Geografinės sferos egzamino atsakymai

GEOGRAFINĖS SFEROS EGZAMINO ATSAKYMAI 1. Geografinė sfera. Jos samprata. Sferos ribos ir ją apibūdinantys terminai Geografinė sfera - Žemės planetos gamtinis kompleksas, kurį sudaro atmosfera, hidrosfera, litosfera ir biosfera. Šios sferos yra tarpusavyje tampriai susietos, to priežastis Saulės energija ir žemės vidinė energija. Jos užtikrina medžiagų ir energijos apykaitą ir per ją gamtinės sferos kontaktuoja. Sferos skiriasi savo agregatinę būseną ir medžiagų sudėtimi. Šių sferų kontaktuose ir susiformavo skirtingi gamtiniai kompleksai (sistemos). Šitų kompleksų skirtumas nulemia mūsų planetos padėtis saulės bei kitų planetų atžvilgiu. Žemės ekosistema tai erdvės dalis aplink Žemę kur temperatūra ir kitos sąlygos tinka gyvybei egzistuoti ir vystytis. Mūsų planetai būdinga sferinė sandara. Geografija tiria išorinę Žemės sferą, arba geografinę sferą, kuri apima litosferą, apatinę atmosferą, hidrosferą ir biosferą. Būtent geografinėje sferoje atsirado ir vystėsi gyvybė. Išorinių geosferų sandūroje, sausumos paviršiuje, susidaro ypatingi gamtiniai kompleksai – landšaftai. Geografinėje sferoje gyvename ir mes – žmonės. Medžiagų bei energijos apykaita yra tampriai susijusi su kosmosu bei Žemės gelmėmis. Saulės energija yra pagrindinė geografinėje sferoje vykstančių procesų varomoji jėga; čia ji paverčiama į kitas energijos rūšis – šilumą, cheminę bei mechaninę energiją, o gyvieji organizmai fotosintezės būdu ją verčia į organines medžiagas. Geografinę sferą taip pat veikia vidinė Žemės energija. Medžiagų ir energijos apykaita palaiko geografinės sferos vienybę ir stabilumą. Litosfera – tai išorinė kietoji Žemės sfera. Gilumines planetos sferas dengianti plutelė: nuo 50-80 km po vandenynais iki 200 km po žemynais. Litosferą sudaro Žemės pluta. Litosfera „plūduriuoja“ ant plastiško viršutinės mantijos sluoksnio, vadinamo astenosfera. Astenosfera turi labai didelę įtaką litosferai. Ji ne tik palaiko izostatinę Žemės plutos pusiausvyrą, bet ir sąlygoja tektoninius judesius, taip pat formuodama mūsų planetos paviršių. Hidrosfera – tai skystasis, iš vandens sudarytas išorinis Žemės apvalkalas. Hidrosferos šerdis – Pasaulio vandenynas, dengiantis 71% mūsų planetos paviršiaus. Pasaulio vandenynas akumuliuoja didžiąją dalį Žemės paviršių pasiekiančios Saulės energijos ir talpina net 96,5% visų vandens atsargų. Tarp Pasaulio vandenyno ir atmosferos vyksta nuolatinė šilumos ir drėgmės apykaita. Pasaulio vandenynas keičia žemės paviršių. Atmosfera. Į geografinę sferą įeina tik apatinė atmosferos dalis, tiesiogiai kontaktuojanti ir sąveikaujanti su kitomis geosferomis bei talpinanti savyje gyvybę – troposfera. Žemės atmosferos dujinė sudėtis: azotas (79%), deguonis (21%), anglies dvideginis (0,03%). Dėl nevienodo įšilimo oras troposferoje nuolat juda ir maišosi, kartu pernešdamas šilumą bei medžiagas. Tokiu būdu per atmosferą sąveikauja okeanosfera ir litosfera. Biosfera – tai sąlyginė gyvų organizmų sfera. Gyvieji organizmai veikia atmosferos sudėtį, keičia Žemės paviršių, o jų liekanos sudaro uolienas. Geografinė sfera ir žmogus. Žmogus atsirado palyginti visai neseniai, tačiau pastaruoju metu taip išplito ir ėmė veikti geografinę sferą tokiais mastais, kad to poveikio nebeįmanoma nepastebėti. Žmogus jau pakeitė didžiąją dalį sausumos landšaftų, įsisavino vandenynų paviršių, atkakliai skverbiasi į Žemės plutą, vandenynų gelmes, atmosferos erdves ir net kosmosą. Deja, žmogaus veikla daugiausiai yra destruktyvi. Tai gresia ekologinė katastrofa. Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera. Joje gausu O2, kuris yra būtinas gyviesiems organizmams ir labai svarbus yra temperatūrinis režimas. Žemės atmosfera Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, kurį veikia Žemės trauka ir kuris sukasi kartu su Žeme. Oro tankis jūros lygyje +15C temperatūroje yra 2.55·1019 atomų ir molekulių arba 1.22·10-3 g/cm3. Kylant aukštyn, atmosferos tankis mažėja pagal barometrinę formulę. Vertikalia kryptimi dalijama į sluoksnius, arba sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą, termosferą, egzosferą; šie sluoksniai pereina vienas į kitą, juos skiria tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė (lent.). Troposferos masė lygi ~80% visos atmosferos masės, joje yra beveik visi atmosferos vandens garai. Didžiausia ozono koncentracija yra stratosferos 20-25 km aukščio sluoksnyje, kuris vadinamas ozonosfera. Mezosferoje susidaro sidabriškieji debesys. Aukštesnieji mezosferos sluoksniai ir termosfera yra Saulės spindulių jonizuoti, dėl to dar vadinami jonosfera. Termosferoje sukeliamos polinės pašvaistės. Termosfera laipsniškai pereina į egzosferą, kurią galima priskirti magnetosferai. 100 000 km aukštyje atmosferos tankis priartėja prie tarpplanetinės erdvės tankio. Hidrosfera tai skystasis iš vandens sudarytas išorinis Žemė apvalkalas. Hidrosferos širdis Pasaulio vandenynas, dengiantis 71% mūsų planetos paviršiaus. Būtent Pasaulio vandenyne atsirado ir vystėsi pirmoji gyvybė. Tarp atmosferos ir Pasaulio vandenyno vyksta nuolatinė šilumos ir drėgmės apykaita. Į sausumą patekęs vanduo formuoja vidaus ir požeminius vandenis, sudaro sąlygas egzistuoti gyviems organizmams. Hidrosfera Hidrosfera – Žemės vandens sfera, esanti tarp atmosferos ir Žemės plutos. Ją sudaro vandenynai, jūros, sausumos paviršiniai vandenys, požeminiai vandenys, ledynai. Vanduo užima apie 71% žemės paviršiaus. Didžiausią hidrosferos masę sudaro vandenynia ir jūros (apie 94% vandens tūrio); antroje vietoje yra požeminiai vandenys, trečioje – Arkties ir Antarkties ledas, sviegas ir kalnų ledynai. Sausumos vandenys sudaro labai mažą hidrosferos tūrio procento dalį. Litosfera tai išorinė kietoji Žemės sfera. Jos storis vandenyne yra nuo 50-80km, žemyne iki 200km. Litosferą sudaro Žemės pluta. Litosfera Žemės pluta ir dalis viršutinės mantijos sudaro 50-70 km storio kietą sluoksnį, vadinamą litosfera. Ji guli ant klampios astenosferos. Litosfera yra suskilusi į plokštes (7 didelės ir daug mažų). Konvekcinės srovės astenosferoje verčia plokštes po truputį slinkti viena kitos atžvilgiu. Dėl to atsiranda žemynų judėjimas ir plyšiai vandenynų dugnuose. Ties plokščių pakraščiais vyksta drebėjimai, ties plyšiais - vulkaninė veikla. Biosfera tai sfera, kurioje yra gyvybė. Daugiausia organizmu yra susikaupę geosferų kontaktuose: apatiniame atmosferos sluoksnyje, litosferos paviršiuje, hidrosferoje-iki 11km yra gyvybė. Gyvieji organizmai veikia atmosferos sudėtį, keičia Žemės paviršių, o jų liekanos sudaro uolienas. Biosfera Biosfera (gyvybės sfera) – Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai. Jie paplitę litosferoje iki 2 – 3 km gylio, visoje hidrosferoje, apatiniuose atmosferos sluoksniuose iki 10 – 12 km aukščio (troposferoje). Daugiausia gyvų organizmų yra hidrosferoje, sausumos paviršiuje ir atmosferos požemio sluoksnyje. Biosferai vystantis, susikaupė didžiulės biogeninių uolienų storymės, pavyzdžiui organinės kilmės degiosios naudingosios iškasenos. Visas biosferos dalis tarpusavyje sieja sudėtingi biogeocheminiai procesai. 