Gyventojų pajamų proporcinis apmokestinimas

Įvadas Temos aktualumas. 19 - 20 a. įsigalėjus kapitalistinei ūkio tvarkai bei pasikeitus gyvenimo lygiui, iš esmės pasikeitė ir senosios finansų teorijos, toliau formavosi valstybių finansų ir mokesčių sistemos. Aktyviai buvo diskutuojama, (ir dar dabar vyksta diskusijos), kokie mokesčių tarifai yra tinkamesni - proporciniai ar progresyviniai. 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje buvo pripažintas pajamų mokestis (žemės, trobesių, judamojo turto, asmenų pajamų pelno). Pelno mokestis bandytas įvesti 19 a. pabaigoje. 19 a. pabaigoje progresyviniai mokesčiai virto teisine mokėjimo prievole, priverstine jo auka viešajam ūkiui išlaikyti ir praktiškai. Šia prasme išliko iki mūsų dienų. Civilizuotos valstybės mokesčius renka ne administraciniais paliepimais, bet mokesčių nustatymui ir jų rinkimui taikydamos įstatymus. Progresyviniai mokesčiai yra auka viešajam ūkiui ir renkami būtiniems visuomenės reikalams. Per keletą paskutinių dešimtmečių daugelio išsivysčiusių šalių finansų ir mokesčių sistemose nuolat didėjo darbo jėgos apmokestinimas. Rinkos ekonomiką kuriančių šalių mokesčių sistemose šį tendencija yra labai grėsminga dėl savo neigiamos socialinės įtakos. Praktinė patirtis parodė, kad čia progresyviniai mokesčiai efektyviai mažina disproporcija tarp dideles ir mažas pajamas turinčius gyventojus. Tačiau jie turi ir nemažai trūkumų. Finansų ir mokesčių mokslo patirtis rodo, kad progresyvinėse mokesčių sistemose liudija šios sistemos išsivystymą (R. Goldsmith). Lietuvai siekiant tapti Europos Sąjungos (ES) nare, atsižvelgiant į ES nuostatas, turi būti atsižvelgta į ES šalių apmokestinimo patirtį bei tendencijas. Derinant Lietuvos teisės aktus su ES reikalavimais ir kuriant sąlygas progresyvinių mokesčių įvedimui Lietuvoje, turi būti moksliškai pagrįsta tarifų diferenciacijos sistema. Mokslinės problemos ištyrimo lygis. Pažymėtina, kad darbe nagrinėjama mokslinė problema Lietuvoje beveik netyrinėta. Kai kuriuos progresyvinio apmokestinimo veiklos aspektus analizuoja J. Bivainis, V. Gronskas, P. Moščinskas, A. V. Rutkauskas savo moksliniuose darbuose. Nors į kai kurias atskiras sudedamąsias šiame darbe iškeltos problemos dalis minėti autoriai gilinasi, tačiau trūksta tyrimų, kuriuose būtų integruotai nagrinėjama progresyvinių mokesčių įtaka gyventojų pajamoms ir šalies biudžetui. Todėl šis darbas papildo finansų mokslo patirtį nagrinėjant progresyvinio apmokestinimo problemas. Užsienio mokslininkų indėlis į progresyvinio apmokestinimo tyrimus yra didesnis. Teoriniai šios veiklos aspektai plačiai nagrinėjami A. Boot, C. Mayer, A. V. Thakor, J. Stiglitz, R. Levine, B. M. Friedman ir kitų autorių darbuose. Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių kontekste gyventojų progresyvinio apmokestinimo klausimams nemažai dėmesio skyrė F. R. Edwards, J. Hanousek, R. Filer, R. E. Anderson. Darbo objektas — progresyviniai mokesčiai i ir jų įtaka šalies mokesčių sistemai. Viena iš pagrindinių mokesčių sistemos plėtros krypčių yra ekonomikos reguliavimo per mokesčių sistemą ir jo efektyvumo didinimas. Lietuvos sąlygomis šis efektyvumas priklauso nuo: -mokesčių sistemos kokybinių charakteristikų; -mokesčių sistemos struktūros. Kadangi rinkos ekonomiką kuriančių šalių vyriausybės aktyviai formuoja savo šalių mokesčių sistemas, progresyvinių mokesčių įvedimo sąlygų ištyrimas teoriškai pagrindžia būtinus valstybinės valdžios veiksmus. Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant progresyvinių mokesčių įvedimui darančias įtaką sąlygas ekonomikos transformaciją vykdančioje šalyje bei numatant progresyvinių mokesčių įvedimo galimybes Lietuvos mokesčių sistemoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: - pagrįsti progresyvinių mokesčių tyrimo metodologinį aspektą sukuriant progresyvinių mokesčių veiklos tyrimo savitą koncepciją; - nustatyti progresyvinių mokesčių įvedimui darančius įtaką veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; - nustatyti progresyvinių mokesčių įvedimo galimybes Lietuvos mokesčių sistemoje ir pasiūlyti jos skatinimo priemones. Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - apibrėžiami progresyvinių mokesčių veiklos teoriniai principai ir turinys bei nustatomos progresyvinių mokesčių veiklos tendencijos ekonomiškai išsivysčiusiose ir rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse; - sistemiškai aprašomos progresyvinių mokesčių įvedimą lemiančios sąlygos; - tiriamos progresyvinių mokesčių įvedimo konkrečios sąlygos Lietuvos finansų sistemoje; - parenkamos organizacinės priemonės, būtinos progresyvinių mokesčių įvedimui Lietuvoje. Tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama mokesčių sistemoje vykstančių procesų ir mokesčių sistemos struktūros analizei. Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kūrimo procesų kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Dėl šios priežasties darbe vyrauja loginė ir palyginamoji analizė. Kadangi progresyviniai mokesčiai Lietuvoje dar neįvesti, todėl tyrimų metu buvo remiamasi ir loginės indukcijos metodu. Sudėtingai finansinei problemai spręsti buvo naudojama ir sisteminės analizės logika. Visa tai leido sukurti integruotą tyrimo metodologinę bazę, su kurios pagalba buvo identifikuotos universalios, progresyvinių mokesčių įvedimo požiūriu svarbiausios kokybinės finansų ir mokesčių sistemos charakteristikos. Tiriant Lietuvos mokesčių sistemos funkcionavimą ir jos plėtros perspektyvas, taip pat buvo atliekama statistinių duomenų analizė, sisteminama ir apibendrinama surinkta informacija. Vertinant Lietuvos progresyvinių mokesčių perspektyvas, taikytas priežiūros institucijų ekspertų apklausos metodas. Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro: įvadas, 3 dalys, darbą apibendrinančios išvados ir pasiūlymai. Literatūros sąraše nurodyti …… šaltiniai. Darbo apimtis- …….. puslapiai. 1.Teoriniai mokesčių sistemos formavimo pagrindai 1.1. Progresyvinio apmokestinimo uždaviniai ir principai Pagrindinis progresyvinio apmokestinimo uždavinys - valstybės pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos ap­saugai, transferiniams išmokėjimams ir kt.) padengti, formavimas bei mokesčių panaudojimas kaip poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimo prie­monė. Apmokestinimas turi padėti siekti visiško (ar kuo didesnio) užimtumo, pastovaus ūkio gamybinio pajėgumo kilimo (ekonomikos augimo), turi prisi­dėti prie pajamų ir turto perpaskirstymo. Laikoma, kad gerai funkcionuojanti laisvosios rinkos sistema gali užtikrinti optimalų išteklių paskirstymą įvairioms ūkinės veiklos sritims, panaudojimo tikslams, tačiau negali garantuoti socialiai priimtino prekių ir paslaugų paskir­stymo tarp individų. Reikia turėti galvoje tai, kad pačiam disponavimui ištek­liais (pvz., fiziniu kapitalu, išsilavinimu ir pan.) būdingas netolygumas. Laisvo­sios rinkos sistema neturi savaiminio mechanizmo pajamų paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, koks paskirstymas šalyje siektinas, Šiam uždaviniui spręsti gali būti panaudota ir mokesčių sistema. Kaip laisvosios rinkos mechanizmo netobulumą galima vertinti nepakan­kamą tam tikro ekonomikos sektoriaus arba regiono išvystymą. Todėl šių ir kitų klausimų (pvz., gimstamumas, aplinkos užterštumas ir kt.) sprendimas taip pat laikomi progresyvinio apmokestinimo uždaviniais. Taigi šalia pagrindinės - fiskalinės - mokesčių funkcijos ne mažiau svarbios yra su ja susijusios perpaskirstomoji ir skatinamoji (atvirkštiniu atveju - ribo­jamoji) funkcijos. Apmokestinimas taip pat neturi pakenkti individų darbingumui, pirmiau­sia neturi turėti įtakos minimaliam vartojimo dydžiui. Todėl ypač atidžiai turi būti sprendžiamas individų su žemomis pajamomis progresyvinis apmokestinimas. Reikia įvertinti ir progresyvinio apmokestinimo įtaką ekonominiams stimulams. Ši įtaka gali būti dvejopa ir pasireikšti mokesčių teorijoje vadinamaisiais pajamų ir pakeitimo efektais, Pajamų efektu suprantamas toks pajamų dydžio sumažėji­mas dėl mokesčio mokėjimo, kuris skatina daugiau bei geriau dirbti, taupyti ir pan., kad galima būtų atstatyti prarastas pajamas, išlaikyti įprastinį arba pa­siekti aukštesnį gyvenimo lygį. Pakeitimo efektu suprantamas toks santykinis pajamų lygio mažėjimas, kai prarandamas stimulas dirbti, taupyti ir pan. Todėl progresyvinis apmokestinimas turi būti toks, kad nemažintų, o priešingai didintų suintere­suotumą dirbti, taupyti, investuoti, diegti naujoves, užsiimti įvairiomis verslo rūšimis. Progresyvinis apmokestinimas turi ne tik nepakenkti ekonominiam efektyvumui (neiškreipti išteklių paskirstymo, nepakenkti individų darbingumui, nesumažinti stimulų dirbti, taupyti ir pan.), bet ir prisidėti prie jo pakėlimo. Reikia sudaryti tokias progresyvinio apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas veiklos rūšis ir stab­dytų tokias, kurios susijusios su dideliais socialiniais kaštais (pvz., tų pramonės įmonių ir produktų progresyvinis apmokestinimas, kurie susiję su vandens ar oro tarša). Administracinis paprastumus. Mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendi­namas, su tuo susiję valstybės iždo kaštai turi būti pagrįsti, mokesčių įstatymų laikymasis neturi sudaryti mokėtojams didelių rūpesčių. Pažymėtini tokie šio principo aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokė­tojams. Administraciniu-valdymo požiūriu dideliu pranašumu laikomas progresyvinio apmokestinimo paprastumas. Todėl siektina, kad progresyvinis apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t. y. nebūtų numatyta pernelyg daug mokesčių, sudėtingos ir painios mokesčių taisyklės. Ypač tai pasakytina apie tokias taisykles ar tvarką, kurios neturi didesnės įtakos mokestinėms įplaukoms arba teisingumo bei ekonominio efektyvumo principų įgyvendinimui. Progresyviniai mokesčiai turi būti kuo visapusiškiau ir tiksliau apibrėžti. Net palyginti ir mažas mokesčio neapibrėžtumas sukelia įvairius jo aiškinimus, mokėtojo priklausomybę nuo mokesčio rinkėjo valios. Kai progresyviniai