George Bataille

George Bataille (1897-1962) prancūzų eseistas, filosofijos teoretikas, novelistas, dažnai vadinamas “blogio metafiziku”, domėjosi sekso, mirties, degradacijos, amoralumo klausimais. Pseudonimai, kuriais pasirašinėjo savo kūrinius buvo Lord Auch, Pierre Angelique, Louis Trente. George’as Bataille gimė Billom mieste. Tėvas aklas ir serga sifiliu. Netrukus paralyžius atima jam kojas ir protą. Visą savo gyvenimą George’as prisimins esąs ligotos, aklos, beprotės būtybės palikuonis ir bijos savo paties beprotybės. Ilgainiui rašytojo šeima apsigyvena Reimse. Jis priima katalikiškąjį tikėjimą. Supranta, kad jam “lemta rašyti ir, būtent, sukurti paradoksalią filosofiją”. Šios filosofijos tikslas – padaryti perversmą katalikybėje, į kurią jis pats ką tik atsivertė. Prasidėjus karui, vokiečiams paėmus miestą į savo rankas, Bataille’as kartu su motina pasitraukia iš Reimso, palikdami likimo valiai suparalyžiuotą tėvą . Šis įvykis padarė labai didelę įtaką rašytojui, tai buvo didžiulis jo gyvenime sukrėtimas. Tėvas miršta vienišas ir skurde. George’as jaučia dėl to didelę kaltę. Motina taip pat praranda protą ir pasineria į gilią melancholiją. Bataille’as gyvena dievotai, ruošiasi tapti vienuoliu, užsirašo į Saint – Flour seminariją. Vėliau įstoja į Chartijų mokyklą Paryžiuje, kur rengiami senųjų dokumentų specialistai. Taigi atsisako vienuolio pašaukimo. Baigęs Chartijų mokyklą, išvyksta į Madridą. Susižavi korida, jį apstulbina jos seksualinis simbolizmas. Madrido arenoje jis mato, kaip jautis rago dūriu į akį sužaloja toreadorą Manuelį Granero, ir šis miršta ( šis žmogus pasirodo jo knygoje “Akies istorija”). Bataille’as susižavi Nietzsche, jo filosofija, kuri tarsi įprasmina jo likimą. Taip pat susipažįsta su Leonu Chestovu, į Paryžių emifravusiu rusų filosofu, kurio mąstymas paremtas Nietzsche’s ir Dostojevskio filosofija. Jis tampa jo filosofijos mokytojas. Vėliau atrandamas Freudas. 1924 Bataille skiriamas bibliotekininku į Nacionalinės bibliotekos medalių skyrių. 1942 metais suserga plaučių tuberkulioze ir yra priverstas atsisakyti šio darbo. Gyvena visiškai palaidai. Draugauja su siurrealistais Micheliu Leiris, Andre Massonu, tačiau pats niekada nebus siurrealistas, nes juos laiko idealistais, apsiribojančiais poezija, turinčiais Ikaro troškimų, o jis pats – radikalus materialistas, besidomintis pačiais žemiausiais dalykais. Apie “Pirmąjį siurrealizmo manifestą” jis sako, kad šis “neperskaitomas”. Bataille analizuoja Adrien Borelis, tarp siurrealistų žinomas ir vertinamas psichoanalitikas. “Ne visai teisinga” analizė užtrunka tik vienerius metus, bet Georges’ui ji yra labai naudinga, nes suteikia galią rašyti. Jis parašo savo pirmąją knygą “WC” – “kone bepročio literatūrą”, bet vėliau sunaikina jos rankraštį. Bataille atranda Sadą. Susipažįsta su siurrealizmo lyderiu Bretonu. Sukuria “kankorėžinės akies” įvaizdį. Jis remiasi objektyviu tam tikros smegenų dalies, kuri vadinama epifiziu, arba kankorėžine liauka (ji savo forma primena pušies kankorėžį), ir regėjimo organo panašumu. Bataille isivaizduoja žmogų , kuris viršugalvyje turi trečią akį, “skirtą kontempliuoti saulę pačiame jos spindėjime”. Tokiu būdu sujungiami protas ir regėjimas. Bataille veda Sylvia Makles, su kuria vėliau išsiskiria ir todėl išgyvena sunkią krizę, kaip jis pats