Gamybos ir kaštų funkcijų nustatymas įmonėje

1. Gamybos objektas. Kalbant apie kokį nors dalyką, visada svarbiausia tinkamai jį pradžioje apibrėžti bei suvokti. Negalima nagrinėti funkcijas bei analizuoti jų svarba nežinant kintamųjų. Taigi pirmiausia išsiaiškinsime, kas yra gamyba. Gamyba, remiantis mikroekonominiu apibrėžimu, yra procesas, kuriame gamybos ištekliai yra naudojami produktų bei paslaugų gamybai. Bendriausia prasme, tai yra veikla, kurios tikslas gėrybių bei paslaugų gaminimas. Iš karto galima atkreipti dėmesį į tai, kad gamybai reikalingi ištekliai produktui ar paslaugom pagaminti. Taigi svarbu žinoti ir kas tie ištekliai. Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos įmonė panaudoja kaip sąnaudas prekei gaminti. Vadinasi, jau kalbame apie kaštus, kurie gali būti įvairūs. Patys ištekliai, tai yra gamybos veiksniai, skirstomi taip: • Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. • Darbas – žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje. • Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos, tarpinės, prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Išsiaiškinome, kas reikalinga gamybai. Kiekvienas gamybinės firmos savininkas norėtų, kad būtų produkcija bei paslaugos gaminamos mažiausiais kaštais, todėl turi rinktis jam priimtinausia darbo metodą. Pavyzdžiui, jeigu įmonė dirba nuolatinio pasikartojimo režimu, būtina pasiekti, kad darbo objektas darbo produktu būtų paverčiamas naudojant kuo mažiau medžiagų, energijos, pinigų, žmogaus darbo, nes padauginus kiekvieną, net mažiausią, nesaikingumą iš daugybės gaminamų produktų, gali susidaryti didžiuliai nuostoliai. Gamintojai kaip ir vartotojai turi pasirinkimo galimybę. Jie renkasi geriausią gamybos veiksnių derinį ir kokius gamybos veiksnių kiekius jie naudos. Kiekvienos firmos užduotis pasirinkti tokį derinį ir tokį gaminamos produkcijos kiekį, kad organizuojant gamybos procesą, būtų siekiama maksimalaus pelno. Gamybos proceso organizavimas yra labai svarbus. 1.1 Gamybos organizavimas. Organizavimas – tai žmonių ir materialinių darbo elementų sistemos, leidžiančios įgyvendinti sprendimą, sudarymas. Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia gerai išnagrinėt kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrengimais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškinus, kas ir pagal kokius dėsnius juda darbo procese, pavesti tam tikriems darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad tas judėjimas vyktų nustatytu režimu. Vykdant vienkarčius sprendimus, organizavimas didelių sunkumų nesudaro, nes parinkus vykdytojų ansamblį, galima jam pačiam pavesti spręsti visas veiklos elementų derinimo ir jų judėjimo sąlygas bei kitus klausimus. Taigi galima taikyti organinį valdymą su jam būdingu grupiniu protiniu darbu. Aiškinantis sąnaudas, dar svarbu nepamiršti tokį dalyką, kaip darbo pasidalijimą. Tai viena sudėtingiausių darbo organizavimo pasikartojančioje veikloje problemų. Pasidalijimas vyksta dviem pagrindais – profesiniu ir kvalifikaciniu. Profesiniu pagrindu – žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus (pvz., siuvime – sukirpėjai, siuvėjai, lygintojai; mašinų gamyboje – tekintojai, šlifuotojai, šaltkalviai, frezuotojai, dažytojai, galvanikai ir t.t.). Kvalifikaciniu pagrindu – skirstoma pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir iš to išplaukiantį laiką, reikalingą susidaryti įgūdžiams, į nekvalifikuotą, žemos kvalifikacijos, kvalifikuotą ir aukštos kvalifikacijos. Norint kuo geriau panaudoti kiekvieno darbuotojo