Fizinė prievarta prieš moterį

Įvadas Mes gyvename laikmetyje, kurį galima charakterizuoti visuomenės prisotinimu smurtu ir prievarta. Apie tai liudija televizijos, radijo, laikraščių skelbiamos suvestinės, analizės, komentarai, santykiai mokymo ir mokslo, darbo vietose, šeimose ir pan. Todėl dalis žmonių gyvena besislėpdami už grotų, plieninių durų, įmantrių užraktų ir sudėtingų apsaugos sistemų… Nepaisant to, nemaža skriaudų, kūno sužalojimų ir net mirčių ištinka tarp draugų, pažįstamų, ar net šeimose… Dažniausiai įvairaus pobūdžio smurtą patiria moterys. Anot L. Vasiliauskienės, beveik kiekvienas iš mūsų esame paliesti prievartos kultūros (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997). Smurto paplitimas mūsų visuomenėje verčia sunerimti. ,,Per paskutiniuosius penkerius metus 7,9% suaugusių moterų ir 12% vyrų buvo patyrę fizinį užpuolimą ar pasikėsinimą. <...> Žinodami, kad 1% suaugusių vyrų sudaro apie 13 000, o suaugusių moterų – apie 15 000 gyventojų, galime apytikriai įvertinti, kiek tokių smurto atvejų patiriama per metus. Tai yra apie 24 000 nukentėjusių moterų ir 31 200 vyrų (Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims, 1999, p. 5). Nuo grėsmę keliančių aplinkybių žmonės slepiasi savo namuose. Tačiau ar iš tikrųjų visos moterys ir vaikai gali būti saugūs savo šeimose? Tyrinėtojų duomenys rodo, kad smurtas išplito mūsų visuomenėje visur, net ir čia. Nuo smurto dažniausiai kenčia silpniausi - tai moterys ir vaikai. Savo šeimose buvo sumuštos daugiau kaip penktadalis moterų ir dauguma jų ne vieną kartą. Daugiau kaip pusė santuokoje esančių moterų patyrė psichinį smurtą, kas dvidešimta – seksualinį ir dar dažniau fizinį. Ir tai G. Purvaneckienės (VU docentės, Moterų informacijos centro valdybos pirmininkės) teigimu, gerokai sumažinti skaičiai, nes daugumai moterų gėda prisipažinti tokius dalykus. Ir amerikiečių tyrinėtojai teigia, kad smurtas prieš moterį šeimoje yra dažniausia smurto vieta. Carol J. Adams’as, apibendrindamas amerikiečių tyrinėtojų pateiktus duomenis, pastebi: ,,turime pripažinti, kad po policijos ir kariuomenės, namai yra didžiausiu žiaurumu pasižyminti JAV institucija” (Jenkins J., 1997, 64 p.). Tokia situacija yra ir Lietuvoje. Smurtas vaikų atžvilgiu – ne naujas reiškinys. Jis dažnai aiškinamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, bei silpnesniojo, savimi negalinčio pasirūpinti, žmogaus nepriežiūra. Šeimoje pasitaiko įvairios smurto formos: fizinis smurtas (spardymas, mušimas ir t. t.); psichologinis smurtas (grasinimai, žeminimai ir t. t.); lytinis smurtas (privertimas turėti lytinius santykius, įsakymai žiūrėti lytinį aktą, liepimai liesti kito žmogaus lytinius organus). Šiame darbe kalbėsiu apie seksualiai išnaudojamus vaikus šeimoje bei smurtą kenčiančias moteris. Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievartos prieš vaikus forma ir turi skaudžiausius padarinius visai vaiko raidai. Kaip bebūtų gaila, tačiau daugeliu atvejų vaikai seksualiai yra išnaudojami artimiausioje aplinkoje, pačių artimiausių žmonių (tėvo, patėvio, dėdės). Nuskriaustas vaikas jaučiasi pažemintas ir išduotas, praranda pasitikėjimą aplinkiniais, kartais net visu aplinkiniu pasauliu. Tai yra dėl to, kad jis negali pasitikėti savo šeimos nariais, tikėtis iš jų pagalbos, supratimo ar pan. Uždaviniai: - Atskleisti problemos mastą; - Paanalizuoti smurto priežastis; - Charakterizuoti smurtaujančią šeimą; FIZINĖ PRIEVARTA PRIEŠ MOTERĮ ŠEIMOJE Problemos mastas Lietuvoje Fizinis smurtas, turbūt žiauriausia, dažniausiai pasitaikanti smurto prieš moterį rūšis. Sociologinės apklausos teigia, kad Lietuvoje smurtaujama kas trečioje šeimoje. Nors tokia statistika pasitikėjimo nekelia, Vilniaus moterų namų Krizių centro