mokesčiai pernelyg sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti, jie paprastai surenkami nepilnai ir esti mažiau teisingi bei efektyvūs negu tikėtasi. Mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs, t.y. mokesčių sistemos funk­cionavimas visuomenei turi kainuoti kuo pigiau. Vengtini tokie progresyviniai mokesčiai, kurie duoda mažas pajamas, o ėmimo kaštai dideli. Kiekvienas mokestis turi būti sukonstruotas taip, kad minėti kaštai sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį. Dvidešimto amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria tokius progresyvinio apmokestinimo principus (Pajuodienė, 1993, p.5): 1. teisingumą; 2. ekonominį efektyvumą; 3. administracinį paprastumą; 4. mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą. Pagal teisingumo principą progresyviniai mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Kiekvienas turi atiduoti valstybei deramą savo dalį. . Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, nes jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gaunamai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas progresyvinio apmokestinimo teisingumo etalonu; jis dar skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami. Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vadinasi, fiziniai ar juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė ją dalis būtų skiriama mokesčiams. Iš ekonominės teorijos tai pagrista mažėjančio ribinio pajamų naudingumo postulatu (arba ribinės aukos taisykle). Kai kurie autoriai (Amonnas, Cannanas) teigia, kad valstybės progresyvinę mokesčių sistemą esą racionaliau formuoti remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu; kadangi teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai, tad pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga, o tik paskui - kas teisinga (Lukoševičius, 1998, p.45). Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad progresyviniai mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslius pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai - jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Optimalų išteklių paskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai, įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia krašto išteklių perpaskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis. Progresyvinis apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas. Progresyvinio apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams pasireiškia dvejopai: • pajamų efektu; • pakeitimo efektu. Pajamų efektas - mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis taupyti bei rezultatyviai dirbti, kad galima būtų prarastas pajamas atkurti. Pakeitimo efektas - santykinis pajamų lygio sumažėjimas, kai prarandamas stimulas investuoti bei diegti naujoves, taupyti bei tęsti veiklą. Ekonomistų nuomone, vartojimu (išlaidomis), o ne pajamomis pagrįstas mokestis leistų sparčiau įgyvendinti mokesčių ekonominio efektyvumo ir teisingumo principus (Pajuodienė, 1993, p.10). Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų ėmimo kastai dideli. Šiuo atveju svarbus šie principiniai aspektai: paprastumas bei apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Kai mokesčio instrumentarijaus taisyklės yra painios ir netiksliai apibrėžtos, dažniausiai tokie progresyviniai mokesčiai ne visi surenkami, sukelia mokesčių mokėtojų ir mokesčių ėmėjų konfliktus. Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų progresyvinę mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji progresyviniai mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei racionalinės pajamos. Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai. Praktiškai suderinti minėtuosius progresyvinio apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, nustatant gyventojų pajamų progresinį mokesčio tarifą, pasiekti kuo didesnių mokestinių įplaukų, kuo mažesnio ekonominio efektyvumo sumažėjimo ir kuo didesnio progresyvinio apmokestinimo teisingumo yra sunku. Progresyvinio apmokestinimo taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai sudėtingos ir brangios mokesčio ėmimo požiūriu. Pavyzdžiui, jeigu, nustatydami fizinio asmens pajamų mokestį, atsižvelgsime į šeimyninę jo padėtį bei vaikų skaičių, pajamų dydį šeimos nariui, tai reikės nustatyti neapmokestinamas pajamas atitinkantį tokio asmens padėtį tarifą, o tada mokestis gali tapti sudėtingas, gali padidėti jo rinkinio kaštai. Jeigu neatsižvelgsime į asmens šeimyninę padėtį, tai pajamų mokesčio taisyklės taps paprastesnės, tačiau toks mokestis nepakankamai atitiks teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus. Be to, egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtųjų principų suderinamumo problema. Pavyzdžiui, teisingumo principą nuodugniau galima realizuoti, taikant tiesioginius nei netiesioginius mokesčius, ir, priešingai, ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti parankesni yra netiesioginiai progresyviniai mokesčiai. Todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema visada yra kompromisinė. Visi įvairių rusių progresyviniai mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies progresyvinę mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmo­kestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis progresyvinio apmokestinimo uždavinys visur tas pats - gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams išmokėjimams). Progresyviniai mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone. Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema. Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo, aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas progresyvinio apmokestinimo uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo apribojimas. Progresinis apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli progresyviniai mokesčiai arba netinkama jų sistema. Progresyvinis apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar progresyviniai mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje taip pat buvo keliamos valstybės mokesčių sistemos formavimo problemos. Dr.Pranas Viktoras Raulynaitis 1923 m. "Lietuvos ūkio" Nr. 15 rašė "kad kiekvienos gerai sutvarkytos valstybės vyriausybė valdo šalies finansus taip, kad būtų mažiausia piliečiams našta valstybės išlaidoms padengti. Įstatymų leidėjai, norėdami nustatyti kiekvieno mokesčių mokėtojo finansinį pajėgumą ir kartu patenkinti būtinus valstybės reikalus, turi vadovautis tam tikrais mokesčių sistemos sudarymo principais, vadinamaisiais pamatiniais dėsniais" (Pajamų ir pelno mokesčiai, 1996). Iki šiol žinomiausios mokesčių teorijos yra šios: Progresyviniai mokesčiai - apmoka už vyriausybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šią teoriją propagavo A.Smitas ir D.Rikardas. Po antrojo pasaulinio karo mokesčius panašiai propagavo Dž.Bjukanevas ir Dž.Hiksas bei kiti mokslininkai. Mokesčiai yra kaip atlyginimas už šalies vyriausybės politinę, ekonominę bei socialinę veiklą. Mokesčiai yra kaina už vyriausybės veiklą, vidinę ramybę ir saugumo garantiją. Progresyviniai mokesčiai - ekonomikos stabilizavimo priemonė. Šios mokesčių teorijos pradininkas yra ekonomistas Dž.Keinsas. Po antrojo pasaulinio karo plėtojosi neokeinsistinė teorija propagavo E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti ir neoklasikinė teorija atstovai M.Fridmanas, Dž.Mydas, R.Solou ir kiti ekonomistai. Pateisinama progresyvinio apmokestinimo netolygumas ir siekiama mokestinėmis priemonėmis didinti ekonomikos augimo tempus bei pertvarkyti visuomeninės gamybos struktūrą. Progresyviniai mokesčiai - pajamų išlyginimo įrankis. Šalininkai yra Ž.Furasjė, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti ekonomistai. Jie įrodinėja, kad tiesioginiams mokesčiams (pajamų, palikimo, dovanojimo) taikant progresinius tarifus, visuomenėje galima panaikinti turtinę nelygybę. Tokiu būdu per mokesčius būtų perskirstomos nacionalinės pajamos iš turtingųjų neturtingiesiems. Be to siūloma kaip mažiau apmokestinti verslininkus, siekiant plėtoti gamybos plėtojimą. 1.2.Progresyvinio apmokestinimo uždavinių ir principų suderinamumo problema Tenka konstatuoti, kad neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri sėkmingai spręstų visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir tenkintų visus progresyvinio apmokestinimo principus, nes jie tarpusavyje yra sunkiai suderinami, vienas kitam prieštarauja. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia numatyti padi­dintą turtingų gyventojų sluoksnių apmokestinimą, pvz., labiau apmokestinant prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir į kurias neįtraukti progresyviniai mokesčiai, ir sukelia išteklių paskirstymo iškreipimus ir jų naudojimo efektyvumo mažėjimą. Susidaro prieštaravimas tarp išteklių efek­tyvaus naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo. Progresyviniai mokesčiai, atitinkantys aukštus teisingumo ir ekonominio efektyvumo reikalavimus, gali būti tokie sudėtingi, kad jų ėmimas tampa labai brangiu. Pavyzdžiui, apmokestinai gyventojų pajamas, atsižvelgimas į šeimyninę padėtį, vaikų ir išlaikytinių skaičių, pajamų dydį ir pan. reikalauja sudėtingo mokesčio mechanizmo, pirmiausia nustatyti neapmokestinamąsias pajamas, neapmo­kestinamąjį minimumą, progresinį tarifą ir pan., o tai gali sąlygoti didelius mokesčio ėmimo kaštus. Ir priešingai, nustatant pernelyg paprastus mokes­čius, gali būti nepriimti dėmesin teisingumo ir ekonominio efektyvumo reika­lavimai. Taigi, norint užtikrinti maksimaliausią progresyvinio apmokestinimo principų laikymą - reikia kompromisų. Formuojant progresyvinę mokesčių sistemą, tobulinant ją, dažnai tenka pasirinkti "mažesnę blogybę". O tai savo ruožtu susiję su vienokiais ar kitokiais mokesčių poliškos tikslais, teikiama pirmenybe to ar kito apmokestinimo uždavinio sprendimui. Formuojant progresyvinę mokesčių sistemą, svarbu gerai žinoti atskirų mokesčių teikia­mas galimybes, privalumus bei trūkumus. Tiesioginiai progresyviniai mokesčiai yra parankes­ni teisingumo