galimybes, organizuojant darbus, reikia stengtis, kad kiekviena technologinio proceso operacija būtų atliekama darbininko, kurio profesija ir kvalifikacija tiksliai atitinka operacijos reikalavimus. Jei darbininko sugebėjimai aukštesni, neracionaliai naudojamas jo darbo laikas – per tą patį laiką jis galėtų padaryti sudėtingesnį darbą, jei jo sugebėjimai menkesni, jis gali nepasiekti reikiamos darbų kokybės bei sugaišti daugiau laiko. Kuriant organizacinę struktūrą pagal technologinio proceso bei numatomos gamybos apimties duomenis, suskaičiuojama, kiek kokios profesijos ir kokios kvalifikacijos žmonių reikės nuolatiniam pasikartojančiam darbui. Paskui telkiami darbuotojai, jie išdėstomi prie atitinkamų įrengimų ir sudaroma nuolatinį pasikartojantį darbo procesą realizuojanti sistema. Apskaičiavus dažnai paaiškėja, kad reikia trupmeninio tam tikros profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų skaičiaus, o neretai ir mažiau nei vieno kokio specialisto. Todėl organizuojant darbo sistemą, tenka derinti darbus ir gretinti profesijas, vienam vykdytojui pavedant skirtingus darbus, žinoma, prieš tai deramai apmokius. Reikia pabrėžti, kad dažnai būsimos veiklos sėkmę lemia kaip tik dirbančiųjų apmokymas atlikti jiems pavestus darbus, nes bendrojo mokymo ir ankstesnės patirties konkrečiomis sąlygomis ne visada pakanka. Dar vienas svarbus produkto gamybos organizavimo klausimas – grupinio darbo, ilgai vadinto brigadiniu, panaudojimas. Nors grupinis fizinis darbas, kuris dažniausiai ir reikalingas produkcijai gaminti, neturi tų bruožų, kurie daro veiksmingą grupinį protinį darbą, bet ir jis savaip didina veikos efektyvumą. Pagrindinis šaltinis – panaudoti darbininkų žinių, įgūdžių, poveikio kitiems galimybių perviršį, kurio jie vien tik savo darbo vietoje panaudoti negali. Ne visada visiškai išnaudojamas ir technologinis procesas, suprojektuotas pagal formalias įrengimų technines charakteristikas, kurios dažnai neatitinka faktinės būklės. Išplėtus darbininkų veiklos erdvę iki grupės darbo vietų, galima surasti pakankamai daug būdų tiksliau pritaikyti technologinį procesą individualioms darbininkų ir įrengimų galimybėms. Galimybė geriau panaudoti grupės narių sugebėjimus, nepanaudojamus individualioje darbo vietoje, tiksliau priderinti darbo procesą individualioms įrengimų ir darbuotojų savybėms sudaro techninį organizacinį pagrindą darbuotojams grupėje dirbti efektyviau. 1.2 Gamybos specializavimas. Dar vienas produkto gamybos organizavimo klausimas – tai pirminių gamybos padalinių specializacija. Kraštutiniai tų padalinių specializacijos variantai – tai technologinė ir daiktinė specializacija. Technologinė specializacija – į pirminius gamybos padalinius sujungiami visi vienos profesijos darbininkai, t.y. pirminis gamybinis padalinys, dažniausiai vadinamas gamybos baru, atlieka visus organizacijai reikalingus tam tikro pobūdžio darbus, pvz., siuvykloje siuvimo ir sukirpimo barai, mašinų gamybos įmonėje – mechaninis ir surinkimo barai. Daiktinė specializacija – į gamybos barus sujungiami visi darbininkai, gaminantys tam tikrą produkciją, pvz., siuvykloje vyriškų ir moteriškų drabužių siuvėjai ir kt. Tiek vienas, tiek kitas variantas turi pranašumų ir trūkumų. Taikant technologinę specializaciją, geriau panaudojamos įrengimų bei darbininkų galimybės, bet daug kebliau organizuoti tvarkingą darbo objekto judėjimą per visas technologinio proceso operacijas ir visus darbininkus nuolat aprūpinti darbu. Kai specializacija daiktinė, lengviau pasiekti produkto kokybę, galima tikėtis, kad gaminys bus pagamintas numatytu laiku, bet sunkiau gerai panaudoti ir prižiūrėti įrengimus. Nuo to ir priklauso valdymo darbų pasidalijimas tarp organizacijos vadovybės ir pirminių gamybinių padalinių (žiūrėti 1 paveikslą). Paprastai organizacijos specializuoja savo pirminis gamybos padalinius, taikydamos šių dviejų pagrindų kombinacijas, atsižvelgdamos į technologinį procesą, produkcijos, rinkos ir organizacijos valdymo ypatybes. 