vadovė Lilija Vasiliauskienė tvirtina, kad taip ir yra, o problemos mastai slepiami, nes nėra specialių šiuo klausimu užsiimančių tarnybų. Taigi, smurtas nėra išgalvota ar importuota problema, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji daug rimtesnė, o šaknys glūdi ne tik psichologijoje ar prastose gyvenimo sąlygose. Smurto negalima priskirti vien asocialioms ar alkoholikų šeimoms. Kenčia socialiai respektabiliose šeimose gyvenančios moterys (Matulienė G., 1997). Taigi, teorija, kad smurtaujama tik asocialiose šeimose tėra mitas. Dažnas smurtautojas smurtauja tik šeimoje, socialiniame gyvenime tokie nusikaltėliai neretai yra gerbiami, ,,padorūs”, užimantys aukštas pareigas piliečiai (Charaišvili N., 2001). Sukasi užburtas ratas: smurtautojai – dažnai visuomenėje gerbiami vyrai, aukos tyli arba liudija padrikai, visuomenė bejėgiškai skėsčioja rankomis... Be to smurto atvejai šeimoje retai būna vienkartiniai. Reikia ,,tik peržengti barjerą ir smurtas tampa šeimyninių tarpusavio santykių sudėtine dalimi” (Leliūgienė I., 1997, p. 140). G. Purvaneckienė (Moterų informacijos centro valdybos pirmininkė) į klausimą, kur prasideda fizinis smurtas, taip pat atsako, kad – šeimoje. Net 16% moterų (1% suaugusių moterų – tai maždaug 15 000) yra buvusios smarkiai sumuštos savo tėvų šeimose. 18% moterų buvę smarkiai sumuštos savo vedybinėse šeimose. Tarp gyvenančių neregistruotoje santuokoje šie procentai dar didesni (21,15). 16% ištekėjusių moterų daugiau kaip vieną kartą buvo smarkiai sumuštos savo šeimose. Šio tyrimo autorė pabrėžia, kad yra koreliacija tarp patirto smurto tėvų šeimoje ir savo šeimoje. Tarp tų moterų, kurios nebuvo nė karto tėvų sumuštos – savo vyrų sumuštos buvo 13%, o tarp tų, kurios bent kartą buvo sumuštos savo tėvų šeimoje, net 46% bent kartą buvo sumuštos savo šeimose (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997). Toks tėviškas auklėjimas pas mus yra gana paplitęs. Anot, R. Mikalajūnaitės (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997), net 48% merginų nurodo (anketoje), kad jos patyrė fizinį smurtą iš tėvo, 42% merginų pažymėjo, kad tėvas jas mušė kokiu nors daiktu, 18% merginų – mušė per veidą, 13% - stumdė, 9% - tampė už plaukų ir t.t. Lietuvoje fizinių bausmių taikymas vaikų auklėjimui yra norma. Todėl visus šiuos fizinės prievartos atvejus dažniausiai aiškina kaip tėvišką auklėjimą. Tačiau kyla klausimas, kur yra riba? Ar išgėrusio tėvo ,,pamokymus”, kurie baigiasi lengvu kūno sužalojimu, galima vadinti auklėjimu? Reikia pažymėti, kad tarp merginų buvo tokių, kurias tėvas spardė bei smaugė (1997). Vilniaus universitetinės Žalgirio ligoninės veido – žandikaulių chirurginiame skyriuje per 1996 metų 9-is mėnesius dėl traumų buvo gydyti 393 ligoniai. Iš 348 buitinių traumų – 77 tenka moterims. Iš jų 29 nukentėjo nuo savo sutuoktinio (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997). Tokių suvestinių galime rasti daugybę. Pavyzdžiui, Klaipėdoje per vieną parą yra užregistruojama apie 14-16 policijos iškvietimų, dėl smurto šeimoje. Tai tik viename respublikos mieste. Skaičiai, kaip matome, tikrai įspūdingi. Smurto priežastys Anot nukentėjusiųjų dažniausiai smurtaujama buvo, nes (priežastys): • skriaudėjas buvo girtas; • be jokios priežasties; • apimtas pavydo; • moteris netesėjo pažado, neįvykdė užduoties; • moteris vėlai grįžo į namus; • moteris pasakė netiesą (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997). Kiti autoriai nurodo tokias priežastis: stresas, saviizoliacija nuo visuomenės, išankstinis polinkis į smurtą, nestabili psichika, sunkus būdas, vyro nesugebėjimas susirasti darbo, įsitvirtinti, vyro neištikimybė (G. Narbutaitė 2001, Charaišvili N. 2001 ir kt.). Smurtaujančios šeimos