Gamybos įmonės valdymas, praktiniai patarimai

2. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMAS PARINGTOJE ERDVĖJE 2.1. Gamybinė įmonės “Y” gamybinės struktūros samprata ir dedamosios Šiuolaikinė gamybinė įmonė, nepriklausomai nuo to, ar ji maža, ar didelė - tai gamybinis ūkinis, kurį sudaro įvairūs sudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūrinių vienetų, darbo vietų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro gamybinė įmonės struktūrą. Gamybinė įmonėje galima išskirti gamybos ir bendrąją struktūrą. Gamybos struktūrą su­daro gamybos ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostę tam tikri tarpusavio ryšiai. Pagrindiniai gamybos vienetai yra gamybinės patalpos. Gamybinės patalpos - tai tam tikrą administraci­nį savarankiškumą turintis padalinys, dažniausiai dirbantis gamybos struktūros padaliniskaitos pagrindais. Kad gamybinė įmonės gamybos struktūra nebūtų pernelyg sudėtinga, nerekomenduojama organizuoti daug smulkių gamybinių patalpų. Patartina vadovautis teiginiu, kad gamybos gamybinės patalpos gali būti organizuojamas tik tada, jei jame dirba bent 100 darbuotojų, o pa­galbinis - kur dirba bent 75 darbuotojai. Todėl mažesnėms gamybinė įmonėms rekomen­duojama be ceche struktūra, kur gamybinių patalpų visai nėra, o pagrindinis struktūrinis vie­netas yra meistro arba vyresniojo meistro vadovaujamas gamybos veikimo sritis. Priklausomai nuo paskirties, gamybinės patalpos arba gamybos sritis skirstomi į pagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius. Pagrindiniai gamybinės patalpos skirti gamybinė įmonės pagrindinei produkcijai gaminti (tai pro­dukcijai, kuri numatyta produkcijos gamybos ir realizavimo plane). Pavyzdžiui, mašinų gamybos gamybinė įmonėse pagrindiniai gamybinės patalpos yra ruošinių pjovimo, liejimo, kalvės, štampavimo, mechaniniai, terminiai bei surinkimo gamybinės patalpos; lengvosios pramonės gamybinė įmonėse - sukirpimo, siuvimo ir kiti gamybinės patalpos. Eksperimentiniai gamybinės patalpos taip pat priskiriami prie pagrindinių gamybinių patalpų grupės. Pagalbiniai gamybinės patalpos gamina tokią produkciją arba atlieka tokius darbus, kurie už­tikrina normalią pagrindinių gamybinių patalpų veiklą. Tai remonto, energetiniai, įrankių gamybinės patalpos. Aptarnavimo gamybinės patalpos, tarnybos arba gamybos struktūros padaliniai produkcijos negamina, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechams normaliai dirbti (transporto gamybinės patalpos, sandėlių gamybos struktūros padaliniai). Atskirą grupę kartais išskiriami šalutiniai gamybinės patalpos arba gamybos sritis. Jie perdirba pagrindinės gamybos atliekas, regeneruoja formavimo žemes, tepalus ir pan. Įvairių pramonės šakų pagrindiniai gamybinės patalpos labai skirtingi, o pagalbiniai, aptarnavimo ir šalutiniai gamybinės patalpos - panašūs. Tris gamybos fazes atitinka trys gamybinių patalpų tipai: paruošimo, apdirbimo ir su­rinkimo. Svarstant konkrečios gamybinė įmonės gamybos struktūrą, kartais viename ceche (pavyzdžiui, mechaniniame surinkimo ceche) sujungiamos dvi arba visos trys (pavyzdžiui, įrankiniame ceche) gamybos fazės. Gamybinės struktūros formavimui šiuolaikiniame etape turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Griūva stambios labai centralizuotos industrinės gamyklos, formuojasi naujos, dažniausiai nedidelės gamybinė įmonės, kurios prireikus jungiasi į sąjungas - koncernus. Didelėse gamybinė įmonėse labai rūpinamasi gamybos padalinių savarankiškumo didi­nimu - pelno, kaštų centrų kūrimu. Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra ir negamybiniai gamybinė įmonės struktūriniai vienetai, kurių paskirtis - socialinis darbuotojų aptarnavimas (gamybinė įmonės namų valdyba, bendrabučiai, vaikų darželiai, lopšeliai, medicinos punktai, poilsio namai, klubai, kultūros rūmai, mokymo kombinatai ir pan.). Toliau bus plačiau nagrinėjami gamybinių valdymo struktūrų formavimo principai. 2.2. Gamybinė įmonės “Y” gamybos struktūros tipų analizė Priklausomai nuo gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių specializavimo formos, gamybinė įmonė gali turėti trejopą gamybos struktūrą: daiktinę, technologinę arba mišrią. Daiktinės struktūros gamybinė įmonėms būdinga tai, kad atskiri jų gamybinės patalpos bei gamybos sritis specializuoti įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus, gaminius, surinkimo vienetus arba detales. Ši specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina opera­tyvinį planavimą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų įvykdymą; sumažėja transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daik­tinė specializavimo forma labiausiai tinka masinei ir gamybai didelėmis serijomis, nes vienetinės ir gamybos mažomis serijomis įrengimus dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir iki galo apkrauti. Daiktinei specializavimo formai būdinga minimali gamybinių patalpų, gamybos veikimo sričių ir brigadų kooperacija. Parinkus technologinę struktūrą, atskiri gamybinės patalpos ir gamybos sritis specializuojami labai įvairiems objektams atlikti tam tikro pobūdžio technologines operacijas. Mašinų gamybos gamybinė įmonėse šia specializavimo forma organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo gamybinės patalpos. Specializuo­jant pagal technologijos principą, sakysim, mechaninio gamybinių patalpų gamybos sritis, organizuojami tekinimo, frezavirno, gręžimo, šlifavimo ir panašūs gamybos sritis. Technologijos specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji tinka tik tada, kai daiktinės specializavimo formos negalima panaudoti, ir daž­niausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Bet dauguma įmonių turi mišrią gamybos struktūrą: dalis gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių specializuojama pagal daiktinį principą, kita dalis - pagal technologijos. Be pagrindinių ir pagalbinių gamybinių patalpų, į gamybinė įmonės gamybos struktūrą dar įeina vadinamieji gamybos struktūros padaliniai: • sandėlių gamybos struktūros padalinis, kurį sudaro įvairių tipų ir įvairios paskirties sandėliai; • energetikos gamybos struktūros padalinis: transformatorinės pastotės, elektros tinklai, garo, suspausto oro bei dujų vamzdynai, ryšio bei signalizacijos įrenginiai; • transporto gamybos struktūros padalinis: remonto dirbtuvės, kartais - geležinkelio linijos ir visos transporto bei krovimo priemonės; • sanitarinis techninis (santechninis) gamybos struktūros padalinis: vandentiekio, kanalizacijos, venti­liacijos, šildymo bei vėdinimo įrenginiai; • centrinė gamybinė įmonės laboratorija ir kitos specialios paskirties laboratorijos. Apibendrintai galima pasakyti, kad visi šie gamybos struktūros padaliniai sąveikauja: vieni kitiems tiekia medžiagas, energiją, ruošinius, detales bei surinkimo vienetus arba atlieka įvairius patarnavimus. Juos sieja informacijos srautai. 