2. Biosfera. Apibrėžimas ir supratimas Biosfera tai sfera, kurioje yra gyvybė. Daugiausia organizmu yra susikaupę geosferų kontaktuose: apatiniame atmosferos sluoksnyje, litosferos paviršiuje, hidrosferoje-iki 11km yra gyvybė. Gyvieji organizmai veikia atmosferos sudėtį, keičia Žemės paviršių, o jų liekanos sudaro uolienas. Biosfera (gyvybės sfera) – Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai. Jie paplitę litosferoje iki 2 – 3 km gylio, visoje hidrosferoje, apatiniuose atmosferos sluoksniuose iki 10 – 12 km aukščio (troposferoje). Daugiausia gyvų organizmų yra hidrosferoje, sausumos paviršiuje ir atmosferos požemio sluoksnyje. Biosferai vystantis, susikaupė didžiulės biogeninių uolienų storymės, pavyzdžiui organinės kilmės degiosios naudingosios iškasenos. Visas biosferos dalis tarpusavyje sieja sudėtingi biogeocheminiai procesai. Plačiau šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 184 psl. 3. Biosferos organizacija Biosfera yra labai sudėtingai organizuota geosfera. Toje organizacijoje žemutinėse pakopose yra ląstelės, audiniai, organai, o patys organizmai – aukštesnėse. Tos pačios rūšies individų grupė sudaro populiaciją, kuri užima tam tikrą erdvę. Toje pačioje erdvėje panašiomis sąlygomis gyvena daug populiacijų. Visi organizmai, gyvenantys panašiomis sąlygomis toje pačioje erdvėje, sadaro dėsningą sąnbūrį – biocenozę. Dabar biocenozėnagrinėjama kartu su abiotine aplinka. Tokią sistemą V. Sukačiovas pavadino biogeocenoze, o A. Tenslis – ekosistema. Šia pastaraja savoka labiau akcentuojama ta pati energijos ir medžiagų apytaka. Tiek biocenozė tiek ekosistema yra gamtos kompleksai, kurių būtina sudėtinė dalis yra gyvieji organizmai. Kartu tie patys erdviniai gamtos kompleksai gali būti nagrinėjami ir kaip geosistemos, pavyzdžiui, įvairūs sausumos lanšaftai. Tai yra geografinio traktavimo įvairūs gamtos kompleksai, kuriuose biocenozės nėra būtinas komponentas. Pagrindiniais geosistemoje laikomi pirminiai (abiotiniai) komponentai, prie kurių yra prisitaikiusios vėliau atsiradusios biocenozės. Pilna biocenozė susideda iš trijų dalių: producentų, konsumentų ir reducentų. Svarbiausia dalis – tai organinę medžiagą produkuojantys augalai – fitocenozė. Kartu su ja būtinai gyvena fitomasę maistui vartojanti zoocenozė, taip pat įvairias organines liekanas mineralizuojanti bakterijų ir grybų bendrija. Visa žemės fitosfera per metus pagamina apie 800 milijardų tonų žaliosios masės. Apie pusę šios produkcijos tiekia vandenynai, nors bendroje biomasėje jų augalų labai maža. Vandenynas atgamina visa savo fitomasę beveik kiekvieną parą. O žemynuose bandra fitomasė labai didelė, bet ji per metus priugdo ne daugiau kaip 30 procentų esamos augalinės masės. Fitocenozės sudaro pagrindą ekosistemose gyventi gyvūnams – vabzdžiams, paukščiams, žinduoliams ir kt. Sausumoje zoomasės tėra 2 – 5 %, palyginti su visa biomase. Gyvūnai įvairiai išsislapstę fitosferije, nesudaro ištisinės zoosferos. Tik vandenyje, ypač jei dugnas negiliai, gyvūnų kartais būna susitelkę tiek daug, kad galima kalbėti apie zoosferą. Plačiau šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 186 – 188 psl. 4. Ziūso, Vernadskio ir kt. Mokslininkų darbai skirti biosferos mokslų tobulinimui Austras Ziüsas vienas pirmųjų 1875 išskyrė biosferą šalia kitų sferų. Patikslino, kad jos agregatinė būsena kitokia, nes ją sudaro gyvieji organizmai, jų kūnai. XX a. 3 dešimtmetyje rusų mokslininkas V.Vernadskis kiek praplėtė biosferos sampratą. Biosfera jis ėmė vadinti visą erdvę, kurioje gyvena gyvi organizmai. Jis pabrėžia, kad šie kompleksai, kurie sudaro geografinę sferą turi būti nagriniejami atskiru mokslu. Visą apvalkalą - bendroji geografija, landšaftai ir jų kompleksai - regioninė geografija, objektai. Atskiri landšafto komponentai litosferoje - atitinkama dalį geomorfologija, atmosferos - meteologija ir t.t. Lietuvos geografijoje Basalykas išskiria geografinėje sferoje landšaftinę sferą ir ją apibrėžia – tai yra geografinės sferos dalis, kurioje yra intensyviausia litosferos, hidrosferos, atmosferos sąveika. Landšaftinė sfera užima požemių litosferą: žemės paviršių dirvožemį, podirvį. Landšaftinę sferą sudaro: 1. Medžiaginis pamatas 2. Požemio oras 3. Vidaus vanduo 4. Dirvožemis 5. Augalija 6. Gyvūnija 7. Žmogaus sukurti objektai Basalykas landšaftą skirsto į 2 pakopas: • žemėvaizdis. Jį apibūdinantis pagrindiniai rodyklis-medž. pamatas(reljefas ir jo struktūra). • vietovaizdis. Jį sudarantys veiksniai: reljefas, įvairus gruntai, vidaus vanduo, žmonių sukurti objektai. Vernackis įrodė, kad gyvieji organizmai yra tarpusavyje susieti ir jie sudaro ekosistemas. Plačiau šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 184 psl. 5. Biomasė, jos apibūdinimas Pagal Riabčikovą, tai gyvųjų organizmų tūris (be mikroorganizmų). Jie sudaro 260km³. Žemynuose organizmų yra 200 kartų daugiau nei vandenynuose, todėl žemynuose 1 km² tenka apie 20 kg biomasės, jūrose tik apie 100 gr. Žemynų visos biomasės turis yra 220km³, jūrų ir vandenynų – 40 km³. Priekrantės yra turtingiausi biomase - pusiaujo juostoje gali būti iki 100 kg/m². Biomasė yra skirtingo struktūros: žemynuose - 95-98% sudaro augalija, o jūrose panašus procentas yra gyvūnų Biomasė – vienos organizmų rūšie, rūšių grupės ar visos biocenozės individų bendra organinė masė (ir joje esanti energija), tenkanti jų gyvenamosios vietos ploto ar tūrio vienetui. Biomasė dažniausiai reiškiama g/m2, kg/ha, t/ha, g/m3 ir t.t. Pavyzdiui, Pasaulinio vandenyno kontinentiniame atabrade (šelfe) bentoso biomasė sudaro vidutiniškai 200 , daugiau kaip 3000 m gylyje – mažiau kaip 0,2. Biomasės kiekis priklauso nuo organizmų rūšies, jų egzistavimo sąlygų ir metų laiko. Biomasės tyrimai padeda nustatyti sausumos plotų bei vandens telkinių produktyvumą ir verslo galimybes. Plačiau šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 185 psl. 6. Biologinis produktyvumas Visos ekosistemos produktyvumas gali būti nusakomas visos biomasės prieaugiu (g, kg, t) ploto vienete (m² arba ha) per tam tikrą laikotarpį (dieną, metus). Visa žemės litosfera pagamina per 1 metus apie 800 mlrd. t. biomasės, pusė jos teikia vandenynai. Sausumoje prieauga nedaug - apie 30% augalinės masės. 7. Biologinė medžiagų apytaka Organizmų sąveika su kitom sferom vyksta per biologinę apytaką. Vyksta tokie procesai: 1. Gyvosios ir negyvosios medžiagos susidarymas 2. Gyvosios medžiagos irimas. Pirmas procesas susijęs su fotocinoze. CO2+H2O+S.e.