Konspektai

Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai

10   (3 atsiliepimai)
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 1 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 2 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 3 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 4 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 5 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 6 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 7 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 8 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 9 puslapis
Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 10 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Ekonominės geografijos egzamino klausimai ir atsakymai 1. Ekonominės geografijos samprata ir jos tyrimo objektas. Ekonominė geografija – mokslas, tiriantis socialinių, ekonominių sistemų formavimąsi, funkcionavimą, plėtotę makro (globaliniame), mezo (regioniniame), mikro (lokaliniame) lygiuose. Ekonominės geografijos tyrimo objektas – pasaulio teritorinės ūkio sistemos. 2. Pasaulinis ūkis ir jo samprata. Pasaulinį ūkį sudaro nacionaliniai ūkiai, transnacionalinės korporacijos ir ekonominės sąjungos. Nacionaliniuose ūkiuose yra sukuriama apie 70% pasaulio bendrojo produkto. 7% - 10% pasaulio bendrojo vidaus produkto sukuriama transnacionalinėse korporacijose (JAV, Japonijai, Vakarų Europai daugiausiai tenka). Pasaulio ūkio sektoriai: a) pirminis – žemės ūkis, miškų ūkis, žuvininkystė, gavybinė pramonė; b) apdirbamoji pramonė; c) paslaugų aptarnavimo sfera, paslaugos, kurios aptarnauja gamybą, gamybinės ir socialinės paslaugos; d) informacinė veikla. Pasaulio ūkio susiformavimui labai didelę įtaką turėjo tarptautinė prekyba, didieji geografiniai atradimai (XV – XVI a.), globalizacijos procesai, pasauliniai karai, pasaulinės ekonominės krizės. 3. Pasaulio ūkio pirmasis raidos etapas ir jo ypatumai. Pirmasis pasaulio ūkio raidos etapas (1920 – 1935 m.) – kriziniai pasaulio ūkio metai. Jis reiškėsi bendru ekonominiu ryšių nestabilumu, Vakarų šalių ūkio dezintegracija, I pasaulinis karas. Buvusius ekonominius ryšius tarp valstybių pažeidė nacionalinių ekonomikų pervedimas į karinį ūkį. Fizinis gamybos ir žmogiškųjų išteklių sunaikinimas per I pasaulinį karą. Ekonominis išgrobstymas užimtų teritorijų. Didėjo skirtumai (ekonominiai ir socialiniai) tarp stiprių ir silpnų valstybių. 4. Pasaulio ūkio antrasis raidos etapas ir jo ypatumai. Antrasis pasaulio raidos etapas ( po II pasaulinio karo) – įvyko naujas lūžis ūkio socialinėje struktūroje, tai susiję su socialinio ūkio atsiradimu. Suvalstybinta pramonė, aptarnavimo sfera, kolektyvizuotas žemės ūkis, įvestas centralizuotas valdymas nacionaliniuose ūkiuose, 1960 m. koloninės sistemos yrimas, turėjo didelę įtaką Maršalo planas (teikė pagalbą nenacionalistinėms valstybėms), mažėja socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp silpnų ir stiprių valstybių. 5. Pasaulio ūkio trečiasis raidos etapas ir jo ypatumai. Trečiasis pasaulio ūkio raidos etapas (XX a. paskutinieji du dešimtmečiai) – suiro socialistinė ūkio sistema, intensyviai vyksta ekonominis bendradarbiavimas tarp valstybių, vykstančius pokyčius lėmė mokslinė, techninė pažanga, intensyviai vyko integracijos procesai, o su jais ir intensyviai vyko ir globalizacijos procesas. 6. Tarpvalstybinės ekonominių ryšių formos. Egzistuoja nemažai tarpvalstybinių ekonominių ryšių formų, kurios daro didelį poveikį pasauliniam ūkiui (tarptautinė prekyba, kapitalų išvežimas, mokslinis techninis bendradarbiavimas, tarptautinis turizmas, įvairių paslaugų teikimas, bendri statybų objektai, kreditiniai, finansiniai santykiai). Išskiriant pasaulinio ūkio posistemius yra naudojama visa eilė kriterijų: • Ekonominis išsivystymo lygis (BVP taikantis vienam gyventojui); • Socialinė ekonomikos struktūra (gyventojų užimtumas atskirose ūkio šakose, atskirų ūkio šakų išsivystymo lygis, nuosavybės formos, nacionalinių pajamų paskirstymas, gamybos produktų poreikis vidaus ir užsienio rinkose). • Socialinė ekonomikos struktūra – ekonomikos augimo tipai. 7. Pasaulinio ūkio plėtros teorijos. 8. Pasaulio ūkio plėtra ir jo tolimesnės tendencijos. Tolimesnę pasaulio ūkio raidą lems šie svarbiausi veiksniai: • Gamtiniai ištekliai • Mokslas ir naujų informacinių technologijų sklaida • Pasaulio ekonominė sparta ir jos globalizacija Dėl geresnio šių veiksnių panaudojimo varžysis regionai ir pasaulio valstybės. Valstybių ekonominei ir socialinei plėtrai didelę įtaką turi: 1. Gyventojų skaičius (60% gyventojų gyvena 10 valstybių: Kinija, Indija, JAV, Kanada, Brazilija, Rusija, Pakistanas, Japonija, Bangladešas, Nigerija. Kinija pagal BVP užima 2 vietą po JAV). 2. Valstybės geografinė padėtis: gamtinė, demografinė padėtis, ekonominė padėtis, ekonominis potencialas, transportinė padėtis (rytai, vakarai ir t.t.). Demografinę ir ekonominę padėtį keičia laikas. 