Hidrogeologija (konspektas)

 1. poringumas - uolienos ertmių tūris, kiekybiškai išreiškiamas procentiniu visų susisiekiančiųjų ir nesusisiekiančiųjų (atvirųjų ir uždarųjų) porų ir visos uolienos tūrių santykiu. 2. Išskiriamos šios poringumo rūšys: bendrasis,atvirasis, uždarasis, efektyvusis. 3. Bendrasis poringumas visų uolienos porų tūris, nepriklausomai nuo jų formos, dydžio, išsidėstymo ir tarpusavio ryšio. Nustatomas :1) iš visų ertmių (porų, kavernų, plyšelių ir kt.) tūrio ir visos uolienos tūrio santykio (išreiškiamas procentais ar vieneto dalimis);2) iš poringumo koeficiento - visų ertmių (porų, kavernų, plyšelių ir kt.) tūrio ir uolienos mineralinio skeleto tūrio santykio (išreiškiamas procentais arba vieneto dalimis). Kadangi poringumo rodiklis nb yra porų tūrio santykis su bandinio tūriu, tai jis visuomet yra mažesnis už vienetą (arba 100 %). Poringumo koeficientas eb gali būti gali būti lygus vienetui ir net didesnis už jį.. 4. Atvirasis poringumas - uolienos poringumo savybė, apibūdinama susisiekiančių porų tūrio ir viso uolienos pavyzdžio tūrio santykiu. Šiuo atveju nepaisoma“uždarų” ir labai mažo skersmens (100°C).Vandens temperatūra turi žymios įtakos fizikinių-cheminių procesų intensyvumui ir požeminio vandens cheminei sudėčiai. Pakilus vandens temperatūrai, padidėja difuzijos greitis ir druskų tirpimo laipsnis.Dujų tirpumas požeminiame vandenyje taip pat žymiu mastu priklauso nuo temperatūros, paprastai padidėjus temperatūrai dujų tirpumas vandenyje sumažėja.Kai kurios fizikinės vandens savybės nustatomos ir įvertinamos jutimo organais. Jos dar vadinamos juslinėmis 65. vandens savybės. Geriamojo vandens standartuose šios savybės dažnai įvardijamos indikatorinių ar estetinių rodiklių terminais. 66. Kvapas. Vandens kvapas daugiausia susijęs su bakterijų veikla, skaidančių organinę medžiagą. Požeminis vanduo paprastai jo neturi, bet kartais jaučiamas. 67. Skonis - vandens fizikinė savybė, priklausanti nuo jame ištirpusių medžiagų, druskų ir dujų. Vandens skonis yra keturių pagrindinių tipų: sūrus,kartus, saldus,rūgštus. Kai kurios medžiagos(pvz.,geležis,druskos,rūgštys ir kt. 68. 5-Požeminio vandens cheminė sudėtis 69. Vandens cheminė sudėtis - ištirpusių vandenyje mineralinių ir organinių medžiagų bei dujų visuma. Vandens cheminę sudėtį lemia jo genezė ir hidrocheminė aplinka. Neorganinių medžiagų visumą, lemiančią bendrąją gamtinio vandens mineralizaciją ir jo cheminę sudėtį sudarančios mineralinės vandens medžiagos:makrokomponentai, biogeninės medžiagos,ištirpusios dujos, mikroelementai . 70. Makrokomponentai požeminiame vandenyje vyraujantys cheminiai elementai ir kompleksiniai junginiai, kurie lemia cheminį vandens tipą ir pagrindines jo fizikines savybes. 71. Makrokomponentai (Ca2+, Mg2+, K+, Na+, HCO3-, Cl-, SO42-, NO3-) sudaro pagrindinę vandens mineralinės sudėties dalį-gėlo vandens daugiau kaip 90-95 procentus,mineralizuoto-daugiau kaip 99%. Gėlame vandenyje vyrauja HCO3- ir Ca2+ jonai, sūriame vandenyje ir sūryme - SO42-, Cl- ir Na+ jonai. 72. Biogeninės medžiagos (elementai) – cheminiai elementai, sudarantys gyvuosius organizmus ir būtini jų gyvybinei veiklai:mineralinės medžiagos, reikalingos gyvybinėms organizmų funkcijoms. 