I. Šeiniaus "Kuprelio" tęsinys

Vėl atėjo rugiapjūtė. Žinodamas, kad pas Kuprelį būna eilės grūdams malti, iš anksto sugalvojau nueiti ir užsisakyti vietą, kad butų greičiau. Tėvas buvo išvažiavęs su arkliu, nenuliūdau arklio tvarte neradęs — bus proga pamankštint kojas.
Netoli būdamas pamačiau kažin kokį kontūrą, panašų į namo. Pasibeldęs į malūno duris net nespėjau apsidairyt, kai prieš mane atsirado pagyvenusi, bet vis dar žvaliai atrodanti moteriškė. Labai nustebau, akimirką net pagalvojau:„Gal Kuprelio jau ir gyvo nėra?“. Simpatingosios moteriškės paklausiau, ar čia gyvena malūnininkas, vardu Olesis. Ši mielai šyptelėjo ir pakvietė užeiti. Mane tai dar labiau suglumino. Nuvijau baimę šalin ir smalsumo vedamas užėjau vidun. Viduje pamačiau jaunikaitį pilnus maišus nešiojantį tartum plunksnas. Pamaniau, gal koks ūkininkas nupirko Kuprelio malūną, kai šitas iškeliavo anapilin. Staiga pamačiau susikuprinusį žmogelį su iškilimu krūtinėje besileidžiantį laiptais. Iš gėriu spindinčių, žvaliai lakstančių lyg ko ieškotų akių atpažinau Kuprelį. Nusileidęs jis mane apkabino ir susigraudinęs tarė: „Iganasėli, mano vienintelis drauge, man tik tave tereikėjo pamatyt, kad bučiau laimingiausias žmogus žemėje“. Kai atsistojom vienas prieš kitą, žiūrėjau į savo seną pažįstamą ir negalėjau patikėti, jog tai tas pats Olesis: jis atrodė daug jaunesnis, o kupros buvo vos įmatomos. Nudžiugau, jog nepasitvirtino mano spėjimai apie jo mirtį.
• Olesėli, nueik sumainyk maišus.
Vaikinas šyptelėjo ir nuskubėjo, kur liepiamas. Kai likom dviese, aš iškart paklausiau, ar jam taip sunku, ar turi tiek daug darbo, kad vienas neapsidirba ir samdo pagalbininką ir dar tarnaitę. Jis nusišypsojo ir žvilgsniu parodė, jog eičiau su juo. Nuėjome į tą patį kambarėlį, kur jis man papasakojo savo gyvenimo istoriją. Kuprelis vis dar juokdamasis iš mano ankstesnio klausimo pradėjo pasakoti naują istoriją.
Vieną žiemos dieną aš sėdėjau ir žiūrėjau į švento Petro paveikslą, kai staiga išgirdau kažin ką beldžiant i duris. Atidaręs pamačiau pagyvenusią moteriškę, spindinčią gerumu ir švelnumu. Su ja buvo ir kažkoks jaunikaitis. Moteriškė šoko man ant kaklo ir apsiverkė, ilgai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!