1.3 Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas. Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčiant gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis darbas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja. Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės derinimą. Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotu darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų gaminių arba automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį. Pavyzdžiui, automatizacijos koeficientas pagal darbuotojus (kau) apskaičiuojamas taip: čia: Dau – automatai dirbančių (automatus aptarnaujančių) darbuotojų skaičius, žm.; Ds – bendras darbuotojų skaičius, žm. Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jau baigė dalinių gamybinių procesų automatizavimo etapą ir įsitikino, kad jo galimybės išsemtos. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruota planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistemas. 1.4 Gamybos integravimas. Įprastinėje, net ir kompleksiškai automatizuotoje įmonėje, automatizuojami atskiri procesai: pagrindinės ir pagalbinės gamybos technologijos ir aptarnavimo procesai, kartais kai kurios planavimo, apskaitos, ir valdymo operacijos. Pasitelkus ESM, automatizuotai sprendžiami atskiri uždaviniai. Bet ši automatizacija nesudaro vientisos sistemos. Gamybos integravimas eina daug toliau. Visiškai integruotoje gamyboje visi įmonės veiklos gamybos ir funkciniai posistemiai vientiso ESM komplekso sujungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius procesus, įskaitant ne tik pagrindinę, bet ir pagalbinę gamybą, bet ir automatizuotai atliekamus mokslinius tyrimus bei eksperimentinius darbus, automatizuotą gaminių konstravimą, technologinį gaminių paruošimą, planavimą, apskaitą ir kitas funkcijas. Tokia visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuojami atskiri gamybos ir funkciniai procesai, jungiant juos į vientisą sistemą. Tai iš dalies integruota gamyba. Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo nauja gamybos procesų organizavimo formą – lanksčias gamybines sistemas (LGS). Integravimo principas ypač akcentuojamas “Visuotinės kokybės” vadybos koncepcijos. Ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą. 1.5 Gamybos tipai. Priklausomai nuo apimties yra išskiriami trys gamybos tipai: vienetinė, serijinė (mažomis serijomis, vidutinė ir didelėmis serijomis) ir masinė gamyba. Įmonės arba bet kurio jos struktūrinio vieneto priklausomumą tam tikram gamybos tipui nulemia visas kompleksas techninių, organizacinių ir ekonominių savybių: gamybos specializacija, gamybos apimtis, gaminių nomenklatūra ir jos pastovumas, įrengimų pobūdis, technologijos procesų detalizavimas, darbininkų kvalifikacija ir kt. Bet paprasčiausias būdas įmonės arba jos atskiro struktūrinio vieneto gamybos tipui nustatyti – dominuojantis darbo vietų specializavimo koeficientas kds, apskaičiuojamas pagal šią formulę: čia: mdo – bendras struktūriniame vienete atliekamų detalių, operacijų skaičius; ndv – bendras struktūrinio vieneto darbo vietų skaičius. Įvairiems gamybos tipams būdingi šie darbo