2.3. Gamybinių patalpų gamybos struktūros analizė Gamybinių patalpų gamybos struktūra - tai cechą sudarančių gamybos veikimo sričių, pagalbinių ir aptarnaujančių padalinių, taip pat jų tarpusavio ryšių visuma. Gamybos veikimo sritis - tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis gamy­bos vienetas, kuriam vadovauja meistras. Baro vienoje pamainoje turėtų dirbti ne mažiau kaip 25 darbininkai. Gamybos veikimo sritis gali apimti kelias brigadas, bet kartais visi baro darbininkai sujungiami į vieną brigadą. Ir gamybinės patalpos, ir gamybos sritis gali būti specializuojami pagal technologijos arba pagal daiktinį principą. Technologiškai specializuotame bare ruošiniams, detalėms arba surinkimo vienetams atliekamos vienarūšės technologijos operacijos, nepriklausomai nuo to, kokiam objektui šie ruošiniai, detalės arba surinkimo vienetai skirti. Pagal Šį principą sudaromi, pavyzdžiui, terminiai ir galvaniniai gamybos sritis, o mechaniniuose cechuose - tekinimo, gręžimo, frezavimo, šlifavimo, revolveriniai ir panašūs gamybos sritis (pagal įrengimų grupes). Kai gamybos apimtis didesnė, šie gamybos sritis toliau specializuojami. Tada atsiranda, pavyzdžiui, korpusinių detalių frezavimo gamybos veikimo sritis, smulkių detalių frezavimo gamybos veikimo sritis ir pan. Technologinės gamybos veikimo sričių specializavimo formos didelis privalumas tas, kad čia galima visai apkrauti įrengimus. Bet ji turi ir didelių trūkumų: apsunkina opera­tyvinį gamybos planavimą ir gamybos eigos kontrolę, nuasmenina gamybos vado­vų atsakomybę už savalaikį objektų pagaminimą ir dėl daugelio palyginti ilgų transporto operacijų ir tarp operacinių pertraukų pailgina gamybos trukmę. Daiktiškai specializuoti gamybos sritis šių trūkumų neturi. Čia įvairiarūšiais technolo­gijos procesais gaminamos vieno arba kelių tipų technologiškai panašios detalės, surinkimo vienetai arba net gaminiai. Įrengimų tipažas tokiuose baruose didesnis; jie baro teritorijoje išdėstomi, pagal galimybę išlaikant sroviškumo principą. Daik­tiškai specializuotų gamybos veikimo sričių pavyzdžiai - velenėlių gamybos veikimo sritis, spindelių gamybos veikimo sritis ir pan. Aukščiausia daiktiškai specializuotų gamybos veikimo sričių forma - tai masinės gamybos srovi­nė linija. Serijinėje gamyboje gali būti organizuojami daiktiškai uždari gamybos sritis. Organizuojant daiktiškai uždarus gamybos sritis, visus gaminamus objektus (detales, surinkimo vienetus arba gaminius) reikia suklasifikuoti. Jei gamybos veikimo sritis specializuojamas gaminiams arba surinkimo vienetams gaminti, klasifikavimo kriterijai yra šie: gamybos apimtis (objektų skaičius metinėje programoje); objektų technologijos savybės, jų gabaritai ir masė. Jei daiktiškai uždaras gamybos veikimo sritis specializuojamas detalėms gaminti, klasifikavimo kriterijai būtų šie: detalių pritaikomumas (originalios, unifikuotos, normalizuotos ir standartinės detalės), gamybos apimtis, medžiaga (juodieji metalai, spalvotieji metalai, ketaus liejiniai), matmenys arba masė, tikslumas, paviršiaus glotnumas, konfigūracija, technologijos maršrutai. Grupuojant daiktiškai uždarame bare gaminamas detales, galima naudoti detalių klasifikatorius. Tada vienoje grupėje bus jungiamos detalės, kurios apdir­bamos neperderinant staklių. Jeigu vienos klasifikacinės grupės detalėmis darbo vietos visai neapkrau­namos, tai daiktiškai uždaro baro programa komplektuojama kelių klasifikacinių grupių detalėmis. Bet šių detalių klasifikaciniai kriterijai turi būti panašūs. Elementarus gamybinių patalpų gamybinės struktūros vienetas - tai atskira darbo vieta. Darbo vieta - tai darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas arba darbininkų brigada atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį. Darbo vietos gali būti paprastos ir kompleksinės. Paprastose darbo vietose vienas darbininkas aptarnauja vienerias arba kelerias stakles. Kompleksinėje dar­bo vietoje labai sudėtingus įrengimus (pavyzdžiui, valcavimo staklyną) arba įren­gimų kompleksą aptarnauja keli brigadą sudarantys darbininkai. Stambius įrengi­mus surenkančių darbininkų brigada taip pat sudaro kompleksinę darbo vietą. Priklausomai nuo darbo vietoje atliekamų darbų įvairumo, darbo vietos yra specializuotos ir universalios. Dažniausiai gamyboje pasitaiko stacionarios darbo vietos. Jos įrengiamos tam tikroje gamybinio ploto vietoje, o darbo objektai į šią darbo vietą atgabenami. Judamos darbo vietos pasitaiko kur kas rečiau. Čia darbininkas kartu su įrengimais ir darbo objektu juda tam tikru maršrutu. Taip kartais organizuojamas gaminių surinkimo procesas. Be pagrindinės gamybos struktūrinių vienetų, gamybinės patalpos turi ir pagalbinių struktūros vienetų. Tai medžiagų, ruošinių, kooperuojamų bei komplektuojamų dirbinių, nebaigtos gamybos (įdirbių) sandėliai, įrankinės, viso gamybinių patalpų gatavos produkcijos ir kiti sandėliai. Gamybinės patalpos turi savo transporto ir energetinį barą, įrengimų, remonto barą arba remonto dirbtuves. 2.4. Numatomos gamybos struktūros tobulinimo kryptys Mokslinės techninės pažangos sąlygomis gamybinė įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi. Atvirkščiai: ji turi būti mobili, nuolat pritaikoma prie besikei­čiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Gamybinė įmonėms dažnai tenka įdiegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas, keičiasi koopera­cijos ryšiai, o visa tai reikalauja atitinkamų gamybos struktūros pokyčių. Rinkos sąlygomis keliama papildomų reikalavimų ir įmonių gamybos struk­tūrų formavimui. Pirmiausia todėl, kad gamybinė įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: pasikeitus rinkos sąlygoms, greitai persiorientuoti - nusto­ti gaminti anksčiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų, paklausą turinčių gaminių gamybos. O čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas. Ir toliau reikėtų nuosekliai organizuoti daiktiškai uždarus cechus ir gamybos sritis (pelno centrus). Daiktinis gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių specializavimo principas masinei gamybai būtinas, bet jį verta plačiau taikyti ir serijinėje gamyboje bei gamyboje mažomis serijomis. Daiktinis gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių specializavimo principas ne tik supaprastina ryšius tarp gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių, bet ir padeda gerokai sumažinti vidinio transporto išlaidas. Taip pat jis leidžia padidinti padalinių vidinę savivaldą ir jų darbuotojų motyvuotumą. Struktūros lankstumas neatsiejamas nuo jos plokštumo, todėl reikia mažinti valdymo lygių skaičių. Gamybinė įmonės gamybos struktūros lankstumą labai gali padidinti projektų vadybos diegimas. Nestandartiniams, vienkartiniams uždaviniams - projektams realizuoti organizuojamos projektinės grupės, kurios pasibaigus darbui likviduojamos -darbuotojai išsiskirsto į ankstesnius savo padalinius. Projektinėje grupėje darbuo­tojai atleidžiami nuo kasdieninių, su struktūra susijusių uždavinių vykdymo ir susikoncentruoja tik prie patikėtos užduoties vykdymo. Padidėja jų atsakomybė, motyvuotumas. Kartu nesugriaunama ir suformuotoji struktūra. Projektuojant gamybinė įmonės strategiją ir gamybinę struktūrą, išdėstant gamybinė įmonės terito­rijoje sandėlius, cechus, gamybos sritis ir kitus objektus, reikia stengtis sumažinti transporto srautus. Sudarius transporto srautų minimizavimo matematinį modelį, uždavinį gali išspręsti ESM (žinomasis tiesinio programavimo "transporto uždavinys"). Rinkos ekonomikos sąlygomis, matyt, apsimokės įmonių bei susivienijimų gamybinėse struktūrose organizuoti siauros specializacijos cechus arba gamybos sritis ne­didelėse bei mažose gyvenvietėse, kur bus laisvos darbo jėgos. Technologijos, gaminių konstrukcijos naujovės, nauji pažangūs įrengimai rei­kalauja gamybinės struktūros pokyčių. Pavyzdžiui, mašinų gamyboje, atsiradus ga­limybei gaminti tikslesnius ruošinius, didėja paruošimo gamybinės patalpos. Vis plačiau gaminių konstrukcijoje naudojant plastmases ir sintetines medžiagas, gamybos struktūroje atsiranda specializuotų plastmasinių detalių gamybos gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių. Antra vertus, statant specializuotas plastmasinių dirbinių gamyklas, atskiroms gamybinė įmonėms racionaliau šių dirbinių pas save negaminti, o gauti juos kooperacijos tvarka. Vienas pagrindinių gamybos struktūros tobulinimo būdų - gamybinių patalpų stambini­mas. Didesniuose cechuose santykinai mažesnės gamybos aptarnavimo ir valdy­mo išlaidos, mažesni kapitaliniai įdėjimai produkcijos vienetui; juose lengviau organizuoti daiktiškai uždarus gamybos sritis. Tobulinant gamybos struktūrą, būtina laikytis proporcingumo principo. Tai reiškia, kad turi būti išlaikytas atskirų struktūrinių vienetų gamybinių pajėgumų santykis. Jei to nebus, gali susidaryti tokia būklė, kad vieni gamybinės patalpos arba gamybos sritis bus perkrauti, tuo tarpu kitų gamybiniai pajėgumai ir įrengimai ne visi bus panaudoti. Taip pat labai svarbu, kad pagalbinių ir aptarnavimo gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių galimybės patenkintų pagrindinės gamybos poreikius. Sprendžiant kiekvieną problemą, pirmiausia būtina nuodugniai išanalizuoti esamą būklę. Ieškant būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, taip pat pir­miausia būtina nuodugni esamos būklės analizė. Tik jos pagrindu galima sufor­muoti jos tobulinimo kryptis. O gamybos struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios ne tik skirtingose pramonės šakose, bet ir įvairiose tos pačios pramonės šakos gamybinė įmonėse. 