sako, “alina save, kol nuo gėrimo, bemiegių naktų, paleistuvavimo priartėja prie mirties”. Susipažįsta su siurrealiste Dora Maar, kuri tampa jo meiluže.Vėliau gyvena su Colette Peignot, kuriai mirus jis pasineria į dar gilesnę depresiją. Bataille dirba žurnale “Documents”. Leidžiasi į polemiką su siurrealizmo įkūrėju Andre Bretonu, kuris jį aštriai kaltina “Antrajame siurrealizmo manifeste”. Imasi iniciatyvos redaguoti kolektyvinį pamfletą prieš Bretoną – “Lavonas”. Bretono stovyklą palieka ir pamfletą pasirašo daugelis žymių žmonių – Desnos, Leiris, Prevertas, Queneau. Vėliau Georges dalyvauja Demokratinio komunistų ratelio žurnalo “Socialinė kritika” leidime, kuriam vadovauja Borisas Souvarines’as. “Socialinėje kritikoje” išspausdina straipsnius “Eikvojimo sąvoka” ir “Psichologinė fašizmo struktūra”. Bataille atranda Hegelio kūrybą, kai lankosi Alexandre’o Kojeve’o, į Prancūziją pasitraukusio rusų filosofo, seminarus. Kartu klauso paskaitų Bretonas, būsimasis psichoanalitikas Jaques’as Lacanas, filosofai Raymond’as Aronas, Maurice Merleau – Ponty, rašytojas Raymondas Queneau. Vėliau Bataille susitaiko su Bretonu ir pasiekia, kad siurrealistai prisijungtų prie jo telkiamo intelektualų antifašistų judėjimo “Kontrataka”, bet ši revoliucinga, sykiu ir antifašistinė, ir antidemokratinė grupuotė bus tik efemeriška. Bataille parašo “Dangaus mėlynę”, bet jos neišspausdina. Prireiks poros dešimtmečių, kad šis kūrinys būtų išspausdintas. Kartu su Rogeriu Caillois ir Micheliu Leiris įkuria Sociologijos koledžą, kurio tikslas yra studijuoti, kaip šventumas pasireiškia socialiniame gyvenime. Prasidėjus karui, Bataille lieka Prancūzijoje ir daug keliauja – Paryžius, Centrinis Masyvas, Normandija. Rašo daug ir įvairių žanrų kūrinių: poemų, pasakojimų, esė. Iš viso apie dešimt knygų. Paminėtinos “Vidinis patyrimas”, pirma jo pavarde išspausdinta knyga “Kaltininkas”, “Apie Nietzschę”. Tai mistiškoji Bataille kūrybinio palikimo dalis. Jis susipažįsta su Maurice’u Blanchot, “su kuriuo jį tuoj pat susieja žavėjimasis ir sutarimas”. Pierr’o Angelique’o slapyvardžiu išspausdina knygelę “Madame Edwarda”, kur Dievą vaizduoja kaip viešnamio prostitutę. Knygoje sumyšta filosofiniai apmąstymai, erotinės scenos, Hegelio, Edwardos, Dievo vardai. “Gallimardo” leidykla išleidžia jo “Vidinį patyrimą” . Liudviko trisdešimtojo slapyvardžiu išspausdina “Mažylį”, išleidžia “Meditavimo metodą” ir “Žiurkių istoriją”, politinės ekonomijos esė “Prakeikta dalis”. Tai labiausiai sisteminė ir viena meistriškiausių teorinių Bataille’o knygų. Joje yra sociologinių, antropologinių ir energetinių apmąstymų. “Minuit” leidykla išleidžia “Abatą C.”. Knyga sukelia pasipiktinimą, nes knygos herojaus – kunigas, kuris, nepaisant dieviško pašaukimo ir šventų pareigų, klysta, paveikslas sutirštintas iki aukščiausio laipsnio. Spauda užsipuola ir autorių ir leidyklą, sutikusią išleisti knygą. 1951 Bataille paskiriamas konservatoriumi į municipalinę Orleano biblioteką ir ten apsigyvena kartu su Diane Kotchoubey ir dukterimi. Čia jis parašys pagrindinius savo kūrinius, dėl kurių šiandien laikomas brandžiu filosofu. Jam suteikiamas Garbės Legiono riterio vardas. Išleidžia dvi meno istorijos knygas: “Priešistorinė tapyba”, “Manet”. Tais metais jis jau turi rimtų sveikatos problemų – smegenų arteriosklerozė. 