vietų specializavimo koeficientai: masinei gamybai – 1-3, didelėmis serijomis – 4-10, serijinei – 11-20, gamybai mažomis serijomis – per 20. Vienetinėje gamyboje darbo vietos tam tikroms operacijoms nespecializuojamos: čia tos pačios operacijos arba nesikartoja, o jei kartojasi, tai nereguliariai, atsitiktinai. Suprantama, kad įvairiuose įmonės cechuose ir baruose gali būti skirtingi darbo vietų specializacijos koeficientai, o kartu ir skirtingi gamybos tipai. Tada visos įmonės bendras gamybos tipas nustatomas pagal vyraujantį pagrindinėje gamyboje darbo vietų specializavimo koeficientą. Vienetinės gamybos įmonėje gaminama daug skirtingo tipo gaminių, kiekvieno pavadinimo gaminio gamybos apimtys nedidelės. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai. Dažniausiai taip gaminami unikalūs gaminiai: turbinos, turbogeneratoriai, unikalios staklės. Vienetinės gamybos metodai taip pat tinkami naujai įsisavinat eksperimentinius gaminius. Čia naudojami universalūs įrengimai, reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos. Priešinga vienetinei gamybai – masinė gamyba. Masinės gamybos įmonės specializuojasi ilgą laiką (metais) dideliais kiekiais gaminti vieno tam tikro tipo gaminius (kartais – ribotą nomenklatūrą giminingų gaminių). Tokių įmonių pavyzdžiai: automobilių bei traktorių gamyklos, radiotechnikos pramonės įmonės, elektros stotys, baldų fabrikai, cemento gamyklos, dauguma chemijos pramonės įmonių, verpimo bei audimo fabrikai, siuvyklos ir daugelis kitų. Čia gaminių konstrukcija maksimaliai unifikuota, normalizuota ir standartizuota, Technologinė dokumentacija labai detalizuojama: kiekvienai operacijai ne tik nurodomi atskiri perėjimai ir veiksmai, bet ir jų atlikimo būdas, darbo vietos suplanavimas. Kiekviena darbo vieta specializuojama tik vienai operacijai atlikti (kartais – dviem – trims panašioms operacijoms), todėl jo atliekamos našiais specialiais įrengimais, automatais, naudojant daug specialių įtaisų ir įrankių. Čia plačios galimybės technologijos ir pagalbine operacijas robotizuoti. Tokiomis sąlygomis darbininkai operatoriai gali būti žemos kvalifikacijos, bet reikia aukštos kvalifikacijos derintojų. Gamybos procesas dažniausiai organizuojamas neperderinamose srovinėse linijose. Ekonominiu ir organizaciniu požiūriu tai teigiama, bet viskas susikomplikuoja, kai riekia pereiti prie naujų gaminių gamybos. Tada paprastai įmonę tenka iš pagrindų rekonstruoti. Palyginti su kitais gamybos tipais, masinė gamyba užtikrina aukščiausią technologinį ir organizacinį lygį. Todėl čia pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir mažiausia gaminių savikaina. Serijinės gamybos įmonėje produkcijos nomenklatūra siauresnė negu vienetinėje gamyboje. Tie patys gaminiai programoje tam tikru periodiškumu kartojasi. Tam tikras vienodų dirbinių kiekis, pradedamas gaminti vienu metu, pereinantis kartu visus gamybos procesus ir kartu baigiamas gaminti, vadinamas partija. Visai dirbinių partijai tik vieną kartą reikia atlikti pasiruošimo-baigimo darbus, o tai gerokai sutrumpina apdirbimo trukmę. Serijiniai gamybos metodai tinka įvairiose pramonės šakose: siuvimo, baldu, avalynės pramonėje, bet ypač plačiai – mašinų gamyboje. Net ir vienetinės bei masinės gamybos mašinų gamybos įmonėse kai kurie cechai (įrankių, remonto) dažnai dirba serijinės gamybos metodais. Serijinė gamyba yra tarpinė tarp vienetinės ir masinės gamybos. Gamyba didelėmis serijomis labai artima masinei, mažomis serijomis – vienetinei. Gamyboje didelėmis serijomis daug specializuotų įrengimų, srovinės