3. Kaimynai. Jeigu tai stiprus kaimynas, tai turi įtakos (Meksika, Etiopija). Jeigu tai jūrinė valstybė tai taip pat įtakoja, tačiau tokios kaip Austrija, Šveicarija, Čekija vis tiek yra stiprios. Taip pat Mongolija, Baltarusija, Kirkizija, Tadžikija. 4. Svarbiausias rodiklis yra BVP. ~60% pasaulio BVP sukuria JAV, Kinija, Japonija, Vokietija, Indija, Prancūzija, Dž. Britanija, Italija. II grupė, kuri taip pat sukuria didelę dalį BVP – Brazilija, Indonezija, Meksika, Kanada, Pietų Korėja, Ispanija, Rusija. Pasaulio ekonomika ir pirma padėtis matuojama pagal didijį septintą. Šito septyneto raida prasidėjo 1975 m. Prancūzijos prezidentas Miteranas pakvietė penkių valstybių vadovus į Paryžiaus priemestį Rambiją. Tai JAV, Japonija, Dž. Britanija, Vokietija, Italija. 1976 m. pakviesta ir Kanada. Ir XXI a. dalyvauja ir Rusija. 1975 m. buvo naftos krizė. Jų dėka sugriuvo socialistinė sistema. 1990 m. JTO įvedė Žmogaus socialinės raidos indeksą (vystymo prpgramą). Indeksas skaičiuojamas nuo 0 iki 1. Valstybių grupės: aukštas, vidutinis, žemas. 9. Svarbiausi rodikliai, charakterizuojantys valstybių socialinį ir ekonominį išsivystymo lygį. 1. Vidutinė kūrimo gyvenimo trukmė. 2. Suaugusių raštingumo lygis tarp 15 m. ir vyresnių. 3. Bendra mokymosi aprėptis (besimokančių moksleivių valstybinėse ir privačiose institucijose santykis su 7 – 24 m. amžiaus gyventojais). 4. BVP tenkantis vienam gyventojui. Viena iš lyderių – Norvegija, Islandija, Švedija pasižymi didžiausiu rodikliu. Mažiausiu – Sieralionė. Nuo 1995 m. rodiklis skaičiuojamas ir Lietuvoje. 10. Stiprių pasaulio valstybių išskirtiniai ūkio raidos bruožai. 65 valstybės, kuriose gyvena 30% pasaulio gyventojų, sukuria 64% pasaulio BVP, valstybės turinčios didžiausią mokslinį, techninį potencialą. Geriausi pasaulio socialiniai rodikliai. Jam tenka didžiausia dalis transnacionalnių korporacijų ir bankų. Valstybėms tenka ~75% pasaulinės prekybos prekėmis ir paslaugomis. Didžiausia dalis BVP sukuriama paslaugų sektoriuje. Šios valstybės yra lyderiai apdirbamojoje pramonėje, ypač mokslui imlių šalių gamyboje (mašinų gamybos ir metalų apdirbimo, chemijos, elektroenergetika). Tos apdirbamos darbo šakos, kurios yra imlios darbui, išsenkančiams ištekliams, kurių gamyba yra ekologiškai nešvarių produktų gamyba yra perkeliama į ekonominiu atžvilgiu silpnesnes valstybes. Išsiskiria intensyviu žemės ūkiu, jis bazuojasi į mokslinio techninio progreso pasiekimus. Šitos vasltybės yra svarbiausias žemės ūkio reguliuotojas tarptautinėje prekyboje. Labai minimalūs socialiniai, ekonominiai skirtumai valstybės teritorijoje. Tipinga, maksimali urabnizacija. 1. Ekonominiu atžvilgiu stipriausios valstybės (18% gyventojų, 51% pasaulio BVP, 25 valstybės): 1) pasaulio pirmaujančios valstybės (didysis šešetas) – JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Dž. Britanija, Italija (dominuojanti padėtis prasidėjo XVII a. ir tęsiasi dar XXI a. Joms tenka ~ 40% pasaulio BVP. Maksimaliai diversikuota ekonomika, yra generatorius mokslinio techninio progreso, monopolistinis informacinių technologijų sferoje ir mokslinių techninių informacijų eksporte. Šioms valstybėms tenka 100 svarbiausių – didžiausių transnacionalinių korporacijų (didžiausia dalis JAV, apie 60). Labai aktyviai dalyvauja globalinėse ir regioninėse organizacijose. Jos yra svarbiausios eksportuotojos prekių ir paslaugų pasaulyje); 2) mažosios Europos valstybės – Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Švedija, Suomija, Danija, Norvegija, Islandija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, Andora, Monakas, San Marinas (šiose valstybėse gyvena ~1% pasaulio gyventojų, jų dalis BVP sudaro 4%. Valstybės priklauso 2 sąjungoms: ELPA ir ES. Jų geografinė padėtis turi įtakos. Jos specializuojasi apdirbamosios pramonės gamyboje, mokslui imlių produktų gamybai, išskirtinis vaidmuo aptarnavimo sferoje (turizmas, transportas, finansų sektorius). Aktyvios pasaulio globalizacijos dalyvės); 3) persikėlėlių valstybės – Kanada, Australija, PAR, N. Zelandija, Izraelis (istorinis vystymas, susijęs su gyventojų persikėlimo iš kitų V. Europos valstybių, gana intensyvus atvykusių gyventojų įsisavinimas teritorijų su gana dideliais gamtiniais mineraliniais ištekliais, agrarinio sektoriaus tarptautinė specializacija. Jose gyvena ~1,5% pasaulio gyventojų, sukuria ~>4% BVP. Ypač išsiskiria mineraliniais ištekliais Kanada, PAR ir Australija). 