↔CH2+O2 . Cheminių reakcijos metų susikuria naujos medžiagos, t.y. mikroorganizmų kūnai. Biologinės apytakos metu Saulės energija virsta šilumine energija, cheminę ir t.t. Per biologinę apytaka daug susikaupiama sintetinės medžiagos Biologinė medžiagos apytaka yra nevienodos trukmės (nuo1 mėn. iki 1 mln.m ) Gyvybe egzistuoja tik biologinės apytakos dėka. 8. Gyvybės vaidmuo atmosferoje Dabartinėje atmosferoje laisvojo O2 yra 2,8*10t. Didele įtaka turi žmonių ūkinė veikla. Pagrindinis elementas atmosferoje yra N -3,8*10t. Augalai negali įsisavinti laisvojo azoto N, tik dirvožemio mikrobai N suriša į junginiu, o juos jau augalai jau gali įsisavinti. C (anglis) per visą fotosintezės laikotarpį iš atmosferos į biosferą perkeliamas didelės C atsargos. Atmosferoje CO2-7*10¹¹T. Rodiklis priklauso nuo organizmų veiklos. Natūraliomis sąlygomis CO2 kiekis kinta labai nežymiai. Tačiau problema šiltnamio efektas. Priežeminiame atmosferos sluoksnyje oro sudėtis kiek pakitusi. CO2 kiekis tam tikrose vietose gali net 200 kartų viršyti vidutinį, o kitur trūkti (virš miško). Gyvybės formų atmosferoje yra nuo pačių primityviausių iki sudėtingų. Labai svarbu judėjimas oro srautų ir vėjo pagalba. Maždaug prieš 140 mln. m. išsivystytė paukščiai, kurie juda atmosferoje; šikšnosparniai - 60mln. m. 9. Gyvybės vaidmuo hidrosferoje Jei galėtume sukaupti visą vandenį, kuris yra organizmuose, jis galėtų padengti visą Ž. paviršių 1mm sluoksniu. Organizmai pastoviai naudoja ir išskiria vand., ypač svarbus transpiracinis procesas (išgaravimas). Pvz: miškas išgarina 5*10t, o tai sudaro 10% viso kiekio išgarinto žemėje vandens. Fotosintezės dėka hidrosfera atsinaujina kas 5,5 mln. metų. Organizmų veikla nulemia dujų ir druskų sudėtį vandenynuose, todėl sausumos vanduo ir vandenynų vanduo skiriasi savo dujine ir jonine sudėtimi, kadangi į vandenį pakliūna įvairus organizmų veiklos produktai. Vandens savybės labai priklauso nuo esančių organizmų kiekio tame vandens baseine. Anaerobinėmis sąlygomis, kai trūksta O2, mikroorganizmai sugeba patys pasisavinti O2 iš kitų junginių, tokiu būdu pakeičia vandens sudėtį, kaupiasi mineralinės medžiagos. Visiems organizmams svarbus gėlas vanduo - jo yra 3% nuo viso žemės vandens. Vandenyje yra daugybė įvairių gyvybės formų. Amžius vandens telkinių labai nevienodas, todėl juose gyvena endeminės rūšys. Tektoniniai ežerai yra seniausi. Pvz: Baikale 180 endeminių žuvų rūšių, 500 rūšių augalų. 10. Gyvybės vaidmuo litosferoje Litosfera kontaktuoja su kitomis sferomis. Gyvieji organizmai ardo, keičia uolienas ir produkuoja naujas - organines uolienas. Todėl atsirado labai daug organinės kilmės nuogulų (klintys, kaustobiolitai, silikatai, anglis). Organinių medžiagų atsargos Žemėje yra milžiniškos. Yra paskaičiuota, kad anglies atsargos sudaro apie 200t/ha; visose nuosėdinėse uolienose jos yra 2*10t. 11. Dirvodaros procesai ir dirvožemio danga Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 178 - 180 psl. 11.Dirvožemio tipizavimas ir rajonavimas Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 180 - 183 psl. 12. Elementarūs dirvožemio arealai Dar neseniai buvo galvojama kad dirvožemio danga susideda is didelių vienalyčių arealų sutampančių su geografinėmis zonomis. Prasidejus detaliam dirvožemio kartografavimui paaiškėjo kad dirvožemis yra labai skirtingų tipų, kurie įsiterpę nedideliais arealais. Skirtumus nulemė: 1. Skirtingos sąnasos 2. Skirtingos dregmės rėžimas 3. Reljefo formose vykstantys tose terit procesai (erozija) Frigmantas pasiulė tokia sampratą, kad yra mažiausi vienodo tipo dirvžemio arealai ir šie elementarus dirvožemio arealai yra ne vienodo dydžio. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 183 - 184 psl. 13. Gyvybės įvairovė Nuo gyvybes atsiradimo zemeje org nuolatos vystesi, ju formos sudetingejo, ivairejo. Per visa zemes laikotarpi gyveno ~ 500mln augalu ir gyvunu rusiu. Siandien ju priskaiciuojama ~ 30mln. cia gyvunu 40% sios ivairoves tenka dregniesiems tropiku miskams. Galima isskirti 3 gyvybes raidos etapus: 1. Juru ir vandenynu pakranciu apgyvendinimas. 2. Viso vanden pripildymas gyvybe (isisavintos fotosintezes procesas) 3. Sausumos apgyvendinimas. Pradzioje kai buvo apgyvendintos pakrantes org plito i sausuma per deltas; potvynius ir atoslugius. Pries 400mln m daugialasciai dave pradzia bela psilofitams. Is ju issivyste sporiniai induociai. Veliau ziediniai augalai. Paskui augalus i sausuma kelesi gyvunai. Is kirmeliu atsirado vabzdziu pasaulis. Is dvikvapiu zuvu →varliagyviai →ropliai →pauksciai →zinduoliai →zmogus. Sausumoje salygose buvo dar iv nei vandenyse todel turejo atsirasti dar daugiau rusiu ir formu. Visi org kurie gyvena panasiomis salygomis toje pacioje erdveje sudaro biocenozes, o kai pridedame dar teritorija , kurioje gyvena ekosistema. Geografiniu poziuriu pilna biocenoze is 3 daliu: 1. Producentu. 2. Konsumentu. 3. Reducentu. Svarb dalis organizmu medz gaminantys augalai – fitocenoze. Mineralizuoja bakterijos, grybai. Visa zemes litosfera per 1m pagamina ~800mlrd. t. zaliosios mases. Apie puse sios produkcijos teikia vandenynai. Fitocenozes sudaro pagrinda ekosist gyventi gyvunams ir visa tai sudaro zoomase, bet sausumoje tos zoomases yra 5%. Vandenynuose ir zemynuose gyvena visiskai skirtingos biocenozes. Jos praejo skirtinga formavimosi raidos etapa. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 185 - 186 psl. 14. Organizmų prisitaikymas Kiekviena biocenoze formavosi ilga laika ir prisitaike gyventi tam tikroje teritorijoje. Siuo prisitaikymu proc nusistovejo sudetingi rysiai: 1. tarp organizmu ir negyvosios gamtos. 2. Tarp paciu organizmu. Org veikiantieji aplinkos elementai → ekologiniai faktoriai : abiotiniai. biotiniai. Abiotiniai faktoriai – svarbus prisitaikymas prie sviesos; siluma; dregme; maisto medziagos (kai maisto medziagu yra iki soties, tai toks gyvenimo budas nulemia radialine org simetrija (koralai, zvaigzdes). Kai maisto truksta ir jo reikia ieskoti, tada gyvunai juda, sliauzioja, rausias, begioja, skraido, plaukioja – judejimas nulemia dvisale simetrija. Kai visu veiksniu uztenka - organizmai buna vienoja vietoje gauna rutulio forma. Su prisitaikymu prie ekotopu nusistovejo ir organizmu stabilus tarpus santykiai (konkurencija.) kt santyk forma – parazitizmas; dar kt – simbioze (teikti nauda) bei plesrunizmas. Labiausiai siuos santykius atspindi mitybos grandine. Organines medziagas is neorganiniu per fotosinteze pagamina augalai, juos naudoja konsumentai, reducentai vel viska grazina atgal. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 188- 189 psl. 15. Ekosistemų struktūra Producentai, kurie pagamina fotomase, kurioje yra energija, per mitybos grandi perduoda pirmos eiles konsumentams (zoleedziams ), kuriu mase labai nedidele lyginant su suvartotu maistu (270%). Ekosistemose yra ir antros eiles konsumentai , ju mase yra ne didesne kaip 10% , kuria jie sunaudoja maistui. Kuo aukstesne hierarhija tuo maziau yra mases, tuo blogiau zmogui. Kuo daugiau grandziu tuo zmogui blogiau. Reducentu biomase turi buti tokia, kad galetu viska suardyti. Cia nusistovi pusiausvyra. Kiekviena ekosistema uzima trimate erdve, kurios ekologines salygas organizmai naudoja labai taupiai. Todel cia atsiranda tam tikras issidestymas ardais (aukstais) →zoles→krumai→medziai. Vandens ir sausumos ardai skiriasi. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 189 psl. 16. Vandenyno ekosistema Jura susidare tada, kai zeme pradejo atvesti, kondensuoti garai uzpilde pazemejimus. Toks vanduo ilgainiui prisotino ivairių elementu ir veliau druskomis, kurias i juras atnese upes. Drusku kiekis vandenyje 35‰. Po truputi keitesi ir gyvybe. Kiekvienu momentu vandenyje yra ~1,5 mlrd. t. fitomases, si mase atsinaujina beveik kas para. Si atsinaujinanti fitomase ir didele reducentu mase yra svarbiausia savybe, vandenyna isskiriancios is sausumos. Vienodoje vandens aplinkoje, kur sviesos, silumos, maisto yra cia pat vienalasciai organizmai geriau sugeba pasinaudoti vandens aplinka. Vienalasciai dumbliai – jais minta iv. veziagyviai – planktonas: fitoplanktonas, zooplanktonas, nanoplanktonas. Ivairus yra zooplanktonas, svarbiais grupes sudaro pirmuonys, smulkus veziagyviai. Zooplanktonas taip pat yra 2 lygiu: zemesnio lygio zooplanktonas, kuris minta fitoplanktonu. Plesrusis zooplanktonas. Zooplanktonas yra ankstyvesnis uz fitoplanktona. I zooplanktono tarpa reikia iskaiciuoti zuvis, kalmarus; juriniai zinduoliai sudaro nektona. Jie turi tokia forma, kad galetu lengvai judeti. Nektonui priskiriama apie 16000 zuvu rusiu. Zuvys yra ne vieninteles vandenynu gyventojos , mazdaug pries 200 mln metu gyvene gyvunai vel grizo i vandeni – vezliai, pingvinai. Mazdaug pries 150mln m sausumoje gyveno zinduoliai, kuriu oda buvo su tankiais plaukais – banginiai. Dar i vandeni grizo ruoniai, juru liutai, vepliai, bet jie dauginas tik sausumoje. Bendrojoje vandens maseje fitoplanktono yra nedaug ~ 1,5 mlrd.t. visame vandenyne, bet per metus atsinaujina. Fitobentoso (dugno augalai) yra ~200mlrd.t. jo ir priauga mazdaug tiek pat per metus. Zooplanktonas sudaro 21,5 mlrd.t., o pagamina 2k daugiau. Nedideliu produktyvumu pasizymi dugno gyvunai – zoobentosas, jo mase 10mlrd.t. metine produkcija ~3mlrd.t. dar maziau produktyvus nektonas. Atviro vandens pavirsius biologiskai turtingiausias yra poliarinese srityse, o pusiaujo link skurdeja. Todel cia ryskeja 1 vand bruozas – vandenynams budinga koncentriska biologine struktura t.y. organizmų susitelkimas reteja: 1. Tolstant nuo pakranciu i vand. viduri 2. Leidziantis nuo pavirsiaus gilyn 3. Tolstant nuo poliariniu sr. link pusiaujo. Atvirame vandenyne yra vandenynu dykumos. Isimtis tuose plotuose yra tik ten kur susitinka siltosios ir saltosios sroves. Vidutines biomases yra ~200k. maziau negu sausumoje. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 189 - 193 psl. 17. Vandenyno dugno ekosistema Labai savitas ekologines grupes sudaro bentoso organizmai. Jie mazai labai judrus, turi radialine simetrija. Jie yra 2 rusiu : fitobentosas (dumbliai) - prisitaike gyventi prie kietu dugno uolienu, zoobentosas (juru lelijos, moliuskai, juru eziai) - prisitaike gyventi dumble. Litosferos ir okeano sferos salytis kaip augalu ir gyvunu gyvenamoji aplinka – bentale. Daugiausia organizmų yra selfe, kur pakankamai saules spinduliu. Yra intencyvus bangavimas, maisto poziuriu yra palankiausios salygos nes is sausumos pasipildo. Biomases cia yra daugiausia ~200g/km2. Skirtumus nulemia klimato juostos (poliariniu ir vidutiniu platumu juostose organizmų yra daug, bet rusinis sastatas nera gausus). (Atograzu ir pusiaujo juostu vandenyno dugne atvirksciai – rusiu daug, bet tos pacios rusies individu yra mazai). Yra koralu bendriju. Koraliniai rifai labai seni (pries 200mln.m.susidae). Yra didelis rusinis gyvunu sastatas tuose rifuose. Uz ju praktiskai prasideda dykumos. Cia nera fitoplanktono grandies, kuri budinga visam vandenynui uz litoralines bentales yra batialine bentale – vandenyno dugno zona 200m – 2km. sviesos nera, temperatura zema, bet pastovi, nera bangavimo, bet cia dar atnesamos maisto medziagos ypac is deltu raj, didelis slegis. Cia gyvena savitos gyvybes formos – saprofagai (minta kitu gyvunu apirusiomis liekanomis) cia 1 km2 yra 20g biomases jos dar maziau yra atviro vandenyno batialineje bentaleje. Vandenyno dugno tera dar giliau - abisaline bentale (giliau kaip 2 km). Ten absoliuti tamsa vanduo visa laika saltas ir visiska ramybe. Tokiom salygom gyvenantys gyvunai - nekrofagai (minta liekanomis ir savo gentainiais. Pastaruoju metu aptinkama nauju endemiku. Jie patys turi sau gaminti sviesa, ja skleidzia bakterijos, kurios gyvena ant paciu organizmu, kol organizmas gyvas tol jis sviecia. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 193 - 195 psl. 18. Atviro vandenyno ekosistema Vandens mase kuri yra vertinama kaip aplinka organizmams gyventi – pelagiale. Virs vandens sluoksnis, kuris apsviestas – neritine pelagiale (pakr. lieciasi su litoraline bentale); giliau – vidutine pelagiale (pakrasciai lieciasi su batialine bentale); gilumine pelagiale (su abisaline bentale). Neritine pelagiale veikiama atmosferos, todel temperatura kinta taip kaip atmosferos temperatura. Apsvietimas kinta paros ritmu. Visa apsviesta plota maiso sroves, bangos. Visa vandeni cirkuliacijos sistema isnesioja ir perpaskirsto maisto medziagas. Siame sluoksnyje aktyvi fotosinteze, todel daug dumbliu, bet jie pasiskirste nevienodai. Sita virsutini vandenyno sluoksni galima lyginti su sausumos savanomis (stepemis). Dumbliai smarkiai dauginasi ir sunaudoja daug cheminiu medziagu. Puse spinduliu sugeria virs sluoksnio, giliau (iki 10m ) skverbiasi tik 1/5 saules spinduliai. Ultravioletiniai spinduliai pasiekia 400m gyli. Pagal apsvietimo galimybes pasiskirsto producentai – dumbliai (zalieji pavirsiuje, o giliausiai – raudonieji). Kaip pasiskirsto fitoplanktonas, tai zooplanktonas migruoja ten pat, o kartu su juo migruoja ir kiti organizmai. Naujausi tyrimai rodo, kad planktonas yra susitelkes 2 sluoksniuose : 1. – 25- 40m. 2. 70 – 90. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 195 - 197 psl. 19. Vidaus vandenynų ekosistema Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 197 - 198 psl. 20. Sausumos ekosistemos ir landšaftai Sausumos vandens telkinių ekosistemos. Gyvybė, kuri persikėlė iš vandens, pamažu prisitaikė, kėlėsi į sausumos vandenis. Ežerai kaip ekosistemos yra nevienodi , nes vieni yra uždari, o kiti pusiau atviri. Upės – visiškai atviros ekosistemos, kadangi upės su aplinka yra tiesiogiai susijusios. Ežerai – miniatiūrinė vandenyno ekosistema. Svarbūs faktoriai: šviesa, temp., maisto medžiagos, dubens forma. Ežerų vandens masę išjudina temperatūrų svyravimai metų eigoje. Kaip ir vandenynas, ežeras sugeria daug Saulės energijos, kurią producentai naudoja organinei medžiagai gaminti (fotosintezė). Vanduo drumstas, todėl šviesa skverbiasi tik iki 20 metrų. Svarbiausi producentai – fitiplanktonai (dumbliai), bet ežerų ekosistemoje didesnę reikšmę turi aukštesnieji augalai. Ežere yra kelios konsumentų grandys (zooplanktonas, vėžiagyviai, dafnijos), žuvys, mintančios augalais,- fitofagai, plėšrios žuvys – ichtiofagai (ešerys, lydeka) jos sudaro aukštesnę konsumentų grandį. Turi būti daug reducentų, kurie galėtų perdirbti liekanas, iš perdirbtų liekanų formuojasi sapropeliai. Upė – visiškai atvira ekosistema, kadangi vandens masė nuolat kinta, dėl to įgyja vis naujų cheminių ir fizinių savybių, kurios artimos aplinkai per kurią teka upė. Upėms įtakos turi sezoninių fazių kaita. Jų ekosistemos energetika yra kitoniška, dėl to, kad upės vanduo įšyla tekėdamas per gruntus, įgauna kitoniškos energijos. Mažesnę įtaką upėms turi vėjas. Upėje palyginti su ežeru išsivysto kitokios biocenozės, bet didesnėse upėse jos skiriasi atskirose atkarpose. Šiuo atveju producentai (dumbliai) turi mažesnę reikšmę, didesnę – aukštesnieji pakrančių augalai. Dalis fitomasės į upę patenka nuo krūmų, medžių, augančių pakrantėje. Upės