linijos retai perderinamos, o gamyboje mažomis serijomis gali būti daug universalių įrengimų, srovinės linijos dažnai perderinamos. Remiantis 2-u paveikslu, galima teigti, kad masinės gamybos ir jai artimos gamybos didelėmis serijomis privalumai yra neabejotini. Tačiau kartu reikia pripažinti, kad atsiranda ir naujų tendencijų. Sparti mokslo techninė pažanga, pagerėjęs visuomenės materialinis aprūpinimas labai sutrumpina ir gamybos priemonių, vartojimo reikmenų gyvavimą. Platus skaičiavimo technikos, lanksčių gamybinių modulių naudojimas leidžia padidinti vienetinės ir gamybos mažomis serijomis techninį, organizacinį lygį. Masinė ir didelėmis serijomis gamyba nepriimta žmoniškuoju požiūriu. Jai būdingas monotoniškas, neįdomus darbas. Tai labai sumažina darbuotojų motyvaciją ir gali būti didele kliūtimi, organizuojant didelėmis serijomis ir masinę gamybą. Galima teigti, kad, automatizavus gamybą, darbininkas turi būti išvaduojamas iš paprastų darbų. Vargu ar galia vadinti “automatu” įrengimą, kur ruošinį tiekia ir detalę nuima darbininkas. Charakteristika Vienetinė gamyba Masinė gamyba Gaminių nomenklatūra Gaminio gamybinės programos dydis Darbo vietų specializavimo lygis Įrengimai Pagrindinių darbininkų Kvalifikacija Skaičius Pagalbinių darbininkų Kvalifikacija Skaičius Gamybos paruošimo išlaidos Vieneto savikaina Darbo našumas Labai nedidelė Mažas Mažas Universalūs Aukšta Didelis Žema Mažas Mažos Didelė Žemas Maža Didelis Didelis Specialūs (automatai) Žema Mažas Aukšta Didelis Didelės Maža Aukštas 1 lentelė. Vienetinės ir masinės gamybos tipų techninė ir ekonominė charakteristika. Taigi derėtų nuodugniai ištirti konkretaus gamybos tipo techninį, organizacinį lygį, aplinką, ir tik tada spręsti apie jo racionalumą. 1.6 Gamybos laikotarpiai. Firmos veikloje išskiriami trumpasis ir ilgasis laikotarpiai. Trumpasis laikotarpis firmos veikloje - lai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojami kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Firmos pasirinkimo galimybė trumpuoju laikotarpiu yra ribota, nes kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs ir negali būti greit keičiami net ir tuomet, kai keičiasi jų kaina. Per trumpą laiką negali būti pakeisti ir lieka pastovūs tokie gamybos veiksniai kaip pastatai, įrenginiai ir pan. Jei firmos produkcijos paklausa didėja, gamintojas gali padidinti gamybą ir pasiūlą per trumpą laiką didindamas darbo valandų ar naudojamų žaliavų kiekį. Tuomet gamintojas samdo daugiau darbuotojų, daugiau moka jiems už viršvalandžius, prailgina darbo laiką arba organizuoja pamaininį darbą. Tačiau gamybos apimties didinimas didinant darbo sąnaudas turi ribą. Ją pasiekus, papildomai pasamdytas darbuotojas nepadidins prekių išeigos. Ilgasis laikotarpis firmos veikloje - tai abstraktus laiko tarpas, kuomet keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Per ilgą laiką firma gali keisti naudojamą gamybos metodą ir įsigyti papildomai įrenginių ar gamybos patalpų, kurie atitiktų naujas gamybos sąlygas. Jei visi gamybos veiksniai gali būti keičiami, tai ilguoju laikotarpiu yra daugiau galimybių gamybos apimčiai didinti nei trumpuoju. Tiek trumpasis, tiek ilgasis laikotarpiai įvairiose ūkio šakose yra nevienodi. Savo veikloje firma siekia technologinio ir ekonominio efektyvumo. Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tuomet, kai nėra kito metodo, kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos veiksnių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą (ribotą) gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimaliai galimas produkcijos kiekis. Atsisakiusi technologiškai neefektyvių gamybos metodų, firma, siekdama savo tikslo, turi pasirinkti ekonomiškai efektyvų metodą. Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis. Siekdama ekonominio efektyvumo, firma turi įvertinti naudojamų gamybos veiksnių išlaidas, t.y. nustatyti, kuris iš likusių trijų technologiškai efektyvių gamybos metodų yra pigiausias. Keičiantis gamybos veiksnių kainoms, gamybos išlaidos gali labai pasikeisti ir metodas, anksčiau įvertintas kaip efektyvus, gali tapti ekonomiškai neefektyvinu. 1.7 Gamybos funkcija Firma, ieškodama optimalaus gamybos metodo, nagrinėja efektyvius gamybos variantus. Pati gamybos funkcija parodo, kiek darbo, kapitalo bei kitų gamybos veiksnių ir kokiomis proporcijomis sunaudojama, norint pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Matome, kad gamybos funkcija užfiksuoja didžiausią produkcijos kiekį, kuris gali būti pagamintas esant tam tikromis gamybos veiksnių sąnaudomis, tai ji rodo alternatyvių technologiškai efektyvių gamybos metodų panaudojimo rezultatus. Kitaip tariant, gamybos funkcija aprašomas atitinkamas technologijos lygis. Jam pasikeitus, padidėjusi maksimaliai pasiekiama gamybos apimtis aprašoma nauja gamybos funkcija. Jei gamybos veiksnių derinį sudaro darbo ir kapitalo sąnaudos, tai gamybos funkcija užrašoma taip: Q = f(L,K). Q - maksimali produkcijos apimtis, pasiekiama esant atitinkamam technologijos lygiui; L - darbo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais; K - kapitalo sąnaudos, matuojamos fiziniais vienetais. Čia pavaizduota vadinamoji paprastoji gamybos funkcija, kur maksimalus produkcijos kiekis parodomas kaip gamybos veiksnių sąnaudų funkcija. 1.8 Izokvantė ir izokvantinė kartograma. Dviejų veiksnių gamybos funkciją galima pavaizduoti grafiškai. Tarkime, firma, esant tam tikram technologijos lygiui, siekdama pagaminti maksimalų produkcijos kiekį, gali įvairiai derinti naudojamus gamybos veiksnius - darbą ir kapitalą. Taškai A, B, C, D atitinka vienodą gaminamo produkto kiekį. Sujungus šiuos taškus, gaunama kreivė, kuri vadinama izokvante . Izokvante - koordinačių sistemos kreivė, rodanti įvairius gamybos veiksnių sąnaudų derinius, kurie gali būti panaudoti gaminant apibrėžtą produkto kiekį Izokvante rodo, kad šio produkcijos kiekio, gamybos variantų yra daug. Gali būti panaudotas daug kapitalo ir mažai darbo reikalingas būdas, pažymėtas tašku A. Atvirkščiai, toks pats produkcijos kiekis gali būti pagamintas sunaudojus mažiau kapitalo ir daugiau rankų darbo (taškas D). Izokvantinė kreivė, palyginti su abejingumo kreive, yra sudėtingesnė ir teikia daugiau informacijos. Kiekviena izokvante rodo konkretų produkcijos kiekį. 1 pav. Izokvantinė kreivė Šaltinis: Mikroekonomika Firmos izokvančių kartogramą sudaro izokvantinių kreivių rinkinys, rodantis maksimaliai galimą pagaminti, panaudojus įvairių gamybos veiksnių sąnaudų derinius, produkcijos kiekį. 2 pav. Izokvančių kartograma. Šaltinis: Mikroekonomika Izokvančių kartogramoje kreivei tolstant nuo koordinačių nulinio taško, didėja pagaminto produkto kiekis. Izokvantės turi žemėjančios kreivės lomią, reiškiančią, jog mažėjančioms darbo sąnaudoms reikia daugiau kapitalo sąnaudų, kad būtų išlaikyta gamyba tame pačiame lygyje. Izokvantinės kreivės teigiamas nuolydis atkarpoje MH rodo, kad didinant vieno gamybos veiksnio sąnaudas reikia didinti ir kito gamybos veiksnio sąnaudas. Tarkime, 350 prekės vienetų per mėnesį pagaminti sunaudojama 400 vai. mašinos darbo ir 850 val. darbo sąnaudų (taškas M). Jei liek bus pagaminta sunaudojus atitinkamai 900 ir 450 valandų (taškas H), tai izokvante tarp taškų M ir H įgaus kylančios formą. Šis gamybos veiksnių derinys, atitinkantis punktyru pažymėtą izokvantės dalį MH, negali priklausyti nagrinėjamai gamybos funkcijai, nes 350 prekės vienetų gali būti pagaminti su mažesnėmis kapitalo ir darbo sąnaudomis. Izokvantės dalys, turinčios teigiamą nuolydį, rodo neefektyvius gamybos metodus ir neįtraukiamos į firmos gamybos funkciją. 