3.GAMYBOS PROCESŲ ORGANIZAVIMAS LAIKE 3.1. Gamybos proceso organizavimo išplėstinė charakteristika Šiandieninėje sparčiai besikeičiančioje gamybinė įmonėje "kieta" organizacinė struktūra mėginama suderinti su proceso organizavimu, pastarajam teikiant prioritetą. Organizacinėje struktūroje išskiriamas: aprūpinimas - gamyba - vystymas - aptarnavimas - pardavimai - valdymas, o proceso organizavime: užsakymas -gamybos užsakymas - medžiagų užsakymas - sandėliavimas - gamyba - transpor­tavimas - prekės ir atsiskaitymo popierių pateikimas klientams. Pirmumą suteikus proceso organizavimui, į pirmą vietą iškyla nemaža su procesu susijusių problemų. Proceso analizė apima: • kritinių procesų išaiškinimą (kur procesas blogai organizuotas, kur trūksta gamybinių pajėgumų ir t.t.); • proceso makrostruktūros analizę - marketingo vystymas, pirkimų - logistikos, pardavimų - logistikos stipriosios ir silpnosios savybės; • mikrostruktūros analizę, kai analogiški procesai analizuojami pagal gaminamus produktus, technologijas, apdirbimo trukmes, išdėstymą ir t.t. Išdėstymo problema ir išdėstymo tikslai apima tai, kaip panaudojama sufor­muota organizacinė struktūra naujiems uždaviniams spręsti. Kaip juos ekonomiš­kai išdėstyti, pvz., teikiant pirmumą gamybos stambinimui ar greitesniam klientų poreikiui tenkinti. Modernių darbo struktūrizavimo formų taikymas. Orientuojamasi į rutininių darbų atlikimo racionalizavimą; į darbo laiko priderinimą prie savo poreikių, į operacijų sujungimą, buriant projektines grupes, iš dalies autonomiškas darbo grupes. 3.2. Gamybos ciklas ir jo vaidmuo Gamybos ciklu vadinamas laikotarpis nuo tam tikro gaminio, detalės gamy­bos pradžios iki pabaigos. Kitaip sakant, tai yra laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai, perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu. Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika - jo trukmė - dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, o kartais - kai dirbinys paprastas - ir valandomis. Gaminių gamybos ciklo trukmė gamybinė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį. Nežinant gamybos ciklo trukmės, negalima tinkamai sudaryti gamybinė įmonės gamybinės programos, deramai paskirstyti jos trumpesniais laikotarpiais, atskiriems cechams, barams, darbo vietoms. Gamybos ciklo trukmė, kaip normatyvinis dydis, būtinai reikalinga planuojant techninį gamybos rengimą ir materialinį techninį tiekimą. Pagaliau gamybos ciklo trukmė nulemia nemaža ekonominės gamybinė įmonės veiklos rodiklių: kartais darbo ir kadrų plano rodiklius, savikainos rodiklius, o svarbiausia - nuo gamybos ciklo trukmės priklauso gamybinė įmonės reikalingų apyvartinių lėšų suma (kuo ilgesnis gamybos ciklas, tuo didesni nebaigtos gamybos likučiai, tuo daugiau reikia apyvartinių lėšų). Be to, esant trumpesniam gamybos ciklui, reikia mažiau plotų nebaigtos gamybos likučiams sandėliuoti. Sudėtingo proceso gamybos ciklą sudarančius elementus galima suskirstyti į šias keturias grupes: 1. Darbo operacijų trukmė. Čia įeina technologinių operacijų laikas (pasiruošimo, baigimo ir vienetinis laikas), transporto operacijų ir kontrolės laikas. 2. Natūralių procesų trukmė (džiovinimas, sendinimas, rauginimas ir pan.). 3. Automatiškai vykstantys procesai. 4. Pertraukos. Dalis į gamybos ciklą įeinančių pertraukų būna darbo metu. Tai pietų pertraukos ir pertraukos dėl organizacinių priežasčių (laukiant, kol bus laisva darbo vieta; laukiant, kol bus sukomplektuotos visos surinkimui reikalingos detalės; gaminant detales partijomis - laukiant, kol bus apdirbtos visos tos partijos detalės ir pan.)- Kitą pertraukų dalį sąlygoja darbo režimas. Tai šventės ir poilsio dienos, taip pat pertraukos tarp pamainų. Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o pirmiausia - nuo gamybos tipo. Masinėje gamyboje, kai remiamasi sro­viniais gamybos organizavimo metodais, pagrindinių gamybos operacijų lyginamoji dalis siekia 85-90 proc. visos ciklo trukmės, o vienetinėje gamyboje, atvirkščiai, pertraukų ir pragulėjimo laikas sudaro net iki 70 proc. visos trukmės. Dirbinio arba jų partijos gamybos ciklo trukmę didele dalimi nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai rodo galimus detalių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą. Operacijų derinimo būdai yra trys: nuoseklusis, lygiagretusis ir mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Nuosekliajam operacijų derinimui, palyginti su kitais operacijų derinimo bu­dais, būdingas didelis trūkumas: susidaro ilgas detalių partijos gamybos ciklas. Nepaisant šio trūkumo, nuoseklusis operacijų derinimo būdas labai popu­liarus vienetinėje gamyboje, gamyboje mažomis serijomis ir net serijinėje gamy­boje, kurių technologijos proceso operacijų trukmė labai skirtinga. Svarbiausieji šio operacijų derinimo būdo privalumai: palyginti lengvas operatyvinis gamybos planavimas ir tinkamas darbo vietų apkrovimas. Derinant operacijas lygiagrečiai, atlikus eilinę operaciją, detalė iš karto, nelau­kiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, perduodama tolesnei operacijai (8.7 pav.). Kai detalės smulkios, jos iš vienos operacijos į kitą perduodamos ne po vieną, o transporto partijomis, dažniausiai specialiai pritaikytoje matuoklinėje taroje. Operacijas derinant lygiagrečiai, gamybos ciklo trukmė gaunama trumpiau­sia, nes čia trumpas tarp operacinis laikas - tik transporto operacijų trukmė, nes laukti, kol bus laisva darbo vieta, nereikia. Tai didelis šio operacijų būdo privalu­mas. Jo trūkumas: kai operacijų trukmė nevienoda, trumpesnėse operacijose įren­gimai ir darbininkai stovi, ir dėl trumpalaikių prastovų duoti papildomo darbo neįmanoma. Pasitelkus mišrųjį operacijų derinimo būdą, dalį gamybos ciklo detalės ap­dirbamos nuosekliai, dalį - lygiagrečiai. Operacijas derinant mišriai, darbo vietos - darbininkai (per ilgesnę operaciją, einančią po trumpesnės) prastovi ilgiau ir, pradėję apdoroti detales, dirba, kol baigia apdoroti visą detalių partiją. Tai leidžia geriau panaudoti laiką. 3.2. Gamybos ciklo trumpinimo budai Gamybos ciklo trumpinimo ekonominė reikšmė labai didelė. Sutrumpinus gamybos ciklą: • padidėja kapitalo apyvartumas ir su ta pačia kapitalo suma galima gauti didesnį pelną; • sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos ir dėl to sumažėja apyvartinių lėšų poreikis; • pagerėja organizavimas, tvarka, o tai veikia darbuotojų psichologiją, o per ją - ir ekonomiką. Todėl gamybos ciklo trumpinimu reikėtų labai rūpintis. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas gali būti trumpinamas keliais būdais. 1. Ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologijos operacijų darbo imlumą (diegiant pažangius technologijos procesus, našius įrengi­ mus ir įrangą), racionaliai organizuojant darbo procesus ir kitomis priemonėmis, skatinančiomis didinti darbo našumą. Ciklo technologijos dalis taip pat gali būti trumpinama, racionaliai parenkant operacijų derinimo būdą. 2. Natūralūs procesai ilgi, bet jų trumpinti negalima. Todėl, norint sutrum­pinti gamybos ciklą, kai techninės sąlygos leidžia, vietoj natūralių taikomi dirbti­niai procesai. 