73. Ištirpusios dujos,tai gamtiniame vandenyje ištirpusių dujų visuma.Jų kilmė priklauso nuo: atmosferos sudėties, biocheminių procesų ,aukštoje temperatūroje bei dideliame slėgyje vykstančios mantijos dujų migracijos ir uolienų metamorfizmo.Pirmosios dvi grupės būdingos paviršiniam ir požeminiam vandeniui, o trečioji tik – požeminiam. Ištirpusių dujų kiekis priklauso nuo jų tirpumo bei vandens temperatūros ir slėgio. 74. Mikroelementai – gamtinėse ir antropogeninėse sąlygose į požeminį vandenį patekusių cheminių elementų ir jų junginių koncentracija. Tai didžiausia vandens cheminės sudėties grupė, kurią sudaro: tipiški katijonai, sunkiųjų metalų jonai jonai sudarantys amfoterinius kompleksus, tipiški anijonai,radioaktyvūs elementai.Mikroelementų gamtiniame vandenyje, palyginti su makroelementais, yra labai mažai. Mikroelementai labai svarbūs gyvybiniams procesams, nes dauguma jų yra biologiškai aktyvūs. Dėl jų trūkumo ar pertekliaus vandenyje gali kilti žmonių ir gyvūnų endemijos.Atskiro mikroelemento koncentracija gėlame vandenyje dažniausiai neviršija keliolikos mikrogramų, rečiau kelių miligramų litre, tačiau didelės mineralizacijos vandenyje (>100-200 g/l) ji gali būti daug didesnė (ją lemia vandens genezė). 75. Organinės medžiagos ir mikroorganizmai požeminiame vandenyje. Organinės medžiagos vandenyje-įvairios kilmės visų klasių ir grupių organinės medžiagos kiekis vandens tūrio vienete.Vandenyje aptinkami: konkretūs organiniai junginiai arba jų grupės. Integruoti (suminiai) organinės medžiagos kiekio vandenyje rodikliai yra šie: cheminis deguonies suvartojimas,permanganatinė oksidacija ir dichromatinė oksidacija,organinė anglis-tiksliausiai nusakanti organinės medžiagos kiekį vandenyje. Švariame požeminiame ChDSMn vandenyje paprastai neviršija 2 mg/l.Užterštame požeminiame vandenyje ChDSMn gali siekti 10 ir daugiau mg/l.Organinės medžiagos požeminiame vandenyje dalyvauja įvairiuose fizikiniuose, cheminiuose ir biocheminiuose procesuose. Nuo šių medžiagų sudėties ir koncentracijos priklauso daugumos šių procesų kryptis ir intensyvumas. 76. Mikroorganizmus požeminiame vandenyje atstovauja įvairios bakterijos priklausančios vienaląsčiams, rečiau daugialąsčiams.Jų paplitimo riba spėjama sutampa 100 oC vandens temperatūros riba, kuri siekia 4-5 km gylį nuo Žemės paviršiaus. Vienos iš bakterijų nekenksmingos,o kitos–kenksmingos žmogaus organizmui.Aerobinės ir anaerobinės bakterijos aktyviai dalyvauja formuojant požeminio vandens cheminę sudėtį, savo gyvybinės veiklos procese perdirba organinius ir neorganinius junginius ir sąlygoja atskirų elementų apykaitą. Gėrimui naudojamas vanduo tiriamas bakteriologiškai, kad įvertinti sanitariniu požiūriu. Vandenyje radus indikatorinių mikroorganizmų(Koliforminių bakterijų, fekalinių streptokokų), tikėtina, kad jame gali būti ir patogeninių bakterijų. 77. Požeminio vandens cheminė klasifikacija.Vandens cheminė klasifikacija - vandens grupavimas pagal bendrąją mineralizaciją, vyraujančius komponentus arba jų grupes, jonų kiekių tarpusavio santykį bei pagal savitą dujų(CO2, H2S, Rn ir kt.)ir kitų komponentų buvimą. vandeniui suteikia nemalonų prieskonį. 