ekosistema sunaudoja ne visas medžiagas, didelė jų dalis per pavasarinius potvynius lieka salpoje, deltoje, ten formuojasi saviti dirvožemiai. Fitoprodukcija atitinka ir mažesnę zoomasę (konsumentų), tai reiškia, kad reikia ir mažiau reducentų. Sausumos landšaftai. Miško ekosistema. Jis užima didelius plotus (~35% viso sausumos ploto). Miškai auga ten, kur pakanka šilumos augti medžiams, ir ten, kur drėgmės yra daugiau negu išgaruoja. Jie neauga aukštai klanuose, dykumose, poliarinėse ir subpoliarinėse juostose. Seniausi žemėje miškai yra karštosios juostose. Jų struktūra pati sudėtingiausia, amžius 50-60mln.m. (paleogenas). Mažiaus sudėtingi – vidutinių juostų miškai. Susiformavo prieš 10-15mln.m. (neogenas). Šiaurinėse teritorijose painiavą įnešė ledynai. Paprasčiausios struktūros – borealiniai, spygliuočių, miškai – jie pradėjo augti poledynmetyje (prieš 10mln.m.). Visų miškų ekosistemoje yra bendrų bruožų: ◦ Aukšta medynų litosfera; ◦ Giliai išplauti dirvožemiai; ◦ Didelė fitomasės ir maža zoomasė. Nors miškų bendra biomasė didelė, tačiau per metus priauga nedidelė masę (~2-3% bendro kiekio), tai yra tiek kiek sunaudojama ir natūraliai apmiršta. Miško ekosistemos biomasė yra ir požeminė šaknų sistema. Vidutinių juostų lapuočių miškuose virš žemės augančios biomasės yra ~60%, o dirvožemyje ~40%. Pusiaujo giriose 85% antžeminės masės ir tik 15% šaknų sistema. Miškuose priklausomai nuo jų struktūros susiformuoja aukštai, medžių ardai (samanų - krūmų - medžių). Miškuose zoomasės irgi nemažai, būdingiausi medžiuose gyvenantys, kurių daugiausiai karšto klimato miškuose. Vidutinio klimato juostų miškuose, kur daug fitomasės, tai čia daug žoliaėdžių kanopinių, bei gyvenančių medžiuose. Miškuose tarp zoomasės ir fitomasės nusistovi tam tikras santykis, kuris lygus fitomasės metiniam prieaugiui. Pusiau miškingos ekosistemos. Žemynuose nemažus plotus užima pereinamo klimato sritys, t.y. ten, kur miškui augti sąlygos jau pasiekia kritinę ribą. Tokiu atveju didelę įtaką turi vietinės sąlygos: reljefas, dirvožemis, šlaitų orientacija pasaulio šalių atžvilgiu. Taigi taip susidaro pusiau miškingi plotai. Karšto klimato juostose tokios kritinės sąlygos būdingos savanoms, vidutinio klimato juostose – miškastepės ir prerijos, šalto klimato juostose – miškatundrės. Panašios sąlygos yra kylant į kalnus. Pusiau miškingose ekosistemose kartu su medžiais ir krūmais auga žolės ir puskrūmiai. Fitomasės čia yra per pus mažiau nei miškuose, bet metinis prieaugis didesnis (žolės atgamina). Zoomasė sudaro ir miškų atstovai ir bemiškių landšaftų atstovai. Šitose ekosistemose labai gausios kanopinių žolėdžių bendrijos. Bemiškės ekosistemos. Ten, kur trūksta drėgmės, šilumos susiformavo bemiškių plotų ekosistemos. Jų litosferoje vyrauja žolės ir puskrūmiai, ten, kur augalijos danga ištisinė, plyti stepės, tundros, o kur mažiau – pusdykumės, kur pliki plotai – dykumos. Kalnuotose vietose tokią ekosistemą atstovauja alpinės pievos. Bemiškėse ekosistemose fitomasės yra nedidelė lyginant su zoomase. Fitomasės metinis prieaugis labai didelis (70-80 visos masės). Todėl gali maitintis didelis kiekis žolėdžių. Izoliuotų teritorijų ekosistemos. Tai plotai, kurie geologinėje praeityje buvo atskirti nuo sausumos, pasižymi savais bruožais. Tuo metu jau klestėjo ropliai, paukščiai. Kai šios teritorijos izoliavosi (pvz.: Australijoje atsirado sterbliniai žinduoliai), Naujojoje Zelandijoje yra pirmykščių varlių rūšių, driežas gaterija (tai pats seniausias ir šiandien žinomas gyvenančių roplių). Paukštis kivi, ko gero vienintelis išlikęs iš besparnių paukščių rūšių. Dalis paukščių galėjo nukeliauti pakliuvę į pasatų vėjus. Šios izoliuotos ekosistemos yra labai lengvai pažeidžiamos, kadangi jos prisitaiko prie esamų sąlygų, negali išlikti pasikeitus aplinkai. Pvz.: Aldabros s. Netoli Madagaskaro išniro prieš 50tūkst.m. Šitokioms teritorijoms būdingas bruožas – gigantizmas. Indonezijos salyne, Komodo s. Gyvena Komodo drakonai, kurie yra didesni už savo giminaičius gyvenančius sausumoje. Ekosistemų evoliucija. Gyvi organizmai sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų (pvz.: antilopės, kurios iš miškų persikėlė į stepes užsiaugino ilgesnes kojas). Žmogaus organizmas taip pat prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Vyksta natūrali evoliucija. Augalus ir gyvūnus keičia ir dirbtiniai eksperimentai. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 198 - 203psl. 21. Geografinės aplinkos reikšmė žmonijos raidai Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 224 - 225psl. 22. Geosferų antropogenizacija. Gamtiniai žmogėjimo veiksniai ir socialiniai antropogenezės veiksniai Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 218 – 219 ir 224 - 225psl. 23. Ankstyvieji žmogėjimo etapai Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 219 - 222psl. 24. Vėlesni žmogėjimo etapai Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 222 - 224psl. Žmogaus evoliucija Moksliškai žmogaus biologinės evoliucijos procesas vadinamas antropogeneze. Žmogus kaip žinduolis priskiriamas primatams. Taigi, antropogenezė yra primatų evoliucijos dalis. Todėl žmogaus kilmės atskleidimas neįmanomas be primatų evoliucijos išaiškinimo. Žmogaus evoliucijos etapai. Homo habilis Driopitekai Sumanusis žmogus Ramapitekai Australopitekai Preantropai Javos pitekantropas Homo erectus Sinantropas Stačiasis žmogus Homo sapiens Ankstyvasis neandertalietis Neandertaliečiai – pirmykščiai žmonės Vėlyvasis neandertalietis Neoantropai Tačiau skiriami dar keturi žmogėjimo etapai. 1. Sumanusis žmogus – preantropas; 2. Stačiasis žmogus – archantropas; 3. Neandertaliečiai – paleantropai; 4. Protingas žmogus – homo sapiens. Ankstyviausia hominidų raidos pakopa – sumanusis žmogus, rastas R.Afrikoje ir gyvenęs prieš 2-1 mln.m., ėmė gaminti įrankius ir maitintis gyvuliniu maistu. Jo palikuonis stačiasis žmogus, gyvenęs prieš 1-0,3 mln.m., turėdamas didesnes smegenis, naudodamas geresnės kokybės ir įvairesnius įrankius, ugnį, statydamas būstus, plėtodamas abstraktų mąstymą, lengviau adaptavosi prie įvairių aplinkos sąlygų ir išplito Afrikoje bei Eurazijoje. Trečiasis žmogėjimo etapas – neandertaliečiai. Jie išsivystė dar maksimalaus apledėjimo metu, prieš 300-200 tūkst. metų, ir ypač išplito paskutiniame tarpledynmetyje. Neandertaliečiai jau mokėjo patys išgauti ugnį, dengėsi kailiais, todėl galėjo gyventi ir atšiauraus klimato sąlygomis. Išore beveik nesiskyrė nuo dabartinių žmonių, tačiau vaikščiojo truputį palinkę, ir jų kaukolės struktūra truputį skyrėsi nuo mūsų. Šiuolaikinio žmogaus protėviai iš ankstyvųjų neandertaliečių išsiskyrė dar prieš 200 tūkst. metų. Diskutuojama dėl jo atsiradimo vietos. Teigiama, kad protingasis žmogus atsirado P.Afrikoje ir vėliau išplito visame pasaulyje, kur dėl gamtinių sąlygų įvairovės įgijo rasinius skirtumus. Prieš 40-30 tūkst. metų atsirado jau protingasis žmogus ir su juo siejama vėlyvojo paleolito kultūra ėmė vyrauti Europoje. Gamtiniai ir socialiniai veiksniai. Žmogėjimo procesą lėmė ir veikė daug veiksnių: labai svarbi geografinių sąlygų kaita kvartero periode, vis atšiauresnių sąlygų veikiamos evoliucijos, griežta gamtinė atranka. Ledynmečiais Šiaurės pusrutulio gamtinės zonos pasistumdavo į pietus, o tarpledynmečiais grįždavo vėl atgal į šiaurę. Kartu buvo priversti migruoti ir žmonės, kadangi jie užsiiminėjo medžiokle. Tokiomis sąlygomis sparčiai vyko kova dėl būvio ir natūrali atranka. Žmogaus prisitaikymo prie aplinkos pagrindinis būdas yra ne biologinis, o kultūrinis. Žmogus yra fiziškai silpnas, tačiau tai kompensuoja įvairūs sukurti įrankiai. Labai reikšmingas buvo perėjimas nuo gėrybių rinkimo prie medžioklės. Medžioklė buvo tarsi priežastis užsimegzti kalbai. Dėl ugnies pirmykštėje bandoje įvyko darbo pasidalijimas tarp lyčių. Taigi ugnis labai aktyvino žmonių gyvenimą. Spartų neoantropų atsiradimą galėjo lemti ir giminių vardų poligamija. Darbo įrankių tobulėjimas taip pat turėjo didelės reikšmės formuojantis dabartiniam žmogui. Nuslinkus ledynams žmonės išrado gyvulininkystę ir žemdirbystę. Tolesnę žmonijos istoriją jau lėmė ne gamtos, o kultūros evoliucijos dėsningumai. 