Graikų geneologinis medis

Literatūros sąrašas 8
Graikijos dievų trijų kartų genealoginis medis
Įvadas
Kaip ir daugelis pasaulio tautų senovės graikai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė dievais. Jie kūrė mitus apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimo ir mirties paslaptis, filosofavo apie moralines vertybes, civilizacijos kūrimo sunkumus ir pakopas. Kaip žinia, Graikija niekada nebuvo valstybė. Ją sudarė miestai valstybės – poliai, išsidėstę Egėjo baseino dalyse – Kretos, Delo salose, vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje, įvairiose europinės Graikijos srityse – Epire, Peloponese, Tesalijoje, Bojotijoje, Atikoje. Poliuose kūrėsi mitinių padavimų ciklai, kurie susiliejo į savitą religinę pasaulėžiūrą – filosofinę religiją, kuri vėliau buvo pritaikyta kaip religija visuomenei. O kad Graikijos žmonės ją suprastų, dievams buvo priskirtos žmogiškos savybės, sukurti konkretūs simboliai, žymintys kosmoso stichijas, valdantys žmogaus praktinę veiklą, intelektą ir kūrybą.
Mitai yra žodinė kūryba, perduodama kartoms iš lūpų į lūpas. Maždaug VIII a. pr. Kr. Graikijoje atsiradęs raštas įgalino visa tai užrašyti. Tik rašytinių šaltinių dėka apie graikų dievus sužinome šiandien. Ryškiausi šaltiniai – Homero epinės poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, Heziodo „Dievų kilmė“.
Graikų mitologija ir religija
Graikų mitologija buvo populiari XVII a. prancūzų klasicizmo epochoje. Šios mitologijos kultas iškilo poezijoje, vaizduojamajame mene. Rusijos inteligentijai graikų mitologiją net buvo privaloma kaip lavinamoji priemonė, tačiau ji kliudė suvokti graikų religiją. Į ją nebuvo žvelgiama rimtai, nes dievai turėjo ir neigiamų savybių – Jupiteris buvo mergišius, Merkurijus – vagišius, Bakchas – girtuoklis ir t.t.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje „neohumanizmo“ epochoje antikos dievybės, apsireiškiančios per grožį, buvo priešpastatomos krikščionybei su jos pabrėžiamu dvasingumu. Į graikų dievus buvo žiūrima tik iš estetinio taško.
Atsirado poreikis įvertinti graikų religiją teisingai, neišeinant iš klasikinės filologijos ribų. Nors klasikinė filologija rimtai vertina graikų religiją, tačiau vis dar nėra išsamaus jos išdėstymo. Graikus siejo bendra kalba ir religija, tačiau vieningumo ir bendrų dogmų nebuvo. Graikai toleravo pasirinkimo laisvę tikėti kurią nors dievybę ar netikėti. Žymus senovės Graikijos tyrinėtojas F....

Daugiau informacijos...