Francas Kafka 1883–1924

FRANCAS KAFKA 1883–1924 ,,Visa, kas nėra literatūra, man kelią nuobodulį ir neapykantą“, - rašė dienoraštyje. Francas Kafka – žydų kilmės vokiškai rašęs prozininkas. Pragyvenęs vos keturiasdešimt vienerius metus, laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pirmosios pusės, o gal ir viso šimtmečio autorių, modernizmo pradininku. Kafka gimė ir augo Prahoje, pasiturinčioje buržua šeimoje. Valdingas tėvas, nepripažinęs nieko kito, išskyrus materialinę sėkmę ir kilimą visuomeniniais laipteliais, tapo viena svarbiausių ir Kafkos gyvenimo, ir kūrybos figūrų. Tėvas rašytojui buvo didelis autoritetas, kita vertus, Kafka laikė tėvą atsakingu už tai, kad, priešiškai žiūrėdamas į jo norą tapti menininku, įdiegė jam kaltės ir netikrumo jausmus. Gimęs asimiliuotoje, judaizmo tik formaliai besilaikiusioje žydų šeimoje, Kafka jautėsi nutolęs nuo tradicinės žydų bendruomenės. Jis simpatizavo čekams ir mokėjo čekiškai, tačiau to meto Prahoje dominuojančią padėtį užėmė vokiečiai. Tačiau būti priimtam vokiškoje visuomenėje jam trukdė žydiškos šaknys. Todėl vienatvė ir supratimo troškimas, bendrystės siekis ir baimė prarasti savo laisvę yra svarbios Kafkos kūrinių temos. Rašytojas visą gyvenimą buvo akylas žmonių charakterių, atsiskleidžiančių mažiausiomis detalėmis (pavyzdžiui, gestais ar naudojamais kasdienės apyvokos daiktais), santykių, juokingų socialinių vaidmenų, aukštais žodžiais pridengiamų banalių troškimų stebėtojas. Nuolat jautė priešiškumą, izoliacijos būseną, tartum būtų ne visumenės narys, o koks prašalaitis: jautėsi tartum gyventų trigubame gete: atskirtas nuo natūralios vokiškos kalbinės aplinkos, izoliuotas nuo čekų kultūros ir esantis be žydiškų šaknų. Brandūs Kafkos kūriniai apibūdinami kaip „fantastinis realizmas“ – skaidriu ir taupiu stiliumi perteikiami tarsi iš sapno atėję, paradoksalūs, bet didelio simbolinio krūvio vaizdiniai. Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“ temos kūriniams priklausančiame apsakyme „Metamorfozė“ (1915) stropus, šeimai visa širdimi atsidavęs jaunuolis Gregoras atsibunda pavirtęs milžinišku vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet ir fizinio būvio pasikeitimą. Nuodugniai atskleidžiama šeimos bei visuomenės reakcija į šį virsmą: Gregoras griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę geram vardui, be to, ir materialinei gerovei. Nors rašytojas aiškiai solidarizuojasi su pažemintu ir atstumtu herojumi, vilties tai jam nesuteikia: atgrasiu ir nenaudingu padaru tapęs Gregoras šeimos pasmerkiamas mirti, maža to, sielodamasis dėl nepateisintos atsakomybės, to ima trokšti ir pats. Pagal savo amžių jis priklauso ekspresionistų kartai. Kaip ir ekspresionistai, jis atmetė realistinį vaizdavimo būdą, jautriai reagavo į epochos lūžius, žmonių susvetimėjimą. Tačiau jis atmetė ekspresionistų patosą, jų tikėjimą ,,geru žmogumi“. F. Kafka nepriklausė jokioms rašytojų grupėms, nesivadovavo jokiais manifestais. • Žmonės Kafką apibūdindavo kaip itin protingą, drovų, tylų bei turintį humoro jausmą jaunuolį. • Įtariama, kad Kafka turėjo šizoidinį asmenybės