Gamta Donelaičio "Metuose"

Gamta Kristijono Donelaičio „Metuose“ TURINYS • Poema „Metai“; • Gamta keturiuose metų cikluose;  • „Pavasario linksmybės“; „Vasaros darbai“; „Rudenio gėrybės“; „Žiemos  rūpesčiai“; • Dievas gamtos aprašymuose; • Apibendrinimas; • Šaltiniai.         „METAI“ „Metai“ - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Atskleidžiami žmogaus santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai. Taip pat su gamtos ir darbų ciklais siejamos religinės šventės. Poema, suskirstyta į keturias dalis pagal keturis metų laikus. Joje piešiami gamtos vaizdai, o greta pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai. Rašoma apie būrų darbus bei papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Gamta senovės žemdirbiui yra nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus.               GAMTA „METUOSE“ „Metų“ gamtos vaizdų potekstėje taip pat daug kur jaučiamas gilus filosofinis poeto susimąstymas dėl žmogaus gyvenimo trapumo. Tačiau Donelaičio poemoje, kaip ir gamtoje, triumfuoja ne mirtis, o gyvybė, ne kvietizmas visagalės lemties akivaizdoje, o augimas ir auginimas, atkaklumas ir darbas. Poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, kurti ir džiaugtis. Ruduo ir žiema tėra atokvėpio metas. Pavasarį stichija nesulaikoma, amžina, ji neša atgimimą, naują sąlytį su nemirtingąja gamta. Atgimsta visa, kas gyva. Čia ir „kregždė visur lengvais sparnais aukštai pasikėlė" ir „nei kulkos šaudė per orus" ir „gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams <..> skambino dangų“.  „Pavasario linksmybės“ Pavasaris tai gamtos pabudimo laikas, garsų, spalvų,  linksmybių ir pavasarinių darbų metas, galimybė kviesti  būrus prie šių darbų. Gamta gyvena, juda, veikia panašiaikaip žmonės. Kalbėdamas apie pavasarį atbundančius  laukus ir klonius, poetas sako: „O laukų kalnai su kloniaispametė skrandas“.Taip apibūdinti kalnai ir kloniai  primena kaimo seniokus, pavasarị nusimetančius  kailinius. Antai prabyla Slunkius (Tinginys), kviečiąs  gyventi „kaip tėvai gyveno“, kadangi „ratas sens, pamaži  besisukdams,/ Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi  šokdams“. Šis rutiną „pagarbinantis“ motyvas nuskamba kaip tik gamtos atgimimo pavasarį fone, kada  kaip sakoma, „ir akmuo kruta“.  Gamtovaizdyje vyrauja paukščių poetizavimas. Gamtovaizdyje vyrauja paukščių poetizavimas. Centre lakštingala. Jai skirta pusė viso „Pavasario linksmybių“ peizažo. Antai  gandrų pora, gaspadoriškai tvarkanti savo lizdą, yra tarsi konkretus pavyzdys būrams: Gandras su  kitais kaimynais parlėkė linksmas  Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.    „Vasaros darbai“ Šioje ištraukoje autorius filosofuoja apie žmogaus gyvenimą, sutapatindamas metų laikus su žmogaus gimimu, jaunyste, paauglyste ir mirtimi, panašiai kaip ir augalas, kuris greitai užauga, praskleidžia lapus, pradeda žydėti, bet žydi neilgai, kaip ir žmogus gyvena labai trumpai. Poemoje filosofuoja, sulygina žmogų su augalu: „Žmogus užgimdams pumpurui lygus“. Kai žmogus užauga, jis subręsta, ateina galas, panašiai ir augalas sunokintus vaisius numeta „užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia“. Autorius didelę reikšmę suteikia Dievui ir Biblijai. Naudojasi Biblijos išmintimi: „Mes silpni daiktai, kaip šventas mums praneša Dovyds“. Visi žmonės yra silpni ir gali pasiduoti tiek gerai, tiek blogai įtakai, gali užaugti geras arba blogas žiedas (geras arba blogas žmogus). „Rudenio gėrybės“ Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai – sotesnis laikas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Antai, piešdamas rudens darganą, poetas parenka tokias prozopopėjas, kurios parodo, kaip tos darganos veikia būro gyvenimą („lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia“, „vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko“). Tai teikia gamtos vaizdams dinamiškumo, judrumo.  Ruduo parodomas būro akimis: „Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas. Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia. Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.