3. Kontrolinės operacijos (jei galima) atliekamos per technologijos operacijas, o stendiniai bandymai - per visas tris pamainas. Čia nemažai gali padėti ir kontro­linių operacijų mechanizavimas bei našesnės kontrolės įrangos naudojimas. 4. Transporto operacijos turi būti atliekamos be jokių sutrikimų ir tik spe­cialioje taroje. Pamainomo didinimas ir pertraukų trumpinimas vaidina itin didelį vaidmenį. Čia svarbu tikslus operatyvinis gamybos valdymas, savalaikis darbo vietų aprūpinimas ruošiniais, detalėmis bei įrankiais, gera įrengimų priežiūra. Netolygaus apkrovimo išlyginimui labai plačiai gali būti panaudoti lankstūs darbo laiko grafikai, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės ir pan. 4. SROVINĖS GAMYBOS VALDYMAS 4.1. Srovinės gamybos valdymo ypatumai pasirengtoje gamybinė įmonėje Sroviniai gamybos organizavimo metodai tinkamiausi masinei gamybai, nes čia maža gaminių gaminių rūšių sąrašas (dažniausiai vienas gaminys ir jo modifikacijos) ir didelė bei pastovi gamybos apimtis. Todėl būtent masinės gamybos gamybinė įmonėse srovinės linijos pirmiausia pradėtos naudoti. Išryškėjus srovinės gamybos privalu­mams, sroviniai gamybos organizavimo metodai pasitelkti ir serijinėje gamyboje, o kai kurie srovinės gamybos elementai - net ir vienetinės gamybos gamybinė įmonėse. Bendriausios srovinės gamybos organizavimo prielaidos yra šios: • pakankamai didelė gamybos apimtis; bet čia negalima nurodyti konkretaus skaičiaus: viskas priklauso nuo gaminio pobūdžio (sakysim, gamybos apimtis 1000 sąvaržėlių per metus - nėra srovinės gamybos objektas; 1000 metalo pjovimo staklių per metus - tai srovinės gamybos organizavimo objektas); • stabili produkcijos gaminių rūšių sąrašas; srovinės gamybos organizavimas netiks­lingas, kai produkcijos gaminių rūšių sąrašas dažnai keičiasi, nes srovinės linijos dažniausiai nėra mobilios dažniems pertvarkymams, o be to, šie pertvarkymai daug kainuoja; • stabili gaminio konstrukcija ir detalių pakeičiamumas; srovinė gamyba sunkiai įmanoma, jei gaminio konstrukcijoje dažnai daromi pakeitimai ir jei technologijos procesas neužtikrina šimtaprocentinio detalių pa keičiamumo; • stabili ir pažangi technologija (aukštas technologijos lygis, tipiniai ir gru­piniai technologijos procesai, tipinė ir grupinė įranga, trumpi natūralūs procesai); • tobulas gamybos ir darbo organizavimas (tikslus atskirų srovinių linijų priderinimas prie viso gamybinių patalpų ar net gamyklos gamybos programos, brigadinė darbo organizavimo forma, tikslus darbo vietų organizavimas bei aptarnavimas ir pan.). 4.2. Srovinės gamybos charakteristika Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga - nenutrūkstamas procesas, teoriškai vykstantis visai be pertraukų. Praktiškai, jei pertraukos tarp atskirų operacijų neišvengiamos, stengiamasi, kad jos būtų kuo trumpesnės. Šį reikalavimą geriau­siai atitinka pažangi gamybos organizavimo forma - srovinė gamyba. Srovinei gamybai būdingi šie požymiai: • kiekvienam dirbiniui (detalei, surinkimo vienetui, gaminiui) arba techno­logiškai panašių dirbinių grupei gaminti skiriamas tam tikras darbo vietų • kiekviena darbo vieta specializuojama vienai tam tikrai operacijai arba ri­botam skaičiui technologiškai panašių operacijų atlikti; • darbo vietos išdėstomos griežtai laikantis technologijos proceso operacijų eilės tvarkos ir sudaro srovinę liniją; • dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami su mažiausiomis per­ traukomis, dažniausiai - specialiomis transporto priemonėmis; • visos operacijos laiko požiūriu tarpusavyje suderintos ir atliekamos, laikantis srovinei linijai nustatyto takto (ritmo). Taktas (arba ritmas) - svarbiausias srovinės linijos darbo parametras. Jis nusako minutėmis (sekundėmis, valandomis) laiko tarpą tarp dviejų gretimų to paties pavadinimo dirbinių paleidimo gamybon arba išleidimo. Vadinasi, taktas yra dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. 4.3. Srovinių linijų klasifikavimas Vienas kriterijus konkrečios srovinės linijos išsamiai apibūdinti negali. Čia reikia požymių komplekso. Svarbiausias srovinių linijų klasifikacijos kriterijus - gamybos objektų skaičius. Pagal jį skiriamos vienadaiktės ir daugiadaiktės srovinės linijos. Srovinės gamybos privalumai ryškiausiai reiškiasi vienadaiktėse srovinėse linijose, t.y. tokiose linijose, kuriose ilgą laiką (ištisais metais) gaminamas arba renkamas vienas dirbinys. Tokios linijos įmanomos masinėje (kartais - didelių serijų) gamyboje, esant stabiliai ir pakankamai didelei gamybinei programai. Pasikeitus gamybos objektui, tokios linijos paprastai turi būti iš pagrindų rekonstruotos. Daugiadaiktėmis vadinamos tokios srovinės linijos, kuriose nuosekliai gaminami skirtingi panašių technologijos savybių dirbiniai. Tokiose linijose, pereinant prie kito tipo dirbinių gamybos, dalis arba visi įrengimai perderinami ir prireikus keičiamas linijos darbo režimas (taktas ir kiti parametrai). Daugiadaiktės srovinės linijos dažniausiai naudojamos serijinėje gamyboje. Labai svarbus srovinių linijų požymis - jų mechanizacijos lygis. Automatinės srovinės linijos dažniausiai įmanomos masinėje gamyboje vienadaiktėse srovinėse linijose. Tačiau būna ir lanksčių automatizuotų srovinių linijų, kurias galima pritaikyti net gamybai smulkiomis serijomis. Lentelė. Srovinių linijų klasifikacija Kriterijus Srovinių linijų tipas Dirbinių skaičius Vienadaiktė Daugiadaiktė Mechanizacijos lyg:'. Automatinė Automatizuota Mechanizuota Rankų darbo Proceso stabilumas Nenutrūkstamas procesas Nutrūkstamas procesas Ritmas (arba taktas) Reglamentuotas Pusiau laisvas laisvas Ritmo (arba takto) reguliavimo būdas Konvejerio poslinkiai Konvejerio Signalizacija greitis Transporto priemonės Nenutrūkstamo veikimo konvejeris Pulsuojantis konvejeris Robotai Transporteriai, rolgangai ir kt. Ranki­nis perda­vimas Rankų darbo srovinės linijos neturi technologijos privalumų, bet jose išlieka organizaciniai srovinės gamybos privalumai. Priklausomai nuo gamybos proceso stabilumo linijoje, išskiriamos nenutrūks­tamo ir nutrūkstamo proceso srovinės linijos. Nenutrūkstamo proceso srovinėse linijose, dirbiniui arba jų partijai atliekant visas technologijos operacijas, pertraukų nesusidaro (lygiagretusis operacijų deri­nimo būdas). Nenutrūkstamas procesas gali būti organizuotas tik sinchronizuo­tose srovinėse linijose. Nutrūkstamo proceso srovinėse linijose, nesant galimybės visas operacijas sinchronizuoti, kai kuriose operacijose tarpais susidaro pertraukos ir susikaupia tarp operacinės dirbiniu atsargos - įdirbiai. Pagrindinis srovinės linijos parametras - jos ritmas (arba taktas) gali būti reglamentuotas, pusiau laisvas arba laisvas. Reglamentuoto ritmo srovinėse linijose dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami griežtai laikantis linijai nustatyto takto (ritmo), šis griežtas regla­mentas išlaikomas automatiškai techninėmis priemonėmis (konvejerio greičiu arba, esant pulsuojančiam konvejeriui, - laikotarpiu tarp dviejų konvejerio po­slinkių). Kartais tokiose linijose ritmas (taktas) diktuojamas signalizacijos (optinės arba akustinės). Reglamentuoto ritmo (takto) srovinės linijos jau kuris laikas griežtai kritikuojamos, nes čia darbininkas yra suvaržytas ritmo (takto), o kartais sunkiai prie jo prisitaiko. Pusiau laisvo ritmo linijose konvejerio greitis arba poslinkių dažnumas neautomatizuotas. Čia konvejerį "paleidžia" meistras arba brigadininkas tada, kai iŠ visų linijos darbininkų gauna signalus apie tai, kad kiekvienas jų savo operaciją jau atliko. Laisvo ritmo srovinėse linijose nėra techninių priemonių, reglamentuojančių darbo tempą. Čia nustatytas (projektinis) ritmas, bet darbininkams leidžiama dirbti su nedideliais nukrypimais nuo šio ritmo (taikantis prie savo būsenos ir fiziologinių galimybių kiekvienu laikotarpiu). Kad laisvo ritmo srovinėse linijose neįsiviešpatautų visiška savieiga, vidutinis jų ritmas gali būti reguliuojamas, pa­vyzdžiui, reglamentuotu pirmosios operacijos ritmu. Išdirbio skirtumai įvairiose operacijose atskirais laikotarpiais, kad netrukdytų kitų operacijų darbo, kompen­suojami apyvartinėmis dirbinių atsargomis - įdirbiais tarp atskirų operacijų. Transporto priemonės laisvo ritmo srovinėse linijose ritmo nepalaiko. Jeigu dirbiniai lengvi ir nedidelių gabaritų, šio tipo linijose galima visai apsieiti be me­chaninių transporto priemonių. Dažniausiai srovinėse linijose dirbiniai juda, o darbininkai - ne: jie savo operacijas atlieka sėdėdami (kartais - stovėdami) pastoviose darbo vietose. Kai gaminiai stambių gabaritų arba sumontuoti stenduose, jie linijoje gali būti sta­cionariai pastatyti arba įtvirtinti, o atskiros specializuotos darbininkų brigados iš eilės apeina gaminius ir atlieka operacijas. Galimas ir trečias variantas, kai dar­bininkas arba jų brigada "pasitinka" konvejeriu arba transporteriu judantį dirbinį, "lydėdami" dirbinį atlieka operaciją, o po to vėl "pasitinka" kitą dirbinį. 4.Gamybos linijų projektavimas 4.1. Takto ir ritino apskaičiavimas Projektuojant srovinę liniją, vienas pirmųjų uždavinių - linijos takto (arba ritmo) apskaičiavimas. Kai kurių pramonės šakų gamybinė įmonėse šimtaprocentinę srovinių linijų sinchronizaciją retai pavyksta pasiekti. Sinchronizuotos srovinės linijos turi didelių privalumų: geriau naudojamas darbininkų darbo laikas, geriau panaudojami įrengimai; mažesni įdirbiai srovinėse linijose leidžia apsieiti su mažesne apyvartinių lėšų suma nebaigtoje gamyboje, nereikia plotų įdirbiams laikyti ceche (prie srovinės linijos). Atsižvelgiant į sinchronizuotų srovinių linijų privalumus, jas projektuojant nuodugniai išnagrinėjami technologijos procesai ir organizacinės sąlygos, siekiant kuo didesnės sinchronizacijos. Sinchronizavimo procesas paprastai atliekamas dviem etapais. Pirmasis eta­pas - preliminarinis sinchronizavimas. Jį pasiekti padeda šios priemonės: opera­cijų atlikimo metodo parinkimas, įrengimų ir technologinės įrangos parinkimas, apdirbimo režimų ir operacijų struktūros pritaikymas. Antrasis etapas - galutinis sinchronizavimas: mažosios mechanizacijos priemo­nių naudojimas, galutinis technologijos įrangos ir apdirbimo režimų nustatymas, kartais - tolerancijų ribų pakeitimas, darbo vietų suplanavimo tobulinimas, darbo vietų aptarnavimo sistemos nustatymas, materialinio skatinimo sistemos parinkimas. Siame etape kartais sunkesnėms vietoms individualiai parenkami našiai dirbantys darbininkai, o retkarčiais - daromi nežymūs pakeitimai dirbinio konstrukcijoje. Pažymėtina, kad rankų darbo operacijos lengviau sinchronizuojamos negu mašininės. Rankų darbo operacijų sinchronizavimo dažniausi būdai: 1) operacijų struktūros pakeitimas: iš operacijų, ilgesnių už srovinės linijos taktą, atskiros dalys (perėjimai, veiksmai, judesiai) atskiriamos ir priskiriamos prie gretimų trumpesnių operacijų; 2) vienai arba kelioms darbo vietoms, kurių operacijos ilgesnės už taktą, pri­skiriamas pagalbinis darbininkas, kuris atlieka dalį operacijos veiksmų ir tuo būdu padidina sunkesnių vietų laidumą. Mašininių darbų sinchronizaciją labiau nulemia tinkamas įrengimų ir įrangos parinkimas, darbo vietų organizavimas ir jų aptarnavimas. Čia rekomenduotini šie sinchronizavimo būdai: • technologijos operacijos atlikimo metodų pakeitimas, išlaikant operacijos apimtį: atskirų operacijos veiksmų eilės tvarkos pakeitimas; staklių su keliais spindeliais, specialių ir patobulintų įtaisų, specialių fasoninių įrankių naudojimas, ruošinių užlaidų sumažinimas, paviršiaus glotnumo ir tolerancijų ribų pakeitimas; • operacijos suskaidymas, dalį jos veiksmų perduodant kitai darbo vietai; • operacijų sustambinimas, jungiant dvi ir daugiau operacijų į vieną; • vienai arba kelioms darbo vietoms priskiriamas pagalbinis darbininkas, kuris staklininkams sudaro sąlygas sparčiau dirbti; • vienam operatoriui staklininkui pavedama aptarnauti dvejas stakles arba daugiau; šis būdas operacijų trukmės neišlygina ir neužtikrina visiško įren­gimų panaudojimo, bet leidžia likviduoti operatorių staklininkų prastovas. Savaime suprantama, kad nurodytieji operacijų sinchronizavimo būdai ne­apima visų praktiškai pasitaikančių atvejų. Kiekvienos srovinės linijos yra skir­tingos technologijos ir organizacinės sąlygos, ir ją sinchronizuojant būtina nuodug­niai ištirti visas sąlygas ir į jas atsižvelgti. 4.4. Daugiadaikčių srovinių linijų organizavimas Serijinės gamybos gamybinė įmonėse vienadaiktės srovinės linijos - retas reiškinys. Pa­prastai čia tenka įrengti daugiadaiktes srovines linijas. Projektuojant daugiadaiktes srovines linijas, iškyla klausimas, kaip gaminamų detalių visumą racionaliausiai paskirstyti į atskiras srovines linijas. Deja, univer­salaus konkretaus metodo šiam uždaviniui spręsti literatūroje nėra. Rekomen­duojamas toks būdas: • detalių visuma apytiksliai paskirstoma į technologiškai panašių detalių grupes {korpusines detales, velenus, kronšteinus, įvores ir kt.). Čia galima naudotis bet kuriais detalių klasifikatoriais; • sukomplektuojami kiekvienos technologiškai panašių detalių grupės tech­nologijos maršrutai; • technologiškai panašių detalių grupės detalės (pavyzdžiui, velenai) toliau grupuojamos pagal šiuos kriterijus: pirmoji grupelė - detalės, iki galo apdorojamos vienomis staklėmis (pavyzdžiui, tekinimo automatais); antroji grupelė - detalės beveik iki galo apdorojamos vienomis staklėmis, bet reikalaujančios nedidelio papildomo apdorojimo (pavyzdžiui, detalės, pagamintos tekinimo automatu ir po to gręžiamos); trečioji grupelė - sudė­tingesnio technologijos maršruto detalės; • pirmosios grupelės detalėms gaminti apskaičiuojamas ir numatomas reikalingas staklių ir darbo vietų skaičius; • antrosios ir trečiosios grupelių detales paskirstyti į atskiras srovines linijas galėtų padėti technologijos maršrutų lentelė. Srovinių linijų planavimo pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo li­nijos ilgio (pastarasis priklauso nuo darbo vietų skaičiaus ir nuo atstumų tarp atskirų darbo vietų), nuo dirbinių gabaritų, nuo transporto priemonių ir nuo patalpos konfigūracijos. Projektuojant naują srovinę liniją, galutinai jos suplanuoti negalima. Apskaičiavus linijos taktą (ritmą), numatomas preliminarinis linijos suplana­vimo variantas, - jame pažymimos lygiagrečios darbo vietos. Toliau projektuojant, šis preliminarus suplanavimo variantas tikslinamas, atsižvelgiant į pastatų pobūdį ir konfigūraciją, pasirinktas transporto priemones ir kitus veiksnius. Konvejerizuotoje srovinėje linijoje darbo vietos gali būti išdėstytos vienoje konvejerio pusėje; bet, siekiant sutrumpinti konvejerio ilgį ir geriau išnaudoti gamybinius plotus, jos dažnai išdėstomos abipus konvejerio. Srovinės gamybos transporto priemonių parinkimas - labai svarbus uždavinys. Transportas turi priklausyti nuo srovinių linijų takto (ritmo) ir turi prisidėti prie šio takto (ritmo) išlaikymo. Tada srovinės gamybos transporto priemonės ne tik atlieka transporto operacijas siaurąja prasme, bet ir vaidina svarbų organizacinį vaidmenį. Srovinės gamybos transporto priemonių tipažas didelis ir įvairus. Pradėti galima būtų nuo to, kad esama srovinių linijų visai be transporto priemonių, kuriose lengvi dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami rankomis (stumiami stalu). Čia tinka įvairios nemechanizuotos transporto priemonės: judamosios (ranki­niai vežimėliai, stumiamieji stelažai) ir stacionarios (nuolydžiai, rolgangai ir pan.). Serijinės gamybos srovinėse