2. Vidutiniškai stiprios pasaulio valstybės (12% gyventojų, 13% pasaulio BVP, 40 valstybių, lėmė ekonominė integracija, socialistinės ūkio sistemos iširimas, ekonominė geografinė padėtis stiprių valstybių atžvilgiu): 1) Pietų Europos valstybės – Ispanija, Portugalija, Graikija, Airija, Malta, Kipras; 2) centrinės Europos valstybės – CELPA sukūrė po socialistinės ūkio sistemos iširimo: Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija (Lietuva, Latvija, Estija dalinai priskiriamos prie šios sistemos).Jos priklauso NATO; 3) NVS be Rusijos – Ukraina, Baltarusija, Moldavija, Armėnija, Gruzija, Azerbaidžianas, Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija, Kirkizija, Tadžikija (pačios silpniausios vidurinės Azijos respublikos. Eina rinkos keliu Ukraina, Gruzija, Kazachija); 4) Rusija (didžiausia teritorija, didelis gyventojų skaičius, labai dideli kuro, energetiniai ištekliai, tenka 1/3 įžvalgytų dujų išteklių, 2 vieta pagal naftos gavybą, turi didelius akmens anglies išteklius, geležies rūda, miško ištekliai dideli, didžiausias natūralus dirvožemio derlingumas, labai geras karinis kompleksas, ~ 1/3 gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2,5% BVP sukuria dėka įvairių išteklių); 5) rytų Azijos valstybės – Pietų Korėja, Taivanas, Hongkongas, Singapūras, Kinija, Indija, Indonezija, Filipinai, Tailandas (Kinija pirmauja pagal anglių gavybą, 5 vieta pagal naftos gavybą. Gera geografinė padėtis, vykdoma gera ir griežta vyriausybių ekonominė politika, gana nemaži ištekliai, pigi darbo jėga); 6) Lotynų Amerikos valstybės – Meksika, Brazilija, Čilė, Venesuela. 11. Silpnų pasaulio valstybių išskirtiniai ūkio raidos bruožai. 70% pasaulio gyventojų, sukuria 36% BVP, sudaro 160 valstybių ir teritorijų. 1. Jas jungia istorinis bendrumas, jos dauguma buvusios kolonijos, kurios praėjo visiškai kitokį raidos kelią. 2. Socialinės ir ekonominės raidos daugiasanklodiškumas pirmiausia pasireiškia socialiniuose ir ekonominiuose santykiuose, dar ir šiuo metu (XXI a.) kai kuriom valstybių grupėm žemos gamybos, smulkiaprekis ūkis bei pusiau natūralus ūkis. 3. Demografiniai bendri procesai: prasidėjo nuo 1950 m. ir tęsėsi iki 1970 m., apsprendė socialinės ir ekonominės raidos tendencijas, labai spartus gyventojų skaičiaus augimas, sukėlęs daug socialinių bei ekonominių problemų. 4. Agrarinis atsilikimas, valstybės daugiau vystė ekstensyvų ūkį. Žemės ūkio techninis atsilikimas, nedidelis trąšų panaudojimas, labai mažas derlingumas, gana žemas gyvulių bandos produktyvumas, vyrauja rankų darbas. 5. Industrinis atsilikimas, pasireiškęs įvairiomis formomis, valstybėse daugiausis dominuoja gamybinė pramonė, silpnai išvystytos apdirbamonios pramonės, gana daug mažų, nerentabilių įmonių. 6. Mokslinis techninis atsilikimas, neišvystyta sava mokslinė techninė bazė, valstybės mažai galėjo skirti lėšų moksliniams tyrimams, stiprios valstybės panaudojo silpnų valstybių potencialą per mechanizmą „protų nutekėjimas“. 7. Jų socialinis, ekonominis atsilikimas sukelia daug globalinių problemų (demografinės, ekologinės, politinės, maisto produktų). Ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu silpnos valstybės skirstomos į potipius: 1. Stipresnių valstybių grupė: naujos industrinės valstybės – Malaizija, Indonezija, Tailandas, Kinija, Tunisas, Filipinai, Vietnamas, Egipto – Arabų respublika (spratesnis BVP augimas, dominuoja tarp silpnų valstybių, apdirbamoji pramonė orientuota eksportui, labai spartus paslaugų sektoriaus vystymasis, didėjantis vaidmuo tarptautinėje prekyboje, griežta ekonominė politika. Sparčiai jungiasi į pasaulines ir regionines organizacija); naftą eksportuojančios valstybės – Saudo Arabija, JAE, Kataras, Omanas, Iranas, Irakas, Elžyras, Libija, Ekvadoras, Prūnėjus (siaura BVP struktūra, dominuoja žaliava – nafta ir dujos, svarbiausios naftą eksportuojančios valstybės); valstybės aptarnaujančios periferijas – Karibų jūros baseino valstybės, centrinė žemyninė Amerika, kai kurios Okeanijos valstybės (riboti gamtiniai mineraliniai ištekliai, gera geografinė padėtis, gana gerai išvystytas paslaugų sektorius, užsienio investicijos užtikrina stabilų ekonomikos augimo tempą). 2. Probleminės valstybės: klasikinės ekonominiu atžvilgiu silpnos valstybės – Kolumbija, Pakistanas, Sirija, Jordanija, Šri Lanka, Botsvana, Kuba (tradicinis agrarinis žaliavinis ekonomikos tipas, žemės ūkis formuoja visą sistemą, gyventojų augimo tempai lėtesni, už silpniausių valstybių); silpniausios valstybės – Haitis, Afganistanas, Bangladešas, Nepalas, Butanas, Jemenas, Kambodža, Laosas, Maldyvai, Birma, 32 valstybės Arikoje, 5 Okeanijoje ir Australijoje (JTO priskyrė nuo 1970 m. valstybes, kurių BVP50 valstybių (1963 m.) 3. Arabų šalių lyga (1945 m.), jungia 21 arabišką valstybę. 4. Pietryčių Azijos šalių asociacija (1967 m.), išskyrus Birmą. 5. NVS 6. ES 7. Europos taryba 8. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. 9. Baltijos regiono tarptautinės organizacijos. 