“ Dar didesnio gyvumo pasiekiama, kai atskleidžiamas ir judesys, ir garsas. Apibūdindamas rudens vėtrų blaškomus krūmus, poetas sako: „žagarai sausi siūbuodami braška“. Toks vaizdas labai konkretus, mes tiesiog juste pajuntame rudens vėjo žvarbumą. ​ „Žiemos rūpesčiai“ Žiemą nebėra saulelės, todėl apmiršta visa gamta, ežerus sukausto ledas, arba, kaip vaizdingai sako poetas, „ant ežerų visur langai pasidaro“, „balos ir klampynės pradeda „rauktis“, „šaltis tamsoj miegot kiekvieną gyvulį siunčia“. Poetinis erdvėlaikis užpildomas gamtos galių – vėjų, šalčio, saulės – ir gyvūnų bei žmonių judesiais ir jų keliamais garsais. Žiemos metas -  tai vargas, sunkus darbas, negailestinga rutina. Šį metų laiką būras kaltina dėl jaunystės žūties. Tačiau netrukus jis ima kalbėti susitaikymo gaida. Būras nusilenkia Dievui ir visai pasaulio tvarkai, nes žino, jog nieko neįmanoma pakeisti. Dievui tarsi aiškinasi, jog supranta, kad tik nuo jo vieno viskas priklauso.  SAULĖS TEMA   Pasaulio centras — saulė. Į saulės gyvenimą, kaip  matome, atsiliepia visa gamta. „Metų“ gamtovaizdžiai  labai tikroviški. Neatsitiktinai „Metai“ pradedami  saulės iškilimu, gyvybės budinimu ir baigiami jos  pasitraukimu, užleidžiant vietą šalčiui. Saulė – gamtos  judintoja. Poema pradedama žodžiais: „Jau saulelė vėl  atkopdama budino svietą“. Poemoje saulė yra tarsi kokia  galinga gamtos širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso  Žemės ir jos žmonių egzistencija. „Pavasarį atkopdama  budina svietą, griauna žiemos triusus, laukus drungnais  orais glosto, išbudina krūmus, šilus, visa, kas, rudens  bjaurybėj numirė verkdams“. Dievas gamtos aprašymuose „Metuose“ svarbūs bibliniai, religiniai motyvai. Dievas tarsi priartintas prie žemės, o jis pats sutapatintas su gamta. Kosminis gyvybės ritmas ir yra pati tikriausia Dievo būtis: pavasario gamtoje pilna Dievo, rudenį jis tarytum traukiasi iš gamtos, užleisdamas vietą griaunančioms jėgoms. Biblijos pasakojimo apie Kūrimą motyvai gana išplėtoti „Pavasario linksmybių“ dalyje, kur kalbama apie paukščius:   Dievs, tarė,- svietą šį sutverdams ir budavodams,   Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido   Ir kožnam savo valgį ir gyvatą paskyrė. Poemos vaizdų komponavimo pagrindinis principas – metų ciklas – turi mitologinių ir religinių reikšmių, kurios savotiškai įrėmina ir įprasmina valstiečių bendruomenės gyvenimą. Toks yra Donelaičio pasaulis – sudievintas gamtos ritmas: Poemos vaizdų komponavimo pagrindinis principas – metų ciklas – turi mitologinių ir religinių reikšmių, kurios savotiškai įrėmina ir įprasmina valstiečių bendruomenės gyvenimą. Toks yra Donelaičio pasaulis – sudievintas gamtos ritmas: Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada. Pasaulis sumanytas Dievo, jis viskuo rūpinasi. Dievo valia žmogui nesuvokiama, jo bedugnė mintis neįžvelgiama, bet žmogus gali juo pasitikėti kaip dangiškuoju globėju ir suteikti savo gyvenimui vertę konkrečiais darbais: Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,                 Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.    Apibendrinimas  Kristijono Donelaičio „Metuose“ labai svarbu ciklinis laikas, sukimasis ratu, sugrįžimas į pradžią bei žmogaus ir gamtos paralelę. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to - ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalgo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui - naujam metų laikų ir būro darbų ciklui.  ŠALTINIAI • http://www.mab.lt/Donelaitis/iliustracijos.html ; • Literatūros vadovėlis 11 klasei 1 dalis; • Kristijonas Donelaitis "Metai"; • Vadovėlis 9 klasei "Lietuvių literatūra", 1983 m.; • "Lietuvių literatūros istorija" 1 tomas, 1979 m.; • https://www.nemoku.lt/kristijonas-donelaitis/1 ; • Gintarės Palepšytės pateiktys „Gamtos vaizdai Kristijono Donelaičio „Metuose“; • Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos III c klasės mokinės Ronaldos Sakavičiūtės ir mokytojos Stasės Grambienės pateiktys. AČIŪ UŽ DĖMESĮ!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!