linijose naudojami universalūs kėlimo - trans­porto mechanizmai (telferiai, kranai - sijos, monorelsai, elektrokarai), o jau kuris laikas - ir robotai arba manipuliatoriai. Ir vis dėlto srovinių linijų transporte svarbiausią vaidmenį vaidina įvairių tipų konvejeriai. Visa konvejerių įvairovė dalijama į dvi pagrindines grupes: 1. Nenutrūkstamo veikimo konvejeriai, judantys pastovaus linijinio greičio nenutrūkstamu judesiu, gali būti juostiniai, plokšteliniai (sudaryti iš viena paskui kitą slenkančių, lankstais sujungtų plokščių), vežimėliniai (analogiški plokšteliniams), kabantys (turintys erdvinę trajektoriją), ritininiai (susidedantys iš atskirų besisukančių ritinėlių), sraigtiniai (skystoms ir birioms medžiagoms transportuoti; jie veikia kaip mėsmalės). Prie nenutrūkstamo veikimo konvejerių tenka priskirti ir apskritus besisukančius stalus, pagal kurių perimetrą išdėstytos darbo vietos. Srovinė gamyba - tai efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdinga nemaža ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinių linijų ekonominių efektų, kurių kiekvienas nustatomas pagal bendrą ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. Nustatant į formulę įeinančių dydžių reikšmes (dirbinio savikainą srovinėje linijoje ir lyginamuosius kapitalinius įdėjimus), reikia atsižvelgti į tai, kad srovinės gamybos sąlygomis pagerėja kai kurie ekonominiai rodikliai. 1. Perorganizuojant gamybą į srovines linijas, kartu tobulinami technologijos procesai ir darbo organizavimas, todėl sumažėja atskirų operacijų ir viso dirbinio darbo imlumas. 2. Sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, sumažėjus darbo laiko nuostoliams transporto darbams, didėja darbo našumas. 3. Sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei, likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja dirbinio gamybos ciklas. 4. Sutrumpėjus dirbinio gamybos ciklui, mažėja nebaigtos gamybos likučiai ir apyvartinės lėšos. 5. Kompaktiškai suplanavus įrengimus ir darbo vietas, pakanka mažesnių gamybinių plotų; taigi mažėja reikalinga investicijų suma. 6. Patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, pagerėja produkcijos ko­ kybė ir sumažėja broko. 7. Dėl čia nurodytų veiksnių mažėja dirbinių savikaina. Tiesa, gamybos proceso pertvarkymai į srovines linijas neretai pareikalauja stambių investicijų, bet tai paprastai netrukus atsiperka. Tačiau srovinė gamyba turi ir savų ypatumų tiek gamybos , tiek darbo organizavimo srityje. Prie svarbiausių organizacinių problemų reikia priskirti: • dirbinių paskirstymą lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms; • atsargų sudarymą darbo vietose. Dirbinių paskirstymas lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms srovinėse linijose, kur kai kurių operacijų trukmė daug (du, tris ir daugiau kartų) didesnė už linijos taktą, ilgesnėse operacijose organizuojamos lygia­grečiai dirbančios darbo vietos. Tokiais atvejais iškyla klausimas, kaip organizuoti dirbinių paskirstymą, kad jis atitiktų šiuos reikalavimus: • kiekvienas darbininkas operatorius turi žinoti, kuriems pro jo darbo vietą konvejeriu slenkantiems dirbiniams jis turi atlikti tolesnę operaciją; • jeigu konvejerio pabaigoje paaiškėja, kad kai kuriems dirbiniams kuri nors operacija neatlikta (darbininkas operatorius nespėjo) arba operacija atlikta nekokybiškai (brokas), turi būti žinoma, kas praleido savo operaciją arba kas padarė broką. Priklausomai nuo konkrečių sąlygų, dirbinius paskirstyti galima keliais bū­dais, bet visus juos galima skirstyti į dvi grupes: • mechaninius budus, • vizualinius būdus. Mechaniniai dirbinių skirstymo būdai lygiagrečiai dirbančioms darbo vie­toms geriausiai tinka tada, kai dirbiniai yra taisyklingos geometrinės formos (pa­vyzdžiui - cilindro), arba kai jie transportuojami konvejeriu taisyklingos geomet­rinės formos taroje. Pastaruoju metu dirbiniams paskirstyti lygiagrečiai dirbančioms darbo vie­toms vis dažniau pasitelkiamos kompiuterių valdomos adresavimo sistemos. Taikomos ir kitos priemonės. Pvz., Prancūzijos gamybinė įmonėse darbuotojams suteikta teisė stabdyti konvejerį, jei jis nespėja laiku atlikti operacijos, atlieka nekokybiškai darbą. Svarbu, kad broką jis pats pašalintų. Praktika parodė, kad darbininkų požiūris į darbą pasikeitė, stabdymų skaičius nesutrikdė bendro linijos ritmo, o broko kiekis žymiai sumažėjo. Nesinchronizuotos srovinės linijos darbo ir atsargų grafikas. Vienadaiktės nesinchronizuotos srovinės linijos dažniausiai organizuojamos gaminti daug darbo reikalaujančioms detalėms arba didesniam skaičiui papras­tesnių dirbinių. Tokių linijų darbą svarbu griežtai reglamentuoti, t. y. ne tik nusta­tyti bendrą linijos taktą, bet ir numatyti: • kada (nuo kurio laiko iki kurio laiko) turi dirbti kiekviena darbo vieta; • kada ir kurioje darbo vietoje turi dirbti kiekvienas darbininkas ir kada jis turi pereiti į kitą darbo vietą; • koks bet kuriuo metu turi būti kiekvienos darbo vietos išdirbis; • kokia bet kuriuo metu turi būti apyvartinė dirbinių atsarga (apyvartinis įdirbis) tarp bet kurių gretimų darbo vietų. Visus šiuos linijos darbo parametrus galima apskaičiuoti ir pateikti lentelėje, bet vaizdžiau ir patikimiau juos parodyti grafike. Srovinėje gamyboje taikomas visas tokių priemonių kompleksas. Operacijų stambinimas leidžia padidinti darbo turiningumą. Operacijos trukmė turi būti ne mažesnė kaip 0,8 - 1 min. Kas 1,5 - 2,5 h būtina daryti trumpas (8 - 10 min) poilsio ir gamybinės mankštos pertraukas. Darbo vietų kaita: darbininkai reguliariai keičia savo darbo vietas, ir taip sumažėja darbo monotoniškumas. Labai plačiai srovinėse linijose taikomas grupi­nis darbas, kuris įgalina darbininkus savarankiškai pavaduoti vienas kitą, prireikus padėti. Teigiama, kad grupinis darbas iš esmės keičia darbininkų darbą srovinėse linijose. Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas darbininkų kvalifikacijai. Siekiama, kad darbininkų kvalifikacija aplenktų atliekamų darbų kvalifikaciją, kad kiekvienas darbuotojas mokėtų atlikti visas grupėje atliekamas operacijas, galėtų bet kuriuo momentu vienas kitą pakeisti. Didelis srovinės gamybos trūkumas ir tas, kad srovinė gamyba nelanksti: sunkiai pertvarkoma naujo tipo gaminių gamybai, tačiau šiandien ši problema sėkmingai sprendžiama lanksčioje automatizuotoje srovinėje gamyboje. Automatinių linijų organizavimo ypatumai Minėtos problemos yra daugiau techninės, jos labai sėkmingai sprendžiamos elektroninėmis gamybos valdymo priemonėmis. Tačiau srovinėje linijoje dar lieka darbuotojų pasitenkinimo darbu problema, darbo srovinėje linijoje neatitikimas darbuotojo fiziologiniams, socialiniams poreikiams. Konvejeris srovinei linijai diktuoja griežtą taktą (ritmą). Organizaciniu požiūriu tai teigiamas reiškinys: labai palengvina operatyvinį planavimą ir einamąjį gamybos organizavimą. Bet srovinė gamyba, ypač darbas prie konveje­rių, iškelia daug socialinių problemų. Ilgus metus buvo laikoma teigiama tendencija kuo labiau smulkinti prie konvejerio atliekamas operacijas. Tokioms operacijoms atlikti nereikia aukštos kvalifikacijos darbininkų. Tačiau, susmulkinus operacijas, darbas prie konvejerio pasidaro monotoniškas, neturiningas. Nenutrūkstamose srovinėse linijose operaciją atliekančio darbininko darbo tempas priklauso nuo ankstyvesnės operacijos darbininko darbo, todėl konvejerio greitį tenka derinti prie silpniausio ir mažiausiai kvalifikuoto darbininko darbo tempo. Kiekvieno darbininko individualios galimybės nepanaudojamos. Todėl ko­lektyvinio darbo efektyvumas mažėja. Srovinėje linijoje darbuotojui dažnai paliekami patys paprasčiausi užkrovimo-nuėmimo, stebėjimo darbai, operacijos yra trumpos, varginančios ir pan., sudėtin­gesnius darbus atlieka įrengimai. Tai neatitinka šiuolaikinio aukštos kvalifikacijos