14. Ekonominė integracija, jos svarbiausios formos (integruotos pasaulio ekonominės sistemos). Ekonominės integracijos formos: Laisvos prekybos zona (pati žemiausia forma) – ji apima tarifų ir kvotų tarp zoną sudarančių šalių pašalinimą (ŠALPA – NAFTA, CELPA – CEFTA, ELPA – EFTA). Susiformavo 1958 m. dabartinėje ES. Muitų sąjunga – tai vienu laipteliu aukščiau nei Laisvos prekybos zona. Jai būdingi laisvos prekybos zonos požymiai, tačiau įpareigoja valstybes – nares užsiimti bendra prekybos politika su likusio pasaulio valstybėmis. 1948 m. įkurta Beneliukso muitų sąjunga. Dabartinėje ES buvo sukurta 1968 m. Bendra rinka (dar auštesnis) – būdingi visi muitų sąjungos bruožai ir laisvas gamybos veiksnių judėjimas, kuriant bendrą prekių, paslaugų, darbo ir kapitalo rinką. Dabartinėje ES sukurta (užbaigta formuoti) 1992 m. Ekonominė ir valiutinė sąjunga apima centralizuotą ekonominę politiką, centralizuotą valiutinę politiką. Reikalavimas – sukurti vieną centrinį banką ir bendrą valiutą (ES įvestas euras). 15. Europos ekonominės integracijos raidos bruožai iki 1950 m. Europa Antikoje buvo įsivaizduojama kaip teritorija, esanti prie Viduremžio jūros. Ši teritorija buvo laikoma Europos branduoliu. Teritorinis faktorius buvo svarbus tuo, kad padėjo susiformuoti kultūriniam, istoriniam, politiniam ir ekonominiam bendrumui. Viduramžiuose europizmo idėjos buvo susijusios su Krikščionybe, Krikščionių Bažnyčia stengėsi suvienyti Europą. Feodalinėje epochoje vyko nuolatinė kova dėl viešpatavimo tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios. XIV a. pasirodė pirmieji publikacijos ir projektai, skirti politinės integracijos problemoms. Kūrėsi ir pradėjo formuotis suverenės valstybės. Prancūzijos karaliaus prokuroras Pjeras Diubua pasiūlė savo projektą, kuriame vietoj pasaulietinės valstybės kvietė sukurti tarpvalstybines institucijas. Jis siūlė įsteigti Europos kraštų sąjungą, kaip to laikmečio Europos federaciją (Prancūzija kaip centras ir ji kontroliuoja). XV a. Čekijos karalius Južy Podiebradas siūlė savo idėją „Taikios Europos konfederacijos projektas“ (suvienyti Europą, visos valstybės lygiais pagrindais tvarkytų reikalus). XVIII a. didžiausią įtaką europizmo idėjoms turėjo Prancūzijos revoliucija. Buvo sukurtos naujos tarptautinės teisės, kurios ir turėjo reguliuoti Europos valstybių tarpusavio santykius. Realizuoti šią idėją ir sukurti Europos valstybių federacinę sąjungą ėmėsi pats Napoleonas. Bendraeuropinės Napoleono armijos sukūrimas buvo vienas iš svarbiausių Europos vienijimosi požymių. XIX a. Europa buvo vienijama po Jungtinių Europos Valstijų šūkiu. Pacifistai buvo labai už šią integraciją. Pacifistų įsitikinimu Europos vienybei reikalingi keturi simboliai: valdžios vienybė (imperatorius), vieningi įstatymai (Romos teisė), tikėjimo vienybė (Krikščionybė), viena kalba (Lotynų kalba). Po I pasaulinio karo europizmo idėjos vėl buvo atnaujintos ir jas labai intensyviai propogavo austrų grafas Kudenhove – Kallergi, parašęs knygą „Kova už Pan Europą“. Buvo leidžiamas žurnalas „Pan Europa“. Baigiantis II pasauliniam karui Europoje atgijo vėl judėjimas už valstybių susivienijimą. Čerčilis dar 1942 m. pab. pateikė Anglijos ministrų kabinetui memorandumą, kuriame siūlė po karo sukurti Jungtines Europos Valstijas. 1948 m. Hagoje susirinko Europos judėjimo kongresas iš 15 valstybių, jame buvo sukurtas Centrinis Europos susivienijimo komitetas. Didelę įtaką Europos integracijai turėjo JAV finansinė parama (“Maršalo planas”) nuo II pasaulinio karo nukentėjusioms valstybėms. Bendra parama sudarė apie 17 mlrd. dol. 16. Europos ekonominės integracijos raidos bruožai po 1950 m. 1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Šumanas paskelbė Paryžiuje susirinkusiems žurnalistams deklaraciją, kad norint išvengti III pasaulinio karo reikia kurti integruotą sistemą, t.y. kurti „Anglių ir Plieno susivienijimą“, kaip atastvarą ginklų kontrolei. Nuo 1951 m. gegužės 9 d. švenčiama Europos diena. 1951 m. Paryžiaus sutartimi, kuri įsigaliojo 1952 m, Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas įkūrė Anglių ir Plieno susivienijimą. 1957 m. tos pačios 6 valstybės vadinamosiomis Romos sutartimis, kurios įsigaliojo 1958 m., įsteigė dar dvi bendrijas: Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Šiomis sutartimis valstybės – steigėjos įsipareigojo palaipsniui įgyvendinti vadinamąsias keturias laisves: laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas darbo jėgos judėjimas. Šios laisvės tapo tolesniu V. Europos valstybių teisiniu pagrindu. Vėliau į šią bendriją įstojo: 1. 1972 m. pasirašė, 1973 m. tapo Dž. Britanija, Danija, Airija. 2. 1981 m. įstojo Graikija. 3. 1985 m. pasirašė, 1986 m. tapo Ispanija, Portugalija. 4. 1990 m. susivienijus Vokietijoms, Vokietija tapo nare. 1992 m. Mastrichte buvo pasirašyta Europos Sąjungos steigimo sutartis, laikoma išsamiausia Romos sutarčių reforma. Joje buvo pateiktas ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimas. Nuo 1993 m. Europos Ekonominė bendrija vadinama Europos Sąjunga. Europos Sąjungos narėmis tapo: 1. 