78. 6-Požeminio vandens cheminės savybės Pagrindinėms požeminio vandens cheminėms savybėms priskiriamos: vandenilio jonų rodiklis rūgštingumas ir šarmingumas, oksidacijos ir redukcijos potencialas ,mineralizacija ,sausasis likutis, kietumas. 79. Vandenilio jonų rodiklis - dydis, apibūdinantis vandenilio jonų koncentraciją arba aktyvumą tirpale.Jis prilygsta šio aktyvumo arba koncentracijos neigiamam dešimtainiui logaritmui, išreikštam mol/l. Tai vienas iš vandens kokybės rodiklių, turintis didelę reikšmę vandenyje vykstantiems cheminiams ir biologiniams procesams.Nuo šio rodiklio priklauso elementų migracijos vandenyje formos, vandens agresyvumo laipsnis ir kt. 80. Vandens rūgštingumas - vandens savybė, kuri atsiranda padidėjus jame vandenilio jonų koncentracijai daugiau negu 1·10-7 gramjonų 1 litre. Kuo didesnė vandenilio jonų koncentracija, tuo vanduo rūgštesnis ir organizmų gyvavimo sąlygos blogesnės. Rūgščios reakcijos gamtinis vanduo vadinamas rūgščiuoju. Jame yra laisvos angliarūgštės, humusinių rūgščių, sieros rūgšties. Rūgštusis vanduo ardo metalų ir betono paviršių, keičia geocheminę aplinką. 81. Vandens šarmingumas vandens savybė turėti silpnų rūgščių, dažniausiai anglies rūgšties, anijonų. Vandens šarmingumas yra svarbi paviršinio ir požeminio vandens charakteristika, apibūdinanti hidrocheminius ir geocheminius procesus: vandens cheminės sudėties formavimąsi, nuosėdinių, ypač karbonatinių uolienų susidarymą.Gamtinis vanduo, kuriame vyrauja hidrokarbonato ir natrio jonai, o pH > 7 vadinamas šarminiu. 82. Oksidacijos ir redukcijos potencialas - cheminių elementų ar jų junginių cheminio aktyvumo rodiklis grįžtamuose cheminiuose procesuose, susijusiuose su jonų krūvio tirpaluose pokyčiais, kai vienų medžiagų elektronai perduodami kitoms. Elektronus perduoda reduktorius,o gauna oksidatorius.Reakcijos metu išsiskiriančią energiją naudoja mikroorganizmai. Oksidacijos ir redukcijos potencialo dydis išreiškiamas milivoltais ar voltais ir priklauso nuo medžiagų oksiduotų ir redukuotų formų koncentracijų vandenyje santykio. 83. Vandens mineralizacija - bendras mineralinės medžiagos kiekis vandenyje. Šiuo terminu dažniausiai įvardijama analitiniais metodais nustatyta jonų suma arba sausasis likutis. Mineralizaciją apytiksliai galima nustatyti žinant sausąjį likutį, ištirpusių medžiagų kiekį arba vandens savitąjį elektros laidį. Vandens mineralizacija išreiškiama miligramais litre, gramais litre ir promilėmis. Pagal mineralizacija gamtinis vanduo skirstomas į grupes:gėlas vanduo,sūrokas vanduo,sūrus vanduo,sūrymas. 84. Sausasis likutis – bendras ištirpusių medžiagų kiekis, gaunamas išgarinus vandenį 105 oC temperatūroje. Išreiškiamas miligramais litre arba promilėmis. 85. Vandens kietumas skirstomas į: bendrąjį, karbonatinį, nekarbonatinį. Kietas vanduo blogai tirpdo muilą, virinant ant indo sienelių palieka karbonatinių nuovirų. 