1.9 Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis. Firmos trumpuoju laikotarpiu galima išskirti tris gamybos stadijas: I stadija. Prasideda nuo gamybos pradžios, kai L — O, ir tęsiasi tol, kol L = L2 , o AP, didėja ir pasiekia maksimumą. II stadija. Prasideda nuo to momento, kai AP, yra didžiausias, ir tęsiasi, kol MP, pasidaro lygus nuliui. III stadija. Šioje stadijoje MP, yra neigiamas. Pirmojoje stadijoje kapitalo ir darbo sąnaudų santykis nėra optimalus. Kapitalo sąnaudos yra pastovios, o darbo sąnaudos didėja. Darbo sąnaudų didėjimas didina AP, . Taigi šioje stadijoje didėja darbo našumas. Kita vertus, gamintojas patiria nuostolių dėl to, kad yra kapitalo perteklius ir dalis jo lieka nepanaudota. Kadangi kapitalas yra pastovus veiksnys, nėra galimybės jį sumažinti. Trečioji stadija, kaip ir pirmoji, pasižymi darbo sąnaudų pertekliumi, palyginti su kapitalo sąnaudomis. Ribinis darbo produktas yra neigiamas. Gamintojo požiūriu, pirmoji ir trečioji gamybos stadijos nėra naudingos. Tik antrojoje stadijoje nėra nei darbo, nei kapitalo pertekliaus. Ribiniu darbo produkto mažėjimas, kai darbo sąnaudos didėja, o kapitalo sąnaudos lieka pastovios, vadinamas mažėjančiojo ribinio rezultatyvumo dėsniu. Trumpuoju laikotarpiu ribinis darbo produktas mažės ir didėjant kintamojo gamybos veiksnio sąnaudoms pasieks nulinę ribą. Tai rodo, kad gamybos apimties didėjimas yra ribotas, jei keičiamas tik vienas gamybos veiksnys. Ribinio produkto mažėjimas prasideda taške A (5.3 pav.). Taškas A vadinamas ribinio našumo mažėjimo tašku. Taškas A atitinka MP, didžiausią reikšmę, kai per mėnesį sunaudojama L, darbo valandų. Kai kuriose ūkio šakose ribinio našumo mažėjimo dėsnis pradeda veikti jau gamybos pradžioje. Ribinio našumo mažėjimo momentas priklauso nuo gamybos funkcijos pobūdžio. 1.10 Mažėjanti mąsto grąža (gamyba ilguoju laikotarpiu). Ilguoju laikotarpiu gali būti keičiami visi gamybos veiksniai. Taigi per ilgą laiką firma keičia gamybos apimtį keisdama visų gamybos veiksnių, tarp jų ir kapitalo, kiekį. Analizuojant gamintojo elgseną svarbu žinoti, kaip keisis linuos pagaminto produkto apimtis, kartu ir firmos pajamos, kai pasikeis visų gamybos veiksnių sąnaudos. Tarkime, konkuruojanti firma naudoja tik du gamybos veiksnius: darbą ir kapitalą, ir jų santykis, gamybos apimčiai didėjant per ilgą laiką, išlieka pastovus. Šiuo atveju naudojama ilgalaikė gamybos funkcija, kuri rodo gamybos rezultatų ryšį su gamybos sąnaudomis. Išskiriami trys šio ryšio atvejai: 1. Didėjanti gamybos masto grąža. 2. Pastovi gamybos masto grąža. 3. Mažėjanti gamybos masto grąža. 4. Kiekvienu atveju gamybos funkcijos forma bus skirtinga. Jeigu pažymėsime t koeficientą, rodantį, kiek kartu firma padidina darbo ir kapitalo sąnaudas (t>l), lai minėtuosius gamybos masto keitimo atvejus apibūdina šios priklausomybės: 1. jei gamybos masto grąža pastovi, tai F(tL, tK) = tF(I., K); 2. jei gamybos masto grąža didėjanti, tai F(tL., tlk)>lF(L, K); 3. jei gamybos masto grąža mažėjanti, lai F(tL, tK)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!