principui, o netiesioginiai - ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti. Progresinis pajamų mokestis, palyginus su kitais mokesčiais, daug parankesnis siekiant pajamų paskirstymo netolygumo išlyginimo, jis nesunkiai gali būti panaudotas kaip ekonomikos stabilizavimo priemonė, palyginti mažai įtakoja prekių ir paslaugų kainų kitimą. Šis mokestis parankesnis ir mokestinių įplau­kų elastingumo požiūriu, tačiau, esant ilgalaikei ir nemažų mastų infliacijai, gali sąlygoti pernelyg didelės mokesčio naštos susidarymą. Neigiamas progresyvinio pajamų mokesčio bruožas yra tas, kad jis neskatina kapitalo kaupimo. Pridėtosios vertės mokestis, palyginus su pajamų mokesčiu, yra labiau neutralus. Laikoma, kad jis neturi įtakos mokėtojo elgsenai, jo pasirinkimui tarp šiandienos ir ateities vartojimo, nepažeidžia intereso dirbti, taupyti, sudaro sąlygas išvengti mokesčio nemokėjimo. Tačiau šis mokestis gali sąlygoti mokesčių sistemos regresyvumą. Kapitalo pajamų mokestis stabdo investicinį procesą, tuo tarpu pridėtosios vertės mokestis šio trūkumo neturi it t.t. 1.3. Istorinė progresinių mokesčių apžvalga Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Pavyzdžiui, pirmykštėje bendruomenėje duoklę imdavo laimėjusios karą gentys iš nugalėtųjų genčių. Feodalinėse valstybėse taip pat buvo imamos duoklės, virtusios valstybinių mokesčių (pagalvės, žemės) ir feodaline renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas (atleidimą nuo prievolės). Šiuo atveju duokles imdavo žem­valdžiai iš savo pavaldinių, o mokesčiai buvo mokami į valstybės iždą. Iš pradžių tai buvo daroma natūrine forma, kuri vėliau, plėtojantis piniginiams santykiams, įgavo piniginę formą (Meidūnas, Terebeizaitė, 1997). Mokesčių visuotinumo bei proporcingumo principų diegimą ir ūkinę praktiką spartino plitimas klasikinės ekonominės teorijos, kurios pagrindiniai kūrėjai buvo A. Smitas (1723-1796) ir D. Rikardas (1772-1823). Jie mokesčius vadino „neišvengia­ma blogybe" ir reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, o kartu sumažinti ir mokesčius, nes šie trukdo plėtoti pramoninę gamybą. Dideli progresyviniai mokesčiai trukdo kaupti kapitalą ir plėtoti veiklą. A. Smitas neigiamai vertino pagalvės bei netiesioginius mokesčius (imamus už būtiniausius produktus) ir propagavo tiesioginius asmeninius mokesčius. Progresyvinio apmokestinimo objektu jis laikė pajamas, gaunamas iš rentos, pelno ir darbo užmo­kesčio, siūlė proporcinį apmokestinimą keisti progresiniu. Svarbias mokesčių sudarymo taisykles (dar vadinamas principais), aktualias ir šiandien, yra suformulavęs A. Smitas. Šios mokestinės atskiro asmens teisės apibūdintos V. Jurgučio knygoje „Finansų mokslo pagrindai" (Jurgutis, 1938, p. 228). A. Smito mokesčių sudarymo taisyklės: 1. Visi valdiniai turi dalyvauti valdžios išlaikyme proporcingai tam pel­nui, kurį kiekvienas gauna, būdamas valstybės globoje. Pagal šią tai­syklę siekiama įgyvendinti praktikoje mokesčių lygybės principą. Kar­tu profesorius V. Jurgutis pažymi, kad ši A. Smito nuostata nepakankamai aiški. Nors lygybės sąvoka gana pla­ti, tačiau Šiuo atveju progresyviniai mokesčiai mokami ne pagal socialinę mokėtojo padėtį, bet pagal jo turimus turtus ir gaunamas pajamas. Pažymėtina, kad toks lygybės supratimas nepripažįsta privilegijų bei luominių skir­tumų, ir mokesčių našta paskirstoma vien ekonominiais sumetimais. 2. Mokesčio dydis turi būti tvirtas (griežtai nustatytas) ir kiekvienam mokėtojui aiškus. Kiekvienas mokesčių mokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kokiu būdu jis turės mokėti nustatytus mokesčius. Šia taisykle siekiama pašalinti mokesčių ėmėjų savavaliavimą. 3. Mokesčių mokėjimas turi būti patogus, t.y. renkamas tinkamiausiu mokėtojui laiku ir būdu. Žinoma, ši taisyklė naudinga ir pačiam iždui, nes, rinkdamas mokesčius patogiu mokėtojui laiku, iždas lengviau ir greičiau gauna tai, kas jam priklauso. 4. Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti kuo mažesnės (mokesčių pi­ gumas). „Mokestis turi imti iš žmonių kišenių kuo mažiausiai virs to, kas patenka į valstybės kasą. Mokesčių kaštus sudaro gausybė valdi­ninkų, kurie suvalgo žymią mokestinių pajamų dalį. Be to, kai mokes­tis atima tai, kas reikalinga tolimesnei gamybai, tai gamintojas gali ne­betekti noro dirbti. Jei žmonės ima išsisukinėti nuo neteisingų mokes­čių ir valdžia griebiasi tokiu atveju baudų, tai aukštos baudos gali visai sugriauti ūkišką tokių žmonių būtį. Pagaliau, fisko valdininkai, dažnai lankydamiesi pas mokėtojus, netaktingai juos kvosdami, sudaro mokė­tojams vargų, nemalonumų, priespaudų, kurie gali sudaryti nuostolių. Visais tais nurodytais atvejais progresyviniai mokesčiai virsta žmonėms sunkesni, negu kad jie yra pelningi iždui, atseit progresyviniai mokesčiai pasidaro nebepigūs" (Jurgutis, 1938,p.228-229). 