charakteristika Išanalizavus surinktus duomenis, galima charakterizuoti šeimas, kuriose moterys patiria smurtą (Narbutaitė G., 2001): - dažniausi smurto atvejai 31 – 40 metų amžiaus grupėje (49%). Įdomu tai, kad ir tarp smurtautojų dominuoja toks pat 31 – 40 metų amžius; • pagal santuokinių amžiaus skirtumą daugiausia smurto patiria tos moterys, kurios gyvena su vyresniu už save vyru (net 60%); • net 84% šeimų, kuriose moterys patiria smurtą, augina nepilnamečius vaikus; • smurtas dažnesnis tose šeimose, kuriose santuoka abiems yra pirma (~ 92%); • fizinis smurtas retesnis tose šeimose, kuriose sutuoktinių atlyginimai vienodi, arba vyro atlyginimas yra šiek tiek didesnis už žmonos. Gerokai didesnius atlyginimus gaunančios moterys dažniau kenčia nuo smurto. Tai patvirtino 27 respondentės (iš 31) uždirbančios daugiau už savo vyrus (2001); • smurto tėvų šeimoje patirtis (tiek vieno, tiek kito partnerio); • smurtas dažnesnis, jei partneriai yra skirtingų tikėjimų; • tarp skirtingo išsilavinimo šiuo metu santuokoje gyvenančių porų smurtas šiek tiek dažnesnis, nei tarp vienodo išsilavinimo; • moterų užsiėmimas taip pat turi įtakos jų smurto šeimoje patyrimui. Šeimoje dažniausiai smurtą patiria vadovaujančiose pareigose dirbančios moterys, bedarbės. Rečiausiai – namų šeimininkės, moksleivės/studentės; • smurtas žymiai daugiau paplitęs tose šeimose, kur vyro ir žmonos santykiai yra nelygiateisiai (Smurtas prieš moteris Lietuvoje, 1999). Matome, kad šeimose, kuriose vyras nevaidina tradicinio šeimos išlaikytojo, vaidmens, vyras agresyvus ir jėga sureikšmina savo vaidmenį, taip mėgindamas įrodyti, kad yra pranašesnis už moterį. Fizinės prievartos pasekmė moteriai – greitai praeinantis lengvas kūno sužalojimas ir didžiulė psichologinė trauma. Moterys patyrusios smurtą jaučia baimę, stresą ir traumą, savigarbos sumažėjimą, nerimą ir depresiją, izoliaciją ir priklausomybę, nepasitikėjimą ir savigraužą, netikrumą, kaltę, nepakankamą sugebėjimą daryti sprendimus, beviltiškumą ir bejėgiškimą. (Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibūdinimas, 1998). Tuo tarpu duguma vyrų savo smurtinio elgesio kaltininke laiko žmoną. Tai yra, jie mano, kad žmonos pačios kaltos, jog vyrai netinkamai elgiasi su jomis. Kitais žodžiais tariant, jie neturi išugdytos nuostatos, kad šeimyninius nesutarimus negalima spręsti fizinio ( ir kt.) smurto pagalba. Daugelis iš jų laiko moterį menkesne už save būtybe, privalančia visiškai paklusti vyrui (Narbutaitė G., 2001). Toks smurtininkas savo elgesį pats sau yra įsisąmoninęs, pateisinęs ir įteisinęs. Prievartos gali griebtis ir sugniuždyti, netekę savigarbos, nesugebantys tvarkyti savo gyvenimo asmenys, kurie, kankindami kitus, pasijunta esą galingi, turintys įtakos, reikšmingi. Ši prievartavimo paskata gali būti neįsisąmoninta (Jenkins J., 1997). Tačiau nepamirškime, kad dažnas smurtininkas taip pat jaučia kaltę. Atrodo, kad vienintelis būdas apsiginti moteriai nuo smurtautojo – skyrybos. Joms ryžtasi tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų. Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį Vakarų Lietuvos laikraštis ,,Vakarų Ekspresas” išspausdino Ginos Narbutaitės straipsnį, kuriame gvildenamos skyrybų priežastys bei pasekmės. Ji teigia, kad 80 proc. skyrybų iniciatorių yra moterys, kad didžiausia priežastis, dėl kurios šeimos skiriasi yra fizinis ir psichinis smurtas (net 71% - Klaipėdos mieste). 