Hermeneutika

Hermeneutika antikos kultūroje formavosi kaip atvirkščias mokymas, kaip teksto komentavimo ir to komentavimo taisyklių sudarinėjimo praktika. Hermeneutas jautėsi esąs nepažįstamo ir tolimo teksto (svetimos kultūros) skelbėju, tarpininku, interpretatoriumi, jį padarančiu artimu, atpažįstamu ir savu. Pagal komentuojamų šaltinių skirtumus susiformavo filologinės, teologinės ir juridinės hermeneutikos šakos, o nuo XIX amžiaus iškilo ir suklestėjo jas vienijanti filosofinė hermeneutika. Filosofinės hermeneutikos objektu tapo abstraktusis kultūros paminklų suvokimo klausimas, o jos tikslu – bendros humanitariniams mokslams metodologijos kūrimas. Fenomenologinės hermeneutikos pagrindus paklojo Martino Heideggerio ir Hanso-Georgo Gadamerio darbai, aktualizavę filologinių ir filosofinių tyrimų sąsaja. Hermeneutinė sąmonė yra ta, kuri nesitenkina duotais atsakymais, bet turi galios klausinėti.
Tačiau neseniai šio termino vartosena apėmė ir specifinę vokiečių hermeneutinės tradicijos referenciją, kuri Britanijoje ir Amerikoje paskutiniaisiais dešimtmečiais tapo žinoma iš E. D. Hirscho ir Wolfgango Iserio veikalų. Viena iš priežasčių, kodėl aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose anglai ir amerikiečiai apskritai nekreipė dėmesio į vokiečių hermeneutinę tradiciją, gali būti siejama su istorinėmis perspektyvos svarba tai tradicijai, perspektyvos, kuri skyrėsi nuo sinchroninių ir antiistorinių struktūralizmo ir (iš dalies) dekonstrukcijos metodų.
Jei žmogaus būtį kuria laikas, tai lygiai taip pat ją kuria ir kalba. Kalba Heideggeriui yra tikroji žmogaus gyvenimo erdvė, kuri pirmiausia įgalina pasaulio būtį. Grynai žmogiškuoju požiūriu pasaulis yra tik ten, kur yra kalba. Ji turi savąją būtį, kurios dalyviai tampa žmonėmis, ir tik šitaip dalyvaudami jie apskritai gali pasijusti žmonėmis. Kalba visada randasi anksčiau už individualų subjektą, tai toji terpė, iš kurios jis išauga; ji saugo „tiesą“ ne kaip tikslios informacijos perteikimo priemonė, o kaip vieta, kur tikrovė „atsiveria“ ir patenka į mūsų sąmonės valdas.
Svarbiausias vaidmuo Heideggerio sistemoje tenka ne individualiam subjektui, o pačiai Būčiai. Autorius grižta prie ikisokratikų, dar nepažinusių subjekto ir objekto dualizmo, Būties sąvoka siekdamas aprėpti ir viena, ir kita. Žmogus turįs „taisyti kelią“ Būčiai, visiškai jai astiduodamas: atsigręžti į motiną žemę, neišsenkamą visų reiksmių gimdytoją.
Suvokimą Heideggeris...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!