1995 m. Švedija, Suomija, Austrija. 2. 2004 m. Estija, Lietuva, Latvija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Slovakija, Lenkija, Malta, Kipras. Svarbiausi dalykai, kodėl norima įstoti į ES: 1. Ekonominis motyvas. Didelė rinka. 2. Socialinis motyvas. Gerovės valstybė, sveikatos apsaugos, nedarbo pašalpų ir valstybinių pensijų sistema yra viena iš geriausių pasaulyje. 3. Geopolitinis motyvas. Valstybės yra kompaktiškoje teritorijoje, įtvirtinančios stabilią, pasiturinčią, demokratinę visuomenę. Kad išlygintų ekonominius ir socialinius skirtumus ES finansuoja iš ES struktūrinių fondų valstybes, kurių ekonominiai rodikliai yra žemiausi. 17. Pasaulio gyventojų skaičius ir jų augimo tempai. JTO duomenimis 1999 m. pasaulyje gyveno apie 6 milijardai gyventojų (iš jų - 60 proc. - Azijoje). Tai mažiau, nei buvo prognozuota. Remiantis 1990-1995 m. pasaulio prieauglio duomenimis, buvo apskaičiuota, kad kasmet jis turėtų siekti 1,57 proc., realiai - 1,48 proc., t.y. kasmet pasaulyje prieauglis siekia 81 mln. gyventojų. 1985-1990 m. prieauglis siekia 87 mln. gyventojų, prognozuojama, kad 2020 m. pasaulio gyventojų skaičius sieks 8 milijardus, o XXI a. 10,5 milijardų gyventojų . Žmonių skaičius pasaulyje, ypač XX amžiaus antroje pusėje sparčiai didėjo. Viename kvadratiniame kilometre mūsų žemėje gyvena 44 žmonės, o šeimai, auginančiai du vaikus tenka 9 hektarai žemės. Pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas įvyko 2001 metų balandžio mėnesį, remiantis Seimo priimtu įstatymu. Surašant gyventojus ir būstus, buvo fiksuojami duomenys, kokie jie buvo 2001 m. balandžio 5 d. 24 val. Lietuvos gyventojai pagal lytį ir amžių:  • Iš viso 3 483 972 • Vyrai 1 629 148 • Moterys 1 854 824 18. Natūralus gyventojų judėjimas ir jo rodiklių teritorinė analizė. Taigi vidiniai lyčių pusiausvyros, etniniai, socialiniai pokyčiai bei gyvenimo kokybė įtakoja gyventojų judėjimą ekonominės geografijos erdvėje. Šis procesas keičia gyventojų skaičių, tiek išvykimo, tiek atvykimo erdvėje. Procesas, kai kiekybinius rodiklius lemia gimstamumo ir mirtingumo rodikliai taikoma natūralaus augimo (prieauglio) sąvoka. Kai pokyčiai atspindi kiekybinius atvykusių į regioną (imigracija) ir išvykstančių (emigracija) gyventojų rodiklius taikoma mechaninio augimo (prieauglio) sąvoka. 19. Tarptautinė migracija, jos formos ir įtaka valstybių gyventojų skaičiaus augimui. Migracijos priežastys gali būti ekonominės, politinės, religinės, mokslinės, gamtinės (stichinių nelaimių poveikyje). Siekiančios tūkstantmečius, šimtmečiais vykusios gyventojų migracijos nuolat keičia pasaulio gyventojų pasiskirstymo struktūrą, todėl dabar didėjančią Lietuvos piliečių emigraciją į Vakarų šalis turime vertinti istorinių procesų kontekste. XIX a. pradžioje migracijos traukos centru tapo JAV. Tarp 1820-1920 metų į JAV išvyko apie 6 min. vokiečių. Didžiulio emigrantų srauto būta ir iš Lietuvos: manoma, kad po baudžiavos panaikinimo prasidėjus migracijai į JAV Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse šioje šalyje jau gyveno apie 700 tūkst. lietuvių. Migracijos tyrinėtojai numato naują didžiulį tautų kraustymąsi Vakarų kryptimi, t.y. į Vakarų Europą, nes po rugsėjo 11-os teroro JAV dar labiau sugriežtino sienų apsaugą. Migrantų srovės į Europą vedą per Maroką į Ispaniją (pernai suimta 14 500 žmonių neturinčių dokumentų), per Turkiją, Graikiją ir Albaniją į Pietų Italiją (pernai Graikijos pasienyje sulaikyta per 250 tūkst., Turkijos - 150 tūkst. nelegalų), trečias - per Rusiją, Ukrainą, Lenkiją į Vokietiją arba per Vengriją, Slovėniją, Čekiją, Slovakiją į Austriją. Migracijos tendencijos • Auga ir legalių migrantų skaičius. 1989 - 1993 m. į ES kasmet atvykdavo iki 1,5 mln. žmonių, 2000 - 700 tūkst. ES iš 3 800 mln. piliečių 13 mln. - atvykėliai (3,4 proc.). Jie pasiskirstę netolygiai: Vokietijoje ateivių - 7,3, Prancūzijoje - 3,3, DB - 2,2, Ispanijoje - 1,1 min. • Transformacinių ir integracinių procesų pasekoje Lietuvoje dominuoja migracijos, o ne Vakarų Europoje raiški imigracinja, kurios neskatina sudėtinga registracijos sistema bei žemas atlygis. 20. Urbanizacija, jos svarbiausi etapai ir raidos tendencijos. Visuomenės vystymosi raidoje susiformavo šie gyvenviečių tipai: agrarinėje - kaimo gyvenvietė; industrinėje - miestas ir miesto tipo gyvenvietės; post-industrinėje - urbanistinis centras su priemiesčio zona. Jei medžiotojo veiklos teritorija siekė 25-50 kv. km., tai šiuolaikinio urbanizuoto žmogaus poreikius tenkina 250 - 500 kv. m. (būstas, vieta visuomeniniame transporte, darbo įstaigoje, infrastruktūrinė ir funkcinė erdvė). Susiklostę gyvenviečių tipai atspindi žmonių poreikį gyventi mieste (I etapas - urban - lot. miestas), priemiestyje (II - sub-urbanizacija), kaimo gyvenvietėse (III- rurarizacija). Miesto ir kaimo privalumus ir trūkumus taikliai apibūdino miestų plėtros