86. Bendrasis vandens kietumas - vandens savybė, priklausanti nuo vandenyje ištirpusių kalcio ir magnio druskų :Ca ,Mg ,MgCO3, CaSO4, CaCl2, MgCl2. Gamtinis vanduo skirstomas į:labai minkštą - iki 1,5,minkštą - 1,5-3, santykinai kietą - 3-6,kietą - 6-9, labai kietą - daugiau kaip 9 mg ekv/l. Vienas miligramekvivalentas 1 litre atitinka 20,04 mg/l kalcio arba 12,16 mg/l magnio . 87. Karbonatinis (pašalinamasis) vandens kietumas - dydis, apskaičiuojamas pagal hidrokarbonatų ir karbonatų jonų kiekį.. Kai bendrasis vandens kietumas mažesnis už HCO3-+CO32- sumą, karbonatinis kietumas yra lygus bendrajam.Karbonatinį kietumą galima sumažinti vandenį virinant. 88. Nekarbonatinis (liekaninis, nepašalinamasis, pastovusis) vandens kietumas-bendrojo kietumo dalis, kurią vandenyje sudaro stiprių rūgščių kalcio ir magnio druskos. Nustatomas kaip skirtumas tarp bendrojo ir karbonatinio kietumo. 89. Vandens agresyvumas (vandens korozinė geba) -vandens gebėjimas chemiškai ardyti karbonatines uolienas, betonines bei metalines statinių konstrukcijas. Gamtinis arba pramoninių nuotekų vanduo, kuriame yra ištirpusių druskų bei dujų perteklius, vadinamas agresyviuoju vandeniu. Jis chemiškai ardo uolienas (ypač karbonatines), betoną, metalą ir kenkia vandens augalams bei gyvūnams.Vandens gebėjimas chemiškai ardyti betoną, vadinamas vandens agresyvumu betonui. 90. 7-Požeminio vandens rūšys, jų slūgsojimo ypatumai. 91. Požeminis vanduo - žemiau Žemės paviršiaus litosferos uolienose skystu, kietu ir dujiniu pavidalu slūgsantis, natūraliai susikaupęs arba dirbtinai infiltruotas, vanduo. 92. Dirvožemio vanduo - dirvožemyje esantis plėvelinis ir kapiliarinis vanduo. Padidėjus dirvožemio drėgnumui, vanduo esantis dirvožemyje gali tapti gravitaciniu vandeniu, kuris sausmečiu dingsta. Jo kiekis priklauso nuo vandeniu maitinimo tipo, dirvožemio drėgmės imlumo ir laidumo vandeniui bei giliau slūgsančių uolienų. Dirvožemio vanduo pagrindinai sunaudojamas garavimui,augalų mitybai bei transpiracijai. 93. Podirvio vanduo - aeracijos zonoje virš vietomis paplitusių mažai laidžių nuogulų laikinai susikaupęs ir neištisai slūgsantis vanduo.Formavimuisi įtakos turi reljefas. Jei šio vandens lygis negiliai, tai dirvožemyje gali susidaryti drėgmės perteklius ir plotai užpelkėja.Susikaupia laikinai ir išnyksta sausuoju metu arba pašalinus dirbtinį šaltinį. Jei vandensparos plotas nedidelis, tai podirvio vandens trukmė trumpa.Miestų ir gyvenviečių zonose šis vanduo dažnai esti užterštas ir todėl nenaudojamas. Kur giliai slūgso gruntinis vanduo, pavieniai gyventojai kaime, podirvio vandens sluoksniuose įsirengia šulinius, nors sausu metų laikotarpiu dažnai tokie šuliniai išdžiūsta. 94. Gruntinis vanduo - gravitacinis požeminis vanduo, sudarantis pirmąjį nuo žemės paviršiaus nuolat esantį nespūdinį vandeningąjį horizontą, slūgsantį ant pirmosios nuo paviršiaus ištisinės vandensparos. Gruntinis vanduo sudarogruntinį vandeningąjį horizontą.Gruntinis vanduo jautriai reaguoja į visus pakitimus atmosferoje. Priklausomai nuo iškrintančių kritulių kiekio gruntinio vandens lygis patiria žymius svyravimus. Laike keičiasi gruntinio vandens kokybinė sudėtis ir temperatūra. 