I. Šeinius ir "Kuprelis"

Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889-1959), aktyvus ,,Vaivorykštės”, ,,Pirmojo baro” bendradarbis, meną laikė paslaptingu įkvėpimo vaisiumi, individo sielos išraiška, iškilusią virš laiko ir erdvės. Ši pažiūra sutapo su ano meto estetizmo programa ir individo kultu, o jos šaknų būtų galima ieškoti F. Ničės filosofijoje, kuri veikė Šeinių.
Šeiniaus pasaulėžiūra formavosi ant pozityvistinio racionalizmo griuvėsių, kada, jo paties žodžiais tariant, susivokta, kad ,,Einšteinas ne tik fizinėje visatos sandaroje atrado reliatyvumą”. Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus. Jis jau pačioje pradžioje nusigręžė nuo buitinio ir etnografinio aprašinėjimo ir kūrė meninius vaizdus, pasiremdamas prieštaringais, nuolat kintančiais ir sunkiai užfiksuojamais įspūdžiais, pagavomis, nuotaikomis. Pasakodamas Šeinius mėgdavo susilieti su herojaus jausena ir būsena (dažnai pasakodavo pirmuoju asmeniu), nedaryti iš šalies jokių sprendimų, todėl jo pasakojimas sukelia betarpiškai stebimo vyksmo iliuziją. Betarpiškumo iliuzijai sukurti ypač daug padeda savitas rašytojo stilius.
Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo, muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis, užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų, garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.
Kaip ir kiekvieno impresionisto, Šeiniaus kūrinių pasaulis suskilęs daugybę gabalų ir gabalėlių, apgaubtų kažkokio rūko. Kiekvienas toks gabaliukas rašytojui žadina naujas emocijas ir asociacijas, todėl vaizduojamas stambiu planu, lyg per didinamąjį stiklą: matomi smulkiausi bruoželiai, girdimi tyliausi šnabždesiai. Eidamas šiuo keliu, Šeinius neretai praranda saiką ir kūrinio visumos pajutimą, nukrypsta į nereikalingus ekskursus, nereikšmingas, pasikartojančias smulkmenas.
Meilės, gamtos, gėrio, gyvenimo prasmės, grožio, dvasios harmonijos temas Šeinius traktavo romantiškai, pabrėždamas tragiškąjį momentą, bet į daug ką jau žiūrėjo modernisto akimis, teikdamas nemažą reikšmę nevalingiems pasąmonės impulsams. Jo herojai neretai savęs klausia – kodėl, bet autorius nei jiems, nei skaitytojui nesistengia aiškiai atsakyti: jis nesijaučia turįs raktą į visas moralines bei psichologines problemas. Logines išvadas Šeinius keičia emocinėmis: jis pasitenkina, sukėlęs...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!