1957 metais išleidžia Andre Massonui dedikuotą “Dangaus mėlynę”, “Literatūrą ir blogį” ir Micheliui Leiris dedikuotą “Erotizmas”. Sunkiai sirgdamas, vis mažiau jėgų turėdamas darbui, kūrybai, išleidžia “Gilles de Rais teismą”. Ir paskutinę savo knygą “Eroto ašaros”. Tai erotinio pobūdžio istorija nuo Lasko iki Francis Bacono, kuri iš dalies tapo sintetine versija universalios istorijos, kokią parašyti jis troško visą gyvenimą. 1962 liepos 8 dienos rytą jis miršta, po jo mirties 1970 metais Gallimard’o leidykla išleidžia pirmąjį Georges’o Bataille “Rinktinių raštų” tomą, kurio įžangoje Michelis Foucaut įvertina Bataille kaip žymiausią mūsų amžiaus rašytoją. 1928 metais 134 egzempliorių tiražu , pasirašęs Lordo Auch slapyvardžiu, išspausdina savo pirmąją knygą “Akies istorija”. Tai erotinis pasakojimas, įkvėptas Sado kūrinių, įvairių vaikystės prisiminimų, įspūdžių iš Ispanijos, įkyriai persekiojančių minčių apie tėvą, palaido gyvenimo netvarkos. Tik 1967 metais, jau po Bataille mirties, knyga bus pirmąkart išspausdinta jo pavarde. Knygoje pasakojama apie dviejų jaunuolių draugystę, kuri tradicinio mąstymo žmogui atrodytų fantasmagoriška bei paranormali. Kiekvieną jų žingsnį lydi ištvirkėliški, net iškrypėliški momentai, slaptos juodosios aistros, į kurias įtraukiama vis daugiau žmonių. Pagrindiniai romano veikėjai Simona ir naratorius, iš kurio perspektyvos pasakojamas visas veiksmas. Veikėja Marcelė – drovi mergina, neleidžianti prasiveržti giliai viduje tūnantiems laukiniams instinktams (“Ši jauna, šviesiaplaukė mergaitė, drovi ir iki naivumo šventeiviška, taip giliai nuraudo, kad Simona ją pabučiavo neįprastai švelniai.”). Marcelė dažnai nežino kaip elgtis – ar pasiduoti svaigulio, fantazijos akimirkai, ar išlaikyti griežtą moralės normų ir visuomenės taisyklių poziciją. Jos viduje glūdi prieštaringi jausmai, viskas tarsi kunkuliuoja, žmogus tampa tiesiog dvilypis (“Marcelė žiūrėjo suakmenėjusi: ji kruvinai paraudo. Nežiūrėdama į mane, ji pasakė, kad nori nusivilkti suknelę.” Aš ją nutraukiau, paskui išvadavau iš apatinių drabužių; ji saugojo tik savo keliaraiščių diržą ir kojines. Nenoriai leidosi stimuliuojama ir pabučiuojama į lūpas ir, lyg nakviša perėjusi kambarį, įlindo į normandišką spintą, kur ir užsirakino.”). Skaitant tekstą, susidaro įspūdis, kad Simona ir pasakotojas yra daug gašlesni personažai ir dvasiškai stipresni už Marcelę, kuri po tokių vakarėlių išprotėja. Tai įvyksta todėl, kad yra atskleidžiamos jos intymios, ištvirkėliškos svajonės, kurios iki šiol buvo slepiamos, ji pasirodė esanti visai kita. Jos masturbacijos akimirka buvo išviešinta, kaip ji pati sako, kardinolo t.y. paties pasakotojo, kuris atidaro tą paslaptingą normandišką spintą (joje sėdėjo ir masturbavosi Marcelė). Prie jos išprotėjimo prisidėjo ir į vakarėlį įgūžėję tėvai (“Aš nesistengiau pabėgti ir išvengti skandalo. Priešingai – aš nuėjau atidaryti durų: apnuogintas spektaklis ir linksmumas. Įsivaizduokite šauksmus, riksmus, grasinimus, įeinančius į kambarį tėvus: prisiekusiųjų teismas, katorga, ešafotas buvo išrėkti kartu su kurtinamais šauksmais ir pragariškais prakeiksmais.”). Marcelė jaučiasi pažeminta, ji tik norėjo nors trumpam pabūti savimi, atsiliepti į kūno šauksmus, leisti nors kartą jam kalbėti (“Tėvų isiveržimas sugriovė visa tai, kas liko iš jos sveiko