95. Gruntinio vandens paviršius - nespūdinio (gravitacinio) vandens sąlyčio su vandens neprisotintomis aeracijos zonos nuogulomis paviršius, kurio slėgis lygus atmosferos slėgiui.Jis dažnai būna silpnai banguotas, daugeliu atvejų sušvelnintoje formoje kartoja Žemės paviršiaus reljefą ir tik išimtinais atvejais lygumose gali būti plokštuma. Gruntinio vandens laisvojo paviršiaus žemėjimas, vadinamas depresijos paviršiumi.Priklausomai nuo jo ir vandeningo horizonto laidumo vandeniui, gruntinis vanduo juda artimiausio pažemėjimo kryptimi vienokiu ar kitokiu greičiu, sudarydamas gruntinę tėkmę.Pagal gruntinio vandens lygio matavimus gręžiniuose, šurfuose ir šuliniuose, atliktus vienu metu, galima sudaryti gruntinio vandens paviršiaus žemėlapį. Tam tikslui visi šaltiniai, kur buvo matuotas gruntinio vandens lygis tiksliai pažymimi topografiniame žemėlapyje arba plane, o lygiai paskaičiuojami absoliučiais aukščiais (sutartinės nulinės plokštumos atžvilgiu). Pagal juos žemėlapyje pravedamos linijos, jungiančios vienodo gruntinio vandens paviršiaus aukščio taškus, kurias priimta vadinti hidroizohipsėmis (vienodų lygių linijomis). Gruntinio vandens lygis kinta, todėl toks žemėlapis atspindi jo padėtį matavimo metu. Gruntinio vandens žemėlapyje su hidroizohipsėmis galima nustatyti duomenis reikalingus praktiniams reikalams:gruntinės tėkmės tekėjimo kryptį ir nuolydį;gruntinio vandens slūgsojimo gylį bet kuriame taške arba plote;vandeningo sluoksnio storį;slūgsojimo ypatumus ir padėtį reljefo paviršiaus atžvilgiu. 96. Gruntinis vanduo maitinamas :infiltraciniu vandeniu, kondensaciniu vandeniu, arteziniu vandeniu. 97. Tarpsluoksninis vanduo-požeminis vanduo laidžiose uolienose, slūgsančiose tarp dviejų vandensparų.Jeigu tarpsluoksninis vandeningas sluoksnis nėra pilnai pripildytas vandens, - tai bus nespūdinis, jeigu pilnai pripildytas ir jį pragręžus dėl spūdžio gręžinyje pakyla vandens lygis - toks vanduo yra spūdinis tarpsluoksninis (artezinis) vanduo.Arteziniam vandeniui būdingi šie ypatumai: jis paprastai slūgso giliau gruntinio vandens lygio vandeninguose horizontuose; artezinio vandens maitinimo ir slėgio susidarymo sritis bei jo paplitimo sritis nesutampa, o dažnai nutolę dideliu atstumu viena nuo kitos; pragręžus artezinį vandenį dengiantį uolienų sluoksnį gręžiniu, vandens lygis pakyla virš vandeningo sluoksnio kraigo; artezinio vandens režimui fizikiniai-geografiniai veiksniai įtakos turi mažai: pjezometrinis lygis mažiau negu gruntinio priklauso nuo sezoninių svyravimų, todėl jo režimas yra daug stabilesnis lyginant su gruntiniu vandeniu, vandens temperatūra didėjant gyliui didėja; arteziniai vandeningi horizontai turi tamprų režimą, kuris savaip pasireiškia eksploatuojant juos; artezinis vanduo, lyginant su gruntiniu, labiau apsaugotas nuo įvairaus teršimo, nes vanduo, prieš patekdamas į spūdinį vandeningąjį sluoksnį, vertikaliai teka per mažai laidžias uolienas. 98. Spūdinis (pjezometrinis) paviršius - menamas paviršius, atspindintis vandeningojo sluoksnio pjezometrinius lygius plote.Vaizduojamas izolinijų žemėlapiu, kuris sudaromas interpoliuojant gręžinių duomenis. Pagal jį galima nustatyti požeminio vandens judėjimo kryptį. 