61 byla rodo, kad pagrindinė ištuokų priežastis – fizinis smurtas. Tačiau iš 86 bylų, liudijančių smurtą prieš moterį, tik 9 moterys pasiryžo nutraukti santuoką, bet pareiškimą atsiėmė, norėdamos išsaugoti šeimą, bijodamos netekti materialinės paramos. Taigi moterys tam ryžtasi labai retai. Nors kas gali atsakyti, kas geriau, ar auginti vaiką tokioje aplinkoje, ar augti su vienu, bet ,,normaliu” tėvu. Kyla klausimas, kodėl šiuo metu ištekėjusios ir patyrusios smurtinį vyro išpuolį moterys nepalieka smurtaujančio vyro/partnerio? • Svarbiausia priežastis nepalikti smurtaujančio vyro – vaikai. • Kita svarbi priežastis – neturėjimas kur eiti. Beje, ji susijusi su pinigų neturėjimu. Deja, kol kas Lietuvos įstatymai nenumato smurtautojo pašalinimo iš šeimos, uždraudimo prisiartinti prie smurto aukų gyvenamosios vietos. • Jis pažadėjo pasikeisti. • Kai kurias moteris sulaiko gėda dėl ištuokos. • Ji dar jį myli. • Norėjo likti kartu. • Baimė, kad jis atkeršys Be to vyro smurtą patiriančios moterys abejoja savo teise ,,nešti šiukšles iš trobos”. Moterys bijo smurtaujančio vyro, bijo kad jomis nepatikės, kaltina save dėl buvusio ar esančio smurto, jaučia gėdą, mano, kad niekas negali joms padėti. Moterys neperžiangia psichologinio barjero. Yra užguitos ir nedrįsta savo problemų spręsti atvirai. Skriaudžiamos moterys (tame tarpe ir didžioji visuomenės dalis) mano, kad tai asmeninis šeimos reikalas. (Charaišvili N., 2001). Kas padeda moterims užsimiršti ir toliau gyventi šeimoje? • Pirmiausia – vaikai ir darbas. • Taip pat psichologinis susitaikymas su esama padėtimi, įsitikinimas, kad ne ši problema yra svarbiausia. • Draugų parama. • Religija. • Šeimos parama. • Kai kurios griebiasi vaistų, alkoholio. Kaip matome paramos moterys daugiausia sulaukia iš šeimos ir draugų. Nė viena moteris nepaminėjo moterų paramos centrų. Tik viena respondentė paminėjo kokios nors kitos institucijos paramą. Svarbu pastebėti, kad didelė dalis moterų rečiausiai kreipiasi į psichologą. Tai rodo, kad psichologai ir psichologinės pagalbos tarnybos nėra populiarios ir prieinamos mūsų visuomenėje. Be to parodo, kad efektyvios, funkcionuojančios institucinės, sistemingos paramos iš tiesų nėra. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS ŠEIMOJE Šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitęs tėviškas auklėjimas. Anot, R. Mikalajūnaitės (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997), net 48% merginų nurodo (anketoje), kad jos patyrė fizinį smurtą iš tėvo, 42% merginų pažymėjo, kad tėvas jas mušė kokiu nors daiktu, 18% merginų – mušė per veidą, 13% - stumdė, 9% - tampė už plaukų ir t.t. Lietuvoje fizinių bausmių taikymas vaikų auklėjimui yra norma. Todėl visus šiuos fizinės prievartos atvejus dažniausiai aiškina kaip tėvišką auklėjimą. Tačiau kyla klausimas, kur yra riba? Ar išgėrusio tėvo ,,pamokymus”, kurie baigiasi lengvu kūno sužalojimu, galima vadinti auklėjimu? Reikia pažymėti, kad tarp merginų buvo tokių, kurias tėvas spardė bei smaugė (1997). Šiomis dienomis dažnai pasitaiko ir seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų, apie kuriuos buvo ilgai nutylima, kaip ir apie daugelį dalykų, kurių visuomenė netoleruoja. Tačiau ar tikrai tai prasidėjo tik pastaraisiais metais? Yra žinoma, kad jau Antikos laikais buvo vaikų viešnamiai, kuriuose berniukai būdavo kastruojami norint padidinti jų erotinį patrauklumą. Kaip bebūtų gaila, tačiau bėgant metams, vaikų išnaudojimas neišnyko, tik pasikeitė žmonijos požiūris į vaiką ir vaikystę, į vaiko pareigas ir teises, kartu pasikeitė ir įstatymai bei socialinės normos seksualinių santykių su vaikais atžvilgiu. Prievarta prieš vaikus šiandien mūsų šalyje yra kasdienių diskusijų, informacijos priemonių ir realijų fonas. 