sutrikimą. • Ne kartą mąstė apie savižudybės galimybę. • Nesiekė literatūrinės šlovės, nors ir troško, kad jo kūryba išganytų žmoniją. Jis jautė vidinę būtinybę kurti, o svarbiausia laikė patį kūrybos įkvėpimo momentą ir rašymo procesą. • Buvo reiklus sau, todėl jam esant gyvam išėjo nedaug kūrinių. O dar blogiau, prieš mirtį savo draugo, rašytojo M. Brodo sudeginti visus likusius rankraščius. Žinoma, M. Brodas to nepadarė - suvokdamas F. Kafkos kūrybos reikšmę, išsaugojo ir išleido tris romanus, apsakymus, noveles, laiškus, dienoraščius. • F. Kafkos kūryba buvo atrasta po Antrojo pasaulinio karo. • Rašytojas, Nobelio premijos laureatas A. Kamiu F. Kafką pavadino pranašu ir vienu didžiausių epochos rašytojų. KULTŪRINIS KONTEKSTAS IR KŪRYBOS APŽVALGA Žmogaus ir pasaulio supratimas paveldėtas XX a. Artūras Šopenhaueris (1788 – 1860), mąstydamas apie žmogų, pabrėžia jo valios reikšmę. Valia jam yra nesuvoktas ir aklas instinktas. Ji trokšta būti patenkinta, tačiau taip niekada neįvyksta. Todėl žmogaus gyvenimas yra kančia. Moralės pagrindas Šopenhaueriui yra užuojauta. ,,Kitame žmoguje regiu save patį, kito kančioje – savo kančią“, - teigia filosofas. Frydrichas Nyčė (1844 – 1900), užuojautą laikęs savigyną, o artimo meilę – savimeile. Nyčė nepasitiki krikščionybe, nes ši religija jam atrodo veidmainiška: apgaudinėja žmogų anapusiniu pasauliu, kurio nėra, o krikščionys negyvena taip, kaip skelbia savo šventosiose knygose. Filosofo vizija – pasaulis be horizonto, be viršaus ir apačios – susvyruoja, nes ,,Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme!“ Vakarų kultūrą Nyčė laikė nihilistiška (neigiamai vertino), ją teigė, neįžvelgdamas teigiamo prado. Senosios vertybės išblėso, o naujosios orientuotos į galios principą: ,,Kas yra gėris? Visa, kas stiprina galios jausmą.. Kas yra blogis? Visa, kas kyla iš silpnumo.“ Nyčė iškelia vitališko antžmogio, kuris nepaiso tradicijų, siekia valdžios, idėją. Filosofas ragina kurti naujas vertybes ir naują tvarką. Siorenas Kierkegoras (1813 – 1855), filosofas, kurio svarstymai buvo artimiausi F. Kafkai. Anot šio filosofo, ,,visa Europa ritasi į bankrotą“, laikai praradę nuoširdumą. Šiuolaikinis žmogus tapo bejausme ,,publika“, pagrindinis minios bruožas - ,,plepalai“. Todėl baimė yra bemaž teigiamas jausmas. Ji parodo, kad žmogus išgyvena egzistencinę krizę ir gali tobulėti – pereiti į aukštesnę savo egzistencijos stadiją, kuria filosofas laikė tikėjimą. Neįmanoma būti pusiau krikščionimi, Jeigu būtų galima suvokti Dievą objektyviai, nebūtų prasmės tikėti, nes susitaikymas su Dievo buvimo įrodymais reiškia tikėjimo praradimą. Tikrasis pažinimas kyla iš vidaus. Tik ,,nukritęs į rankas gyvajam Dievui“ žmogus randa susitaikymą. Krikščionybė Kierkegorui buvo aukščiausia žmogaus gyvenimo pakopa. Šios XIX a. filosofų mintys ypač pritapo XX a. pradžioje. Pasitikėjimas tradicinėmis vertybėmis buvo gerokai sumenkėjęs. Atsirado naujos mokslo šakos, tiriančios žmogaus pasąmonę. Čia iškyla austrų gydytojo psichiatro Zigmundo Froido (1856 – 1939) plėtota psichoanalizės teorija. Anot jo, žmogaus psichiką