99. Hidroizopjeza – žemėlapio arba plano linija, jungianti vienodo spūdinio požeminio vandens slėgio aukščio taškus. 100. Artezinis baseinas - tektoninėje struktūroje,užpildytoje nuosėdinėmis uolienomis,esanti hidrogeologinė sistema,kurios apatinėje dalyje kaupiasi spūdinis,o viršutinėje - nespūdinis vanduo. Artezinio baseino nuosėdinė danga slūgso ant baseino pamato, sudaryto iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, kuriose aptinkamas gyslinis plyšių vanduo. Pagal užimamą plotą arteziniai baseinai yra maži.Tiriant artezinio, kaip ir gruntinio, vandens slūgsojimo sąlygas, hidrogeologijoje vartojamos požeminio vandens mitybos ir drenažo sąvokos: drenažo sritis - baseino dalis, kurioje vertikalioji požeminio vandens apytaka vyksta iš giliau slūgsančių spūdinių vandeningųjų sluoksnių žemės paviršiaus link. mitybos sritis - teritorija, kurioje atmosferiniai krituliai gali patekti į vandeninguosius sluoksnius ir papildyti požeminio vandens išteklius. 101. Karstiniu vandeniu vadinamas toks požeminis vanduo, kuris cirkuliuoja karstinio vandeningojo sluoksnio ertmėmis bei uolienų poromis ir tirpina uolienas gilina ir platina ertmes. 102. Karstas – geologinis reiškinys, kai žemės sluoksniuose (druskoje, klintyje, kreidoje, dolomite, gipse, anhidrite) ir paviršiuje dėl cheminės ir mechaninės paviršinio ir požeminio vandens veiklos susidaro požeminės ertmės, smegduobės bei įdubalės.Karstiniai reiškiniai pasiekia gana didelį gylį - stambios ertmės siekia 150 m, o smulkesnės kartais net 800 m gylį. Vykstant karstiniams procesams, susidaro ištisi karstiniai rajonai. 103. Versmė (šaltinis) - požeminio vandens koncentruota savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu.Vandens išsiliejimas į Žemės paviršių gali būti koncentruotas ir išskirstytas ir visada, aukščio atžvilgiu,yra žemiau negu vandeningo sluoksnio mitybos sritis. 104. Mineralinė versmė - požeminio vandens ištaka į žemės paviršių, kurioje yra ištirpusių druskų, dujų ar cheminių elementų. Kai kurių versmių vanduo yra terminis. Pagal cheminę sudėtį ir savybes versmės skirstomos į šarmines, karbonatines, sūrias, karčias, geležingas, angliarūgštės, sieros, arseno, silicio ir kt. Kai kurios iš jų naudojamos gydymo tikslams.Be hidrogeologinių sąlygų, požeminio vandens išsiliejimą apsprendžia:a) Vietovės geomorfologinės sąlygos,b) Vietovės tektoninė sandara.c) Rajono vulkaninė veikla ir magminių uolienų intruziniai kūnai.d) Geologinė-litologinė uolienų, paplitusių rajone, sudėtis. Pagal versmių ryšį su spūdiniu ir nespūdiniu vandeniu K.Keilgak išskiria: 105. Kylančioji (spūdinė) versmė - versmė, kurios vanduo dėl hidrostatinio arba dujų slėgio kyla aukštyn ir išsilieja žemės paviršiuje per uolienų plyšius, karstines ir kt. ertmes. Trykštanti ir kunkuliuojanti versmė vadinama verdene. Krintančioji versmė-nespūdinio vandens maitinama versmė, kai požeminis vanduo, iš mitybos srities tekėdamas į drenažo sritį, išsilieja į žemės paviršių tik dėl visuotinos traukos. 106. Pagal versmių režimą M.Altovskij išskiria:pastovi versmė – nepertraukiamai veikianti versmė. Debito dydis kinta įvairiais ciklais. 