25. Neoantropų kilmė ir jų išplitimas Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 226psl. 26. Žmonija poledynmetyje Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 234psl. 27. Žmonių visuomenės poveikis geografinei aplinkai. Aplinkos užterštumo pasekmės Sąveikaujant sudėtingai organizuotai visuomenei ir taip pat sudėtinga gamtos sistema, kinta abi sistemos, vyksta gamtinių geokomponentų antropizacija. Ties abiejų sąveikaujančių sistemų sąlyčiu ima rastis naujadarai. Tie naujadarai: žemės naudmenos, gyvenvietės, keliai, įrengimai. Jų praturtėjęs kraštovaizdis tampa polistruktūrine sistema,kuri atspindi visuomenės ir gamtos įvairovės sąveiką. Žmogus savo veikla sugeba labai stipriai pakeisti gamtinį landšaftą, reljefą, augaliją, litologiją, dirvožemius ir visa kas jį supa. Progreso įtaka aplinkai milžiniška. Žmogus teršia viską, vandenį, orą, dirvožemį. To PASEKMĖS: užterštas gruntinis vanduo, dirvožemis, nukenčia augalija ir gyvūnija, analogiškai ir žmogaus sveikata, rūgštūs lietūs skatina dirvožemio užterštumą, odos susirgimus ir t.t. padidintas CO kiekis skatina šiltnamio efekto atsiradimą, aerozoliai naikina ozono sluoksnį, taip į žemę patenka daugiau pavojingos saulės radiacijos. Dėl vandens taršos miestuose ir gyvenvietėse nukenčia pasaulinis vandenynas, kuris labai sparčiai tampa pasauliniu šiukšlynu, kuriame laidojamos toksinės atliekos ir kitoks šlamštas, tanklaivių avarijos ir kitos katastrofos palieka gilų randą žemės ekosistemose. Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 229psl. (ledynmečio pabaigos ekologinė krizė) 28. Lietuvos gamtinių sferų užterštumas Oro užterštumas Lietuvoje: mūsuose orą labiausiai teršia automobiliai (50proc išmetamų teršalų), chemijos, statybinių medžiagų, naftos perdirbimo pramonė, šiluminė energetika. Lietuvoje orą teršia apie26000 objektų, vien Vilniuje į orą patenka virš 140 pavadinimų teršalų. Užteršto oro baseinas užima trečdalį šalies teritorijos ploto. Nemaža teršalų dalis patenka į Lietuvos teritoriją iš bendro Europos užteršto baseino. Išskiriamos užterštos teritorijos: Vilnius – Elektrėnai, Kaunas – Kėdainiai – Jonava, Mažeikiai – N.Akmenė. gyvulininkystės kompleksai ir paukštynai pavojingai teršia aplinką 5 km atstumu. Dabar per metus į orą išmetama apie 1milijoną t teršalų.labiausiai teršia autotransportas. Vandens teršimas: Lietuvos vandenų užterštumas didelis. Vanduo turi apsivalymo savybę ir daugelį metų žmonės tuo naudojosi, bet tam reikia vandenį skiesti, kad sumažint teršalų koncentraciją ir jis pats galėtų apsivalyti. Daug žalos daro nutekamieji vandenys, kurie tik pastaraisiais metais pradėti tinkama valyti. Mūsų upės tik dabar , kai uždarytos didžiosios gamyklos, pradėjo apsivalyti. Teršalai kaupiasi, upių ir marių dugne, kai prisikaupia daug teršalų mikroorganizmai ir apskritai visa gyvybė miršta. Kad visiškai išsivalytų upė reikia ją “iškuopti” t.y. išsiurbti ir nuimti nusėdusius teršalų sluoksnius. Paviršinius vandenius Lietuvoje labiausiai teršia kanalizacija, buitinės chemijos atliekos, pramonės ir transporto teršalai, žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos, trąšos, bei gyvulininkystės kompleksai. Tarp pramonės šakų didžiausi vandens teršėjai – medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės, mėsos ir pieno, maisto, lengvosios pramonės, metalų apdirbimo įmonės. Į vandenį patenka cheminių junginių ir naftos produktų, fenolių ir sunkiųjų metalų druskų, mineralinių trąšų, pesticidų ir kitų teršalų. Dirvožemiai: mūsų dirvožemiai stipriai nukentėjo nuo sovietiniais laikais barstomų pesticidų, kurių kartais griebiamasi ir šiais laikais. Dirvožemiai prisikaupę pesticidų tampa netinkami žemdirbystei, taip pat įtakoja kokybę visokių cheminių medžiagų kiekis dirvožemyje, kuris priklauso nuo aplinkos ir ypač žmogaus vykdomos veiklos. Dirvožemiai gali būti užteršti naftos, sunkiųjų metalų produktais ir junginiais. Svarbiausia tai, kad nuo dirvožemio užterštumo priklauso gruntinių vandenų kokybė, kuri visoje Lietuvoje yra apgailėtina. 29. Gamtinės aplinkos monitoringas Monitoringas – gamtinės aplinkos pastovių stebėjimų sistema, aplinkos įvertinimas ir prognozės. XX a pabaigoje ekologinės problemos tapo globaliom. Todėl 1972m Stokholme buvo priimta programa dėl gamtinės aplinkos apsaugos, į kurią įėjo pasiūlymai dėl globalinio monitoringo sistemos sukūrimo. Pagrindinis jo uždavinys- pastoviu stebėjimų pagrindu iš anksto įspėti apie galimus natūralius ar žmogaus veiklos sukeltos gamtinės aplinkos pakitimus, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai veikia žmonių sveikatą. Numatomas beveik visų biosferos komponentų –oro,dirvožemio, vandens, augalijos, gyvūnijos žmogau (jo sveikatos)- monitoringas. Skiriamos 2 ekologinio monitoringo dalys: 1)biologinis 2)abiotinis (negyvosios gamtos) bei 3 jo lygiai 1) globalinis 2) regioninis 3) lokalinis. Globalinio aplinkos lygio – vadinamieji biosferiniai rezervai, kur beveik nepakitę natūralūs biosferoje vykstantys procesai ir minimalus žmogaus ūkinės veiklos poveikis. Tačiau pats biosferos fonas keičiasi , ypač klimatas ir atmosferos dujinė sudėtis: išskiriama vis daugiau CO2, aerozolių. Biosferiniam monitoringui plėtoti, be įprastos antžeminės analitinės technikos, turėtų būti taikomi nauji tyrimų metodai bei priemonės. Biosferinio monitoringo taškų neturi būti daug, bet jie turi atstovauti pagrindinėms geografinėms zonoms. Kartu su įvairių reiškinių prognozėmis šie taškai turėtų duoti informacijos ir apie biosferos istoriją. O tai jau paleomonitoringo sritis.daug praeities paslapčių atskleidžia ledynų skerspjūvio, didelių ežerų, jūrų dugno nuosėdų tyrimai. Regioninis biosferos stebėjimas. Vieni iš pirmųjų į regioninį monitoringą įsijungė Lietuvos miškininkai, vadovaujami prof. Antanaičio 1985m buvo įkurta miškų monitoringo laboratorija, įrengtas stebėjimų punktas visoje Lietuvoje, taip pat veikia ir vandens monitoringo laboratorijos, kaip ir dirvožemių ir kitų sričių monitoringai. Lokalinis biosferos stebėjimas dabar populiariausias daugiausiai tarp tyrėjų. Šis stebėjimas taikomas tik aplink atskirus teršėjus. Daug medžiagos sukaupta apie pagrindinius ir stambiausius pramonės, energetikos, gyvulininkystės objektus. Tačiau gaila,kad atliekamas tik dalinis monitoringas. Iš viso 1992 m Lietuvos aplinką tyrė 16 žinybų ir organizacijų. Tačiau jų darbai neturi suderintų metodų, programos panaudojamos ne kompleksiškai, o tik žinybų interesams. Dabar būtina pagerinti monitoringo techninę bazę, ruošti žmones kurie sugebės ir galės organizuoti, vykdyti praktinį bei mokslinį monitoringą... 