19-20 a. įsigalėjus kapitalistinei ūkio tvarkai bei pasikeitus gyvenimo ly­giui, iš esmės pakito ir senosios mokesčių teorijos, toliau formavosi valstybių mo­kesčių sistemos. Aktyviai buvo diskutuojama, kurie progresyviniai mokesčiai geresni - tiesiogi­niai ar netiesioginiai. Juk 18 a. fiziokratai pirmieji visus mokesčius suskirstė į tie­sioginius ir netiesioginius. Remdamiesi mokesčių perkėlimo teorija, jie tiesioginius mokesčius laikė „neperkeliamais", nes juos sumokėdavo pats apmokestinamas subjektas, o netiesioginius mokesčius sumoka ne apmokestinamas subjektas, bet kiti asmenys, kuriems yra „perkelti" šie progresyviniai mokesčiai (Rimas, Stačiokas, 1996, p. 110). Kai kurie mokslininkai siūlė didinti netiesioginius mokesčius, nes tai nau­dinga valstybės iždui ir yra svarbus valstybės pajamų didinimo šaltinis. Jie siūlė neapmokestinti būtinų žmonių naudojimo produktų - duonos, druskos, mėsos ir kitų. Minėtieji mokslininkai rėmėsi V. Parėto pajamų paskirstymo dėsniu - menkai apmokestinamų gyventojų sluoksniai sukaupia dideles piniginių lėšų atsargas. Toliau vyko diskusijos (iki šiol diskutuojama), kokie mokesčių tarifai tin­kamesni - proporciniai ar progresiniai. 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje buvo įves­tas pajamų mokestis (žemės, trobesių, kilnojamojo turto, asmenų pajamų, pelno). Pelno mokestis mėgintas įvesti 19 a. pabaigoje. Pelno mokestis išsivystė iš pagal­vės mokesčio pagal Šią nuostatą: kiekvienas žmogus savo gyvenimui palaikyti turi gauti pelną ir iš jo privalo dalelę atiduoti valstybei. Po ilgų kovų 1914 m. liepos 15 d. prancūzai įstatymu įvedė visuotinę pelno progresyvinę mokesčių sistemą, tačiau įstatymas įsigaliojo tik 1916 m. sausio l d. (Pajamų ir pelno progresyviniai mokesčiai, 1996). 19 a. pabaigoje mokesčiai virto teisine mokėjimo prievole, priverstine jo auka viešajam ūkiui išlaikyti, ir praktiškai šia prasme išliko iki mūsų dienų. Tačiau „dabar mokestis nebe vergo duoklė, bet laisvo piliečio prievolės auka" (Jurgutis, 1938, p. 284). Civilizuotos valstybės mokesčius renka ne administraciniais palie­pimais, bet mokesčių nustatymui ir jų rinkimui taikydamos įstatymus. „Mokesčiai, renkami ne įstatymų vardu ir ne įstatymų tvarka, bus paprastas plėšimas, nors jis būtų daromas ir pačių viešojo ūkio organų. Progresyviniai mokesčiai yra auka viešajam ūkiui (...) ir renkami būtiniems visuomenės reikalams. Tasai mokesčių paskirstymas yra ne tik svarbiausias mokesčių tikslas, bet ir vienintelis juridinis mokesčių pateisinimas. Jei progresyviniai mokesčiai būtų renkami ir įstatymų nuostatais, tačiau surinktos sumos būtų naudojamos ne pačios visuomenės reikalams, bet atskirų tos visuomenės klasių ar sluoksnių interesams tenkinti, tai progresyviniai mokesčiai nebetektų savo kilnaus visuomeninio paskyrimo, nebebūtų progresyviniai mokesčiais, bet vien valdančios partijos tautai užkrauta kon­tribucija" (Jurgutis, 1938, p. 211-212). Tačiau Jurgutis (1938, p. 211, p. 213) tei­gia ir tai, kad „mūsų laikais kiekvieno gyventojo likimas yra glaudžiai susietas su viso krašto likimu, ir todėl visi piliečiai, nori ar nenori, turi apmokėti bet kurią, net ir netikusią arba net ir kenksmingą savo krašto politiką... Dabar nežiūrima, kiek atsieina valstybei kuris pilietis, ar kokios turi tas pilietis iš valstybės naudos (dabar moderninė, demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri savo žmonių turtingumo, arba, kitais žodžiais, žiūri ūkiško savo piliečių pajėgu­mo). 1.4.Gyventojų progresyvinio apmokestinimo ribotumo problema Formuojant valstybės progresyvinę mokesčių sistemą, svarbus ir kartu probleminis -progresyvinio apmokestinimo ribos klausimas. Kai kurie rinkos ekonomikos šalių tyrinėtojai teigia esant teorinę progresyvinio apmokestinimo ribą, kurios peržengti nepatartina. Kolin Klark netgi suformulavo hipotezę, kad mokestinių įplaukų ir bendrojo nacionalinio produkto (BNP) ribinis santykis yra 25 proc., ir šalis, peržengusi šią ribą, gali patirti nuostolių (Pajuodienė, 1993, p.14-15). Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (EBVO) šalyse šis santykis sudarė apie 38 proc. (1988 m.), Švedijoje - 57 proc. (1990 m.), Prancūzijoje - 44 proc. (1990 m.), ir ekonomiką griaunančių pasekmių šalys nepatyrė. Vadinasi, vienareikšmio progresyvinio apmokestinimo ribos įvertinimo būti negali, ir tai priklauso nuo valstybės vidinių bei išorinių sąlygų. Kartu pasaulio šalių mokslininkai ir praktikai pastebėjo dėsningumą, kad per dideli progresyviniai mokesčiai slopina verslininkų iniciatyvą, progresyviniai mokesčiai dažnai slepiami (dabartinė padėtis Lietuvoje), plėtojasi "šešėlinės ekonomikos" veikla. Penktame paveiksle A.Laffero (Arthur Laffer) kreivė rodo, kad yra ribinis mokesčių tarifas (taškas A), kurį padidinus, labai sparčiai mažėja ir gaunamos mokesčių pajamos (pavojinga zona). Svarbiausia priežastis - vengiama mokėti mokesčius. Teoriškai orientaciniai manoma, kad ribinis mokesčių tarifas yra apie 30-35 proc. Tikslus bei optimalus mokesčių tarifas matematiškai neskaičiuojamas (nėra formulės), o kiekvienu konkrečiu atveju gali būti nustatomas intuityviai, pagrindžiant loginiais argumentais (Bartkus, Buškevičiūtė, 1993, p.35). Penktame paveiksle matyti hipotetinis