Srovinės linijos, kai gana didelė gamybos programa, automatizuojant pagrin­dines ir pagalbines operacijas, sudaro prielaidas įrengti automatines linijas. Auto­matinėms linijoms, automatiniams cechams ir gamykloms automatams būdingi du bruožai: gamybos proceso nenutrūkstamumas ir operacijų atlikimas automatais. Kompleksiškai automatizuotoje gamykloje automatizuojamos ne tik pagrindi­nės, bet ir pagalbinės operacijos: • transporto operacijos, t.y. medžiagos, ruošinių, pusfabrikačių ir detalių perkėlimas iš vienos operacijos į kitą; • kontrolinės operacijos; • aptarnavimo operacijos (įrengimų tepimas, aušinimas, drožlių pašalinimas ir kt.); • linijos valdymo operacijos (staklių ir visos linijos paleidimas ir sustabdymas). Priklausomai nuo specializacijos lygio, automatinės linijos gali būti specialios, specializuotos ir universalios. Specialios automatinės linijos yra vienadaiktės -skirtos tam tikro vieno objekto masinei gamybai. Specializuotas automatines linijas Šiek tiek perderinus, galima gaminti kelias technologiškai panašias tam tikro objekto modifikacijas. Universaliose automatinėse linijose įrengiami procesoriai, programinio valdymo staklės, robotai, ir tai gali būti panaudojama įvairiems serijinės gamybos dirbiniams gaminti. Pastaruoju metu šio tipo automatinės linijos pasaulyje labiausiai plinta, formuodamos naują gamybos organizavimo metodą -lanksčias gamybines sistemas (LGS). Priklausomai nuo to, kiek detalių vienu metu apdirbama kiekvienoje pozici­joje, išskiriamos automatinės linijos, kur kiekvienoje pozicijoje apdirbama po vieną detalę (šiose linijose per taktą pagaminama viena detalė), ir linijos, kur vienu metu gaminamos kelios detalės (šiose linijose per taktą pagaminamos kelios detalės). Projektas "Apšvietimo schemos pakeitimas GAMYBINIAME pastate" Bendra informacija. Tai keturių aukštų pastatas, pastatytas 1980 metais. Dabar pastatas apšildomas dujomis, nors anksčiau jame buvo įrengtas kieto kuro katilas. Pastatą gerai prižiūri viena iš aptarnaujančių organizacijų, ir prioritetas yra teikiamas išlaidų už energiją mažinimui. Visos investicijų programos yra griežtai tikrinamos. Pirmą kartą energetinis auditas buvo atliktas 1982 metais, o pakartotas 1990. Pastarasis patikrinimas parodė, kad energijos suvartojimas ploto vienetui sumažėjo nuo 0,86 GJ/m2 iki 0,62 GJ/m2, t.y. 28 procentais. Energija buvo sutaupyta, įgyvendinus tokias priemones: • geresnis šildymo sistemos temperatūros reguliavimas; • apšvietimo ir elektros prietaisų išjungimas (rankiniu būdu) pastate po darbo valandų. Pastaroji nieko nekainuojanti priemonė 25 % sumažino elektros suvartojimą pastate. 1990 metais buvo suvartota 176 640 kWh elektros energijos, kas sudarė 81 % bendrame pastato energijos sunaudojimo balanse. Apšvietimui buvo sunaudota 128 950 kWh , t.y. 73 % nuo viso elektros suvartojimo pastate arba 0 % bendroje energijos sąskaitoje. Iš čia pateiktų skaičių matosi, kad, taupant elektrą apšvietimo sistemoje, galima žymiai sumažinti energijos sąskaitą. Jau dešimt metų veikianti apšvietimo sistema pastate paseno, kai kurie šviestuvai tapo pusiau tik peršviečiami. Aišku, kad efektyvi, nauja apšvietimo sistema turėjo pagerinti patalpų apšviestumą bei sunaudoti mažiau energijos. Projektas. Projekte buvo siūloma pakeisti visą apšvietimo sistemą, vienus šviestuvus pakeičiant moderniais, kitų atsisakant iš viso. Esami šviestuvai turėjo keturias fluorescensines lempas (36W arba 18W galingumo). Jos buvo pakeistos į M5 rūšies šviestuvus, kur kiekviename buvo 2 lempos. Šie nauji šviestuvai, turintys tik dvi lempas, patalpą apšviesdavo taip pat. Pagal projektą pasiūlyta šviestuvų pakeitimo programa sudarė: Naujų šviestuvų įrengimas: 200 (x2x36W lempos) 100 (x2xl8W lempos) Energijos sutaupymai: 18,0 kW, Nereikalingųšviestuvų pašalinimas: 18(x4x36W lempos) Energijos sutaupymai: 2,6 kW; Bendri sutaupymai: 20,6 kW Šviestuvų darbo valandų skaičius 2750 h per metus. Sutaupymai (per metus) 56 650 kWh Taip pat buvo pasiūlyta įtaisyti du papildomus apšvietimo kontrolės daviklius bei 24 jungtukus (taip vadinamus "patrauk už virvutės" jungtukus). Buvo paskaičiuota, kad tai leis papildomai sutaupyti 3575 kWh. Tada bendra sutaupymų suma būtų 60 225 kWh. 1991 metais esant energijos kainai 0,0793 Airijos svarų, būtų sutaupoma 4 776 Airijos svarų. Projekto išlaidos buvo: 17 900 Airijos svarų. Finansinis pagrindimas. Projekto atsipirkimo laikotarpis yra : 17900 / 4776 = 3,75 metų Tai yra priimtinas investicijų atsipirkimo laiko tarpas, tačiau, jeigu VPN būtų mažiau 10 procentų, tada projektas vargu ar būtų vertas diegti. Tolimesniems skaičiavimams atlikti buvo pasirinktas 5 metų periodas. Grynųjų pinigų cirkuliacija (įvertinant kasmetinius sutaupymus metų pabaigoje): Metai 0 1 2 3 4 5 Išlaidos -17,9 0 0 0 0 0 Pajamos 0 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Pinigų srautas -17,9 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Prie 10 % diskonto normos, diskontuota pinigų vertė yra taip apskaičiuojama: Metai 0 1 2 3 4 5 Nediskontuotas pinigų srautas -17,9 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Diskonto faktorius 1,0 0,909 0,826 0,751 0,683 0,621 Diskontuotas pinigų srautas -17,9 4,35 3,95 3,59 3,26 2,97 Grynoji dabartinė vertė yra visų diskontuotų pinigų srautų suma ir yra lygi 0,219 tūkst. svarų. Neatliekant detalesnių skaičiavimų, yra aišku, kad VPN yra maždaug 10,5 %. Rezultatai. Po to, kai buvo pakeista apšvietimo sistema, rezultatai buvo palyginti, imant 8 savaičių rezultatus 1991 metais ir 1990 metais (prieš projektą) įvertinus suvartojimo apskaitos netikslumus, realūs energijos sutaupymai buvo 60 000 - ­65 000 kWh per metus, kai pradinis apšvietimo apkrovimas sumažėjo pusiau. Realūs sutaupymai viršijo skaičiuotinus tarp 3000 kWh ir 8000kWh. Tai reiškia, kad skaičiavimuose buvo naudoti gana tikslūs duomenys. 5.2.Stiklo degimo modernizavimas butelius gaminančioje gamybinė įmonėje Pradinė situacija. Stiklo fabrikas gamina butelius nedidelėmis partijomis (dienos produkcija 100 t stiklo). Stiklas lydomas krosnyje, kurios sienose įrengta 16 degiklių, ir metalinis šilumokaitis. Esant tokiai krosnies konstrukcijai, šilumokaityje pakartotinai nebuvo galima daug panaudoti energijos. taip pat reikėjo, kokiu nors būdu pakelti elektros įtampą. Krosnis sunaudojo: elektros energijos - 302,22 kWh/ tonai mazuto - 210,1 kg/t stiklo, Metiniai suvartojimai buvo: elektros energijos - 14 340 MWh/metus mazuto - 7668 t/metus. Vienos tonos stiklo savikaina buvo 8249 Litų / t. Eksploatacinės išlaidos buvo apie 96 Litų/t. Įgyvendintas projektas Krosnis buvo pakeista modernesne, kitokiu veikimo principu paremta krosnimi. Naujoji krosnis dirba regeneracijos principu. Joje įrengti 6 degikliai, dirbantys pakaitomis po tris, kuriems degant susidaro pasagos formos liepsna, apgaubianti degimo kamerą. Iš degimo kameros išėjusios dujos patenka į dvigubą generatorių, kur jos savo šilumą atiduoda tam tikrai refraktorinei medžiagai. Kai veikia vienas iš generatorių, jo refraktoriaus medžiaga yra šildoma. Po to išeinančių dūmų kryptis pasikeičia, o paduodamas į degiklius oras, praeidamas pro sušilusius paviršius, įkaista iki 900° C. Aišku, šilumos antrinis panaudojimas yra daug efektyvesnis, negu pirmuoju atveju. Naujai įrengtoje krosnyje nereikėjo elektrinių tenų, todėl buvo sutaupyta daug elektros energijos. Nauja krosnis kainavo 767 mln. Litų, 75 procentai mokėjimų buvo atidėti iki krosnies pilno įrengimo. Krosniai dirbant, energijos suvartojimas ir kainos buvo: elektros energijos 14 340 MWh/metus, kaina - 12 000 Litų/kWh mazuto 3295 t/metus kaina - 22 000 Litų/metus Per metus sutaupomos energijos vertė buvo 244 570 000 Litų. Papildomai buvo įvertina tai, kad naujos krosnies eksploatacinės išlaidos sumažėjo 4 mln. Litų. Nauja krosnis davė daug naudos