30. Urbanizacija ir jos pasekmės. Dabartinė gamtonauda Šia tema – A. Basalykas “Žemė – žmonijos buveinė” 244 - 251psl. 31. Svarbiausi bendrieji geografiniai dėsningumai Visus geografinės sferos dėsningumus vadiname bendraisiais geografiniais dėsmingumais. Būdingi visai gamtinei sistemai, jie specifiški yra atskirose ekosistemose. Svarbiausi bendrieji geografiniai dėsmingumai: 1. Ritmiškumas 2. Geografinis vientisumas 3. Geografinis zoniškumas 4. Azoniškumas (nezoniškumas) 5. Asimetriškumas 32. Ritminiai reiškiniai geografinėje sferoje (periodai, ciklai) Labai savita medziagu ir energijos apytakos atmaina geografineje sferoje yra ivairus ritminiai reiskiniai. Ritmiskumas – reiskiniu pasikartojimas laiko begyje. Yra 2 ritmiskumo formos: periodine ir cikline. Periodas – vienodos trukmes ritmas. Ciklas – nevienodos trukmes ritmas. Ritmiskumas budingas visos geografines sferos bruozas, nes kiekvienas tipas gali buti panasus ar skirtingas ne tik ji sudaranciais elementais (klimatas, dirv.) bet ir ritmiskumo pobudziu. Situ ritmu kurie nusistovejo per ilgus geologinius amzius, didziausia itaka yra gyvuju organizmu gyvenimui. Ritmai yra ju butina gyvenimo salyga. Ritmu kilme ir trukme. Jie dar nera iki galo istirti, nes: ritmu yra daug; jie skirtingos kilmes; skirtingos trukmes; skirtingi ritmai daznai sutampa vieni su kitais laiko poziuriu, tada jie sustiprina poveiki gyvajam pasauliui, o kai kada silpnina. Dali ritmu galima paaiskinti nevienodu saules energijos kiekiu, kuris patenka i zemes pavirsiu del skirtingos zemes padeties saules atzvilgiu. Daugiau kaip pries 70m jugoslavas Milankovicius sukure ir pagrinde teorija apie klimato atsalimo ir atsilimo periodiskuma. Jis nustate kad tai kartojasi kas 100 tukst.m. Insoliacijos sumazejimas ivyksta del 3 parametru pasikeitimu: 1. Del zemes asies pasvyrimo kampo kitimo (del to per 2000m karstoji juosta sumazejo ~2mln.km2.). 2. Del ekscentriciteto pasikeitimo (del zemes orbitos nukrypimo nuo idealaus apskritimo). 3. Zemes asies procesijos, t.y. zemes asis per tam tikra laika apraso tam tikra kreive, kuri yra lauzyta (26000m). Zeme veikia menulio trauka. Su saules aktyvumo pakitimais susije ivairus ritmai: 2 - 3 metu ciklas; 5 - 6 ;11; 22 ; 30 - 35; 80 – 90 ir ilgesni ciklai. Didejant saules aktyvumui biologiniai rusiai optimalios salygos pasislenka i siaure. Radiacijos zeme gauna 2 kilokalorijas per metus, padideja ultravioletine radiacija. Max net iki 20 kartu. Pradeda aisketi seisminiai ritmiskumai. Paros ritmas (dienos ir nakties ritmiskumas) tai lemia zemes sukimasis aplink savo asi per 24h. susijusi temperaturu eiga (nakti atvesta, diena susyla) keiciasi dregme. Gyvasis pasaulis yra prisitaikes prie sio ritmo. Sezoninis ritmiskumas lemia zemes apsisukimas aplink saule. Landsaftas keiciasi metu begyje augalijos spalvos, pauksciu migracijos, upiu bei ezeru uzsalimai. Vidutiniai ritmai ryskiausi 20,5 metu ciklai. Uzfiksuoti medziu rievese, ezeru nuosedose. Su tuo susije ir kai kurios epidemijos. Zemes klimatas turi savo ritmus – 30 - 35m. Per ta laika dregnas ir vesus klimatas keiciasi i siltesni. Ilgameciai ritmai. Snitkovas isskiria 3 fazes: transgresija (salto dregno klimato 1700- 1800m.) regresija (sauso silto 600 – 800m ) tarpine 700 - 800. Transgresines fazes metu padideja ledynai. Visi pasikeitimai siejami su petersono pastebejimais – kas 1800m saule, menulis ir zeme atsiduria vienoje tieseje. Atstumas tarp saules ir zemes maziausias todel traukos jegos pasidaro didziausios. Geologiniai ciklai – matuojami mln metu 150- 190 mln. ju pradzioje vykdavo zemes plutos grimzdimas, o pabaigoje iskilimas vadinamas regresija. Ju mechanizmas nera aiskus, bet jie susije su procesais vykstanciais zemes gelmese. Su geologiniais ritmais susije gyvojo pasaulio megaritmai. Šia tema – 4 laboratorinis darbas (teorija) 33. Geografinis zoniškumas. Geografinio zoniškumo periodinis dėsnis. Jo svarba išskiriant geografines juostas ir zonas Geografinis zoniskumas - vienas svarbiausiu geografiniu desmingumu , o jo esme - desningas visu geografiniu komponentu pasikeitimas geografineje sferoje einant nuo ekvatoriaus link poliu ar atvirksciai. Pagrindines zoniskumo priezastys: zemes forma ir padetis saules atzvilgiu. Prielaida saules spinduliu kritimo kampas i zemes pavirsiu t.y tolstant nuo ekvatoriaus i abi puses kampas mazeja. Jei zeme butu plokscia tada spinduliai vienodu kampu pasiektu zemes pavirsiu tai vienodai ja sildytu, tad nebutu geografiniu juostu. Grigorjevas geografines juostas siulo skirti i radiacijos ir silumos juostas. Radiacijos juostas apsprendziama saules radiacijos kiekis, kuris mazeja nuo ekvatoriaus link asigaliu, todel zemes forma turi itakos, todel radiacines juostos sutampa su lygiaigretemis. Silumos juostos poveiki turi ne tik saules radiacijos kiekis, bet ir kiti faktoriai (atmosferos savybes, zemes pavirsius, veju sistemos) del siu priezasciu silumos juostos su lygiaigretemis nesutampa. Geografiniu zonu esminius bruozus nulemia silumos ir dregmes santykis. Jis priklauso nuo saules radiacijos kiekio bei kitu faktoriu (geografines platumos, krituliu, veju) del to ir zonos nesudaro istisiniu juostu nusitesianciu pagal lygiagretes. Zoniskumo veiklos sferos. Del saules energijos zonisko pasiskirstymo zemeje jos itaka pasireiskia oro temp vandens ir dirvos temp , isgaravimui ir debesuotumui, krituliams, veju sistemai, klimatui, hidrografiniam tinklui, geocheminiams procesams (dulejimas, dirvodara). Todel geografinese zonose yra skirtingi landsaftu tipai. Tolstant nuo zemes pavirsiaus aukstyn ir gilyn zoniskumo intencyvumas laipsniskai mazeja - visiskai sumazeja aukstuose atmosferos sluoksniuose, 15m gilyje temp nusistovi tokia kokia yra mazdaug per visus metus. Dar giliau temp pradeda dideti bet ne del saules energijos, o del gilumines zemes energijos. Didele reiksme zoniskumo reiskiniams turi zemes padetis saules atzvilgiu ir jos dydis. Radiacijos kiekis (siluma) priklauso: 1. Nuo atstumo tarp zemes ir saules (arciausiai saule buna sausio pradzioje, o toliausiai liepos pradzioje, skirtumas ~5mln,km. to pasekoje zeme pirmuoju atveju gauna 3,4 % daugiau saules radiacijos, o kai toliausiai buna 3,9% maziau negu vidutinio atstumo atveju – balandzio ir spalio. 2. Nuo saules spinduliu kritimo kampo, kuris priklauso nuo: geografines platumos; saules aukscio virs horizonto; nuo reljefo pobudzio. 3. Nuo saules energijos kiekio, kuris pasiekia zemes pavirsiu, nes dalis spinduliu yra issklaidoma atmosferoje, dalis sugeriama, o dalis grizta atgal i atmosfera del to remiantis metinemis temp amplitudemis yra isskiriamos silumos juostos. Panasiai nusistovi slegio sritys zemes pavirsiuje , kurios apsprendzia veju krypti. Pagal metini krituliu kieki ir isgaravima galima isskirti zonas: dregnoji tropiku; sausosios zonos (20- 40˚ platumos); dregnosios zonos (40-60˚ platumos ~500mm ir daugiau); saltosios aukstuju platumu zonos (krituliu 3 tai visada turėsime dykumų landšaftą, bet dykumos pobūdis nevienodas, jei R iki 50 kcal/cm2 – tai bus vidutinė, R 50-75 kcal/cm2 – subtropikų dykuma, kai R >75 kcal/cm2 – tropikų. Jei dydis K artimas 1 – tai reiškia, kad kritulių iškrinta tiek, kiek gali išgaruoti, nukrypimas – ar + rodo, kad sąlygos blogėja. Kai K>1 – sutrinka išgaravimo procentas, kai K 40proc gamyklu ir misku nedaug ypac V. europoje. Azijoje yra 2 dideli ariamu zemiu arealai- Musoninė azė, pietų Sibiras ir Š. Kazachstanas (šaltos žemes). Indijos ir Kinijos lygumose ariama zeme sudaro 70-80proc.. Gamyklu plotai mazi. Pusiauaridinese teritorijose vyrauja laistomoji zemdirbyste. Afrikoje naturalus landš.daug. Pakeisti Š ir P zemyno pakrašciuose. Vidines Afrikos sritys kencia nuo lydimines zemdirbystes. Daug kur klajokline gyvulininkyste, todel plinta dykumos. Š. Amerikoje landš. Panašus kaip europoje. Didelis teritorijos suaros ir uzstatytos (iki 80 proc) placialapiu ir misriuju misku zona iki 60 proc. P. amerikoje miskai sudaro 37 proc, ganyklos apie 44 proc., todel dirbamos ir uzstatytos zemes plotas tik 10 proc. Australijos pagr fona sudaro ganyklu landš(>50 proc) Dideli plotai kulturiniu pievu. Remiantis siais duomenimis galima isskirti stabilias ir nestabilias pusiausvyros teritorijas. Nestabilios teritorijosnestabilumas dideja ten, kur pazeidziamas silumos ir dregmes santykis. 58. Landšafto paskirstymą nulemiantys globaliniai faktoriai (nėra) 59. Žemėvaizdžio išskyrimo principai Žemėvaizdžiai skirstomi į 9 tipus (žemėvaizdžio legendoje surašyti romėniškais skaičiais: I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX). Taip pat žemėvaizdžiai skirstomi į 5 grupes. Žemėvaizdžių grupės apima žemėvaizdžių tipus. Molingųjų lygumų žemėvaizdžio grupė apima I ir II tipus, smėlingųjų lygumų žemėvaizdžių grupė apima III ir IV tipus, kalvotos moreninės aukštumos – V ir VI tipus, pajūrinės lygumos – VII ir VIII tipus, o upių slėniai – IX tipą. Kraštovaizdžio morfologinės dalys išskiriamos pagal mikrorajonus, nes kiekvieno mikrorajono paviršius susideda iš atskirų reljefo formų, kurių kiekvieną sudaro dar smulkesni vienetai. ŽEMĖVAIZDŽIŲ PLOTAI     Žemėvaizdis Plotas, km2  Plotas, % Moreninės lygumos 26034 39.95 Prieledyninės ežerinės lygumos 7986 12.26 Senovinės aliuvinės lygumos 3046 4.68 Zandrinės lygumos 6441 9.89 Kalvotos moreninės ežeruotos aukštumos 11553 17.73 Kalvotos moreninės raguvuotos aukštumos 1301 2.00 Jūros pakrantės lygumos 363 0.56 Deltinės lygumos 569 0.87 Upių slėniai 7213 11.07 Ežerai 635 1.00   Šaltinis: Landšaftų tipologinis žemėlapis. Lietuvos atlasas. Maskva, 1981. 60. Lietuvos teritorijos rajonavimas ir intarazoniniai landšaftai Lietuvos teritorijos rajonavimas (fizinis-geografinis) turi savo istoriją. Pirmieji autoriai pradėję šiuos darbus buvo kviestiniai žmonės iš Lenkijos, Vokietijos (lenkas Volosovičius, vokietis Mortenzenas), 1935m. F. Šinkūnas, 1955m. S. Tarvydas, 1969m. A. Basalykas galutinai surajodavo Lietuvos teritoriją, išskyrė 22 fiziniu-geografinius rajonus, suteikė pavadinimus. Išskyrė 6 sritis ir 3 provincijas. (čia dar priklauso ir intrazoniniai landšaftai 50 klausimas) 61. Kraštotvarkos problema Lietuvoje Lietuvos kraštotvarkos terminą pasiūlė A. Komčius 1970m. Jis šį terminą apibrėžė kaip projektavimo ir planavimo veiklą. A. Basalykas kraštotvarką pavadino determinuota kraštotvarka = kultūrinio kraštovaizdžio formavimas. Jis pasiūlė 5 ūkininkavimo kryptis 9 faktoriams: • Agrarinė; • Miškų; • Urbanistinė; • Rekreacinė; • Rezervacinė. P. Kavaliauskas pasiūlė kompleksinį rajoninį planavimą. Skirsto pagal teritorinį principą ir pagal žemės naudojimo formas (žemėtvarka, miškotvarka). Nuo 1970m. kraštotvarkos samprata keitėsi daugiausiai P. Kavaliausko mokslinių darbų dėka. Jo apibrėžimas: Kraštotvarka – žmonių veiklos teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas numatant teritorijų planavimą. Naujas Lietuvos teritorijų planavimo įstatymas 1995m. priimtas praplėtė šį apibrėžimą. Tai priemonės, kurios skirtos socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai politikai formuoti, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti. 62. Lietuvos saugomų teritorijų sistema Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistemos tikslas - išsaugoti ne tik gamtinius, bet ir kultūros paveldo kompleksus bei objektus, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę ir genetinį fondą, garantuoti gamtos išteklių atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro: 1. Išsaugančios (konservacinės) teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Joms priskiriami rezervatai, draustiniai bei saugomi kraštovaizdžio objektai ir paminklai. 2. Apsaugančios (prezervacinės) teritorijos, išskiriamos norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos visų rūšių apsaugos zonos (išsaugančių ir kompleksinės paskirties saugomų teritorijų, saugomų kraštovaizdžio objektų, paviršinių vandens telkinių, vandenviečių, karstinio regiono ir t.t.). 3. Gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui, pagausinimui bei apsaugai. Joms priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai (medynų, uogynų ir grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos biotopų, atsistatančių pelkių, požeminių vandens telkinių). 4. Kompleksinės paskirties (integracinės) teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Joms priskiriami valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai bei biosferos monitoringo teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai). Nors kraštovaizdžio apsaugos tradicijos Lietuvoje siekia viduramžius, tačiau saugomų teritorijų sistema pradėta formuoti tik šiame amžiuje. Pirmoji saugoma teritorija - Žuvinto gamtinis rezervatas - įsteigta prof. T.Ivanausko iniciatyva 1937 m. Žuvinto rezervatas ne tik pirmoji, bet vos ne 23 metus buvusi ir vienintelė saugoma teritorija. 1948 m. buvo įsteigta 13 medžioklės rezervatų, 1954 m. - 149 medžioklės draustiniai, tačiau visi jie egzistavo vos keletą metų. Ir tik 1960 m. mokslinių institucijų siūlymais realiai pradėtas formuoti saugomų teritorijų tinklas, įsteigiant 25 kraštovaizdžio, 27 kraštovaizdžio istorinius, 6 ornitologinius, 11 botaninių-zoologinių ir 15 botaninių draustinių. Saugomų teritorijų tinklo formavimui buvo svarbus 1970-1980 metų periodas. Tuo metu ne tik išplėstas draustinių tinklas, bet ir įsteigti dar du Čepkelių ir Kamanų rezervatai, o 1974 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas. Iki 1986 m. saugomų teritorijų tinklas buvo formuojamas gana stichiškai, neturint aiškios programos; vėliau saugomų teritorijų sistema buvo kuriama kryptingai, pagal specialiai šiam tikslui sudarytą Ypač saugomų Lietuvos teritorijų parspektyvinę schemą, kurią parengė Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė, vadovaujama P. Kavaliausko. 7.3 pav. Saugomų teritorijų sistema

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!