sudaro trys dalys: instinktyvūs potraukiai, instinktyvių potraukių kontrolė bei derinimas su aplinka ir moralės normų bei idealų paisymas, laikymasis. Pasak Froido, pasąmonė yra labai svarbus gelminis žmogaus psichikos lygmuo, lemiantis asmens gyvenimo, veiklos ar net kūrybos pakraipą. Savo instinktų slopinimą, nukreipimą į socialiai vertingą tikslą (pvz.: aukojimąsi dėl kitų, sąžiningą darbą), filosofas vadino sublimavimu. Būtent šis savo instinktų slopinimas varo pirmyn civilizacijos ratą. Save pažabodami ir kreipdami instinktus į aukštesnius tikslus, mes kuriame kultūros istoriją. Psichoanalizės metodas svarbus Kafkos kūrinių analizei. Didelį dėmesį analizuojant literatūros kūrinius Froidas teikė sapnams, mat juose tariamai išsipildo tai, kas nepasiekiama realiame gyvenime. Sapnas – tarsi erdvė, kur išstumiamas nuslopintas troškimas: sąmonė draudžia, pasąmonė leidžia. Būtent sapno analizę Froidas laikė trumpiausiu keliu į žmogaus pasąmonę. XX a. pradžioje, Kafkai išspausdinus savo pirmuosius kūrinius, Europoje pradėjo rastis kūrinių, kuriuose nesistengiama vaizduoti gyvenimo įvairovės fragmentų. Kūrėsi įvairios meno grupuotės, pasisakančios už meno iracionalumą, stipriausia kūrybine galia laikančios pasąmonės impulsus. XIX a. pab. Nutapytas vokiečių dailininko Edvardo Munko paveikslas ,,Šauksmas“ sukrečia sočią ir savimi patenkintą publiką. Išgąstis sklinda ne tik ir perkreipto veido išraiškos (kūrinio centre vaizduojama žmogaus galva, primenanti kaukolę ar lemputę), bet ir iš visos aplinkos. Dailininkas kūrinyje sąmoningai vengė visko, kas primena grožį ir tobulumą. Europoje gimsta nauja meno kryptis – ekspresionizmas (pirmi trys XX a. dešimtmečiai). Ekspresionistai sąmoningai vaizdavo iškreiptą, karikatūrišką tikrovę, patologines gyvenimo situacijas, paslaptingus, fantastinius, dažnai šiurpius įvykius. Literatūroje dėmesio centre atsiduria vidinių būsenų analizė, pasakojimo pozicijų įvairovė: pasakojimas regimas ir iš kitų personažų perspektyvų, ne tik pasakotojo. Pirmasis pasaulinis karas sustiprina žmogaus nuopuolio, kančios, beprasmybės temas. Šopenhauerio ir Nyčės filosofija tampa ekspresionistų idėjiniu pagrindu. Daugelis šios krypties menininkų aktyviai reiškė savo politines pažiūras – tik ne Kafka. Jo apsakymas ,,Metamorfozė“ pirmą kartą buvo publikuotas Leipcige pagrindiniame ekspresionistų žurnale, tačiau rašytojas nemanė priklausąs kokiai nors literatūros krypčiai. Jo kūrybą, be abejo, veikė to meto nuotaikos, rašytoją jaudino tradicinių vertybių žlugimas, nykaus ir bedvasio pasaulio įtaka žmogaus individualybei. Šie bruožai leidžia Kafką gretinti su ekspresionistų kūrybą. Nemaža dalis kūrinių pasirodo po Kafkos mirties, kurie garsino jo vardą pasaulyje. Pats Kafka ne itin palankiai vertino ir išspausdintus savo kūrinius, testamente prašė jų neleisti pakartotinai: ,,Jiems visiškai dingus, būtų išpildytas mano tikrasis pageidavimas.