1998 m. policijos suvestinėse tarp daugybės įvairių nusikaltimų šmėžuoja tokie skaičiai ir apibūdinimai: 117 – nukentėjo nuo lytinių nusikaltimų, 20 vaikų tapo tvirkinimo aukomis, 7 berniukai tapo vyrų lytinės prievartos aukomis… Mūsų šalyje veikė ir tebeveikia gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pabrėžti tai, jog daugelis asmenų, padariusių tokio tipo nusikaltimus, nėra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, ne todėl, kad blogai veikia įstatymai ar, kad to nenori teisėjai. Asmenys peržengę įstatymų ribą lieka nenuteisti, nes apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus, dažnai lytiniai nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – su juo blogai elgiasi artimi ir mylimi žmonės. Skaudžiausių ir sunkiausių pasekmių vaiko vystymuisi turi seksualinė prievarta šeimoje, kurią sunkiausiai sekasi ištirti. Seksualinė prievarta šeimoje – tai pačių artimiausių žmonių prievartinė seksualinė stimuliacija, kuri neatitinka vaiko amžiaus, psichoseksualinio išsivystymo lygio, išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan. Vaikai prievartą patiria ne tik asocialiose, bet ir normaliose, pasiturinčiose šeimose. Tačiau dažniausiai šie nusikaltimai išaiškėja asocialiose šeimos dėl tam tikrų priežasčių: 1. Šios šeimos labiau stebimos; 2. Dažniau lanko socialiniai darbuotojai; 3. Pačių vaikų atvirumas ir pan. Kalbant apie seksualinę prievartą reikėtų atkreipti dėmesį, jog gana sunku įvardyti tą ribą tarp normalių mylinčio tėvelio glamonių ir seksualinės prievartos. Kadangi daugelis vyrų išlaiko savo šeimas, jie įsitikinę, kad tuo jie įgyja teisę būti žmonos ir vaikų patarnaujami. Dažnai tai pasireiškia per prievartą, kuri tampa seksualiniu išnaudojimu. Todėl vyrai tampa savo vaikų prievartautojais. Viso to pagrindas yra vyriškumo, agresyvumo problematika, jautrumo trūkumas ir komplikuotas bendravimas. Didelė dalis tėvų, kurie seksualiai išnaudoja savo vaikus, patys jaunystėje buvo patyrę seksualinę prievartą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad ne kiekviena auka tampa vykdytoju. Šeimos narių pozicija smurtautojo namuose Tėvas, kurie seksualiai išnaudoja vieną iš savo vaikų, sugeba “suskaldyti” šeimos narius. Jis išprovokuoja pavydą ir pyktį, taip išvengdamas nusikaltimo atskleidimo. Seksualinė prievarta šeimoje visada turi daug aukų, nes seserys ir broliai būna vienu ar kitu būdu įtraukti į šią situaciją. Seserys ir broliai jaučia, kad to vaiko elgesys keičiasi, jie jaučia, kad gyvuoja kažkokia paslaptis šeimoje, bet nesupranta, kodėl. Daugelį kartų kiti šeimos vaikai reaguoja su pavydu, kai jaučia, kad „aukai” skiriama daugiau dėmesio, gauna daugiau dovanų. O kaip gi reaguoja kiti šeimos nariai, pavyzdžiui motinos, žinodamos arba bent įtardamos tokio pobūdžio nusikaltimus savo namuose, savo šeimose? • Dalis moterų pareiškia norą skirtis su vaiko prievartautoju. Tėvas – prievartautojas yra baudžiamas laisvės atėmimu, jei jo kaltė įrodoma. • Kita dalis moterų nenori skirtis su savo vyru, nes jai atrodo, kad jis yra geras ir yra vienintelis šeimos maitintojas. Tada ji linkusi vaikų nepatikėti, net jei kažką ir įtaria. Daug paprasčiau manyti, jog vaikas kalba netiesą. • Yra ir tokių motinų, kurios visiškai nesiruošia apsaugoti savo vaikų. Beveik visada išaiškėja, kad jos pačios yra buvusios seksualiai prievartaujamos. • Būna atvejų kai motinos girdi kaip yra prievartaujami jų vaikai, tačiau nekreipia į tai dėmesio. Jos sako savo atžaloms “Geriausiai užmiršk apie tai”, “Reikia priprasti prie to” ir pan. • Pasitaiko atvejų, kai dėl šių įvykių motinos kaltina savo vaikus. Tokia padėtis psichologiškai apsunkina vaiko padėtį, nes prie tėvo prievartos prisideda dar tiesioginiai motinos kaltinimai. Tarp seksualinių smurtautojų dažnai pasitaiko ir patėvių. Jie auginamus “svetimus” vaikus išnaudoja daug dažniau, negu tikrieji tėvai. Dažnai pasitaiko atvejų, kai patėvis specialiai ieško sau žmonos su vaikais, nes turi potraukį vaikams. PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS ASMENIMS Smurtas prieš moterį