proto.”). Po tokio insidento Marcelė gydoma psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios išėjus, netrukus nusižudo toje pačioje spintoje, kurioje susilaukė pažeminimo, klaikaus gėdos jausmo dėl fizinio ir dvasinio nuogumo. Nuogumas, savo instinktų, fantazijų nevaržymas, tabu laužymas – tai tarsi būtinybė siekiant gyvenimo pilnatvės (“tačiau prieš įsiropšdama pro langą, ji nusirengė, dėdamasi esanti labai laisva.”). Romane išryškėja tarsi du priešingi poliai, takoskyra tarp visuomenės moralės normų ir jaunų žmonių, laužančių visų laikų tabu (“Nerimas nebuvo dar manęs apleidęs. Mes buvome už dešimties kilometrų nuo X…, o dėl tokios išvaizdos, kaip mes dabar atrodėme, mums bet kokia kaina ten reikėjo grįžti prieš prašvintant. Aš vos stovėjau, beviltiškai suprasdamas, kad vargu ar pavyks tai padaryti. Laikas, kai palikome realų pasaulį, kurį sudaro apsirengę žmonės, buvo taip toli, kad atrodė, jog jo neįmanoma pasiekti. Ši mano asmeninė haliucinacija plėtojosi be jokių ribų, kaip kad visuotinis žmonių bendruomenės košmaras.”). Vienintelis būdas nejausti, neišgyventi seksualinės ekstazės akimirkų, nebūti tete-a-tete su savo laukinėmis, nenumalšinamomis aistromis – tai negyventi apskritai (“man kilo mintis, kad mirtis – tai vienintelis kelias pebėgti nuo erekcijos: Simona ir aš užmušti, mudviejų vizijos erdvėje, žvaigždės keičiasi geometrine progresija, paversdamos šalčiu tai, kas man atrodė kaip mano paleistuvystės riba (gyvenimo ir mirties, būties ir nebūties sutapimas, tarp kitko, nuostabiai svaigina).”). Akys romane įgauna gilią prasmę – pasaulis pilnas įdėmiai žiūrinčių akių – virtų kiaušinių, jaučio sėklidžių, išplėštos kunigo akies pavidalu ir t.t. Akys seka kiekvieną žmogaus nuklydimą, todėl Simona randa būdą kaip jomis palaipsniui atsikratyti – apšlapinti, skandinti vonioje, daužyti (“Ji atsisėdo ir, prisitraukusi mano galvą, stipra čiurkšle apšlapino plūduriuojančius kiaušinius, šaukdama iš pasitenkinimo.” “Ir kai aš jos paklausiau, kokias mintis jai sukelia žodis šlapintis, ,ji man atsakė – pjaustyti, akis su skustuvu, kažką tokio raudono, galbūt saulę. Akies forma, žinoma, tokia pati kaip kiaušinio. Ji linksminosi dėl žodžių žaismo, sakydama, kad sumušti akį – tai sudaužyti kiaušinį, pateikdama niekam tikusius paaiškinimus.” “Ypač ją erzino atmerktos akys. Ji apšlapino ramų veidą ir nustebusi matė, kad akys tuo metu neužsimerkia.”). Naratorius tarsi protestuoja prieš tvarką, harmoniją ir apsimestinį tobulumą (“kai aš pažinau jos balsą, nesujudėjau daugiau, tačiau nė akimirką nepaleidau krūties; aš nusimoviau kelnes taip, lyg turėčiau nuraminti kažkokį rūpestį, džiaugsmingai troškau peržengti bet kokias padorumo ribas.”). Veikėjai (Simona, anglas, naratorius) atėję į bažnyčią, įvairių dogmų saugotoją, ją išniekina, išlaisvina kunigo slapčiausius norus, laukinį instinktyvų jo pradą (“Simona ji nurengė, drabužius numetusi ant žemės, pritūpusi kaip kalė juos apšlapino.” “Don Aminado triukšmingai pripildė šlapimu vyno taurę, kurią Simona laikė po jo varpa.”). Tokie žmonės vadinami bepročiais, juos visada siūloma gydyti arba kaip nors negailestingai atsikratyti. Būtent taip nutinka veikėjai Simonai (“Po penkiolikos vis sunkesnių ir sunkesnių ištvirkavimo metų Simona atsidūrė kankinimų stovykloje. Tačiau per klaidą; kalbant apie