Ignas Šeinius

Vienu ryškiausių XX amžiaus lietuvių literatūros at­naujintojų laikomas I. Šeinius. Jo proza priklauso prie pirmųjų tiltų tarp naujų estetinės kultūros "uostų" ir "tėviškės padangės".
Didžiausią gyvenimo dalį rašytojas praleido svetur. Ir kūrė tik protarpiais. Kai rašė, rašė kone azartiškai. Po tokių kūrybinių "sprogimų" eidavo ilgi kūrybinės "sausros" metai.
Pirmoji I. Šeiniaus kūrybos vaivorykštė - šio amžiaus pradžia. Tada dvidešimtmetis jaunuolis skelbė feljeto­nus, noveles ir apysakas, straipsnius apie kalbą, dailę, teatrą. Ir išleido pirmąsias knygas: "Kuprelis" (1913), "Bangos siaučia" (1913), "Vasaros vaišės" (1914), "Nakties žiburiai" (1914). Produktyvumu jis nenusileido L. Girai, A. Vienuoliui, V. Krėvei, o kūrinių meninis lygis teikė vilties, kad jaunasis rašytojas taps "pirmuoju pas mus novelistu".
Vos ne visi ankstyvojo laikotarpio I. Šeiniaus kūriniai parašyti (ar bent pradėti) tėviškėje, Šeiniūnuose (buv. Ukmergės apskr., dabar Širvintų raj.). Ir slapyvardis Šei­nius - tikroji rašytojo pavardė Jurkūnas - pagarbos ženklas tėviškei.
Igno Šeiniaus meninė kūryba
ir biografija
Šeiniūnai - didelis, trisdešimt trijų sodybų kaimas ­- glaudėsi prie to paties vardo ežero. Netoli ant kalnelio stovėjęs penkių aukštų medinis malūnas. Netoliese ir vešlus Juodalksnynas. Rašytojas mėgo pabrėžti, kad vi­sados rašydavęs gamtoje, "sėdėdamas kur nors ant eže­ro kranto ar ant akmens pievoje aš rašiau gyven­damas gamtoj ir su gamta. 0 paskui rudenį ir žiemą perrašinėdavau savo veikalus".
Jurkūnai turėjo dešimt hektarų žemės. Šeima negau­si - Ignas, gimęs 1889 m. balandžio 3 d., ir sesuo Pranė, gerokai jaunesnė, - bet vertėsi sunkiai. Nesisekė Juo­zui Jurkūnui, rašytojo tėvui, ūkininkauti, nuolat spau­dė skolos. Tuoj po sūnaus gimimo jis išnuomojo ūkį ir su šeima išsikėlė į Vilnių. Sugrįžo, sūnui "baigiant ket­virtus metus".
Šiaip Jurkūnų sodyba neatrodžiusi prasčiau už kitų. Ją puošė sodas, rudenį raudoniu degė šermukšnis, kve­pėjo diemedžiai ir mėtos. Rašytojo motina - Marija Bra­siūnaitė, atitekėjusi iš Musninkų, - labai mėgo gėles. Jurkūnų namų gonkose rinkdavosi kaimynai. Šeiniūnie­čiai susieidavo pasiklausyti rašytojo tėvo, "svietavo" žmogaus, ilgai tarnavusio kariuomenėje, būtų ir nebūtų atsitikimų. Traukė ir retas daiktas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!