teoretikas E. Hovard’as (JAV) schemoje Trys magnetai (1903). Miestai patrauklūs žmogui socialiniu patogumu, pramogomis, aukštesniu uždarbiu, darbo įvairove, ir kt., tačiau turi trūkumų - atotrūkis nuo gamtos, atstumas nuo gyvenamosios ir darbo vietos, aukštos produktų ir nuomos bei buitinių paslaugų kainos, oro užterštumas, ir kt. Kaimo tipo gyvenvietės atvirkščiai- patrauklios gamtos grožiu, grynu oru, saulės šviesa, darbu greta namų, kita vertus pasižymi didele izoliacija, sunkiu mažai apmokamu fiziniu darbu, žema renta, pramogų stygiumi. E. Hovard’as pasiūlė sujungti miesto ir kaimo gyvenimo privalumus atskirose miesto - sodo tipo gyvenvietėse. Šių idėjų įgyvendinimas sąlygojo pokyčius XX a. JAV, DB, Europos miestų plėtroje. Šiandieną išsivysčiusių valstybių gyventojai stengiasi gyventi ekologiškuose, prabangiuose, išvystytos komunikacijos priemiesčiuose (urbanizacijos lygis proc. Belgijoje, Kuveite - 97, Islandijoje - 92, Izraelyje, Bahreine - 91, Lietuvoje - 68). Besivystančių valstybių gyventojai stengiasi iš kaimo gyvenviečių persikelti į ekonomiškai akyvesnius didmiesčius, o silpnai išsivysčiusių valstybių gyventojų migraciją riboja ekonominės, ūkinės, etninės-bendruomeninės sąlygos urbanizacijos lygis. Būdingas dabartinės urbanizacijos bruožas - miestų suaugimas į sankaupas - aglomeracija. Miestai megapoliai – aglomeracijos rūšis - milijoniniai didmiesčiai su gyvenamaisiais priemiesčio rajonais. Itin didelė aglomeracija vadinama megalopoliu, t.y. atstumų tarp didmiesčių išnykimu (Brazilijos pakrantė tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo - 540 km., Azijoje, Gango-Bramaputros srityje gyvena 400-450 žmonių). Miestai užima 1 proc. pasaulio sausumos ploto, juose gyvena per 45 proc. pasaulio gyventojų, jiems tenka 80 proc. pasaulio BVP, į aplinką iš miestų patenka 80 proc. pasaulio teršalų. Miestų geografija. Skirtingai nei ekonominiai, socialiniai, architektūriniai miesto statybos ypatumų tyrimai EG suvokia miestą, kaip maksimalų gyventojų tankėjimo objektą, t.y. pagrindinės miestų atsiradimo ir augimo prielaidos siejamos su galimybe lygiagrečiai spręsti dvi problemas: gyventojų koncentracijos, t.y. augimo; bei gyvenimo kokybės lygio kėlimo. Jei ekonominės geografijos erdvėje neegzistuotų miestai, būtų neįmanomas pasaulio gyventojų augimas. Primityvaus ūkio sąlygomis vienam gyventojui tekdavo 25 kv. km. žemės teritorijos, t.y. sausumoje galėjo gyventi 6 mil. žmonių, 1 kv. km. pasiskirsčius 20 gyventojų - 3 milijardai. Minimalaus tankio - 50 tūkst. žmonių 1 kv. km. atvejų pasaulio gyventojų skaičius pasiektų 7 trilijonus 500 milijardų gyventojų, tačiau tada visas žemės rutulio paviršius atrodytų kaip tankiai apgyvendintas didmiestis. Urbanizacijos teorijoje išskiriami šeši pagrindiniai miestų planų tipai: 1. Šachmatinis - būdingas viduramžiams, komplikuotas susisiekimas (Pekinas, Čikaga); 2. Spindulinis - žiedinis - lengvai pasiekiamas centras, tolygaus augimo galimybė ilgainiui sukelia ekologines problemas - izoliacija nuo gamtos, tolstant nuo centro sparčiai auga susisiekimo tarp spindulių atstumas (Maskva,Briuselis); 3. Žvaigždės struktūros - transformuotas spindulinio -žiedinio tipo modelis, kai spinduliai sudvejinami ir susijungia, t.t. išsprendžiamas sudėtingo susisiekimo tarp spindulių klausimas, o ertmę tarp žvaigždės spindulių užpildžius augmenija - parkais mažinamos ekologinės problemos (Paryžius); 4. Linijinis - prisitaikymo prie gamtinių sąlygų, t.y. būdingas pajūrio miestams planų tipas (Roterdamas, Nica); 5. Lapijos struktūros - miesto planas būdingas miestams su keliais išsivysčiusiais centrais (Stokholmas, Amsterdamas) 6. Netaisyklingos struktūros - miesto planas būdingas Azijos, Afrikos žemynų formuojamų aplink skaitlingas šventyklas, mečetes ir turgavietes, bei Europos anglies kasyklų miestams (Stambulas, Tokijas). Kiekvienas miesto tipas turi valdymo ir informacijos centrą; prekybos, pramonės, transporto, gyvenamųjų rajonų, rekreacines ir kt. zonas. Vidinę miestų augimo dinamiką lemia žemės sklypo ir atstumo nuo centro faktoriai - gyvenant arčiau centro mažėja transportui, bet auga nuomos išlaidos, tolstant nuo centro krenta nuomos, bet auga transporto išlaidos, todėl pasirenkant gyvenamą vietą siekiama sumažinti abu arba kurį nors vieną išlaidų vardiklį. G. Bliumenfeldas atkreipė dėmesį į miesto augimo bangavimą. Tyrinėdamas 15 Filadelfijos rajonų 50 metų augimo kaitą mokslininkas nustatė, kad mieste tam tikrais momentais egzistuoja aktyviausios augimo zonos (bangos pikas), kurios palaipsniui tolsta nuo centro link periferijos. Banguotumas siejamas su atskirų zonų gyventojų senėjimu seniau apgyvendintuose rajonuose bei jaunų žmonių polinkiu keltis į naujamiestį. Prancūzų geourbanistikos klasikas Žaklin Boje-Garnjė išskyrė 6 pagrindines pasaulio miestų rūšis ir 14 porūšių. Europos miestai išsiskiria reguliaria erdvine ir funkcine struktūra bei atvirumu išorinei aplinkai. Jiems būdingi 4 porūšiai: • I.