107. laikinoji versmė - periodiškai arba nereguliariai susidaranti versmė. 108. ritmingo veikimo versmė – veikianti dėsningais ciklais arba pasižyminti ritmingais debito ir slėgio svyravimai. 109. Pagal versmių termines savybes išskiriamos: šaltoji versmė - versmė, kurios vandens temperatūra yra žemesnė už tiriamos vietos vidutinę metinę oro temperatūrą. 110. karštoji versmė - šilta versmė, kurios vandens temperatūra >20°C. 111. Fumarolė - iš nedidelės angos ar plyšio kylanti karštų (iki 700°C) vandens garų ir dujų srovė. 112. A.M.Ovčinikov visas versmes skirsto į tris grupes:1)versmės,kurias maitina podirvio vanduo;2) gruntinio vandens versmės; 3) artezinio vandens versmės. Kiekvienos grupės versmės skirstomos į tipus pagal vandeningų uolienų sudėtį. Atskiras grupes sudaro įšalo zonos ir šiuolaikinio vulkanizmo veiklos versmės. 113. 8-Lietuvos teritorijos požeminis vanduo Bendras plotas sudaro 460 tūkst. km2. Apie 200 tūkst. km2 baseino yra po Baltijos jūra.Lietuvos teritorija sudaro apie 14 % Baltijos artezinio baseino dalį.Baltijos arteziniame baseine išskiriamos trys struktūrinės dalys: centrinė, kurioje kristalinis pamatas slūgso 500–5000 m gylyje, taip pat šiaurės bei pietryčių artezinio baseino šlaitai, kur kristalinis pamatas slūgso ne giliau kaip 500 m.Kristalinį pamatą, kuris kartu yra ir artezinio baseino pamatas, dengia sluoksniuotos skirtingų filtracinių savybių nuosėdinės uolienos.Dalies Baltijos artezinio baseino požeminio vandens hidrogeocheminis zoniškumas ir gėlo vandens zonos storis:1)gėlas – mineralizacija iki 1 g/l; 2)gėlas ir mineralizuotas – iki 35 g/l;3) gėlas ir mineralizuotas – iki 200 Tyrinėjant artezinius baseinus, nuosėdinėje dangoje išskiriami hidrogeologinės stratifikacijos vienetai, besiskiriantys filtracinėmis savybėmis. 114. Stambiausias stratifikacijos vienetas yra hidrogeologinis aukštas – vandeningųjų ir mažai laidžių vandeniui uolienų storymė.Lietuvos teritorijoje kur vyrauja lygumos, kvartero danga siekia 10-20 m.Čia ją daugiausia sudaro moreninis priemolis su plonais smėlingų ir vandeningų nuogulų tarpsluoksniais ir lęšiais.Ledyno sąnašavimo zonoje, kur vyrauja kalvotas reljefas, kvartero dangos storis dažniausiai yra 100-150 m. Čia ji daugiasluoksnė:moreninis priemolis susisluoksniavęs su smėlingomis ir vandeningomis tarpmoreninėmis nuogulomis. 115. Gruntinis vanduo slūgso pačiame kvartero dangos viršuje, ant pirmo ištisinio vandeniui nelaidaus sluoksnio. Vandeningosios nuogulos iš viršaus nepadengtos mažai laidaus sluoksnio ir todėl jų vanduo neturi spūdžio. Gruntinis vandeningasis sluoksnis neištisinis. Jį suskaldo nelabai laidus vandeniui moreninis dulkis, kuris daug kur slūgso tiesiog paviršiuje. Gruntinis vandeningasis sluoksnis sudarytas iš įvairios kilmės smėlingų nuosėdų. 116. Gruntinis pelkių nuosėdų vanduo susikaupęs durpėse, kurios susidarė holocene blogai drenuojamose vietose – nenuotakiuose tarpupiuose, lygumose, Pajūrio žemumoje ir upių salpose. 117. Ežerų nuosėdos paplitusios tiktai didžiųjų ežerų pakrantėse. Jomis taip pat prisipildo ežerų duburiai. Tai daugiausia smulkus smėlis ir aleuritas su durpių, sapropelio ir ežerų klinties tarpsluoksniais. Jo ištekliai riboti ir praktiškai nesvarbūs. 