kančią, ašaras, nelaimės imbeciliškumą, pokalbio, turėjusio pakeisti Simonos įsitikinimus, pabaigoje Simona buvo rengiama kankinimams bekraujės moters , įprasminančios Sevilijos bažnyčios pamaldumą.”). Įdomi šios knygos kompozicija – vienoje dalyje “Migloti prisiminimai” autorius tarsi pats prabyla į skaitytoją, jis paaiškina, kas galėjo turėti lemiamos įtakos suformuojant būtent tokį kūrinį, piešiant būtent tokius veikėjų paveikslus, jų poelgių, veiksmų, minčių vingius. Japonų režisierius Nagisa Oshima pasinaudojo šia knyga kuriant savo ritualistinį filmą “In the Realm of Senses” (1976), kuris paremtas tikra kriminaline istorija, įvykusia 1930 metais Japonijoje. Ši knyga įgijo kulto statusą ir neseniai kaip viena geriausių knygų buvo atrasta žymios Islandijos dainininkės Bjork. Taigi tik 1969 metais Michelis Foucault pasakė svarius žodžius: “Šiandien mes žinome, kad Bataille yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų”. Taip kukliai, bet akivaizdžiai, praėjus septyneriems metams po mirties, buvo pagerbtas Bataille atminimas. Gyvas būdamas jis ne tik nesulaukė pripažinimo, bet grūmėsi su kritika, sarkazmu, kartais net pykčiu. Iš kritikų išsiskiria du, kurių elgesys yra ryškus pavyzdys priešiškumo, su kuriuo susidūrė Bataille kūryba. Abu jie priklauso didiesiems šio amžiaus intelektualams: Bretonas – siurrealistų vadovas ir Sartre’as – egzistencialistų lyderis. Penkiolikos metų laikotarpis skiria Bretono ir Sartre’o pasisakymus apie Bataille, bet abu kupini pykčio, įkarščio, susierzinimo. Abu mąstytojai padarė tą pačią išvadą, kad Bataille nėra nei mąstytojas, nei rašytojas, bet tiesiog beprotis kaip ir jo kūrinių veikėjai. Bretonas Bataille vadina “psichosteniku”, Sartre’as savo straipsnyje “ Naujasis mistikas” jam pataria gydytis. Taigi Michelio Foucault pasisakymas turėjo lemtingą, sprendžiamąją galią. Jis atšaukė neapskundžiamą dviejų didžiųjų šio amžiaus mąstytojų nuosprendį, paskelbtą Bataille ir jo kūrybai. Kritika bijo jau vien Bataille vardo. Metai bėga, o žmonės taip ir gyvena iliuzija, kad kada nors galės kalbėti apie Bataille. Jie taip ir numirs, neišdrįsę susigrumti su šiuo buliumi, nes pernelyg rūpinasi savo reputacija. Marguerite Duras Labiausiai aš didžiuojuosi tuo, kad sumaišiau kortas…tai yra suderinau patį triukšmingiausią, labiausiai šokiruojantį, skandalingiausią būdą juoktis su pačia giliausia religine dvasia. Georges Bataille Tai yra vulgarus absoliutaus žinojimo audinys ir mirtinas akies atsivėrimas. Tekstas ir žvilgsnis. Prasmės vergiškumas ir pabudimas prieš mirštant. Antraeilis raštas ir pirmaeilė šviesa. Tarp vieno ir kito – visiškai neįprastas, kažkoks tekstas. Tas, kuris tyloje braižo akies sandarą, piešia atsivėrimą, išdrįsta austi “visišką praplėšimą”, tas, kuris visiškai praplėšia savo paties audinį, vėl tapusį tvirtu ir tiek paklusniu, kad dar leidžiasi perskaitomas. Jacques Derrida Bataille palieka iškilų kūrybinį palikimą, bet lyg ir prieš savo valią, nes jam visiškai nerūpi pati literatūra kaipo tokia: grynoji literatūra nebūtų turėjusi jam jokios prasmės. Literatūra jam svarbi tiek, kiek ji gali būti patyrimas, tai yra “kelionė iki to, kas įmanoma, pabaigos”, ir ji gali pasiekti kraštutinį tašką tik tada, kai yra neatskiriama nuo erotizmo. Roger Laporte

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!