Šiauriniai - struktūrai būdingas atšiaurių klimatinių sąlygų poveikio mažinimas - pastatų fasadų orientacija į pietus, medienos panaudojimas statybai ir apšildymui (saunos). Suomijoje ekstremalios gamtinės sąlygos bei protestantiškos sociokultūrinės tradicijos skatina kolektyvinį bendrabūvį - pirmuose gyvenamųjų namų aukštuose įrengiamos pramogų, vaikų auklėjimo ir kt. įstaigos, išvystyta socialinės rūpybos infrastruktūra (ligoninės, mokyklos, parkai, sporto centrai), transporto susisiekimo kelių tinklas. • II. Centrinės ir Vakarų Europos miestai nėra veikiami išskirtinių aplinkos sąlygų. Atvirkščiai- minkštas klimatas, upių vandens tiekimo ir susisiekimo tinklas, derlingos žemės lemia tolygų miestų su išvystyta ekonomika, infrastruktūra, poilsio ir pramogų erdvėmis bei priemiesčių augimą. • III. Viduržemio miestai siekia antikinę istoriją, t.y. juose išlikę antikinės ir romėniškos kultūros židiniai, prekybiniai jūros uostai. Karštas klimatas sąlygojo maksimaliai saugančių vėsą gyvenamųjų namų su mažais langais, vidiniais kiemais su baseinais ar fontanais tipo atsiradimą. O miestiečių aktyvaus gyvenimo ritmas skirtingai nei centrinėje Europoje sukoncentruotas į rytinį ir vakarinį, pramogos - naktinį laiką. • IV. Rytų Europos miestams būdingas etniniai margos istorinės ir naujosios industrinės dalių suderinamumas. Kiti tipai: • Šiaurės Amerikos ir Australijos miestai savo struktūra primena vidurio Europos miestus, tačiau pastaruosiuose raiškiau išvystytas priemiesčio, privačių gyvenamųjų ir industrinių, administracinių pastatų tinklas. Tai lyg atjaunintas, dinamiškas, etniniu požiūriu margesnis (Niujorko italų, kinų, žydų kvartalai) europietiško miesto modelis, kuriame raiškiai išreikštas daugiaaukščių administracinių ir biznio dangoraižių centras. Lotynų Amerikos miestai pasižymi regionalinio stiliaus pastatų ir šiuolaikinės industrinės ir administracinės architektūros pavyzdžių darna. Pastarąjį ryšium su aktyvia kaimo gyventojų migracija jiems būdingas megapolinis augimas su jam būdingomis ekologijos, maksimalaus gyventojų tankumo, transporto problemomis. • Šiaurės Afrikos ir Azijos - tradiciniai musulmoniški miestai maksimaliai atskirti nuo išorinio pasaulio. Miestas formuojasi aplink Mečetę ir turgų. Miesto erdvė organizuota kaip uždarų nuo išorinio pasaulio narelių (rajonų, kvartalų, atskirų namų ūkių) sistema. Transporto, energetikos, socialinė infrastruktūra išvystyta silpnai. • Pietryčių ir Rytų Azijos - Indijos, Japonijos, Kinijos miestai, kuriuose panašiai, kaip ir Lotynų Amerikos miestuose kontrastingai persimaišiusi tradicinė, kolonijinė ir šiuolaikinė industrinė, administracinė architektūra. • Centrinės ir Pietų Afrikos miestai priskiriami mažiausiai išvystytų tipui, t.y. primena daug kartų padidintą kaimą, kadangi dauguma šių kraštų gyventojų verčiasi iš natūrinio žemdirbystės ir amatų ūkio. 21. Išteklių vaidmuo pasaulio ūkio plėtotei. Visuomenės vystymosi istorija sietina su žmogaus ir aplinkos sąveika, t.y. gamtinių išteklių naudojimas visuomenės vartotojų reikmėms tenkinti. Jiems priskiriama Saulės ir Žemės gelmių energija, naudingosios iškasenos, klimatas, vanduo, dirvožemis, augalija, gyvūnija, kraštovaizdis Tačiau jų išsidėstymas ir naudojimas yra netolygus tarp šalių. Gamtiniai ištekliai yra skirstomi į: • Neišsenkančius, atsinaujinančius (Saulės, vėjo, upių, potvynių ir atoslūgių energija, krituliai, žemės gelmių šiluma); • Išsenkančius arba ribotus (naudingosios iškasenos), kurie skirstomi: į a) galinčius atsikurti (augalų, gyvūnų, dirvožemio ištekliai) ir b) neatsikurančius (nafta, gamtinės dujos, akmens anglis). Biologiniai ištekliai atsikuria savaime arba juos galima atkurti sąmoningai plėtojant miškų ūkį, žuvininkystę, žemdirbystę, medžioklę, sudarant dirbtines sąlygas pelkėdaros procesams; Gamtiniai ištekliai gali būti skirstomi į tinkamus (iškastiniai metalai) ir netinkamus (iškastinis kuras) antriniam perdirbimui. Kiekybiniu požiūriu gamtiniai ištekliai skirstomi į naudojamus, t.y. šiuo metu eksploatuojamus ir jau išžvalgytus. Naudingosios iškasenos žemėje pasiskirsčiusios labai nevienodai, ir tai sukelia nuolatinę įtampą (pvz., konfliktai dėl naftos išteklių Artimuosiuose Rytuose) arba nuolatinį išteklių deficitą (pvz.: kenčianti nuo vandens stygiaus Tropikinė Afrika), gali lemti šalies ūkio plėtotės ir gerovės lygį. Naudojant išteklius, kinta ne tik tiesiogiai naudojami gamtos elementai, bet ir kiti su jais susiję elementai. Todėl skatinama gamtos išteklius naudoti kompleksiškai, įvertinant poveikį kitiems gamtos elementams, sumažinti žalingą poveikį aplinkai, taršą, taupyti išteklius, deficitinius išteklius keisti dirbtinais pakaitalais, naudoti antrines žaliavas ir atliekas. 22. Svarbiausi veiksniai, įtakojantys energijos išteklių panaudojimą. 