mokesčių normos, progresyvinio apmokestinimo bazės ir mokestinių pajamų ryšys. Iš paveikslo aiškėja, kad mokesčių normos didinimas iki tam tikros ribos (taško A mokestines pajamas (biudžeto įplaukas) didina lėtėjančių tempu, o progresyvinio apmokestinimo bazė (produktas, šalies mastu BNP) mažėja, tačiau ne taip sparčiai kaip didėja mokesčių norma. Mokesčių tarifas, % Pavojinga zona Nepavojinga zona Bendroji mokesčių apimtis, piniginiais vienetais 1 pav. Mokesčių tarifų ir mokestinių įplaukų priklausomybė (A.Laffero kreivė) (Auštravičius, Pupkevičius, Treigienė, 1991, p.113) Kaip mes matom mokesčių normos didinimas pradeda mažinti mokestines pajamas, kadangi ūkio subjektai tampa mažiau aktyvūs, vengia mokėti mokesčius. Mokesčių bazė mažėja žymiai spartesniais tempais nei auga mokesčių norma. Iš 1 paveikslo matome, kad iš mokesčių gaunamos biudžeto pajamos priklauso ir nuo mokesčių normos, ir nuo progresyvinio apmokestinimo bazės. Lietuvoje, didėjant mokesčių normai, didėja ir mokestinės įplaukos. Kartu pastebimas kreivės lėtesnis kilimas ir galima manyti, kad artėjama prie optimalaus mokesčių normos taško. A.Laffero kreivė kyla (Sabaliauskaitė, Rasimavičius, 1996, p.92). Tarptautinio valiutos fondo (TVF) specialistai yra parengę keletą mokesčio potencialo vertinimo metodikų, tačiau, jų pačių teigimu, tokie paskaičiavimai ir šio rodiklio palyginimai įvairiose šalyse yra sąlyginiai. Iki šiol kiek plačiau aiškinami mokesčių potencialo rodiklį veikiantys veiksniai. Jie grupuojami taip: • individų gebėjimas mokėti mokesčius (individo pajamos ir išlaidos, poreikių tenkinimo būdas, pilietinė atsakomybė ir pan.); • valstybės gebėjimas imti mokesčius (šalies mokesčių politika bei mokesčių bazės, šalies gamtos ištekliai ir eksporto galimybes, smulkaus ir vidutinio verslo išplėtojimo lygis, mokesčių administratorių profesinė etika, sąžiningumas bei veiklos efektyvumas ir pan.). 1.5.Fiskalinė politika ir gyventojų progresyvinis apmokestinimas Bendrosios mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų funkcijos rinkos ekonomikoje Centrinės ir Ryty Europos šalyse dar visai neseniai socialinis teisingumas buvo vykdomas per lygiavos principu sudarytą sistemų, kurios kertiniai akmenys - visuotinis valstybinis biudžetas ir griežti valstybinių įmonių fi­nansai. Rinkos ekonomikoje įmonių sektorius veikia kaip pagrindinis „ekonomikos variklis", kurio sėkmė ar nesėkmės galų gale „nulemia" gyventojų gyve­nimo lygį, išskyrus galbūt nedaugeli laimingų valstybių kurios gali gy­venti iš gamtinių išteklių. Iš l lentelės ir 6 paveikslo matome, kad Lietuvoje, didėjant mokesčių normai, didėja ir mokestinės įplaukos. Kartu pastebimas kreivės lėtesnis kilimas ir galima manyti, kad artėjama prie optimalaus mokesčių normos taško. Atlikus prognozavimą tiek pagal Trendo polinominę funkciją, tiek ir pagal logaritminę funkciją, A.Laffero kreivė kyla (Sabaliauskaitė, Rasimavičius, 1996, p.92). 1 pav. Mokesčių normos, apmokestinimo bazės ir mokestinių pajamų ryšys Mokestinės pajamos (MP) Apmokestinimo bazė (B) Normali zona MP' Pavojinga zona Metai Mokestinės pajamos, tūkst.Lt. Vidutinė mokesčių norma, % 2003 2796149 25,1 2004 3766019 30,2 2005 5535004 33,3 2 pav. A.Laffero kreivė Lietuvos sąlygomis Mokesčių norma. Mokesčių įplaukos, tūkst.Lt 1000000 2000000 3000000 4000000 5000000 Tai reiškia, kad, toliau didinant mokesčių normą, mokestinės įplaukos į biudžetą didės vis mažiau ir mažiau, ir pateksime į pavojingą zoną. Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimui reikėtų atkreipti į tai dėmesį ir siekti nedidinti mokesčių normos bei mokesčių naštos arba netgi ją mažinti. Lietuvos pramoninkų konfederacija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos demokratų partija 1994 m. siūlė nustatyti suminę mokesčių ribą procentais, skaičiuojant nuo firmos ar asmens - mokesčio mokėtojo - žinioje liekančių pajamų (įplaukų) dalies (prieš mokant mokesčius) (Litas, 1994, lapkričio 22, p.11). Šis pasiūlymas vertas platesnio nagrinėjimo Seime. Užsienio ekonomistų tyrimai ir užsienio šalių praktika rodo, kad palyginti mažesni mokesčiai kraštui teikia daugiau ekonominės bei socialinės naudos. Ekonomistas K.Marsdenas analizavo 20 šalių ekonominio augimo ir mokesčių ryšį apie aštuntą dešimtmetį. Dešimtyje tiriamų Šalių buvo imami dideli mokesčiai, o dešimtyje - palyginti maži. Mažų mokesčių šalyse sparčiai augo užimtumas, investicijos ir darbo našumas ne tik privačiose, bet ir valstybinėse firmose. Žemų mokesčių šalyse investicijos vidutiniškai padidėjo 9 proc., o aukštų mokesčių šalyse per tą patį laikotarpį jos sumažėjo apie 0,8 proc. Tyrimai parodė, kad korporacijos pajamų mokesčių vienam padidėjimo procentui investicijų augimo tempas sumažėjo 2 proc. (Bartkus, Buškevičiūtė, 1993, p.36). Pažymėtina, kad didelės apimties investicijos privačiame sektoriuje yra svarbus ekonominis augimo veiksnys, kadangi Šiomis lėšomis iš esmės modernizuojama gamyba ar kita veikla bei technologija, turinti paprastai teigiamą įtaką ekonomikos dinamikai. Dalaso universiteto ekonomistas Dž.Skali taip pat tyrinėjo mokesčių tarifų ir ekonominio augimo priklausomybę 103 šalyse. Tyrimai parodė, kad šalyse, kuriose mokesčių tarifai siekė 19,3 proc., ekonominis augimas per tiriamą laikotarpį sudarė 24 proc., o kai mokesčių tarifas 43,2 proc., ekonominis augimas neviršijo 0,4 proc. (Bartkus, Buškevičiūtė, 1993, p.36). Vadinamieji "Azijos tigrai" (Taivanas, Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja), taikydami žemus mokesčių tarifus, spartaus eksportavimo politiką bei minimalų valstybės kišimąsi į ūkio reikalus, iš besivystančių šalių tapo industriniu požiūriu išsivysčiusiomis šalimis. Pateiktieji pavyzdžiai paneigia nuomonę, kad tik iš turtingų žmonių imami dideli mokesčiai, siekiant padėti neturtingiems, yra teisingiausias nacionalinio turto paskirstymo būdas. Tokia mokesčių politika, gali daugumą šalies gyventojų tik nuskurdinti. Užsienio tyrinėtojai mėgina vertinti mokesčių sistemos potencialo rodiklį, kuris parodo, kiek šalis, imdama mokesčius, "įtempia jėgas" ir kokias dar turi mokesčių didinimo galimybes, tačiau susiduriama su šio rodiklio metodinio nustatymo problema. Aiškinama, kad mokesčių potencialas atitinka tokį apmokestinimo lygį, kuris būtų, jeigu bazės būtų apmokestinamos tam tikru vidutiniu intensyvumu. (Pajuodienė, 1993, p.16). Suprastume, kad šiuo atveju lyginami faktiški mokesčiai su galimais imti mokesčiais. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) specialistai yra parengę keletą mokesčio potencialo vertinimo metodikų, tačiau, jų pačių teigimu, tokie paskaičiavimai ir šio rodiklio palyginimai įvairiose šalyse yra sąlyginiai. Iki šiol kiek plačiau aiškinami mokesčių potencialo rodiklį veikiantys veiksniai. Jie grupuojami taip: • individų gebėjimas mokėti mokesčius (individo pajamos ir išlaidos, poreikių tenkinimo būdas, pilietinė atsakomybė ir pan.); • valstybės gebėjimas imti mokesčius (šalies mokesčių politika bei mokesčių bazės, šalies gamtos ištekliai ir eksporto galimybes, smulkaus ir vidutinio verslo išplėtojimo lygis, mokesčių administratorių profesinė etika, sąžiningumas bei veiklos efektyvumas ir pan.). Pažymėtina, kad pasaulyje nėra daugumai teoretikų ir praktikų priimtinos tokio sudėtingo objekto kaip valstybės mokesčių sistemos vertinimo metodikos. Dažniausiai šalių mokesčių sistema vertinama pagal anksčiau minėtus apmokestinimo principus bei tam tikram laikotarpiui keliamus uždavinius. Analitikai, atliekantys mokesčių sistemos analizę, paprastai akcentuoja tokius klausimus kaip mokesčių sistemos tinkamumas konkrečiai šaliai ir galimų reformų kryptys. Nors pirmaeilė mokesčių funkcija yra generuoti valstybės pajamos, mokesčiai neretai naudojami rinkos mechanizmo spragų ištaisymui ir pajamų perskirstymui. Turint galvoje šiuos tikslus, teoretikai siūlo visą eilę kriterijų, kurių pagalba galima įvertinti, kaip veikia mokesčių sistema. Vienas iš populiariausių yra taip vadinamas V.Tanzi diagnostinis pajamų produktyvumo testas ("The Tanzi Diagnostic Tęst for Revenue Productivity"). Tai tam tikrų, kvalifikacinių diagnostinių rodiklių (indeksų) rinkinys (7 paveikslas), kur kiekvienam rodikliui pateikiamas klausimas, o pagal gautus atsakymus galima teigiamai, neigiamai ar patenkinamai (priklausomai nuo gautų atsakymų visumos) vertinti šalies mokesčių sistemą. Specifiniai klausimai, skirti atskiriems rodikliams. Nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą... ir t. t. Bet susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų valstybės iždan mokesčius, valdžia tik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai, kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig naudojimus!, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu". Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas" 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio „Valstybės ūkis (finansai)" citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių" teorija. Ja mėginama įrodyti, kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje valstybė ir savivaldybės rūpinimosi gyventojais požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai veikiančias žmonių kasdienybę [3, 102]. Dabar tarsime, jog mokesčių dydis priklauso nuo namų ūkių gaunamų pajamų, t.y. Tokiu atveju keičiantis pajamoms, ta pačia kryptimi keisis ir absoliutus mokesčių dydis. Norėdami supaprastinti analizę, tarkime, kad grynieji progresyviniai mokesčiai didėja proporcingai nacionalinėms pajamoms. Pavyzdžiui, jei 10 proc. nacionalinių pajamų atitenka vyriausybei grynųjų mokesčių pavidalu, tai t=0,l. Jeigu nacionalinės pajamos lygios 150 mln. Lt, tai NT=0,lxl50=15 mln. Lt, jei 200 mln. Lt, tai NT=20 mln. Lt. DI=Y-txY=Yx(l-t). Ši lygybė rodo, jog namų ūkis dalį pajamų grynųjų mokesčių forma sumoka valstybei. Todėl disponuojamos pajamos sudaro tik dalį nacionalinių pajamų. Naują vartojimo funkciją gausime: cx(l-t)xY; čia c -vartojimas, esant proporcingiems gryniesiems mokesčiams. Kadangi 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!