“ Tokia Kafkos laikysena išsiskiria iš to meto Europos literatūros konteksto. Triukšmingoje ir ryškioje literatūros krypčių arenoje apie jį žinojo nedaugelis – tik siauras draugų ir Prahos intelektualų ratelis. XX a. pr. manifestų ir sąjūdžių idėjos išsikvėpė, o Kafkos kūryba domimasi vis labiau. FRANCAS KAFKA – DELFI F.Kafka: pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika „Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę“. „Tai Dievas kaip blogasis demiurgas, o pasaulis jo nuopuolis?“ „O ne, – tarė jis, – mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“. Kafkos veikėjai tikslą turėjo, tačiau nebuvo kelių, kaip jį pasiekti. Autorius nelaikė žmogaus gyvenimo ir veiksmų beprasmybe, tikėjo, jog egzistuoja kažkas daugiau nei pasaulis, ir tai tikrai ne tuštuma. Tuo F. Kafka skyrėsi nuo kitų savo meto rašytojų. Vienišas, uždaras, kitoks. Skaitydamas bet kurį F. Kafkos kūrinį, pasijunti vienišas ir uždaras. Ir nesvarbu, ar įsikūniji į bjauraus vabalo, užrakinto kambary, vaidmenį, ar tampi paprastu Kafka. Pasijunti tiesiog menkas. Kodėl rašytojo herojai nuolat jaučia baimę, kaltę, kodėl visada nori būti kažkuo kitu? Priežasties tikriausiai reiktų ieškoti F. Kafkos asmenybėje. Kalbama, jog rašytojas sirgo depresija, kuri darė didelę įtaką jo kūrybai. Ne tik jo herojai, bet ir jis pats jautėsi atsiskyręs. O žmonės, vertindami jo kūrybą, iki šiol jį vadina keistuoliu, filosofu ar net paranojiku. Jo tėvas buvo pirklys, valdingas, verslus žmogus, todėl sūnaus pomėgis literatūrai ir kūrybai jam atrodė niekingas. Sūnus negalėjo susitaikyti su tokiu požiūriu, todėl visada norėjo maištauti. Tačiau F. Kafka taip ir neįveikė baimės prieš tėvo autoritetą. Kafka mirė vienas, o vienintelė moteris, jį prižiūrėjusi ligos patale, buvo sesuo. Toks vienišiaus gyvenimas nuostabos nekelia prisiminus jo uždarą, prieštaringą charakterį. Nepaisant jo keistos asmenybės ir uždaro būdo, F. Kafka turėjo keletą draugų, su kuriais jis dalijosi savo kūryba, mintimis. Vienas svarbiausių žmonių rašytojo gyvenime be abejonės buvo kurso draugas, M. Brodas. Būtent dėl jo pažinčių buvo išspausdinta pirmoji Kafkos knyga. Truputį vėliau į jų gretas įsiliejo filosofas Felixas Weltschas ir rašytojas Oskaras Baumas. Taigi, F. Kafka buvo atsiskyręs nuo žmonių ir visuomenės ne socialiai, o psichologiškai. Kafkos kūrybos sunaikinimas būtų per didelis nuostolis literatūrai, todėl savo iniciatyva ėmėsi rūšiuoti kūrinius ir juos spausdinti. Išpopuliarėjusi F. Kafkos kūryba vis dar interpretuojama įvairiomis kryptimis. Rašytojo darbus mėgsta nagrinėti psichologai, filosofai, kurie F. Kafkos kūrybą priskiria egzistencializmui, taip pat biografai, religijotyros atstovai bei sociologai, kurie rašytojo darbuose ieško pasisakymų, atspindinčių tuometinės visuomenės krizes. Nežinia, ar Kafka šiandien jaustųsi įvertintas ir patenkintas, kai jo romanai yra laikomi literatūros klasika visame pasaulyje. Juk kažkada jis arogantiškai tarė „Aš esu literatūra“. Tik kažin, ar jis būtų atsisakęs idėjos, jog pasaulis tėra tik bloga Dievo nuotaika. LAIŠKAS TĖVUI ištraukos ,,Tu visiškai nejauti, jog savo žodžiais ir nuosprendžiais taip smarkiai mane skaudini ir žemini, atrodė, lyg Tu nė pats nenusituoki, kokią galią turįs.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!