118. Aliuvinėms nuosėdoms priskiriamos šiuolaikinio aliuvio nuosėdos, suklostytos upių slėnių holoceninėse terasose ir deltinės nuosėdos Nemuno žemupyje sudėtimi ir slūgsojimo sąlygomis artimos aliuviui.Aliuvio storis ir granuliometrinė sudėtis labai įvairi ir priklauso nuo upės dydžio. Mažų upių slėniuose aliuvio storis yra 1-5 m.Didelių upių slėniuose aliuvio storis būna iki 20 m. 119. Jūrinės kvartero nuosėdos paplitusios siauru ruožu palei Baltijos pakrantę, Kuršių nerijoje. Tai Baltijos ledyninio ežero, egzistavusio vėlyvajame pleistocene, nuogulos. Joms priskiriamos ir holoceninės nuosėdos, susidariusios litorinos bei šiuolaikinės Baltijos jūros stadijų laiku. Plačiausios jūrinės terasos yra šiaurinėje pajūrio dalyje – 4-6 km, siauriausios – ties Palanga, iki 200-400 m. Jų storis 8-13 m. Terasinėse lygumose, kur nėra eolinio smėlio arba jo sluoksnis nestoras, vanduo slūgso arti žemės paviršiaus 1-2 m gylyje. Kuršių nerijoje, kur aukštos kopos, gruntinis vanduo aptinkamas 25-65 m gylyje. 120. Eolinio smėlio Lietuvoje aptinkama ir kitur – Jurbarko, Kazlų Rūdos, Varėnos-Druskininkų apylinkėse. Surūšiuotas, vėjo supustytas eolinis smėlis sudaro 1-15 m aukščio kopas. Eolinis smėlis turi nedaug vandens ir dažniausiai sudaro kitų genetinių tipų nuosėdų vandeningųjų horizontų aeracijos zoną. 121. Ledyno tirpsmo tekančio vandens suklostytų (fliuvioglacialinių) nuosėdų gruntinis vanduo ypač paplitęs Baltijos ir Žemaičių aukštumose, kur nuosėdų storis yra iki 3-10 m. Daugiausia šių nuosėdų yra Pietryčių smėlingoje lygumoje. Čia jų sluoksnis siekia 30-40, o vietomis ir iki 60 m storio. Gruntinio vandens lygis zandrinėse lygumose dažniausiai slūgso 1-5, nenuotakiose įdubose – 0,1-1, o ozų bei keimų skiautinėse dalyse bei stačių upių slėnių ruožuose – 10-20 m gylyje. 122. Didžiausia ledyninių ežerų nuosėdų dalis,panašiai kaip ir ledyno tirpsmo tekančio vandens, susidariusi priekiniame ledyno pakraštyje, ledyninio vandens baseinuose, kur kaupėsi smulki molinga medžiaga.Hidrogeologiškai svarbiausios yra smėlingos ledyninių ežerų nuosėdos, esančios pačiame paviršiuje.Smėlingų nuosėdų storis ledyninių ežerų suformuotose lygumose siekia iki 5-10, rečiau – iki 15 m. Jas kartais dengia eolinis smėlis, tuomet bendras smėlingų nuosėdų storis būna 20-25 m. 123. Glacialinėse nuosėdose, slūgsančiose pačiame paviršiuje, vanduo susijęs su smėlingomis ir priesmėlingomis nuosėdomis. Išskiriamos dugninės ir kraštinės morenos.Dugninės morenos lygumų paviršius sudarytasis vandeniui mažai laidaus moreninio dulkio. Vandeningu metų laiku ši viršutinė moreninio dulklio dalis gali būti apvandeniuota ištisai ir sudaryti vientisą vandeningąjį horizontą.Kraštinės morenos ruožuose, greta moreninio dulkio, visuomet yra vienos ar kitos genezės smėlio.Šių nuosėdų požeminio vandens slūgsojimo sąlygos nepakankamai ištirtos. Vanduo čia slūgso smėlio lęšiuose ir dažnai turi nedidelį vietinį spūdį, o šuliniai ir gręžiniai čia vandeningesni negu dugninės morenos plotuose. Jų debitas kinta nuo 0,5 iki 8 l/s.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!