įmonei, ir ta nauda buvo įvertinta 7 mln. Litų. Tai yra: • pagerėjo produkcijos kokybė, sumažėjo brokuotų gaminių; • galima gaminti įvairaus asortimento gaminius; • mažesni gamybos kaštai. Grynųjų pinigų srautų skaičiavimas Projekto pajamos ir išlaidos pateikiamos mln. Litų. Metai 0 1 2 3 4 5 6 7 Išlaidos Įrengimų kaina - 437 - 330 0 0 0 0 0 0 Bendros išlaidos - 437 - 330 0 0 0 0 0 0 Sutaupymai Energijos 0 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 Ekspotac. išlaidų 0 4,04,0 4,0 4,0 4,0 4,0 4,0 4,0 Kiti sutaupymai 0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 Iš viso sutaupyta 0 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 Pinigų srautas 0 - 437 - 74,4 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 Projekto vertė 0 - 437 -511,4 -255,8 - 0,2 255,4 766,6 1022,2 Projekto atsipirkimo laikas yra trys metai. Diskonto koeficientai prie 10 % diskonto normos yra tokie: Koeficientas 1 0,909 0,826 0,751 0,683 0,621 0,564 0,513 Diskontuota vertė - 437 -67,6 211,12 191,95 174,60 158,73 144,15 131,12 Grynoji dabartinė vertė 507,4 GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti prie 20 % diskonto normos. Koeficientas 1 0,833 0,694 0,579 0,482 0,402 0,335 0,279 Diskontuota vertė - 437 - 61,9 177,4 147,9 123,2 102,7 85,6 71,3 Grynoji dabartinė vertė 209,3 GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti diskonto normą prie 30 %: Koeficientas 1 0,796 0,591 0,455 0,350 0,269 0,207 0,159 Diskontuota vertė - 437 - 59,21 151,06 116,30 89,46 68,76 52,91 40,64 Grynoji dabartinė vertė 24,89 GDV yra teigiama, dar skaičiuokime, esant 32 % diskonto normai. Koeficientas 1 0,757 0,573 0,453 0,329 0,249 0,189 0,143 Diskontuota vertė - 437 -56,32 146,45 111,18 84,09 63,64 48,30 36,55 Grynoji dabartinė vertė -3,11 Taigi VPN apytikriai yra 31,8 %. 5.3.Antrinis šilumos panaudojimas GAMYBINRJe gamybinė įmonėje Pradiniai duomenys. Tekstilės apdailos gamybinė įmonė gamina 1 ,8 mln. m audeklo, 552 tūkst. kg medvilninio trikotažo ir 276 tūkst. kg visokio kitokio trikotažo per metus. Gamybinė įmonė turi du pramoninius džiovintuvus, kurių bendras galingumas yra 1 ,27 MW ir našumas 20 000 m trikotažo per dieną. Apdailos bare yra naudojamos trys mašinos,kurių bendras galingumas yra 0,53MW, esant našumui 20 000 m audeklo. Šiluma, tiekiama 1 džiovinimo ir apdailos mašinas, yra pagaminama katiluose, kurių vidutinis našumas yra 80 %, ir kurie yra kūrenami mazutu. Iš džiovinimo ir apdailos procesų išėjęs karštas oro ir dūmų mišinys gali būti rekuperuojamas ir panaudojamas antrą kartą. Šių procesų metu išsiskiria skirtingos temperatūros (t= 200-20=180°C) dūmai (jų kiekis yra apie 25000m3/h). Šiose dujose yra apie 1350000kcal/h šilumos. Gamybinė įmonė dirba 5500 h/metus, taigi metinis energijos kiekis šilumoje yra 7425 000 Mcal. Projekte yra siūloma įrengti oras-oras šilumos rekuperatorius. Išmetamų dūmų ir oro santykis juose 2:1 . Šilumokaičiui reikia 20 kW galingesnio ventiliatoriaus, kad pravaryti 12000 m3/h šalto oro, kurio pradinė 20°C temperatūra turi būti pakelta iki 1 10° C. Šilumos kiekis , kurį dar galima paimti iš išeinančių dūmų yra 324000Kcal/h ( kas atitinka 42,2 kg/h skysto kuro ). Per metus sutaupomas kuro kiekis yra (kai mazutas kainuoja 40 Litų/kg): 42,2 kg/h x 5500 h/metus x 40 Litų/kg = 9 284 000 Litų Dviejų oro ventiliatorių papildomos eksploatacinės išlaidos (kai vidutinė el. energijos kaina yra 17 Litų/kWh) yra: 20x5500x1 7 1 870 000 = Litų Dviem ventiliatoriams įrengti reikalingos investicijos yra: šilumokaičiai 2x 12 000 000 Litų įrengimas 2x 1 500 000 Litų iš viso: 27 000 000 Litų Ekonominis projekto vertinimas buvo atliktas, paskaičiavus tris rodiklius: • atsipirkimo laikotarpį, • vidinę pelno norma (VPN), • grynąją dabartinę vertę (GDV). Projekto atsipirkimo laikas parodo, per kiek laiko atsiperka įdėtos investicijos. Šiuo atveju - investicijos yra 27 mln. Litų, sutaupymai - 7,4 mln. Litų, todėl paprastas atsipirkimo laikotarpis yra 3,64 metų. Tačiau atsipirkimo laikas neparodo grynųjų pinigų cirkuliacijos po to, kai investitoriui grąžinama jo investuota į projektą pinigų suma. Skaičiuodami GDV bei VPN, mes galime gauti dinaminį investuotų pinigų vaizdą, kadangi abu kriterijai įvertina pinigus laike. Atliekant projekto analizę, buvo padarytos tokios prielaidos: • skaičiuojant pinigų srautą, buvo priimta, kad energijos kaina yra pastovi; • diskontuojant buvo priimta reali diskonto norma; • grynųjų pinigų srautai buvo skaičiuojama prieš mokesčius; • skaičiavimuose nebuvo įvertinta amortizacija. Skaičiavimo rezultatai yra pateikti lentelėje (pinigine išraiška, mln. Litų). Buvo priimta, kad investicijos turi grįžti per 10 metų ir kad 10 procentų diskonto norma yra pakankama projekto rizikai išreikšti. Metai 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 1. Sutaupyta kuro 0 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 2. Išlaidos dviems šilumokaičiams - 27 3. Mokestis už šilumokaičių suvartojamą elektrą 0 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 4. Grynųjų pinigų srautai -27 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 Diskontuoti pinigų srautai prie 10 % -27 6,7 6,1 5,6 5,1 4,6 4,2 3,8 3,5 3,1 2,9 Grynoji dabartinė vertė 18,6 Skaičiuojame VPN: Diskonto norma, % GDV, mln. Litų 5 30,2 10 18,6 15 10,2 20 4,1 25 -0,5 Iš skaičiavimų matosi, kad reikiama diskonto norma yra tarp 20 % ir 25 %. Naudodami linijinį interpoliacijos metodą tarp teigiamos ir neigiamos GDV reikšmių, galima apskaičiuoti VPN: VPN = 0,2 + 4,1(0,25-0,20)/4,1 + (-0,5) = 0,44 924,4 %) Dabar galima pataisyti atsipirkimo laiko apribojimus, ignoruojant pinigų nuvertėjimą laikui bėgant. Duomenys pinigų srautų lentelėje rodo, kad GDV tampa teigiamu skaičiumi penktaisiais projekto vykdymo metais, kai diskontuotas pelnas grąžina įdėtas investicijas. Diskontuotų lėšų atsipirkimo laikas = 5 metai (esant 10 % diskonto normai) Apibendrinusi visus šiuos rezultatus, gamybinė įmonė turi visapusišką projekto vaizdą. Realiame gyvenime yra daug daugiau nežinomybių ir neapibrėžtumų, kylančių iš investicijų kainos, kuro kainos, investicijų atsipirkimo laiko ir t.t. kitimo. Būtent projekto jautrumo ir rizikos analizė įvertins visus šiuos faktorius. Projekto jautrumas gali būti nagrinėjamas, priimant du pagrindinius pasikeitimus: • jeigu kuro sutaupymai bus žymiai mažesni, negu planuota, • jeigu žymiai padidės investicijų kaina Projektas yra labai jautrus, jeigu investicijų įsisavinimo metu pasikeistų kuro sutaupymai. Kaip to iliustraciją, galime panagrinėti du scenarijus, kurių pagrindu vėliau nedarysime jokių apibendrinančių išvadų. Kitas būdas įvertinti visas nežinomas aplinkybes yra tikimybių analizė. Čia tam tikri parametrai (diskonto norma, kuro sutaupymai ir t.t.) yra apibrėžiami tam tikra tikimybe. Kiekvieno jvykio tikimybė yra paskaičiuojama kaip tam tikrų įvykių tikimybių suma. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: Tikėtina diskonto normos vertė: Diskonto norma, % Tikimybė Paskaičiuota 10 0,8 8,0 8 0,15 1,2 12 0,05 0,06 Tikėtina reikšmė 9,8 Naudodami šią tikėtiną prie tam tikrų sąlygų diskonto normą, gausime, kad GDV lygi 13,5 mln. Litų (pagal ankstesnį paskaičiavimą GDV = 18,6 mln. Litų). Projekto jautrumo analizės lentelė, kurioje du kraštutiniai atvejai lyginami su pagrindiniais projekto skaičiavimų duomenimis. Rezultatai (prielaidos) GDV, mln. Litų VPN, % Paprastas atsipirkimo laikas Diskontuotas atsipirkimo laikas Pagrindinis skaičiavimas 18,6 24,4 4 5 I variantas: kuro sutaupymai mažesni 25 % 4,3 13,6 6, 8 II variantas; investicijų išlaidos padidėja 20 % 13,2 18,8 5 7 Šios taisyklės pagrindą sudaro siekimas rasti kompromisą tarp optimistinio ir pesimistinio požiūrio į aplinką. Balansas yra nustatomas per specialų koeficientą a (0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!