W.Hickman (1920-1930 m.), kurie siūlė skaičiuoti 1-3 skirtingus rodiklius norint nustatyti įmonės bankroto grėsmę. Vėliau paaiškėjo, kad vieno rodiklio nepakanka bankrotui numatyti ir imtasi ieškoti naujų, efektyvesnių modelių bei metodikų. Pirmieji bankroto prognozavimo modeliai ilgą laiką nerado pritaikymo srities užsienio šalyse dėl sudėtingos koeficientų skaičiavimo metodikos. Bankroto teoriją taip pat plėtojo įvairių šalių mokslininkai: W.Beaver, A.Kovaliov, R. Lisas, R.Taffler ir H.Tisshaw, kurie siekė sukurti kompleksinį įmonės būklę įvertinantį indikatorių. Nemažą indėlį į tyrimus įdėjo W. Beaver (1991 m.), kuris išnagrinėjo bankrutavusių įmonių koeficientų trendus ir palygino juos su tais koeficientų trendais, kurie galėtų būti naudojami bankrotui diagnozuoti. Skaičiavimams jis naudojo trumpalaikio mokumo (likvidumo), apyvartinio kapitalo, pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykio, turto pelningumo, turto, įsigyto iš skolinto kapitalo, koeficientus. Galutiniame rezultate, geriausiai bankroto prognozes atspindėjo pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykinis rodiklis. Daugelio autorių tyrimai parodė, kad bankroto tikimybei įvertinti efektyviausias būdas yra naudoti finansinių ataskaitų duomenis, atitinkamai juos lyginti, interpretuoti, skaičiuoti santykinius rodiklius. Dabartiniu metu bankrotams prognozuoti dažnai naudojamas Z modelis, dar vadinamas Altman modeliu. Šio modelio esmę sudaro tai, kad įmonės veikla įvertinama santykiniais rodikliais, iš kurių išvedamas apibendrinantis specialus Z rodiklis- literatūroje vadinamas zeta modeliu. Jis apskaičiuojamas naudojant diskriminantinės analizės būdą, kuriuo nustatomi koreliacinės tiesinės funkcijos parametrai. Taikant šį būdą įmonės suskirstomos į dvi klases: nepatikimas įmones, kurioms gresia bankrotas ir patikimas įmones, kurios sugeba išvengti bankroto. Toks įmonių skirstymas pagrįstas dviem savybėmis: įmonių trumpalaikio mokumo sugebėjimu ir finansiniu stabilumu, kurį nusako skolintų lėšų ir turto santykis. Įmonei gresia bankrotas tada, kai padidėja nuostoliai, įsiskolinimai ir mažėja trumpalaikis mokumas. Norint išvengti bankroto, reikia mokėti surasti tokią lygybę diskriminacinės ribos, kuri suskirstytų galimus rodiklių derinius į minėtas grupes: 1. atspindinčias įmonių bankroto galimybes; 2. teigiamas veiklos prognozes. Vėliau bankroto tikimybių metodikas nagrinėjo daugelis kitų autorių. Tačiau didžiausią indėlį į bankroto prognozavimą įnešė amerikiečių ekonomistas E.I.Altman (1968), kuris modifikavo jau kitų ekonomistų Z modelį. Pirmajame jo modelyje tiesine funkcija bankroto tikimybė buvo apskaičiuota remiantis dviem rodikliais: Z = – 0,3877 – 1,0736 Kl + 0,0579 Kfp čia: Kl (likvidumo koeficientas) = ; Kfp (finansinio priklausomumo koeficientas) = . Šio modelio patikimumas siekė tik 50 proc. Pateikiamos tokios bankroto tikimybės, priklausančios nuo apskaičiuotos Z koeficiento reikšmės: ♦ jei Z = 0, tai bankroto tikimybė yra 50 procentų; ♦ jei Z0, tai bankroto tikimybė didesnė nei 50 procentų ir didėja, didėjant Z koeficientui. Tačiau šiuo modeliu nebuvo galima tiksliai nustayti bankroto grėsmės, nes skaičiuojant neatsižvelgiama į tokius svarbius rodiklius kaip pelningumas, rentabilumas, aktyvų apyvartumas ir pan. Todėl jis buvo toliau tobulinamas, kol įgavo penkių rodiklių pavidalą. Patobulintas modelis, kuris pagrįstas multiplikacine-diskriminantine analize, leido atskirti bankrutuojančias įmones nuo nebankrutuojančių. Šiuo modeliu E. Altman tirdamas bankrutuojančias ir nebankrutuojančias įmones, pasiekė puikių rezultatų, kurių patikimumas siekė 95 proc. Jis numatė skirtingas bankroto tikimybės apskaičiavimo formules įvairių tipų įmonėms: ◦ gamybinėms įmonėms, registruotoms vertybinių popierių biržoje; ◦ įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje; ◦ paslaugų įmonėms. Bankroto tikimybė (Z) gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržoje, pagal E. Altman modelį nustatoma taip: Z = 1,2X1 + 1,4X2 + 3,3X3 + 0,6X4 + 1,0X5 Čia: X1 - grynasis apyvartinis kapitalas dalintas iš turto; X2 - nepaskirstytas pelnas dalintas iš turto; X3 - veiklos pelnas prieš apmokestinimą dalintas iš turto; X4 – akcinis kapitalas dalintas iš skolinto kapitalo; X5 – pardavimų pajamos dalintos iš turto. Taikant šį metodą įmonės, priklausomai nuo gautos z reikšmės, yra suskirstomos į keturias grapes: • Z reikšmė 1,8 ir mažiau, tai bankroto tikimybė labai didelė; • jei Z reikšmė nuo 1,81 iki 2,7, tai bankroto tikimybė didelė; • jei Z reikšmė nuo 2,71 iki 2,9, tai galimas bankrotas; • jei Z reikšmė 3 ir daugiau, tai bankroto tikimybė labai maža. Kritinė Altman indekso reikšmė, gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržose, buvo apskaičiuota remiantis statistinės atrankos taisyklėmis ir sudarė 2,675. Naudojant penkių veiksnių modelį, įmonių bankroto galimybė per vienerius metus nustatoma iki 95 proc. tikslumu. Atvejai, kai modelio Z reikšmė rodė, kad įmonėms bankrotas negresia, bet jos bankrutavo, sudarė 6 proc., ir kai buvo numatomi bankrotai, o įmonės nebankrutavo ir tęsė veiklą, tik 3 proc. Tačiau šių penkių rodiklių modelio naudojimas ribotas įmonėms, kurių akcijos nėra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje. Tai paskatino Altmaną parengti modelio variantą, skirtą įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje ir bankroto tikimybė nustatoma taip: Z = 0,717X1 + 0,847X2 + 3,107X3 + 0,42X4 + 0,995X5 Čia: X1 - grynojo apyvartinio kapitalo efektyvumas, išreikštas grynojo apyvartinio kapitalo ir viso turto santykiu; X2 - sukaupto kapitalo efektyvumas, išreikštas nepaskirstytojo pelno ir viso turto santykiu; X3 - bendrasis pelningumas, išreikštas bendrojo pelno ir viso turto santykiu; X4 - skolos padengimo nuosavu kapitalu santykis, išreikštas nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo santykiu; X5 - turto apyvartumas, išreikštas pardavimų ir viso turto santykiu. Šiuo atveju ribinė Z reikšmė lygi 1,23 ir vertinant bankroto tikimybę reikia atsižvelgti į tokias Z reikšmes: ♦ jei Z>2,90, tai įmonė gali išvengti bankroto; ♦ jei Z2,6, tai įmonė gali išvengti bankroto; • jei Z

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!