bei vaikus šeimoje yra problema, reikalaujanti naujų teisinių sprendimų (nes atotrūkis tarp įstatymų turinio ir teisinės praktikos akivaizdus), pagalbos tinklo kūrimo, bendradarbiavimo, visuomenės švietimo ir kt. • Visuomenės švietimas. Tikrasis smurto prieš moteris ir vaikus mastas niekada nebus tiksliai žinomas, bet yra aišku, kad jis būdingas daugeliui šeimų. Būtina šalinti visuomenės stereotipus, kurie pateisina smurtą šeimoje. Moterims būtina žinoti, kad jos gali kreiptis ir kur kreiptis pagalbos bei nejausti dėl to gėdos ir kaltės. Taigi visuomenės švietimas, šios problemos kėlimas ir atskleidimas gali paveikti stereotipus ir įpročius, kurie pateisina smurtą prieš moterį, vaikus. Pateikiant informaciją, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį, galima pasinaudoti įvairiais metodais. Galima organizuoti diskusijas, platinti literatūrą, informacinius lapelius, rengti seminarus, konferencijas, organizuoti laidas, skelbti žiniasklaidoje. Žiniasklaidos priemonės gali organizuoti dialogą su publika ir inicijuoti permainas. Labai svarbu, kad didžioji dalis visuomenės būtų informuota apie šią problemą, jos šalinimo galimybes, kad neliktų manančių, jog smurtas šeimoje natūralus, savaime suprantamas dalykas. • Policija nukentėjusiesiems paprastai pasiekiama tik tada, kai smurtas yra labai grėsmingas. Kaip teigia vienas iš Klaipėdos miesto komisarų, vaidijantis sutuoktiniams, ,,iškviesti į namus policininkai geriausiu atveju išsiveža smurtautoją ir po poros valandų vėl paleidžia. Kol nėra parašomas oficialus pareiškimas, tol mes nukentėjusiajai nedaug kuo galime padėti. O pareiškimų yra parašoma nedaug ir tie patys dažniausiai atsiimami. Pagal įstatymus, jei abi pusės susitaiko – byla nutraukiama” (Klaipėdos miesto Savivaldybių policija). Policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie smurtą šeimoje, turėtų raštu įspėti smurtautoją apie atsakomybę už tokius veiksmus, ir jeigu įspėtas asmuo trejų metų laikotarpiu vėl panaudoja smurtą, jis turėtų būti sulaikomas. Verti dėmesio pasiūlymai įsteigti specializuotus šeimos teismus ir mūsų valstybėje. Be kitų priemonių, LR civilinio kodekso trečiosios knygos “Šeimos teisė” projekte reikėtų numatyti rimtas pasekmes tam sutuoktiniui, kuris teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Tokios pasekmės galėtų būti įpareigojimas teikti nuolatinę materialinę pagalbą buvusiam sutuoktiniui (netgi jei pastarasis sudaro naują santuoką). Pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, smurtą vartojęs sutuoktinis turėtų prarasti teisę į šeimos būsto padalijimą, jam priklausanti nuosavybės teise turto dalis galėtų būti kompensuojama pinigais ar kitu turtu. (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso: trečios knygos ,,Šeimos teisė” 5 skyrius). • Būtina steigti skubios pagalbos priemonių tinklą. Skubios pagalbos priemonės galėtų būti: Krizinės intervencijos komandos, užtikrinančios nukentėjusios saugumą, stiprinančios moters pasitikėjimą savimi, parūpinančios konsultantus ir paramą. Pagalbos telefonai, teikiantys skubią konsultaciją ir padedantys užmegzti kontaktą su pagalbos tarnybomis. Prieglaudos, kuriose moterys galėtų ne tik laikinai prisiglausti kartu su vaikais, bet ir gauti reikiamą juridinę bei psichologinę informaciją. Prieglaudų uždavinys – padėti atgauti pasitikėjimą ir būti nepriklausomomis. Specialistų konsultacijos gali padėti moterims priimti pagrįstus sprendimus planuojant savo ateitį, gyvenimą po skyrybų ar santuokos pasibaigimo.Be to prieglaudose gali būti organizuojamos moterų savitarpio pagalbos grupės. Prieglaudų specialistai galėtų ginti moterų interesus teisminiuose procesuose. Tačiau jos gali suteikti tik trumpalaikę pagalbą, o juk moterims reikia ir kitokios paramos. Tai ir pastovus būstas, vaikų priežiūra, finansinė parama, ilgalaikė medicininė priežiūra, socialinė ir dvasinė parama, įdarbinimas, teisinė pagalba, psichologinė pagalba jai ir vaikams ( Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibūdinimas, 1998). • Norint sustabdyti smurto prieš moterį šeimoje plitimą, ypatingą dėmesį reikia skirti ir smurtaujantiems vyrams. Reabilitacines programas ruošti ir vykdyti turėtų psichiatrijos klinikos, socialinės tarnybos, prieglaudos. Programos turėtų būti skiriamos savęs suvokimo ugdymui, mokymui spręsti konfliktus, valingumo ugdymui, nusiraminimo ir pykčio valdymo ugdymui (1998). Norint padėti patyrusiam prievartą vaikui dažnai susiduriama su bejėgiškumu. • Labai svarbu paveikti ne tik situaciją šeimoje, bet ir pakeisti socialinę politiką. Kol tai nebus padaryta lieka vienintelis būdas – kurti saugią aplinką, kurioje neliktų vietos prievartai. • Tėvai vaikus turėtų informuoti apie pasitaikantį seksualinį išnaudojimą. Tik kalbėdamiesi su vaiku, tėvai įgys jo pasitikėjimą, norą bendrauti ir atskleisti savo išgyvenimus. Kadangi dėdės (artimiausi giminaičiai) gali naudotis jūsų vaiku, pasitikėjimas tėvais yra labai svarbus faktorius siekiant tam užkirsti kelią. Be tėvų apie seksualinio išnaudojimo galimybę vaikus privalo informuoti ir jų mokytojai. Jie turėtų vaikams nurodyti kur kreiptis atsitikus vienai ar kitai nelaimei. Kadangi šiandieninėje mokykloje dirba socialiniai pedagogai, psichologai tai vaikus reikėtų pratinti su jais bendrauti ir į juos kreiptis iškilus problemoms. Mokyklose dirbantys specialistai, dalyvaujantys prievartos mažinimo programose, turėtų glaudžiai bendradarbiauti su savanoriais, nes jie taip pat gali padėti apsaugant vaikus nuo tolimesnio išnaudojimo. • Dar viena smurto prieš moterį šeimoje prevencijos dalis – įvairių institucijų, sprendžiančių šią problemą, bendradarbiavimas. Turėtų būti sukurtas bendradarbiavimo tinklas, įtraukti įvairių sričių specialistai, kurie koordinuotų paslaugų teikimą. Tokiu būdu galima išvengti dubliavimo bei spragų, geriau suvokti problemos sudėtingumą, padarinius, paremti, papildyti vienas kitą ir, padedant moterims, patenkinti įvairias jų reikmes. Bendradarbiaujant įvairioms institucijoms, galima geriau suvokti smurto dinamiką, užfiksuoti daugiau atvejų ir kontroliuoti daugiau pažeidėjų, specialistams bendradarbiaujant perimti vieniems iš kitų patirtį, suteikti daugiau jautrios ir efektyvios pagalbos. Smurtas šeimoje tapo problema, reikalaujanti teisinių sprendimų, nes, kaip jau minėjome, išryškėjo atotrūkis tarp įstatymų kūrimo politikos ir teisinės praktikos. Bendradarbiaudamos įvairios institucijos, specialistai gali įtakoti naujų įstatymų kūrimą arba senų tobulinimą (1998). ***** Pabaigoje svarbu paminėti, kad mūsų respublikoje yra taikoma tiek psichologinė, tiek teisinė, tiek socialinė parama, pagalba nukentėjusioms moterims. Pavyzdžiui: - Vilniuje veikia iš biudžeto išlaikomas Vilniaus miesto Motinos ir vaiko pensionas (Vytenio g. 45), kuriame prieglobstį randa moterys, patiriančios smurtą. Tačiau čia galima patalpinti nedaug moterų, be to paslaugos yra mokamos (mokestis neimamas tik už pirmą mėnesį). • Veikia Vilniaus moterų namų krizių centras; • Vilniaus arkivyskupijos Caritas motinos ir vaiko globos namai; • Panevėžyje: Nakvynės namai – prieglaudos centras; • Vievyje: Vievio globos centras, Liepų g. 42; • Klaipėdoje: Nakvynės namai; • Moterų krizių centras; • Daugelyje Lietuvos miestų teikiama psichologinė pagalba, konsultacija telefonu ir kt. • Vienos nakties namai, Klaipėdoje; • Vaikų teisių apsaugos skyriai įvairiuose miestuose; • Viešoji įstaiga „Psichologinė parama“, Klaipėdoje, teikianti psichologinę pagalbą asmenims atsidūrusiems krizinėse situacijose; • Dvasinės pagalbos jaunimui centras, kuriame teikiama psichologinė pagalba; Tačiau ji yra nepakankama efektyvi ir svarbiausia to priežastis sistemingumo trūkumas bei nepakankamas visuomenės išprusimas šiuo klausimu. Manau, trūksta informacijos paskleidimo visuomenėje. Tai viena iš šios problemos prevencijos taikymo neefektyvumo priežasčių – visuomenės informacijos neturėjimas (nežinojimas, kur kreiptis ir kokia pagalba suteikiama), nesidomėjimas ir abejingumas šiai problemai sudaro terpę smurtui plisti. Be to, anot L. Vasiliauskienės (Valentas A., 2000), kol teisinė pagalba nesureguliuota, o esami įstatymai neefektyvūs, moterys ir pačios bando ginti savo teises. Nuo 1996 metų, kai susikūrė Krizių centras, atskirose Lietuvos vietose ėmė burtis moterų grupės, organizuojančios pagalbą nukentėjusioms. Galima sakyti, jog kyla nevyriausybinis pačių moterų organizuojamas krizių centrų judėjimas. Mokyklose kuriasi socialiniu pedagogų darbo vietos, steigiami mokyklų psichologų etatai, kad mokytojai, auklėtojai, kiti asmenys laiku pastebėtų smurto prieš vaikus atvejus, kad galėtų padėti jiems arba informuotų, kur tokiais atvejais reikia kreiptis, kaip spręsti tokio pobūdžio problemas. Taigi - judama į priekį. m IŠVADOS • Smurtas prieš moterį šeimoje – tai socialinės patologijos išraiška dabartinėje visuomenėje. Šį sudėtingą reiškinį sąlygoja socialiniai, psichologiniai, biologiniai veiksniai. Tai smurtą vartojančių vyrų ,,stresas, izoliacija nuo visuomenės, alkoholizmas ir išankstinis polinkis į smurtą. • Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai nepakankamai gina moteris nuo smurto šeimoje. Be to moterų nuolaidžiavimas, susitaikymas su smurtu tik skatina smurtautoją, trukdo jam suvokti, kad yra nusikaltęs. • Reikia skubiai imtis teisinių priemonių, tobuliau reguliuojančių atsakomybę už smurtinį elgesį, nes nebaudžiamumas ir nepakankamai griežtos bausmės yra tam tikra prasme paskata vartoti ir tęsti smurtą. • Statistiniai duomenys liudija, kad smurtas prieš moterį šeimoje įgauna vis didesnį visuomeninį skambėjimą, todėl pagrindinis visuomenės uždavinys – smurto prieš moterį, vaikus šeimoje prevencija. • Būtina rengti skubios pagalbos sistemą, užtikrinti bendradarbiavimą. • Svarbu įsisąmoninti, kad smurtas tai ne tik tam tikrų sluoksnių, o visos visuomenės problema. LITERATŪRA 1. Charaišvili N. Emocinio smurto prieš moterį šeimoje pasekmių analizė. – Kl., 2001. 2. Daunoraitė V. Seksualinė prievarta. // Šeima.1996, Nr. 5. – p. 11 – 12. 3. Europos dialogas. – 1999, Nr. 4. 4. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. – V., 1997. 5. Jokubaitytė A. Seksualinė prievarta prieš vaikus. // Psichologija Tau. 1994, Nr. 2. – p. 4 – 8. 6. Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibūdinimas. – V., 1998. 7. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – K., 1997. 8. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – V., 1997. 9. Matulienė G. Šeimos psichologija. – K.,: Technologija, 1997. 10. Narbutaitė G. Smurto šeimoje edukacinės ir socialinės prevencijos galimybės. Magistro darbas. 11. Narbutaitė G. Smurtas šeimoje: priežastys ir pasekmės. // Vakarų ekspresas. – 2001 09. 12. Pečeliūnienė R., Visockas D. Prievartaujami vaikai. // Akistata. 1998. 09. 29. – p. 10. 13. Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims. – V., 1999. 14. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – V., 2000. 15. Smurtas prieš moteris Lietuvoje. – V., 1999. 16. Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje. // Konferencijos pranešimai. – V., 1997. 17. Valentas A. Smurtas prieš moteris – kasdienybė. // Lietuvos sveikata. – 2000 lapkričio 1-7. 18. www.vaikunamas.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!