23. Pasaulio naftos gavyba, teritorinis pasiskirstymas ir tarptautinė prekyba. Nafta - 50 tūkst. telkinių (stambiausių pasaulio gavėjų dešimtukas pasiskirsto tokia tvarka (nuo did. iki maž.)- Saudo Arabija, JAV, Rusija, Iranas, Meksika, Venesuela, Norvegija, Kinija, Kanada, DB; intensyvėja naftos gavyba Baltijos jūroje, Kuršių Nerijos pusiasalyje, Kaliningrado srityje, platforma „U6“; karinio konflikto Irake 2003-2004 m. vyko staigus naftos kainų kilimas, nuo 30 JAV dolerių už barelį iki 53,31, 2004 spalio 19 d. kaina). 24. Pasaulio dujų gavyba, teritorinis pasiskirstymas ir tarptautinė prekyba. 25. Pasaulio akmens anglių gavyba, teritorinis pasiskirstymas ir tarptautinė prekyba. Akmens anglis - pasaulyje yra 3,6 tūkstančiai anglies baseinų ir telkinių, kurie užima 15 proc. žemės sausumos (Azija, Šiaurės Amerika, Europa). 26. Pasaulio urano gavyba, teritorinis pasiskirstymas ir tarptautinė prekyba. Uranas - ištekliai 1,4 mln. t. (Australija, Kanada, JAV, PAR, Nigerija, Namibija, Brazilija, Rusija). 27. Pasaulio atsinaujinantys kuro energetiniai ištekliai ir jų vaidmuo pasaulio ekonomikoje. 28. Pasaulio ir valstybių ekonominė plėtra (BVP). Per visą XX a. pasaulio regionai ir valstybės pasižymėjo sparčiais, tačiau netolygiais ekonomikos augimo tempais. Pasaulinis BVP išaugo pastoviose kainose 19 kartų, tai atitinka 3% vidutinius metinius augimo tempus. Pasaulio ekonomistai išskiria labiausiai pavykusius ekonominio augimo modelius: 1. Švedijos modelis (1950 – 1980 m.) 2. Rytų ir Pietryčių Azijos modelis (1960 – 1990 m.) 3. Kinijos modelis (1980 m.) 4. Centrinės Europos modelis (nuo 1990 m. kūrėsi) Labiausiai nepavykę: 1. Tropinės Afrikos modelis (1960 – 1990 m.) 2. Sovietų Sąjungos modelis (1970 – 1980 m.) 3. NVS modelis (1990 m.) 2001 – 2003 m. BVP pasaulyje paaugo 2,5%. 2004 m. BVP augimas 4%. 2005 m. BVP augimas sulėtėjo. 2004 m. svarbiausi faktoriai nulėmę augimą: Kinijos ekonominis bumas, pagerėjusi ekonominė padėtis Japonijoje ir JAV. Žymiai lėtesnis BVP augimas buvo Vakarų Europoje. JAV ekonominį augimą lemia investicijos ir padidėjęs gyventojų vartojimas. Teigiamą įtaką Rusijai, Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų regionui, Šiaurės Afrikai turėjo padidėjusios naftos kainos. Gana stabilus ekonomikos augimas pastebimas Lotynų Amerikoje. Nedidelis ekonomikos augimas pastebimas į pietus nuo Sacharos. Labai intensyviai ekonomika augo Baltijos regiono vastybėse. 2005 m. pagal Pasaulinio banko duomenis ekonomikos augimas sulėtėjo ir sudarė ~ 3,2%. Svarbiausios priežastys: sumažėjo užsienio investicijos į JAV (dėl labiausiai OPEC), sumažėjusios investicijos ir į kitus pasaulio regionus, Vakarų Europos valstybėse sustiprinta biudžeto deficito kontrolė, Kinijos vyriausybės pastangos stabilizacijai ir lėtesnei plėtrai, ES valstybėms įtakos turėjo 10 naujų narių priėmimas, lėtesnis ekonomikos augimas priklauso nuo naftos kainų augimo, sulėtėjęs ekonomikos augimas stipresnių valstybių. Pagal prognozes ekonominiu atžvilgiu stiprių pasaulio valstybių per 2006 – 2015 m. BVP didės 3,5%. Tai lems pagerėjęs investicinis klimatas, struktūriniai pokyčiai ekonomikoje ir tolesnis progresas mažinant tarptautinės prekybos barjerus. Struktūriniai pokyčiai ekonomikoje: Sumažėjusi ekonomikos dalis žemės ūkyje, ypač tai pastebima ekonominiu atžvilgiu silpnesnėse valstybėse, kurių ekonomika augo intensyviausiai; Rytų ir Pietų Azijos ir Didžiojo vandenyno regione gyventojų užimtumas žemės ūkyje sumažėjo nuo 40% iki 27%, Lotynų Amerikoje nuo 14% iki 10%. Daugumoje regionų labai padidėjo BVP dalis sukurtoje tarptautinėje prekyboje; sparčiai pradėjo vystytis paslaugų sektorius. Stabilus ekonomikos augimas mažina skurdą ekonominiu atžvilgiu silpnose valstybėse (jų 1990 m. buvo ~ 28%, 2015 m. bus ~ 14%). Vis didesnę reikšmę valstybių ekonomikoje turės tarptautinė prekyba ir valstybėse pravedamos reformos. 29. ES parama valstybėms. Patys turtingiausi pasaulio regionai pagal BVP vienam gyventojui yra Šiaurės Europos sostines jungiantys regionai, Vokietijos ir Šiaurės Italijos regionai. Patys skurdžiausi – Graikija, Ispanija, Portugalija ir Pietų Italija. Kad išlygint skirtumus tarp ES valstybių yra skiriamas finansavimas. Tikslai: 1. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. 2. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. 3. Teikti paramą mokymui, perkvalifikavimui ir kvalifikacijos kėlimui. 4 struktūriniai fondai: 1. Europos regioninės plėtros fondas. Šio fondo paramą gali gauti mažiausiai išsivystę regionai, kuriuose BVP vienam gyventojui yra

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 5699 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
10 psl., (5699 ž.)
Darbo duomenys
  • Geografijos konspektas
  • 10 psl., (5699 ž.)
  • Word failas 169 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt